| |
|
|
1979 m. 9 lapkritis
|
LIETUVIŠKUMO APRAIŠKOS VILNIAUS AKADEMIJOJE |
 |
 |
 |
|
Parašė Paulius Rabikauskas
|
Paskaita, skaityta Chicagoj 1979 rugsėjo 2 d., L.K.M. Akademijos XI suvažiavimą užbaigiant, iškilmingame Vilniaus 400 metų jubiliejaus minėjime
Vilniaus universiteto 400 metų jubiliejų, jau pats faktas, kad mūsų krašto sostinėje prieš keturis šimtmečius buvo įkurtas universitetas, yra nepaprastos reikšmės įvykis. Be senosios Pietų ir Vakarų Europos, visai nedaug kitų pasaulio kraštų gali didžiuotis tokio senumo universitetu. Kiekvienas universitetas visuomet — labiau praeityje negu dabartyje — buvo ir yra visą tą sritį ar net kraštą giliai veikiantis kultūros faktorius. Universitetas seniau apimdavo — bent branduolyje — visas reikšmingesnes kultūrines apraiškas, kurias šiandien ugdo ir skleidžia įvairios savarankiškos institucijos. Tiktai XVII—XVIII amžiais pradėtos steigti atskiros akademijos, skirtos mokslo skatinimui, vadinamosios mokslų akademijos, vėliau meno akademijos, viešosios bibliotekos, centrai ir kitos panašios institucijos. Kiekviena iš jų daugiau ar mažiau išteka iš senesniųjų universitetų. Tai galioja ir Lietuvos atveju: mūsų krašto bibliotekų, teatro, muzikos, net inžinerijos ir architektūros pradinių šaknų reikia ieškoti Vilniaus universitete. Net šios Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos, kurios suvažiavime minime Vilniaus universiteto sukaktį, kilmės siūlai nuveda į senąjį Vilniaus universitetą. Kaip žinoma, L.K.M. Akademija buvo įkurta kaip pakaitalas anksčiau (neužilgo po nepriklausomybės atgavimo) planuotam katalikų universitetui Lietuvoje.
To universiteto planuotojai ir vėliau Akademijos iniciatoriai buvo daugiausia buvusieji Petrapilio Dvasinės Akademijos profesoriai ar bent auklėtiniai. O Dvasinė akademija Petrapilyje buvo tiesioginė Vilniaus universiteto atžala — kitaip sakant, tas pats senojo Vilniaus universiteto Teologijos fakultetas. Carui 1832 metais uždarius Vilniaus universitetą, Teologijos fakultetas dar kurį laiką tęsė savo veiklą Vilniuje kaip Vyriausioji seminarija, kuri po 10 metų (1842 m.) buvo perkelta į Petrapilį ir pavadinta Romos Katalikų Dvasine Akademija. Panašūs siūlai iš tos pačios praeities, iš tos pačios Petrapilio Dvasinės akademijos nuveda ir į šiandien taip sėkmingai ir našiai veikiantį Liublino katalikų universitetą.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Iš ciklo "Užeigoje prie Vilniaus vieškelio" (eil.) |
|
|
|
|
Parašė Kazys Bradūnas
|
Iš ciklo "Užeigoje prie Vilniaus vieškelio"
SLENKSTIS
Žolė, akmuo ir slenkstis,
Kampinė, kryžius ir knyga.
Įžengęs aslai nusilenksi,
Bučiuosi žemę . . . Ir staiga
Išgirsi laikrodžio mušimą
Jau dingusių, jau dingusiųjų valandų
Ir nukirstos pušies ošimą
Ir balsą, virstanti aidu:
Surinki viską ir išeiki
Negrįžtamai toli, toli,
Atidaryk duris ir ženki —
Slenkstis, akmuo, žolė . . .
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
TAUTYBIŲ SANKRITIS VILNIAUS UNIVERSITETE 1803-1832 METAIS |
|
|
|
|
Parašė STASYS YLA
|
Paskaita, skaityta Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos Muoažiavime Chicagoje 1979.VUl.3l - IX.2.
Universitetas savo paskirtimi tarnauja mokslui, o mokslas yra anttautinis. Anttautinį pobūdį išlaikė Vilniaus akademija per 200 metų, kol jai vadovavo jėzuitai. Jiems pasitraukus dėl ordino uždarymo (1773), aukštoji Vilniaus mokykla atsidūrė reformų kryžkelėj, ir jau tada iškilo tautiniai (lietuvių-lenkų) skirtingumai.
Paskutinioji reforma, kurią 1803 m. pravedė caras Aleksandras I, davė Vilniaus universitetui "imperatoriškąjį" vardą. Tai rodė, kad jis tarnaus imperijai, kuri neseniai buvo išplėsta į lietuvių valdytas rytines slavų sritis ir į pačią etnografinę Lietuvą. Toms naujai prijungtoms sritims buvo sudaryta atskira Vilniaus švietimo apygarda, apimanti 8 gubernijas. Jos globėju ir Vilniaus universiteto kuratoriumi caras paskyrė savo jaunystės draugą kunigaikštį Adomą Jurgį Čartoriskį, kilimo gediminaitį.
Vilniaus universitetas buvo vienintelis į rytus ligi Kijevo imtinai ir į Vakarus, įskaitant rusams tekusią Lenkiją su jos centru Varšuva, kuri neturėjo savo universiteto. Vilniaus universiteto durys neišvengiamai turėjo būti atviros šio plataus, kultūriškai ir kalbiškai nevienalytiš-ko regiono studentams iš kilmingųjų šeimų.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
ISPANŲ HUMANISTAS PETRAS ROIZIJUS VILNIUJE (1551-1571) |
|
|
|
|
Parašė STASYS GOŠTAUTAS
|
 Minėdami Vilniaus universiteto 400 metų jubiliejų, kartais užmirštame, kad Vilniaus universitetas išaugo iš 1569 m. įsteigtos kolegijos. Žemesnių, parapinių mokyklų netrūko nuo pat Lietuvos krikšto, bet aukštesnių mokyklų nebuvo iki XVI amžiaus. 1539 m. A. Kulvietis įsteigė Lietuvoj pirmą aukštesnę mokyklą, kurios gyvenimas buvo labai trumpas, bet atgarsiai ilgi; gal šio protestanto (gal geriau humanisto) dėka, atsidarė akys katalikams, kad, norint išlaikyti katalikybę Lietuvoje, reikia sukurti universitetą kuris atsispirtų humanistinei protestantiškai dvasiai. Reikia neužmiršti, kad protestantus rėmė tokie didikai, kaip Goštautai, Radvilos, Chodkevičiai,
Kiškos ir kt., kurie per reformaciją galvojo išlaikyti Lietuvos suverenumą.
Tad Vilniaus universiteto atsiradimas nebuvo visai atsitiktinis reikalas, bet sumanus politinis įvykis. Pora metų prieš jėzuitų kolegijos atidarymą ir po Kulviečio mokyklos uždarymo, ispanas Petras Roizijus prie Šv. Jono bažnyčios, kurios klebono pareigas jis tuomet ėjo, nuo seniau egzistavusią parapinę mokyklą praplėtė į teisės ir klasikinių kalbų mokyklą.
Petras Roizijus, Pedro Ruiz de Moros, Petrus Royzius Maureus Alcagnicensis, — tai vardas giliai susietas su XVI amžiaus Lietuva, su Lietuvos didžiaisiais kunigaikščiais, su Radvilomis, su Barbora Radvilaite, su vyskupu Protasevičiu-mi, su II Lietuvos Statutu, su Liublino unija ir su jėzuitų kolegija.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
IŠ POPIEŽIAUS JONO PAULIAUS II LANKYMOSI AMERIKOJE |
|
|
|
|
Parašė Juozas B. Laučka
|
Popiežiaus Jono Pauliaus lankymasis Amerikoje, kurį jis vadino pastoraciniu, truko nuo spalio 1 iki 7. Aštuonių dienų laikotarpyje popiežius lankėsi Bostone, New Yor-ke, Philadelphijoje, Des Moines (Iovva valst.), Chicagoje ir VVashing-tone, kasdien aukodamas mišias, sakydamas pamokslus ir kalbas, susitikdamas atskirų pokalbių su vyskupais, prezidentu Carteriu, Jungtinių Tautų generaliniu sekretorium, kitų tikybų dvasininkais, universitetų profesoriais, diplomatinių atstovybių šalies sostinėje vadovais. Šios viešnagės metu popiežius pasakė apie 70 religinio ir visuomeninio pobūdžio kalbų-žodžių. Jo ilgiausia kalba, pasakyta Jungtinių Tautų visumos susirinkime spalio 2, truko vieną valandą ir dvi minutes. Paties popiežiaus pasisakymu, į Ameriką jis atvyko Jungtinių Tautų generalinio sekretoriaus Kurto Waldheimo, Amerikos katalikų vyskupų ir prezidento Carterio kvietimu. Generalinis sekretorius kvietimą pateikęs netrukus po to, kai popiežius buvo išrinktas Šv. Petro įpėdiniu. Lankymąsi šešiuose miestuose parinko pats Vatikanas, nusitaręs su Amerikos vyskupais. Keliomis savaitėmis prieš popiežiaus atvykimą su vyskupais Amerikoje tarėsi vyskupas Paulius Marcinkus, aukštas Vatikano pareigūnas, kuriam tarptautinių kelionių tvarkymą ir popiežiaus asmens saugumo reikalus buvo patikėjęs Paulius VI ir kuriuo, atrodo, labai pasitiki ir Jonas Paulius II. Popiežių sveikinusioms minioms ir milijonams televizijos žiūrovų vyskupas Marcinkus dabar gali būti lengvai pažįstamas, nes visuose popiežiaus susitikimuose jis buvo vienas pirmųjų, skynusių jam taką. Tarp kelių artimų popiežiaus palydovų buvo ir kitas lietuvis — prelatas Audrys Bačkis, Bažnyčios viešųjų reikalų tarybos pasekretoris. Televizijos ekrane jis buvo pastebėtas arti kardinolo Caserolio, Vatikano valstybės sekretoriaus. Kaip teko patirti, VVashingtone, kai popiežius kalbėjosi su prezidentu Carteriu, kitame kambaryje aukšto lygio pokalbius vedė viceprezidentas Mondale, valstybės sekretorius Vance, prezidento patarėjas krašto saugumo reikalais Brzezinski, kardinolas Caseroli ir prelatas Bačkis.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
MOKSLO DIENOS CHICAGOJE Vienuoliktasis LKMA suvažiavimas |
|
|
|
|
Parašė Česlovas Grincevičius
|
Vienuoliktasis Lietuvių katalikų mokslo akademijos suvažiavimas, įvykęs 1979 rugpjūčio 31 — rugsėjo 2 Chicagoje, Jaunimo centre, buvo Vilniaus universiteto 400 metų minėjimo ženkle. Iš 18 numatytų paskaitų tik trys buvo skirtos ne universiteto minėjimui.
Suvažiavimas prasidėjo mišiomis jėzuitų koplyčioje. Jas aukojo vyskupas Antanas Deksnys su gausia asista. Savo žodyje jis pakomentavo skaitytą evangeliją apie negudrias mergaites, kurioms pritrūko alyvos žibintui. "Tą patį girdime ir gyvenime, ne vien alegorijoje — duokite mums alyvos. Šaukia ne tik anos mergaitės, bet ir išdidžios tautos, politikai, mokslininkai. Stinga išminties ir perspektyvos. Šiandien labiausiai reikia tokios alyvos, kuria galima būtų pasišviesti, ieškant tikro kelio". Išmintis apibrėžiama Senajame Testamente kaip amžinosios šviesos atspindys, Dievo veiklos veidrodis ir jo didybės paveikslas. Ji yra daugiau negu žmogaus intelektas ar protas. Šių laikų mokslas nepajėgia pasiekti giliausių daiktų priežasčių. Suvažiavimo tikslas ir yra, kad anoji dvasinė alyva kūrentųsi ir apšviestų mūsų protus.
Po mišių prie paminklo kritusiems už Lietuvos laisvę buvo padėta gyvų gėlių. Sugiedotas Lietuvos himnas.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
EUCHARISTIJOS BIČIULIAMS 10 METŲ LKB Kronika, Nr. 39 |
|
|
|
Eucharistijos Bičiuliai yra vienintelis spontaniškai susidaręs, be organizacinės formos Lietuvos katalikų sąjūdis, nes bet kokios kitos organizacijos ten yra uždraustos. — Red.
1979 m. sukanka 10 metų, kai Lietutuvoje prasidėjo Eucharistijos Bičiulių sąjūdis, įjungęs į savo gretas geriausius Lietuvos Katalikų Bažnyčios sūnus ir dukras. Jų tarpe rasime įvairaus amžiaus ir įvairių profesijų žmonių. Tačiau juos visus jungia meilė Dievui ir Tėvynei. Jie pasiryžę su Eucharistinio Kristaus pagalba prikelti bedievybės dusinamą Tautą ir Bažnyčią.
Eucharistijos Bičiuliai savo dešimtmetį paminėjo liepos 7 dieną per Švč. M. Marijos atlaidus Žemaičių Kalvarijoje. Iš visų Lietuvos kampelių į garsiąją Žemaitijos šventovę susirinko Eucharistijos Bičiuliai padėkoti Dievui už 10 metų palaimą ir susikaupti naujiems ateities uždaviniams. Ta proga Eucharistijos Bičiuliams bažnyčioje kalbėjo kunigai — Alfonsas Svarinskas ir Sigitas Tamkevičius, mišias už Eucharistijos Bičiulius koncelebravo visi Tikinčiųjų teisių gynimo katalikų komiteto nariai. Žemaičiai pasakoja, kad jau seniai Žemaičių Kalvarijoje buvo matę tiek žmonių, o ypač jaunimo. Po sumos Eucharistijos Bičiuliai ėjo Kristaus kančios kalnus. Kelis pamokslus pasakė kun. J. Kauneckas.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
DEVINTASIS TARPTAUTINIS KARBONO STRATIGRAFIJOS IR GEOLOGIJOS KONGRESAS |
|
|
|
|
Parašė Birutė Saldukienė
|
JAV Geologinės tarnybos 100 metų jubiliejaus proga devintasis tarptautinis geologinės karbono sistemos kongresas pirmą kartą buvo sušauktas šiame krašte. Aštuntasis kongresas įvyko Maskvoje, 1975 m. Pirmasis buvo suorganizuotas 1927 m. Heerlen mieste, Olandijoje, o kiti — įvairiuose kituose Europo miestuose. Į dešimtąjį pakvietimas yra gautas iš Ispanijos.
Į Illinois universitetą, Urbana-Champaign, suvažiavo 700 su viršum kongreso dalyvių iš viso pasaulio. Nuo 1979 gegužės 10 iki birželio 2 per prieškongresines ekskursijas, komisijų posėdžius, kongreso atidarymą, technines sesijas, kongreso uždarymą bei per pokongresines ekskursijas karbono sistemos tyrinėtojai diskutavo viso pasaulio akmenines anglis moksliniu bei komerciniu atžvilgiu.
Prieškongresines septynios mokslinės ekskursijos buvo vadovaujamos karbono geologijos žinovų. Kiekvienai ekskursijai iš anksto buvo paruoštos informacinės knygos. Nuo gegužės 10 iki 19 buvo aplankyti Appalachių, Pennsylvanijos, West Virginijos, Alabamos, Ohio, Indianos, Kentucky bei Illinois anglių baseinai. Dalyviai galėjo pasirinkti labiausiai jiems įdomią ekskursiją.
|
|
Skaityti daugiau...
|
Į JAV LB krašto valdybą įeina Vytautas Kutkus — pirmininkas, Algimantas Gečys — Visuomeninių reikalų tarybos pirmininkas, Jonas Kavaliūnas — Švietimo tarybos pirmininkas, Ingrida Bublienė — Kultūros tarybos pirmininkė, Jonas Urbonas — vykdomasis vicepirmininkas organizaciniams reikalams, Aušra Zerr-Mačiulaitytė — pirmoji vicepirmininkė politiniams reikalams, Violeta Abariūtė — vicepirmininkė specialiems reikalams, dr. Antanas Butkus — vicepirmininkas socialiniams reikalams, Robertas Selenis — vicepirmininkas juridiniams reikalams, Algis Rugienius — vicepirmininkas sporto reikalams, Alfonsas Velavičius — vicepirmininkas finansų reikalams, Albertas Misiūnas — protokolų sekretorius, Karolis Balys — reikalų vedėjas, Irena Dainorienė — sekretorė anglų kalba.
— Lietuvių moterų klubų federacijos valdyba spalio 14 d. Kultūros židinyje New Yorke surengė lietuvių spaudos atgavimo 75 metų minėjimą. Paskaitą skaitė Stasys Santvaras, literatūrines ištraukas — V. Valiukas ir I. Veblaitienė, pianu V. Banaičio "Sutemų giesmę" skambino Aldona Kepalaitė. LMK federacijai vadovauja Margarita Samatienė.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
TENDENCINGAI NUGENĖTA KNYGA |
|
|
|
|
Parašė Pr. Visvydas
|
Retas išeivijos rašytojas gali prilygti Anatolijui Kairiui rašytojiškų pastangų pločiu. Poezija, drama, libretas, romanas, kritika ir kiti kalbos mezginiai yra išėję iš A. Kairio darbščių rankų. Savo lietuvišką kultūrinę misiją — kuo dažniau rašyti ir leisti patriotinius veikalus — jis vykdo uoliausiai. Knygų virtinė ilgėja. Protarpiais nušvinta premija. Teatralai stato jo veikalus. Spaudoje pasirodo reiklūs straipsniai. Sunku įsivaizduoti, kaip išeivija išsiverstų be A. Kairio. Ir ką kitą turėtų vanoti Vilniaus emigrantologai? O mūsuose — iš ko pagaliau šaipytųsi kai kurie akademiniai literatūros žinovai, visus jo raštus versdami į grafomanijos lovį?
Teigiamai ar neigiamai, apie jį kritikai parašo daugiau, negu yra numatę. Matyt, A. Kairio patriotika turi dirginančią galią. Pavyzdžiui, Akiračiams neužteko vienos trumpos A. Kairio romano "Po Damoklo kardu" recenzijos, kurią parašė A.T. Antanaitis. Š.m. kovo mėn. numeryje dar buvo išspausdintas "Atviras laiškas A.T. Antanaičiui", su A. Kairio romano viršelio nuotrauka kertėje. Laiško autorius A. Vaškelis gan užgauliai įtikinėja, kad A. Kairio knyga "Po Damoklo kardu" yra gryna grafomanija. Drauge duoda pylos tiems, kurie savo straipsniuose palankiai apie ją atsiliepė. Vis tiek, kad ir labai neigiama yra A. Vaškelio nuomonė, A. Kairio leidiniui ji suteikia pakartotinį, net ypatingą dėmesį. Tuo A. Kairys tikriausiai tik džiaugiasi.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
ANGLIJOS LIETUVIŲ BUITIES PANORAMA |
|
|
|
|
Parašė J. Papartis
|
KAZIMIERAS BARĖNAS: Kilogramas cukraus. Išleido Algimanto Mackaus Knygų Leidimo Fondas. Chicago, 1978.
Savo naujajame novelių rinkinyje Kazimieras Barėnas toliau pildo ir spalvina savo ypatingąjį kūrybinį žemėlapį. Tai Lietuvių salelės Anglijos pramoniniuose miestuose, išeivių buitis, besirutuliojanti plieno liejyklose, tekstilės dirbtuvėse, kukliuose buteliuose ir pensininkų klubuose. Barėnas yra svarbiausias Anglijos lietuvių kronikininkas — jei kas po penkiasdešimties metų panūs susipažinti su jų medžiaginiu ir dvasiniu gyvenimu po antrojo pasaulinio karo, Barėno knygose atras kruopščiai ir pastabiai atkurtą to gyvenimo panoramą.
Dauguma Barėno novelių veikėjų nešiojasi didžiųjų Europos katastrofų randus. Bolševikų vėtyti, nacių mėtyti, pabėgėlių stovyklose stumdyti, jie yra mūsų laikmečio iracionaliųjų posūkių aukos. Vos gyvastį iš Červenės kankynių išnešusį Kęstutį suima vokiečiai, palaikę jį jo broliu, komunistu Algirdu ("Kęstutis ir Algirdas"). |
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė V. K.
|
JURGIS GLIAUDĄ: Narsa gyventi. Romanas. Viršelis Vilijos Eivaitės. Lietuviškos Knygos Klubo leidinys. 1978 m. 310 psl.. Kaina 6 dol.
Šiame romane J. Gliaudą imasi nesenų ir dar tebeaktualių problemų. Brutalaus džiunglių karo padariniai, sužaloti kūnai ir sielos, tėvų materializmas ir suamerikonėjimas, vaikų pasimetimas ir susvetimėjimas, medžiagos ir dvasios santykis, anapusinis gyvenimas ir slaptingi dvasios mokslai, mirusiųjų ir gyvųjų ryšiai, gitaristų sąjūdis, negimusios gyvybės žudymas, turtas — blogio ir gėrio šaltinis, — visa tai čia paliečiama.
Beveik visos šios problemos kyla pagrindiniam romano veikėjui Albinui Karkai. Antraeiliai asmenys tik paryškina detales. Albinas — retas, bet galimas atvejis mūsų gyvenime. Augo šeimoje, kur tėvas galvojo, jog mažosios tautos, kaip ir mažieji verslininkai, turi pradingti. Draugavęs su "etniniais" skautais, vėliau, tėvo pritariamas, nuo lietuvių nutolsta ir stengiasi pritapti prie amerikiečių, nors ir nesėkmingai. Universitete skaito Rytų, graikų ir vokiečių filosofus, ieško žmogaus esmės. Fronte galutinai subyra etninės liekanos ir Dievo sąvoka. Galvoja, kad etninis pradas trukdo išsiskleisti asmenybei. Tik romano gale tėvas Gedmilas jį kiek suartina su savąja tauta.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Laiškai redakcijai: SAULIUS GIRNIUS PERSISTENGĖ |
|
|
|
|
Parašė P. Jatulis
|
Šių metų Aidų 1 nr. 40-42 psl. Saulius A. Girnius recenzuoja Z. Ivinskio Lietuvos istoriją. Jis ypač sustoja prie Lietuvos istoriografijos skyrelio ir prityrusio istoriko tonu moko, kaip prof. Ivinskio ir knygos redaktorius turėjo paruošti tą istoriografiją. Jis nepagalvoja, kad čia tėra įvado poskyris, kurio apimtis yra ribota: norint suminėti visus istorikų straipsnius bei knygas, kaip to nori Girnius, reikėtų užimti bent pusę knygos. Girnius susikūrė savo istoriografijos stabą ir aplink jį šokinėja. Gi Ivinskio istoriografija yra skirtinga. Girnius rašo: Tuo būdu visai užmiršti patys stipriausi išeivijos istorikai (Ivinskis, Šapoka, Sužiedėlis, Matusas, Trumpa ir kititi)". Bet Ivinskis juos aptarė, suminėdamas, kuriuos istorinius klausimus jų kiekvienas kėlė. Tai tiek ir užteko, nors jis žinojo,kad tie asmenys yra išeivijoje, tai pažymėdamas. Ivinskis norėjo iškelti asmenis, o Girnius nori visas jų knygas bei straipsnius sukataloguoti. Juk vien tik Ivinskio darbus sukataloguoti reikėtų bent dviejų puslapių. Be kitų Ivinskio straipsnių, Girnius pasigenda, kad neįrašyta jo knyga Šv. Kazimieras. Tačiau ji priklauso šventųjų gyvenimams. Istoriografijos rašymo darbe Girnius turėtų kreiptis į J. Dainauską, kuris jau išleido keletą Lietuvos istoriografijos sąsiuvinių. Girnius nori, kad ir "politiniai mokslininkai", kaip Vardys, Mačiuika, Sabaliūnas ir kiti būtų aptarti! Tačiau apie juos nieko nesako pats Ivinskis savo specialiai parašytoje studijoje Lietuvos istorija naujų šaltinių ir pokarinių tyrinėjimų šviesoje (atsp. iš LASD V t., 523-599 psl.). Taigi neatrodo, kad jie priklausytų griežtai imamų Lietuvos istorijos tyrinėtojų sričiai.
|
|
Skaityti daugiau...
|
  |
Šiame Aidų numeryje rasite kvietimą pratęsti prenumeratą. Mes tai darome kiekvienais metais su gyva viltimi, jog nepaliksite mūsų vienų kultūros žurnalo leidimo rūpesčiuose. Riedant dešimtmečiams, žinoma, tie rūpesčiai didėja. Vyresnieji skaitytojai ir bendradarbiai keliauja į aną pasaulį, ir likusias tuštumas sunku užpildyti. Taip pat šuoliais kyla darbo, medžiagų ir pašto kainos. Bet mes, turėdami Jus savo prenumeratorių gretose, tų sunkumų nebijome.
Štai jau 30 metų, kai Aidus leidžiame Amerikoje. Per tokį ilgą laiką jaučiamės savotiškai užsigrūdinę. Čia labai daug prisidėjo ir Jūsų nuoširdumas, atnaujinant prenumeratą. Žymi mūsų skaitytojų dalis atsiunčia jau ne 15 dol., bet tampa garbės prenumeratoriais su 25 dol. auka. Kai kurie mus palaiko ir šimtinėmis. Tai liudija, kad lietuvių šviesuomenė tremtyje būtinai nori turėti savo kultūros žurnalą. Toks Jūsų nuoširdumas ir po 30 leidimo metų dar mus skatina Aidus gerinti ir planuoti, kad jie kuo ilgiausiai gyvuotų.
Sveikindami Jus Kristaus gimimo šventėje, kviečiame pasidalyti džiaugsmu, kad vėl sulaukėme to iškilaus religinio įvykio ir laimingai nužygiavo ilgą 30 metų kelią. Mes tikimės, jog Visagalis maloniai globos mus ir ateityje. Šviesių, veiklių ir palaimiu 1980 metų Jums visiems!
AIDŲ LEIDĖJAI
|
|
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
