Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
48 m. 15 birželis
TURINYS PDF Spausdinti El. paštas
JuozasGirnius — Šiandieninė demokratijos krizės prasmė .................................................. 241
Vincas Kazokas — Apleistas avilys (eilėraštis) .................................................................... 247
Jonas Grinius — Rašytojo laisvė ir įsipareigojimai .............................................................. 248
Paulius Jurkus — Sidabrinė lazda, Karalienė, Motinai (eilėraščiai) ................................... 255
A. Vaičaitis — Adomas Galdikas .......................................................................................... 256
Pranas Pranokus — Žmogus ir arklys (novelė) ..................................................................... 258
Alfonsas Nyka-Niliūnas — Mūsų literatūros kasdienybė keturi šimtaisiais metais
po Mažvydo .............................................................................................................................. 260

Gabriele D'Annunzio — Lietus ant pinijų (eilėraštis, vertė J. Mekas) ................................ 263
A. — Rodinas ........................................................................................................................... 264
Ged. Galvanauskas — Europos taikos konferencijos ........................................................... 266
Giovani Papini — Popiežiaus Celestino VI laiškai žmonėms (vertė Dr. Petras Mačiulis)... 272
Medardas Bavarskas — * * * — (eilėraštis) ......................................................................... 276

KŪRYBOS PASAULY
Zenonas Ivinskis — Dr. K. Griniaus „Atsiminimai ir Mintys“ ............................................ 277
J. Miliušis — Tremties poetas priešais pasaulį .................................................................... 281
D. M. J. — Vyt Alanto „Dramos Veikalai“ .......................................................................... 282
Ant. Maceina — Ginčas dėl liberalizmo ................................................................................ 284
Dm. Jesaitytė — Kolegos, susimąstykim ............................................................................. 287

DAILĖS DARBAI
Adomas Galdikas — Žemaičių kapinės (spalvota klišė nenumeruotam lape)

Skaityti daugiau...
 
ŠIANDIENINĖ DEMOKRATIJOS KRIZĖS PRASMĖ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė JUOZAS GIRNIUS   
1.


Kas verčia šiandien kalbėti apie demokratijos krizą? Ar nėra nuo Didžiosios Prancūzų Revoliucijos praslinkę daugiau, kaip pusantro šimto metų? Ar nepakako šio laiko demokratijai tapti gyvenimo tikrove? Ar parlamentarinė santvarka nėra visuose kraštuose vienaip ar antraip realizuota? Kokia tad prasme galima šiandien kalbėti apie demokratijos krizę?

Iš liesų: jei demokratiją suprasti tiktai parlamentarine santvarka, tai nebėra šiandien nė vieno krašto, kuris neturėtų parlamentarinės atstovybės. Žinoma, nepakako Didžiajai Prancūzų Revoliucijai deklaruoti demokratinės valstybės principų — reikėjo demokratinei minčiai dar ilgą laiką sunkiai kovoti su senąją absoliutistine valstybe. Ne viename krašte demokratiniai sąjūdžiai, paprastai sutapę su tautinės laisvės aspiracijomis, buvo negailestingai užgniaužti. Bet, nežiūrint to, absoliutistinės valstybės pagrindai buvo jau išjudinti. Vergas, kuriame išbudo laisvės sąmonė, daugiau nebevergaus. Vergas tikra šio žodžio prasme tėra tasai, kuris pats nežino, kad jis vergauja. Kęsti prievartą yra jau kita, negu paprastai vergauti. Kol demokratinė mintis nebuvo gyveniman išsiveržusi, tol absoliutistine valstybė buvo laikoma savaime suprantamu ir kitaip neįsivaizduojamu dalyku. Gi demokratinės minties šviesoje absoliutistine valstybė iš savaime suprantamo dalyko virto priespaudos nešėja. Tik dabar pradėjo žmogus absoliutistine valstybę kęsti, vadinasi — neapkęsti. Šios neapykantos spaudžiama absoliutistine valstybė noromis nenoromis pradėjo atsisakyti savo senųjų formų ir tuo pačiu rengti kelią demokratijos pergalei. Pagaliau atėjo Pirmasis pasaulinis karas, ir atrodė — atnešė demokratijai galutinį laimėjimą. Tos valstybės, kurios buvo atkakliausiai gynusios absoliutistine reakciją, sugniužo. Visos naujai atsikūrusios valstybės be svyravimo pasisakė už demokratinę santvarką, kitaip dalyko ir neįsivaizduodamos. Monarchinė santvarka išliko tik tuose kraštuose, kuriuose ji buvo spėjusi jau seniau sudemokratėti ar bent dabar pasižadėjo pasukti demokratijos keliu — aprėžti save parlamentarinėmis institucijomis. Atrodė, kad demokratija iš tiesų gali švęsti galutinį triumfą.

Skaityti daugiau...
 
Apleistas avilys PDF Spausdinti El. paštas
Dabar esu lyg avilys sode, pasenęs ir apleistas

Auksinių bičių, ošusių lyg tėviškės pušų šilai.

O kai pavasariais kitur pradės jau gėlės skleistis,

Čia bus tylu, tušti liūdės belapiuos medžiuos inkilai.

 

Aplink šnarės išdžiūvusi žolė pavasariniuos vėjuos

Ir tartum spiečius šniokš šakose šiltas vasarų lietus,

Primindamas, kad čia kadais balti žiedai kvepėjo,

Balti žiedai, ir pievos, ir medus.


Ak, niekad nebegrįš išskridę nežinion svajonės — bitės

Ir nelipdys auksinio miesto mano mirštančioj širdy,

Tiktai saulėlydis, rudens vėsa, tik žolynai, nuvytę,

Tik sopuliu grįžtą iš kažin kur ano pavasario aidai girti...
 
RAŠYTOJO LAISVĖ IR ĮSIPAREIGOJIMAI PDF Spausdinti El. paštas
Parašė JONAS GRINIUS   

I. KONFLIKTAS TARP RAŠYTOJO IR VISUOMENĖS

Rašytojo ir apskritai menininko laisvės ir įsipareigojimo problema yra sena ir nauja. Kada didysis graikų skulptorius Praksitelis (IV amž. pr. Kr.) buvo apkaltintas, kad jis, nukaldamas statuloj Afroditę nuogą, įžeidęs dievus, jau tada buvo iškelta menininko laisvės ir jo ribų problema. Dar aštriau ji buvo pastatyta Sokrato byloje. Tada graikų teismas, kaip žinome, kaltino aną rašytoją — filosofą, kad jis savo raštais ir kalbomis tvirkinąs jaunuomenę. Tačiau iš tikrųjų tada Sokratui buvo daromas stambus priekaištas ne už ką kitą, kaip už nusižengimą tam tikroms pareigoms, kurias rašytojas, kaip visuomenės narys, turi prisiimti ar yra prisiėmęs, ir drauge už per didelę laisvę, kuria jis pasinaudojo.

Šita pareigos ir laisvės problema viešumon iškildavo ir vėliau, kada menininkas ar rašytojas nebenorėdavo būti tik visuomenės tarnu ar linksmintoju. Kol jis sutikdavo visuomenei tarnauti arba jai pramogų duoti pagal jos reikalavimus ir skonį, tol ta problema tegalėdavo kilti tik paties menininko viduje. Bet kada jis panorėdavo būti savarankiškas žmogus ir pats nuo savęs tarti visuomenei žodį, skirtingą nuo jos įsitikinimų ir skonio, kūrėjo laisvės problema nuaidėdavo viešumoje ir sukeldavo konfliktų ir ginčų. Šitiems santykiams pailiustruoti būtų galima suminėti visą eilę konfliktų tarp platesnės bei siauresnės visuomenės ir kūrėjų, arba tarp valdovų ir kūrėjų. Nuo 16-tojo amž. (renesanso laikų) jie dažnėja, o 19-tojo amž. pradžioje (romantikų laikais) jie tampa rašytojų išaiškinami ir pagrindžiami.

Skaityti daugiau...
 
Eilėraščiai PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Paulius Jurkus   

SIDABRINĖ LAZDA

Dar nė pusės kelio!

Tokie saulės plotai!

Virš žalių berželių

Vyturėliai plazda.

Eitai, nesustotai

Didį kelią dviese,

Bet kažkas jau tiesia

Sidabrinę lazdą.


O lazda manoji,

Mano kelio drauge,

Kogi nežaliuoji

Šį pavasarėlį.

Negirdi, kaip šaukia

Tau paukšteliai gojų,

Tik eini, siūbuoji,

Mesdama šešėlį — — —

Skaityti daugiau...
 
Adomas Galdikas PDF Spausdinti El. paštas
Parašė A. VAIČAITIS   
Nuotraukoje: Adomas Galdikas. Palangos pajūry

19 amžiaus antroje pusėje iškilęs moderniojo meno sąjūdis nėra atsitiktinumas ar neišmanėlių išmislas, kaip daugelis paviršutiniškai mąstančiųjų bando apibudinti, bet racionali gyvenimo apraiška, išplaukianti iš gyvenamojo laikotarpio socialinio bei dvasinio posūkio. Pačių moderniojo meno pradų reikia jieškoti realistų Barbizoniečių grupėje. (19a. viduryje Barbizon kaimutyje, netoli Paryžiaus, gyveno ir dirbo Francois Millet, apie kurį susibūrė daugiau jo bendraminčių). Ši dailininkų grupė metė šūkį, kad reikia vaizduoti gamtą ir žmones, su jais santykiaujant betarpiškai, nes reikia jieškoti gimtajai žemei savitų, charakteringų motyvų, nebeklaidžioti praeityje, nebekopijuoti nusistovėjusių klasikinių temų, bet visą kūrėją supančią aplinką perkelti drobėn. Teatraliniai motyvai, istoriniai įvykiai bei mitai nebežavėjo naujų menininkų, nes šios rūšies kūryba jau buvo praktikuojama ištisus šimtmečius. Šie mesti išvedžiojimai vertė dailininkus išeiti iš dirbtuvių į atvirą gamtą. Gamtoje šviesos nepastovumas, spalvų mirgėjimas, refleksų žaidimai iš tapytojų pareikalavo greito veikimo. Dinamiškumas, kuris gyvenime skrenda iš esmės keisdamas nuotaikas, neleidžia ilgai delsti. Šie faktoriai reikalavo, kad pastabumas butų kuo jautriausias, akis ištobulinta, o ranka temperamentingai ir tiksliai perduotų tai, kas šį momentą jaučiama. Temperamentas bei intuicija įgauna svarbų vaidmenį. Reiškiasi kūrėjų individualybės. Pagaliau spalvų burtai, kurie mažiausio apšvietimo paliesti įgauna kitus atspalvius, negalėjo nedominti to amžiaus išradingąjį žmogų. Didelė kompozicinė idėja, klasikiniai kanonai užleido vietą naujiems atradimams: gamtos meilei, šviesos šešėlių šokiui, spalvų burtams, kompozicijos paprastumui ir laisvumui, išgyvenamo jausmo fiksavimui. Prancūzijoje iškyla vardai; Manėt, Manėt, Renoir, kurių kūryba pradžioje buvo labai skeptiškai sutikta, o praslinkus 30 metų, užkariauja susidomėjimą ir pripažinimą. Impresionizmas, kaip spalvų, šviesos žaismingumo svaigulys, pritrenkia visus ir sukelia audrą ir perversmą, mene. Nepaprastu tempu reiškiasi naujos srovės, pilnos dinamiškumo, ekspresingumo, gilių nuotaikų, net drastiškumo bei naivumo, Vėliau iškyla vardai: Paul Cezanne, van Gogh, ramūs žaismingi vaikišku gerumu alsuoją Paul Gauguin'o kūriniai, kurių nei laikas, nei politiniai pasikeitimai neišdildys iš meno istorijos puslapių. Jie davė impulsą ir kitoms tautoms. Vokietijoje iškyla Libermann, Slevogt, Anglijoj: Whistler, Sargent. Norvegijoj: Edvard Munch. Švedijoj: Andrės Zorn.

Skaityti daugiau...
 
ŽMOGUS IR ARKLYS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė PRANAS PRANSKUS   
Autorius yra Amerikoj gimęs lietuvis, dabar jaunas kunigas Waterbury, Conn.


Arklys traukė Raulą per lauką kupiną usnių. Vėjas pūtė pietvakarių link, ir danguje klaidžiojo debesys. Nors stambūs augmenys dengė žemę, arklio traukiamas plūgas kėlė dulkes.

Protarpiais Raulas, sulaikęs arklį, išlipdavo ir įgręždavo raudonoje, ką tik išartoje žemėje trijų pėdų žemgrąžtį. Išsukęs grąžtą, jis į ranką pasiimdavo drėgnos žemės nuo grąžto galo, pauosydavo ją, suvoliodavo į mažą ritulėlį ir mesdavo atgal į lauka. Atsisėdęs ant plūgo, smarkiai sudroždavo arkliui, kad šis greičiau žengtų. Kelis kartus dideli akmenys sulaikė noragus Tada Raulas vėl lipo ir kasė juos.

Jis išarė šiaurinę lauko dalį ir atsistojęs žiūrėjo į išvagotą žemę. Išarta lauko pusė atrodė labai graži ir stebuklinga, tartum ežero vilnių raibuliavimas. Tiktai čia buvo tamsiai rausvos vilnys. Jos buvo taip lygios, kad per kelias varsnas matei išsikišusias ne visai užartų piktžolių galvas. Akėčios visa tai išlygins. Žvelgęs per išartą plotą, Raulas nematė nei medžio, nei kelmo, nei vandens, nei didelių akmenų. Taip lygi buvo žemė. Susimąstęs jis užsidegė papirosą, Būtų piktadarystė palikti žemę taip nesodintą. Jo rankos, veidas, drabužiai, batai ir kepurė buvo tos pačios spalvos, kaip ir rausvos, dulkėtos žemės, ant kurios dabar stovėjo. Giliai joje buvo užtektinai drėgmės.
Jis užsilipo ant plūgo, Įleido noragus ir patraukė vadeles. Jis važiavo tiesiog į nedažytą triobesį, kuris niūksojo kitame lauko gale.

Priėjęs vagos galą, pasuko arklį į kairę, vakaruosna. Jis giliai įsmeigė noragus, nuleisdamas dalbą į žemiausius karbus. Raulas norėjo pasiekti drėgnumą ir taip žemę juo geriau išarti. Kelis kartus smarkiai pliaukštelėjo arkliui vadžiomis, kad būtų eiklesnis. Arklys, lyg suvokdamas savininko mintis, žengė vikriai, ilgais lygiais žingsniais. Noragai raikė žemę, lyg aštrūs peiliai, versdami tamsias vagas ant šono. Piktžolės lūžo ir puolė, prieš tai dar kilsteldamos aukštyn, o paskui griuvo žemyn galva, t palikdamos šaknis viršuje saulei deginti.

Skaityti daugiau...
 
Mūsų literatūros kasdienybė keturi šimtai pirmaisiais metais po Mažvydo PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ALFONSAS NYKA NILIŪNAS   
Taip nėra žąslų, nėra saitų troškimams!
Voratinkliai mūs niekad nepavergs.

Jonas Kuosa Aleksandriškis

1. Šiandien mes prisiminėme Mažvydą ne todėl, kad jis mums imponuotų, kaip didelis rašytojas, bet kad štai jis prieš keturis šimtus metų pradėjo vieną iš žymiausių mūsų kultūros istorijos procesų, pasėdamas silpną pirmojo rašto grūdą, iš kurio ilgainiui išaugo vešlus mūsų literatūros medis. Ir dėl to mums, keturių šimtų metų perspektyvoje, Mažvydas rodosi brangus ir jaudinančiai artimas, kai prisimename sąlygas ir nuotaikas, kuriose gimė lietuviškasis raštas. Prieš ši paprastą žmogelį, kalbėjusį ir rašiusį šiandien mums jau archaiškai skambančiais žodžiais, nublanksta visi mūsų nesenų dienų narsieji generolai, žadėję apginti kraštą bei jo kultūrą ir visi mūsų karingieji kunigaikščiai, žaibu prajoję tolimas stepes, girdę žirgus Juodojoje jūroje ir kalavijais daužę Kremliaus sienas. Mes nebesame tokie romantikai, kaip kad buvo mūsų didieji aušrininkai (jie kitoki ir negalėjo būti) ir visiškai blaiviai galime įvertinti mūsų valstybės ir kultūros istorijos faktus. Mažvydas iškyla mums dabar prieš akis, kaip tautinis herojus, savo darbu nešęs šviesą tautai, nelaukęs už tai jokio atlyginimo ir nenešiojęs uniformos, gaivinančios patriotizmą.

Bet ne apie praeitį čia mes norime kalbėti. Tik apie mūsų kasdienybę. Gal šia iškilminga proga ir nelabai tiktų paprasti kasdieniški žodžiai. Bet taip pat ne vietoje būtų ir iškilmingos kalbos, nes keturių šimtų metų mūsų rašto sukaktį šventėme sąlygose taip vadinamo išvietinto žmogaus, skurstančio demokratijos šviesa ir tautų chartomis apšviestuose ir apšildytuose lageriuose, neturinčio nieko, išskyrus milžinišką ir amžiną išsivadavimo viltį.

Skaityti daugiau...
 
LIETUS ANT PINIJŲ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė GABRIELE D'ANNUNZIO 1863—1938   
Nuotraukoje: T.Zikaras. Kompozicija

Klausyki: Pamiškėje

ne žmonės,

ne jų tai žodžiai —

nauja kalba,

tolimas lietaus lašų,

lapų tik šnarėjimas.

Klausyki — lyja,

iš retų debesų.

Lyja ant druskinių

tamariškų kamienų,

viršum žvynėtų

lyja pušų —

ant dyvinų mirtų lyja —

ant skaisčiųjų žirnikų,

ir ant gėlynų galvų,

susigūžusių krūmų —

kadugio uogų —

ir ant mūsų veidų,

ant miškuotų — lyja,

Skaityti daugiau...
 
Rodinas PDF Spausdinti El. paštas
Parašė A.   
Nuotraukoje: August Rodin. Mąstytojas

August Rodin gimė 1840 m. lapkričio 4 d. Paryžiuje. Jo tėvai — paprasčiausi prancūzų sostinės piliečiai. Apie jo vaikystę žinome labai maža. Nebent tik tiek, kad ligi 14 metų jis gyveno Beauvais pensione, kur jo dėdė buvo įsteigęs vad. laisvąją mokyklą,. Šiltos ir rūpestingos tėvų rankos pasigedo jis ir vėliau, grįžęs vėl į Paryžių, kur pradėjo lankyti piešimo mokyklą. Visą jaunystę jį lydėjo skurdas, užtat jo gyvenimo turini įprasmino darbas, i kurį iš pat ankstų dienų pasinešė su visa jaunatvės veržlumo kupina siela.

Jis tris kartus mėgino stoti į Ecole Nationale des Beaux-Arts, bet kiekvieną „kartą vis nesėkmingai. Tad septyniolikos metų stojo padėjėju prie vieno dažytojo, dirbo liejykloje ir kalykloje, kai tik susirasdavo valandėlę laisvesnio laiko. Tuo metu jis ypač buvo susižavėjęs Carpeaux ,,Šokiu“, sukėlusiu tuometinėje visuomenėje didelį susijaudinimą ir griežčiausią kritiką. 1864 m. įstojo į garsiąsias Sėvres dibtuves ir daug ko išmoko iš Barye ir Carrier-Beleuse, kurio stilių jis pats pasisavino ir su kuriuo drauge 1871 m. iškeliavo į Belgiją. Ten vėliau susidėjo su Constantinu Meunier ir dirbo drauge su van Rasbourg'u. 1875 m. pažymėtini kaip jo pirmosios kelionės į Italiją metai — tada jis aplankė Romą ir Florenciją.

Skaityti daugiau...
 
Europos Taikos Konferencijos PDF Spausdinti El. paštas
Europa dega, ir iš jos pelenų kursis, nauja sąranga. Tiksliau tarus, tai bus sena santvarka, tik kai kuriais naujais bruožais praturtinta. Europos formų pakitimas visose valstybėse yra neišvengiamas. Jis įvyks, ir mes pergyvensime tą visuotinį perversmą.

K l e m. M e t t e r n i c h (1773—1859)

Visuotinės krizės metu, kai skausmingai brėkšta nauji laikai ir pervertinamos visos vertybės, o pasaulis jieško naujo kelio, iki šio meto nemokėdamas išbristi iš praeityje sukurtos suirutės, pravartu prisiminti tuos Kl. Metternicho žodžius, Kai kas prileidžia, kad staiga bus prieita prie pasaulinio rūmo, kuriame tarps santarvė. Prileiskime, kad pasaulio pabaisa — bolševizmas išnyks ir bus sukurta nauja pasaulinė galia, turinti sprendžiantį žodį. Ir toji pasaulinė santvarka priklausys nuo visuotino nusiteikimo ir valdančiųjų moralinio skaidrumo. Gaila, bet turime sutikti su Napoleonu I, kad „Stupiditė, le secret des grands rėgnes“ — kvailiojimas — paslaptis didžiųjų viešpatijų. Kvailiojime negalime jieškoti išminties ir padorumo. Tų veiksnių ypač pasigendame visur ir šiandien, o ypač tarp didžiųjų galybių atstovų, kurie skelbia visuotinius idealus, kalba atvirai, kad slėpus kai ką baisaus ir gresiančio.

Nuo Metternicho daug kas pakitėjo. Atskiros valstybės, tarčiau galybės, nustoja visuotinio svorio. Jų vieton kyla pasaulis — visuma vieton dalies. Jos gal pereinamu metu atlieka tam tikrą vaidmenį. Dabar rungtyniauja dvi kontinentinės galybės dėl pirmavimo, nes žino, kad žemynai yra likę tik“ pasenusiomis  geografinėmis sąvokomis. Jos negali nūnai apsidrausti. Kaip britų jūrų laivynas gintų salas, kai oro laivynas išplėtė sparnus. Mokslas sukuria nepaprastas, visuotines naikinančias priemones. Ūkio ir socialinėje srityje mokslo išdavų pritaikymas nors numanomas, bet aiškiai nesuvokiamas.

Skaityti daugiau...
 
Popiežiaus Celestino VI laiškai žmonėms PDF Spausdinti El. paštas
Kunigams!

 
Mano broliai, mano vaikeliai, į jus, Kristaus kunigai, pirmiau negu į kitus, kreipiu savo žodį. Širdį veriantį paskatinimo, pasipiktinimo, paraginimo, bet pirm viso meilės žodį. Jei kartais jis pasirodytų griežtas, pagalvokite, jis pirmiau manyje negu jumyse sukelia skausmo jausmą.

Nemanykite, kad jūsų gyvenimo aš nepažįstu, jūsų gyvenimo aukos, dramos, kalvarijos. Kaip žinote, aš taip pat savo jaunystėje buvau sielų ganytojas ir nepamiršau gundymų, nusivylimų, apsileidimų, kurie slegia ir mažina mūsų tarnybos didybės džiaugsmą. Mums labiau negu eiliniams krikščionims pasibaisėtinai tikras yra Jėzaus skundas: „Dvasia yra budri, bet kūnas silpnas“.

Kiekvienas mūsų yra ant geležinio įkaitinto kryžiaus ištiestas minkštos masės kūnas. Kas gi nustebs, jeigu jis stengiasi atsitiesti, jieškodamas patogesnio guolio? Kunigas yra tarpininkas tarp Dievo ir žmogaus, tarp žmogaus atitolstančio ir Dievo jį sekančio, tarp maištaujančio žmogaus ir visagalio Dievo, tarp atgalios pasitraukiančio žmogaus, susigūžusio savo bejėgiškume ir Dievo, kurs nepermaldaujamoje ir begalinėje Savo meilėje laukia iš jo visko.

Iš mūsų daugiau negu iš visų kitų, gimusių.iš moters, buvo pareikalauta. Esame sukurti iš kūno ir kraujo, bet privalėtume būti panašūs angelams. Gyvename greta liūno ir jo pūvančių garų, o privalėtume išlikti visados švarūs. Esame įleidę šaknis į žemės pakalnes, o visa mūsų būtis privalėtų būti danguje.

Jūsų tarpe yra tokių, kuriems pavyksta išsaugoti gryną pašaukimo prasmę ir kurie moka gyventi, kaip mirgąs šviesus šešėlis begaliniame žaibais švytinčiame Dievo šešėlyje. Bet nedaug tokių, ir jie nėra saugūs tarp „tamsios nakties“ sielos kančių, dvasinės sausros, kuri kartais net ir maldai nenusilenkia.

Skaityti daugiau...
 
eilėraštis PDF Spausdinti El. paštas
Parašė MEDARDAS BAVARSKAS   
Einu atgal. O ką darysiu,

Jei tavo būstinė ne man?

Einu atgal. Jei pakely parkrisiu,

Einam, o Viešpatie, ainam — —


Man skauda kojos ir širdis krūtinėj,

Kaip pasmerkto, skaudi ir nerami.

Neduok, kad ši kelionė būtų paskutinė,

Neduok, jei Tu matai mane, jei Tu girdi.


O taip, girdi mane, nors mano balsas

Praskamba kurčiai gąsdindams mane.

Žinau, matai mane. O tokie baisūs

Paveikslai tavo vaikščioja žeme — —


Einu atgal. O ką darysiu,

Jei Tavo būstinė ne man?

Jau šimtą kart kritau ir dar parkrisiu...

Aiman, o Viešpatie, aiman — — —

 
DR. K.GRINIAUS „ATSIMINIMAI IR MINTYS“ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Zenonas IVINSKIS   
 

 

V E R T I N I M A I


Dr. K. Grinius: Atsiminimai ir Mintys. I. Patria, 1947-400 lietuviškos knygos sukakties metais. 304 p. Tiražas 5 000 egz. Spaudos darbai: Sudd. Verlagsanstalt und Druckerei Ludwigsburge.

Lietuvių tautinio atgimimo epocha yra reikšmingiausias naujosios Lietuvos istorijos laikotarpis. Juo remiame dabartine, mūsų tautinę egzistenciją. Iš jo semiamės jėgų savo ateičiai. Ir jeigu reikėtų nurodyti apskritai į svarbiausius du momentus lietuvių tautos istorijoj, pvz., kada jie buvo sukūrę savo I-ją valstybę, sakytume, tai būtų pirmiausia dviejų amžių kovos su ordinu; bet jeigu kalba eitų apie laikus po 1795 m., tai šalia Ilsios valstybės sukūrimo fakto, tautinis atgimimas, su slaptąja spauda bei herojiškąja knygnešių gadyne, visada išliks ateities kartoms svarbiausiu- lietuvių tautos egzistavimo bei išsilaikymo veiksniu.

Nors apie tautinį atgimimą ir spaudos draudimą prirašyta daug atskirų straipsnių, viena kita knyga, nors jau yra pasirodę atskirais klausimais ir vertų dėmesio studijėlių, nors yra nemaža žurnaluose ir laikraščiuose išmėtytų, įvairių veikėjų atsiminimų, bet vis dar iki šiol neturime išsamaus ir vientiso veikalo tos taip svarbios epochos istorijai. Toks darbas būtų labai platus. Jis turėtų apimti atsiminimus, gausią lietuvių ir kaimynų spaudą, archyvinę medžiagą. Bet kol tokia išsami monografija bus parašyta, reikės tenkintis ,tuo, kas prieinama, ir pirmoj eilėje dabar teks graibstyti išblaškytas keletos tyrinėtojų studijėles ir įvairias atsiminimų nuotrupas.

Labai stambų įnašą čia sudarys Dr. K. GRINIAUS „Atsiminimai ir mintys“, kurių, siekiančių iki 1926 m., rodos, numatyta išleisti dar trys tomeliai. Savo „Atsiminimus“ Dr. K. G. buvo rūpestingai (nuo 1925) surašęs Lietuvoje (iki 1941). Prie jų buvo apie 400 varpininkų biografijoms medžiaga, medžiaga Lietuvos ligoninių istorijai etc. Bet visa tai liko Lietuvoje rūpestingai užkasta. Tai, ką dabar gerb. aut. paduoda, beveik viskas yra rašoma iš atmintis. I-ji dalis apima Dr. K. G. trumpą biografiją, atsiminimus iki 1894 m. pradžios. Paskui pamečiui kalbama apie septynerių metų laiką (1894—1900).

Iš karto skaitytojas nustemba, kad autorius „neturėdamas savo rankose nei kokių šaltinių, kurie padėtų nors įvykių laiką nustatyti“ (21), yra davęs savo turiniu tikrai gausius „A.— M.“ O juose sudėta tiek daug ir įvairios medžiagos, suminėta nepaprastai daug pavardžių! Tad iš viso nebūtų įmanoma nė apytikriai patiekti turinio santrauką. Nors ,,A.—M.“ yra apriboti Dr. K. G. gyvenimo chronologija, tačiau čia minima daug dalykų ir prieš gerb. aut. gimimą (1866), nevengiant ir senosios istorijos. O ryšium su veikėjų pavardėmis ir faktais dažnai mėgstama pereiti ir prie įvykių po 1900. Rašo autorius apie viską, kas jį supo, iš dalies praleisdamas tik savo jaunystės laikus, jau aprašytus 1926 „Varpe“. Tad čia, galima sakyti, nėra pilnai atvaizduotas tas laikotarpis kurį, pvz., prof. M. Biržiška nepaprastai rūpestingai sau surašė („Anuo metu“). 1926 „Varpe“ reikės jieškoti kai kurių Dr. K. G. gyvenimo faktų iki jo 27 metų amž. pabaigos (pradžios mokslas, gimnazija, universitetas).

Skaityti daugiau...
 
TREMTIES POETAS PRIEŠAIS PASAULĮ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė J. Miliušis   

 

Bernardas Brazdžionis, ŠIAURĖS PAŠVAISTE, 1947 m. 76 psl. Išleido L. Vismantas. Viršelis P. Osmolskio.

 

Pirmasis tremtyje B. Brazdžionio poezijos ,,Svetimų Kalnų“ rinkinys kritikos buvo sutiktas su rezervais, nors bendrai teigiamai įvertintas. Buvo konstatuota, kad tremties sunkus gyvenimas B. Brazdžionio poezijoj yra padaręs įtakos ne tik tematikos, bet ir nuotaikos atžvilgiu. Tai ypač lietė patriotinius eilėraščius, kuriuose ankstybesnę, galbūt vyraujančią, herojinę nuotaiką pakeitė eleginė. Tas naujas posūkis, netekus po kojų savo gimtosios žemės, buvo visai suprantamas ir pateisinamas. Tai buvo tik konstatavimas, bet ne priekaištas, nes juk galima sukurti gerų eilėraščių tiek herojinėj, tiek eleginėj nuotaikoj. Ir daugumai poetų elegija yra labiau prie širdies negu odė. Kadangi B. Brazdžionis buvo eilėje tų retesniųjų poetų, kurie ir herojinėje nuotaikoje gali parašyti neblogų eilėraščių, o okupacijų metais jis buvo pasireiškęs, kaip herojinis šauklys, beveik kaip lietuvių tautinis pranašas, tai kritikų pastaba apie mūsų poeto pasukimą į elegiją B. Brazdžioniui nėra patikusi.

Be kito ko šitaip mums leidžia spręsti antrasis tremty išleistas B. Brazdžionio lyrikos „šiaurės Pašvaistės“ rinkinys. Jame autorius rodo valingų pastangų grįžti į. herojinį žanrą. Tiesa, patriotinė elegija čia taip pat nėra išnykusi, tačiau žymi dalis tos rūšies eilėraščių baigiami su tikėjimu į tremtiško lietuvių gyvenimo laimingą pabaigą, į grįžimą Lietuvon ir į tėvynės prisikėlimą. Antai B. Brazdžionis „Pavasario svajonę“ baigia šitokiomis viltingomis eilutėmis:

Kaip sodybų gimtų žiburėliai užgesę,

Iš kapų kels tėvų amžių glūdinčią dvasią

Bet širdy jie neges ir gyvi bus ir švies,

Ir iš viso pasaulio mus tėviškėn ves. (37 psl.)
Skaityti daugiau...
 
VYT. ALANTO „DRAMOS VEIKALAI“ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė DM.J.   

Vytautas Alantas. DRAMOS VEIKALAI „Akštadvaris“ ir „Buchalterijos klaida“. Išleido „Mūsų Kelias“ 1947 metais. Viršelis P. Osmolskio.

Knyga, deja, nieko naujo į mūsų literatūrą neatneša. Dramos veikalų bado lietuviškoj raštijoj nesumažina. Prisiminus, kad dramos žanras ypatingai reikalauja kūrybinio brandumo ir kad jame mažiausiai leistini rašytojiški eksperimentai bei savo talento jieškojimai — šios knygos pasirodymu negalima perdaug džiaugtis.

Vytauto Alanto knygoje randame du veikalus: „Aukštadvarį“ — 3 veiksmų dramą ir „Buhalterijos klaidą“ — 3 veiksmų komediją. I. Dramos veikalo branduolys paprastai yra sprendžiamoji problema.

 
„Aukštdavaryje“ ji yra gana sunkiai sugaunama. Galbūt ją galima būtų pavadinti sveikojo, vispusiškai gyvenimą teigiančiojo prado susidūrimu su liguista dvasiniuose kompleksuose susipainiojusia pasaulėjauta. Pirmąjį atstovauja senoji Žymantienė Morta ir jos sūnus, daktaras, jaunoji agronome; antrąjį Irena Žymantienė ir romantiškoji legendos Sigizmunda. Šalia teigiamųjų abiejų polių atstovų grupuojas neigiamieji charakteriai, kurių vienintelis tikslas — visomis priemonėmis siekti materialinės naudos. Tai Irenos Žymantienės brolis Jackūnas, iš dalies jo tėvas ir ūkvedis Žymantas.

Medžiaga, kaip matome, veikalui pasirinkta visai nebloga ir duodanti daug“ galimybių dramatinei akcijai. Veikėjai organiškai suaugę su atstovaujama pasaulėžiūra ir, svarbiausia, yra išvengta jų suschematizavimo. Jie nekalba oratoriškai iš savo tribūnų, kas yra svarbiausioji naujosios Škėmos dramos „Živilės“ yda, bet neprarasdami savo žmogiškos gyvybės ir šilumos kovoja su likimo jiems skirtomis situacijomis.

Tačiau visa nelaimė glūdi pasirinktosios medžiagos apipavidalinime. Galima būtų pasakyti, kad V. Alantas privertė savo veikėjus būti žymiai plokštesniais, nei jie patys norėjo būti. Štai, pavyzdžiui, autorius sukuria dirbtiną, neišpasakytai sentimentalią dramos atomazgą, kurioje Irena Žymantienė, apsivilkusi jungtuvių rūbais, nusiskandina, o agronome Julė patetiškai pastato prie jos ir Sigismundos portreto gėles, turinčias simbolizuoti jų nerealų, svajingą ir trapų gyvenimą.

Skaityti daugiau...
 
GINČAS DĖL LIBERALIZMO PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Ant. Maceina   

Į V Y K I A I   I R   Ž M O N Ė S

Mano straipsnis „Liberalizmo kelias į bolševizmą“ (Aidų 13 nr.) - nevieną sujaudino ir net papiktino. Nevienas, buvęs liberalu visą gyvenimą ir net lankęs bažnyčią, pasijuto Įžeistas išgirdęs, kad jo eitas kelias — yra kelias į bolševizmą. Nevienas taip pat pačią straipsnyje keliamą idėją pavadino ,,klaikia klaida“ ir „pigia demagogija“ (plg. „Mintis“ 1948 m. geg. 14 d.). Visa tai rodo, kad liberalizmo santykis su bolševizmu yra jaudinantis dalykas, kuris prašosi ne tik keliamas, bet ir nagrinėjamas. Palikdamas ateičiai istorines šio klausimo papildas, kurias kiti gal dar geriau padarys, negu aš, šiuo tarpu norėčiau sustoti tik ties keletą pastabų, kylančių ryšium su atsiradusiais priekaištais ir nesusipratimais.

1. Straipsnio priežastis


Kai kas klausia, kodėl minėtas straipsnis buvo parašytas kaip tik šiuo metu,, kada visos jėgos yra telkiamos kovai prieš bolševizmą? Ar tai neskaldo šių, taip dabai dabar reikalingų jėgų? Ar tai nėra meškos patarnavimas, nes, sakoma, straipsnio „išvadomis galės džiaugtis tik Stalinas“ („Mintis“, ibd.).

Visai teisingai yra pastebėta, kad straipsnis yra atsiradęs „tik ne dėl V. Ramono „Kryžių“ („Mintis“ ibd.). Aišku, ne! V. Ramono veikalas buvo tiktai proga, tiktai akstinas priminti mūsų visuomenei paties Kristaus paskelbtą, tačiau daugelio jau spėtą pamiršti tiesą, kad velnio negalima išvaryti belzebubu.

Skaityti daugiau...
 
KOLEGOS, SUSIMĄSTYKIM PDF Spausdinti El. paštas
Parašė DM. Jesaitytė   

A K A D E M I N I S   G Y V E N I M A S

Dažniausiai jau pirmasis vaizdas, kuris mus sutinka, kai mes išeiname į svetimojo miesto gatves, yra griuvėsiai. Jeigu nėra tai pirmasis įspūdis, kurį pagauna mūsų žvilgsnis, tai, kur nors netoli, kur mus nuveda pirmieji jieškantys žingsniai, mes juos surandame: dideles, kažkokios beprasmiškos jėgos išmuštas duobes ir subyrėjusius, dažnai didelių pastatų luitus. Toli nereikia jieškoti įrodymų, kad mūsų laikotarpis yra sunkus, neviltį nešąs ir grasinąs savo bejėgiškumu. Čia pat, kasdieniškiausio gyvenimo smulkmenoje mes pajuntame, kad istorijon yra atėjusi sunki diena, diena, kuri žmogui atskleidžia sudužusius daugelį jo tikėtų stabų ir kartu sugniužusius jo pačio namus, diena, kuri tačiau kartu klausia: ko žmogus norėjo taip viską griaudamas ir ko jis dabar nori ir kur jis dabar eis.

Lietuviškoji studentija — tiksliau, jaunoji lietuviu šviesuomenės karta stovi prieš šių dienų griuvėsius ir kartu su kitais žmonėmis yra įpareigota klausimo, kurį dabartinis Europos sugriuvimas kelia. Dar daugiau — atsakymas, kurį mes į šitą klausimą duosime, lems mūsų gyvenimą, nes mes esame jaunoji karta.

Vieną kartą lietuviškoji studentija yra atidavusi didelę duoklę gyvenimui. Ji yra savo tautą mylėjusi labiau už savo asmeninį likimą ir jos atgimime mačiusi savo darbo tikslą? Tai buvo nepamirštami „Aušros“ idealizmo laikai. Tačiau mūsų kartos laikotarpis yra sunkesnis nei aušrininkų. Sunkesnis, nes prieš mūsų akis yra gyvas Nepriklausomos Lietuvos tragiškas likimas, nes mes matome savo akimis, kaip nuostabiai greitai sudužo tų pačių, savo idealizmu mus stebinančių aušrininkų pastangos, nes mes-matome dar daugiau — visi žmogaus dvasinį gyvenimą giną žodžiai mūsų dienose yra tapę tušti ir bejėgiai. Mes gyvename pasaulinės krizės laikotarpį ir patys esame jos grasinami. Europa nebeturi tikslo, nebeturi idealų; mūsų karta yra grasinama pavojaus jų irgi netekti.

Tremtis mums leido pažinti Vakarų Europą. Savo akimis mes matome tautas, kuriose bet iki šioliai formavosi Europos veidas ir mes turime progos patys gerai pažinti Vakarų Europos žmogaus kelią ir dabartinį, vieną tam-. šiaušių jo posūkių. Mes galime palyginti savo jėgas su Vakarų Europos žmogaus ir savo tautos dvasią iškelti kaip ginklą prieš dabartinę krizę.

Skaityti daugiau...
 
ATSIŲSTA PAMINĖTI PDF Spausdinti El. paštas

LITHUANIAN ART IN EXILE. Managing Editor Paulius Augius in collaboration with Viktoras Petravičius, Adolfas V a l e š k a and Liudas Vilimas. Wrapper by Telesforas Valius. Published by T. J. Vizgirda under the auspices of the Kommįttee of the Lithuanian Art E x h i b i t i o n in the USA under Military Government License. Tranladed by Dr. W. Rickmer Rickmers. Text and Illustrations printed by Muenchner Graphische Kunstanstalten, Muenchen. Ali Rights reserved and Copyright by T. J. Vizgirda. Number of Copies 5.000. One hundred Copies are numbered. Germany, 1948.
 
KETVIRTIEJI ŽVILGSNIAI, neperiodinis leidinys, 1948. vasaris, Nr.4. Redaktorius Jonas Mekas. 66 psl., kaina 8 RM.

DP BALTIC CAMP AT SEEDORF. Prepared by S. Narkeliunaitė, artist J. Steponavičius, published by UNRRA Team 295 B.A.O.R. Tai skoningai paruoštas vaizdų albumas, apimąs visas buvusios Seedorfo stovyklos gyvenimo sritis. 184 psl.

LITHUANIAN BULLETIN, published by the Lithuanian American Council, 233 Broadway, New York 7, N.Y. March —April 1948. Nos. 3—4.

VARPELIS. Mėnesinis religinis ir patriotinis Šv. Pranciškaus dvasioje laikraštis. Leidžia Lietuvos Pranciškonai Amerikoje. Gegužės mėn. Nr.5. Adresas: Kennebunk Port, Maine. U.S.A.

J. Švaistas. SIELA LAGAMINE. Novelės. Išleido „Atžalynas“. 1948 m., 144 psl., kaina 7 markės.

Dr. ing. Jurgis Gimbutas. DAS DACH DES LITAUISCHEN BAUERNHAUSES AUS DEM 19. JAHRHUNDERT. Ein Beitrag zur Geschichte des Holzbaues. Stuttgart, 1948. 104 psl. teksto ir brėžinių ir 24 puslapiai fotografijų.

 
PATIKSLINIMAS PDF Spausdinti El. paštas

 

„AIDŲ“ 14-tame numeryje prie Dr. M. Alseikaitės — Gimbutienės straipsnio „Liaudies meno šaknys“ pridėtina dar:

ILIUSTRACIJŲ ŠALTINIAI

P a v. 2. Iš P. Grimm, Die Salzmūn-der-Kultur in Mitteldeutschland, Jahresschrift... 1938.

P a v. 3, 4 ir 5. Iš Jaroševičiaus - Basanavičiaus „Kryžiai“, 1912.

P a v. 6. Iš Rūkštelės, Lietuvių tautodailė, 1926.

P a v. 7. a) iš A. Botticher, Die Bau-u. Kunstdenkmaler Prov. Ost-preuBen, 1898, b) iš Macie'jausko t. p., c) ir d) iš Frolich, Dachgie-belverzierungen in Preufi.Litauen, Ztschr. f. Altert. Insterburg, 1893.

P a v. 8. Iš Maciejausko, Lietuvių statybos ir puošymos pavyzdžių albumo, 1923.
P a v. 9. Iš F. Adama van Scheltema, Die Kunst unserer Vorzeit, 1938.

 

P a v. 10. Iš A. Tamošaičio margučių rinkinio.

P a v. 11. a) Stokholmo Muz. b) Kauno VDK Muz.. paskelbta Puzino Senovė IV, 1938, c) Kauno VDK Muziejus.
 
 
AIDAI PDF Spausdinti El. paštas

A I D A I - Lithunian Cultural Magazine - E C H O E S


Published under EUCOM

Civil Affairs Division Authorisation for United Nations

Displaced Persons Publicatlon

No. UN DP 204, 11 March, 48

Editor and publisher — Jonas Sakevičius

Munchen 27, Rauchstrasse l/II

Red. leidėjas — Jonas Sakevičius.

Redaktorius — Kazys Bradūnas.

Redakcijos adresas: Munchen 27, Lamontstr. 21.

Administr. — Augsburg, Hoehfeld, D.P. Baltic Camp.

Numerio kaina 6 RM.

Printed by Haas & Cie., Augsburg
Circulation: 2000



 

 
Viršeliai PDF Spausdinti El. paštas
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai