Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
1948 m. 14 gegužė
Turinys PDF Spausdinti El. paštas
Antanas Maceina — Žmona ir motina ............................................................................. 193
Jonas Aistis — Vakaras ................................................................................................... 197
Stasys Yla — Visuomeniniai tipai .................................................................................... 201
Aleksis Rannit — Eduard Wiiralt .................................................................................... 206
M. Alseikaitė-Gimbutienė — Liaudies meno šaknys ...................................................... 210
St. Barzdukas — Kazimieras-Jaunius .............................................................................. 216
J. Kėkštas — Uostai (eilėraštis) ...................................................................................... 218
A. Palšaitis — Vestuvių maršas, Laidotuvių maršas, Antikinio torso vakaras
(eilėraščiai) ........................................................................................................................ 220
P. Orintaitė — Grožvylės juokas (novelė) ....................................................................... 221
Izidorius Vasyliunas — Mūsų muzikinio gyvenimo raida ............................................... 223
Julius Slovackis — Likimas (eilėraštis, vertė J. Kėkštas) ............................................. 226
Louis Bromfield — Johnny Appleseed ir teta Mattie (novelė, vertė A. P.) ................... 227
Faustas Kirša — Dėl Vytauto Didžiojo sukaktuvinių metų literatūros konkurso ......... 230
V. R. — Atsakymas P. Faustui Kiršai ............................................................................. 231

KŪRYBOS PASAULY
J. B. — Fausto „Kiršos „Tolumos“ ................................................................................. 231
L. Miškinas — Kazio Bradūno poema „Maras“ ............................................................. 233
D. Jesaitytė — Marti iš miesto ........................................................................................ 234
Doc. Dr. J. Grinius — Vargas dėl lituanistinių knygų stokos ......................................... 235
Pr. G. — Sukrėtimas Vakaruose ...................................................................................... 236
W. Liebeneiner — Režisierius ir rašytojas (vertė A. Mks.) ........................................... 237
K. — Paul Hindemith ......................................................................................................... 239
D.G.Š. — Romano Joneliūkščio dainų ir arijų vakaras Tubingene ................................ 240

DAILĖS DARBAI
V. Petravičius — Pabėgėliai (spalvuota klišė nenumeruotam lape)

Skaityti daugiau...
 
ŽMONA IR MOTINA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ANTANAS MACEINA   


 


 
1. MOTINOS DIENOS PRASMĖ

Jau keliolika metų visame pasaulyje švenčiama Motinos Diena turi žymiai gilesnę prasmę, negu mes teikiame jai savo iškilmėmis ir minėjimais, savo prakalbomis ir vaidyba. Paviršium žiūrint, Motinos Diena dažnai yra pergyvenama kaip padėkos šventė. Mes dėkojame savo motinoms už jų vargus ir rūpesčius, už jų meilę ir atsidėjimą. Šiam reikalui perkame gėles ir dovanas, sakome eilėraščius, siunčiame sveikinimus bei linkėjimus. Ir visai teisingai. Argi mūsų motina nėra pelniusi padėkos ir pagarbos? Ar yra pasaulyje kuri kita būtybė, kuri būtų tiek savęs pačios mums atidavusi, kiek mūsų motina? Juk mes gyvename jos gyvybe. Visas mūsų dvasios statinys rymo ant tų, kartais net neužčiumpamų, atodūsių, pastabų bei paskatų, kurių savo vaikystėje mes esame gavę iš savo motinos. Prasminga tad yra bent vieną metų dieną skirti jos pagarbai ir padėkai. Tai psichologinė Motinos Dienos prasmė.

Skaityti daugiau...
 
Vakaras PDF Spausdinti El. paštas
Parašė JONAS AISTIS   
Aleksandras Marčiulionis
Fragmentas iš kompozicijos Prisikėlimas

KODĖL TU, vakare, taip neapsakomai liūdnas šiandie, ir nusiminęs kaip niekad, kodėl tu taip gražiai žiūri, lyg maldaudamas, lyg atleisdamas visa, ko jokia motina ir jokia mylima niekaip negalėtų atleisti ir, nežiūrint tavo to begalinio liūdesio, tu kažkaip nematytai gražus ir mielas, ak, kaip nežemiškai dėmėmis nuėjęs tavo raudonumas, lyg brangiam ir gražiam veide besimainą išgąsčio ir nerimo plėmai...

Daug būdavo skaudžių ir baisių valandų daug buvo sielvarto, kurio, rodos, nei žemė pakelti, nei dangus sutalpinti nebūtų galėjęs, o perkentei ir sutalpinai širdy, ir ji sprogdama nesprogo, daug kartų reikėjo skirtis su kažkuo brangesniu už pati gyvenimą, kurio nei atšaukti, nei permaldauti nebūtų galėjęs joks žmogaus balsas, nei dangiški serapimų žodžiai...

Bet tu buvai išdidus ir dirbtiniai šaltas ir saugojai gymio orumą, nors širdyje degė ir liepsnojo, gėlė ii graužė, karto ir svaigino, net ir pati žemė, rodės kažkur smegdama po kojomis grimzdo, bet tu pro sali visa ko brangaus ir niekad negrįžtančio eidamas pranešdavai širdyje viršum briaunų kūpančiu pilnumu virpuliuojančią neišpasakyto sielvarto taurę, ir tu ne buvai taip liūdnas...

Tai kodėl tu šiandie taip egzaltuotai opus ir graudus, ir visas matomai virpi, lyg štai imsi staiga ir pavirsi i kažkieno labai skaudžiai nuskausto nesulaikomas ašaras, kodėl tu bejėgis prieš valios ir jėgų nesulaikomus ir ribas bežengiančius, bet dar neprasiveržusius,verksmo kūkčiojimus... Taigi, kodėl šiandie tu, vakare; taip liūdnas, išblyškęs ir nusiminęs, lyg stumiamas i kažkokią baisią pražūtį, eini į naktį?...

Grenoblis, 1944. IV. 22

 
Visuomeniniai tipai PDF Spausdinti El. paštas


3. IDEALISTAS

Idealistu vadiname tokį žmogų, kuriam aukščiausia gyvenimo vertybė yra idėja. Idėjai jis yra pavergtas, jai tarnauja, pagal ją veikia, savo gyvenimą jai palenkia.
Idėjos žmogus esmiškai skirias nuo faktų ir įvykių žmogaus. Idėjos yra abstrakčios, faktai — konkretūs; idėjos laisvos, faktai — suvaržyti datomis, vieta; idėjos antlaikinės, prašokstančios tikrovę, faktai — priklausomi laiko ir erdvės; idėjos reikalauja reflektuojančio, kontempliacinio proto ir jausmo, faktai — tik atminties. Kaip tik dėl to idėjos žmogus nesitenkina viena plika tikrove ir jos įvykiais. Tikrovę jis pažįsta ne tik iš realių faktų, bet ją pajaučia ir pergyvena giliau ir betarpiškiau. Jam penkių pojūčių patirtis dar nėra viskas; jis eina toliau — jieško minties ir prasmės, kuri tikrovę veda. Jis neskaldo tikrovės, kaip faktų žmonės; jis priima faktus ne analitiškai, bet sintetiškai, suvokia juos visumoje. Iš faktų jis paima tik tai, kas yra juose nepraeinančio, paima vedamąjį principą, visa kita faktų medžiaga jam neįdomi. Tuo būdu tikrovės įvykius jis suveda į idėjines kategorijas. Ir kai jam tą tikrovę reikia vėliau apibudinti, jis neima konkrečios ir istoriškos faktų medžiagos, o kalba vaizdais, kurie tai tikrovei tipiški, išvestiniai, pagrįsti išvadomis, kurias jis sudarė iš pačių faktų ir iš gilesnio jų įžvelgimo.
Skaityti daugiau...
 
EDUARD WIIRALT PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ALEKSIS RANNIT   


Eduard Wiiralt, tautybės estas, dėl savo kūrybos reikšmės yra, galimas daiktas, iš viso žymiausias šių laikų grafinės kultūros atstovas.

Grafikas gimė Petersburgo gubernijoj 1898 m. kovo mėn. 20 d. Taigi šiemet sukako 50 metų. 1909 ir jis atvyksta į tėvynę, o 1915 m. įstoja į pritaikomojo meno mokyklą Talline. 1920 m. mes jį matome Tartu mieste „Pallas'o“ dailės mokyklos mokiniu; čia jis vienok užsiima daugiausia skulptūra. 1922—1923 m. Wiiralt dirba kaip stipendininkas Dresdeno akademijoj pas prof. S. Wernerį. 1924 m. jis baigia mokslus „Pallas'e“, grafikos skyriuje, ir vienerius metus užima ten pat grafikos dėstytojo Vietą. 1925 m. jis išvyksta į Paryžių, kur gyvena visą laiką iki 1938 m., dirbdamas kaip laisvas menininkas. 1938 metus jis praleidžia Šiaurės Afrikoj, o 1939 m. grįžta į tėvynę. Šiuo metu jis gyvena ir dirba Paryžiuje.
Skaityti daugiau...
 
LIAUDIES MENO ŠAKNYS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė M. ALSEIKAITĖ-GIMBUTIENĖ   
Iki mūsų dienų Europos tautose išsilaikęs ir individualinio meno nenustelbtas liaudies menas pasižymi tam tikru savo tautiniu charakteriu ir iš senovės paveldėtais bendraisiais motyvais. Lietuviškasai liaudies menas Europos tautų tarpe savo tyrai išlaikyta senove, kaip ir aukštu meniškumo laipsniu, užima vieną iš pirmųjų vietų. Mūsų liaudies menas teikia bendroms liaudies meno studijoms nemaža medžiagos. Mums patiems to iš gilios praeities paveldėto, savo šaly ilgus amžius ugdyto ir į mūsų kraują įsisunkusio liaudies meno buvimas yra sunkiai beįvertinama brangenybė.

Mažne iki 20 amžiaus lietuvių liaudies menas gaivalingai reiškėsi savo senomis formomis. 20-sis amžius visokeriopa civilizacijos pažanga, savo mašinomis, revoliucionieriškomis pervartomis, nuostabiu tempu rauna praeities šaknis. Liaudies menas pasitraukia iš savo senojo, tikrojo gyvenimo. Mums lieka jį gerbti, mylėti ir pažinti, kad galėtume jį kultivuoti aukštesnėmis idėjomis individualiųjų menininkų pagalba. Didesni išaugame, jei nuo savo prigimties nenutolstame. Iš savo žemės syvų visa gilybe, spalvomis ir garsais išreiškia save Čiurlionis. Galdiko Jonyno parodos atidarymo metu Tūbingene vokiečių Kultusministerium atstovas apie Galdiko kūrybą šitaip pasisakė: Galdikas operuoja tokiomis spalvomis, kokiomis joks kito krašto tapytojas nerizikuoja. Tos – spalvos jūsų liaudies meno spalvos.

Pažinkime liaudies meną, kaip dainas, kalbą ar istoriją, pažinkime ne tik tiek, kiek akis džiaugiasi jį matant; liaudies meno biografijoje svarbu žinoti taip pat, kaip ir kada jis gimęs ir augęs.
Skaityti daugiau...
 
KAZIMIERAS JAUNIUS (1848 — 1908— 1948) PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ST. BARZDUKAS   
Šiemet kovo 9 d. sukako 40 metų, kai mirė prof. kun. Kazimieras Jaunius. Šalia Jono Jablonskio ir Kazimiero Būgos jis yra vienas iš pačių didžiųjų mūsų bendrinės kalbos kūrėjų, įtrauktas ir į mūsų gimnazijų lietuvių kalbos programą. Jo mokslo darbai nebuvo mūsų visuomenėj plačiau paplitę, tad K. Jaunius, nors mūsų tautai yra gerai žinomas, nėr“a mūsų arčiau pažįstamas. Be to, ne be pagrindo yra susidariusi ir opinija, kad jo mokslas yra sunkiai įkandamas. Ir dėl šios priežasties K. Jaunius negalėjo pasidaryti labai populiarus. Tačiau jo reikšmė mūsų kalbai labai didelė: jo darbais naudojosi ne tik jo paties mokiniai, bet ir visi tie lietuviai, . kurie norėjo geriau ir rimčiau savo kalbą pažinti. Antai ir pats J. Jablonskis prisipažįsta iš K. Jauniaus esąs suvokęs daugiausia gyvosios kalbos faktų — nė vienas lietuvių kalbos vadovėlis jam nesąs davęs tiek nauja kalbos srityje, kiek Jauniaus lietuvių kalbos gramatika. Jis, rašydamas pirmąją savo gramatiką (Petras Kriaušaitis, ,,Lietuviškos kalbos gramatika“, Tilžėje 1901 m.), daug ką tiesiog ėmęs iš K. Jauniaus. Dėl to, pasinaudodamas K. Jauniaus mirties šių metų sukakties proga, ir noriu, kiek gyvenamojo meto sąlygos leidžia, t. y. kiek pavyko rasti literatūros, priminti lietuvių tremtinių visuomenei, ypačiai tremties mokykliniam jaunimui, šio didžio mūsų tautos mokslo vyro gyvenimą, asmenį ir darbus.
Skaityti daugiau...
 
Uostai PDF Spausdinti El. paštas

Kur nešat, uostai, mane baisų,

nepasitinkamą, nelydimą,

nuo akmens kranto atitrukusį

į vandenyną?

                 Dangaus ir juodžemio prinokęs vaisius,

tarp vandenų plačių paklydęs,

plaukiu į jūros rausvą rūką,

o jūra vėjų rožėm žydi,

sunkiais aukštų bangų kalnais.


Nepasitinkamą, nelydimą,

kur nešat, uostai, mane baisų?

1947 m. gegužės mėn.


 
EILĖRAŠČIAI PDF Spausdinti El. paštas
 

VESTUVIŲ MARŠAS

Kokia graži diena kaip mielas kūdikis užgeso

Toli ten už dailiai juosvėjančių miškų! —

Paimk mane nūnai ant rankų, mylimasis,

Pavargusią nuo šnarančių, vestuvinių šilkų,


Ir tyliai pasakok apie svajotoją Sietyną,

Taip rūpestingai žvelgiantį iš tolimo dangaus,

Apie mėnulio jauną veidą, ant žvaigždynų

Kilimo užsnūdusį, nežemiškai plataus...


Aš dainavau ir šokau tau lyg vėjas,

Tu pats matei, kokia gera aš tau buvau,

Nes vieną tik tave aš šitaip temylėjau, —

Jaunystę savąją atidaviau aš tau.

Skaityti daugiau...
 
GROŽVYLĖS JUOKAS PDF Spausdinti El. paštas

Pro atvirą langą vidun siūbtelia vėlybo vakaro vėsuma. Kai kur jau spinkso viena kata žvaigždė.

Tolimam padangės pakrašty, ties senuoju beržu, dar baugiai šmėkšo aiškiai raudono skliauto ruoželis.

Tėviškės sodo senos obelys budėdamos tyli, bet ta tyla kupina paslaptingos kalbos, kuri be žodžių sklinda aplinkui ir skverbiasi lig pat širdies gelmių.

— Kostai... tu toks keistas ir neramus, — vos girdimai prataria sesuo, ir jos šešėlis ties lango briauna nežymiai sujuda. — Parvažiuodavai visada linksmas ir gyvas, kaip tikras studentas... Mus visus išjudindavai... O šįkart — visai nebe tas...

— Taip. Aš šįkart — ir ne gyvas ir ne linksmas... — kažkokiu drumstu, lyg apsivėlusiu balsu šiurkščiai pertaria brolis, nė nepasisukdamas į jos pusę — jo žvilgsnis tartum prigijęs prie to mažo padangės ruoželio, kur ties beržu baugiai raudonuoja.

— Su manim... tu gali būti... draugiškas ir atviras..., - maldaujamas žodis, toks švelnus ir geras, paliečia jo ausį, ir jam darosi beveik gėda savo atkaklaus šiurkštumo. Ir sąmonėje lyg pamažu kažkas tirpsta ir ima šilta mintimi sruventi, rodos, kas būtų ten pūstelėjęs siaurą šilimos šuorą.

Kostas jaučia, kad Julija, vyriausioji sesuo, po mamos mirties jam, jaunėliui, pagrandukui — kaip tikra motina. Su ja viską galima kalbėti, net ir apie savo silpnybes ar nuodėmes.

Skaityti daugiau...
 
MŪSŲ MUZIKINIO GYVENIMO RAIDA IR JOS ĮNAŠAS TARPTAUTINĖN MUZIKON PDF Spausdinti El. paštas
Ši tema yra nepaprastai plati. Pirmiausia laiko atžvilgiu galime ją gvildenti išeivijos laikotarpyje, kadangi jis mus labiausiai suartina su visu pasauliu ir teikia . daug naujų galimybių, kurių neturėjome nepriklausomoje Lietuvoje. Bet galime peržvelgti iš esmės visa, ką esame sukūrę, ir tuo būdu esminiai galėsime suvokti mūsų pozityvias vertybes, kurios, mūsų manymu, turėtų tarptautinės reikšmės.

Temos platumas reikalauja išsamių studijų, kurių atlikti neleido nei laiko taupumas, nei abejotinos galimybės rankioti reikalingą medžiagą, nei pagaliau siauri referato rėmai, kurio tikslas daugiau informacinio pobūdžio — supažindinti su pasiektais muzikiniais laimėjimais.

Pati tema turi ryškiai skirtingas dvi dalis. Pirmoji liečia mūsų muzikinio gyvenimo raidą, antroji — mūsų muzikinio gyvenimo įnašą tarptautinėn muzikon. Aišku, tik susipažinus su muzikinio gyvenimo raida, galėsime susidaryti vaizdą, kiek tas gyvenimas reikšmingas tarptautiniu požvilgiu.

Pačioje pradžioje mes turime išryškinti du skirtingus muzikinio gyvenimo bruožus: kuriamąjį arba kompozicinį ir atkuriamąjį arba interpretacinį. Šiedu bruožai visą mūsų muzikinį gyvenimą skirsto į atskiras, labai skirtingas sritis, kurios nevisada eina greta viena kitos, nevisada kilimas vienos reiškia žydėjimą antros, arba kritimas vienos nebūtinai sutampa su nusileidimu kitos.

Pirmasis kuriamasis momentas liečia pačią kūrybą, veikalus. Jis yra pastovesnis, pozityvesnis, labiau visiems prieinamas. Laiko atžvilgiu jis gali būti ilgaamžis, jei mes jį tokiu padaryti sugebėsime. Atkuriamasis momentas liečia veikalų atlikimą, jų gyvenimą,. Jis aiškiai ribojamas laiko ir asmens. Ir jo vertė subjektyvi, priklausanti paskiro menininko asmenybės.

Pasidarę šias įžangines pastabas, pamėginkime peržvelgti mūsų muzikinio gyvenimo eigą.
Skaityti daugiau...
 
Likimas PDF Spausdinti El. paštas

Jau jokie smūgiai palaužti, užburti
Manęs negali. Turiu aiškų kelią:

Mano kelias — gyventi, kentėti ir kurti,

Tvirtai tikėti į kūrybos galią.
 

Vakar man degė šviesiaisiais žibintais

Aušros ir širdį virkdė man meilė.

Šiandien man kelias krauju pramintas,

Liūdnas ir didis kaip vakaro saulė.
 
 
Girdžiu nutylantį laikrodį vėlų,

Siela — vėversys nulėks į tą tylą.

Padėk gi, Dieve, tam vėversėliui,

Lai lengvai lekia, aukštai pakyla.
 

Vertė J. Kėkštas


 
Johnny Appleseed ir teta Mattie PDF Spausdinti El. paštas
Parašė LOUIS BROMFIELD   
L o u i s  B r o m f i e l d, gimęs 1906 m., yra plačiai žinomas amerikiečių rašytojas 1927 m. buvo apdovanotas aukščiausia Amerikoje literatūrine dovana. Nuo 1923 m. iki paskutiniojo karo pradžios gyveno Prancūzijoje, o dabar vadovauja savo fermai Ohio štate, kuri tvarkoma kooperatiniais pagrindais. Žymiausi jo veikalai yra išversti į svetimas kalbas.
Ką aš nuo seniausių laikų apie Johnnį Appleseedą atsimenu, tai tik iš savo tetos Mattie pasakojimų, kurių klausydavausi senelio fermoje po didžiuliu katalpos medžiu. Teta Mattie, sulaukusi trisdešimt metų amžiaus, apako ir turėjo jau daugiau kaip aštuonias dešimtis, kai aš sąmoningai nusprendžiau sueiti su ja į artimesnę pažintį. Tai buvo gyva, labai kukli senutė, raukšlių išvagotu veidu, kuris visuomet kiek su humoru, bet drauge ir pasityčiojimai šypsodavosi. Tačiau kartais ji pasidarydavo labai sąmojinga, tada būdavo tikra senė pikčiurna, kaip daugelis aklųjų nuo Homero laikų, pasižymėjusi dideliu pasakotojos talentu. Mano galva, tuo būdu ji stengdavosi ištrūkti iš tamsos, slėgusios jos buitį daugiau kaip pusę šimto metų. Dabar, praėjus daugiau kaip 40 metų nuo jos mirties, aš žinau, kad vis dėlto tiems jos pasakojimams buvo ko ir prikišti, tačiau, iš kitos pusės, reikia betgi tiesa sakyti, kad ji buvo tikra to dalyko menininkė. Jei kas, sakysime, jos pasakojimui netikdavo ar kokiu nors būdu su juo nesiderindavo, tai ji paprasčiausiai jį pakeisdavo, savaip nudailindama, ir tol lygindavo, kol viskas galiausiai išeidavo taip, kaip to reikalaudavo pasakotojos rėmai.

Teta Mattie tvirtino, kad ji Johnnį Appleseedą asmeniškai pažinojusi. Ar tai yra tiesa, ar ne, tikrai negalėčiau pasakyti. Ji buvo gimusi 1826 metais ir keista aplinkybių pyne mane, mažą vaiką, kai imdavo ręsti įvairias istorijas, suvesdindavo į artimą pažintį su aštuonioliktuoju amžiumi, nes ji buvo duktė mano senelio, kuris lankė Voltaire'ą Fernejy. Ji išvydo šį pasaulį, kai tam jau buvo 72 metai amžiaus.
Skaityti daugiau...
 
DĖL VYTAUTO DIDŽIOJO SUKAKTUVINIŲ METŲ LITERATŪROS KONKURSO PDF Spausdinti El. paštas

LITERATŪROS PARAŠTĖ


Jau tuoj bus dvidešimt melų, kai daug kas prikiša jury komisijai dėl neteisingo sprendimo Vytauto Didžiojo literatūros konkurse. V. R. „Aiduose“ N. 12 dar kartą, priminė: „Vytauto Didžiojo Komiteto dramos konkursą laimėjo visais atžvilgiais silpna Vytauto Bičiūno drama „Žalgiris“, tuo tarpu kai tame pačiame konkurse dalyvavusi Balio Sruogos drama „Milžino Paunksmė“ — vienas iš stipriausių dramatinių veikalų mūsų literatūroje — nelaimėjo jokios premijos. Klysti, žinoma, galima, bet tik ne taip jau baisiai“. („Aidai“ 135p.). Stebėkitės skaitytojai: kokie dabar išmintingi kritikai ir kokie nesusipratėliai buvo vertintojai! Žinoma, reikia rausti prieš išmintingus dabarties vertintojus.

Kadangi visa tai jau istorija, net sena istorija; kadangi mes savo reikalų net savo žemėje jau nebegalime spręsti, atsieit, viskas pasikeitė, o priekaištai nesiliauja, — tebus man leista bent dalį minčių iš jury Komiteto užkulisio pateikti viešumai. Aš ten buvau paprastas jury komisijos narys. Aš ten patekau būtinumo spaudžiamas. Aš pakeičiau p. S. Čiurlionienę, kuri iš komisijos pasitraukė pareikšdama, kad ją ten spaudžią dėl kai kurių veikalų, o ji nenorinti pyktis, nes esanti kitos nuomonės. Suprantama, mano dalia nebuvo viliojanti, kada iš anksto buvo intrigų“ir spaudimo. Man vos pradėjus jury darbą dirbti, atėjo pas mane keli studentai ir pareiškė, kad konkurse su poema dalyvaująs K. Binkis ir aš tai žinąs, tai kaip aš drįstąs būti jury komisijoj. Aš pasakiau, kad man nėra žinoma, kas konkurse dalyvauja ir kad K. Binkio aš neatpažinau. Konkursu aš nebuvau suinteresuotas ir nebijojau tarti savo žodį pagal sąžinę.

V. R. „Aiduose“ klysta teigdamas, kad Vyt. Bičiūnas gavo premiją. Bičiūno drama „Žalgiris“ buvo tik rekomenduota atspausdinti kaip lektūra iš Vytauto laikų. Aš dar siūliau atspausdinti kitą dramą, kuri neišvydo pasaulio, būtent, visa drama parašyta ištraukomis iš istorijos dokumentų — kronikų. Kruopštus darbas, dokumentuota skaitytinė drama. Kodėl ne? Ne viskas kūryba, ką spauda paduoda. Reikalas: kuo daugiau apie Vytauto laikus.
Skaityti daugiau...
 
ATSAKYMAS P. FAUSTUI KIRŠAI PDF Spausdinti El. paštas
Parašė V. R.   
Savo pastabose dėl mano straipsnelio, tilpusio „Aidų“ 12 nr., kuriame aš, kalbėdamas apskritai apie literatūrinius konkursus, suabejojau prieš 18 metų įvykusio Vytauto Didžiojo Komiteto dramos konkurso jury komisijos sprendimo teisingumu, p. Faustas Kirša, kaip tos jury komisijos narys, mėgina minėtą sprendimą pateisinti ir apginti. Viskas būtų gera, jei šis pateisinimas nebūtų vien noras visomis galimomis priemonėmis absoliučiai pateisinti savo kadaise padarytus sprendimus.

Šiuo klausimu p. Faustui Kiršai galiu atsakyti štai ką:

1. Mano minėto straipsnelio tikslas nebuvo speciali Vytauto Didžiojo Komiteto dramos konkurso jury Komisijos sprendimo kritika, ir šį sprendimą aš paminėjau šalia kitų, norėdamas paremti savojo straipsnelio tezes. Man, pavyzdžiui, nebuvo žinoma nei Komisijos sudėtis, nei jos sprendimo aplinkybės. Šie dalykai buvo man visiškai nesvarbūs, nes aš vertinau tik patį sprendimą, kuris, mano manymu, buvo neobjektyvus ir neteisingas. Ir dabar, p. Faustui Kiršai nurodžius aplinkybes ir motyvus, kuriais remdamasis jis pasisakė prieš Balio Sruogos „Milžino Paunksmę“, man nebekyla jokių abejonių, kad tas sprendimas buvo tikrai neteisingas. P. Faustas Kirša savo pastabose prisipažįsta, kad jo motyvai, išskyrus tą, kur minima „Boriso Godunovo“ Įtaka, neturėjo nieko bendro su literatūra, kad jis savotiškai pabijojo rėžimo, vengdamas įžeisti „žinomus aukštuosius rūmus“.
Skaityti daugiau...
 
FAUSTO KIRŠOS „TOLUMOS“ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė J. B.   
 
 

F a u s t a s K i r š a. Tolumos. Eilėraščiai. Išleido „Mūsų Kelias“ 189 psl. Iliustruota Viktoro Petravičiaus lino raižiniais.

 

Sruoga — Kirša — Putinas yra trys amžininkai, trys lyrikos šulai, kurie visi trys drauge sudaro organišką, literatūrinės veiklos vienetą.

 

Sruoga pasuko naujos lyrinės formos jieškoti. Formos rūpestis jo kūryboj persvėrė turinį. Kiršos poezijoje persvėrė rūpestis nauju turiniu, pergyvenimu. Viduryje tarp jų galima įžiūrėti Putiną, išlaikantį pusiausvirą tarp turinio ir formos.

Sruogos formoje skambėjo muzika, persverdama vaizdą. Kiršos poezijoje forma pasirodė lyg monumentali architektūra, paskendusi miglose, temdančiose architektūrinio pastato spalvas ir linijas. Putinas mėgino išlaikyti pusiausvirą tarp vaizdo ir muzikingumo, tarp spalvos ir linijos, tarp emocijos ir intelekto.

Sruogos poezija rodės lyg širdies žaismas. Kirša įsivaizduoji jo poezijoje kaip aukotoją su visa aukos rimtimi. Putinui poezija. — tai skausmingas būtinumas atverti nuosavą, širdį, kad jai palengvėtų.

Kai Sruoga ėmėsi dramos, joje rodė karalius, kunigaikščius, riterius, su pasiskonėjimu nutraukdamas juos nuo didybės pjedestalo į žmogiškojo banalumo lygį. Kai Kirša ėmėsi „Pelenų“ ir matė žmogiškojo banalumo ir menkumo žymes, palietusias Lietuvos žmones, jis sielojosi ir pranašo balsu šaukė juos kilti į žmogiškąjį taurumą. Kai Putinas epe vaizdavo žmogų, jis rodė su skausmu žmogaus nusileidimą iš aukštumų į žemumas, iš principų pasaulio į žmogiškojo vidutinumo laipsnį.

Senoji formulė „tezė — antitezė — sintezė“ atrodo geriausiai tinkama šiem trim poetam schematizuoti.

Pirmasis iš jų — Sruoga — jau išsijungė iš gyvųjų kuriančiosios eilės. Putinas, kaip ir jo vaizduotas žmogus, priverstas dar žemiau leistis nuo principų plotmės, nuo savųjų įsitikinimų ir skausmingai jungtis į gyvenimo banalybės apšaukimą principais, demonizmo vainikavimą Viešpačio karūna. Putinas jau nustoja buvęs kūrėjas, nes jis nebeturi kūrybos laisvės. F. Kirša nebeturi fizinių kūrybos sąlygų, bet jis tebeturi bent vieną iš moralinių sąlygų — laisvę — ir šios sąlygos užteko, kad atsirastų „Tolumos“.

Skaityti daugiau...
 
KAZIO BRADŪNO POEMA „MARAS“ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė L. Miškinas   
 
K a z y s  B r a d ū n a s. Maras. Poema. Rankraščio teisėmis. Atspausta 1947 mt. Bavarijoje; Iliustracijos Telesforo Valiaus.
 
Prieš porą metų, rašydami apie Kazio Bradūno eilėraščių rinkinį „Svetimąją Duoną“, mes jį pavadinom žemę praradusiu žemdirbiu mūsų šios dienos poezijoje, poetu, atsistojusiu toje mūsų grynai tautinių kūrėjų eilėje, kurią prieš du šimtus metų pradėjo Kristijonas Donelaitis. Ir iš tiesų, viskas Bradūno kūryboje buvo iš gimtosios žemės ir viskas gimtajai žemei. Su paskutiniuoju rinkiniu pasiekęs didelį formos lankstumą ir at-baigtumą, Bradūnas buvo atsistojęs tam tikra prasme kritiškame taške. Skaitytojas galvojo klausdamas, kur pasuks dabar poetas. Ar jis pasiliks senose temose ir formose, rizikuodamas multiplikuotis ir kartotis? O gal imsis ko nors visiškai nauja? Ir tikrai — Bradūnas išėjo su poema. Šį poeto žygį reikėtų vertinti labai teigiamai. Nes literatūros istorijoje pilna pavyzdžių, kur poetai, nebepajėgdami atsinaujinti, pradėdavo poeto — rentininko gyvenimą, maitindamies ir kitus maitindami anksčiau susikrautu kapitalu. Apskritai, ši problema yra gana aštri ir aktuali ne tik visuotinėje bet ir mūsų pačių literatūroje. Mokėti nenusibosti yra ne tik savotiškas menas, bet ir įrodymas, kad rašantysis turi pakankamai kritiško jausmo sau pačiam.
Skaityti daugiau...
 
MARTI IŠ MIESTO PDF Spausdinti El. paštas

P. O r i n t a i t ė. Marti iš miesto. Novelės. Išleido „Patria“ 92 psl. kaina 6. – RM.

Petronėlė Orinaitė yra viena mūsų moterų prozos atstovių; josios knygas teko skaityti dar Nepriklausomoj Lietuvoj. Tremtyje pasirodžiusi knyga neatskleidžia kokio nors naujo rašytojos posūkio, ir ją galime laikyti charakteringą visai jos kūrybai. Orintaitė yra nuosaiki, be jokio blaškymosi rašytoja.

Naujoji knyga pasakoja paprastą, nuoširdų moters pasaulį — joje yra daug gerų norų ir meilės eiliniam žmogui. Rašytojos akys atkreiptos į pilką, kasdieninį žmogaus gyvenimą ir jame spurdantį laimės troškimą. Dažniausiai vaizdeliuose vaizduojamas mažo miesto žmogus. Tiesa, viename geriausiųjų vaizdelių „Adatoje“ duodamas kaimo fragmentas, tačiau ir čia praslystama pačiu paviršiumi, pagalinant tik išviršinius kasdienos įvykius — taip, kaip paprastai gyvenamos dienos mažuose miesto pakraščių namukuose. Rašytoja nesistengia prasiveržti į individualų žmogaus pasaulį; sklaidant vaizdelį po vaizdelio, pro mus praeina tipai — atstovai daugelio profesijų, amžių, tačiau neįsirėžią į mūsų atmintį savita siela. Perskaičius knygą, mes galime lengvai juos supainioti, nes visi jie kalba bendra tipologine kalba. Todėl ir jų istorijos visos turi kažką, bendro, nusrūvančio skaitytojo dvasios paviršiumi.

Paliestos problemos nėra nei gilios, nei komplikuotos. Savo kūryboje rašytoja nesistengia eiti Grušo keliu, kuris taip pat trumpa, kondensuota forma, atrodo, kirsdavo į pačius dramatiškiausius žmogaus gyvenimo klausimus. P. Orintaitė pasitenkina smulkesne problematika, tiesa, labiau tinkančia vaizdelių formai, tačiau šiuo atveju norėtųsi gyvų ir individualių personažų ir šviežio, originalaus stiliaus.

Knyga pavadinta novelių rinkiniu, tačiau reikėtų su šiuo pavadinimu nesutikti. Gaila klasikinės novelės formos, duodančios tiek daug gražių galimybių ją pasirinkusiam rašytojui. Mūsų literatūroje visuomet yra buvę maža klasikinių novelių; tačiau šiuo atveju mes negalime kalbėti net apie moderninę novelę. Vaizdeliai yra labai jau fragmentiniai, neturį išviršinio veiksmo, kuris plėtotų ir neštų pagrindinę mintį ir sulydytų kūrinį į vieningą visumą.
Skaityti daugiau...
 
VARGAS DĖL LITUANISTINIŲ KNYGŲ STOKOS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Doc. Dr. J. Grinius   
„Minties“ laikraštis (Nr. 43) įsidėjo pasikalbėjimą su prof. Vaclovu Biržiška vardu „L i tu a n i s t i k a padarė mus sąmoninga tauta“... Ten aptardamas bibliografijos ir knygų leidimo reikalus, mūsų žymusis bibliologas prof. V. Biržiška iškelia tą vargą, su kuriuo nuolat susiduria visi tie, kurie ką nors apie Lietuvą mėgina rašyti. Prof. V. Biržiška sako:

„Aš nuolat gaunu įvairius paklausimus apie lituanistikos knygas, reikalingas tam ar kitam mokslo darbui ar disertacijai parašyti ir tik labai retai galiu nurodyti, kur prašomų knygų rasti.

Vakarų Vokietijos universitetai, Anglijos ir Prancūzijos mokslo įstaigos lituanistinių knygų turi labai mažai, nors kartais ir pavyksta čia kokią retenybę sumedžioti, begriozdžiant iš eilės visose bibliotekose ir dažniausiai tarpininkaujant mūsų šauniems studentams.

Vienoje didelėje lietuvių stovykloje atsirado ir stambesnė lietuviškų knygų biblioteka, bet dabar jos beveik neliko, nes viskas, kas tik.buvo čia vertingesnio, išnyko pas nesąžiningus skaitytojus. Pvz. mums pinebergiečiams lituanistams, tik didžiausiu vargu pavyko trumpam laikui sumedžioti iš kelių zonų paskirus „Lietuviškosios Enciklopedijos“ tomus, bet ir tai ne visus. Yra žmonių šį bei tą iš Lietuvos atsivežusių ar čia gavusių nusipirkti, bet žinodami, kaip daugelis mūsų žiūri į paskolintas knygas, bijo jas ir trumpam laikui iš savo rankų paleisti ir neskolina kad ir labai jų reikalingam mokslininkui.

Pinebergiečių laimei mūsų didelis bičiulis profesorius E. Frenkelis išsaugojo dalį savo lituanistinės—kalbinės bibliotekos, kurioje yra kiek ir retenybių. Šis garbingas mokslininkas teikėsi savo brangių knygų dalį laikinai deponuoti mūsų universiteto bibliotekoje ir tuo būdu leido mums visai patogiai šiomis knygomis naudotis. Prof. E. Frenkelis maloniai leidžia naudotis ir kitomis jo nuosavos bibliotekos knygomis. Visi lituanistai ir kiti profesoriai esame šiam brangiam savo kolegai dėkingi.

Vienas antras energingesnis Lietuvos mokslo įstaigos vedėjas laiku pasirūpino pasiųsti Vakarų Europos bibliotekoms savo įstaigos leidinius ir dabar gali jais laisvai naudotis. Bet šitokių atsitikimų, deja, buvo labai mažai. Bedirbdami ramiai Lietuvoje, iš dalies dėl Valstybės Kontrolės reikalavimų, kurie dažnokai stabdydavo kiekvieną gyvą darbą, padarėme didelę klaidą — savo mokslo, meno ir literatūros leidinių siųsdavom Vakarų Europos mokslo įstaigoms tik labai ribotą egzempliorių skaičių ir tai daugiausiai į Vokietijos rytus ar į slavų kraštus. Dėl šitos klaidos mes dabar dažnai vargstame.“
Skaityti daugiau...
 
REŽISIERIUS IR RAŠYTOJAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Vertė A. Mks   

Autorius yra žinomas Berlyno aktorius ir režisierius W. Liebeneiner. Čia duodamos jo įžanginės mintys į  Dr. G. Muller'io knygą „Dramaturgie des Theaters und des Films“.


Kaip gera dailininkui! Jam pasivaidena koks nors veidas, jis griebia drobės, paletę, teptukus ir paišo iki pabaigia. Ką jis atsiekė, tas visa išėjo iš jo. Niekas negali jo sutrukdyti; daugių daugiausia galėjo jam įkalbėti. Bet tą visą drobėje įgyvendinti tegali tik dailininkas.

Bet kaip sunku dramaturgui, aktoriui bei režisieriui! O kompozitoriui ar dirigentui! Jie visi priklauso nuo kitų žmonių, kurie nors su jais yra ir tos pačios minties, tų pačių meninių siekimų, bet kiekvienas jų kuria tai, ką savo fantazijoje matė ir žodžiais apsakytą girdėjo. Mes iš kasdieninio gyvenimo žinome, kad kalbėtas žodis pridaro daug nesusipratimų. Ir kartais labai reikia pasistengti gerai paaiškinti, kas tau atrodo labai paprasta ir suprantama; ir tokios sąvokos a la „tikrovė“ ar „idealizmas“ kiekvieno yra saviškai suprantamos.

Suprantama, kad ir paveikslą įvairūs žiūrovai įvairiai vertina, bet jis lieka čia, jis lieka amžinai tas pats. Scenos veikalas taip pat lieka amžinai, bet jo gyvenimas, kaip gulbės ežere: tik tas, kurs ją plaukiant matė, supranta kokia gracija ir didybė slepiasi po šitomis, kartais purvinomis,“ paukščio plunksnomis.

Pati teatro struktūra yra tokia, kad čia negalima veikti demokratiniais principais. Jų vietoje čia stovi autoritetas — asmenybė, kuris be meno supratimo dar turi turėti organizatoriaus ir vadovo ypatybes. Šiandieną šiuos visus sugebėjimus nusako žodis — režisūra. Režisierius yra žmogus, kurio svarbiausias uždavinys — mokėti su žmonėmis apsieiti. Ir taip pat, kad jis sugebėtų suprasti draminį veikalą nuo pat jo pradžios iki smulkiausių niuansų. Taip pat jis turi sugebėti visus žmones, reikalingus šiam pastatymui, įstatyti į tą liniją, karią autorius veikale nužymėjo, arba režisierius mano, kad to norėjo autorius, Kuo daugiau įvairesnių ir stipresnių asmenybių kartu dirba, tuo sunkiau tas įvykdyti.

Rašytojas yra įpratęs vienas kurti, savyje įsiknisti, pamažu apgalvoti, apsvarstyti, pridėti, atmesti iki pagaliau parašo.

O režisierius turi mokėti visą ansamblį viena linkme palenkti, nenudildant jo, bet sukurstant ir negalimo iš jų reikalaujant, idant galimą atsiekus.
Skaityti daugiau...
 
SUKRĖTIMAS VAKARUOSE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Pr. G.   
,,Vakarų fronte nieko naujo“... Ši M. Remarko antraštė tebetinka ir šiandien paženklinti Vakarų veidui, žinoma, nuėmus militarinę skraistę. Tie nelaimūs Vakarai gyvena jau kuris metas fronto dienas. Vos nutilo 1914 metų sukrėtimas, jaunoji karta, ką tik atvėrusi akis, irgi patraukė į frontą. Po šių dviejų sukrėtimų tiek materialinis, tiek dvasinis gyvenimas liko. tiek išmušti iš vėžių, kad reikės laukti vėl naujos kartos, kuri pajėgs atrasti pusiausvirą.

Sukrėtimo ženklai ypač ryškūs Prancūzijoj ir Belgijoj. Tai šalys, kurios karo sūkurius pergyveno labai aktyviai, ir apie kurias čia noriu daugiau užsiminti.

Belgija tiek geografiškai, tiek dvasiškai netoli terieda nuo Prancūzijos. Kartu tai yra kraštai, kur katalikybės formuojanti galia buvo ypač stipri. Šiuo metu betgi negali pasakyti, kad jos galia būtų dominuojanti. Apšvietos meto palaužta Prancūzijos katalikybė nebeatgauna tos dominuojančios galios. Ji tebesilaiko, tiesa, ant suburtų tradicijų, ypač kai kuriose srityse, bet išeiti į mases ir jas patraukti ji nepajėgia, nors pastangų, ir dar labai idealių, netrūksta.

Vienas būdingiausių dabartinės Prancūzijos kartos bruožų — tai b e i d ė j i š k u m a s. Ji siūbuoja šiandien jieškodama tvirto inkaro. Tradicinis jos idėjų bruožas sudužo. Tūkstančiai prancūzų jaunimo, grįžę iš kone. stovyklų Vokietijoje, nebesugeba įaugti į tradicinį gyvenimą. Tie stovykliniai metai tiek pakeitė jų galvoseną ir iškėlė tiek naujų problemų, kad tradicinė pasaulėžiūra pasirodė nepajėgi, jiems duoti atsaką. Taip prancūzų jaunimas ir svyruoja tarp marksizmo ir egzistencializmo. Pirmasis imponuoja ne tik kaip ekonominė sistema, bet ir kaip pasaulėžiūra, kuri viską išaiškina. Jo dialektika patraukia daugelį, nes sugeba išaiškinti istorinį dabarties vyksmą. Juk daugelis dabar kamuojasi, jieškodami dabarties prasmės, ir kimba ten, kur ją suranda. Be to imponuoja marksizmas savo m e s i j a n i z m u. Jis žada ateitį, kuri galinti būti iškovota tik revoliucija. Po šio karo daugis jaunimo, grįžę iš rezistencinio sąjūdžio (maquis), kuris neturėjo doktrininio pagrindo, puolė marksizmui į glėbį. Jei šiandien Prancūzijos komunistai turi tiek kovūnų savo eilėse, tai pirmiausia ne todėl, kad kraštas pergyvena ekonominę mizeriją, o todėl, kad jis jieško idėjinės atramos. Tai ypač pasakytina apie akademinę prancūzų jaunuomenę. Ji kelia Marksą iš numirusių, diskutuoja ir dažnai žavisi. Prancūzijoj šiandien neišvengiama net katalikų jaunimui numoti ranka į tą sistemą, Ir jis yra priverstas pereiti per tas idėjas, kurios ne vieną nuveda į praktinį jų realizavimą komunistų partijos eilėse. Čia gi jį pagauna disciplina, ateities regėjimas ir pasaulėžiūros turėjimas. Kai kurie prancūzų katalikų vadai mano, kad katalikų jaunimui nėra ko bijoti pereiti per komunistinę discipliną. Esą geriau, kad jaunimas pažins marksizmą, nei klaidžios pesimistiniame ir beidėjiniame anachronizme.
Skaityti daugiau...
 
Abejotinas nemirtingumas PDF Spausdinti El. paštas

Vieną dieną britų ,,News Chronicle“ redaktorius, norėdamas kuo nors paįvairinti nuobodžią kasdienybę, sudarė sąrašą žmonių, apie kuriuos, jo galva, pasaulis šenkės dar ir po šimto metų. Į sąrašą įtraukė šiuos žmones: Winstoną Churchillį, Staliną, Gandhį, Bernardą Shaw, Entšteiną,, Eisenhowerį, Chapliną, Sibelijų, Benedetto Croce, Augustą Johną. Paskum laikraštis atsiklausė keturių žymiausių britų, kuriems iš šių dešimties asmenų atiduotų jie savo balsus. Bernardas Shaw pasisakė kaip už nemirtingąjį tiktai už suomių kompozitorių Sibelijų, kiti trys — balsavo už Shaw ir Sibelijų. Shaw pastebėjo: „Dėl Churchillio ir kitų politinių džentelmenų tenka pasakyti, kad dabar dar būtų per anksti juos įtraukti į nemirtingųjų skaičių“. Tačiau paskutinį žodį, kaip paprastai, tarė eilinis nežinomas pilietis iš gatvės. Jis ir neprašomas pasiūlė tris nemirtinguosius: Henry Wallace, Einšteiną ir trečią nežinomąjį, „naujai gimusį kūdikį, pati paskutinį iš visų likusių gyvų Europoj žmonių, Europoj, virtusioj milžiniška radioaktyvia dykuma, kurioj negalės gyventi jokia žmogiškoji gyvybė“ („Time“, New Yorkas).

 
PAUL HINDEMITH PDF Spausdinti El. paštas
Parašė K.   
Paul Hindemith gimė Hanau 1895 m. lapkričio 16 d. Jau pačioje jaunystėje pradėjo reikštis muzikiniais gabumais ir būdamas 13 metų stebino visus savo virtuozišku smuikavimu. Studijavo Frankfurto konservatorijoje ir jau 20 metų tapo Frankfurto operos koncertmeisteriu. Per sekančius 10 metų jis spėjo pagarsėti kaip vienas iš gabiausių vokiečių muzikų. Jo muzika tačiau, kaip jis pats išsireiškia, turi turėti ne tik meninę vertę, bet turi būti ir praktiškai pritaikoma, arba „Gebrauchsmusik“. Jis nemėgsta jokio paviršutiniškumo, ir kiekvienas jo kūrinys gimsta tik gerokai jį apgalvojus. Jo neįprastas protingumas, gera orientacija ir ypatingai gera atmintis įgalino jį pasiekti didelio bendro išsilavinimo. Šalia 5 svetimų kalbų, kuriomis jis kalba (tarp kitko ir turkiškai) mokosi jis vėliau dar lotynų ir graikų kalbos, kad galėtų pažinti klasikus jų senosiose kalbose. Ypatingai jis rodo susidomėjimo aukštąja matematika. Vienas jo draugas rašo: ,,Aš mačiau jį komponuojant perpildytame traukinyje tarp garsiai besikalbančių ūkininkų, sutikau jį viename auto Londone, studijuojant graikų gramatiką, triukšmingame vienos stoties laukiamajame su matematikos knyga ant kelių“. Komponuoja jis dažniausia iš karto ir retai kada taiso, ką jau yra parašęs, nes pas jį jau viskas yra gaivoje dar prieš rašant į popierį. Hindemith nemėgsta jokių interview ir kai jų negali išvengti, apsiriboja tik grynai sausais ir medžiaginiais daviniais apie savo kūrinius. Ne vieną kartą yra priešinęsis, kad jo nuotrauka būtų kur nors atspausdinta arba būtų kas kalbama apie jo kūrimo procesą. „Jeigu aš užsisakau.kostiumą, tai man svarbu tik geras darbas, tuo tarpu siuvėjo privatus gyvenimas man visai nerūpi. Taip pat juk ir menininkai turi teisę į privatų gyvenimą“ — rašo jis. Todėl jis atmeta visus kvietimus, nepriiminėja jokių svečių ir neatsakinėja į skambinimus telefonu. „Mano laikas man yra perdaug vertingas; net ir mieliausias svečias negali man atsilyginti už tai, kiek jis man laiko pavagia“. Tačiau, nežiūrint viso to, tarp draugų jis visad yra vienas iš linksmiausių ir mėgsta gyvus pokalbius.
Skaityti daugiau...
 
70 metų scenos darbo jubiliejus PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Ma   

Lenkijoje, Krokuvos teatre dirba seniausias pasaulyje aktorius Ludwig Solski. Jis taip pat yra ir šio teatro direktorius. Jis šiais metais atšventė savo 70 metų aktoriaus darbo sukaktį, įscenizuodamas Michail Balucki „Didžoji žuvis“ ir pats suvaidindamas vyriausį vaidmenį. Tai buvo jo arti tūkstantinė rolė. Nežiūrint jo 92 metų amžiaus, savo vaidmenį scenoje ,,šokte atšoko“! Jis juokavo, šokinėjo, lakstė ir neatrodė daugiau kaip 55 metų.

Lenkijos teatre jis buvo tai, kas Rusijos — Stanislavskis. Jis buvo pirmasis Lenkijos teatro pionierius ir ant savo pečių išnešė visą savo tautos teatro istoriją.

 
ROMANO JONELIŪKŠČIO DAINŲ IR ARIJŲ VAKARAS TUBINGENE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė D. G. Š.   
Balandžio 3 dieną jaunasis solistas davė pirmąjį savo viešą koncertą. Pirmojoje programos dalyje išgirdome R. Schumann ir R. Strauss dainas, antrojoje — R. Leoncavallo, Ch. Gounod, G. Bizet, G. Verdi, G. Rossini operų arijas, ir bisui — VI. Jakubėno „Tėvas su močiute savo“.

Iš Robert Schumann kūrinių geriausią įspūdį paliko abiejų venecietiškų dainų atlikimas ir ypač „Du grenadieriai“, kur solistas, išlaikydamas dramatinę įtampą, su didele intuicija interpretavo abiejų grenadierių psichologinį kontrastą.

Jau modernesnio Richard Strauss dainos iš solisto reikalauja ne tik didelio muzikinio pajautimo, bet taip pat ir nemažesnių techninių sugebėjimų (daugiausia sinkopinė ritmika ir sunkūs intervalai). Tačiau R. Joneliūkščio dainavime neišgirdom nė vienos, technine prasme, netikros gaidos. Gi pats išpildymas buvo be priekaištų ir solistas tikrai meniškai atkūrė kompozitoriaus subtilias nuotaikas, reikalui esant („Die Nacht“, „Traum durch die Dammerung“) parodydamas ypatingai gražią pianissimo liniją. Aplamai, šios penkios dainos sudarė stipriausiai išbaigtą vienetą koncerto programoje. Čia daug lėmė ir tai, kad visų programai pasirinktų R. Strauss dainų lyrinis charakteris atitiko paties solisto balsinę prigimtį.

Antrosios dalies kulminacinis taškas buvo Figaro kavatina iš G. Rossini operos „Sevilijos kirpėjas“. Jau vien techninė šios arijos pusė padaro tai, kad dainininkai neretai pasitenkina iš viso jos „sudainavimu“. Įnešdamas šiek tiek vaidybos, R. Joneliūkštis ją sudainavo nelauktai lengvai ir žaismingai. Sunkūs šuoliai šioje arijoje jo išpildymui nesudarė kliūties. Išpildymas buvo klasiškas ir publika nebe pagrindo išreikalavo ją bisui. Santūriai ir su nuotaika buvo atlikta Valentino malda iš „Fausto“, o taip pat įspūdingai nuskambėjo Escamillo arija iš op. „Carmen“. Koncertą solistas baigė su temperamentu sudainuodamas Vlado Jakubėno „Tėvas su močiute savo“. Reikia pastebėti, kad dainuodamas gimtąja kalba solistas pasijuto laisvesnis ir ši charakteringa ir meistriškai moderniai sukomponuota liaudies daina klausytojus smarkiai sugestijonavo.
Skaityti daugiau...
 
MAGIŠKASIS REALIZMAS PDF Spausdinti El. paštas

Šuolis į tai, kas nėra žemiška, kas yra aukščiau už ją, — štai ko reikalauja iš kūrybos mūsų epochos magiškasis realizmas, laikydamas tikrovę daugiau negu realybe ir sukurdamas tuo būdu savitą stilių, dėl kurio nūnai varžosi mūsų epochos poetai ir menininkai, stengdamiesi, kas tiksliau jį išreikš. Jis muzikoje suskamba Stravinskio tonais ir moderniajai tapybai duoda naujus uždavinius. Gilias poetų problemas imasi spręsti ir tapytojai, ligi šiol daugiau pasigaudami formalaus žaismingumo ir tuo būdu mėgstančiam spręsti pagal įprastinį kasdienybės kriterijų žiūrovui įvarydami tiesiog siaubą... Naujųjų laikų realizme sprendžiamą vaidmenį vaidina abstrakcija ir konstruktyvi formuojamoji valia. Iš tokio realizmo šiandieninėj Anglijoj kilo Šekspyro renesansas, atkleidžiąs to didžiojo dramaturgo visą gilumą ir realybės pažinimą visai naujoj šviesoj. Moderniojo meno realizmas daro šuolį į paslapčių karaliją. Jo negąsdina tai, kad menui skiriamas uždavinys išvaduoti iŠ gyvenimo sunkumo ir praskraidinti buitį, net daugiau: jis pažįsta visą pasaulio beprasmiškumo ir likimo demoniškumą. Tikrovė pro jo prizmę pasirodo su visa savo magiškąja jėga. Todėl tiktai tas supranta tikrąjį meno mastą, kuris įstengia į jį pažvelgti kūrėjo akimis ir pergyvenimą taip suprasti, kaip kad jį yra supratęs pats formos meistras, iš eilinio piliečio tapdamas kūrėju. (,,Der Tagesspiegel“, Berlynas.)

 
ATSIŲSTA PAMINĖTI PDF Spausdinti El. paštas

Jonas Aistis PILNATIS. Parinktos eilės. Redagavo ir žodį parašė Bern. Brazdžionis. Viršelis ir iliustracijos dail. A. V a i č a i č i o. Išleido LiudasVismantas, 1948 m. 160 psl., kaina 8 RM.


Jurgis Baltrušaitis POEZIJA. Pilnas lietuviškosios J. Baltrušaičio poezijos rinkinys. Spaudai parengė J. Aistis, išleido kun. P. M. Juras. 1948 m., 270 psl.

Prof. Kazys Pakštas. LITHUANIA AND WORLD WAR II. Publications of the Lithuanian Cul-tural Institute. Chicago, Illinois, 1947.


Kun. Juozas Prunskis COMPARATIVE LAW, ECCLE-SIASTICAL AND CIVIL, IN LITHUANIAN CONCORDAT. The Catholic University of America Press Washington, D. C. 1945.


Bale Voveraitė. ZlRGONE IR GAILĖ. 3-jų dalių scenos pasaka. Iliustravo J. T r i č y s. Išleido Lietuvių Skautų Sąjungos Brolijos Vadija. 38 psl., 1948.


J. Švaistas. RAŠAU SAU. Tremtinės užrašai. „Minties“ leidinys, 80 psl., 1947 m. Viršelis dail. P. A u g i a u s.


ŽINGSNIAI. Kultūros žurnalas, Nr. 13, vasario mėn.


NAUJOJI AUŠRA. Amerikos lietuvių kultūros žurnalas, Nr. 5, balandžio mėnuo.

MŪSŲ LIETUVA. Brazilijos lietuvių dvisavaitinis žurnalas, kovo 12 d., Nr. 6.


VARPELIS. Mėnesinis, religinis ir patriotinis Šv. Pranciškaus dvasioje laikraštis. Leidžia Lietuvos Pranciškonai Amerikoje. Balandžio mėn. Nr. 4 Adresas: Kennebunk Port, Maine. U.S.A.

 
AIDAI PDF Spausdinti El. paštas

A I D A I - Lithunian Cultural Magazine - E C H O E S


Autorized by
Headquarters, Europen Command
Civil Affalrs Divtsion Authorisation for United Nations

Displaced Persons Publicatlon

No. UN DP 204, 11 March, 48

Editor and publisher — Jonas Sakevičius

Red. leidėjas — Jonas Sakevičius.

Redaktorius — Kazys Bradūnas.

Redakcijos adresas: Munchen 27, Lamontstr. 21.

Administr. — Augsburg, Hoehfeld, D.P. Baltic Camp.

Numerio kaina 6 RM.

Printed by Haas & Cie., Augsburg




 
Viršeliai PDF Spausdinti El. paštas

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai