Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KALBA IR TAUTINĖ SĄMONĖ PDF Spausdinti El. paštas
Istoriniu požiūriu kalbos ir tautybės santykio klausimas nėra labai senas. Jis atsirado 18-19-ojo šimtmečio sąvartoje, kada vokiečių romantizmo atstovų tarpe kilo susidomėjimas tautybės reiškiniu. Jau pačioje susidomėjimo pradžioje įsitikinta, kad tarp tautybės ir kalbos esama artimo ryšio. Manyta, kad net pats tautinės sąmonės atsiradimas yra artimai susijęs su kalbos apraiška.

Šioje studijoje pažvelgsime į kalbos ir tautinės sąmonės santykį dabartinių visuomeninių mokslų šviesoje. Tačiau, prieš pateikiant šį žvilgsnį, pirma trumpai aptarsime kai kurias kalbos ir tautybės santykio sampratas, iškilusias praeityje. Turint šias sampratas prieš akis, ir visuomeninių mokslų duomenys gali tapti reikšmingesni, o antra vertus, ir tas pačias sampratas vėliau bus galima kritiškai įvertinti tų pačių duomenų šviesoje.

Kai kurie požiūriai į kalbos ir tautybės santykį
Nors dažnai pripažįstama, kad tarp kalbos ir tautybės esama artimo ryšio, vis dėlto šio ryšio supratimas, kaip matysime, gali būti labai skirtingas. Cia pateiksime du kalbos ir tautybės santykio aiškinimus: vieną, kilusį vokiškojo romantizmo poveikyje, ir antrą, atsiradusį pastaruoju laikotarpiu, evoliucijos teorijos įtakoje.

Labiausiai žinomas kalbos ir tautybės santykio aiškinimas prasidėjo vokiškojo romantizmo laikotarpiu.1 Su juo yra susiję Johann Heiderio, Wilhelm von Humbolto ir Johann Fichtės vardai. Romantizmo požiūriu, kalbos ir tautybės ryšys yra ne vien artimas, o tiesiog esminis. Kalba yra tarsi tautos dvasia. Kalba laiduoja tautinės kultūros kūrimą; per kalbą atsiskleidžia tautos savumas. Taigi, būdama tautinės dvasios reiškėją, kalba teikia gyvybės tautiniam pavidalui. O savo išore kalba yra tautos ženklas, išskiriąs ją iš kitų tautų. Todėl nenuostabu, kad, pasisavindamas vienos tautos kalbą, asmuo įgauna ir tos tautos tapatybę. Laiko tėkmėje tauta tik tol gyvuos, kol išlaikys gyvą ir savą kalbą.

Paskaita, skaityta Lietuvių katalikų mokslo akademijos suvažiavime Romoje 1988 m.

Nesunku pastebėti, kad romantizmo sampratoje kalba ir tautybė yra esminiai žmonių bendruomenės požymiai, o ne kokios prabėgančios savybės. Jos suteikia bendruomenei tam tikrą ypatumą, išskirdamos ją iš kitų bendruomenių. Kalba ir tautybė bendruomenėje buvoja kaip pagrindas, kuris iš esmės nesikeičia, bet, juo pasiremdama, bendruomenė gali įvairiai vystytis. Suteikus kalbai bei tautybei šitokį pamatinį vaidmenį, galima paklausti: koks yra asmens santykis su tauta? Atrodytų, kad, kartą tapęs kurios tautos nariu, asmuo šitos tautos palikti jau negali, nes jis savyje nešioja, jei ne kalbos, tai bent savos tautybės požymius. Todėl paneigti savą tautybę reikštų paneigti save patį, gal net iki susižalojimo. Šiuo atžvilgiu tautybė įgauna net moralinę reikšmę.

Ši idealistinė kalbos bei tautybės samprata yra vėliau pasireiškusi įvairiom formom. Viena tokių formų yra kalbos ir tautybės sutapatinimas su biologinės rūšies savybėmis. Štai O.E. Rolvaag, Amerikos norvegas, savo apysakoje aprašo, kaip baltosios meškos įsiveržia į pilkųjų meškų žemes. Po kiek laiko panorusios ir pačios tapti pilkom, baltosios meškos, kiek save purvais bedrabstytų, vis tiek lieka baltos.2 Pamokymas čia aiškus — tautybė yra tarsi neišdildomas požymis. Ją kartą paveldėjus, jos pakeisti negalima. Tad beprasmiška norvegui bandyti atsisakyki savos tautybės ir tapti, šiuo atveju, amerikiečiu. Toks savęs pakeitimas yra neįmanomas.

Mūsuose tautybės aiškinimas, pateiktas Antano Maceinos veikale Asmuo ir istorija, iš esmės yra idealistinės tautos sampratos variantas.3 A. Maceina į kalbą ir tautybę pažvelgia istoriniu požiūriu. Kalba ir tautybė yra istoriniai patirties telkiniai, kuriuos savyje nešioja kiekviena tauta, tiek ir atskiras asmuo, kaip vienos ar kitos tautos narys. Asmuo atbaigtai yra savas tada, kada jis savą istoriją sutapatina su savo tautos istorija. Kur savos tautos išsižadama, ten asmuo išsižada ir savęs paties. Maceinos žodžiais: "Neištikimybė istorijai kaip savai kilmei... padaro, kad žmogus virsta istoriniu klajokliu'.4 Taigi save tik apgaudinėjame, galvodami, kad galime savą tautą pakeisti kita.

Vokiškojo romantizmo mintys apie kalbą ir tautybę yra turėjusios milžiniškos įtakos tautinės sąmonės suklestėjimui 19-ajame šimtmetyje, ypač mažesnėse Europos tautose, o iki šiol tikriausiai ir visame pasaulyje. Dažnai tos mintys yra atsispindėjusios ne vienos tautos patrioto pasisakymuose. Štai būdingas garsaus airių patrioto Eamon De Valerą posakis: "Jei tektų rinktis: laisvę be kalbos ar kalbą be laisvės, aš daug verčiau rinkčiaus kalbą be laisvės".5 Suprantama, ką reiškia laisvė be kalbos, jei tuo pačiu prarandamas brangus tautinis turtas, o juk, turint kalbą, su laiku laisvė vis tiek bus iškovota.

Antru požiūriu, kurį čia aptarsime, taip pat pripažįstama, kad tarp kalbos ir tautybės esama artimo ryšio. Kalba neretai sąlygoja tautinę sąmonę, suteikia tautinį savitumą. Tačiau šis ryšys nėra nei esminis, nei būtinas. Taip yra todėl, kad kalba, kaip ir pati tautinė sąmonė, nuolatos keičiasi. Dar daugiau — tautinė sąmonė gali peraugti ir visišką kalbos pasikeitimą. Cia kaip pavyzdį galima paminėti Airių tautos atvejį. Nors anglų kalba pakeitė keltų kalbą kasdieniniame vartojime, vis dėlto, užuot tapę anglais, airiai liko airiais. Iš tikrųjų, užmetus pakankamai ilgą istorinį žvilgsnį, bus aišku, kad bemaž visos tautos savo praeityje yra išgyvenusios pagrindinį kalbos pasikeitimą.

Tad tautinę sąmonę geriausiai galima suprasti evoliucinio proceso apimtyje. Šiuo supratimu, tautybė nėra pastovus taškas, o nuolatinis vyksmas. Ji priklauso nuo tautinį vienetą sudarančių asmenų savęs suvokimo. Sis suvokimas gali pasiremti įvairiais konkrečiais veiksniais, kaip kalba, religija ir 1.1., bet dar tikriau jis remiasi žmonių noru išlikti savo bendruomenės nariais. Nors į tautinės sąmonės keitimąsi žiūrima kaip į natūralų procesą, vis dėlto šis procesas nevyksta aklai, o yra skatinamas įvairių motyvų. Tačiau šie motyvai, ypač liaudyje, nėra kokios iškilios idėjos: kultūros puoselėjimas, kalbos branginimas ir 1.1., o paprasti buitiniai apskaičiavimai — ekonominės gerovės ir socialinės darnos siekiai. Žinant, kad tautinė sąmonė nuolatos keičiasi, būtų nesusipratimas kalbėti apie kokios tapatybės praradimą — tapatybė nėra prarandama, o tik pasikeičia. Todėl nėra prasmės šį tapsmą bandyti paveikti, stengiantis jį pasukti "teisinga" linkme. Šitokie bandymai yra dirbtini, ir todėl paprastai neveiksmingi. Svarbu nevaržyti žmonių noro kurti tokią tautinę tapatybę, kuri atliepia jų siekius bei pageidavimus.6

Pas mus Felikso Jucevičiaus pažiūra į kalbos ir tautybės santykį yra gimininga šiam proceso požiūriui.7 Jo supratimu, kalba gali suteikti tautai savitumą, bet tas ryšys jokiu būdu nėra būtinas. Tautos savitumas gali ateiti ir per kitus veiksnius. Be to, šie veiksniai, kaip ir pati tautinė sąmonė, vis keičiasi. Todėl būtų klaidinga už šių veiksnių įžiūrėti kokį nesikeičiantį tautybės idealą. Tokio idealo čia nėra, nes tautybė apsireiškia vien tapsmo būdu. Šio tapsmo vientisumą, galutiniame santykyje, palaiko žmonių valia, t.y. ryžtas būti vienos kurios tautos nariais. Šiam ryžtui geriausia atrama nėra kalba ar koks kitas veiksnys, o žmonių galėjimas sugyventi ir bendradarbiauti. Cia reikėtų paminėti nuoseklią išvadą, kurią Jucevičius padaro kalbos atžvilgiu. Mokėjimas ar nemokėjimas lietuvių kalbos neturėtų saistyti priklausomumo lietuvių tautai. Lietuviu yra tas, kuris sąmoningai save tokiu laiko. Praplėtus šitokiu būdu tautybės sampratą, lietuvių tauta gal net galėtų suklestėti, nes jos tarpan įsijungtų daug daugiau asmenų, kurie dabar yra dirbtinai išskiriami.

Sis proceso požiūris į kalbos svarbą, lyginant su idealistiniu, nėra sulaukęs daug atgarsio pačių tautos atstovų tarpe. Gal geriausiai žinomas pasisakymas, kuris atliepia proceso požiūrį į kalbos ir tautybės santykį, yra padarytas žinomo airių politiko Daniel O'Connell. Matydamas augantį anglų kalbos įsigalėjimą airių tarpe, jis pareiškė: "Esu pakankamai praktiškas nesigailėti jos (airių kalbos) atsisakymo... Anglų kalbos vertė... yra tokia didelė, jog nesisielodamas galiu stebėti airių kalbos nykimą".8 Atseit, tegul tautos gyvenimą lemia praktiški apskaičiavimai, o ne kokie idealistiniai siekiai. Reikėtų pastebėti, kad už šį ir panašius pasisakymus O'Connell yra dažnai kaltinamas prisidėjimu prie airių kalbos nužudymo.

Kalba - tautybė visuomeninių mokslų perspektyvoje.
Pėr pastaruosius dešimtmečius ir visuomeniniai mokslai susidomėjo kalbos ir tautybės santykio klausimu. Kaip būdinga moksliniam požiūriui, šį klausimą stengiasi tyrinėti bešališkai, atvirom akim. Cia pirma pateiksime keletą skirtingais būdais atliktų tyrimų, kurie apskritai pažvelgia į kalbos ir tautybės santykio klausimą. Vartodami šių tyrimų duomenis kaip kelrodžius, vėliau iš arčiau žvelgsime į kai kuriuos iškilusius kalbos-tautybės santykio bruožus.

Vieni tyrimai kalbos-tautybės santykį liečia labai tiesioginiu būdu. Šiuo atveju pasirinkto tautinio vieneto atstovai yra prašomi pasisakyti, kokios tautos nariai jie jaučiasi esą. Kaip tokių tyrimų pavyzdį čia aptarsime P.H. Van Der Plank studiją.9 P.H. Van Der Plank norėjo pažvelgti į fryzų tautinę sąmonę ryšium su fryzų kalbos mokėjimu. Fryzai yra tautinė mažuma, gyvenanti Olandijoje, Vokietijoje ir Danijoje. Pasirinkęs eilę fryzų tautybės atstovų, gyvenančių Olandijoje, mokančių ir nemokančių fryzų kalbos, Van Der Plank prašė jų atsakyti į klausimą: ar jie save labiau laiko fryzais, ar olandais. Suvedus atsakymų duomenis, paaiškėjo, kad fryzų kalbą mokantieji, lyginant su nemokančiaisiais, žymiai dažniau save tapatina su fryzais negu olandais.

Panašūs tyrimai, vartojantys tiesioginio apklausinėjimo metodiką, yra jau atlikti su daugeliu kitų bendruomenių: kataloniečiais, Graikijos albanais, iš Indijos kilusiais gujaratais ir kitais.10 Visų šių tyrimų duomenys tie patys — savos kalbos mokėjimas paaštrina savos tautybės išgyvenimą. Cia ypač, įdomus gujaratų atvejis, nes tai iš Indijos kilę gyventojai, o ne europiečiai, kurie dažniausiai yra studijuojami. Apklausinėjus Anglijoje gyvenančius gujaratus, paaiškėjo, kad ir jų atveju savos kalbos mokėjimas palaiko tautinę sąmonę. Studijos autoriai net pastebi, jog "galimybė sutikti savo indiška kilme besididžiuojantį studentą, kuris tuo pačiu nesidomėtų gujaratų kalbos išlaikymu, yra labai nedidelė".11 Priešingai, tie gujaratai, kurie pradeda save laikyti Britų tautybės, nustoja rodę dėmesį ir savai kalbai.

Antri tyrimai, kuriuos čia apžvelgsime, yra gal kiek sudėtingesni, nes jie kalbos-tautybės santykį tyrė netiesioginiu būdu. Kad geriau suprastume šių tyrimų netiesioginę metodiką, čia pirma smulkiau aptarsime vieną šių tyrimų pavyzdį. Štai Howard Giles ir kiti įvertino trijų veiksnių ryšį su savos tautybės patirtimi.12 Tie trys parinkti veiksniai buvo šie: asmens kilmė (vališka ar angliška), mokama kalba (valų ar anglų) ir gyvenamoji vietovė (Šiaurės Valija, Pietų Valija ar Anglija). Šie trys veiksniai buvo įvairiopai sujungiami į vientisus sakinius, apibūdinančius galimą pavyzdinį asmenį. Pvz., vališkai kalbąs anglas, gyvenąs Šiaurės Valijoje. Prie šių sakinių dar buvo pridėtas ir paties dalyvio asmuo, pavadintas: aš pats (myself). Šie pavadinimai tada buvo visais galimais būdais suporuoti, pvz., aš pats lyginant su angliškai kalbančiu valu, gyvenančiu Anglijoje, ir pateikti tyrimų dalyvių įvertinimui. Šiuose tyrimuose dalyvavo Valijoje gyveną valai, kalbantys vališkai arba vien angliškai. Žvelgdami į kiekvieną pavadinimų porą atskirai, dalyviai šias poras įvertino tam tikru artumo-atstumo mastu. Manyta, jog didesnio artumo nurodymas atspindi ir jaučiamą didesnį poros vienetų bendrumą, ir priešingai. Suvedus šių visų įvertinimų duomenis draugėn, paaiškėjo ir pateiktų veiksnių svarba tautinės sąmonės išgyvenimo atžvilgiu. Visai tą pačią metodiką vartojo ir dvi kitos studijos, viena tyrusi Kvebeko anglus ir prancūzus, o kita — Amerikos prancūzus.13

Visų trijų tyrimų duomenys buvo labai panašūs, ir todėl juos čia aptarsime bendrai. Didžiausią įtaką savos tautybės potyriui turėjo kalba. Kur kalba buvo tapati, ten jautėsi ir didžiausias artumas. Įdomiausia tai, kad kalba paprastai stipriau lėmė tautinio bendrumo pajautimą negu kilmė. Pvz., vališkai kalbančiam valui, vališkai kalbąs anglas buvo žymiai artimesnis žmogus negu valų kalbos nemokąs valas. Tačiau pasitaikydavo atvejų, kur ir kilmės poveikis buvo matomas. Pvz., prancūziškai nemokančiam Amerikos prancūzui ir prancūzų kalbą mokantys, ir jos nemokantys Amerikos prancūzai buvo lygiai artimi. Iš kitos pusės, gyvenamoji vietovė arba labai mažai, arba visai nesudaro skirtumo tautinio artumo pajautimo atžvilgiu. Taigi, artas kitas žmogus gyventų Argentinoje, ar Australijoje, jei jis mokėtų lietuviškai, jis man būtų lygiai brangus.

Čia pateikti tyrimai, nežiūrint jų skirtingos metodikos, veda prie tos pačios išvados: kalbos reikšmė tautybės potyriui yra nepaprasta. Šią išvadą patvirtina ir William Lambert pastaba: "Vis stebiuosi, apžvelgdamas įvairius tyrimus, koks svarbus kalbos vaidmuo tapatybės susiformavimui bei tarpusavio santykiuose".14 Toliau norime pažvelgti į kai kuriuos kalbos ir tautinės sąmonės santykio bruožus, kurie šiuose tyrimuose atsiskleidžia: kalbos galia žmones sujungti ir išskirti, kalbos centrinis vaidmuo žmonių bendravime, asmens ir kalbos santykis ir galop pažiūrėti, kas įvyksta, kalbą prarandant.

1.   Kalba kaip jungiantis-skiriantis veiksnys
Daugelis yra pastebėję kalbos galią žmones jungti bei skirti. Jau antropologas Edward Sapir kalbą laikė svarbiausiu veiksniu, galinčiu žmones suburti draugėn į atskirą bendruomenę.15 Antra vertus, Stanley Lieberson priėjo išvadą, kad kalba yra tarsi skydas, apsaugojantis vieną grupę nuo kitos.16

Šį dialektinį kalbos pobūdį Juozas Girnius glaudžiai šitaip išreiškia: "Būdama komunikacijos priemone, kalba tiek pat savyje jungia vieną grupę, kiek ją skiria ir atriboja nuo kitų grupių".17

Pasirodo, kad šio dvigubo kalbos vaidmens užuomazga prasideda vaikystėje. Tyrimai yra parodę, kad jau ketvirtuose metuose vaikučiai sugeba atskirti savą kalbą nuo svetimos. Vienoje studijoje trejų su puse iki penkerių metų amžiaus vaikučiams buvo duota pasiklausyti dviejų kalbėtojų.18 Tarp šių dviejų kalbėtojų vienu atveju vienas kalbėjo jų pačių kalba (pvz., anglų), o antras vartojo svetimą kalbą (pvz., prancūzų), kitu atveju abu kalbėjo skirtingom svetimom kalbom (pvz., prancūziškai ir graikiškai). Tais atvejais, kur dviejų kalbų tarpe pasitaikydavo ir vaikučių kalba, jie tas kalbas atskirdavo. Tačiau dviejų svetimų kalbų jie atskirti nesugebėjo. Be abejo, supratimas, kad kalbos skirtingos, padeda vaikams "suvokti ir skirtumą tarp savųjų, vartojančių jų kalbą, ir svetimųjų, kurie jų kalbos nevartoja".19 Tačiau yra pagrindo manyti, kad kalbos jungiamasis ir skiriamasis vaidmuo nėra tapatus. Frances Aboud yra parodžiusi, kad vaikai daug dažniau paminės tautybės požymį, atsakydami į klausimą, kaip kitas asmuo nuo jų skiriasi, negu atsakydami į klausimą, kaip kitas asmuo yra į juos panašus.20 Gali būti, kad ir kalba tautinę sąmonę labiau aštrina, išryškindama skirtumą su kitais, negu bendrumą su savaisiais.

Tačiau šis dialektinis kalbos vaidmuo iš tikrųjų pasireiškia visur ten, kur esama skirtingų kalbų. Iš vienos pusės, bendra kalba aiškiai žmones suartina. Pvz., yra pastebėta, kad tie išeiviai, kurie savą kalbą išlaiko, labiau jungiasi į tautinio pobūdžio organizacijas, remia savas mokyklas ir dalyvauja politinėje veikloje.21 Kalbos išlaikymas taip pat siejasi su priklausymu tautinei parapijai ir su nemišriom vedybom.22 O tautinėse grupėse, ypač sudarančiose tik tautines mažumas, bendra kalba žadina solidarumą ir pasididžiavimą.23

Iš kitos pusės, savo skirtingumu kalba veikia tarsi perskyra, atribodama savuosius nuo kitų. Šis skiriamasis kalbos poveikis gal ryškiausiai regimas Lise Simard ir Donald Taylor tyrimuose, kuriuose buvo stebimas angliškai ir pracūziškai kalbančių Montrealio gyventojų socialinis bendravimas.24 Vartodami pokalbio metodiką, jie apklausinėjo nemažą studentų skaičių, stengdamiesi nustatyti, su kuo pastaruoju metu jie kalbėjosi. Tiesiog netikėtina, kad daugiau kaip iš tūkstančio pasikalbėjimo atvejų, net 99,9 procentai vyko su tos pačios kalbinės grupės asmenimis. Tad šios kalbinės grupės praktiškai yra viena kitai svetimos. Bandant šį atradimą paaiškinti, manyta, jog ši bendravimo stoka atsiranda dėl to, kad nepakankamai moka vieni kitų kalbą. Tačiau toks aiškinimas čia netinka, nes parinkti studentai dažnai neblogai mokėjo abi kalbas. Atrodo, kad ne kalbos mokėjimas čia yra svarbus, o galėjimas suprasti bei įsijungti į su kita kalba susijusį pasaulį. Mat kalba neišsisemia tik žodiniais ryšiais, o išreiškia patį gyvenimą, apimdama žmonių interesus, lūkesčius ir gausų jausmų sluoksnį. Todėl, kur šis pasaulis svetimas, ten kalbos mokėjimas žmonių suartinti negali.

Tačiau kalbos skiriamasis poveikis nesiriboja tik skirtingai kalbančiom tautom. Kaip jau anksčiau matėme, ir tos pačios tautos žmonės gali tapti vieni kitiems svetimi, kada dalis jų praranda savą kalbą. Tas išsiskyrimas gali sukelti ir pasipiktinimo jausmus. Štai būdingas Amerikos meksikiečių linkėjimas bendratautiečiams, nebemokantiems ispanų kalbos: "Tegul Amerikos meksikietis, nemokantis ispaniškai, užspringsta ant savo pupų".25 Taip pat yra atvejų, kur sąmoningai išsiskiriamą, norint pabrėžti savo kalbos bei tautybės savitumą. Pvz., Valijoje vieno sąjūdžio nariai viešai pasiryžta nevartoti anglų kalbos nedarbo laiku.26 Apskritai matoma, kad civilizacijos formom vis labiau panašėjant, kalbinis skirtumas įgaus dar daugiau svarbos tautinei savimonei išlaikyti.27

2.   Centrinis kalbos vaidmuo
Kalbos ypatingas ryšys su tautine sąmone kyla iš jos pamatinio vaidmens žmogaus gyvenime. Peržengdama tikrovės ribas, kalba savyje apima visą žmogiškosios patirties plotą. Kalba saugo žmonių praeities išgyvenimus, padeda suvokti dabartį ir net įgalina žmogų kreiptis į ateitį.28 Būdama žmogaus veiklos pasaulyje palydovė, kalba yra savyje sutelkusi ne tik patirtos tikrovės prasmenis, bet ir įvairiausių jausmų sanklodas.29

Nepaprastas kalbos vaidmuo pasireiškia ir tuo, kad per kalbą galima suvokti bei vertinti kitas žmogaus apraiškas.30 Tad su kalbos pagalba mes galime nagrinėti tautos dailę, literatūrą, istorinius įvykius ir 1.1., suteikdami šioms sritims naujus prasmės pavidalus. Kalba sujungia įvairias tautinio gyvenimo sritis, tiek ji veikia kaip vienijantis veiksnys. O žadindama pilnesnį savos bendruomenės gyvenimo supratimą, kalba taip pat žadina ir tautinę sąmonę.

Kalba taip pat įgalina ir bendrą savitarpio veiklą.31 Galėdami susikalbėti, galime jungtis ir į bendrus užmojus bei darbus. Tad kalbos dėka kuriasi žmonių santykiai ir organizuotas veikimas. Be abejo, šie žmonių santykiai patys gali būti kalbos įvertinti bei nušviesti.32 Šitokiu atžvilgiu kalba iškelia žmonių santykius į savimonės plotmę, duodama jiems naujo pobūdžio supratimą.

Įdomu, kad net ir tuo atveju, kai tautos kalba prarandama, buvusi gyva kalba dar gali tautai turėti stiprų poveikį. Nors kalba čia jau nebesireiškia kaip susižinojimo priemonė, ji gali buvoti kaip svarbus simbolis. Todėl, pvz., nėra visai tikslu sakyti, kad airiai savo kalbą prarado. Taip, keltų kalba jie retai vienas kitą beprašnekina, bet ši kalba jiems dar turi simbolinę reikšmę. Ji yra tarsi vėliava,, kuri juos jungia, jiems primena, kad jie yra savita tauta.33

Matant, kaip giliai kalba yra įsiskverbusi į tautos gyvenimą, nenuostabu, kad ir pati kalba dažnai įgauna vertybės pobūdį.34 Ji yra išgyvenama kaip brangus turtas, kuris turi būti saugojamas ir perteikiamas ateinančioms kartoms. Tik pasisavindamos kalbą, būsimos kartos pasisavins ir visus tuos turtus, kurie yra tautos kalboje sutelkti.

3.   Asmuo ir kalba
Kalbos sąlytis su asmeniu jau pastebimas vaikystėje. F. Aboud atrado, kad jau darželio amžiaus vaikučiams kalba gali būti svarbus tapatybės sandas. Pvz., vaikučiai, paklausti, ar jie dar būtų tas pats asmuo, pasikeitus jų kalbai, neretai atsakydavo, kad ne, nebūtų.35 Be abejo, esant kalbai ir tautinei tapatybei taip intymiai susijusioms, bet koks kalbos pažeidimas gali atsiliepti ir į asmens tapatybę. Pati F. Aboud mano, kad maži vaikai gali pradėti baimintis dėl tapatybės praradimo, jeigu staiga turi išmokti naują kalbą.36 O prarasdami savą kalbą, jie gali prarasti ir savą tautinę tapatybę. Apskritai psichologai įsitikinę, kad bet kokia nepagarba vaiko kalbai, ypač mokykliniame amžiuje, gali sužaloti vaiko savimonę.37 Žinoma, ir suaugęs pašaipą savai kalbai pergyvena kaip jo paties asmens pašaipą.38

Ir jaunuolio amžiuje kalba gali būti svarbi tapatybės dalis. Štai vienoje studijoje, paklausus lietuvių jaunuolių, kas juos padaro lietuviais, daugelis nurodė lietuvių kalbą, kaip vieną svarbiausių veiksnių, apsprendžiančių jų tapatybę. O paklausti, kas įvyktų, jei nustotų buvę lietuviais, dauguma pripažino, kad jie nustotų savo asmeninės tapatybės.39 Aplamai yra pastebėta, kad, pradėjus kalbos nemokantiems tautiečiams mokytis tėvų kalbos, atgyja ir jų tautinė sąmonė.40 Jie pradeda jaustis tiek pat savo tautos nariais, kiek ir tie, kurie jos kalbą gerai moka.

Vienas įdomesnių atvejų, parodančių artimą ryšį tarp kalbos ir savojo aš, iškilo W. Lambert studijoje, tyrusioje intensyvaus antros kalbos mokymosi poveikį asmeniui.41 Šių tyrimų dalyviai buvo angliškai kalbą studentai, užsirašę mokytis prancūzų kalbos uždaruose šešių savaičių vasaros kursuose. Užsirašydami kursams, visi studentai turėjo raštu pasižadėti, kad kursų metu jie visai nevartos anglų kalbos, o vien prancūzų. Kursams įpusėjus, ne vienas studentas pradėjo išgyventi anomie jausmus, t.y., tam tikrą abejingumą, svyravimą dėl savo asmens tapatybės. Cia atrodytų, kad, pradėjęs kita kalba persiimti, ir pats asmuo pradeda kitokiu jaustis, todėl ir iškyla netikrumas dėl savo paties asmens supratimo.

Antra vertus, tyrimai yra atskleidę, kad kai kurie asmenys jaučia, jog svetimos kalbos išmokimas kelia pavojų jų tautinei tapatybei.42 Toks asmuo paprastai turės sunkumų su kitos kalbos pasisavinimu. Yra žinoma, kad vienas geriausių kitos kalbos išmokimo būdų yra dažnas susiėjimas su kitos grupės nariais. Šiuo atveju tokių susiėjimų bus vengiama.

4.   Kalbą prarandant
Nors kalba ir tautybė, kaip matėme, yra artimai susijusios, vis dėlto tiek atskiri asmenys, tiek tautinės grupės gali savo kalbą prarasti, ir dažnu atveju yra praradę. Kalbos praradimas visada įvyksta dėl staigių bei plačių pasikeitimų gyvenimo sąlygose: apleidžiama tėvynė, su kita kalba prasiveržia ekonominės prošvaistės ir 1.1. Susidūrus su naujom sąlygom, keičiasi ir žmogaus pažiūra į gyvenimą, įjungiant ir galimybę išmokti naują kalbą. Cia paliesime du atvejus, kur gali būti prarasta savos tautos kalba. Pirma, tai mums gerai žinomas išeivių atvejis, kur tautos dalis, apleidus savo tėvynę, apsigyvena kitoje tautoje. Antras atvejis liečia visą tautinę grupę, kuri savo kalbą pakeičia kita.

Išeiviuose naujos kalbos pasisavinimas prasideda jau iš pirmos dienos, susidūrus su naujuoju kraštu. Tai nenuostabu, nes kur tik naujoje aplinkoje pasisukame, kiekviename žingsnyje sutinkama vietinė kalba su savom sąvokom bei išsireiškimo formom. Be abejo, kuo dažniau šia kalba bendraujama, tuo sparčiau ji yra pasisavinama. Iš kitos pusės, atsivežta kalba paprastai menkėja. Jos kai kurie žodžiai naujai aplinkai nebetinka, neturima progos ją dažnai vartoti. Tokiu būdu gyvenamo krašto kalba ateiviams, ypač antroje kartoje, pasidaro jų pačių kalba.43 Sis pasisavinimo procesas tampa dar spartesnis ten, kur pradedama siekti aukštesnio socialinio statuso. Tada sąmoningai stengiamasi naują kalbą kuo tobuliau išmokti, apleidžiant gimtąją kalbą.44

alt
EDUARDAS JONUŠAS        KRISTIJONAS DONELAITIS
Medžio bareljefas. 1986 m.

Šįmet minima Kristijono Donelaičio 275 m. gimimo sukaktis

Tačiau, pasisavinant vietinę kalbą, pasisavinama kur kas daugiau negu kita kalbos forma; su naujos kalbos išmokimu persiimama, kaip ankščiau esame minėję, ir nauja pasaulėžvalga bei pasaulėjauta, kurios yra su šia kalba susijusios. O pradėjus ateiviui kitaip į pasaulį žiūrėti, kitaip jį jausti, pradeda pasikeisti ir pats ateivio asmuo, perimdamas naujos tapatybės bruožus. Einar Haugeno žodžiais, tada jau ateivis peržengia savo ateivišką padėtį, ir "jo istorija susilieja su vietinių gyventojų istorija".40

Kalbos pasikeitimas tautinėse grupėse yra artimai susijęs su grupės socialine padėtimi. Vienai grupei stovint aukščiau ekonominiu-kultūriniu atžvilgiu už kitą, žemiau stovinčios grupės nariai gali panorėt siekti didesnės gerovės arba iškilesnės padėties, prisitaikydami prie aukščiau stovinčios grupės.46 Šį siekį gali paspartinti kilęs nepasitenkinimas nusistovėjusiom gyvenimo formom bei atsivėrimas galimybių savo padėtį pakeisti. Kadangi kalba yra tiesiausias būdas prie aukščiau stovinčios tautinės grupės priartėti, tai ir pradedama mokytis jos kalbos. Tikimasi, kad, išmokus kitos tautos kalbą, prasivers ir su ta kalba susijusios privilegijos bei naudos galimybės.

Dažnai kalbos pakeitimas, ypač tautinių mažumų atveju, reiškia tautinės sąmonės praradimą. Pasisavinus kitos tautos kalbą, persiimama ir kitos tautos tapatybe, pvz., Austrijos vengrų atvejis.47 Tačiau pasitaiko atvejų, kur išlaikoma savita tautinė tapatybė ir kalbą praradus. Cia geriausiai žinomas pavyzdys yra airių tauta. Airių atvejis yra ir tuo įdomus, kad čia dauguma prisitaikė prie mažumos. Tačiau, nežiūrint šio kalbinio prisitaikymo, jie nuo anglų dar pakankamai skyrėsi ypač tikėjimo atžvilgiu bei geografine izoliacija, kad ir toliau save laikytų skirtinga tauta. Taip pat reikia pripažinti, kad, prisiimdami anglų kalbą, airiai neprisiėmė vien šios kalbos nuorašo, o suteikėjai savitą tarseną bei išsireiškimo formą, kuri ir toliau juos skyrė iš kitų, kad ir angliškai kalbančiųjų tautų tarpo.48

Kokios bebūtų gimtosios kalbos praradimo aplinkybės, jos netekimas tautinei grupei turi gilų poveikį. Štai, pradėjus gimtajai kalbai silpnėti, o kitai stiprėti, keičiasi ir asmens nusiteikimas šių kalbų atžvilgiu. Sumenkusi gimtoji kalba jam pradeda atrodyti ribota, nesava. Jis su šia kalba nebeįstengia savęs visiškai išsakyti, patirdamas net savos asmenybės susiaurėjimą. O buvus svetima kalba jam dabar tampa sava. Jis su šia kalba gali save sklandžiai bei natūraliai išreikšti. Su šiuo skirtingu kalbų potyriu keičiasi ir asmens santykis su pačiom kalbom: viena tampa vis artimesnė, o kita tolimesnė. O kai vieną kartą asmuo psichologiškai nuo gimtosios kalbos nutolsta, jam pasidaro nepaprastai sunku prie jos vėl sugrįžti.49

Kalbai išnykus, pastebimai pradeda nykti ir kitos tautinio gyvenimo apraiškos: papročiai, daina, tautiniai simboliai ir 1.1.50 Atrodo, kad jokios kitos tautinės apraiškos netekimas taip giliai tautinio gyvenimo nepaveikia, kaip kalbos netekimas. Tad kalba yra tarsi ašis, kuri tautines apraiškas jungia bei palaiko. Kalbos ašį pašalinus, suyra ir tautinio gyvenimo visuma.

Su kalbos praradimu vienoje kurioje tautos dalyje taip pat eina ir susvetimėjimo pavojus. Čia tos pačios kilmės asmenys, kaip esame pirmiau pastebėję, jau nebejaučia vienas kitam artumo. Nežiūrint, kad jie ir mokėtų bendrą svetimą kalbą, jiems vis tiek pasidaro sunku vienam su kitu susikalbėti, nes jie į pasaulį jau žvelgia iš skirtingų perspektyvų.51 Šitokia padėtis gali atsirasti ne tik išeivijoje, bet ir atskiroje tautoje, pvz. valų atveju.52

Išvados
Grįžtant prie aukščiau minėtų kalbos-tautybės santykio aiškinimų, reikia pripažinti, kad idealistinė pažiūra teisingiau įžvelgia centrinę kalbos reikšmę tautos gyvenime. Kaip matome iš pateiktų tyrimų, kalbos įtaka prasiskverbia į visas gyvenimo sritis, apimdama net ir patį asmenį. Kalba formuoja asmens tapatybę; ji buria žmones draugėn. Būdama prasmės nešėja, kalba ne tik puoselėja kultūrinę veiklą, bet ir padeda suprasti jos bendrus bruožus bei savitumą. Kalba yra tarsi raktas, kuris atsklendžia duris į visus tautos veiklos barus. Tačiau idealistinis požiūris tampa abejotinu, kai jis kalbą ir tautybę iškelia į ontologinę kategoriją, kurios pažeidimas suniekina ir patį žmogų. Juo reikia suabejoti jau vien dėl to, kad jis kategoriją stato virš paties žmogaus. Ne žmogus yra skirtas kalbai ir tautybei, o kalba ir tautybė žmogui. Todėl, kai žmogus persiima kita kalba, jis pats nepasikeičia; jis tik pakeičia savo kalbą. Ar toks pakeitimas yra tinkamas, ar pateisinamas, tai klausimai, kurie daugiau atliepia į žmogaus vertybes, negu jo būtį. Be to, jis yra problematiškas ir todėl, kad prasilenkia, žiūrint iš ilgesnio laiko perspektyvos, su istorine patirtimi. Teisingai proceso požiūrio atstovai pastebi, kad kalba ir tautybė laiko eigoje bemaž visur pasaulyje yra pakitę. Aplamai tautybė yra modernių laikų sąvoka, kuri anksčiau nebuvo žinoma. Dar būtų galima pridurti, kad ir visuomeninių mokslų tyrimai neparodo kokių kenksmingų pasekmių dėl kalbos ir tautybės pakeitimo.53 Todėl psichologiniu atžvilgiu vokietis, įsiliejęs į Brazilijos gyvenimą, nėra nė kiek nemenkesnis žmogus už vokietį, likusį gyventi Vokietijoje.

Iš kitos pusės, čia pateikti duomenys kelia abejonių ir dėl proceso požiūrio į kalbos-tautybės santykį. Visa bėda čia yra ta, kad, pavertus viską tik proceso tarpsniu, prarandamas ryšys su pačiu gyvenimu. Taigi ilgo laiko perspektyvoje kalbos vaidmuo gali atrodyti neesminis ir reliatyvus, tačiau, kaip matėme, ne taip yra konkrečiame žmogaus gyvenime. Užuot buvęs vienas iš antreilių veiksnių, sąlygojančių tautinę sąmonę, kalba yra pamatinis veiksnys. Persmelkdama visą gyvenimą, kalba giliai veikia paties asmens savimonę ir teikia prasmės jo suvokiamam bei kuriamam pasauliui. Tačiau šis požiūris teisingai iškelia apsisprendimo svarbą kalbos ir tautybės puoselėjime. Kalbai nesant kokiai įgimtai savybei, ji turi būti naujai įsisavinama iš kartos į kartą. Paprastai šis įsisavinimas vyksta savaimingai, tačiau, atsidūrus kraštutinėse aplinkybėse, kalbos pasisavinimas pareikalauja sąmoningų pastangų. Kaip tik šiomis sąlygomis ne kartą ir pereinama prie kitos kalbos. Išeivijos sąlygomis šis perėjimas vyksta natūraliu būdu, kur vaikams gyvenamojo krašto kalba pasidaro savesnė. Tik dalis kuriam laikui dar pajėgia sąmoningai išlaikyti gimtąją kalbą. Tačiau šis sąmoningas apsisprendimas įgauna aštresnę formą tautinėse mažumose, kurios paprastai didesnių tautų yra verčiamos savo gimtosios kalbos išsižadėti. Šiuo atveju yra keliamas klausimas, ar galima kalbą nužudyti, ar kalba miršta tik tada, kada įvykdoma savižudybė. Bendrai manoma, jog neįmanoma tautos kalbą nužudyti; ji tik sunyksta ten, kur pati tauta dėl įvairių priežasčių jos išsižada.54

Apskritai reikia pripažinti, kad tarp kalbos ir tautybės esama artimo ryšio ir net sąveikos. Kalba giliai veikia asmens tautinę savimonę, o apsisprendimas už kurią tautą paprastai skatina ir susidomėjimą tos tautos kalba. Tačiau šis ryšys nėra būtinas, nes tiek kalbą, tiek ir tautybę galima prarasti. Todėl tautybė, o ypač kalba yra tarsi patikėtas turtas, už kurį mes esame atsakingi. Kalba tik tiek gyvuos, kiek mes patys ją branginsime bei puoselėsime, kiek mes sugebėsime ją perduoti ateinančioms kartoms.

Išnašos

1.   J. Edwards, Language, Society and Identity (New York: Basil Blackwell, 1985), p. 23-26.

2.    E. Haugen, The Norwegian Language in America (Bloomington: Indiana University Press, 1969), p. 252-253.

3.    A. Maceina, Asmuo ir istorija (Chicago: Draugas, 1981).

4.    Ten pat, p. 70.

5.    M.C. Bromage, De Valerą and the March of a Nation (New York: Noonday Press, 1956), p. 66.

6.    Aptariant proceso požiūrį į kalbos ir tautybės santykį, pagrindinai remtasi John Edwards pažiūromis, žr. jo Language, Society and Identity.

7.    F. Jucevičius, Tauta tikrovės ir mito žaisme (Putnam: Immaculata, 1970), p. 17-37.

8.    J. Edwards, The Irish Language: An Annotated Bibliography of Sociolinguistic Publications 1771-1977 (New York: Garland, 1983), p. 165.

9.    P.H. Van Der Plank, "Frisian Language Use and Ethnic Identity," International Journal of the Sociology of Language, 64 (1987): 9-20.

10.    M.S. Trueta, "Language and Identity of Catalonia," International Journal of the Sociology of Language, 47 (1984): 91-104; P. Trudgill ir G.A. Tzavaras, "Why Albanian-Greeks Are Not Albanians: Language Shift in Attica and Biotia," žr. H. Giles, red., Language, Ethnicity and Intergroup Relations (London: Academic Press, 1977), p. 171-184; N. Mercer, E. Mercer ir R. Mears, "Linguistic and Cultural Affiliation Amongst Young Asian People in Leicester," žr. H. Giles ir B. Saint-Jacques, red., Language and Ethnic Relations (Oxford: Pergamon Press, 1979), p. 15-26.

11.    Zr. Mercer ir kiti, p. 24.

12.    H. Giles, D.M. Taylor ir R.Y. Bourhis, "Dimensions of Welsh Identity," European Journal of Social Psychology, 7 (1977): 165-174.

13.    D.M. Taylor, J.N. Bassili ir F.E. Aboud, "Dimensions of Ethnic Identity: An Example from Quebec," The Journal of Social Psychology, 89 (1973): 185-192; H. Giles, D.M. Taylor, W.E. Lambert ir G. Albert, "Dimensions of Ethnic Identity: An Example from Northern Maine," The Journal of Social Psychology, 100 (1976): 11-19.

14.    W.E. Lambert, "The Social Psychology of Language: A Perspective for the 1880's," žr. H. Giles, W.P. Robinson ir P.M. Smith, red., Language: Social Psychological Perspectives (Oxford: Pergamon Press, 1980), p. 422.

15.    L. Driedger, "Structural, Social and Individual Factors in Language Maintenance in Canada," žr. W.H. Coons, D.M. Taylor ir M.A. Tremblay, red., The Individual, Language and Society in Canada (Ottawa: The Canada Council, 1977), p. 235.

16.    S. Lieberson, Language and Ethnic Relations in Canada (New York: Wiley, 1970), p. 6.

17.    J. Girnius, Tauta ir tautinė ištikimybė (Chicago: Į Laisvę Fondas, 1961), p. 69.

18.    R. R. Day, "Children's Attitudes Toword Language," žr. E.B. Ryan ir H. Giles, red., Attitudes Towards Language Variation (London: Edward Arnold, 1982), p. 118.

19.    Ten pat, p. 117.

20.    F.E. Aboud, "Ethnic Self-indentity," žr. R.C. Gardner ir R. Kalin, red., A Canadian Social Psychology of Ethnic Relations (Toronto: Methuen, 1981), p. 49.

21.    J. A. Fishman ir V.C. Nahirny, "Organizational and Leadership Interests in Language Maintenance," žr. J.A. Fishman, red., Language Loyalty in the United States (The Hague: Mouton, 1966), p. 167-169, 179.

22.    J. G. Reitz, The Survival of Ethnic Groups (Toronto: McGrow-Hill Ryerson, 1980), p. 117.

23.    B.B. Khleif, "Language as an Ethnic Boundary in Welsh-English Relations," International Journal of the Sociology of Language, 20 (1979): 69-70

24.    D.M. Taylor ir L. Simard, "Social Interaction in a Bilingual Setting," Canadian Psychological Review, 16 (1975): 240-254.

25.    H. Giles ir P. Johnson, "The Role of Language in Ethnic Group Relations," žr. J.C. Turner ir H. Giles, red., Intergroup Behavior (Oxford: Basil Black-well, 1981), p. 203.

26.    H. Giles, R. Bourhis ir D. Taylor, "Toward a Theory of Language in Ethnic Group Relations," žr. H. Giles, red., Language, Ethnicity and Intergroup Relations (London: Academic Press, 1977), p. 331.

27.    B.B. Khleif, "Language as an Ethnic Boundary in Welsh-English Relations," p. 59.

28.    Ten pat, p. 60; M.M. Lewis, Language and Society (London: Thomas Nelson, 1947), p. 100.

29.    M. Merleau-Ponty, Phenomenology of Perception (London: Routledge & Kegan Paul, 1962), p. 174-199.

30.    R.C. Kwant, Phonomenology of Language, (Pittsburgh: Duquesne University Press, 1965), p. 34; J.A. Fishman, "Language and Ethnicity," žr. H. Giles, red., Language, Ethnicity and Intergroup Relations (London: Academic Press, 1977). p. 25.

31.    R.C. Kwant, Phenomenology of Language, p. 36.

32.    M.M. Lewis, Language in Society, p. 94.

33.    J. Edwards, Language, Society and Identity, p. 17-18.

34.    J.A. Fishman, "Language and Ethnicity," p. 26.

35.    F.E. Aboud, "Ethnic Self-identity," p. 53.

36.    Ten pat.

37.    J.O. Lugo ir G.L. Hershey, Human Development (New York: Macmillan, 1974), p. 448.

38.    B.B. Khleif, "Language as an ethnic boundary in Welsh-English Relations," p. 60.

39.    A. Norvilas, Lietuviška jaunuolio sąmonė, pranešimas skaitytas penktajame Mosklo ir kūrybos simpoziume, Chicago, IL, 1985.

40.    R.Y. Bourhis, H. Giles ir H. Tajfel, "Language as a Determinant of Welsh Identity," European Journal of Social Psychology, 3 (1973): 454.

41.    W. E. Lambert, R.C. Gardner, H.C. Brik ir K. Tunstall, "Attitudinal and Cognitive Aspects of Intensive Study of a Second Language," Journal of Abnormal Psychology, 66 (1963): 358-368.

42.    D.M. Taylor, R. Meynard ir E. Rheault, "Threat to Ethnic Identity and Second Language Learning," žr. H. Qiles, red., Language, Ethnicity and Intergroup Relations (London: Academic Press, 1977), p. 99-118.

43.    E. Haugen, The Norwegian Language in America, p. 74; M. Clyne, Transference and Triggering (The Hague: Martinus Nijhoff, 1967), p. 100-104.

44.    S. Gal, Language Shift: Social Determinants of Linguistic Change in Bilingual Austria (New York: Academic Press, 1979); E. Haugen, Bilingualism in the Americas: A Bibliography and Research Guide (University of Alabama: University of Alabama Press, 1956), p. 95.

45.    E. Haugen, The Ecology of Language (Stanford: Stanford University Press, 1972), p. 10-11.

46.    S. Gal, Language Shift: Social Determinants of Linguistic Change in Bilingual Austria.

47.    Ten pat.

48.    Žinoma, nebūtų teisinga sudaryti įspūdį, jog tautai prarasti savą kalbą yra paprastas dalykas. Taip nėra iš tikrųjų. Nuolatinis airių grįžimas prie kalbos klausimo rodo, kad kalbos praradimas yra palikęs atvirą žaizdą, kuri vis dar nenori užgyti, ir nežinia ar kada pilnai užgis, žr. J. Edwards, The Irish Language: An Annoted Bibliography of Sociolinguistic Publications 1771-1977.

49.    R. W. Andersen, "Determining the Linguistic Attributes of Language Attrition," žr. R.D. Lambert ir B. F. Freed, red., The Loss ofLanguage Skills (Low-ley MA: Newbury House, 1982), p. Ill; A. Norvilas, "Kaip pasirenkama vartoti viena kalba vietoj kitos?" žr. I. Užgirienė, red., Litunistikos instituto 1981 metų suvažiavimo darbai (Chicago: Lituanistikos institutas, 1985); A. Norvilas, Which Language Shall We Speak? Language Choice among Young Bilinguals, pranešimas skaitytas Tenth Conference on Baltic Studies, Madison WI, 1986.

50.    M. Guboglo, "Linguistic Contacts and Elements of Ethnic Identification," žr. W.C. McCormack ir S.A. Wurm, red., Language and Society (The Hague: Mouton, 1979), p. 363; J.D. Jackson, "The Function of Language in Canada: On the Political Economy of Language," zr. W.H. Coons, D.M. Taylor ir M.A. Tremblay, red., The Individual, Language and Society in Canada (Ottawa: The Canada Council, 1977), p. 69; B.B. Khleif, "Language as an Ethnic Boundary in Welsh-English Relations," p. 60.

51.    Zr. H. Giles ir P. Johnson, "The Role of Language in Ethnic Group Relations."

52.    Zr. H. Giles, D.M. TaylorirR.Y. Bourhis, "Dimensions of Welsh Identity"; R.T. Jones, "The Welsh Language and Religion," zr. M. Stephens, red., The Welsh Language Today (Llandysul: Gomer Press, 1979), p. 74-92.

53.    Apie antros kalbos išmokimo pasekmes yra nemaža rašyta: žr. F. Grosjean, Life with Two Languages (Cambridge MA: Harvard University Press, 1982); K. Hakuta, Mirror of Language (New York: Basic Books, 1986). Net yra studijuotas ir mišrių vedybų poveikis vaiko psichologiniam stoviui: žr. C. Allen ir W.E. Lambert, "Ethnic Indentification and Personality Adjustments of Canadian Adolescents of Mixed English-French Parentage," Canadian Journal or Behavioral Science, 1 (1969): 69-86.

54.    N. Denison, "Language Death or Language Suicide?" International Journal of the Sociology of Language, 12 (1977): 13-22.

alt
Lietuvos ir išeivijos rašytojai spalio 15 d. po literatūros vakaro Kultūros Židinyje Niujorke.

Šeši rašytojai iš Lietuvos atvyko į PEN Klubo suvažiavimą, kuris buvo Kanadoje. Svečiai literatūrinę programą atliko lietuviams Toronte, Montrealyje, Bostone ir Niujorke. Niujorke vykusį literatūros vakarą surengė Lietuvių rašytojų draugija. Ji taip patv rūpinosi ir kelionių iš Kanados į JAV finansiniais reikalais.

Nuotraukoje, pirmoje eilėje iš kairės: Leonardas Andriekus, Regina Rudaitytė, Kotryna Grigaitytė ir Lietuvos gen. konsulas Anicetas Simutis. Antroje eilėje iš kairės: Raimundas Kašauskas, AleksandrasJ£rasnovas, Ričardas Gavelis, Kornelijus Platelis, Algirdas Landsbergis (LRD vicepirm.), Romualdas Lankauskas, Leonas Lėtas ir Paulius Jurkus (LRD pirm.).   
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai