Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KAZIO SAJOS PJESĖ APIE MOTIEJŲ VALANČIŲ PDF Spausdinti El. paštas
Praėjusiais metais Kazys Saja dramatiškai paskelbė, jog, cenzorių ir biurokratų ujamas, jis atsidūręs medžio viršūnėje, ir atsisveikino su "daugiaveidžiu teatru". Bet 1988 m. gegužės mėnesį dramaturgas sugrįžo į "Pergalės" žurnalą su nauja pjese, pavadinta "Žemaičių piemuo". Tai gera naujiena visiems Lietuvos dramos ir teatro mylėtojams, kurie nenustojo tikėjęsi, kad jis nulips nuo to medžio. Šią pjesę P. Gaidys žada pastatyti Klaipėdos teatre.

Savo pjesėje Saja padalina vyskupo Motiejaus Valančiaus laikų Lietuvą į tris dalis. Tai tautos gynėjai ir žadintojai; caro viršininkams tarnaujantys tautos išdavikai; ir engiama, tamson gramzdinama liaudis, kurią reikia vesti į šviesą. Pjesę dominuoja Valančiaus figūra. Jis lietuvybės puoselėtojas, Varnių Akademijos kūrėjas; jis kovoja su girtavimu ir baudžiava; atlaidus, humaniškas, pragmatiškas, demokratiškas; jis guodžia, globia, mokina, vaduoja. Valančius prilygsta Prometėjui, šviesos nešėjui, nes ir jo kepenis lesa caro erelis. Žemaičių vyskupas idealizuotas, bet autorius neslepia ir jo silpnybių, vaizduoja jį save plakantį už sušaudytųjų sukilėlių "apšmeižimą" ir nepriklausomybės atsisakymą — už kompromisus su tiesa ir sąžine.

Šalia Valančiaus pjesėje pasirodo stambiais ir skubokais štrichais nupiešti istorikas Daukantas, sukilėlis kunigas Mackevičius, knygnešys Bielinis. Valančiaus — Mackevičiaus dialoge pasigirsta Lietuvos istorijoje nuolat iškylanti dilema: Revoliucija ar imperijos akmens tąsymas lašu po lašo? Prieš visus lietuvybės gaivintojus stovi didžiulė imperija, kuriai Lietuva tėra "provincija be istorinių ar kultūrinių tradicijų" ir kurios generalgubernatorius Muravjovas tvirtina tarnaująs "istorinei tiesai", kuri reikalaujanti, kad šiame krašte būtų tik "rusų tvarka ir rusų civilizacija".

Sajos žodis toksai sodrus ir taiklus — imk ir tiesiai dėk jį į chrestomatijas. Taip šnekėdamas autorius nenusideda istorijai, nes Valančiaus laikais lietuvių kalba buvo išraiškesnė negu šiandien. Antra vertus, tas jo žodžio šmaikštumas pavojingas, nes kartais susidaro įspūdis, kad visų veikėjų burnom kalba tas pats autorius. Scenos su baudžiauninkais padvelkia "operiniu" paviršutiniškumu; retkarčiais autorius pakloja nedramatizuotą istorinę informaciją.

Tokie trūkumai nesumenkina pjesės vertngumo. Su savo "Septyniais paveikslais iš Motiejaus Valančiaus gyvenimo", Saja įsijungia į lietuvių rašytojų ir visos tautos kolektyvinę pastangą atstatyti pavogtą ir iškreiptą savo istoriją. "Aukštajam menui" tarnauti ir įmantrių avangardinių pjesių parašyti sugebąs dramaturgas čia kuria populiarią literatūrą. Tai didaktika gerąja to žodžio prasme — daraktorių, aušrininkų, varpininkų, savilaidininkų tradicijos tęsimas subtilesnėmis priemonėmis. Po liaudišku paprastumu pjesėje slypi šiuolaikinio menininko virtuoziškumas. Tokia rašytojo misija — tarnauti savo tautai ir teisybei — autorius nuoširdžiai tiki ir savo uždavinio imasi su tikru pietizmu.

Savo pjesėje Saja nerašo tiktai apie 19 šimtmetį. "Krauju ir ašarom" išmargintos gromatos — peticijos, patriotus sekantys šnipeliai; po vyskupo raštus besirausiantys cenzoriai; valdžios raginimai dvasininkams bendradarbiauti su slaptąja policija; šnipų apgulta seminarija; uždraustos pamaldos ir demonstracijos už tautos laisvę — ar visa tai praeitis, ar ir šiandiena? Šios paralelės nėra Sajos įbruktos — jos glūdi pačioje istorijoje.

Kol kas Lietuvoje dar nedrįstama pastatyti vyskupui Valančiui paminklo. Parašydamas "Žemaičių piemenį", Kazys Saja jau sukūrė šiam paminklui tvirtą pjedestalą.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai