|
|
1948 m. 12 kovas
AISČIAI ISTORINIŲ ŠALTINIŲ ŠVIESOJE |
|
|
|
Parašė J. PUZINAS
|
Lyginamasis kalbų mokslas yra nustatęs, kad lietuviai, latviai, išnykę bei asimiliavęs! prūsai, kuršiai, žiemgaliai ir sėliai senų senovėje sudarė vienalytę pro-tautę ir iš pradžių kalbėjo viena kalba. Kaip toji protauta ar prokalbė vadinosi, nežinome. Tai yra buvusi priešistorinė tauta, nepalikusi savo vardo rašto šaltiniuose. Mokslinėje literatūroje tai tautai ar kalbai pavadinti vartoti ir iš dalies dabar tebevartojami bent keli vardai.
|
Skaityti daugiau...
|
Parašė JULIUS BANIULIS
|
METAMORFOZA Ak, žavus buvo rytas! Ir saulė žėrė spindulių gausybę. Ir tavo vandenys, o jūra mylima, į erdvę mėląją pakilo! Ir krito jie į upių sriaunumas ir ežerų platybes, — Nukrito ašaros ant pievų, ant laukų, iškrito ir ant šilo. SUGRĮŽTA O išsiilgę motinos, tie vandenys sriauniai tekėti pasiryžta. Čiurlendami jie skelbia savo ilgesį, kurio jau niekas nepasotina: Vagom ir sriautais į plačias upes iš ežerų upeliais jie sugrįžta... Ak, vandenys sugrįžta į marias — sugrįžta jie į savo motiną! |
Skaityti daugiau...
|
MŪSŲ LITERATŪRA TAUTOS TARNYBOJ |
|
|
|
Parašė VINCAS MACIŪNAS
|
l. Ir tapau savosios, lietuviškos visuomenės tarnas ..
Vaižgantas. Mūsų literatūra nuėjo ne tokį jau trumpą 400 metų kelią. Vis dėlto, nedrąsu būtų ją lyginti su kitų senos kultūros tautų turtingomis literatūromis. Nerasime pas mus plačiai visame pasaulyje išgarsėjusių rašytojų. Nerasime į visas kultūrines kalbas išverstų veikalų, tapusių jau visos žmonijos nuosavybe. Tačiau ne kūrybinių sugebėjimų stoka, — juk mūsų liaudies dainose randame tiek puikiausios poezijos pavyzdžių, — o nelemtos istorinio likimo sąlygos sukliudė mūsų literatūrai plačiau suklestėti. Veikli ir neabejotinai gabi lietuvių tauta, ryžtingai organizuodama tokią stiprią valstybę pačiame bepriešgyniaujančių Rytų ir Vakarų pasaulių slenkstyje, atliko svarbią istorinę misiją. Betgi tam dideliam uždaviniui vykdyti ji išeikvojo savo kūrybinę energiją, kurios, deja, nebepriteko dar ir savos aukštesnės kultūros išugdymui. Tai buvo mums didžiai pragaištinga tautiniu atžvilgiu. Vadovaujančiam Lietuvos luomui nutautus, o svetimai kalbai tapus valstybine ir apskritai kultūros kalba senojoje Lietuvoje, lietuvių literatūra, žinoma, negalėjo išaugti platesniu mastu. Ji buvo priversta ilgą laiką apsiriboti siaura religinės raštijos ir kuklių liaudies knygelių sritimi. Vėliau, kai atgimstančios tautos kūrybinė galia būtų, be abejojimo, netrukusi pasireikšti ir literatūroje, kietas smūgis ištiko mūsų raštiją: normalų mūsų literatūros plėtojimąsi kelioms dešimtims metų sustabdė brutalusis spaudos draudimas. Tiesa, kova dėl spaudos grūdino visuomenę ir buvo tikra jos tautinio ir net politinio sąmoningumo mokykla. Betgi, antra vertus, sunku būtų ir reikalauti kokių ypatingų literatūrinių vertenybių iš to laiko, kada tik slaptai galima buvo platinti tuos nedidučius Prūsuose spausdinamus laikraščius ar plonytes knygeles, kada reikėjo kaupti visas pastangas, gelbstint bebundančios tautos patį likimą, kada vėl, kaip kadaise, teko kovai eikvoti tautos kūrybinę energiją. |
Skaityti daugiau...
|
Parašė HENRIKAS NAGYS
|
RUDENS LIETUS Drėgnoje alėjoj atsispindi susigūžę medžiai milžinai; apkabinę verkiančius žibintus, šnabžda jie ir supasi liūdnai. Drumzlini šaligatvių upokšniai neša peteliškes ir lapus. Tolumoj kriokliai malūnų šniokščia, sukdami putojančius ratus... Plaukia vasaros žiedai ir žodžiai ir mergaičių juokas pasroviui... Miesto akys pilkos ir nuobodžios, sklidinos lietaus lašų gelsvų...
|
Skaityti daugiau...
|
Parašė KAZYS BRADŪNAS
|
ŠVENTOJI VERSMĖ Prie gruoblėto ąžuolo rymojo Girių Dievas veidu mediniu. Samanotas Girių Dievo kojos Plaujamos šventųjų vandenų. Į tą versmę tyrą, stebuklingą Aš rankas pavargusias tiesiu — Ir jėga pavasario audringa Plaukia nesuvaldoma tamsiu Labirintu atgaivinto kraujo, Plaukia liūtim karšta, laukine... O jaučiu — tai žemė atnašauja Girių Dievo garbei ir mane. |
Skaityti daugiau...
|
Parašė ALFONSAS NYKA-NILIŪNAS
|
NERAMI PAVASARIO DIENA Šiandien dar kartą, kaip kadais, apsikabinęs vėjas sekė gatvėmis, Kai aš savy ėjau laukais, vandenyje ir saulėje patvinusiais Ir neramus sėdėjau prie skeveldrų malūnėlio, ten ant kranto paliktų, Jis puolė nirtulingai ūždamas, mane ties mano durimis pamatęs, Ir atėmė jaunystės troškuliu suskambusius raktus. Ir ėmė šaukti, kad name gimtajam laukiančios manęs ant stalo paliktos žibuoklės, Kad vaza dūžtanti iš skausmo apleista jau ištisus metus, Kad namuose gyvena vėjai ir sugrįžę paukščiai kalbą su vaiduokliais, Ir beldžias į duris, norėdamas įeit, pavasario lietus. |
Skaityti daugiau...
|
POPIEŽIAUS PIJAUS XII ASMENYBĖ |
|
|
|
Parašė JONAS MATUSAS
|
(72 METŲ AMŽIAUS IR 9 METŲ VAINIKAVIMO PROGA) Pijus XII-sis yra romėnas iš pačios Romos. Ana, savo 1899-ais metais laikytų primicijų atminimui jis klasikine lotynų kalba atsispausdino gražų pergamentinį atmenamąjį raštelį, kuris prasideda žodžiais: „Eugenio Pacelli Romanus“, atsieit Pacellis romėnas. Romėnas geriausia prasme. Atrodo, jog Pijus, nelyginant kaip Kristaus Bažnyčios formuotojas, aukštojo mokslo apaštalas Paulius, brėžte pabrėžia savąjį romėniškumą. Būdamas kardinolas ir valstybės sekretorius, jis laikė įžanginę paskaitą Romos Studijų Institute — apie Romos miesto šventąją paskirtį. Ano meto nuotrauka jį rodo prieš aukštuosius klausytojus, iš tikrųjų sakysiu, didžiojo kalbėtojo Cicerono laikysenoje: dėstoma mintis veidą pavertė marmuru, o išvadų jėga dešiną ranką ištiesė klasikiniam mostui. Kas gi pagaliau tas romėniškumas? — Tik dviem žodžiais tariant: pareigos giliausias supratimas ir įsisąmoninimas. Žinoma, tai reiškiasi jau išviršine išvaizda, drabužiais. Visi diplomatai, kaip susitarę, pabrėžia, jog nuncijaus Pacellio sutana ir apsiaustas visuomet būdavę be priekaišto. Tačiau pilniausiai romėniškos dorybės sušvinta tik pavojaus metu. Tai buvo 1919-ais m., kai Mūnchen'e raudonos vėliavos paskelbė „Bavarijos Darbininkų ir Kareivių Respubliką“. Bavarijos vyriausybė pabėgo į Bambergą. Ja pasekė svetimi diplomatai ir žymieji vietiniai valdininkai, pramonininkai ir prekybininkai. Bet Brienner gatvėje pasiliko nuncijus Pacelli, tuomet jau vyskupas. Jis norėjo pagelbėti vargo ir siaubo ištiktiems miesto gyventojams. Štai vieną gražią dieną į vyskupo prieškambarį įsilaužia 7 raudonarmiečiai, pasiųsti raudonųjų generolų Wredse's ir Trollerio — rankose revolveriai ir durklai. Ant slenksčio gi į butą — Pacellis, viena ranka laikosi auksinio kryžiaus ant krūtinės, susikaupęs, ramus, bet akys, tos akys žiba brilijantais. Vokiečių bolševikai rėkia nesavo balsu, graso mirtim, reikalauja pinigų ir sunkvežimio — Romos gi atstovas tėviškai įtikinėja, bet iškalbingiausios tai jo akys. — Ką jos sako? — „Kame aš stoviu, iš čia nesitrauksiu. Nesitrauksiu nei vienos pėdos, nesitrauksiu prieš jokią valdžią!“ — Ir ginklai nusileido prieš granitu pavirtusį šv. Petro romėną, romėną su brilijantinėmis akimis. Bet dar ne viskas. Ant rytojaus raudonoji komendantūra pakartoja puolimą. |
Skaityti daugiau...
|
Parašė Jul. Štarka
|
|
Parašė ANTANAS ŠKĖMA
|
TRIJŲ PAVEIKSLŲ DRAMATINĖ LEGENDA
II PAVEIKSLAS (Prieš uždangą Svajūnas) SVAJŪNAS: Kai išsvajojau pirmąjį paveikslą, į mano galvą įsispraudė amžino pasikartojimo motyvas. Žmonės gimsta viens, iš kito, ir viens iš kito gimsta įvykiai. Miršta Živilė su Gluosniu, o nauja pora pabunda kančiai. Leiskite Jus perkelti į 1863 metų rudenį. Nepasakosiu antro sukilimo istorijos. Jūs žinote, sukilėliams nepasisekė išvyti gudų — įsibrovėlių, sukilėliai gniužo. (Anoje pusėje uždangos suskamba pijaninas) Viename Lietuvos dvare sėdi vieniša moteris ir skambina. Ji bajoraitė, jos vardas Živilė, ji laukia... sukilėlio Gluosnio. (Uždanga prasikleidžia. Svajūnas išeina. Vakaras. Scenovaizdžio konstrukcija kaip ir pirmame paveiksle, tik baldai ir apyvoka šitos epochos. Kai Živilė baigia skambinti, ji eina prie lango, už kurio geltonais lapais aplipusi šaka) ŽIVILĖ: Lapuose šnera meilė... Kas šitaip šnekėjo? (Ji grįžta prie pianino, sėda, pradeda improvizuoti. Kai muzika pagauna ją, žodžiai išsprūsta; lyg kas svetimas Živilėje kalbėtų) Vargšė mergaitė mylimojo laukia. Lapai auksiniai, ir lapuose čeža lūkesys. Mergaitė užmiršo, kaip pilkuma sutirpdė dangų. Mergaitės dangus išsiplėtusiuose vyzdžiuose. Miškų tankmėje vyzdžiai priešą seka. Vargšė mergaitė mylimojo laukia. Senoje koplyčioje Marija dulkinus akmenis laimina. Kodėl Ji tyli, kai mergaitė valandomis klūpo? Mergaitė prašo vieno žodžio. „Gyvas“. Bet... Marijos ranka sustingusi, o lūpos akmeninės. Tada mergaitė atsikelia, o jos kojos nutirpusios. Marija stovi ištiesusi sustingusią ranką. Ir, kai mergaitė eina sodu, auksiniai lapai čeža. Mylimas toli — lapai čeža. Ar sugrįš? — ir lapai tyli, kaip Marija senoje koplyčioje. Lapai tyli ir mergaitė verkia. |
Skaityti daugiau...
|
Lietuviu kalbos vadovas jau parengtas |
|
|
|
Parašė ST. BARZDUKAS
|
Nėra reikalo plačiau kalbėti apie gimtosios kalbos reikšmę tautos gyvenime. Ją jau seniai yra pastebėję ir iškėlę ir mūsų tautos kultūros darbininkai. Antai XVI a. pabaigoje M. Daukša pabrėžė, kad kiekviena tauta turinti tris savus ir įgimtus dalykus: tėvų žemę, papročius ir kalbą. O gimtoji kalba išlaikanti ir ugdanti tautos bendrumą, santaiką ir brolišką meilę, ji esanti ir vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas. „Aušros“ įžiebėjas dr. J. Basanavičius garsiojoj savo ,,Priekalboj“, priminęs mūsų tautos paniekinimą, prispaudimą ir sunykimą, džiaugiasi, kad liko nors „kalba mūsų garbinga, apie kurią galime drąsiai su mokytu vyru ištarti: „Die Sprache ist unsere Geschichte“. J. Basanavičių graužia rūpestis, kad ir tas vienintelis mūsų lobis taip pat nykstąs. Vydūnas sako, kad tauta savo kultūrą išreiškianti kalba, kad kalba tautai esanti tas, kas kūnui žadas. Pagal jį ,.kalba aiškiai parodo, koks yra tautos gyvybės stiprumas“. Todėl norint gaivinti tautą, pirmiausia reikią gaivinti jos kalbą. Ir prof. dr. Pr. Skardžius, rašydamas „Tėviškės Garse“ (1947 m. Nr. 90) lituanistiniais reikalais tremtyje, pasisakydamas prieš vienašališkas praktiškumo tendencijas, teisingai pastebi, kad „vienomis plikomis buhalterinėmis, medicininėmis, inžinierinėmis ar kitokiomis panašiomis priemonėmis tautinės nuotaikos nei sukursi, nei kam nors įkvėpsi: visa tai dera tik nuogai asmeninei egzistencijai palaikyti, ne sėkmingai tautinei sąmonei žadinti“. Galime todėl džiaugtis, kad ir tiriamasis, kuriamasis bei ugdomasis lietuvių kalbos darbas jau labai toli yra pažengęs į priekį. Lemiamos reikšmės čia turėjo Fr. Kuršaičio, K. Jauniaus, A. Baranausko, J. Jablonskio, K. Būgos ir kitų mūsų tautiečių darbai. Ypačiai dideli nuopelnai čia priklauso J. Jablonskiui — Rygiškių Jonui. Kaip pastebi pirmame Jablonskio raštų tome jų redaktorius J. Balčikonis, J. Jablonskis iš prastos kaimiečių susižinojimo priemonės, kuria buvo laikoma lietuvių kalba, beveik per pusę šimto metų nepaliaujamo darbo padaręs ją tobulu minties įrankiu, tinkamu vartoti visose kultūriškai organizuoto krašto gyvenimo srityse. Savo raštais jis padėjęs lietuvių kalbos mokslui pamatus ir nustatęs jo metodus, kurie ir šiandien dar nesą pasenę. |
Skaityti daugiau...
|
IŠ SENOSIOS EGIPTIEČIU POEZIJOS |
|
|
|
Parašė Julius Baniulis
|
išvertė Julius Baniulis Visi čia paduodami eilėraščiai paimti iš „Mirusiųjų Knygos“, sudarytos 3500 m. prieš Kristaus gimimą ir vėliau, arba 19 dinastijos laikotarpiu. Anot Roberto Hilliyero tiek išorinė detalė, tiek centralinis tikėjimas egiptiečių religijoje yra sujungti skyriuose „Atvykstą dienos metu“, kurie paprastai žinomi ir vadinami vienu bendru vardu — ,,Mirusiųjų Knyga“. Apie 3500 m. pr. Kr., kada egiptiečių raštininkai paruošė pirmąjį skyrių, daugumas simbolių tada jau buvę taip seni, kad tie žmonės, kurie juos nurašė, nė nesupratę gerai jų reikšmės. Tačiau visa buvę išlaikyta visoje pilnumoje, nes tradiciškai nusiteikusiems Panilio gyventojams visa buvo šventa. Egiptiečiai, kaip rašė, nepaprastai mėgę realųjį gyvenimą ir jo malonumus ir visa labai aukštai vertinę; visa klaikioji mirusiųjų gyvenimo pompa turėjusi savo objektuose pratęsimą būsenos, perdaug malonios, kad ją apleistum. Ir klaidinga būtų vaizduotis ankstyvesniuosius egiptiečius kaip aitrius, liūdnus žmones. Jie toki nebuvo. Jų teologija, jų sakramentai ir jų sąvoka apie pomirtinį gyvenimą pagrįsta viena doktrina: amžinas gyvenimas pasireiškia per amžinai gyvenančias formas. Vertėjas. JIS SUSIJUNGIA SU VIENINTELIU DIEVU, KURIO SĄNARIAI YRA TAS DAUGIS DIEVŲ O per amžius patveriančioji skeptro karalystė, O poilsio vieta, kur pririšta šviesi Ra valtis, O baltasai vainike pavidalo, kuris yra dieviškas! Aš ateinu! esu tasai Kūdikis! Aš esu tasai Kūdikis! Mano plaukai yra Nu, mano veidas — Ra rutulys, Mano akys yra Hatora, o mano kaklas Isis; — |
Skaityti daugiau...
|
KULTŪRINE NYKUMA LIETUVOJE |
|
|
|
Parašė J. ŽALTVYKSTIS
|
(1944—1946 METAI VILNIUJE)
„Tikiuosi bent šita nuogų faktų medžiaga prisidėti prie bendro šaukiančiųjų choro — tų, kurie šaukia pasauliui apie bolševikų grėsmę“, šiais žodžiais įteikė mums šitą raštą žmogus, prasiskverbęs pro geležinę uždangą.
Red.
Išsinuomoju kambarį pas lenkus. Išdaužytas langas. Stalas ir siaurutė lova su blakių rujomis tai vieninteliai baldai, kuriuos man pasiūlo šeimininkė. Neturėdamas maisto kortelių ir pinigų, gyvenu pusbadžiu.
Vilniaus universitete nyku kaip kapinyne. Raštinėje sužinau, kad filosofijos skyrius yra išbrauktas iš humanitarinio fakulteto programos, Įsiregistruoju į pedagogikos skyrių.
Tamsiuose universiteto koridoriuose pastebiu kelis slankiojančius studentus. Noriu prieiti ir pasikalbėti. Tačiau jie, mane pamatę, pradingsta. Pasirodo, ir čia jaunimas slapstosi nuo persekiojimo. Visur gatvėse patruliai nuodugniai tikrina dokumentus. Todėl studentai, kurie atvyksta iš kitur, yra priversti ištisas dienas slapstytis tamsiose universiteto rūmų angose ir kertėse.
|
Skaityti daugiau...
|
MŪSŲ LITERATŪRINIAI KONKURSAI |
|
|
|
Parašė V. R.
|
Literatūrinio konkurso tradicija buvo pas mus giliai įsišaknijusi ir gana smarkiai paplitusi. Prof. Vaclovo Biržiškos redaguotų „Bibliografijos Žinių“ liudijimu, pirmas toks konkursas ar tik tokio konkurso projektas buvęs paskelbtas 1861 mt. Vėliau toki konkursai dideliu tempu gausėjo ir Nepriklausomo gyvenimo laikotarpyje buvo pasidarę kasdieniškas reiškinys. Kiekvienas didesnis mūsų tautos visuomeninio gyvenimo įvykis atnešdavo naują literatūrinį konkursą. Čia galima būtų paminėti visus transantlantinių lakūnų — Dariaus ir Girėno žuvimo proga (jei t'ai iš viso galima vadinti proga) paskelbtuosius konkursus ir ypač Vytauto Didžiojo 500 metų mirties sukaktuvėms minėti
Komiteto 1930 mt. pagarsintą romano, dramos ir poemos konkursą.
|
Skaityti daugiau...
|
PAGALIAU LITERATŪROS ŽURNALAS |
|
|
|
Parašė K. P.
|
Gintaras. Pirmosios knygos. Neperiodinis literatūros žurnalas. Vasaris, 1948. Redaktorius Juozas Kruminas. Viršelį ir vinjetes piešė dail. J. Steponavičius.
Literatūros bičiuliai jau seniai pasigesdavo grynai literatūros žurnalo. Jo laukimo įtampą dar labiau didino net spaudoje pasirodę anonsai apie tokio žurnalo ruošimą prancūzų ir amerikiečių zonose. Ir štai staiga, visai netikėtai, be jokios per ankstyvos reklamos anglų zonoje išėjo Juozo Krumino redaguojamas neperiodinis literatūros žurnalas „Gintaras“. Pirmosiose savo knygose žurnalas neskelbia jokios naujos, skambios ir viliojančios programos. Nepasisako už kokią nors naująją ar senąją literatūros kryptį.
|
Skaityti daugiau...
|
V. Ramono „Kryžiai“ latviškai |
|
|
|
Parašė Red.
|
Teko patirti, kad BALFO premijuotieji V. Ramono „Kryžiai“ greitu laiku pasirodys latvių kalboje. Romaną verčia latvių rašytojas Em. Skujenieks. Latvių kalbon verčiama ir „Naujojo Gyvenimo“ premijuotoji J. Jankaus novelė „Velnio bala“. |
Parašė St. R.
|
Alfonsas Gricius. Žemė ir Žmogus. Sonetai. Wiirzburg, 1947. 54 psl. Kaina 4 markės. Išleido „Žalgiris“.
Ar jums kada nors, atsisveikinus su pažįstamu ir išėjus iš jo namų į gatvę, yra tekę susitikti žmogų, kuris būtų panašus į jį ir veidu, ir ūgiu, ir figūra, ir gestais, ir drabužiais, ir balsu? Kuris būtų ne tik panašus į aną, bet būtų ano žmogaus antrininkas, taip sutampąs su juo, kad jūs, manydamas, jog sapnuojat, imtumėt trintis akis ir pagaliau, siaubo pagautas, pasileistumėt bėgti į namus, iš kurių ką tik išėjot, ir ten vėl pamatytumėt tą patį žmogų, prieš valandėlę sutiktą gatvėj? Gyvenime tokių atsitikimų nebūna, nebent Hofmano kūriniuose. Literatūroje tokių absoliutaus panašumo reiškinių irgi nepasitaiko. Ir vis dėlto pasitaiko: Alfonso Griciaus eilėraščių rinkinio ,,Žemė ir žmogus“ ir temos, ir nuotaikos, ir vaizdai, ir ritmika, ir žodynas stačiai neįtikimai panašūs į Nykos — Niliūno „Praradimo simfonijas“.
|
Skaityti daugiau...
|
APIE AMERIKOS LIETUVĮ POETĄ JULIŲ BANIULĮ |
|
|
|
Parašė A. Vaičiulaitis
|
5 metų mirties sukaktį minint (1880—1943) Protarpiais Amerikos lietuvių laikraščiuose seniau, prieš penkerius šešerius metus, rasdavome pluoštelį trumpų, vos iš keturių eilučių sudėtų, lyrikos gabalėlių. Jie visados buvo pavadinti tuo pačiu vardu —“Nuotaiku s“, o kiekvienas ketureilis dar turėjo ir savo atskirą pavadinimą. Jų autorius buvo Julius Baniulis. „Nuotaikose“ atsiliepė tai, kas šioj žemėj yra gražu, švelnu, ilgesinga ir kas primena tobulesnių ir teisingesnių pasaulių atspindžius. Poetas žvilgsnį buvo nukreipęs į savo sielos jautrius momentus ir į stebuklingus gamtos reiškinius, kurie kartais tokie kuklūs ir mažutėliai, kada sūkuriuojanti ir galvotrūkčiais belekianti minia jų visai nepastebi. Jis savo ketureiliuose dainavo apie snaigę, kuri švelni, puri ir balta pas mus atskrido iš paties dangaus, arba apie rasos lašelį, kuris jam tiek pat įdomus, kaip ir didelė upė: Anksti rytą atsikėlęs, aš į mišką išėjau; Vasaros švelnus vėjelis vos bejudino lapus; Pasilenkęs prie pat lapo, aš stebuklą išvydau: Mažame rasos lašely spindi miškas ir dangus. |
Skaityti daugiau...
|
PIETŲ AMERIKOS LITERATŪROS KELIAI |
|
|
|
Parašė Red.
|
Devyniolikto amž. Pietų Amerikos rašytojai nėra perdaug savarankiški: jų daugumas seka ispanų klasikų pavyzdžiais ir tiktai vienas kitas savo amžiaus bendrininkais ispanų rašytojais. Visai kitokia naujoji Pietų Amerikos rašytojų karta, konstatuoja Jose Gilfartoul Caracaso mieste, Venecueloj, leidžiamam žurnale ,,E1 Nacional“. Montalvo iš Ekvadoro, Pa1ama iš Peru, Rodo iš Uragvajaus, Dario iš Nikaraguos ir Marti Kuboje — visi jie turi vieną bendrą pagrindinį bruožą: kiek galint greičiau išsivaduoti iš ispaniškųjų tradicijų ir susidaryti savitą, laisvą ir nepriklausomą kelią. Šviečiančių pavyzdžių jie ima jieškoti Prancūzijoje, Italijoj, Anglijoj ir J. Amerikos valstybėse, o vėlesniais laikais net ir Vokietijoje. |
Skaityti daugiau...
|
VOKIEČIŲ DABARTIES FILOSOFIJA |
|
|
|
Parašė Vincas Vyčinas
|
(Pabaiga) Karl Jaspers. Pagrindinės Jaspers'o filosofijos pagrindinė tema yra egzistencija. Egzistencija nėra susijusi vien tik su subjektu: lygiai kaip su šiuo ji yra susijusi su objektu. Egzistencija nėra tiktai individas; priešingai: gali būti individas ir nebūti egzistencijos. Egzistencija yra mūsų galvojimo bei veikimo šaltinis, bet nėra pasaulio pagrindas, kas būtų absoliuti būtis. Nedaiktiškumas, pirmapradiškumas, laisvė, kaip savęs įgyvendinimo galimybė, neatbaigtumas ir t.t. yra egzistencinės žymės. Tačiau visi tie abstraktūs terminai nesako dar nieko galutino apie egzistenciją. Apie ją negalima kalbėti kaip apie atbaigtą ir nusistovėjusį dalyką. Egzistencija yra kažkas, kas pasireiškia išeidamas virš savęs ir kas ypač yra esąs, kai žlunga. |
Skaityti daugiau...
|
STUDENTŲ ATEITININKŲ ŽIEMOS STOVYKLA |
|
|
|
Parašė P.
|
Didžioji Stud. Ateitininkų S—gos žiemos stovykla, prasidėjusi vasario 8 d. ir trukusi visą mėnesį, baigėsi kovo 7 d. Ji vyko gražiame Austrijos pasieny, Hohenschwangau, prie Fūsseno, apsupta virš 2000 m. kalnų viršūnių, eilės ežerų bei Maksimiliano ir Liudviko pilių. Tai buvo iš vienos pusės poilsio — žiemos sporto, iš kitos pusės — ideologinio bei visuomeninio darbo mėnesis. Stovyklos metu visą laiką vyko slidžių kursai, kuriuos vedė 1936 m. olimpijados treneris Mohn, o sniego, saulės ir gražaus oro Dievas nepagailėjo. Čia įvyko ir iškilm. vasario 16 — tosios minėjimas su įdomia ir vaizdinga S. Sužiedėlio paskaita, o taip pat ir menine dalimi. |
Skaityti daugiau...
|
LIETUVIŠKOSIOS KULTŪROS DABARTIS IR ATEITIS KANADOJE |
|
|
|
Parašė Juozas Kralikauskas
|
ĮVADINĖS PASTABOS
Lietuvių tremtinių emigracijos į Kanadą suintensyvėjimas yra didelės reikšmės faktas ne tik lietuvių tremtinių bendruomenei, bet ir visai lietuvių tautai. Galimybė tremtiniui iš V. Europos išvykti ir apsigyventi Kanadoje yra reali ir rekomenduotina. Pats laikas geriau susipažinti su lietuvių likimu Kanadoje (iki šiol beveik išimtinai visas dėmesys sutelktas į USA). Šio rašinio tikslas — paskatinamasis ir informacinis: norėtumėme atkreipti daugiau tremtinių dėmesio į lietuvių buitį Kanadoje ir suteikti — kiek bepajėgsime objektyviau ir tiksliau, griežtai vengdami ką nors užgauti ar pataikaujamai girti — atitinkamos informacijos, iš lietuvio buities Kanadoje čia teliesime tik pačią opiausiąją — kultūrinę veiklą: lietuvybės žadinimo, palaikymo bei tautinės kultūros ugdymo darbą.
|
Skaityti daugiau...
|
Parašė Red.
|
Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo sukaktis visur gražiai ir ryžtingai paminėta, visur prisiminta okupuotoji tėvynė, kuri, anot prof. G. Motore, dalyvavusio su visa eile prancūzų tos šventės minėjime Paryžiuje, žodžių, dvasiškai turi kęsti didesnes kančias, nei Kravčenko ir Kostlerio veikaluose pavaizduotoji rusų tauta, juo labiau, kad dabar ten prasidėjo nauji masiški trėmimai. Bavarijos sostinėje Miunchene suruoštame minėjime, įvykusiame universiteto salėje ir papildytame Čiurlionio ansamblio dainų koncertu, pirmą kartą sueita į šiltesnius nuoširdžius santykius su amerikiečių valdžios ir bavarų pareigūnais bei kitų užsieniečių tautų atstovais. Apskritai, atsakingųjų vykdomųjų organų veiksmų konstatuojama, jog laikas mūsų keliams grįžti į tėvynę vis artėja. Jaučiama vis daugiau artėjančio pavasario ženklų, nors trumparegiai pesimistai ir mėgsta viską dažyti daugiau juodomis spalvomis. |
Skaityti daugiau...
|
|
|
|
|
|