Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
1948 m. 16-17 liepa-rugpjūtis
TURINYS PDF Spausdinti El. paštas
Kun. V. Balčiūnas — Gyvoji Dvasia .......................................................................... 289
Stasys Yla — Maldos ................................................................................................. 294
Juozas Girnius — Gamtos praradimas ...................................................................... 295
Jonas Aistis — Poeto dalia (Eilėraštis) ...................................................................... 299
Antanas Vaičiulaitis — Italijos vaizdai (Pecci tėviškėj, Pietro Mascagni koncerte) 301
Dr. KonstantinasAvižonis — Vytautą Didįjį prisiminus ............................................ 303
Kazys Bradūnas — Protėvių dausos, Žirgas, Tautodailė, Ištroškus,
Tėviškės papėdėj (Eilėraščiai) ................................................................................... 308

P. Juodaitis — Valstybė ir privatinė iniciatyva ūkyje ............................................... 310
Aloyzas Baronas — Vakare (Eilėraštis) .................................................................... 313
O. V. Milašius — Rugsėjo Simfonija (Išvertė A. Vaičiulaitis) ................................. 314
P. Jurgėla — Amerikos užsienio politika ................................................................... 316
V. Kazokas — Audra stiklinėje .................................................................................. 323

KŪRYBOS PASAULY
Leonas Miškinas — Pulgio Andriušio lyrinės apysakos ........................................... 325
Algirdas Mikulėnas — Naujų kelių ilgesys arba žvilgsnis į „Žvilgsnius“ ................ 327
Vaclovas Biržiška — Prie St. Barzduko straipsnio apie Kazimierą Jaunių .............. 328
P
ro f. Steponas Kolupaila — Įdomios smulkmenos iš didžiųjų žmonių gyvenimo ..... 329
Br. J. Grinius — Lietuvių Kultūros Muziejus Amerikoje .......................................... 331
Vaclovas Biržiška — Atsakymas p. J. Griniui ........................................................... 332
K. — Amerikiečių teatras .................................................................................... ...... 334


DAILĖS DARBAI
E. Docienė-Šidlaitė — J. G. Biustas, viršelių I-mame psl. (Iš „Lithuanian Art in Exile“)
Skaityti daugiau...
 
GYVOJI DVASIA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė KUN. V. BALČIŪNAS   


ĮŽANGA

Štai šių dienų dilema: gyventi ar mirti. Tokiais atvejais visa metama į šalį ir iš paskutiniųjų stengiamasi gelbėti gyvybę. Nesigailima nieko, aukojama visa. Toks savo prigimtimi yra gyvosios dvasios klausimas. Toks jis yra pavieniam žmogui, atskiroms tautoms ir visai žmonijai. Toks jis buvo visais laikais, toks jis yra ypač šiandien, visu aštrumu iškilęs visame žemės rutulyje. Tai tikra prasme gyvenimo ar mirties klausimas.

Mūsų tauta jau kelinti metai rungiasi žūtbūtinėj kovoj, stovėdama tarp gyvenimo ir mirties. Šita kova už žemiškąją egzistenciją yra vaizdus simbolis tos kovos dėl amžinumo, kurią ji, Dievo pašaukta, vedė šimtmečius, kurią kovoja dabar ir dėl kurios grumsis ateityje. Stovėti nuošaliai ir likti abejingu, rūpinantis tik siaurais savo asmens reikalais, šito akivaizdoje reikštų tam tikrą savos tautos išdavimą: tegu ji žūsta, kad tik aš gyvenčiau! Iš antros pusės, imtis priemonių, kurios iš savęs nėra pajėgios iškovoti ir amžiams patikrinti tautos egzistenciją, mažiausiai būtų neišmintinga.

Prieš pora metų Columbe pasakytoje kalboje Jungtinių Amerikos Valstybių prezidentas Trumanas religijai ir demokratijai priskyrė nacizmo ir fašizmo pergalę ir „iškilmingai tvirtino“, — cituojame pažodžiui „Osservatore Romano“ (1946. III. 8, 57), — „kad tik didelis dvasinių jėgų budrumas ir religija pajėgs išgelbėti pasaulį nuo sunaikinimo, galinčio kilti iš atominės bombos panaudojimo“. Būdinga ir kartu džiugu, kad ir pasaulio didieji pradeda įžiūrėti išsigelbėjimą religijoj.

Skaityti daugiau...
 
MALDOS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė STASYS YLA   
aženklinta pradžia Tavim, o Varde mūsų Viešpaties! Ir pabaiga laikų atliepia į Tave — vienintelį, didžiausią, nemirtingą.

Sujungi Tu vienam varde ir laiką ir beribę amžinybę. Dangus neliauja Jį kartot ir žemei Jis gražiausias iš visų vardų.

Nusvyra galvos prieš Tave, lyg muzikos garsams nuskambus. Sulinksta keliai prieš Tave, tarsi prieš šviesą, iš tamsos sušvitusią.

Lyg žygin toliman mes leidžiamės, paženklinę save Tavim, o Varde palaimos! Karionėse mum skydas pergalės esi, žaizdose — balzamas, mirty — viltis dangaus.

O šventas Žodi, — šventas, šventas, kuris ateini vardą puolusio žmogaus pašvęst!

Nesišaukė dar nieks šituo vardu, o Motin Tremtinių, nes nieks lig šiol tiek ašarų neliejo griuvėsiuos savų namų, dar nieks tiek neverkė dėl atskirties nuo savo artimų ir nieks tiek nevirpėjo dėl grėsmės, kuri sekioja kaip šešėlis mus visur.

O Motin, argi mes neturim kelti rankų į Tave, kuri nešioji mus savoj širdy, kuri visad keliauji su žmonių vargu, kuri pati savoje žemėj nebuvai saugi!
Skaityti daugiau...
 
GAMTOS PRARADIMAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė JUOZAS GIRNIUS   
1.

Mūsų santykis su gamta yra dvejopas. Viena prasme gamta mums yra visiškai svetima. Mes esame visiškai kita, negu gamta. Panašiai gamta yra ir be mūsų — nieko mes jai nereiškiame. Mes esame dvasinio prado asmenybės. Gamta tėra medžiagos viešpatija. Todėl visada žmogus savo buvimą žemėje pergyvena lyg savotišką tremti. Aštriausiai šį pergyvenimą išreiškė Platonas, sakydamas, kad sielai kūnas tėra kalėjimas. Tačiau, antra vertus, ir mes patys priklausome gamtai. Nors ir nesame tik gamta, bet nesame ir grynosios dvasios. Dėl to mūsų santykis su gamta ir yra daug intymesnis, negu tik kalinio santykis su kalėjimo cele. Nėra gamtinė tikrovė mums tik kalėjimas, nes ji drauge yra ir mūsų tėvynė. Negalime niekur kitur išskleisti savo asmenybę, kovodami žmogiškojo pašaukimo dramą, kaip čia — žemėje. Gyvendami ir veikdami gamtoje, mes nuveikiame jos pirminį mums svetimumą ir paverčiame ją savu žmogišku pasauliu.

Pirmąja prasme gamta iškyla žmogui priešu, su kuriuo tenka vesti nuolatinę kovą. Betarpiškai gyvenimo sąlygų žmogui gamta nedavė. A. Gehleno žodžiu tariant, visi gamtos vaisiai žmogui yra tarsi užnuodyti. Norėdamas gamtos teikiamais vaisiais pasinaudoti, žmogų? pirma privalo juos atnuodyti. Dar daugiau: ne tik gamta nelaidavo žmogui betarpiškai gyvenimo sąlygų, bet dargi ji graso žmogui visą laiką savo katastrofinių išsiveržimu. Tai, kas buvo laimėta ilgametėmis sunkaus darbo pastangomis, per akimirką. paleidžiama vėjais ar dūmais. Šita prasme gamta atrodo žmogui visiškai abejinga, nesirūpinanti juo ir nepaisanti jo pastangų. Bet, antra vertus, vis dėlto gamta visą laiką lieka žmogui ir žemė-maitintoja. Nuilsus žmogui nuo darbo, gamta teikia jam poilsio, apgaubdama jį savo gilia ramybe. Rūpesčių prislėgtą žmogų gamta guodžia savo vaikų giedriu nerūpestingumu. Žmogui bemaištaujant ir nerandant savo būties prasmės, gamta nukreipia jo žvilgį į dangaus žvaigždynus, savo harmonija liudijančius, kad visa valdo viena Prasmingoji Ranka.

Skaityti daugiau...
 
POETO DALIA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė JONAS AISTIS   


Siunti mus, Viešpatie, lyg žolynėlį trapų

Į nepasiekiamų, skardžių uolų plyšelį,

Praskleisti širdį, it diskretišką žiedelį

Aukot iš žemės žiupsnio iščiulptąjį kvapą ...

Grenoblis. 1943 m.


Jonas Aistis (viena paskutinių poeto nuotraukų tremtyje, Jung. Amerikos Valstybėse)

 
ITALIJOS VAIZDAI PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ANTANAS VAIČIULAITIS   
Nuotraukoje: Antanas Vaičiulaitis

PECCI TĖVIŠKĖJ

Palikom užu savęs Romos bokštus, Cecilijos Metellos kapo paminklą, kaip pilis horizonte stūksantį, ir iškerojusias pinijų viršūnes. Pro Castelli Romani miestelius skubam tolyn, kur kalnai mėlynuoja, kur gamta laukinesnė. Sudie tau, Frasčati, tavo šauniems sodams ir kvapniam vynui! Sudie tau, Rocca di Papą, kuri prilipai prie kalnų šono, lyg kregždės lizdas, ir dabar žiūri bijodama, kad nenubyrėtum apačion!

Mūsų kelias suka Neapolio linkui. Iš abiejų pusių, atokiai, dunkso kalnai. Tarp jų matai susigūžusius miestelius, tokius vienišus, slaptingus, lyg juose gyventų koki atsiskyrėliai. Net keistą daros, bežiūrint į tuos namus, užsikorusius į pačią kalno keterą, ant pat plikos, akmeningos viršūnės, tartum kokiai dangun iškeltai aukai.

Mano akyse vis tebestovi tie aukštumų lizdai. Antai trobos susiglaudusios pačioje kalno viršūnėje, gal kokio pusantro tūkstančio pėdų aukštyje, kur daug vėjų pūtė, daug lietų plovė ir daug audrų daužė. Rodos, pakils vėtra ir nušluos tuos namus, nužers apačion, ten kur kiparisai žaliuoja ir pinijos kelia savo galvas. O tačiau tas miestelis, lyg koks nuo pasaulio pabėgęs ir apmąstymams susitelkęs, prie dangaus arčiau prikopęs vienuolis, stovi čia susiglaudęs šimtus, gal ir tūkstantį metų, praleidęs pro šalį daug antplūdžių, pats nekartą nuo užpuolimų gynęsis ir sveikas išlikęs, kada per tą laiką slėniuose ne vieną miestą jau smėlis užpustė ar erškėčiai apžėlė.

Keisti, vienuoliški tie miesteliai, toki susitelkę, ne iš šio pasaulio, nors jei ten užsuktum, rastum tuos pačius žmones, tą patį kasdieninį vargą, sutiktum tas pačias vandens nešėjas prie šulinio rinkoje ir rastum tas pačias besmalsuojančių vaikų akis, juodas ir budriai tave sekančias. Rastum ten jaunamartę ant slenksčio su pirmagimiu glėbyje, rastum pageltusio veido senę ir girdėtum skardų dainininko balsą. Kaip visur, taip ir ten štai suskamba varpas vidudienio maldai ir vėl palengvėle tyla, o su juo drauge ir visas miestelis rimsta.

Važiuojam į vieną tokių miestelių, į Jokimo Pecci tėviškę.

Skaityti daugiau...
 
VYTAUTĄ DIDĮJĮ PRISIMINUS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė DR. KONSTANTINAS AVIŽONIS   

1430 m. rugsėjo mėn. pradžioje senojoje Lietuvos sostinėje, didžiųjų Lietuvos kunigaikščių rūmuose vyko skubūs pasiruošimai didelėms ir nepaprastoms iškilmėms. Į Vilnių bei Trakus buvo suvažiavę ne tik svarbieji did. Lietuvos kunigaikščio Vytauto pareigūnai bei bendradarbiai, jo šeimos nariai bei giminaičiai, žymieji Lietuvos didikai ir bajorai, bet kiekvienu metu buvo laukiami ir užsienio valstybių svečiai, pasiuntiniai bei atstovai. Rugsėjo mėn. 8-ji buvo numatyta kaip nepaprasta diena: ją turėjo įvykti Vytauto vainikavimas Lietuvos karaliumi. Toms iškilmėms jau buvo tinkamai pasiruošta, tik dar buvo laukiama imperatoriaus Zigmanto atsiunčiamo žadėtojo karaliaus vainiko su reikalingais vainikavimo dokumentais.

Vytautas su savo svečiais tačiau imperatoriaus pasiuntinių nesulaukė. Bijodami, kad nenutrūktų draugiški Lietuvos ir Lenkijos santykiai ir tuo būdu neišnyktų ir taip jau gana silpnos lenkų viltys, kad Lietuva po Vytauto mirties galutina; susijungs su Lenkija, Lenkijos didikai visomis priemonėmis stengėsi sutrukdyti Vytauto vainikavimą Lietuvos karaliumi, siūlydami jam net Lenkijos karaliaus vainiką ir reikalui esant, būdami pasiruošę pradėti karą su Lietuva. Specialiai pastatytos lenkų sargybos suėmė per Lenkijos teritoriją į Vytauto vainikavimo iškilmes vykusius imperatoriaus Zigmanto pasiuntinius ir tuo būdu sutrukdė Vytauto vainikavimą.

Tai buvo didelis smūgis ne tik pačiam Vytautui, bet ir visai to meto Lietuvos politikai. Tačiau nei Vytautas, nei lietuviai did. Lietuvos kunigaikščio vainikavimo byloje neketino nusileisti ir buvo pasiruošę prireikus net ir ginklu apginti savo teises prieš lenkus. Su imperatoriumi buvo susitarta, kad Vytautui skirtasis Lietuvos vainikas bus pasiųstas kitais keliais, aplenkiant Lenkijos teritoriją; buvo jau paskirtas ir naujas vainikavimo iškilmių terminas, bet senelis Vytautas (jis jau turėjo per 80 su viršum metų) tos šventės nebesulaukė, nes jis po trumpos ligos mirė tų pačių metų spalio mėn. 27 d.

Skaityti daugiau...
 
Iš spaudai paruošto eilėraščių rinkinio „Apeigos“ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė KAZYS BRADŪNAS   

PROTĖVIŲ DAUSOS

Ten sėdite aukštam vėlių suolely

Su ąžuolo vainikais ant galvų,

Kur amžino pavasario šakelės

Pašlaitėm dangiškų kalvų

Po jūsų kojomis žaliuoja ...


Kur ganosi kovų žirgai baltieji,

Laukiniai, nesuvaldomi, laisvi,

Ten saulė motina tarp jūsų rankų skrieja

 

Ir debesys balti, balti...


ŽIRGAS

 

Tik pridėk prie mano kaklo ranką

Ar jauti nerimstantįjį kraują,

Skaityti daugiau...
 
Valstybė ir privatinė iniciatyva ūkyje PDF Spausdinti El. paštas
Parašė P. JUOZAITIS   

Ūkis yra priemonių visuma, įgalinanti žmonių materialinių reikalų tenkinimą. Pats savimi jis nėra jokia vertybė. Tuo pačiu pasakome, kad įgyja prasmės, kai tarnauja žmogui. Ūkinės veiklos uždavinys — nuolatos derinti turimas materialines priemones su aukščiau pastatytu tikslu. Pagal tai ekonomistui lieka specialus uždavinys — surasti geriausią organizaciją, per kurią būtų galima pritaikyti priemones duotiems tikslams.

Tad ūkis privalo tam tikros organizacijos. Jis tos organizacijos juo labiau privalo, kai ūkis įgyja vis platesnį visuomeninį pobūdį. Juk seniai paliko amžių glūdumoje tie laikai, kai atskiras žmogus ar jo šeima galėjo, patenkinti visus savo ūkinius reikalus. Mūsų ūkis — visuomeninis ūkis, kur tik darbo padala pagrįstais mainais žmonės įgalinami tenkinti savus reikalus.

Ūkis — priemonių organizacija. Juo daugiau sukuriama priemonių žmonių materialiniams reikalams tenkinti, tuo labiau ūkis pasiekia jam pastatytą už davinį — suderinti  priemones su reikalu Vadinas, atskiro žmogaus ūkinė veikla apsprendžiama pagal tai, kiek ji efektinga. Tuo pačiu norima pasakyti, kad valstybės ir visuomenės uždavinys — sudaryti žmogaus ūkinei kūrybai tokias veikimo sąlygas, kuriose jis galėtų išvystyti didžiausią savos iniciatyvos pareiškimą.

Iš antros pusės, ūkis, būdamas socialinio pobūdžio reiškinys, negali būti paliktas visiškai atskirų jo subjektų nuožiūra. Atskiro žmogaus ūkinė veikla bei jo naudojamos tam priemonės gal nesiderinti su žmonių reikalais. Žodžiu, ūkyje turi būti jungiamas ekonominis ir socialinis aspektas, t.y. realizuota kuo didžiausia ekonominių ir socialinių reikalavimų harmonija.

Valstybės uždavinys — sukurti tokią ūkio santvarką, atseit, ūkio gyvenimo teisinį sutvarkymą, kur derintųsi individualiniai ir visuomeniniai reikalavimai. Iš to išeina, kad valstybės ir asmens santykių klausimas apsprendžia -pačią ūkio santvarką. Vienokia ar kitokia ūkio santvarka lemia ir valstybė bei privatinės iniciatyvos santykių pobūdį. Tuo atžvilgiu yra pasireiškę du vienas antram griežtai priešingi supratimai, kurie dominuoja visose žmogiškos veiklos srityse šių, dienų pasaulyje. Valstybės totalizmas ir žmogaus asmenybės pasireiškimo laisvė — štai du antipodai, kurie dalija mūsų pasaulį į dvi priešingas stovyklas visais klausimais.

Skaityti daugiau...
 
Vakare PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ALOYZAS BARONAS   
Įgriso varis, plienas, kūjai,

Nubodo šitam pragare.

O aš regiu, klausaisi tujen,

Kaip čiulba paukščiai vakare.


O aš toks liūdnas ir toks vienas

Grįžtu kas vakar į namus.

Ir kas tau kūjai, kas tau plienas,

Kas aš tau liūdnas ir tylus ...


Ir tu klausai, kaip paukščiai gieda,

Stebi lakštingalas mažas.

Ir tau rasą ramunės žiedą

Užkris įpinta į kasas.
Skaityti daugiau...
 
Rugsėjo simfonija PDF Spausdinti El. paštas
Parašė O. V. MILAŠIUS   
 

I

 


Aš sveikinu tave, ateinančią manęs sutikti,

Kai mano žingsniai aidi iš blausios, šaltos laikų angos.

Tave aš sveikinu, vienatve, motina manoji.

Kai mano ūksmėje viešėjo džiaugsmas,


Kai juokas, lėkdamas nei paukštis, atsidauždavo nakčia į veidrodžius,

Kai gėlės, šiurpūs jauno gailesčio žiedai, dusino mano meilę

Ir kai pavydas, nunarinęs galvą, žvelgė vyno taurėj į save,

Mąsčiau tave, vienatve, — aš mąsčiau tave, apleistąją.


Penėjai tu mane kuklia ir juoda duona, pienu ir laukinių bičių medumi;

Man buvo miela valgyti iš tavo rankų, lyg žvirbluičiui,

Nes niekados ašai, o Žindyve, nesu turėjęs tėvo nė motušės.

Manoj pastogėj bastės pamišimas su šalčiu.

Skaityti daugiau...
 
AMERIKOS UŽSIENIO POLITIKA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė P. JURGĖLA   

 

Autorius yra Amerikos lietuvis, Lietuviu. Skautų Sąjungos kūrėjas, buvęs Lietuvos kariuomenės karininkas. Amerikoje aktyviai įsijungęs ne tik į lietuvių visuomeninį gyvenimą, bet ir apskritai į politinę veiklą, kurį laiką buvo demokratų partijos lietuvių skyriaus reikalų vedėju.

KEISTAS AMERIKIEČIŲ POLITIKAVIMAS SU RUSIJA

Lietuviai, kitos tautos ir pagaliau Amerikos visuomenė jau seniai stebėjosi/nesuprasdami keistos Jungtinių Amerikos Valstybių užsienio politikos, daugiausia Rusijos atžvilgiu. Amerikiečių politika su visomis kitomis valstybėmis visuose žemynuose dar buvo galima suprasti, išsiaiškinti ar pateisinti. Bet, kai Prezidento Roosevelt'o rūpesčiu ir pastangomis JAV vyriausybė 1933 m. pradėjo diplomatinius santykius su komunistine Rusija, visi netrukus ėmė stebėtis keistais, nepateisinamais ir tiesiog nesuprantamais Amerikos elgesiais santykiuose su ta Sovietų Sąjunga, kurią amerikiečiai vieningai paneigė, smerkė dėl jos grobuoniškumo, vidaus teroro, laisvių panaikinimo – ir iš viso dėl žiaurios diktatūros ir taip ilgai net jokių reikalų bei santykių su ja neturėjo.

Per 2-jį pasaulinį karą Amerikos įsipolitikavimas ir pataikavimas imperialistinei Rusijai nuėjo tiek toli, kad paprastai savo vyriausybę labai gerbianti ir ypač jos užsienio politiką mažiausiai kritikuojanti amerikiečių visuomenė ėmė reikšti didelį nepasitenkinimą.'Nepaisyta net cenzūros ir kitokių suvaržymų karo metu, kai vyriausybė tokiu atveju visus savo žygius gali pateisinti „bendrais karo aplinkybių reikalavimais, siekiant vien tik priešų nugalėjimo“. Pabrėžiu, nežiūrint net tokios būklės karo metu, daugelis laikraščių, pavieniai kongresmenai, veikėjai ir kai kurios patriotinės organizacijos viešai reiškė didelį nepasitenkinimą ir net aiškų pasipiktinimą bendrąja užsienio politika ir ypač dideliais pataikavimas Rusijai, kuri laužė vieną po kitos savo sutartis su kitomis valstybėmis ir grobė svetimus kraštus. Net dažnai ėmė kartotis vyriausybės (ir paties Prezidento Roosevelt'o) viešų pareiškimų ir pažadų griežtas nesuderinimas su darbais. Tokių reiškinių akivaizdoje dar karo metu žymūs rimčiausi kongresmenai (net valdančios demokratų partijos nariai) garsiai tvirtino, kad Amerika neturi jokios užsienio politikos.

Skaityti daugiau...
 
AUDRA STIKLINĖJE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Vincas Kazokas   


L I T E R A T Ū R O S P A R A Š T Ė


(Kelios pastabos prie A. Nykos-Niliūno straipsnio „Mūsų literatūros kasdienybė keturi šimtai pirmaisiais metais po Mažvydo“, išspausdinto „Aidų“ 15-tame numeryje.)

Nevienas iš skaitytojų galėjo gerokai nusistebėti, perskaitęs „Aiduose“ A. Nykos-Niliūno straipsnį „Mūsų literatūros kasdienybė keturi šimtai pirmaisiais metais po Mažvydo“, nustebti, nes tame straipsnyje išdėstyti tokie dalykai, apie kuriuos niekas nėra girdėjęs, netgi patys rašytojai, kraipydami galvas klausia: kurie gi iš mūsų čia kivirčijasi ir stengiasi vieni kitus nustelbti? Argi iš tiesų yra kokie nesutarimai bei kova tarp senųjų ir jaunųjų? O jeigu tokia kova vyksta arba vyko, tai kur ji reiškėsi ir kokia forma? Vadovaudamasis minėto straipsnio mintimis, skaitytojas pasidarys išvadą, kad iš tikro dalis mūsų rašytojų, šiuo atveju pridėkime A. Nykos-Niliūno žodį „senieji“, trukdo reikštis jaunoms kūrybinėms pajėgoms ir kiekvieną jauną atžalą skuba greičiau nugnybti, kad ji perdaug neaugtų ir tuo pačiu nestelbtų senųjų rašytojų „gęstančių švyturių“. Atrodo, autorius bandė deklaruoti jaunųjų nusistatymą, ir, pareiškiant savo credo, užbaigti pragaištingą kovą tarp senųjų ir jaunųjų, kovą, apie kurią tačiau šiandien niekas nežino ir nieko negirdėjo. Norėdamas įnešti šiek tiek objektyvumo ir iškelti kai kuriuos skaitančiajai visuomenei žinotinus faktus, aš drįstu kalbamuoju dalyku pasisakyti ir dalykus išdėstyti taip, kaip jie iš tikrųjų yra. Man ir dabar, perskaičius straipsnį ir rašant šias eilutes, tebėra neaišku, ko gi gerb. autorius savo minėtuoju straipsniu siekė.

A. Nyka-Niliūnas tikrai akcentuoja kažkokius ginčus, kurie, cituoju, „sudarė kasdieniškojo literatūros gyvenimo foną, išryškino daugelį dalykų, paaiškėjo nuomonių skirtumai ir tuo pačiu pagrindinės mūsų literatūros tendencijos ir kryptys“. Jeigu vyko tokio stambaus masto ginčai, kad net išsikristalizavo mūsų literatūrinės tendencijos ir kryptys, tai jie negalėjo tilpti tarp keturių sienų, bet milžiniška banga turėjo persiristi per visą mūsų kultūrinį gyvenimą. Todėl ir drįstu gerb. straipsnio autorių klausti: kur ir kada vyko to jį kova, kas ją sukėlė ir kas yra nugalėtieji bei nugalėtojai? Kas konkrečiai atstovavo ir gynė taip plačiai straipsnyje išguldytą senųjų nuomonę?

Skaityti daugiau...
 
PULGIO ANDRIUŠIO LYRINĖS APYSAKOS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė LEONAS MIŠKINAS   

V E R T I N I M A I


Pulgis Andriušis ANOJ PUSĖJ EŽERO. Lyrinės apysakos. Išleido 1947 m. „Sudavija“. Lietuvos Raudonojo Kryžiaus literatūros premija.

Pulgio Andriušio naujausioji knyga „Anoj pusėj ežero“ dar kartą nesugriaunamai įrodė, kad Aukštaitija, ypač rytinė jos dalis, yra neišsemiamas lyrikos aruodas. Tai tas kraštas, kurio pagrindinę ašį sudaro didžiojo Kauno-Zarasų plento šiaurinė dalis. Šiuo plentu važiuodamas maždaug galėtum gal net suprasti visą šio krašto lyrinį žavesį ir jo charakterį. Tai tas pats plentas, kuriuo kadaise keliavo Antanas Baranauskas, ir kuriuo daug metų vėliau iškeliavo į pasaulį ir mūsų šios dienos solenizantas Pulgis Andriušis. Platumos begalinės, kalneliai, monotonija ir anas „ilgesys, kuris nusemia žmogų birželio naktį parugėje, ant dvivėžio kelelio.“ (Anoj pusėj ežero, 54 pusl.)

Pulgis Andriušis, atvedęs į mūsų kraštą tragiškąjį La Mančos riterį su jo ginklanešiu, vėliau ilgus metus jukinęs biednus ir turtingus, pavirsdamas beveik bendriniu daiktavardžiu, nei iš šio nei iš to pasirodė su lyrinėmis apysakomis. Tikrai gal daug ką nustebino šis įvykis. Autorius, tai numatydamas iš anksto, savo įžangoje kukliai teisinasi, prašydamas skaitytojo blogai jo nesuprasti ir visus jo žygius pateisinti aukštaičio vaiko prigimtimi.

Tačiau mums šis Pulgio Andriušio „persimainymas“ ir pasirodymas naujajame pavidale buvo tikras ir didelis džiaugsmas. Bet ir tai turint galvoje, anas autoriaus pasiteisinimas yra labai prasmingas. Jame slypi aukštaičio charakterio šaknys: — Aš čia tik taip sau. Nekreipkite dėmesio: tai mano širdis! — Taip kalba visi aukštaičiai. Ir tik perskaičius knygą paaiški kelias, vedantis žmogų nuo juoko iki ašarų, humoristą paverčiantis tragiku. Aukštaičiui tai yra kasdieninė duona. Aukštaitis ir verkia, ir juokiasi, ir miršta pats nežinodamas ko. Jis ir gyvena, tarytum nežinodamas, kur prasideda svajonė kur yra riba, skirianti jo mintyse tyvuliuojančius ežerus nuo realiųjų. Dė to ir „Neįleido“ senasis Mykolą nepajuto, o gal net ir negalėjo pajust metamorfozės iš gyvenimo į mirtį manydamas, kad tai kelionė į save paties pasaulį.

 

Skaityti daugiau...
 
NAUJŲ KELIŲ ILGESYS ARBA ŽVILGSNIS Į „ŽVILGSNIUS“ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Algirdas Mikulėnas   

KETVIRTIEJI ŽVILGSNIAI. Neperiodinis leidinys, 1948 m., vasaris, Nr. 4. Redaktorius Jonas Mekas. 66 psl.

Kiekvienos epochos tragiškumo dalis slypi fakte, kad ji negali pati savęs įvertinti, kad turi gyventi pasmerkta žiauriam ir negailestingam istorijos teismui. Visą laiką pasilieka neaišku, kam kuriama: amžinam gyvenimui ar amžinam išnykimui? Kiekvienas atskiras kūrėjas, gyvas būdamas, yra be atvangos persekiojamas šito niauraus istorijos šešėlio, laužančio jo drąsą ir veržlumą. Dėl to vienas sunkiausių šių dienų naujųjų kelių jieškotojo uždavinys yra išdrįsti atvirai pasisakyti, maištauta ir pasiūlyti naujas formas. Šioje sferoje ilgaamžės kultūros istorijos arenoje visuomet vyko sunki, tragiškai skaudi kova tarp nerizikuojančio, atsargaus ir nepavojingoje sferoje veikiančio žmogaus ir to, kuris, revoliucingos, alkanos prigimties vedamas, rizikuodamas savimi pačiu, drįso veržtis į ateitį, kaip Biliūno pasakos drąsuoliai prie Laimės Žiburio,

Istorijos teismas pasmerkė daugybę vienų ir kitų. Vieni supelijo savo pačių dulkėse, ir jų darbas nustojo prasmės, sugraužtas laiko, kaip anas Gogolio herojaus Pliuškino sausainis, kiti gi žuvo per arti priskridę prie liepsnos. Iš pirmųjų neliko nieko. Antrieji žuvo savo siekimo palaužti, gerai neapskaičiavę savo jėgos, dažniausiai pirmųjų sunaikinti. — Nieko čia nuostabaus, — pasakytų tūlas. Tačiau mums rodosi, kad šitame fakte slypi ir bendrosios žmogiškosios tragikos dalis. Tik tokiais momentais kovojantysis žmogus iškyla visoje savo puošnioje didybėje arba menkystoje. Tokios maždaug mintys, nežinia, kodėl, apima pavarčius „Žvilgsnius“ — neperiodinį keletos jaunų žmonių rotatorium spausdinamą literatūros žurnalą,. Tai irgi minėtos kovos atošvaista. Kovos, kuri nesibaigs iki amžių pabaigos.

Nemanant įvertinti šiame leidinyje spausdinamų dalykų, pasisakyti už arba prieš šio leidinio literatūrinę kryptį, norėtųsi pasidžiaugti, kad dar tebesama ir pas mus paskutinėmis jėgomis kovojančių žmonių, sėjančių ar mėginančių sėti naują sėklą ir nebijančių, kad ją sules konservatyvizmo varnos. O jos yra piktos ir neatlaidžios.

Vis dėlto, iš anksto reikia pasakyti, kad leidinio dalyviai dar per mažai išdrįsta. Daug kur iš didelio triukšmo galėtum pamanyti, kad atves dramblį, o galų gale pamatai, kad iškilmingoje pozoj išveda kiškį. Tikėkit manim, aš čia nenoriu juoktis. Aš noriu pasakyti, kad žurnalo jėgų skaičius tragiškai mažas ir dėl to taip atrodo.
Skaityti daugiau...
 
PRIE ST. BARZDUKO STRAIPSNIO APIE KAZIMIERĄ JAUNIŲ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Vaclovas Biržiška   

M O K S L A S

„Aidų“ 14-tame numeryje pateiktos St. Barzduko žinios apie K. Jaunių yra reikalingos mažų patikslinimų. Paprastai, atsirėmus Jauniaus oficialiniais dokumentais, buvo tariama, kad Jaunius gimė 1848 V 7. Tokią, paimtą iš Jauniaus nekrologų, datą ir aš buvau padėjęs antrojoje ir trečiojoje mano „Lietuvių Bibliografijos“ dalyje. Tačiau nepriklausomybės laikais buvo surasta ir paskelbta ir tikroji Jauniaus gimimo metrika. Iš ten ir aš ją buvau įdėjęs į B. Brazdžonio dar Kaune suredaguotą rašytojų almanachą, iš kurio buvau pakartojęs „Lietuvių rašytojų kalendoriuje“. Dabar savo užrašuose nesurandu, kur toji data pirmą kartą buvo paskelbta, tačiau 1938 m., minint 30 metų Jauniaus mirimo sukaktį, visuose straipsniuose jau buvo nurodoma, kad jis gimė ne 1848 m., bet 1849 m. Tokią datą pateikia ir A. Vilainis, rašydamas apie Jaunių 1938 m. „Naujoje Romuvoje“, sugretindamas Jauniaus gimimo metus su mirusio tais pačiais 1849 m. J. A. Pabrėžos mirimo data. Apskritai, turėdami reikalo su XIX amžiuje gimusių mūsų veikėjų gimimo datomis, dažnai susiduriame su skirtumais tarp oficialinių, ir tikrųjų gimimo datų. Baudžiavos laikais metrikai buvo klastojami nuslėpti nebajorišką kurio kandidato į kunigus kilmę, ir tuomet kartais buvo keičiamos ne įtik datos, bet ir pavardės (Dovydaitis virto Tamulevičium, Tijūnaitis Laurinavičium, Juzumas Girštautu ir t.t.). Baudžiavas panaikinus, šis motyvas atkrito, bet atsirado kitų — kartais norėta pajauninti sūnų, kad atėjus laikui stoti jam į kariuomenę, jo tėvas jau būtų sukakęs 50 metų amžiaus, nes tuomet sūnus buvo nuo kariuomenės atleidžiamas; kartais vaikai tyčia buvo pasendinami, kada jie buvo laikomi.per jaunais priimti į mokyklą. Jauniaus metrika buvo pakeista jau baudžiavas panaikinus, bet sunku būtų pasakyti, kuriais motyvais, tik, greičiausia, ne kariuomenės, kadangi jis iš mažens tėvų buvo skiriamas į kunigus, taigi kareiviavimo prievolė jam negrėsė.

Galima būtų kiek papildyti ir Jauniaus biografiją. Pradžioje jis mokėsi Rietavo 3-jų skyrių pradžios mokykloje, 1861 m. stojo į Telšių progimnaziją, o 1865 m. į Kauno gimnazijos penktąją klasę, bet dėl romantinių priežasčių gimnazijos nebaigė ir išstojo iš septintosios klasės. Keletą metų jis niekur nesimokė, tėvų spiriamas stoti į dvasinę seminariją, bet kada tėvai jau buvo sutikę su tuo, kad jis nebus kunigu, tuomet jis pats nusistatė eiti į kunigus ir 1871 m. buvo priimtas į Kauno dvasinę seminariją. Vyskupo sekretoriumi jis buvo paskirtas ne 1889 m., bet daug anksčiau, nes jau 1884 VI 17/29 vyskupas Baranauskas, rašydamas kalbininkui Hugo Weberiui (šis laiškas yra išspausdintas, „Archivum Philologicum“ 1939 m. p. 230), pasisako, kad Žemaičių vyskupijos sufraganu paskirtas, jis norėjęs Jaunių pastatyti seminarijos rektorium, bet vyskupas nesutikęs atleisti jo iš sekretoriaus pareigų. Taigi jau tuo laiku jis sekretorium buvo.
Skaityti daugiau...
 
ĮDOMIOS SMULKMENOS IŠ DIDŽIŲJŲ ŽMONIŲ GYVENIMO PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Prof. Steponas Kolupaila   

Rausdamasis Vokietijos bibliotekose, užtikau daug žinių apie mokslo garsenybes, jų gyvenimą ir darbus Įsidėmėjau kai kurias smulkmenas, kurių anksčiau nežinojau. Manau, kad jos bus įdomios ir mūsų skaitytojams, ypač mokslo jaunimui. Žymią šių faktų dalį parinkau iš Dr. M. Rūhlmanno, Hannoverio Universiteto profesoriaus, paskaitų iš technikinės mechanikos istorijos (Vortrage ūber die Geschichte der Technischen Mechanik und der damit in Zusammenhang stehenden mathematischen Wissen-schaften. Leipzig 1885).

*

Žymiausias 18 šimtmečio matematikas Leonardas Euleris (1707— 1783), kilęs iš Bazelio, vos 20 metų amžiaus būdamas, buvo pakviestas į Petrapilio Mokslų Akademiją. Prūsų karalius Friedrichas II rūpinosi gauti Eulerį į Berlyno Akademijai, siūlydamas jam 1600 talerių algą. Kai Euleris atvyko į Berlyną, jį labai maloniai priėmė karaliaus motina Sofija Darata, anglų karaliaus Jurgio I duktė. Euleris buvo labai kuklus ir mažai kalbėjo. Karalienė susidomėjo tokiu mokslininko tylėjimu. Euleris pasiaiškino:

— Jūsų Didenybė, aš atvykau iš Rusijos, iš šalies, kur kariami tie, kurie kalba!

Tai buvo 1741 metais ...

*

Per 56 savo mokslinio darbo metus Euleris parašė nemažiau kaip 756 traktatus ir straipsnius. Euleris visada atvaizduojamas su primerkta dešine akimi; jis jos neteko eidamas 28 metus; antrą kartą nuvykęs į Rusiją, jis visai apako; aklas jis išgyveno dar 17 metų. Būdinga, kad daugiausia savo darbų, būtent 459, Euleris paskelbė kaip tik būdamas aklas; suprantama, jis savo traktatus turėjo diktuoti...

* * *

Didžiausias savo epochos analitikas ir matematikas Juozas Liudvikas Lagrange (1736—1813), prancūzų kilmės, gimė ir augo Italijoje, Turime. 17 metų būdamas, jis jau pasidarė karališkosios artilerijos mokyklos Turine profesorium. 1766 metais Prūsų karalius Friedrichas II pakvietė Lagrange'ą Berlyno Mokslų Akademijos prezidentu. Dvidešimt metų vadovavo tasai nepaprastai gabus mokslininkas aukščiausiai vokiečių mokslo įstaigai, tačiau veltui stengėsi išmokti vokiškai. Kai mirė karalius, Lagrange'ui teko keliauti į Prancūziją. Karalienė Marija Antoinetta apgyvendino jį Louvre'o rūmuose; tenai jį užklupo 1789 metų revoliucija.
Lagrange siūlė savo klausytojams studijuoti Eulerio veikalus, nors vieną kartą išsireiškė:

— Jei man tektų pradėti studijuoti matematiką, neišdrįsčiau — išsigąsčiau tų didelių mokslo foliantų!

Skaityti daugiau...
 
Maxo Plancko žodžiai PDF Spausdinti El. paštas

M O K S L A S   I R   R E L I G I J A

Štai kaip byloja apie mokslo ir religijos santykį vienas iš žymiausių šiandieninio mokslinio pasaulio asmenybių, vad. kvantų teorijos kūrėjas ir Nobelio premijos laureatas neseniai miręs velionis vokiečių mokslininkas Maxas Planckas:

„Gamtos mokslai ir religija dviguba prasme žygiuoja ranka rankon. Abu jie sutaria tuo būdu, jog, pirma, abu pripažįsta, kad šalia žmogaus egzistuoja nuo jo nepriklausanti protinga pasaulyje tvarka, ir antra, kad tos pasaulio santvarkos esmės nieku būdu, negalima pažinti tiesiogiai, bet ją galima suprasti, tikriau sakant, nujausti tik netiesiogiai. Čia religija tam tikslui naudojasi savo simboliais, o tikslieji gamtos mokslai — jusliniais jutimais pagrįstais matavimais. Taigi, mums niekas nekliudo, o mūsų vieningos pasaulėžiūros pasigendąs pažinimo troškimas, tiesiog net reikalauja, abi visur tokias veiksmingas ir vis dėlto drauge tokias paslaptingas jėgas — gamtos mokslų pripažįstamą pasaulyje vyraujančią tvarką ir religijos Dievą — vieną su kita identifikuoti. Tuo būdu dievybė, kurią tikįs žmogus stengiasi su savo simboliais padaryti sau artimesnę, prieinamesnę ir suprantamesnę, savo esme galima lyginti su gamtos dėsnių jėga, kurią iki tam tikro laipsnio pažinti įgalina tyrinėjantį žmogų jo jusliniai jutimai.

Gamtos tyrinėtojui tik tai, kas iš pradžių duota, sudaro jo juslėmis pažįstamos tiesos ir jais paremtų matavimų tūriai. Iš čia jis stengiasi induktyviniu keliu pagal išgales priartėti prie Dievo ir jo pasaulio tvarkos, kaip aukščiausio ir niekad nepasiekiamo tikslo.

Taigi, jei tiek religija, tiek gamtos mokslai savo veiklai yra reikalingi tikėjimo į Dievą, tai pirmajai Dievas sudaro visokių svarstymų pradžią, antriesiems — pabaigą, Pirma jai tat sudaro visokių pasaulėžiūrinių svarstymų pagrindą, antriesiems  viso pastato vainiką.
Skaityti daugiau...
 
LIETUVIŲ KULTŪROS MUZIEJUS AMERIKOJ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Dr. J. Grinius   

Kunigas Pr. Juras „Naujosios Aušros“ Nr. 2 ir 3 iškėlė archyvų svarbą tautos kultūrai ir istorijai. Tame savo straipsnyje jis pasigedo, nežinia kur dingusių dokumentų iš lietuvių kūrimosi ir kultūrinės bei politinės veiklos Jungtinėse Amerikos Valstybėse. Nurodęs eilę faktų, kaip nyksta brangi praeities medžiaga, kun. Pr. Juras atkreipė dėmesį į ALKA, kuri yra ne kas kita, kaip Amerikos Lietuvių Kultūros Archyvas, esąs Amerikos Lietuvių Romos Katalikų Federacijos jurisdikcijoj. Tasai archyvas yra Lietuvių Darbininkų Sąjungos namuose Bostone ir tuo tarpu teturi keturius kambarius, kur renkamos knygos, brošiūros, laikraščiai, programos, plakatai, atsišaukimai, laiškai, paveikslai (fotografijos), paveiksliukai, seimų ženkleliai ir kita.

Aišku, kad tasai archyvas, kuris yra pasiryžęs išsaugoti Amerikos lietuvių kultūrinės ar politinės veiklos dokumentus, yra vertas visokeriopos paramos — tiek pinigais, tiek pačia archyvine medžiaga.

Tame pačiame straipsny kun. Pr. Juras iškelia ir dar platesnę mintį. Šiuo momentu, kada lietuvių tauta naikinama savo žemėj, kada jos archyvai ir muziejai blaškomi pagal okupantų įgeidžius, kun. Pr. Juras mano, kad reikia sujungti visas jėgas ir „surinkti į archyvus didžiausius sandėlius lituanistinės medžiagos būsimoms kartoms“. Ir lietuvių gyvenimas koncentracijos stovyklose ir jų vargai bei kultūrinė veikla tremtyje turi išlikti dokumentuota ir surinkta.

Skaityti daugiau...
 
BAŽNYČIA IR ASTROLOGIJA PDF Spausdinti El. paštas

 

M O K S L A S   I R   R E L I G I J A


Neseniai Šveicarijoj pasirodė Louis de Wobl parašyta knyga „Keista duktė“, kurią recenzuodamas „Basler Volks'blatt“, katalikų laikraštis, pasisako ta proga ir dėl astrologijos iš viso. Laikraštis stato klausimą, ar astrologija nėra kaip tokia Kat. Bažnyčios pasmerkta, ir į jį atsako: taip ir ne, nes reikia drauge su šv. Tomu skirti netikrą, prietaringą ir mokslo duomenimis pagrįstą, astrologiją. Popiežiai Sikstas V (1586) ir Urbonas VIII (1631) pasmerkė kupiną prietarų astrologiją, tuo tarpu popiežiai Sikstas IV, Julius II, Leonas X ir Povilas III buvo astrologijos šalininkai. Šv. Augustinas savo Civitas Dei veikale pasmerkia savo laikų nuo tiesaus kelio nukrypusią ir stabų garbinimo prisisunkusią astrologiją. Tuo tarpu kardinolas Petras d'Ailly, pasigaudamas astrologijos, 1418 m. aiškina 6 Apokalipsės vizijas ir rekomenduoja su ja susipažinti Šv. Rašto egzegetams.

Laikraštis pastebi, jog Kat. Bažnyčia nūnai visai teisingai ir su pagrindu smerkia pilną visokių prietarų ir nesąmonių astrologiją, grindžiamą stabmeldžių burtų „išmintimi“, kuria norima pakeisti religijos vietą. Tačiau, iš kitos pusės, taip pat pripažįsta, kad Bažnyčia tais laikais, kada jos įtaka kultūrai buvo jaučiama pati didžiausia, nekovojo su tokia astrologija, kuri dar pagrindiniau atskleidė pačias giliausias gamtos paslaptis ir pagrindinę visų įvykių priežastį, būtent – Visatos Kūrėją. Šv. Tomas žinojo apie tą sąsają, kuri yra tarp žvaigždžių pasaulio ir žmonių buities. Jo mokytojas Albertas Magnus parašė apie astrologiją 3 tomų veikalą, kurio pagrindinės mintys atsispindi jo dvasinio vaiko Dantės Dieviškojoj Komedijoj.

Recenzentas savo išvadas baigia kvietimu, - tikrąją, moksliniais duomenimis pagrįstą astrologiją įtraukti į didįjį dvasios Universitas ir skirti jai žinijos hiėrarchioj priderančią vietą.
 
ATSAKYMAS PONUI J. GRINIUI PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Vaclovas Biržiška   
Į V Y K I A I   I R   Ž M O N Ė S


„Aidų“ 14-tame numeryje ponas J. Grinius surašė man ištisą kaltinamą aktą, kad iš mano, kaipo „rodos“ VDU bibliotekos direktoriaus, kaltės Vakarų Europos mokslo įstaigos neturi lietuviškųjų moksliškų knygų. Nesijaučiu aš aplamai neklaidingas, bet ir nesu jau toks užkietėjęs griešninkas, kad nebūčiau atvirai prisipažinęs mea culpa tais atvejais, jei mano nusižengimai i r nusikaltimai man būtų įrodyti. Deja, šiuo atveju savo sąžinės sąskaiton man pono Griniaus, stojusio dabar prokuroro vieton, primetamų nusikaltimų prisiimti negaliu. Tačiau prileiskime valandėlei, kad tai, kuo mane p. J. Grinius kaltina, būtų teisybė. Kas iš to laimės, jei ponui Griniui ir pavyktų įrodyti, kad tas Vaclovas Biržiška yra pats kenksmingiausias iš visų senosios kartos lietuviškųjų darbininkų? Ir kam bus iš to nauda, jei ir Biržiška nepanorės jam likti skolingas.
 
J. Grinius dedasi mūsų universiteto vidaus reikalų ir tvarkos žinovu ir universiteto senato nutarimų aiškintoju, bet, deja, daugelio faktų jis iš viso nežino, nežino ir to, kad duodamas savo pasikalbėjimą, aš sąmoningai kai ką buvau nutylėjęs, nenorėdamas mūsų senųjų negerovių kelti viešumon. Jis tų visų faktų nežino, nes unversiteto senate jis buvo homo novus. O man tame pačiame senate teko dalyvauti pilnateisiu nariu 13 metų, nuo 1922 m., tai yra nuo to laiko, kada p. J. Grinius geriausiuoju atveju tebuvo pirmojo kurso studentas, dažniausia pavaduojant teisių fakulteto dekaną prof. Leoną, o vėliau ir pačiam tam fakultetui vadovaujant. Bet ir paskiau, kada dėl nesutarimų su švietimo ministru aš pasitraukiau iš tų pareigų, ligi pat vokiečių okupacijos laikų buvau visados kviečiamas į senato posėdžius, kada tuo ar kitu būdu buvo paliečiami universiteto bibliotekos reikalai. Ir visi, tą biblioteką liečia nutarimai buvo daromi tiktai mano pasiūlymais ir ta linkme, kokia man atrodė tinkamiausia. Kita vertus p. Grinius turbūt buvo vienintelis universitete žmogus, kuris nežino, kad aš buvau vienintelis universiteto bibliotekos direktorius (jam tai tik „rodos“), tą biblioteką pradėjęs kurti 1923 I 1 d. ir jai vadovavęs ligi 1944 m., kada man teko iš Lietuvos pasitraukti. Ir čia jau teisingai galiu būti pakaltintas, nes viskas toje bibliotekoje buvo daroma mano žinia ir mano nurodymais. Nors savo santykiuose su mano bendradarbiais ir stengiaus būti tik jų vyresnysis, daugiau prityręs patarėjas, bet ne viršininkas, vis dėlto visi univeriteto bibliotekos tarnautojai buvo mano ruošiami, instruktuojami ir. dirbo vien mano nurodomi. O kadangi be to tos bibliotekos direktorium buvau išrinktas dar tuo metu, kada ir pačios bibliotekos nebuvo, ir pats ją turėjau iš nieko kurti, kadangi bibliotekoje nebuvo nei vieno spaudinio ar rankraščio kuris nebūtų per mano rankas įėjęs; kadangi visa bibliotekos santvarka, ligi mažiausių smulkmenų, buvo mano nustatyta ir visi bibliotekos santykiai su visomis įstaigomis ir asmenimis Lietuvoje ir svetur ėjo tiktai per mano rankas, tai savaime aš buvau atsakingas už visas bibliotekos negeroves ir klaidas, kurios buvo padarytos nuo jos įkūrimo ligi 1944 m. Ir tos kaltės negaliu sumesti ir universiteto bibliotekos komisijai, kuriai vadovavo universiteto prorektorius, nes ša komisija iš viso labai retai teposėdžiavo ir niekados nenutardavo nieko, kas man nebuvo priimtina.

Skaityti daugiau...
 
Naujienos PDF Spausdinti El. paštas

*Įvykusiame reikšmingame pasitarime tarp vadovaujančių organų buvo išaiškinti neaiškumai, pasiektas visiškas susipratimas ir nustatytas akcijos vieningumas.
Ligšiolinėms Vyriausiojo Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto pastangoms rastas pilnas pritarimas. Tolimesnei veiklai užsienyje Lietuvos vardu jam panaujinti krašto įgaliojimai ir tuo jam pripažįstama teisė kalbėti kovojančios tautos vardu.

ELTA

* šiemet Lietuvos Raudonajam Kryžiui sukanka 30 metų. Šia proga tremtyje jam vadovaujantieji žmonės ragina tautiečius iš paskutiniųjų remti L.R.K. veiklą,, šelpiant našlaičius, nedarbingas gausias šeimas, o ypač studentus. Konstatuojama, kad didžiausi L.R.K. talkininkai buvo ir yra Amerikos lietuviai, nepriklausomybės pradžioje jį rėmę per „Lietuvos Raudonajam Kryžiui Remti Draugiją“, o dabar per BALFĄ.

* 30 metų sukaktį minėjo ir Lietuvių Skautų Sąjunga, rugpjūčio 1—15 dienomis surengdama III Tautinę Stovyklą prie Baltijos ir Alpėse. Nepalūžę tremtyje, girdėtis, kad ir tolimesnėj užjūrio emigracijoj lietuviai skautai organizuojasi.

* L.T.K.A.C. Moterų Sekcijos iniciatyva rugpjūčio 1 ir 2 d. d. Hannau stovykloje buvo sušauktas lietuvių katalikių moterų suvažiavimas. Lietuvės katalikės, nepriklausomybės metais susiorganizavusios į gausią ir veiklią draugiją, ir tremtyje pasiryžę tęsti garbingas savo veiklos tradicijas.

* Moksleiviai ateitininkai, veikdami su nemažėjančiu intensyvumu, nuo liepos 29 ligi rugpjūčio 6 dienos buvo susirinkę Garmische į III-čiąją savo Sąjungos konferenciją ir į ta proga surengtąją stovyklą.

* Šių metų liepos mėnesio 5 dieną didelėse iškilmėse Marianapolio (JAV) Lietuvių Kolegijai buvo perduota, saugoti Flosenburge' nacių nukankintų lietuvių pelenų urna. Kankinių pelenai pasiliks ten, kol nebus pervežti į nepriklausomą tėvynę. Jei ligi šiol tik Čikaga didžiavosi Dariaus ir Girėno parku ir Clevelandas savo Lietuvių Kultūros darželiu, tai nuo šiol ir Marianapolis gali didžiuotis kankinių pelenų prieglauda.

* Amsterdame įvykusiame liepos 27 — rugpjūčio 3 d. d. tarptautiniame studentų suvažiavime buvo pakviesta dalyvauti ir 19 DP studentų, atstovaujančių 5 tautybes. Suvažiaviman lietuviai pasiuntė 7 atstovus. Mūsų laisvės kova nušviesta viso pasaulio kolegoms.

 
AMERIKIEČIŲ TEATRAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė K.   
Dabartinės Jungtinės Amerikos Valstybės, būdamos dar Anglijos kolonija, visas savo kultūrinio gyvenimo versmes turėjo toje pačioje Anglijoje. Iš ten kartu su puritonizmu Amerika importavo ir jo neigiamą nuomonę apie meną, o ypač apie teatrą. Viskas, kas tik turėjo ryšio su scena, buvo nuteisiama, kaip baisus nusikaltimas Dievui. Teatras buvo laikomas nuodėminga vieta. Net įvairios mimikos išraiškos kai kuriose kolonijose buvo uždraustos ir. baudžiamos kalėjimu. Žinoma, šitokioje atmosferoje teatras negalėjo klestėti. Pirmosios čia suvaidintosios dramos buvo irgi importuotos iš Anglijos. Pirmuoju nuosavu scenos veikalu amerikiečių literatūros istorija laiko ,,The Prince of Sarthia“ pastatytu 1759 metais Filadelfijoje.

Tik po nepriklausomybės karų, atsikratant primestų tradicijų, išmušė laisvės valanda ir scenos menui. Teatrų patalpos betgi tebuvo tik primityvios statybos mediniai pastatai, kurie nuo daržinių skyrėsi tik raudona savo spalva. Scena buvo irgi primityviai sukalta iš lentų, bet ji vis dėlto turėjo vaizduoti pasaulį. Buvo vaidinama prie žvakių šviesos, ir jauni vyrukai, kurie ne tik matyti, bet ir patys norėjo būti matomi, sėdėjo, kaip Šekspyro laikais, tiesiog scenoje.

Iš politinės nepriklausomybės augo veržimasis ir į kultūrinę nepriklausomybę. Naujoji tauta norėjo išmokti žengti pirmuosius žingsnius ir kultūroje. Ji pasakojo, kūrė ir galvojo jau savu būdu, savomis temomis, dar prieš parodant save dramoje. Tik kai rytiniuos pakraščiuos jau buvo statomi teatrų rūmai su puikių šviesų blizgesiais, pliušo patogumais ir mašina atliekamais iliuzijos burtais, vakaruose, pionierių gyvenvietėse dar ilgos keliaujančių kolonos steigė naujas stovyklas, o Mississiippi ir jos intakų krantuose gastroliavo ,,show-boots“ (teatriniai laiveliai).
Skaityti daugiau...
 
MAANUEL DE FALLA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Ma   

Granadoje, ispanų-maurų poezijos sostinėje, prieš metus mirė vienas didžiųjų šio meto muzikų, ispanas Manuel de Falla — pirmasis „čigonų muzikas“. Muzikas išaugo egzotiškoje Andalūzijoje, savo vienišoje sodyboje, paskendusioj laurų ir pinijų šakose. Jo sukurtos dainos, šokiai, stebėtino subtilumo Concerti, savotiškos gitarai parašytos partitūros išplaukė iš skausmingos ir egzaltuotos tautos sielos. Jis visą savo kūrybos metą stengėsi iškelti šitą, švelnų ir kartu žiaurų mistiką-ispaną.

Manuel de Falla neliko šios nuotaikingos, spalvotos tautos paviršiuje, bet įsisiurbė į jos istorijos garsenybes, jų gyvenimą ir darbus. Prie visų jo muzikinių ypatybių dar prisideda orkestro pažinimas. Jo muzika yra aistringa, ugninga ir truputį netvarkinga (bent daro tokį įspūdį). Nieko nėra šioje tonų maišaty atsitiktino, bet viskas, nors tai būtų iki galvos kvaišinimo tempas, viskas nepaprastai tiksliai sustatyta ir viskas įrimuota ritme. Jis mokėjo kontroliuoti savo fantaziją ir jausmą, kas ypatingai matyti liaudies motyvų kūrinėliuose apie Goya, ar „Entiefro de la Sardina“ arba „Prekymetis San Isidro mieste“.

Su „La vie brėve“ de Falla 1905 m. buvo pripažintas visos Europos muzikos pasaulio. Jau šioje savo lyriškoje dramoje aprašė tarp šešėlių ir šviesos vibruojančią Granadą, su savo urvais, olomis ir fontanais. Po to jis sukūrė stebėtinai daug kūrinių.

Rusiški baletai po visą Europą išvažinėjo su jo „Tricorne“, kuriam Picasso nupaišė geriausias savo dekoracijas. Jo „Ispaniškos improvizacijos“, iš kurių ypatingai „Andalūzija“, visame pasaulyje išpildomos su nepaprastu pasisekimu.

Paskutiniu metu jis gyveno Paryžiuje, kur susipažino su Debussy ir Stravinsky, ir 1928m. Paryžiaus komiškoji Opera pastatė jo tris geriausius dalykus: „La vie brėve“, „LAmour Sorcier“ ir „Les Trėtaux de Maitre Pierre“.

 
Kultūros naujienos PDF Spausdinti El. paštas
* Rugpjūčio mėnesyje Augsburge susiorganizavo Lietuvių Literatūrinis Kabaretas, kurio sąstatą sudaro žinomi scenos aktoriai: H. Kačinskas, A. Brinką, A. Škėma ir V. Žukauskas. Tai yra maloni mūsų literatūrinio ir sceninio gyvenimo naujovė. Toki kabaretai visuose didesniuose Vakarų Europos kultūros gyvenimo centruos turį labai senas tradicijas ir yra pasiekę aukšto meninio lygio.

* Liepos mėnesio 15 dieną Konstancoj atidaryta prof. Ad. Galdiko ir prof. Vyt. Jonyno dailės darbų paroda. Ypač paminėtina, kad šioje parodoje svetimtaučiai lankytojai jau gali nusipirkti ir mūsų dailės reprezentacinių leidinių: V. K. Jonyno monografiją, neseniai pasirodžiusių Goethes ,,Die Leiden des jungen Werters“ su Jonyno medžio-raižinių iliustracijomis ir „Lithuanian Art in Exile“.

* Birželio 27 dieną Hanau atidarytosios didžiosios lietuvių dailininkų parodos perkėlimas į Jungtines Amerikos Valstybes vis dar sutinka nemažai kliūčių. Ir tremtinių ir Amerikos lietuvių organizacijoms reiktų įtemti visas jėgas, kad ši reprezentacinė paroda tikrai pasiektų Naująjį Pasaulį.

* Rugpjūčio 20 dieną įvykusioje lietuvių spaudos konferencijoje BAL-FO atstovė p. L Rovaitė pareiškė, kad platesnės emigracijos į J.A.V. atveju ji stengsis dalį gautųjų per B ALFĄ darbo ir buto pažymėjimų paskirstyti taip, kad tremtyje veikiančiųjų dainos muzikos dailės ar dramos kolektyvų žmonės būtų nukreipti in corpore į didesniąsias lietuvių kolonijas ir kad tenai galėtų savąją veiklą tęsti. Jeigu planą pasisektų įvykdyti, tai jis turėtų didelės reikšmės tolimesniam tremties kultūriniam gyvenimui.

* Prof. V. K. Jonyno Freiburge suorganizuotoji Ecole des Artset Meiters liepos mėnesyje minėjo savo darbo dviejų metų sukaktį. Ta proga buvo surengta apžvalginė studentų darbų paroda ir išleista platus leidinys — katalogas.

 
ATSIŲSTA PAMINĖTI PDF Spausdinti El. paštas

*Vydūnas, TAURESNIO ŽMONIŠKUMO UŽTEKĖJIMAS (Kada karų nebebus) Dr. Vydūno Bičiulių lėšomis išleido Lietuvių Skautų Brolijos Vadija. Detmold, 1948 m., 52 psl., kaina DM. 1.50.

* LITHUANIAN FOLK ART by J. Baltrušaitis Ph. D. 208 pages, 256 illustratlons. Editor T. J. Vizgirda. Order from Fma „Aufbau“ Friedrich-Herschel-Strasse 16, Munchen 27, Germany — US Zone.

Tai yra viena iš T. J. Vizgirdos leidžiamų reprezentacinių leidinių, pavadintų bendru vardu „Lithuania, Country and Nation“. Neužilgio išeina sekantieji tomai: Lithuania T h r o u g h the A g e s by Dr. A. Šapoka, Vilnius, the Capital of Lithuania by T. J. Vizgirda, ir Lithuanian RusticArt — Weaving by A. Tamošaitis. Kiekvienos knygos kaina DM. 10.—.

* D r. V i c t o r J u n g f e r L I T A U E N, Antlitz eines Volkes. Versuch einer Kultursoziology. Patria-Verlag Tūbingen.

Tihamer Toth JAUNUOLIO BŪDAS. Vertė Antanas Maceina. Švento Sosto Delegatūros lietuviams leidinys. Viršelis dalininko V. Rato. 120 psl., kaina DM. 2. Šitoji „Jaunuolio Būdo“ antroji, skoningai iliustruotoji laida pradeda seriją knygų mūsų jaunimui, kurias leidžia Šv. Sosto Delegatūra. Greit pasirodys „Jaunimo kovos“, „Jaunuolio mokslas“, „Jaunuolio religija“ ir specialiai mergaitėms M. Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos „Rimties valandėlė“.

* Julius Slovackis MANO PALIKIMAS. Vertė J. Kėkštas. Pluoštas skoningai Argentinoje, Bs. Aires, 1948 m. išleistų didžiojo romantiko eilėraščių.

Skaityti daugiau...
 
AIDAI PDF Spausdinti El. paštas
Parašė red.   


A I D A I - Lithunian Cultural Magazine - E C H O E S


 

Published under EUCOM

Civil Affairs Division Authorisation for United Nations

Displaced Persons Publicatlon

No. UN DP 204, 11 March, 48

 

Editor and publisher — Jonas Sakevičius

Munchen 27, Rauchstrasse l/II

 

Red. leidėjas — Jonas Sakevičius.

Redaktorius — Kazys Bradūnas.

Redakcijos narys Jungt. Amer. Valst.
Juozas B. Laučka.

Redakcijos adresas: Munchen 27, Lamontstr. 21.

Administr. — Augsburg, Hoehfeld, D.P. Baltic Camp.

 

Numerio kaina DM. 2.

 

Printed by Haas & Cie., Augsburg
Circulation: 2000



 

 
Viršeliai PDF Spausdinti El. paštas
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai