Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
GAMTOS VAIDMUO VAIŽGANTO IR KRĖVĖS KŪRYBOJE PDF Spausdinti El. paštas
Bandant aptarti rašytojo kūrybą, kartais stengiamasi jj įsprausti į vieno ar kito literatūrinio sąjūdžio rėmus. Tada savaime iškyla visa eilė būdingų bruožų, susijusių su tuo sąjūdžiu (pav., hiperbolės vartojimas ir netramdoma vaizduotė pas romantikus; kuo tikslesnis tikrovės pavaizdavimas pas realistus; taikymas tiek į pačio rašytojo, tiek į skaitytojo emocijas ir jų poveikyje gimstančias asociacijas pas impresionistus). Tai gerokai palengvina kritiko uždavinį tose literatūrose, kurių raida vyko palaipsniui, pažymint atskirus žingsnius. Pasidairius po šio šimtmečio pirmųjų ir pereitojo paskutiniųjų dešimtmečių literatūrą Lietuvoje, pasimato, kad ten padėtis kiek sudėtingesnė: visos srovės, atėjusios su geroku pavėlavimu ir beveik tuo pačiu metu, susipina į sunkiai išnarpliojamą rezginį. Šių dienų kritika, ypač formalizmas, tame nemato problemos: dėmesys kaupiamas į kūrinį, ne į jį supantį kontekstą. Antra vertus, dekonstruktyvizmas parodo, kad viskas yra reliatyvu, viską galima išversti aukštyn kojom, ir tuo tik daugiau reikšmės ir net vertės kūriniui priduoti. Nors pati paskutinioji "mada", "naujasis istorizmas", vėl porina, kad be konteksto nėra teksto, ir jos istorijos supratimas visai savitas.

Pranešimas, skaitytas LKMA suvažiavime Romoje 1988 m. spalio mėnesį.

Galima bandyti lyginti autorius, apsistojant tik prie kokios nors detalės, kas trumpam eskizui gal ir geriausiai tinka. Tada analizėn telpa ir diachroniškas, ir sinchroniškas priėjimas , ir net atsiranda vietos kai kuriems biografiniams duomenims, su kūryba ristinais, ją įtakojančiais. Vienas iš aspektų, randamų pas kiekvieną prozininką, kiekvieno skirtingai — jei originaliai — traktuojamas: tai gamtovaizdžio įpynimas pasakojiman. Prie jo ir stabtelėsime, palyginimui pasirinkdami beveik bendralaikius, bet skirtingai susiformavusius Vaižgantą ir Vincą Krėvę, o platesniam vaizdui susidaryti pasitelkdami ir Žemaitę, Puidą, Šatrijos Raganą, Šeinių. Dirstelėjus į jų pavardes, atrodo, kad jie atstovauja gan skirtingoms srovėms: jų veikalų išleidimo datos liudija, kad visi, išskyrus Žemaitę, sukuria savo pirmuosius brandesnius veikalus beveik tuo pačiu metu: Viktutė pasirodė 1901 metais; Žemės daina baigta rašyti 1911; Kuprelio pirmoji redakcija 1911; Dainavos šalies senų žmonių padavimai 1912; Rimai ir Nerimai 1914. Tik Žemaitės "Petras Kurmelis" siekia pereitą šimtmetį — 1899 metus. Dauguma šių autorių pradeda rašyti tarp 1895-1907 metų, kai lietuvių prozoje tebevyrauja realizmas, nors tokie kritikai, kaip Čiurlionienė ar Herbačiauskas,ragina jam nebevergauti, grįžti prie lietuviams būdingų lyrinių pradų, atsiremiant į tautosaką. 13 metų vėliau už Vaižgantą gimusio Krėvės kūryboje aiškiai pastebimas tas posūkis, susijęs ir su jo temperamentu.

Tuo tarpu, kai Vaižgantas rodosi nemažai pasimokęs iš Donelaičio ar Valančiaus ir gal giminingesnis Žemaitei — už jį anksčiau rašiusiems autoriams — Krėvė jau neabejotinai įsigretina XX amžiaus rašytojų eilėsna. Vaižgantas tebeturi didaktinį palinkimą, ir kartais atrodo, kad jis tik užsimiršdamas leidžia išsprūsti ir suspurdėti asmeniškiems ir estetiniams jausmams. Jam dar norisi rodyti ar primygtinai išsakyti, žinią perduoti racionaliai. Krėvė apeliuoja į skaitytojo jausmus. Aplinkos pristatymas pas jį, kaip ir pas Šatrijos Raganą, įjungiamas bendros, vientisos nuotaikos kūrimo procesan. Atidžiau skaitant, matosi, kad gamta pas jį nėra atkuriama, o beveik sukuriama kaip ritmas. Jis geriausiai atitinka Čiurlionienės reikalavimą įeiti į universalų lygį, pasiliekant tautišku. Taip, pav., Dainavos šalies senų žmonių padavimų ritmas seka liaudies dainų ritmą, perima jų žodyną, jų įvaizdžius, tačiau nebepalieka tautosakos plotmėje. Žemaitės, dalinai ir Vaižganto prizmė, žiūrint į gamtą, yra liaudiška, kartais net utilitarinė, panaši į aštuoniolikto šimtmečio racionalistų žvilgsnį. Krėvė kuria savo lyrinius "gabaliukus", vadovaudamasis estetiniais reikalavimais.

Čia susiduriame su pirmuoju paradoksu: vadinamųjų "realistų", kuriems dažniau prikaišiojama, kad jie neieško grožio, o tenkinasi tikrovės "fotografavimu", gamtovaizdžiuose randame beveik daugiau originalių elementų, negu už širdies griebiančiuose Šatrijos Raganos peizažuose ar Krėvės padavimų liūliavime. Zalatorius yra taikliai pastebėjęs, kad Šatrijos Raganos peizažai ir juos apibūdinantys epitetai kartojasi.1 Krėvė taip pat išgauna savo lyrinius efektus, kartodamas "žalias gireles", "aukštus kuorus", "tyrą vandenėlį". Net Žemaitė daugelyje apysakų labai panašiai aprašo žiemos ar vasaros rytą: Zalatoriaus žodžiais, griebiasi šablono (258). Ir tada beveik keista matyti, kad "sausasis" pedagogikas Vaižgantas paberia originalesnių aprašymų. Gamtovaizdžio vaidmuo kiekvieno autoriaus suprantamas kitaip, o skaitytojas reaguoja į visumos, ne paskirų detalių efektą. (Vaižgantas kritikavo tiek Puidą, tiek Šeinių už per didelį dėmesį detalėms, leidimą joms tapti pagrindiniu dėmesio tašku.)

Visame šiame rašytojų būryje ryškiau išsiskiria dvi kryptys: viena tęsia Donelaičio ir Valančiaus tradiciją, užgriebdama Žemaitę ir siekianti Vaižgantą. Jie mato ir rodo gamtą visų pirma funkcionaliai: kaimo darbų, paukščių migracijų, saulėtekių-saulėlydžių cikle. Tai jiems betgi netrukdo stebėti gamtą, ją piešti labai kruopščiai, atkreipiant dėmesį į pačias mažiausias detales ir šias perduodant su dideliu dinamizmu. Tiek Žemaitė, tiek Vaižgantas kaime išaugę ir gerai pažįstą su metų laikais vykstančius pasikeitimus. Gamtos vaidmuo betgi nėra pas abu tas pats. Žemaitės apsakymuose jis labai dažnai tarnauja, kaip fonas. Jos vaizdeliai dažnai pradedami gamtos — tikriau sakant, jos apraiškų tam tikru metų laiku — aprašymu. Ir kadangi metų laikų tėra keturi, tuose aprašymuose neišvengiama pasikartojančių elementų. Aprašymai tarnauja kaip rėmas veiksmui ir atspindi visų pirma pačios pasakotojos percepciją. Realistiniame vaizdelyje tokie pasažai turėtų būti beveik bejausmiai: objektyvūs pastebėjimai, nusmaigstomi, lyg gairės. Pas Žemaitę gamtos percepcija čia dažnai susijusi su žmonių darbais, lyg ateinanti per kaimiečio sąmonę:- "Bjaurus bulvakasis. Žemė išpijusi, negali keliais šliaužti, kasėjoms reikia pasilenkus rinkti. Bulvės purvinos, sušlampa ir maišai, o nešioti — ligi pusblaudžio reik purvyną bristi."2 Panašiai suvokiami ir rytas, popietis, vakaras. Estetinė plotmė čia nėra svarbi nei veikėjui — kaimiečiui, nei pačiai pasakotojai. Stengiamasi surasti visiems skaitytojams pažįstamų ir panašias reakcijas iššaukiančių elementų. Gamta rodoma kaip kasdienybės dalis; ji nebandoma idealizuoti, ir nebandoma prasiveržti toliau už to, kas matoma, kaip vėliau bus daroma Krėvės ar Šatrijos Raganos kūriniuose, kur akim užgriebiama tikrovė nebėra tokia svarbi: "Krūmuose ir medžiuose čirena šimtai paukščių, kurių čia, lygiai kaip ir gėlių, viešpatija. Oras įkvapintas gėlių. Rodos, kad čia kažkokia užburta, laiminga šalis, kurios viešpate yra geroji žynė."3 Šatrijos Raganos tekste aiškiai pastebimas palinkimas į romantiką ir į idealizavimą. Antanas Venclova nurodo, kad Žemaitės raštuose nėra romantinių polėkių (apie Vaižgantą tą patį tvirtina Grinius), kad dalykinis vaizdavimas atrodytų labai natūraliu jos atvejyje.4 Bet ji pati yra prisipažinusi, kad gamtą piešti mokėsi iš lenkių romantikių: Ko-nopnickos, Ožeškovos, Rodzevičiuvnos.5 Turint tai omenyje, galima būtų kalbėti ir apie jos stilistines pastangas, tik jos veikia priešinga kryptimi: lenkės rašytojos vietoj betarpiško stebėjimo pateikia gamtovaizdžio evokaciją, jį stilizuodamos, akcentuodamos nostalgišką gaidą; Žemaitė ją išmeta, grįždama prie esamojo laiko tikrovės.

Pasitaiko atvejų, kai aprašymas sugyvinamas, įgauna didesnės literatūrinės vertės, tikslu ryškiau pabrėžti kontrastą, ir tada pažiūros taškas įgauna dvi dimensijas, pradedant pasakotoja, ir vėliau jį perkeliant į veikėjų sąmonę: gamtos apraiškų percepcija virsta vidinio monologo dalimi. Tai itin akivaizdu, sugretinus du "Petro Kurmelio" epizodus. Pirmajame tebevyrauja autorinis balsas, šį kartą pateikiantis itin daug dinamiškų detalių, jas priešpastatant Petro abejingumui:

Rytuose priešais saulę spoksojo mėnuo saulabrolis, išblyškęs, tartum nusigandęs. Žvalgėsi pašokęs, džiaugdamos, nepavėlavęs pakeisti įkandin saulelę. Jį apstoję debesėliai visai balti. Iš būrio atsirado ir tokių, kur drąsiai braukia jam per veidą. (...) Rudgalvis baravykas, pavėsy pasistiebęs, stovi ant vienos kojos, tartum gano geltonąsias voveruškas, kad neišsisklaidytų iš būrio. (...) Kitas jo brolelis netolimais išblyškusią galvelę kišo iš po kiminų apkloto . (...) Petras ėjo keliukais, nepabodamas nė kokių grožybių.(...) Pasibaidęs zuikelis šokosi iš tankmės. Cimbalis vijosi cypdamas, kol užmatė. Nusigandusi šuns, voverėlė, kaip žaibas, uodegą papūtusi, šoko į medį. Varna sukrankė čia pat ties galva, plasnodama iš vienos į kitą viršūnę. Petras nieko nematė nei girdėjo, vadžiojo tik akimis nuo vieno medžio iki kito, apmąstydamas kiekvieno spalvą, kainą, didumą ir tvirtumą. (215-16)

Dinamizmas neužilgo užtinkamas jau Kurmelio sąmonėje ar pasąmonėje, kur jis dar sustiprinamas, ir kur stebimi gamtos elementai staiga įgauna kiekvienas atskirą balsą Petro vaizduotėje:

Rodės, jog dangus užgrius ir kalnai užvirs ant jo; rodės, jog visas pasaulis jį patį kaltina, pagaliaus paukšteliai patys kaip sakyte sako. Raibasis strazdelis ties pat jo viršugalviu, eglėje, čiauškėjo aiškiai: "Nieko nekaltink, nieko nekaltink! Tavo kaltybė, tavo kaltybė!" Geltonsnapis varnėnas švilpaudamas tvirtino: "Teisybė, teisybė, teisybė!..." Garsusis budutis toliau miške spigino: "Tu-tu-tu, tu-tu-tu!" Meleta pridėjo: "Pats, pats, pats, pats, pats!" Lakštingalėlė maželėlė ant daubos skardžio pleškėjo: "O taip, o taip, tu pats, tu pats, kaltesnis, kaltesnis!" Varna lėkdama ir ta krankė: "Kaap-gis! kaap-gis! kaap-gis!" (...)0 ta vandens vištikė, — ar ne rupūžikė, — braidydama po klaną, spigina: "Pliks paliks! Pliks paliks!" (236-37)

Vaižgantas visą savo gyvenimą pašventė tautos žadinimui. Ir literatūriniai jo kūriniai turi tą užmojį. Lietuvos atgimimo godos, noras būti naudingu kraštui perkeliami ir į jo sukurtus veikėjus. Didaktinis-utilitaristinis priėjimas prie kūrybos neužmuša betgi gamtos pajutimo. Jis panaudojamas tautybės sąmo: ningumui pabrėžti: Vaižganto žmonės jaučia gamtą, bet ją jaučia visų pirma kaip Lietuvos gamtą. Tautybė sutapatinama su gamtos grožiu. Tai išryškėja jau jo ankstyvuose vaizdeliuose. Krėvės pirmoji smulkioji proza pilna jo "aš," jo svajonių, siekimų žmogiškoje ir universalioje plotmėje. Vaižganto pirmuosiuose "gabaliukuose" daug publicistikos, o kelionių aprašymuose — beveik į Baedekerį panašios informacijos. Lyriška gaida atsiranda tik sąryšyje su tėvynės ilgesiu. Tai itin akivaizdu dviejuose Karo vaizdų škicuose: "Ruduo pabaidė" ir "Pavasaris atgal vilioja." Abu skiriami tik gamtos ir joje klestinčios gyvybės aprašymui, bet abiejuose randama dviguba dimensija. Metų laikai, stebimi gyvenamoje aplinkoje (1916 m. karo nublokštam į Rusiją), iššaukia nostalgišką tų metų laikų apraiškų Lietuvoje evoka-ciją, kuri užima didesnę vaizdelių dalį, užbaigiant invokacija: "O mielas Dieve! Padėk kuo greičiausiai sugrįžti atgal į tėvučių žemę! Ir aš noriu pamatyti, kaip pavasarį — skiedrelė su sruvenančiu vandenėliu plaukia... "6 Mūsų metų laikai alegorine prasme padiktuoja ir Pragiedrulių "Įžangos vaizdą".

"Ilga, smarki 'Žiema' ir ūmas 'Pavasario' polaidis" prasideda šiomis eilutėmis: "Siaurės žiemos — ilgos smarkios žiemos. Tik kaip Lietuvos 'Žiema' Rusijoje, tai tokios visoje šiaurėje nėra buvę."7 Šioje įžangoje išryškėja du būdingi Vaižganto kūrybos bruožai: noras viską pritaikyti lietuvybės temai, bet kartu ir negalėjimas atsispirti pagundai tą tik kaip alegoriją imamą elementą toliau vystyti. Po pirmųjų dviejų sakinių alegorija užmirštama, ir per pusantro puslapio aprašomi sniego gūsiai, jų poveikis žmonėms:

Piliečiai matė, bent jautė, kaip saulė taiko žemei šyptelėti nors pro menkiausį dangos plyšelį pragiedruliu. Pradriks kur netyčiomis debesų kailiniai, prasisieks jų šarmas, — ir šiūpt saują spindulių, tokių neregėtai skaisčių, jog vienais diementais sublizga sumirga visas pasaulis. Pasakos užburtu pavirsta kiekvienas pakrypęs tvorgalis; diementais saulė atšviečia nuo tų pat tik ką bereikšmių piliečio akių; ūmai jos tampa nebe tos, jų gelmėse atsiranda kita būtybė, pilna geidimų ir gyvybės. (PI, 15)

Jau tuo jis išeina iš realizmo rėmų, kur paprastai pradžioje duodamas konkretus vykstančio veiksmo aplinkos aprašymas. Vaižgantas gi atrodo besidomintis tik sniegu, kartais panaudodamas beveik krėviškas stilistines priemones, nors niekad neiškeldamas kojos iš tikrovės ir neatsisakydamas racionalaus žvilgsnio, nepereidamas į pasakišką sniego karalystę, kaip padarytų Šatrijos Ragana:

Tad krito sniegas, palengvo neskubėdamas, plačiai išsiskėtusiais kačiokais. Kaip krito, taip ir gulo, kur patekęs, spausdamas visu savo sunkumu . Minkštas minkštas pačiupinėti, lengvas lengvas pakiloti, baltas tyras pažiūrėti, — džiaugies skyrium plaštakėlėmis. Tai kai tos plaštakos ima ant kita kitos gulti be galo; kai pasidaro per vieną uolektį stora, — tai, bra, ir pūkeliai sunku, ir rožių lapeliais galima užtrokšti. (P I, 13)

Tik į patį įžangos galą jis prisimena savo alegorinį užmojų, nustebindamas nelauktu pritarimu revoliucijai:

O Vasara dar toli... Toli tai toli, vis dėlto kada nors ateis! Tai reiškia senoji Saulė švietėjėlė, tai reiškia senasis Cyrulys ramintojėlis, tai reiškia senasis miškų Paunksnis, vandens šaltinių tėvas, ir tas pats Vanduo gaivintojėlis. O, Gamtos galybės, kad ir keičias, nenyksta! Jos dar pavergs Piliečių valią vėl imtis išjos to, ko pati siūlo: kitokio turto, bet tos pat meilės, poezijos ir grožio. Ir lieps užmiršti laikinos netvarkos bjaurumą: revoliucija vedas ne nusiminimą, tik naują gyvybę. (PI, 19)

Išplėstas palyginimas yra vienas iš būdingiausių Vaižganto stiliaus bruožų. Atrodo, lyg visada save tvardantis, praktiškumo ieškantis autorius staiga nebeišgali ir leidžia prasiveržti jausmui, parodyti, kad ir jis mato ir jaučia visas detales, tik nenori savo rašybos sunkinti nebūtinu balastu. Tai itin išryškėja, aprašant sulenkėjusio Sviestavičiaus atsivertimą lietuvybėn: perversmas įvyksta ne tik protui ar savaip susiklosčiusioms aplinkybėms diktuojant, bet surišant jo savęs kaip "sau žmogaus" pajautimą su nauju gamtos išgyvenimu:

Jam čia buvo gera, jauku. Nežinojo ir netyrė, kodėl tasai Ventos slėnys, niūrotais staigiais skardžiais, miškų šlaitais, žaliais, dar ne visiai nuskintais miškais krantuose ir tokiu sidabriniu upės kaspinu gilumoje, darosi vis brangesnis ir kur kas meilesnis, net gražesnis už pačias gražiausias visos vasarių ir šiaurės Europos vietas. (...)

Oro įspūdžiai atsišvietė jo vyzdyje ne taip, kaip saulės spindulys nuo veidrodžio, atkrisdamas supainiotu šviesos mazgu kiškeliu; tik kaip Ventos dugne, kiaurai perdurdamas vandens plokštį, nugrimzdamas ir veikdamas ten, jau gilumoje. (P I, 69)

Norimai minčiai išreikšti to ir užtektų, bet Vaižgantas, įsismaginęs, nebegali sustoti, ir tęsia aprašymą autorine kalba, net nebebandydamas jon įpinti Sviestavičiaus perspektyvos:

Gera darosi Ventos dugne, saulei ten pašvietus. Dugno plūdrelės į šviesą savo viršūnėlę lenkia. Žuvelytės judrume nustėra, žiopčioja vietoje, vos vos bepajudindamos pelekais, kad tik, kad tik, neišbėgtų iš šviesios srities. (...) Gražu, ramu, marga gilioje Ventos sietuvoje, Lietuvos saulei jon pašvietus; juo ramiau ir gražiau, juo rečiau ji pragiedruliais ištinka iš ūkanoto pajūrio dangaus. (69-70)

Taikliai yra pastebėjusi A. Vaitiekūnienė, kad savo stiliumi Vaižgantas įrodo, jog jis pripažįsta ir estetinę, ir visuomeninę meno funkciją, ir kad gamta jo raštuose pasirodo ne kaip peizažas, ne kaip fonas pagrindinei minčiai išreikšti, o kaip veikėjas. Tiek ji, tiek kiti kritikai nurodo, kad jo gamtos traktavime ir pasireiškia jo paties išpažintas palinkimas į romantizmą. Šiaip jis vengia melodramos, nepasiduoda sentimentalizmui, nesileidžia į priežasčių nagrinėjimą: "Mums įdomiau yra žymėti, kad yra, ne kodėl yra" (P III, 35). Gamta gi jį veikia nuo pat mažens: "aš negalėdavau sulaikyti širdies plakimo, ligi tik atsitikdavo vykti į pašvenčius (...) Ir kitų lietuvių nuovokoje ji ne tiek upė, kiek Lietuvos gamtos dvasia, aiškiai jaučiama, įtakinga žmonių būdams, kaip rusų Volga saviškiams. (...) Aš čia gyvenu gamtos padavimų įspūdžiais ir taikių žmonių meile. Tie veiksniai sudarė mano sielą, jais ir tegaliu save išaiškinti."9 Gamtos — bet kokioje formoje —jis neatsisako net suaugęs ir pražilęs. Aistis pasakoja, kaip jis, dar studentu būdamas, eidavęs pas Vaižgantą į susirinkimus, kuriuose viskas vykdavę rimtai ir sklandžiai, išskyrus atsitiktines pertraukėles: "Šalia durų buvo pritvirtintas "paauksuotų" vielų narvelis ir jame dvi mimozos žiedo spalvos kanarėlės, kurios kartais nei iš šio, nei iš to pradėdavo suokti stipriais ir tyrais balsais. Jos savo giesme nutraukdavo kiekvieną posėdį: Tumas susikaupdavo ir klausydavo, lyg jo kanarėlės pirmą kartą būtų pragydusios. Ir pasakysiu, kad jų balsai kažkaip baisiai skaudžiai skambėdavo toje atsiskyrėliškoje tyloje."10 Tad labai priimtinu atrodo Brazaičio nusakymas Vaižganto ryšio su gamta: jis ją ne stebi, o širdimi jaučia ir reaguoja.11 Dėl to, pasak Brazaičio, ir jo veikėjų tarpe simpatija rodoma žmonėms, kurie vadovaujasi "gyvuline ome" ir persiima vitaline mistika (268).

Net ir kitų raštus vertindamas, Vaižgantas žiūri, kaip traktuojama gamta, ir, pav. Baranauską gan smarkiai kritikuoja: "Gamtos aprašymų Baranausko raštuose visai nerandame. Jei kas paminima, o paminima labai daug kartų, tai tik praeinant pro šalį, lyg istorinei rašymo tikrybei padidinti. Anykščių Šilelis išimtis. Ir tą parašyti yra įkvėpusi ne pati gamta (...) bet lenkomanas seminarijos profesorius."12 Sprendimas, kurį daro apie poezijos turinį ar tikrumą rašytojo kūryboje, pritaikintinas jo paties gamtos aprašymams: "Poezija žavėtis neišmoksi, jeigu jos pats neturi savo širdyje" (89).

altVAIŽGANTAS

Nors gamtai skiriamas pagrindinis vaidmuo Vaižganto personažų pasaulyje, jos aprašymai nėra gausūs. Reikia sutikti su Zaborskaite: "Peizažo įprastine to žodžio prasme Vaižganto kūryboje nedaug terasime — vos vienur kitur apmesta gamtovaizdžio detalė. Užtat čia perteklius to jausmo, kurį sukelia įvairiopai besireiškianti gyvybė, jos pilnumo ir įvairumo grožis."13 Dėl to kalbama daugiau apie "kosminį lyrizmą" (Brazaitis), apie "idealistinį panteizmą" (Gineitis), apie "totalinę sintezę," kurion susilieja gamta, žmogus, tauta, ideologija (Sruoga) jo raštuose, o ne apie atmintinus jo sukurtus vaizdus. Gamtos vaizdavimo pavyzdžiu paprastai statoma "Dėdės ir dėdienės", bet ir ten daugiau gamtos jausmo, negu konkretaus jos perdavimo, kaip ir "Vaduvų krašte," su kuriuo jis pats suaugęs ir kurio žmonėms priskiria romantiškų palinkimų, žemaičius vadindamas realistais. Jis pats pakartotinai pabrėžia, kad Pragiedrulius kūrė, negalvodamas apie estetinius parametrus: "aš joks sintetikas, tai rašydamas šį raštą, neturėjau galvoje jokių platybių, nei siaury-bių; neturėjau prieš akis nei pačių skaitytojų, nei noro juos paveikti. At, rašiau rašiau, ką tikrą iš savo pergyvenimų atmindamas, gabalais, ne vienu užsimojimu: paskui sudursčiau, net nebandydmas jų susiūti. Tai vienur ilga, kitur trumpa. (...) Be to, čia ne mano "kūrinys:" visa tai yra buvę realybėje, yra jau buvę ir mano sieloje."14 Paskutinis sakinys aiškiai užakcentuoja, kad jis nėra tik stebėtojas (atseit, realistinio metodo sekėjas) ir kad visa, ką paverčia literatūra, yra jo paties išgyvenimai. Taip ir gamta.

Benagrinėdami Vaižganto kūrybą, Putinas ir Grinius pastebi, kad pas jį randamas dvejopas gamtos pajautimo vaizdavimas, išreiškiamas per skirtingus personažus: gamtos meilė, nuvedanti visiškan susiliejiman su ja, tiek ją, tiek patį žmogų sudvasinant, kaip Mykoliuko atvejyje, ar užakcentavimas gyvuliškos-gaivališkos žmogaus prigimties, veikiančios pagal gamtos dėsnius, bet ne sublimuojamos. Tai būtų realizmo-natūralizmo apraiška, įkūnyta Bapole Geišėje. Daugialypis gamtos pajutimas diktuoja ir skirtingas stilistines priemones. Ne vienas kritikas yra lyginęs Vaižganto vaizdus su Čiurlionio tapyba, ypač jo magišką-simbolišką saulės ir jūros vaizdavimą, pereinant beveik į viziją. Bet net pačios vizijos nevisuomet remiasi tuo pačiu principu: jei vienos kuria visumos, čiurlioniškos nuotaikos efektus, priartėdamos — ar nors užsimindamos — prie sinestezijos,15 tai kitose išgaunami jau beveik ekspresionistiniai bruožai, iškeliant ir suintensyvinant vieną detalę. Ne kartą sujungiami abu būdai, prikergiant dar ir natūralistiškų palyginimų-paaiškinimų:

Skardyje, gyvybe ir amžinąja jaunybe plastančioje saulėje, visas apdriektas jos spinduliais, kaip klojime auksiniais šiaudais, ilginių pėdus treknais trinant laužant, lyg pats iš savęs trėkšdamas tuos spindulius, pasirodo jungas didžiulių juodų jaučių. Iš pradžių ilgokai tematyti beveik nekrutą keturi didžiuliai ragai, lyg Ciurlionies paveiksle ožragiai. Tau rodos, lyg iš už kalno eitų dvi tuojau puodus krosnyje kilojusios moterys, dabar iškeltomis šakėmis baidydamos tai, kas jas patrameno ir nubėgo į raistą. Paskui pasirodo didžiulės galvos; viena dvyla kakta, antra lauka. Negailestingai atlaužti aukštyn snukiai varvančiomis iš nasrų seilėmis lyg šaukte šaukės dangaus keršto už tai, kad artojas jungo galus pririšo jiems prie ragų, ne prie sprando, ir jie ne pečiais turi traukti didelį, sunkų arklą-bližę ir verst storas bei plačias įžėlusio dirvono velėnas. Galvos lyg pačios savaime oru plaukia, pamažu, užsimerkusios... (DD, RR I, 96-97)
 
Šis pasažas aiškiai dokumentuoja jo nesistengimą sujungti atskirus momentus, išgauti vientisą stilių. Lyriko vizija pertraukiama pedagogo palyginimais ir paaiškinimais.

Randame pas Vaižgantą ir personažų, kurie sugeba ne tik susilieti su gamta, bet ir peržengti jos ribas, priartėdami prie Krėvės ar Šatrijos Raganos sukurtų figūrų. Toks yra "Vaduvų krašto" Sauliukas, įdomus tuo, kad jo pristatyme tas perėjimas dar parodomas, tuo tarpu kai anų dviejų rašytojų kuriami charakteriai jau nusistovėję. Sauliuko pasinėrimas gamtos garbiniman gi prasideda nuo išorės: anksti rytą užsliuogus ant stogo, idant pamačius saulę patekant:

Saulius geria saulę visu savo kūnu. Jam pradeda būti vis geriau, vis šilčiau; paskutinį kartą nukrato ankstyvojo ryto vėsumas; akelės, it dvi žvakuti užsidega šviesa nuo saulės. (P 111,69)

Pagautam saulės jėgos, užburtam jos paslapties, atsiveria naujas pasaulis, į kurį įėjimas aprašomas beveik Krėvės senų padavimų ritmu: "Lygu lygu piliakalnio viršuje, tankiu pušelių šepečiu apaugę (sic); liūdi liūdi jis, akeles pražiūrėjęs į bekraštę tolybę vakaruose" (78).

Sauliukas, Napalys, Mykoliukas atstovauja lyriškos sielos žmonėms, kurie gamtoje mato daugiau, negu jos grožį: jie jaučiasi tapę jos neatskiriama dalimi. Apie Napalį sakoma:

Jis dabar nori apsibristi grožiu, kaip girtuoklis apsigeria alkoholiu. Atsistos — žolė jam siekia kuone ligi juostai. Ir jam rodos pats esąs viena dalele to Dievo bukieto: tulipanas, narcyzas, skiauterė, karaliaus lazda ar kitas kuris ilga-stiebis žolynas. Jam rodos, tasai bukietas be jo nebūtų gražus, kad ir turtingas. (...) Atsiguls ir tyčia vartos ritinėjas, norėdamas visais pajautimais justi pievos gauruotumą (...) Juk visą tą gražybės platybę apvaizdas patiesė jam, žmogui, idant regimuose daiktuose pažintų jų Sutvėrėją, kuris neregimas yra. (139)

Dėdė Mykolas tą susiliejimo jausmą neša dar toliau: jis jį pagauna ir bažnyčioj, beklausydamas giesmių ir vargonų: "Jis nebejaučia pats savęs skyrium. Jis besudaro vieną krislą, vieną lašą, kurie sudaro — daug, didžiam Dievo majestotui išreikšti. Jam ir visa bažnyčia ne atskiras epizodas, tik tos pat žemės sklypas" (158).16 Pas Vaižgantą religingas viso pasaulio sandaros supratimas nuspalvina ir gamtos pajautimą, neleižiant jam pasilikti tik prie estetikos ar individualybės užakcentavimo. Brazaitis jį lygina su rusų realistais, pas kuriuos taip pat dažnai iškeliamas nenutrūkstamas žmogaus ryšys su visuma ir Dievu (109).

altVINCAS KRĖVĖ

Krėvė debiutuoja kaip lyrikas, individualistas, bet labai greit parodo, kad jo kūryba neis tik vienu keliu: 1909 m. pasirodo "Gilšė" ir "Bobulės vargai," paženklindami jo pagrindines kryptis: dabarties kaimo vaizdelių ir senovinių padavimų. Prie to dar reikia prisiminti, kad jau 1907 m. išleistas ir vienas Rytų pasakų fragmentas, nurodantis filosofinę-teologinę linkinę. Aptardamas Krėvės kūrybinio laikotarpio pradžioje didžiausią įspūdį padariusius Dainavos šalies senų žmonių padavimus, J. Lankutis nurodo, kad jie yra lyg "savotiškas rašytojo 'bėgimas į praeitį,'jos idealizavimas, nusigręžimas nuo gyvenamojo meto aktualių socialinių problemų."17 Faktinai didelė dalis Krėvės kūrybos "bėga nuo dabarties": pirmuosiuose škicuose romantiškasis "aš" gyvena svajonėmis; Rytų pasakose ar Dangaus ir žemės sūnuose nuklystama į biblinį ar su budizmu surištą pasaulį; jo iškiliausios dramos yra istorinės. Nuo pat pirmųjų kūrinėlių Krėvė orientuojasi į literatūrinę, ne laudies šnekamąją kalbą, nors remiasi liaudies dainų stilistinėmis priemonėmis. Vientisumas išgaunamas ne tiksliu detalių vardinimu, ne išieškotais įvaizdžiais, o ritmu, anafora, aliteracija. Tokie škicai, kaip "Dainius", "Mėnesiena", "Regėjimas" jau aiškiai nurodo jo būsimos kūrybos linkmę: romantišką įsijautimą labiau negu stebėjimą ir užrekordavimą. Net ir tokios miniatiūros, kaip "Žvejas," kur tikras realistas duotų aktualios buities vaizdelį, iškeliamos iš laiko, iš konkrečios vietos ir konkrečios kalbos:

Vėtros "mane blaškė, bangos mane supo, bedugnė tamsiu savo veidu į mane šaipės, o aš plaukiau tolyn ir tolyn, nes norėjau pagauti auksinę žuvį, jūrių karalienę. Nekalbėk, močiut, kad bergždžias mano darbas, neįvykdomas sapnas — aš noriu pagauti auksinę žuvį, jūrių karalienę..." (R I, 119)

Visuose šiuose apsakymėliuose veikėjai neturi net vardų: visi suabstraktinami, įgauna simbolinės reikšmės, bet kartu yra ir paties Krėvės įkūnijimai.

Dainavos šalies senų žmonių padavimų genezę yra aiškinęs pats Krėvė: dar tebebūnant studentu, "klausant mūsų senutėlių dainų ir pasakojimų (...) man ir kilo idėja kai kuriuos padavimus perkurti ir duoti jiems literatūrinę formą. (...) Gal būt, jau berašant, man atėjo į galvą mintis parodyti, koki didvyriai buvo senovės lietuviai, sukelti mūsų tautiečiams pasididžiavimą jais."18 Knygos dedikacijoje aiškiai nurodoma ir šio rinkinio dvilypė prigimtis: "Mano motinai Rožei, svajoti ir tėvynę mylėti mane išmokiusiai, atminti." Tad ir čia pabrėžiami visų pirma jausmas ir lūkesiai. Knygos pavadinimas parodo, kad joje nebus ieškoma istorijos, o atkuriami padavimai. Pirmuoju "Vakarinės giesmės" sakiniu išsakomas ir procesas: "Pasakoja mūsų seni tėveliai" — žodinis perdavimas, visad daleidžiantis pakeitimus — "kad tarpu plačiųjų Lietuvos girelių, tarpu aukštųjų jos šilelių" — bendriniai vaizdo elementai, net ir jų epitetai — "kur nei senas žmogus nevaikščiojo, nei jaunas bernelis žirgelio nemandravojo, nei mergelės lelijėlės daina garsiai neskambėjo" — gili, atminties nesiekianti senovė, žmogaus akies neįleidžianti girių tankmė priešpastatomos evokuojamam, taip pat praeities, laikui — "esanti lygi lygumėlė; toje lygumėlėj esanti žalia pievelė, viduj tos pievužėlės didelis dvarelis; aukšti rūmai dangų remia, žali vyšnių sodai saulę temdą" — fantastinės dimensijos perduodamos liaudies dainų ir pasakų ritmu (R I, 173). "Vakarinėje giesmėje" užakcentuojama ir žodžio — poetinio žodžio — galia. Vaižganto Sviestavičius ir dėdė Mykolas, išgirdę liaudies dainą, jautėsi pilniau priklausą Dievo sukurtam pasauliui. Krėvės dainos klausosi angelai ir pats Dievas; jos dėka žmonijai atleidžiamos jos kaltės. Iškilus į tokias viršūnes, autorius betgi nori vėl priartėti prie mirtingo klausytojo, ir atranda įvaizdį, sujungiantį abu pasaulius: angelėlių ašaras, virstančias gintaru, kurį audros išplauna į Lietuvos pakrantes.

Krėvė kuria legendarinių figūrų epą. Vaižgantas žadina į kovą dėl kultūros (tik per ją galima tapti "sau žmogum") dabartyje, parveždamas Pragiedrulius kaip dovaną neseniai paskelbtai nepriklausomai Lietuvai. Krėvės herojai — milžinai, kurių didybė jau užfiksuota ir todėl skelbiama be kovingumo dvasios. Anaiptol, pasak Putino, "epinį atspalvį stiliui dar suteikia ramumo bei rimties nuotaika, sklindanti iš spėjamojo pasakotojo ar dainuotojo asmens ir jo žodžių."19 Vaižganto žmoneliai kovoja ne tik už krašto laisvę, bet ir už kasdieninės duonos kąsnį, kurį beužsidirbdami kaip tik ir susiduria su gamta. Krėvės kaimiečiai ir gamtoje atranda kitą dimensiją: šalia jos išorės aprašymo, iškeliama jos reikšmė: "Gražių vietų yra daugel. Dar gražesnių yra. O šile tylu ir ramu, jei vėjo nesti. Bet vis dėlto ten ne tas. Čia senų amžių žmonės guli, milžinai — štai kas yra" (R II, 9). Panašiai, "Skerdžiuje" stebina gamta, bet neretai tuoj pat pereinama į fantastinę ar filosofinę plotmę: gamta pavartojama kaip priemonė žmogaus vidui atskleisti. Putinas Krėvės kaimiečiuose įžiūri turtingesnį vidinį gyvenimą, negu pas Žemaitę; tas, jo nuomone, juos daro skaitytojui sa-vesniais (516) (žinoma, reikėtų klausti, kokiam skaitytojui). Jo pastaba, kad gamtos ir kaimo vaizdavime ryškiau pasireiškia autoriaus asmuo, įžvalgi: Krėvės veikėjų nusiteikimas kartais sutampa su jo paties jausmais.

alt
Adomas Galdikas: Kompozicija (tempera) Dailininkas mirė 1969 m. gruodžio 7 d. Niujorke. Nuotr. V. Maželio

Noras pabėgti iš dabarties, iš ribotos erdvės įtakoja Krėvės stilių, įnešant antgamtinių elementų: "Ir ko nebūdavo, kas negyvendavo tų girių gelmėse, jų tankumynuose! Kur tik balelė, ten jau kelios laumės apsigyvenusios; kur upelė ar ežerėlis, ten, žiūrėk, pakraščiais undinės vakarais maudosi; kur tik šlaitelis, ten jau monas švirkštauja" (R II, 131). Jaunųjų dienų kūrinėliai ištisai persisunkę sapnais, mįslingom užuominom, vizijom. Juose gamta piešiama gana bendrinėm ar net suabstraktintom sąvokom: "Naujas pasaulis skleidžiasi prieš mane, dar nežinomas, skausmingas, didis, gražus, pilnas nuostabių gėlėtų svajonių, ilgesio ir meilės pasaulis. Ir audžiau straublėtas vizijas, pyniau vainikus iš ilgesio dausų žiedų, dainavau dar niekam nežinomas dainas, visas dienas ilgėjausi, svajojimuosna pasinėręs..." (R I, 18). Sukurti bendrą nuotaiką, jausmo vientisumą jam svarbiau, negu pateikti su tikrove sutampančias detales.20

Giliausiai atmintin įstringantys Krėvės personažai yra ne tik paslaptingą, beveik mistišką ryšį su gamta turintys seniai, bet kartu ir "pasakoriai," kurių balsas praturtinamas iš liaudies pasakų pasisavinamais elementais, visai nebandant juos apdengti tikrovės skraiste: "Tai vėl pasakoja jiems skerdžius, kaip lapės ant kiaušinų tupi, vilkai medžiuose vaikus peri, volungės kiškius melžia" (R II, 144).

Stilizuoja, suasmenina savo kuriamus pasaulius Krėvė tiek Dainavos šalies senų žmonių padavimuose, tiek Šiaudinėj pastogėj, priduodamas naujų varsų net ir paprasčiausiems kasdieninio gyvenimo elementams ar momentams: "Šilas kvepėjo, kaip pilnas avilių ūkininko sodas. Tik išsižiok, rodos, kvepterėk oru, ir lyg medaus pavalgysi" (R II, 146). Jo kuriamas gamtos grožis yra daugiausia vaizduotės padarinys, beveik diametraliai priešingas procesui ir rezultatui, kuriuos randame pas Vaižgantą, ir kuriuos Zalatorius štai kaip apibūdina: "Vaižgantui visai svetimas bet koks lyrizmas ar sentimentalumas, jo grožinėje kūryboje vyrauja blaivumas, objektyvumas (...) retorinės priemonės artimesnės liaudies pasakų tradicinėms formulėms (...) tarnauja ne tiek emocinei įtaigai, kiek vaizdo margumui, informacijos įvairiapusiškumui" (241).

Pas Vaižgantą žmogus susilieja su gamta, ją paversdamas beveik religija, bet neatsisakydamas Dievo. Blūdo pagrindinis veikėjas taip pat vidiniai praturtėja, žiūrėdamas į gamtą, mato Dievo galybe joje, bet jame nėra panteizmo: gamta čia tarnauja autoanalizei; veikėjas lieka tiek gamtos, tiek savo reakcijų jos akivaizdoje stebėtoju:

Gražu ištiesų! O vis jog Viešpaties Dievo sutaisymas. Jog žinai gerai, kad čia ne kas kitas, tik mėnuo šviečia ir krenta šešėlis nuo medelių, lapelių, trobų... Nu, rodos, kad ten galo nėra: šviesa ir šviesa. Užgriuvusi kūdra, o kaip žiūri, rodos, visą žemę matai kiaurai... O čia, žio, lyg kalnas, šviesus, šviesus, kaip iš stiklo... Kaip iš kokio kristalo. Čia rūmas... Pirties galas, o išeina rūmas. Mat, ką daro Dievo sutvarkymas.21

Krėvės didieji "gamtininkai" dėl savo paslaptingo ryšio su gamta vadinami "bedieviu," "raganium." Jo legendarinių padavimų figūros juda dar prieškrikščioniškame fone. Taip pat Puida ir Šeinius riša gamtos išgyvenimą su "dar nepagadintu" žmogumi, jos mistiką statydami aukščiau už krikščioniškąją ir primygtinai iškeldami pagonybės laikų pranašumą, surištą, žinoma, su krašto laisve. Žemės dainoje pagrindinė tema panaši į Pragiedrulių: tautinis lietuvio susipratimas; per savo įvedamas reformas ūkyje jis sąmoningai tampa naudingesnių savo tautai. Tačiau visų svarbiausia ten — pagrindinio veikėjo, Jurgio Oginto santykis su savo žeme, jos balsu. Visur pabrėžiamas jo individualumas, nors jo ryšys su gamta turi panašumo su Krėvės ir Šatrijos Raganos figūromis: jis vadovaujasi jausmais, kuriuos gamta pažadina, bet tas perduodama ne smulkenų, o bendros nuotaikos aprašymu: "Toli, už kalnų-urvų, už mintimi atsiekiamos erdvės-vasaros gamta verkia paskutinėmis savo ašaromis. Liūdesys viešpatauja visur ir viskame. Vortinklių beribio slėpinio gijos klojas ant snaudžiančių laukų, supa gamtą ilgan žiemos miego sapnan ir gieda mistiško turinio sapno himnus."22 Į pagonybę sugrįžtama per mišką, kuris įvedamas kaip veikėjas ir net mąstytojas. Gamta Puidos raštuose grąžina žmogų prie jo tikrosios asmenybės, joje iškeliama ne estetinė, bet etinė-filosofinė dimensija, turinti nemaža bendro su Vydūno gamtos traktavimu.

Toliausiai pažengęs literatūrine prasme gamtos vaizdavime čia aptariamais metais bus Šeinius. Kuprelyje dar užtinkame panašių povyzų, panašaus susiliejimo su gamta, kaip pas Krėvę, Puidą ar Vaižgantą, tik gal labiau pabrėžiant, kad gamta yra vienintelė tikrovė, vienintelis būdas sukilninti žmogų:

Tyliai, paskendęs vakaro grožėje, tarytum savo sielą su jos siela suliejęs, meldžiaus saulelei, meldžiaus dangui, padabinusiam savo aukurą angelėlių kaspinais, ne šito pasaulio gėlelėmis. Ir rodėsi man, kad aš matau Dievą mažiausioje žolelėje, nulinkusioje savo galvele prieš saulelę-motinėlę; margame drugelyje, kuris suglaudęs-pastatęs savo sparnelius ant baltos gėlelės tupi, motinėlę akelėmis seka; (...) Visur man Dievas matėsi.

"Vasaros vaišėse" betgi atrodo, kad autorių domina jau tik pats žodžio menas, aprašant gamtą. Ten peizažas sukuriamas ne dėl jo filosofinės ar panteistinės reikšmės, ne personažui apibūdinti, o tik paties žodžio galybe, veiksmažodžių išraiškingumu, vaizdo dinamizmu pasidžiaugti:

Matau, kaip greitos žalios bangos veja viena kitą tai vienan kraštan, tik staiga, lyg ko atsidūrusios, puola kitan, tai verpetu savęs susiduria, tai atšoksta viena nuo kitos ir pasklysta plačioj dirvoj. Štai jos ritas prieš kalną, šoksta viena per kitą. Griūva ir vėl kelias, skubina, kad tik greičiau užlėktų. O ten nuo kalnelio nudrožė kiek tik siekt pakalnėn. (...) Saulės spindulys žvilgters pro debesų plyšį ir kad pavarys šešėlius apniukusius miškan! Išsineria, per laukus žiežirbomis sutryksta, baidos. Nepaslankūs šešėliai sugula, susislepia rugių ir vasaros vagose. Laukia, kol debesys nukovos saulę. Paskum atsitiesia, įsiremta ir vienu matu visą lauką aptemdo.24

Jei pas Vaižgantą gamta tarnavo viso veikalo minčiai paryškinti, pas Žemaitę kai kurioms socialinėms negerovėms iškelti, ar pasakojimui įrėminti, pas Krėvę ir Šatrijos Raganą bendrai nuotaikiai sudaryti, Šeinius ją pasitelkia jau visų pirma kaip priemonę meno kūriniui sukurti, savo priėjimu toli peržengdamas tiek romantizmo, tiek realizmo, o vėlyvesniuose veikaluose ir kovos už tautybę bei nepriklausomybę rėmus.

Išnašos
1.    A. Zalatorius. Lietuvių apsakymo raida ir poetika. Vilnius: Vaga, 1971, p. 278.

2.    "Sučiuptas velnias," Rinktiniai raštai. Kaunas: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1946, p. 129. Visos citatos imamos iš šio leidinio.

3.    Šatrijos Ragana. Sename dvare. Toronto: Baltija, 1951, p. 34.

4.    Antanas Venclova. "Žemaitė," Rinktiniai raštai, p. 15. Jonas Grinius, "Juozas Tumas Vaižgantas — integralinis realistas," Veidai ir problemos lietuvių literatūroje II. Boma: LKMA, 1977, p. 37.

5.    Žiūr. Lietuvių literatūros istorija II, red. K. Korsakas. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1958, p. 415.

6.    Vaižgantas. Rinktiniai raštai II. Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1957, p. 133. Visoms citatoms, išskyrus Pragiedrulius, bus naudojamas šis leidinys.

7.    Pragiedruliai, 3 t. Kassel-Mettenberg: Aistia, 1948, p. 13.

8.    Aldona Vaitiekūnienė, Vaižgantas. Vilnius: Vaga, 1982, p. 69 ir 166.

9.    "Svėdasiškiai," Iš atsiminimų, Rinktiniai raštai II, p. 400-403.

10.    Jonas Aistis. Apie laikę ir žmones, Čikaga: Terra, b.d., p. 114.

11.    Juozas Brazaitis. Vaižgantas, Raštai I. Čikaga: Į Laisve Fondas, 1980, p. 122.

12.    J. Tumas. Antanas Baranauskas 1835-1902. Kaunas: Vaiva, 1924, p. 87.

13.    V. Zaborskaitė. "Vaižgantas," Rinktiniai raštai I [V], p. 26.

14.    Laiškas Petrui Klimui 1926.X.28. "Juozo Tumo-Vaižganto laiškai Petrui Klimui ir Bronei Mėginaitei-Klimienei." Aidai, 4 (1970), p. 163.

15.    "Ne tik visokie garsai, ir saulė dalyvauja tame gamtos koncerte: ji savo spindulių beria garsams j taktą. Juo kaitriau saulė svilina, juo daugiau žemė čirškia ir žvanga. Tik jam atrodo antraip: juo čirškiama ir žvangama, juo linksmiau saulė savo džiaugsmo šokį, virdama mirgėdama, šoka." (Pragiedruliai 1, p. 140).

16.    Sviestavičius, klausydamas jaunųjų Sešiavilkių ir jų talkininkų dainos Ventos pakrantėse, instinktyviai nusiima kepure, nes pasijunta lyg šventykloj.

17.    Lietuvių literatūros istorija III, red. K. Korsakas. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1961, p. 291.

18.    Vincas Krėvė. "Žvejas," Raštai I. Bostonas: Lietuvių Enciklopedijos Leidykla, 1960, p. 119. Sisšešiatomis leidinys vartojamas visoms citatoms.

19.    V. Mykolaitis-Putinas. "Vincas Krėvė," Raštai [VMP]. Vilnius: Vaga, 1969, p. 481. Pats Krėvė yra panašiai išsireiškęs: "Ilgesys gimdė dainą, daina gimdė ramumą." ("Regėjimas," Raštai I, p. 18).

20.    Šeinius tą labai aiškiai išreiškia Kuprelyje: "Skraidau tolimame, plačiame minčių pasaulyje. Mėlyni rūkai jį šiandien dengia; mėlynuose rūkuose jis nuskendęs. Ir laukai, ir oievos žalios, ir girios vėsios ten nuskendę. Ir tyli 'S-ramios tokios stovi, sapnų neaudžia" (Kuprelis, Brooklynas: "Vienybės Lietuvninkų" spauda, 1913, p. 3).

21.    Dobilas. Blūdas arba Lietuva buvusios Rosijos revoliucijos mete. Tilžė, 1912, p. 206.

alt22.    Kazys Puida. Žemės giesmė I. Brooklynas: "Vienybės Lietuvninkų" spauda, 1911, p. 61.

23.    Kuprelis, p. 245.

24.    "Vasaros vaišės," Vyskupas ir velnias. Los Angeles: Lietuvių Dienos, 1959, p. 188.


Antanas Tamošaitis

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai