Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
NOBELIO EKONOMIKOS PREMIJĄ PASKYRUS SAMUELSONUI PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Leonardas Dargis   
1970 m. ekonomikos mokslų Nobelio premija paskirta Massachus-setts Institute of Technology ekonomikos profesoriui P. A. Samuel-ronui (g. 1915) už ekonomikos teorijos mokslinės analizės darbus. Pagrindinis jo veikalas Foundations of Economics Analysis (1947). Taip pat nepaprastai vykęs yra jo universitetinis vadovėlis Economics. J. K. Galbraith šį vadovėlį vadina "the first great Keynesian text-book". Jis parašytas labai aiškia visiems suprantama kalba, plačiai verčiantis humoru. Vadovėlio jau išėjo aštuonios laidos (per 2 milijonai egzempliorių), atnešdamos autoriui per 2,5 mil. dol. honoraro, kurį jis jau spėjo padvigubinti akcijų rinkoje. Pats Samuelso-nas, gavęs premiją, pasijuokė: jie neduoda Nobelio premijų už vadovėlių rašymą. Be knygų, jis parašė ir apie porą šimtų mokslinių straipsnių. Be to, kas trys savaitės pasisakinėja bėgamaisiais ūkiniais klausimais "Newsweek" žurnale.

Samuelsonas yra keynininkas. Keynes jam — genijus, o marksizmas — mokslinis kabutėse. Savąjį požiūrį jis vadina "neoklasine ekonomika" (neo-classical econo-mic). Tai esanti senųjų ir naujujų idėjų, arba klasikų mikroekonomikos ir Keynes makroekonomikos sintezė.
Samuelsono "neoklasikinės ekonomikos", "naujosios ekonomikos" (žr. mano str. Aiduose, 1969 nr. 6 ir 7), neokeynizmo ir kiti pavadinimai nemenkai klaidina. Iš tikrųjų čia visais atvejais turime reikalą su Keynes sekimu — keynizmu. Keynes parodė kelią ir Samuelsono sintezei. Jis gi niekad klasikų mokyklos ištisai neatmetė, pasisakė už seno ir naujo derinimą, savojo mokslo galutiniu nelaikė, o kaip tik tikėjosi, kad jis bus nuolat peržiūrimas ir toliau tobulinamas.

Susitarusioms pusėms žodžio nesilaikant, sugriuvo JAV prezidento JoHnsono nustatytos linijos ūkinė politika. Pagal tokią politiką, bendrovės kainas, o darbininkai atlyginimus tegalėjo tik tiek kelti, kiek leido didėjąs našumas. Mintis gera. žmonės betgi pasirodė menki. Infliacija pradėjo šoliuoti. Tuo metu ir iškilo ekonomistas M. Friedmanas, kuris pasiūlė ūkį tvardyti nuolatiniu 4 - 4,5 proc. pinigų kiekio auginimu. Idėja, jei veiktų, būtų tiesiog stebuklinga. Net rimta ūkinė spauda pradėjo kalbėti apie Keynes teorijos ūkyje neeveiksmingumą. Tačiau pabudimas netruko ateiti. Buvo manoma, tad Nixono ūkinė politika esanti friedmaninė. Pats Friedmanas prezidentinių rinkimų metu buvo jo ūkiniu patarėju. Iš tikro ji tokia niekad nebuvo. Priešingai, prezidentas pasisakė už pilną įdarbinimą ir balansuotą biudžetą. Tačiau, sąžiningai siekdamas sulaikyti infliaciją, dėl kongreso nenoro bendradarbiauti buvo priverstas daugiau pasitikėti monetarinėmis priemonėmis, kaip fiskalinėmis. Kartu visas ūkis friedmaniškai paktas pats sau tvarkytis, nenaudojant prievartinių nuostatų kainoms ir uždarbiams tvarkyti; net atsisakyta bet kokio, kad ir švelniausio bendrovių bei darbininkų įtakojimo. šios jėgos, ypač darbininkai netruko parodyti neribotą gobšumą. Pasekmės buvo atbulinės. Nedarbas iškilo daugiau, kaip norėta. Kainos, kad ir truputį pakrisdamos, kiek reikia nemažėja, o uždarbiai ir toliau kyla pasibaisėtinai in-fliaciškai. Naujasis GM bendrovės su darbininkais susitarimas geras to pavyzdys. Iš naujo atsiminta, kad Keynes reikalaujamas ribotas, bet didesnis, negu dabar, vyriausybės aktyvumas ūkio tvarkyme yra būtinas, kad reikalai nepabirtų, kaip žydo bitės.
Prileistina, kad Friedmano teorija galėtų būti ir veiksminga, jei turėtume reikalą su daugybe tarp savęs neorganizuotų nedidelių ar vidutinių bendrovių ir tokių pačių darbininkų sąjungų ir kuo mažiausio valdinio aparato. Firedmanas tokių sąlygų ir reikalauja. Jam net parkai turi būti privačiai tvarkomi. Kaip to pasiekti ir ar iš viso šiuo metu galima — kita kalba.
Dabar gi ką turime? Vyriausybę, biudžetais kontroliuojančią daugiau 20 proc. bendrinių tautos pajamų, oligopolines bendroves ir panašaus pobūdžio darbininkų sąjungas. Visi šie trys didieji, palikti patys sau, praktiškai per dažnai veikia kaip oras. Aišku, dėl šių jėgų didumo bei stiprumo friedmaninis automatiškumas negali tiksliai pasireikšti.
Šiame keynininkų su monetari-ninkais ginče, sakoma, švedai visai sąmoningai, pabalsuodami už Samuelsoną, pasisakė už Keynes, o ne už monetarininkus.
Pats Samuelsonas, rašoma, nesi-bijąs Keynes mokslą pasintetizuo-ti ne tik geromis monetarininkų, bet ir neomarksistų idėjomis. Monetarinių ūkiui tvarkyti priemonių nė Keynes neatmetė, tik kalbėjo, kad šiuo metu jų vienų nepakanka. Tačiau ką galima išmokti iš neomarksistų, kai jie ir toliau seną dainelę tebetraukia?
Samuelsonui, aišku, nepatinka Nixono ūkinė politika. Jis tačiau turėtų bent nujausti, kad ir pačiam Nixonui ji ne prie širdies. Visgi Nobelio premijos gavimo proga Samuelsonas rado reikalo televizijoje visai nemoksliškai pavaryti agitaciją, nedarbą "kruvinuoju" vadindamas. Netiesiogiai ir save pliekė, nes gi jis yra nuolatiniu patarėju centrinio banko, kuris šiuo metu daugiau kaip bet kuomet savąją politiką derina su Nixono. Dabartinės administracijos kritiką Samuel-son užbaigė, reikalaudamas Nobelio premijos tam, kuris atrastų geresnę įplaukų politiką, atseit, išmokytų supastovinti kainas bei uždarbius be nedarbo ir bene be griežtos vyriausybės rankos. Tirados, vadinasi, visai ir nereikėjo, nes argi galima ūkį tvarkyti tokiomis automatiškomis priemonėmis, kurios dar neatrastos?
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai