Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
R. MIRONO KALBOS MOKSLO VADOVĖLIS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Pranas Skardžius   
R. Mironas. KALBOS MOKSLO PAGRINDAI; mokymo priemonė studentams neakivaizdininkams. Vilnius, 1971 (Pratarmė: 1970). 119 psl.
1969 m. yra pasirodęs autoriaus Kalbotyros įvadas, o pernai buvo išleisti jo Kalbos mokslo pagrindai, kurie sudaro to įvado tęsinį. Į abi šias knygeles sudėta viskas, kas, autoriaus nuomone, yra reikalinga "įsisavinti pradedančiam kalbininkui". Šiuose Pagrinduose, kurie skiriami pirmojo kurso studentams filologams, jis, neieškodamas ko nors originalaus, nori duoti tai, kas "yra laiko išmėginta, turi išliekamąją vertę", ir todėl juose duodami tik "daugiausia jau nusistovėję teiginiai, daug sykių išdėstyti kitose knygose".

Šiaipjau šis populiariai parašytas, įvadinis vadovėlis beveik nieko naujo neduoda: jame pateiktos žinios galimos rasti beveik kiekviename kalbotyros įvade, ir todėl čia nėra reikalo jų visų ištisai svarstyti; aš tik paliesiu tokius dalykus, dėl kurių galima abejoti, ar jie turi "išliekamąją vertę" arba jau tikrai yra "nusistovėję teiginiai".

Štai panašiai kaip prc. cuir "oda" iš lot. corium arba aimer "mylėti" iš lot. amare, autorius aiškina ir liet. gainioti, iš ganieti, buitis iš būtis: čia jam visur yra epentezė,t. y. "veikiant priesagos palataliniams garsams, šaknyje susidaro dvibalsis su antruoju komponentu t". Bet iš tikrųjų liet. ganieti, panašiai kaip ir bradžioti arba pastoti, analogiškai pagal drdikioti šalia driekti, dūkti, raičioti šalia riesti, risti ir kt. buvo paversta j gainioti, braidžioti, pdišioti, žr. mano Lietuvių kalbos žodžių daryba, 474, 516t. (toliau vartojama santrumpa ŽD). K. Būga, Rinktiniai raštai, II, 57, mano, kad buitis, buiklas, buiša ir buik (J. Bretkūnas, D. Kleinas) pagal *buju, *bu-jau (plg. lat. bujums "Hab und Gut", t. y. buvimas) yra perdirbta iš būtis, būklas, būšd "būvis, gyvenimas" ir būk; plg. dar gūiti "vyti, varyti" pagal gujū, gujaū iš *gūti.

Autoriaus nuomone, lokys lietuvių kalboje atsiradęs dėl to, kad jis mėgęs lakti medų; plg. rus. med-ved' iš *medu-ėd-. Bet taip vargiai buvo: prūsų kalboje lokys vadinamas clokis arba *tlokis (iš čia vietovardis Tlokunpelk, t. y. lokių pelkė), ir todėl liet. lokys, lat. lacis veikiausiai kildintinas iš *klak-<*tlak; dėl tl->kl- plg. ženklas iš *žentlas, pr. *zentl- (žodyje ebsentliums "paženklintas"). Toliau žr. J. Endzehns, Sen-prūšų valoda, 195; E. Fraenkel, Lit. etym. VVb. 384.
Pirminė žodžio duktė reikšmė pagal autorių buvusi "melžėja": iš gr. thygater ir sen. ind. duhitar-esą aiškiai matyti, kad "tas žodis seniau yra buvęs nomen agentis nuo veiksmažodžio duh-". Bet kitiems kalbininkams paprastai nėra visai aiški pirminė šio žodžio kilmė, ir jie jos nejungia su duh-; plg. J. VVackernagel - A. Debrunner, Altind. Gram., II 2, 693; J. Pakorny, Idg. etym. wb. 277; E. Fraenkel, Lit. etym. wb. 110. Antra vertus, sen. ind. duh- reiškia "žindyti, saugen", taigi tokiu galvojimu duktė veikiau turėtų būti buvusi ne "melžėja", bet "žindyvė".

Toliau autorius rašo: "Lygiu būdu liet. gabus ir gebėti pasirodo turį šaknį, kurios pirminė prasmė buvo "galva", o tai galima įrodyti tik sulyginus šiuos žodžius su gr. kephalė (galva) ir vok. Giebel (trikampė sienos dalis, prisišliejanti prie abiejų stogo šlaitų, frontonas). Lietuvių gabus reiškia 'galvotas' ". Bet vieno palyginimo dar neužtenka; reikia dar išaiškinti ir šių žodžių reikšmės raidą. Liet. veiksmažodžio gebėti "turėti papratimą, mėgti; mokėti, išmanyti, galėti" reikšmė galėjo išriegėti iš "geisti, trokšti, norėti ką gauti, paimti"; plg. gebėti, gebšnūs "stropus, veiklus" : gėbti, "gobti, glemžti": gabūs "godus; sugebąs ką padaryti, galvotas", gabas "gobšas", gabužas "gabalas, glėbys, gabana": gobšūs "godus" ir kt. Taigi nelabai tikėtina, kad visos šios reikšmės būtų galėjusios kilti iš pagrindinės reikšmės "galva". Toliau plg. J. Pokorny, Idg. etym. VVb. 423; Fr. Kluge -A. Gotze, Etym. wb. d. deut. Spra-che, 1953, 266t.; E. Fraenkel, Lit. etym. VVb. 126t.

Taip pat nelabai tikėtina, kad mandagus, kaip autorius mano, būtų buvęs sudurtinis žodis, reiškęs "lėtai einąs", ir šią jo reikšmę rodytų sen. ind. mandas "lėtas" ir gam- "eiti". Bet šis būdvardis, kuris reiškia "tinkamas, geras, patogus; gražus, dailus, priderus; meilus, padorus ir kt." (žr. LKŽ VII 820), gali būti sudarytas iš šaknies mand- bei priesagos -agu-šalia -aga-, -aga (plg. pilaga "smarkus lietus", medžiaga ir kt.) ir siejamas su maudyti "mėginti, bandyti". Toliau plg. K. Būga RRI 587; mano ŽD 103; E. Fraenkel, Lit. etym. VVb. 405; B. Jegers, Verkannte Be-deutungsvervvandshaften baltischer VVorter, 1966, 138.

Šalia to, kas aukščiau pasakyta, tenka dar pastebėti šiokių dalykų. Pvz. autorius sako, kad senovėje lietuvių kalbos vietoje buvę sakoma ir lietuviškas liežuvis, bet jis užmiršo, kad šis pastarasis posakis yra verstas iš lenk. język liteuski arba gud., rus. litovskij jazyk. Rusų pert' esanti paskolinta iš liet. pirtis, bet iš tikrųjų šie žodžiai tėra bendrybės. Toliau autorius mano, kad liet. kalboje nesą tano, bet tanas "tinulys" pažįstamas šalia tanūs "patvinęs", panašiai kaip tvanas šalia tvanus "lengvai iš-tvinstąs" ir kt., žr. mano ŽD 57, 59.

Sako, seniau lietuvių kalboje buvusios vartojamos daugiskaitinės knygos vienos knygos reikšme, nes knyga susidedanti iš dviejų dalių, panašiai kaip rus. očki "akiniai" (plg. liet. akinįįs "viena akinių pusė. vienas stiklas") ir kt.; bet liet. ds. vd. knygos "knyga", kurios yra paskolintos iš sen. gud. knigi arba lenk. księgi, galėjo būti sudarytos ne i? dviejų, bet iš kelių ar daugelio dalių; plg. got. ds. vd. bokos "knyga" ir kt.

Liet. kalbos daiktavardžiai, kurie baigiasi galūne -as, esą tik vyr. giminės; bet su šia galūne yra ir mot. giminės daiktavardžių, pvz.: baisi bimbalas ta boba; ji buvo d i -delė žinovas ir kt.; plg. sen. gr. he theos "deivė" (vėliau he thea).

Kai kuriuos žodžius autorius rašo arba vartoja nevisai įprastai. Pvz. sanskrito samdhis "sujungimas, sąjunga" jis lietuviškai rašo sandhis, vs. km. sandhžio (visai neįmanoma forma lietuvių kalboje): liet. kalboje senoviniai aspiruotiniai priebalsiai bh, th yra pavirtę į b, t (plg. pa-dis "podėlis" ir kt.), todėl joje geriau rašyti ir sandis, vs. km. sandtio, tezė (gr. thesis), Tėbai (gr. Thėbai) ir kt. Taip pat jo rašoma graikiškai, bet linksniuojama lietuviškai hypo-taxis, vs. km. parataxio, bet sintaksė (gr. syntaxis) ir kt.; čia, kaip jau įprasta, jis galėjo vienodai rašyti: analizė (gr. analysis), anaptiksė (gr. anaptyxis), emfazė (gr. emphasis), simbiozė (gr. symbiosis),.sirifaJbe', taigi ir hipotaksė, parataksė; šiaip šiuos pastaruosius žodžius pvz. rašo ir K. Kuzavinis (Mūsų kalba, 1971. V. 19). Tarptautinių žodžių žodyne rašoma nevienodai: hipotaksė, bet paratak-sis.

Vietoj mot. giminės porūšis, -ies, vs. nd. porūšiai reikėjo rašyti vyr. gim. porūšiui, nes visi kiti šios rūšies dariniai yra vyr. giminės: poakis. -to (arba paakys), poausis, -to (arba paausys), podirvis, -io, pomirtis, -čia ir kt.

Dabartinės bendrinės kalbos norminėmis formomis vartojama lietuvių kalba, lotynų kalba ir kt., taigi pagal tai sakytina ir romanų kalbos, ne romaniškos kalbos, kaip kad kartais autorius parašo.
Kaip J. Jablonskis yra įtikinamai įrodęs ir J. Balčikonis  susumuodamas, savo laiku rašė, lietuviškai tevadintinas Konstantinas Sirvydas, ne Sirvydas (lent. Szyrvvid); antra vertus, šis rašytojas ir pats dokumentuose lotyniškai pasirašydavo Constantinus Syrioid (LE XXVII, 508); taigi tevartotina autentiška lietuviška forma Sirvydas. Plg. Sirvydas "Bartuvos kr. įt.", Sirvydis "Molėtų ap. ež".
Pagaliau dar paminėtinas vienas kitas stilistinis autoriaus kalbos dalykas, pvz.: klimato įtaka į žmogaus šnekos padargus (=klimato įtaka žmogaus kalbos padargams); dabar paprastai sakoma kalbos garsai, kalbos padargai, ne šnekos garsai, šnekos padargai); žodyninė kalbos sudėtis, kuri yra nuolatinio kitėjimo būklėje (J. Pikčilingis patartų stilistiškai taisyti: . . . sudėtis, kuri nuolat k i n t a ) ir tt.

Baigdamas dar noriu iškelti aikštėn autoriaus nuomonę apie prieškarinius kalbininkus. Tarp kitko jis pvz. rašo: "Iš lietuvių kalbos buržuaziniai lietuvių kalbininkai, uolūs lietuviško fašizmo tarnai, stengėsi išvyti ne tik visus tuos žodžius ir posakius, kurie tikrai buvo paskolinti iš rusų kalbos, bet ir tuos, kurie tik primindavo rusiškus ar rusų kalboje vertojamus, net tarptautinius žodžius, kilusius iš graikų ar lotynų kalbų". Tuo būdu, jis toliau samprotauja, ilgainiui susidaręs "klasinis, buržuazinis - puristinis žargonas, kuri vartojo smetoninis elitas ir kurį propaguoti Švietimo ministerija buvo Įpareigojusi lietuvių kalbos mokytojus, teatrą ir radiofoną. Vietoj elektra rekomenduota sakyti gintra, vietoj energija — agna, vietoj klimatas — orovė . . .". Dėl to ir 1939 m. išleistame "Lietuvių kalbos patarėjuje" šalia gerų patarimų buvę nurodoma ir daugybė "negerų, nereikalingų" žodžių, pvz.: bliūdas, bukietas, chalatas, čemodanas, frantas, ypas, košė, kralikas, kurortas, lygsvara, nabagas, nachalas, obalsis, pliažas, prūdas, rezultatas, smetona, špokas, šposas, šriftas ir kt. Ir dar daugiau: tie buržuaziniai kalbininkai puristai savo laiku net siūlę visus k i t a k i 1 m i u s žodžius išvyti iš lietuvių kalbos lauk ir juos pakeisti ""tikrai lietuviškais"

Ši publicistinė R. Mirono tirada, dėl kurios aš iš dalies jau esu pa-
įkęs š. m. Drauge (Nr. 118), nesudaro nieko naujo: jis jau prieškariniame Vaire (1936, XI, 317 - 320) išsijuosęs puolė Gimt. Kalbą ir, pats būdamas nelituanistas, niekais dėjo lietuvius kalbininkus, pvz.: visas mūsų kvalifikuotų kalbininkų mokslas laikosi ant g i 1 i a i n e k u 1-tūringo ir kalbos prigimtį žalojančio pagrindo; autoritetingas kalbininkas ...profaniškai vartoja žodį; mūsų kalbininko nerimtumas pasiekia aukščiausią viršūnę; laikraštis GK, užsiimdamas tiek nerimtais dalykais ir 1.1.; toliau dėl šios jo gražbylystės žr. Gimt. Kalba, 1936, IX, 139 - 143. Beveik panašiai, tik iš dalies kitokiu stiliumi, jis byloja ir šioje savo knygelėje, pvz.: į Lietuvą grįžo Vokietijoje doktorizavęsi kalbininkai, kurie sekė vokiečių pavyzdžiu ir degė neapykanta slavų tautoms, o drauge ir jų kalboms; po jo (t. y. K. Būgos) mirties puristai išsijuosę tęsė savo pragaištingą lietuvių kalbos "valymo" darbą, ir tt.

Dėl šitokio R. Mirono pasmelojimo aš čia visai nemanau ginčytis, — tai yra gyvas niekų darbas, — tik trum-: pai pastebėsiu, kaip iš tikrųjų lie-tuvie kalbininkai yra dirbę bendrinės kalbos kultūros darbą nepriklausomojoj Lietuvoj. To darbo gairės buvo Lietuvių Kalbos Draugijos visuotiniame susirinkime priimtos 1936 m. kovo 23 d. ir yra paskelbtos tų pat metų Gimt. Kalbos 4-me sąsiuvinyje (40 - 50 psl.); apie tą darbą trumpai rašoma ir mano Ankstyvesnėje ir dabartinėje lietuvių bendrinės kalbos vartosenoje (1971, 17 tt.).

Lietuvių Kalbos Draugija ir Gimt. Kalba tarptautinių svetimybių ir šiaip skolinių atžvilgiu laikėsi šiokios linijos. Specialesnės, ypač terminais vartojamos tarptautinės svetimybės nebuvo nei mėgiamos lietu-vinti, pvz.: akcija, kongresas, kultūra, mašina, radijas, universitetas ir kt. Jeigu lietuvių kalboj buvo visai tinkamų lietuviškų pakaitų, tai juos buvo patariama pirmiau vartoti, bet niekas nedraudė ir tų pačių svetimybių, pvz.: akiratis "horizontas", apyrankė "brasletas", lakūnas "aviatorius", lėktuvas "aeroplanas" (rus. samolet), nesąmonė "absurdas", sambūvis "koegzistencija", vasarvietė "kurortas" ir kt. Tuometiniai kalbininkai nei patys vartojo, nei bendrinei kalbai teikė vadinamąsias vireliūnybes, pvz.: dangūtyra "astronomija", mokysta "metodas", orovė "klimatas", pavaizda perspektyva" ir kt. Visuotinai buvo vartojami seni slaviški ar germaniški skoliniai, kurie neturi tinkamų lietuviškų pakaitų, pvz.: agurkas, bažnyčia, botagas, gatvė, kaminas, kryžius, muilas, pinigas, ridikas, šalmas, šarvas, šilkas ir kt.; bet tokie skoliniai, kurie lengvai gali būti pakeičiami tinkamais savais žodžiais, nebuvo bendrinei kalbai pirmoje vietoje teikiami ir norminiais žodžiais, pvz.: akrūtas "laivas", balkis "sija", čemodanas "lagaminas", frantas "dabita, gražeiva, puošeiva", guzikas "saga", gromata "laiškas", ypas "kirtis, smūgis; kartas, sykis", kanuolė "patranka", kralikas "triušis", lenciūgas "grandinė", nabagas "vargšas", nachalas "akiplėša", skūra "oda", smetona "grietinė", špokas "varnėnas", šposas "išdaiga, pokštas", šriftas "spaudmuo, spaudmenys", štampas "spaudas", storas ar stora "užuolaida" , švogeris "svainis", žiurstas "prijuostė" ir kt. Taip pat bendrinės kalbos vartosenai nebuvo teikiami ir nevykę vertiniai arba naujadarai, pvz.: apystova "aplinkybė", atvirutė "atvirukas", gerbūvis "gerovė", lygsvara "pusiausvyra", obalsis "šūkis", paišelis "pieštukas", savastis "nuosavybė", savistovus "savarankis, -iškas", viršžmogis "antžmogis", žingeidus "smalsus" ir kt.

Tuo tad keliu, kuriuo jau buvo pradėjęs eiti J. Jablonskis, daugiau ar mažiau ėjo lietuviai kalbininkai prieš karą; tuo keliu, su nedidelėmis variacijomis, eina ir daugumas pokarinių Lietuvos kalbininkų. Pvz. dėl tarptautinių svetimybių J. Kruopas rašo: "Tarptautinių žodžių bei terminų vartojimas turi būti saikingas, ypač platiems visuomenė sluoksniams skiriamoje literatūroje. Jie neturi stelbti lietuviškos leksikos, dubliuoti savų žodžių. Per gausus nereikalingų tarptautinių žodžių vartojimas sunkina kalbos supratimą ir varžo gimtosios kalbos žodžių darybą" (Mūsų kalba, 1971, V, 5). Taip pat, visai panašiai kaip Kalbos
patarėjuje, ir 1971 m. Varduose ir žodžiuose patariama vietoj fasoliai, firankos, gazas, imbrikas, liukras, piela, rinkės, skaurada, smetona, so-sas, šmotas, šnapsas, taca, žiurstas vartoti pupelės, užuolaidos, dujos, arbatinis, glajus, piūklas, lankainiai, keptuvė, grietinė, padažas, gabalas, degtinė, padėklas, prijuostė ir kt.
Iš visko atrodo, kad R. Mironas, savo knygelėje rašydamas apie pu-rizmą ir klasikinius dialektus, arba žargonus (65 - 72 psl.), iš tikrųjų dalykiškiau, rimčiau nei nemėgino pasvarstyti pačios bendrinės (literatūrinės) kalbos vartosenos, bet daugiausia tik tenkinosi pigiais propagandiniais pasišvaistymais ir ankstyvesnių kalbininkų paknibinėjimais, kurie maža ką bendro turi su kalbos mokslo pagrindais.
Pr. Skardžius

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai