I.

Šį vakarą mintis krypsta į du dalyku: į mūsų šios dienos laureatus ir į 30 metų praeitį. Laureatų atžvilgiu, tariu, nebus nemandagu susirinkusiųjų dėmesį nuo jų kreipti į praeitį, nes jie yra taip pat tos praeities aktyvūs dalyviai, kaip lygiai ir visi čia susirinkusieji.

Praeities kaleidoskope šiandien kaip tik noriu įžvelgti lietuvių rašytojų kūrybinį palikimą ir jo neištrinamus ženklus, įspaustus jų dygiame kelyje kartu su visa tauta nuo mielojo Nemuno iki šaltojo Reino ar rūsčios Pečioros.

Vlada Prosčiūnaitė B. Gaidžiūno nuotr.

Johan Sebastian Bach

Jo drausmingi garsų intervalai

nepaklysta kaip paukščiai erdvėj.

Nei kančios — be pradžios ir be galo —

įsigraužusios sielos gelmėj,

nei troškimų įkaitintos lavos,

nei karčių nevilties valandų

aš jo fugų skaidriuos intervaluos

nerandu.

Bolševikiškų žiaurybių akivaizdoje kai kas pamiršo, kas yra tikrieji jų autoriai. Kai kam ėmė atrodyti, kad bolševizmas esąs grynai rusiškosios revoliucijos padaras, neturįs savo šaknų ankstesniuose sąjūdžiuose, pagrįstas tiktai rusiškojo žmogaus dvasine maišatimi, tąja karamazoviškąja jėga piktam, turinčia tokio pat žavesio, kaip ir Amžinasis Gėris. Kai kas pradėjo teigti, kad bolševizmą maitinanti versmė glūdinti tiktai Rytuose ir kad ją užtvenkus ši žmonijos rykštė pati pasvirtų žemyn. Todėl daugeliui buvo suprantamas Vinco Ramono „Kryžių“ Giružis, tarnaująs NKVD, suiminėjąs savo tautiečius ir galop net išduodąs mirčiai savo paties tėvą. Tačiau nevienas kraipė galvą, patyręs, kad šitas Giružis, atkaklus bolševikas, yra Kreivėno, seno ir ištikimo liberalo, sūnus. Nevienas klausė: kas yra šitas personažas — jaunystės įkarščių vaisius ar giliausių tėvo polinkių išsivystymas ir įsikūnijimas? Atsitiktinė gyvenimo apraiška, pasitaikanti visur ir visados, ar simbolis kelio, savaime vedančio į bolševizmą? Ir atsakymai persiskyrė.

LAZDYNŲ KRŪMAI

Kas yra mano žodžiai?

arba eilėraščiai?

Lazdynų krūmai lankstesni, nei mano žodžiai

mano eilėraščiuose.

Kas yra tariamas mano eilėraščių saldumas?

ir tariama poezija?

Ach, aš mąstau apie lanksčius ir vėjuj skambančius lazdynų krūmus!

Kokia saldi yra pernykščių metų riešuto širdis!

(Iš „Italijos Vaizdų“)


Kada tu išsiilgsi saulės ir minkšto vėjo, žydros padangės ir mėlynų jūros vilnių, bent atsiminimuose pasikelk su manim į mažą italų miestely kurio vardas Terracina, ir, užkopęs ant kalno prie Jupiterio šventyklos griuvėsių, žvelk plačiai ir giedriai į tuos didelius vandenis, o paskui nurimęs klausykis marių ošimo žemai po tavo kojų.

Aš noriu, kad tau varge, liūdesy, atsiskyrime padvelktų anie gaivūs pavasario vėjai, sklaistytų plaukus ir bent tai valandai primintų anas dienas, kuriose buvo pilna giedrių padangių, nepalaužiamų vilčių ir malonaus ilgesio savo žemei ir žmonėms, — bent vienai akimirkai sugrįžk į tuos laikus, kada mes buvome laisvės ir džiaugsmo vaikai.

Žmogus, sako Aristotelis, yra savo darbų pradžia ir išpildytojas, kaip kad sūnaus tėvas. Nuo mūsų valios pareina padaryti ir nepadaryti, taip ir ne; taigi tiek gerumas, tiek blogumas yra savanoriški. Kiekvienas pobūdis veiksmų, kuriuos žmogus pakartotinai atlieka, sudaro jame Įprotį, pastovų papratimą, atveria jo būde srovę, kuria lengvai teka vėlybesni veiksmai. Šitų įpročių visuma suformuoja mūsų asmenybę, jai uždeda galutinį antspaudą. Pavyzdžiui, mes galime įvykdyti ar neįvykdyti neteisėtą veiksmą,, geisti netiesos ar jos vengti, tačiau kai neteisėti veiksmai buvo geidžiami ir įvykdyti, kai jie jau sudarė įpratimą, mes tampame neteisingais, ir nors vėliau ir bandytume pasitaisyti, sunkiai to bepasiektume. Galbūt Aristotelis, kaip graikas, pripratęs matyti mankštos aikštę, turėjo galvoje tuos, kurie savanoriškai mankštinasi, norėdami patapti stipriais ir vikriais. Jų pasiektas stiprumas bei vikrumas pavirsta pas juos antrąja prigimtimi. Aplamai imant, žmogus yra savo darbų tėvas, betgi taip pat didele dalimi jų sūnus.

Belgija, teapimdama 30.440 kvadrat. km ploto ir vis dėlto turėdama 8,4 mil; gyv., prieš ši karą buvo didžiai aukštos ūkinės gerovės kraštas. Ji veik neturėjo bedarbių. Europos kontinente savo gyvenimo standartu ją pralenkdavo tik Šveicarija ii Švedija. Tačiau reikia prisiminti, kad pastarosios jau kelintas šimtmetis nebuvo įpainiotos į ginkluotus konfliktus, o Belgijos žemes neaplenkdavo veik nė vienas Europos karas (net Napoleono galutinis žlugimas buvo nulemtas jos žemėj, ties Waterloo 1815 m.) Tokia jau jos geografinė padėtis, jog ji neišvengiamai pasidarydavo tarptautinių kovų arena. Iš antros pusės, toji padėtis žymia dalimi lėmė ir Belgijos ūkinį išsivystymą. Pati turėdama puikias pramonės augimo galimybes bei kaimynystėj intensyviausias pasaulio rinkas, drauge sudarė su savais uostais galingajai Rūro pramonei tiltą į pasaulį, tuo būdu tapdama didžiu tranzitinės prekybos kraštu. Prisimintina, kad apie 50% jos dirbančiųjų gyv. vertėsi pramone, 20% dirbo prekyboj bei susisiekime ir tik 17% žemės ūky bei žvejyboj. Tai labiausiai po D. Britanijos industrializuotas pasaulio kraštas. Ji turėjo reliatyviai didžiausią iš visų valstybių užsienio prekybos apyvartą ir tankiausia susisiekimo kelių tinklą. Belgija-tirščiausiai apgyventas industrinis kraštas: 276 žm. Viename kvadratiniame km., o net siaurai paimtoj Anglijoj su Wales tesiekia 271 gyv. kvadrat. km (visoj D. Britanijoj ir Š. Airijoj — 195 gyv. kvadrat. km)

SVAJŪNAS: Stoviu prieš uždangą ir man nejauku. Nejauku, nes paskutinė legendos dalis nėra visiškai išsvajota. Gyvenau Vilniuje. Gyvenau fantastiškajame mieste, kur kiekvieną įvykį, žodį, ar mintį, sugeria niūrūs bažnyčių šventieji, susikūprinę milžinai prilaiką rūmų kolonas, liesos mirusiųjų bajorų galvos namų karnyzuose. Jie apkloti dulkėmis, ir lyg dulkės, žmonių kančios, aistros ir džiaugsmingas šauksmas nugula ant jų akmeninių veidų. Jie stebi sustingę ir tyli. Maras, karas, svetimieji švaistosi fantastiškajame mieste, o seni akmenys laukia. Ko laukia jie? Didelių, galingų žodžių, kurie sudrebintų juos ir nubertų šimtametes dulkes? Bet, žodžiai negimsta, milžinų papėdėse klaidžioja ir kenčia žmogiškosios širdys.

Mūsų tremties spauda, užimta savais rūpesčiais ir savų leidinių vertinimu, iki šiol nėra atkreipusi reikiamo dėmesio į viena džiuginantį faktą užjūryje. Nuo 1946 m. yra J. A. Valstybėse iš spaudos išėję trys stambūs Lietuvos praeitį liečia veikalai, parašyti mūsų tautiečių. 1946 pasirodė gražiai išleistas, (su dail. VI Vijeikio piešiniais) kun. Dr. K. Gučio veikalas „Katalikiškoji Lietuva“ (588 p.). Knyga gana didelė, įdomi. Joje sutelkta daug gausios medžiagos. O mes, galima sakyti, tylime, savo spaudoje jos neįvertiname. Pasitenkinome trumpiausiais paminėjimais. Tokio pat likimo sulaukė 406 p. angliškai rašyta kun. T. Cižausko (Thomas G. CHASE) „The Story of Lithuania“, 1946.

Henrikas Žemelis OKUPANTŲ REPLĖSE. Prisiminimai apie okupacines dienas Lietuvoje ir išgyvenimai koncentracijos stovykloje. Išleido „Mintis“.

PRAGIEDRULIAI. Nr. 18, kovo mėn. 1948 m,. Lietuvių žurnalas Švedijoje. Leidžia Lietuvių Dr-ja Švedijoje.

AUKA. Sielovados žurnalas. Šv. Sosto Delegatūros leidinys lietuviams, Kirchheim-Teck, 1948 m. 3 Nr.

„Aidų“ 1 2 - t a m e Nr. A. Škėmos dramoje, “Ž i v i l ė“ ištaisytinos šios korektūros klaidos: 120 puslapyje, antroje skiltyje, po 8-tos eilutės iš viršaus įterpti:

AŠAUTAS. Aš atsargus gyventojas.
Garantuotas gyventojas.