|
|
1948 m. 18 rugsėjis
ažosios Lietuvos vardas mums sukelia daugelį teoretinių ir praktinių klausimų. Šioje srityje ne tik svetimiesiems, bet ir mums patiems daug dar kas tebėra neaišku. Artėjant Klaipėdos Krašto įsijungimo į Lietuvos Respubliką 25 metų jubiliejui, pereitų metų pabaigoje kilo mintis panagrinėti tuos klausimus specialiame rinkiny. Grynai techniškos kliūtys, deja, neleido šiam rinkiniui pasirodyti jubiliejaus dienomis. Po kurio laiko, pasikeitus spaudos sąlygoms, rinkinys sumanytąja forma jau nebegalėjo pasirodyti. Surinktajai medžiagai paskelbti buvo pradėta jieškoti naujų kelių. Vienu metu atrodė realesnės vienos, o kitu metu kitos galimybės. Tuo būdu ir spaustuvei rinkti atiduota medžiaga vienu metu buvo taikoma vienai, o po kurio meto kitai leidinio formai. Be abejo, tai paveikė leidinio išvaizdą — neleido išlaikyti vieną aiškų principą surenkant tekstą.
Mažosios Lietuvos problemai aiškiau ir išsamiau nušviesti būtų reikėję dar keletos straipsnių. Bet nuo jų teko atsisakyti, 6 kai kurių ir jau parašytų nebegalima buvo išspausdinti, nes teko mažinti rinkinio dydį. Negalima buvo peržengti mūsų periodiniams leidiniams formaliai leistinos apimties! Dėl to teko atsisakyti ir nuo numatyto gausaus iliustravimo. Teko praleisti net visą eilę tokių iliustracijų, kurias straipsnių autoriai pateikė savo mintims paryškinti. Taip pat ir tekstą teko kiek įmanoma glausti, spausdinti labai smulkiais rašmenimis. Tiesa, tai sunkina skaitymą, tačiau pateikiamoji medžiaga pastangas, atrodo, gausiai atlygins kiekvienam, kas domisi Mažosios Lietuvos problemomis ir jos gyvenimu. Po 1921 m. Kaune išėjusio „Kovo 20“, tai bus pirmas rinkinys, kuriame visas kolektyvas specialistų giliai skverbiasi į jos problemas.
O kad šis rinkinys pagaliau galėjo atsirasti skaitytojo rankose, tenka dėkoti „Žiburių“ redakcijai, kuri nuo pat pradžių jieškojo jam visokių kelių, ir „A i d ų“ redakcijai, kuri paskyrė jam visas mėnesines savo skiltis.
A. ŠAPOKA.
Šį Mažosios Lietuvos „Aidų“ numerį redagavo prof. Dr. A. Š a p o k a.
|
MAŽOSIOS LIETUVOS GEOGRAFINIAI METMENS |
|
|
|
Parašė VL. VILIAMAS
|
Lietuva yra lietuvių žemė, kur lietuviai nuo seno gyveno ir gyvena, kur lietuvių pastangomis ir triūsu natūriniai kraštovaizdžiai virto kultūriniais kraštovaizdžiais, kur tautos kultūrinis pasireiškimas yra susekamas įvairiais atžvilgiais. Lietuviškos sodybos, lietuviški vietovaizdžiai, lietuviškas tautos menas, žodžiu visa etnografija byloja, kur baigiasi tos ar kitos tautos žemė.
Tiesa, kad lietuviškos žemės visuose savo pakraščiuose buvo amžių būvy eksponuojamos svetimoms įtakoms, svetimoms kultūroms ir tas tarpusavis vyksmas neretai pasireiškęs žūtbūtinėmis grumtynėmis. Tai visa pasireiškė tuo, kad mūsų tautos etnografiniai pakraščiai liko daugiau ar mažiau nutautinti, kai kur visai užlieti, kai kur Sudaro siauresnes ar platesnes mišrias zonas. Tai mišriajai sričiai priklauso ir Mažoji Lietuva.
Prie Mažosios Lietuvos priklauso Rytprūsių sritys į rytus nuo Varmijos (Ermlando) ir į šiaurę nuo Mozūrų krašto. Samų žemė, Natanga, Bartuva, Nadruva, Skalva ir vakarinės Sūduvos sritys įeina į plačiau suprastą Mažąją Lietuvą.
Prof. A. Bezzenberger'io linija, — bendrai tariant Deimenos ir Alnos upių atskiriamos sritys yra tam tikro laikotarpio kompromisinis Mažosios Lietuvos apibūdinimas.
1. PAVIRŠIUS. Mažosios Lietuvos paviršius savo charakteriu ir praeitimi yra visai panašus Lietuvos paviršiui. Paviršių daugiausia čia suformavo iš aukštųjų Skandinavijos kalnų atslinkę milžiniški ledynai. Maždaug per pusę milijono metų ledynai, tai atsitraukdami, tai vėl atslinkdami, savo masėmis ligi kilometro storio pripildytomis įvairių sutrintų kalnų atplaišų, suformavo dabartinį Mažosios Lietuvos paviršių. Ledynai, šiltesniam periodui atslinkus, ištirpo, o visas kraštas liko padengtas ledynų nuosėdomis — morenomis. Kur ilgiau stovėjo ledynų pakraštys, tose zonose suvertė daugiau stambesnių uolienų, akmenynų, kalvų, kalvelių, o tarp jų daug griovinių ežerų. Kraštovaizdis tose srityse itin įvairus, — tai galinių morenų, sritys kurios ypač ryškios ruože — Osteroda, Ortelsburgas, Sensburgas, Rastenburgas, Ungara, Goldapė, Suvalkai. Kiti plotai daug lygesni, vienodesni, padengti smulkiai sutrintomis morenomis — tai pamatinių morenų sritys, kaip plotai apie Heilsbergą, Yluvą, Širduvą, Darkiemį, Įsrutį, Gumbinę ir visa eilė kitų plotų. Pietuose — Mozūrų krašte daugiausia išplitę smėlynai — sandrai — tai tirpstančių ledynų vandens sunešti smėlio plotai.
|
Skaityti daugiau...
|
Mažosios Lietuvos proistorės bruožai |
|
|
|
Parašė J. PUZINAS
|
Mažoji Lietuva dėl savo palankios geografinės padėties archeologiniu atžvilgiu priklauso prie įdomiausių sričių Rytų Pabaltijy. Gintaras ir iš dalies kiti gamtos turtai jau iš seno traukė svetimųjų pirklių akį. Tie prekybiniai santykiai labai padėjo priešistorinei kultūrai kilti. Todėl visai nenuostabu, kad Mažoji Lietuva gana ilgą laiką yra, buvusi lyg tam tikras kultūros centras, iš kurio įvairūs nauji laimėjimai pasiekdavo ir toliau nuo jūros esančias sritis.
Jei mes dabar esame neblogai informuoti apie Mažosios Lietuvos proistorą, turime būti dėkingi didžiam lietuvių, bičiuliui, kalbininkui ir proistorikui, Karaliaučiaus Universiteto profesoriui Adalbertui Bezzenbergeriui (1851. IV. 14 — 1922. X. 31), kuris, betyrinėdamas lietuvių kalbą, nuolat lankėsi Klaipėdos krašte ir yra ištyręs nemažą skaičių proistorinių paminklų. Be to, ir žymusis Rytprūsių proistorikas O. Tischleris yra įdėjęs nemažą įnašą šio krašto proistorinei kultūrai išryškinti. Platesnės sintetinės studijos apie Mažosios Lietuvos proistorę neturime. Visus iki 1908 m. žinomus proistorinius paminklus buvo suregistravęs E. Hollack'as (Vorgeschichtliche Ubersichtskarte von OstpreuBen und Erlauterungen dažu, Berlin-Glogau 1908). Trumpą populiarią Klaipėdos krašto proistores apžvalgą yra parašęs C.Engel'is (Die Kultur des Memel-landes in vorgeschichtlicher Zeit. Mėmei 1931). Vėlyvąjį pagoniškąjį Klaipėdos krašto laikotarpį specialiai yra išnagrinėjęs savo disertacijoje J. Hoffmann'as ((Die spatheidnische Kultur des Memellandes, 10.—12. Jahrhundert n. d. Zw. Konigsberg u. Berlin 1941). Šiaip kita literatūra išblaškyta įvairiuose leidiniuose. Archeologinė medžiaga taip pat pateko į įvairius muziejus: Karaliaučiaus, Berlyno, Klaipėdos ir kt.
Nors Mažoji Lietuva archeologiniu atžvilgiu dar nėra kaip reikiant ištirta, nors daugybė paslapčių dar slepiasi neištirtuose kapinynuose, padavimų abgaubtuose piliakalniuose ir kitose giliosios senovės vietovėse, bet vis dėlto dabar turimoji medžiaga mums padeda atstatyti gana ryškų proistorinės praeities vaizdą ir sekti pagrindinį kultūros raidos vyksmą.
Norėdami rašyti seniausiųjų mūsų krašto laikų istoriją, pirmiausia turime išspręsti klausimą: kada čia galėjo apsigyventi žmonės ir ar visada būta patogių bei galimų sąlygų jiems gyventi? Begvildendami šią sunkią ir painią tolimosios proistores problemą, turime prašytis talkon gamtos mokslus: geologiją, paleobotaniką ir paleontologiją. Šitie gamtos mokslai sugeba atversti žemės rutulio istorijos lapus ir išskaityti juos, kaip kad kiti mokslininkai išskaito ir išaiškina įvairius senovės raštus. Jie mums pasako, kad ir mūsų krašto vaizdas nevisada buvo vienodas. Čia didelės reikšmės turėjo dažni klimato pasikeitimai. Žemės istorijos įvykiai bei klimatas suformavo ir Mažosios Lietuvos kraštovaizdį, jie sudarė atitinkamas sąlygas augalų bei gyvulių pasauliui klestėti, jie vėliau nustatė ir žmonių gyvenamąją erdvę. Žmogus visais laikais buvo priklausomas gamtos. Žemės paviršiaus forma ir ypatybės turėjo didelės įtakos žmonėms pasirenkant gyvenamąsias vietai ir žmonių dvasios formacijai. Net ir atskirų tautų bei kilčių susidarymas ir apsiribojimas dažnai yra susijęs su kraštovaizdžio rėmais.
Nuotraukoje: Subtropinio klimato liudininkas gintare.
|
Skaityti daugiau...
|
TAUTOSAKA MAŽOJOJ LIETUVOJ |
|
|
|
Parašė Dr. J. BALYS
|
I
Ilgą laiką V. Europoj, kalbant apie Lietuvą ir lietuvius, turėta galvoj ne kas kita, kaip Prūsų valdoma Mažoji Lietuva ir senieji jos gyventojai. Ir Prūsų administracijos oficialiuose aktuose bei žemėlapiuose ši sritis ilgą laiką buvo tiesiog vadinama ,,Litthauen“. Apie Maskvos valdomą didžiąją etnografinės Lietuvos dalį pastaraisiais šimtmečiais būdavo daug rečiau šis tas nugirstama, ypač kas liečia kultūrinę sritį. Nenuostabu, nes Mž.L. buvo arčiau kultūringos ir raštingos Vakarų Europos, ten buvo daugiau laisvės ir kultūrinės veiklos galimybių: bažnyčia, mokykla ir spauda ten buvo nevaržomos ir, palyginti, laisvai galėjo veikti, kol prasidėjo agresyvi germanizacijos banga XIX a. pabaigoj.
Tad netenka stebėtis, jei susidomėjimas mūsų tautos kultūriniais pasireiškimais, kaip tautosaka, pirmiausia prasidėjo kaip tik čia. Didžioji dalis tautosakininkų ir lietuviškos raštijos darbuotojų buvo protestantų kunigai ir precentoriai, kartais net nelietuviškos kilmės, kurie ilgą laiką gyvendami lietuvių tarpe, galioną sakyti, sulietuvėjo. Tuo būdu susidarė MžL-voj savotiška padėtis. ,,Buvo dar viena literatūros sritis, — rašo prof.
|
Skaityti daugiau...
|
Mažosios Lietuvos liaudies dainos |
|
|
|
Aš*) atsisakiau savo močiutei,
O aš nuo pusės jau vasarėlės.
Jieškok, močiute, sau verpėjatę,
Sau verpėjatę ir audėjatę
Jau prisiverpiau baltų linelių,
Jau prisiaudžiau plonų drobelių.
Prisišuravau baltų stalelių,
Jau prisišlaviau kiemo vejelės.
Jau gana klausiau savo močiutei,
Jau reikia klausyt ir anytėlei.
Jau prisigrėbiau lankų šienelio,
Prisinešiojau naujų grėblelių.
O vainikėli žalių rūtelių,
N'ilgai žaliuosi ant mano galvelės!
Mano kaselės žalių šilkelių,
Jau neblizgėste, saulei kaitinant!
Mano plaukeliai, o geltonieji,
Nesiskirstyste vėjo pučiami.
Aš atlankysiu savo močiutę
Ne vainikuota, o nuometuota.
|
Skaityti daugiau...
|
Mažosios Lietuvos rašytojai ir raštai |
|
|
|
Parašė VACLOVAS BIRŽIŠKA
|
1.
1525 m. panaikinus kryžiuočių ordiną ir jo vietoje susikūrus pasaulietinei valstybei, naujajai valdžiai teko tiek ekonominėje, tiek kultūrinėje srityje susidurti ,su liūdnu palikimu. Ekonominę krašto buitį gerai apibūdino B. Maring (Altpreussische Monatsschrift, 1872): „Prūsijos nukariavimas vokiečių ordino pastangomis visiškai nereiškia, kad tuo būdu buvo įvesta ir aukštesnioji ūkio kultūra, nes nuo užkariavimo pradžios kardas sunaikino daugiau materialinių gėrybių, negu vėliau sugebėjo atnaujinti kryžius“. Nesugebėjo, nes ir toliau, ligi pat ordino galo, valdė ne kryžius, bet kardas. Prūsai, lietuviai, lenkai — visi vietos gyventojai buvo paversti valdomaisiais vergais, iš kurių tik retkarčiais iškildavo vienas-kitas, išsižadėjęs savo tautos ir kalbos. Kada Prūsija pasekė reformaciją ir atsirado reikalas ją skleisti vietinėmis kalbomis, pasirodė, kad visame krašte negalima rasti nei vieno raštingo lietuvio ar prūso ir kad retai išmėtyti kaimų kunigai nei vienas vietos kalbų nesupranta ir su vietos gyventojais tik per vertėjus susikalba. Atsirado vis dėlto pagaliau ir pirmosios knygos, bet joms parašyti teko iš Didžiosios Lietuvos kviesti raštingus žmones, kuriems čia buvo suteikti materialiniai galimumai dirbti. Jie čia užėmė protestantų kunigų vietas, sukūrė šeimas ir ilgainiui įsteigė kunigų dinastijas, kurios per ištisus šimtmečius aptarnaudavo visus dvasinius lietuvių liaudies reikalus. Jie ilgai laikėsi ir lietuvių kalbos, gal ne tiek kokiais patriotiniais sumetimais, kiek dėl to, kad ji statė juos į tam tikrą privilegijuotą padėtį, nes daug pelningesnės už vokiškas lietuviškos parapijos buvo duodamos tik tiems kunigams, kurie mokėjo lietuviškai. Į jų tarpą laiks nuo laiko įsiliedavo ir vienas kitas atėjūnas iš vokiškųjų kraštų, kuris savo parapiją perduodavo ir savo palikuonims, ir šie, gerai lietuviškai pramokę, greitai visiškai susiliedavo su vietine dvasiškija. Perimtas iš Vokietijos ir greitai ir Mažojoje Lietuvoje įsigalėjęs paveldimų profesijų paprotys tik retais atvejais leisdavo kartais ir vienam kitam lietuvių ūkininkų vaikui patekti į mokyklą ir įsisprausti į kunigų tarpą. Tokios iš lietuvių liaudies išėjusios vietos šviesuomenės pagausėjo tiktai XIX a., ypač nuo to laiko, kada greta kunigo ir kantoriaus darbo jiems atsidarė ir pradžios mokyklos mokytojo profesijos durys. XVIII a. greta šių profesijų atsirado dar viena, susidariusi įtakoje Mažojon Lietuvon iš vakarų atėjusių įvairių vokiečių kolonistų; tai įvairių tikybinių atskalų propagandistai. Jie sudarė savita liaudinę tikybinę šviesuomenę, rekrutuojamą iš asmenų, daugiausia nėjusių aukštojo mokslo, bet plačiai apsiskaičiusių tikybinėje literatūroje ir ypač gerai išstudijavusių Bibliją. Jie virto keliaujančiais „žodžio sakytojais“, jau XVIII a. pabaigoje ir ypač XIX a. davusiais nemaža ir originalių liaudinių tikybinių rašytojų.
|
Skaityti daugiau...
|
KETURI MAŽOSIOS LIETUVOS DIDIEJI |
|
|
|
Parašė VINCAS MACIŪNAS
|
...nudalint gyvybės gali, kurs pats tikrai bus gyvas. Vydūnas.
Mažoji Lietuva, kaip ne tokia gau si tautos dalis, o, be to, ilgainiui dar žymiai aptirpusi svetimos tautos naudai, negali savo indėliu bendrojon lietuvių rasti į jon prilygti Didžiosios. Tačiau praeityje, susiklosčius palankesnėms aplinkybėms, Mažosios Lietuvos raštija nekartą net pirmavo. Antai pirmoji, lietuviška knyga, nors ir Didžiosios Lietuvos sūnaus Mažvydo parengta, pasirodė Mažojoje. Čia pat 1706 m. išspausdinta ir pirmoji lietuvių pasaulietinė grožinės literatūros knyga — J. Šulco verstos Ezopo pasakėčios. Mažosios Lietuvos leidinys yra ir pirmasis lietuvių elementorius „Skaitytinės“ 1708 m., jeigu pirmuoju elementoriumi nelaikytume Mažvydo katekizman įdėto „Pigaus ir trumpo mokslo skaityti ir rašyti“. Iš Mažosios Lietuvos mūsų literatūra susilaukė ir pirmo jau tikrai stambaus, poeto — Krizo Donelaičio. Mažosios Lietuvos rašytojai taip pat pirmieji ėmė diskutuoti ir nagrinėti eilėdaros klausimus, todėl čia turime ir pirmąją lietuvių poetiką — Kr. Milkės gramatikos (1800 m.) skyrelį „Kurze Anleitung zur litauischen Poesie“. Mažojoje Lietuvoje žymiai anksčiau kaip Didžiojoje imta domėtis ir dainomis; čia ne tik viena kita daina buvo paskelbiama, bet pasirodė ir pirmasis svarbus L. Rėzos dainų rinkinys (1825 m.). Nors pirmasis lietuvių kalbos žodynas, K. Sirvydo 1629 m., išėjo Didžiojoje Lietuvoje, bet užtat pirmąją spausdintą lietuvių gramatiką, D. Kleino 1653 m,, turime Mažojoje. Įdomu pažymėti, kad ir lietuvių žemės ūkio literatūra prasideda Mažojoje Lietuvoje Donelaičio iš vokiečių kalbos laisvai išversta 1769 m. brošiūra apie ganyklų pasidalijimo naudą. Dar reikia priminti, kad Mažojoje Lietuvoje pasirodė ne tik pirmasis lietuvių periodinis leidinys — N. Fr. Ostermejerio jau 1823 m. leistieji „Nusidavimai Dievo karalystės“, bet 1845 m. ir pirmasis jau tikras laikraštis — žinomojo kalbininko Fr. Kuršaičio redaguotasis „Keleivis“. Pagaliau savotiškai būdingas šioje pirmųjų eilėje ir tas faktas, kad pirmąją valstybinę lietuvių literatūros premiją gavo Mažosios Lietuvos dukra Jieva Simonaitytė už „Aukštųjų Šimonių likimą“, romaną iš Mažosios Lietuvos gyvenimo.
|
Skaityti daugiau...
|
IŠ MAŽOSIOS LIETUVOS KULTŪRINIO GYVENIMO 16-18 AM. |
|
|
|
Parašė ZENONAS IVINSKIS
|
Lietuvoje dažnai girdėdavome, kad vokiečiai kalba apie vadinamąją „kultūros liniją“, kuri baigdavosi iš Didžiosios Lietuvos Mažosios Lietuvos sieną peržengus, t. y. patekus į Rytprūsius. Paprastai ten krisdavo į akis ryškus pasikeitimas Lietuvos nenaudai: geri keliai, apsodinti medžiais plentai, čerpėmis dengti arba raudonai dažyti stogai, tvarkingai išdėstyti ūkiai, daug mūrinių pastatų ir t. t. Ypač ryškėdavo tas skirtingas išorės vaizdas pačiame pasienyje. Vokiečių administracija 19- jame amž. stengėsi tą skirtumą vis labiau ryškinti. Bet ji rūpinosi keisti ne tik kultūrlandšaftą, Ji veikė per mokyklas, bažnyčią, kariuomenę, per valdžios įstaigas ir t. t., siekdama atimti lietuviams jų kalbą ir performuoti pačią lietuvio dvasią. Reikia pripažinti, kad vokiečiai pasiekė žymėtinų rezultatų! Lietuvio siela Maž. Lietuvoje buvo aplaužyta.
Bet žvilgterkime gilesnėn praeitin! Pažiūrėkime, kaip tada atrodė šio krašto lietuvių dvasinis gyvenimas ir ar jų kultūriniai santykiai daug kuo skyrėsi nuo Did. Lietuvos gyventojų. Pažiūrėkime, ką kalba istorijos versmės, praeities liudininkai iš prieš 200—300 metų.
Nenorime siekti per daug giliai į vietos gyventojų, į skalvių ir nadruvių, praeitį, į prūsų senovę (12—14 a.). Ten rastume pvz. „šiaurės Tacito“ Adomo Bremeniečio (ca. 1075 m.) žinią apie sembus (Karaliaučiaus srities gyventojus), jog jie esą „geriausieji žmonės“ (homines humanissimi). Daug esą būtų galima pasakyti girtino (laudabilia) apie jų papročius, jei tik jie išpažintų Kristų. Vertas dėmesio taip pat būtų pirmojo prūsų krašto kronisto, Vokiečių Ordino kunigo, Petro Dusburgo (1328 m.) kronikos ištisas skyrelis apie senųjų prūsų pagonybę, tikėjimą, ir papročius. Įdomiame krašto kultūros paveiksle Dusburgas įrašė tą visada įsidėmėtiną pakinį apie prūsų tikėjimą į pomirtinį gyvenimą:
|
Skaityti daugiau...
|
LIETUVIU KALBOS GYVATOS RAIDA MAŽ. LIETUVOJE |
|
|
|
Parašė J. KANTRIMAS
|
Lietuvių tauta, ilgus amžius gyvendama didelių tautų apsupta, savo sodybų pakraščiais ilgainiui kitų tautų buvo asimiliuota, lietuvių kalba čia buvo priversta užleisti savo Vietą kitoms kalboms. Amžių būvyje taip yra atsitikę ir Maž. Lietuvoje, pietų vakarų lietuvių kalbos ploto atkraštyje. Čia duosime pluoštą duomenų (kiek jų tuo tarpu autoriui pavyko šiomis sąlygomis susigraibstyti), vaizduojančių lietuvių kalbos, o pačiu savo pagrindu ir lietuvybės gyvatos raidą šiame krašte.
1. Lietuvių kalbos tvirtėjimas XVI—XVII a.
XVI—XVII a. lietuvių kalba iš lengvo plėtojosi ir stiprėjo, nors ir vokiškosios aplinkos bei natūraliosios vokiečių kalbos įtakos po truputį veikiama.
Tikybinėje srityje lietuvių kalbą įteisino bei sutvirtino reformacija. Vyskupas Polenzas 1524 m. išleido įsakymą, liepiantį vartoti vietines kalbas tikybiniame gyvenime, tik nėra tiksliai žinoma, kada jis buvo lietuviams pritaikytas. Bet jau yra žinoma, kad 1531 m. Karaliaučiuje (vad. Gr. Hospital bažnyčioje) buvo laikomos nuolatinės pamaldos lietuvių kalba. Pirmasis lietuviškų pamaldų laikytojas buvo atbėgęs iš Didž. Lietuvos kunigas Jonas Tartylaitis (Tortilavičius Botockis, nuo Batakių), kunigavęs Šilalėje ir 1530 m., rodos, dėl religinių priežasčių pabėgęs į Tilžę. Jono Bretkūno laikais Karaliaučiuje gyveno apie 20 proc. lietuvių.
Pripažinus, kad reformacijos mokslas turi būti lietuviams teikiamas jų gimtąja kalba, teko pasirūpinti mokytų lietuvių, kurie galėtų žodžiu ir raštu lietuviškai skelbti Dievo žodį. Todėl hercogas Albrechtas 1546 m. iš 24 stipendijų norintiems išeiti į kunigus jo įkurtame Karaliaučiaus universitete 7 skyrė mokantiems lietuvių kalbą, 7 lenkų. Pagal W. Piersoną, tai rodą to meto Prūsų hercogystės gyventojų tautinę proporciją. Karaliaučiaus universitete buvo ir garsių profesorių lietuvių (Stanislovas Rapolonis 1545, Abromas Kulvietis 1545) bei studentų, tačiau čia lietuvių kalbai vietos, greičiausia, nebuvo, nes anuo metu universitetuose paskaitos paprastai buvo skaitomos lotyniškai. Toliau lietuvių kalba tikybiniame gyvenime sustiprėjo kunigams žodžiu ir raštu skelbiant lietuviams tikėjimą (Mažvydas, Bretkūnas, Vaišnoras, Zablockis ir visas būrys kitų). Jie pirmieji padėjo pagrindą, ir lietuvių rašomajai kalbai.
|
Skaityti daugiau...
|
ŪKININKO SODYBA MAŽOJOJE LIETUVOJE |
|
|
|
Parašė JURGIS GIMBUTAS
|
Nuotraukoje: Lietuviškas namas Pakalnėje.
Klaipėdos krašte, o taip pat ir į pietus nuo Nemuno matėme visai kitokias kaimo sodybas, kaip D. Lietuvoje. Raudoni mūrinių trobesių čerpių stogai mirgėjo plentais suraižytame kraštovaizdyje. Imponavo tas kraštas savo tvarka ir pasiektais civilizacijos laimėjimais, tačiau jo vaizdas mums buvo svetimas. Kraštas nebedvelkė savo taip nesena praeitimi, kada ne tik jo žmonės, dvasia, bet ir išorė buvo lietuviška. Net senieji lietuviškieji vietovardžiai buvo keičiami vokiškais.
Tačiau dėl to mes negalime pamiršti, kad M. Lietuva yra lietuvių žemė. Jos senasis etnografinis veidas sunyko svetimų ateivių prievartai ir pranašesnei technikai veikiant. Vienas kitas išlikęs etnografinis paminklas ir gana gausi literatūra iš 19—tojo amžiaus pabaigos ir 20—tojo pradžios liudija M. Lietuvos kaimo statybą buvus lietuvišką, tokią pat kaip žemaičių ir Užnemunės. Prieš šimtą metų A. v. Haxthausen rašė apie du pagrindinius .Rytprūsių kaimo statybos tipus: „prūsiškąjį ir lietuviškąjį (,,Die laendl. Verfassung in den Provinzen Ost- und Westpreussen“, Koenigsberg 1839, psl. 69—70). Pasak to autoriaus, lietuviškoji statysena siekusi Heilsbergą ir Pr. Eylau. tad gerokai į pietus nuo Karaliaučiaus, kur lietuvių jau maža bebuvę. Kaip ypatingai charakteringą lietuvių sodybos bruožą Haxthausenas mini visad atskirai statomus gyven. namus nuo tvartų. Šiaip anuo metu ir ateivių kolonistų trobesiai daugiausia buvę mediniai, su šiaudiniais stogais, tik gyven. namai sujungti su tvartais. Tokius pat lietuvių trobesius jis matęs ir ,,Rusų Lietuvoj“. Vėliau kiti. vokiečių tyrinėtojai stebėjo ir aprašė Maž. Lietuvos kaimo statybą, nepagailėdami teisingo ir dažnai gražaus žodžio to krašto šeimininkų lietuvių liaudies kultūrai.
|
Skaityti daugiau...
|
RELIGIJOS VAIDMUO MAŽOJOJE LIETUVOJE |
|
|
|
Parašė JONAS PAUPERAS
|
Mažosios Lietuvos lietuviai yra pamaldūs. Tai parodė ne tik parapijų gyvenimo statistika, bet tą faktą galėjo pastebėti kiekvienas, kuriam teko kiek arčiau pažinti to krašto žmones. Sekmadieniais galėjai matyti gausiais būriais pėsčius ir važiuotus vykstant į bažnytines pamaldas. Bet dar gausiau lietuvininkai lankė dvasiškus susirinkimus, kuriuose jų pačių broliai, pamaldūs artojai, vadinami Dievo žodžio sakytojai, jiems aiškino išganymo tiesas. Šie susirinkimai buvo vadinami surinkimais, nes tikima, kad žmonės Dievo žodžio klausyti susirenka ne savo noru, bet paraginti Dievo Dvasios. Surinkimai buvo krašto evangelikų bažnyčios siela, o patys surinkimininkai tipingiausi krašto gyventojai, vokiečių dažniausiai „langhaarigen Litauer“ vadinami. Jie nesišalino bažnyčios, bet buvo jos uoliausi rėmėjai. Žodžio sakytojai savo įtaka stipriai veikė kunigus, kurie, didele dalimi būdami kitataučiai, vis dėlto turėjo prisitaikinti prie to krašto žmonių maldingumo tradicijų. Kaip Suomių kaimuose pačių ūkininkų, laikomos pamaldos išauklėjo kultūringą, dorą ir didelio sąžiningumo kaimiečių sluogsnį, taip Mažojoj Lietuvoj surinkimai atitinkamai formavo to krašto ūkininkų daugumą – lietuvius. Apie 1930 metus Klaipėdos krašte lietuvių kalba surinkimus laikančių sakytojų skaičius siekė apie 70. Adventų, Kalėdų švenčių ir Užgavėnių metu iki Sekminių tuomet krašte buvo laikoma apie 300 surinkimų kas savaitę. Dėl to suprantama, jog pati surinkimų įtaka buvo didelė. 19 amžiuje nei laikraščiai, nei organizacijos neturėjo tokios didelės įtakos į krašto žmones, kaip surinkimai. Galima drąsiai tvirtinti, kad ne kiti kurie veiksniai, o dvasiškieji surinkimai išlaikė Mažosios Lietuvos gyventojų lietuviškumą. Kur išnyko surinkimai, ten išnyko lietuviškumas. Surinkimai Mažojoj Lietuvoj veikė daugiau kaip 200 metų, iki nacių valdžios įsakymu 1939 m. jie buvo uždrausti. Vienas to įsakymo nepaklausęs sakytojas Kopūstas buvo patalpintas ir nužudytas koncentracijos stovykloje. Nacių kalėjimuose buvo laikoma visa eilė sakytojų, kurie bandė Dievo labiau negu žmonių klausyti.
|
Skaityti daugiau...
|
MAŽOSIOS LIETUVOS ŪKIO BRUOŽAI |
|
|
|
Parašė J. POVILAITIS
|
I.
Mažoji Lietuva visais atžvilgiais natūraliai gravituoja į savų brolių gyvenamus šiaurės ir rytų plotus. Deja, ji turėjo visai skirtingą politinį likimą. M. Lietuvos ūkinę raidą lėmė visų Rytprūsių ūkio vystymasis. Mėginant aptarti jos ūkio potencialą ir santykius, neišvengiama žvilgterti į Rytprūsių ūkinę praeitį.
Vokiečiai, rašydami apie šios toliausiai į šiaurės rytus išsikišusios jų provincijos praeitį, iškelia šiuos Rytprūsių ūkį lėmusius veiksnius: ordiną, galingąją hanzos instituciją, plačiąją Hohencolernų kolonizaciją ir genialią Fridricho D. valstybės politiką (Mueller, Ernst F. rinkiny „Dtsche Staatenbildung u. dtsche Kultur im Preussenlande“, Koenigsberg, 1931, 534—5).
Ordinas vedė sistemingą krašto kolonizaciją. Jau vien dėl fiskalinių interesų jis rūpinosi miestų steigimu, amatininkų ir pirklių kvietimu, savų domenų sutvarkymu. Ordinas išimtinėn savo teisėn buvo perėmęs gintarą ir jo prekybą. Gintaras tuomet buvo tik jūros produktas, atseit, į krantą išplaunamas ar tiesiog iš jos „semiamas, žvejojamas“. Nežinia, kiek ordinas iš gintaro prekybos turėjo metinių pajamų, bet iš gintaro regalijos gaunamas pelnas buvo vienas iš svarbesnių ordino įplaukų. Gintaro prekybos centras buvo Karaliaučius. Patsai ordinas vertėsi ir kitų gėrybių plačia prekyba. Jis disponavo dideliais grūdų, medžio, kailių, vaško ir medaus ištekliais. Ne veltui išaugę pajūrio miestai ordiną pradėjo neretai laikyti savo prekybiniu konkurentu. Tai buvo Klaipėda, Karaliaučius, Braunsbergas, Elbingas, Dancigas. Jie, priklausydami galingajai hanzai, turėjo prisilaikyti šios nustatomųjų prekybos. politikos nuostatų (pvz., dalyvauti kurio miesto ar krašto prekybinėj blokadoj eta). Gi ordinas tokiu atveju turėjo visai laisvas rankas ir padidintais prekybos pelnais pildė savo iždą. Dėl šitos prekybinės konkurencijos savarankiškumo-siekią miestai tik džiaugėsi 15 amž. ordino galios susilpnėjimu.
|
Skaityti daugiau...
|
KLAIPĖDOS KRAŠTO ĮSIJUNGIMAS Į LIETUVOS RESPUBLIKĄ |
|
|
|
Parašė A. ŠAPOKA
|
Mažosios ir Didžiosios Lietuvos ryšiai yra amžini. Tai yra vieno tautinio organizmo dalys, perskirtos politinių aplinkybių ir ilgai gyvenusios skirtingose sąlygose. Kraštas, kuris šiandieną vadinamas Didžiąja Lietuva, dar priešistoriniais laikais sukūrė savo valstybę, kuri 14—15 a. išaugo į milžinišką rytų Europos imperiją. Tikroji Lietuva šitoje milžiniškoje valstybėje sudarė jos branduolį. Tuo tarpu Mažoji Lietuva 13 a. pabaigoje pateko Vokiečių Riterių Ordino valdžion ir sudarė jo valstybės šiaurės rytiną dalį. Vėliau ji buvo Prūsų kunigaikštijos ir Prūsų karalijos pakraštinė sritis.
Vokiečių Ordinas čia nelengvai įsitvirtino. Kraštas priešinosi labai atkakliai, o pagalbos jis ne kartą sulaukdavo iš Lietuvos valstybės. Ir vėliau didieji Lietuvos kunigaikščiai ne kartą yra reiškę pretenzijų į visą Ordino nukariautą kraštą arba nors į rytinę jo dalį — Mažąją Lietuvą. Štai pvz. 1358 m., kai imperatorius Karolis IV pasiūlė didžiajam Lietuvos kunigaikščiui Algirdui krikštytis ir aprikštyti kraštą, šis pastatė sąlygą, kad Vokiečių Ordinas iš Prūsijos išsikeltų į pietų Rusiją ir imtųsi ginti krikščioniškąją Europą nuo totorių ir kad prie Lietuvos butų prijungta Ordino valstybės šiaurės rytinė dalis iki Alnos upės ir Kuršių marių, t. y. kaip tik Mažoji Lietuva.
1413 m., ginčo dėl Žemaičių sienos metu, kai imperatoriaus Zigmanto atstovas pripažino, kad. Klaipėda ir Veliuona gulį Žemaičių krašte, o Ordinas tai norėjo ginčyti, vieno pasikalbėjimo metu didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas Ordino maršalkai pareiškė: „Prūsai yra taip pat mano tėvų žemė ir aš jų reikalausiu iki pat Osos“. Viename to paties meto Ordino agento pranešime yra sakoma, jog vadai Vytauto kariams aiškiną, kad kunigaikštis netrukus trauksiąs prieš Ordiną. Pirmiausia jis pulsiąs Ragainę, o paskum Karaliaučių, nes tos žemės kadaise priklausiusios Lietuvai. Bajorai tam agentui pasakę: „Mūsų kunigaikštis turi atsiimti Karaliaučių, nes tai jo tėvonija“.
Politinių santykių raida nulėmė, kad vėlesniais laikais Mažosios Lietuvos sujungimo su visu lietuviškuoju masyvu klausimas ilgai nebebuvo keliamas. Jis buvo iškeltas jau nebe dinastijos teisių pagrindu, bet politiškai sąmoningų ir apsisprendusių pačių krašto gyventojų valia ir atsikuriančios nepriklausomos Lietuvos valstybės, natūraliai siekusios sujungti į vieną politinį organizmą visas tautos dalis.
Iki 19 a. pabaigos Mažosios Lietuvos politinio klausimo nebuvo. Lietuviai ten vedė kovą tik dėl savo tautinės kultūros, ypač kalbos, išlaikymo. Ir iš viso lietuvių klausimas nebuvo labai aštru tol, kol bismarkinis reichas nepradėjo plačiai užmotos vokietinimo politikos. Lietuvių valstiečių masė buvo konservatyvi, — klusni valdžiai ir ištikima karaliui. Tačiau lietuvių kalbos visiškas pašalinimas iš mokyklų ir viešojo gyvenimo ir ją išjudino. Tiesa, ji dar ilgai nesusigaudo padėtyje, tiki savojo karaliaus tėviškąja globa ir tikisi apginsianti savo kalbą peticijomis. Tačiau kai peticijomis nusiviliama, kai jos neduoda beveik jokių vaisių, lietuviškasis sąjūdis palengva ima įgauti ir politinio atspalvio. Gana gausioje vietos periodikoje 1878 m. atsiranda laikraštis, kuris jau aiškiai akcentuoja bendrumą su Didžiąja Lietuva. Tuo pat metu kuriasi įvairios tautinės lietuvių organizacijos. Iš jų reikšmingiausia ir simptomiškiausia be abejo buvo 1885 m. Tilžėje įkurta „Birutės“ draugija. Tai buvo antitezė vokiečių mokslininkų įkurtajai „Litauische literarische Gesellschaft“. Kai šioji savo uždaviniu statėsi išnykimui pasmerktos lietuvių tautos kultūrinio palikimo dokumentaciją, jo išsaugojimą mokslui, „Birutė“ savo uždaviniu pasistatė lietuvybės stiprinimą ir tautinės sąmonės kėlimą.
|
Skaityti daugiau...
|
KLAIPĖDOS KRAŠTO ĮVYKIŲ CHRONOLOGIJA |
|
|
|
Parašė Dr. NORMANTAS
|
1920 m. sausio m. 10 d. įvyko Klaipėdos, krašto atskyrimas nuo Vokietijos, Vyriausią valdžią perėmė generolas Odry, o vėliau vyriausias komisaras Petisnė. Kraštui valdyti buvo sudaryta Steputaičio direktorija, kuri išbuvo ligi krašto prijungimo prie Lietuvos.
Šitai direktorijai bevaldant, krašte pamažu susidarė aiškus nepasitenkinimas, jog buvo galima laukti bombos sprogstant, kaip tuomet sakydavo. Iš kitos pusės buvo galima laukti, kad Antantes valstybių sprendimas dėl Klaipėdos krašto priklausomybės gali neatitikti gyventojų norui ir valstybės reikalui. Dėl šitų priežasčių patriarchas Jankus, sušaukė Mažosios Lietuvos gelbėjimo Komitetą Šilutėj, kuris 1923 m. sausio m. 9 d. paskelbė manifestą į visus krašto gyventojus, kuriame buvo išdėstytas reikalingumas, prijungti Klaipėdos kraštą prie Lietuvos. Remiamasi, kad Klaipėda ir visas kraštas nuo seniausių laikų lietuvių apgyventas ir kad ekonomiškai jis priklauso prie Lietuvos.
Ligi tol valdžiusi Steputaičio direktorija buvo paskelbta atšaukta ir sudaryta nauja, Erdmono Simonaičio vadovaujama, vadinama sukilėlių direktorija, į kurią įėjo nariais Reizgys ir Toleikis. Vėliau, direktorijai iš Šilutės į Klaipėdą persikėlus, į ją dar įėjo dr. Gaigalaitis ir Kristupas Lekšas.
Sausio m. 15 d. kapituliavo prancūzų okupacinė kariuomenė. Steputaitis ir kiti pasižymėję politikai pabėgo į Dancigą.
Kad apramintų aliantus, Simonaitis su savo direktorija atsistatydino ir užleido vietą naujai, Viktoro Gailiaus direktorijai. Šitai teko daug darbo nudirbti, reikėjo visą administraciją pritaikyti naujoms aplinkybėms, teko daug sunkumų nugalėti.
Pažymėtinas 1924/25 m. bažnyčios konfliktas, kuris iškilo užsimojus Klaipėdos krašto bažnyčią padaryti savarankiška, ją atskirti nuo Vokietijos. Daug triukšmo kilo krašte ir daug vaidų. Įvyko peštynės prie Vyžių bažnyčios, kai pasamdyti mušeikos neleido įeiti bažnyčion valdžios atstovams ir įvedamam naujam kunigui. Buvo išlaužti net bažnyčios vartai. Ginčas baigėsi direktorijos, ir vyriausybės pralaimėjimu. Bažnyčia ir toliau liko priklausoma nuo užsienio.
|
Skaityti daugiau...
|
ATSIMINIMAI IŠ 1918-1925 METŲ |
|
|
|
Parašė ERDMONAS SIMONAITIS
|
1. Tilžė, Mažosios Lietuvos atgimimo lopšys.
Senasis Mažosios Lietuvos kultūrinis ir politinis centras buvo Tilžė. Ten veikė mūsų tautos žadintojai ir veikėjai: Dr. Bruožas, Dr. Girėnas, Sauerveinas, Kuršaitis, Miksas, Smalakys, Jankus, Smalėjus, Kalvaitis, Vydūnas. Vanagaitis. Dr. Gaigalaitis, Jagomastas ir daug kitų. Iš ten kalbėtojai ir giedotojų draugija vyko į visus Mažosios Lietuvos bažnytkaimius ir kėlė Prūsų lietuvių tautinę sąmonę žodžiu ir daina. 1914 m. VIII. 1 d. turėjo Tilžėj įvykti didelė lietuvių šventė Jokubinėj. Bet lygiai tą dieną Vokietijos vyriausybė paskelbė mobilizaciją ir mūsų jaunieji vyrai užuot ėję į savo šventę turėjo eiti karan.
1918 m. kaizerinei Vokietijai sugriuvus, naudojosi visos pavergtos tautos Amerikos prezidento Vilsono paskelbta apsisprendimo teise, kur jos .nori priklausyti. Neatsiliko ir Mažoji Lietuva. Grįžo dalis jaunesniųjų veikėjų iš karo, nors daug jų turėjo paaukoti savo gyvybę svetimų tironų interesams. Susirinkome būrelis grįžusių su senesniais veikėjais ir vienbalsiai nutarėme pareikšti pasauliui, kad Mažoji Lietuva nori atsiskirti nuo savo pamotės Vokietijos ir susijungti su atsikuriančia nepriklausoma Lietuva. Buvo išrinktas komitetas, kuris šitą akciją turėjo organizuoti ir pravesti. Šitos akcijos centras vėl buvo Tilžė. Po trumpo laiko buvo sušauktas visų Mažosios Lietuvos veikėjų suvažiavimas Tilžėj, kuriame buvo priimtas Dr. Gaigalaičio paruoštas atsišaukimas į pasaulį ir mūsų visuomenę. Atsišaukimas buvo Vokietijos ir užsienio laikraščiuose paskelbtas, nors vokiečių laikraščių redaktoriai šitą atsišaukimą labai nenorėjo skelbti, nes tai esą „Verrat“. Vokiečių įstaigų ir laikraščiu sukiršintos visuomenės reakcija buvo, žinoma, mums labai nepalanki. Visi jie, nuo dešiniųjų iki komunistų, vadino mus išdavikais „Verrateriais“, nors Vokietijos vyriausybė buvo priėmusi. Vilsono punktus, kad visos tautos turi laisvą apsisprendimo teisę. Prasidėjo grasinimai per laikraščius, ir taip sukiršinti avantiūristai vokiečiai pradėjo lietuvius veikėjus persekioti ir užpuldinėti. Dalis senesnių veikėju pasišalino iš Tarybos, bijodami dėl savo ir šeimos gyvybės. Ir keista, tie, kurie pasėjo grūdus, javus pjauti laikui atėjus, bijojo, reikėjo juos pjauti jaunesniems, iš karo grįžusiems, kurie frontuose buvo užsigrūdinę ir jokio pavojaus nepaisė. Dėl vokiečių laikysenos mūsų atžvilgiu pora pavyzdžių: „Tilsiter Zeitung“ buvo prieš lietuvius veikėjus įdėjęs šmeižtą-straipsnį. Jonas Vanagaitis ir aš nuėjome pas redaktorių, kad šmeižtą atitaisytų. Redaktorius labai stebėjosi, kad mes, Vokietijos piliečiai, norime nuo Vokietijos atsiskirti, juk visi tokias pastangas vadiną išdavimu. Paklaustas, redaktorius, ar jis norėtų kaip vokietys priklausyti Prancūzijos valstybei ir kad jo vaikai turėtų prancūziškas mokyklas lankyti, labai nustebo, kad mes Lietuviai su vokiečiais lyginamės, vadinasi, lygių teisių reikalaujame. Su Vanagaičiu nuėjome pas Tilžės „Arbeiter und Soldatenrat“ pirmininką, Prūsų lietuvį, su kuriuo kalbėjome lietuviškai. Reikalavome, kad ir mes savo atstovų norime turėti, kaip ir kitos partijos. Jis buvo senas socialdemokratas darbininkas. Ir jis smerkia mūsų pastangas atsiskirti nuo Vokietijos, nes naujoj Vokietijoj visi piliečiai, ir lietuviai, turės lygias teises. Kad lietuvis nori savo lietuvišką valstybę turėti, kaip ir vokiečiai savo, tą ir socialdemokratas negalėjo suprasti.
|
Skaityti daugiau...
|
APIE KLAIPĖDOS KRAŠTO TARMES |
|
|
|
Parašė J.KANTKIMAS
|
Kiekviena kalba, jei tik ji užima bent kiek didesnį plotą, paprastai nesti visame plote vienoda, bet daugiau ar mažiau skiriasi pagal įvairias krašto vietas. Tokia kalba esti suskilusi į tarmes. Suskilimas atsiranda per ilgesnį laiką, kai padidėja ta kalba kalbančių žmonių skaičius ir jie pasiskirsto didesniame plote. Jei tik tokie gyventojai ilgainiui labiau vieni nuo kitų nutolsta, nutrūksta tarp jų nuolatinis bendravimas — ima ir jų kalba po truputį tolti, atsiranda tarminių skirtybių. Svarbiausios tarmių atsiradimo priežastys kaip tik ir yra žmonių bendravimo kliūtys. O tos kliūtys atsiranda dėl to. kad žmonėms bendrauti kelią pastoja gamtinės, geografinės ar politinės bei kultūrinės, sienos. Gana svarbios yra politinės sienos: jei viena ir ta pačia kalba kalbą žmonės yra dėl kokių nors priežasčių perskirti tokios politinės sienos, jų tiesioginis bendravimas esti sulaikomas, viena tos kalbinės bendruomenės dalis pasilieka vienose sąlygose, kita — patenka į kitas, kurios savaip ima formuoti ir jos kalbą.
Tokia politinė siena, kuri tarp Didžiosios ir Mažosios Lietuvos atsirado jau nuo Melno ežero taikos 1422 m., pirmiausia yra sudariusi ir Klaipėdos krašto lietuvių tarmines skirtybes.
Ilgus amžius gyvendami Prūsų valdžioje, vokiškosios aplinkos veikiami ir neturėdami tiesioginių santykių su D. Lietuva, be to, dar ir tikybiniu atžvilgiu nuo pastarųjų skirdamiesi, Klaipėdos krašto lietuviai ilgainiui ir savo kalba kiek nutolo. Suprantama, kad ir tiesioginė vokiečių kalbos įtaka turėjo jų kalboje pasireikšti. Nekalbant apie žodyno, posakių skolinius, kurių randame klaipėdiečių kalboje, jų ir tartyje, daugiausia, tiesa, paskutiniais laikais jaunojoje kartoje, žymu vokiškumo. Dažnas Didžiosios Lietuvos lietuvis bus pastebėjęs, kad klaipėdiečiai (kaip ir apskritai visi Maž. Lietuvos lietuviai) kiečiau taria mūsų minkštuosius priebalsius. Jie paprastai ištaria Nečūnai, lašinu, gaspadorus (gacpadorus) vietoj Nečiūnai, lašinių, gaspadorius. Tas kietinimas ypač ryškus žodžio viduryje, galūnėje mažiau. Bet vėl kietojo l jie neturi — taria vidutinį, pusiau minkštą: pvz, lūpos, labai malonu jų tariama beveik kaip liūpos, liabai malionu. Šioks priebalsių tarimas yra vokiškosios tarties įtaka. vad. artikuliacinės bazės pakitimas, tiesa, tik vėlesniais laikais aiškiau tepasireiškęs. šis pakitimas, viena, yra gautas nusiklausius į vokišką tartį, o antra, fiziologiniu keliu — per mišrias vedybas.
|
Skaityti daugiau...
|
VIETOVARDŽIŲ VOKIETINIMAS MAŽ. LIETUVOJE |
|
|
|
Parašė VL. VILIAMAS
|
Mažosios Lietuvos nutautinimas yra įvykęs įvairiais etapais ir įvairiais būdais. Tarp kitų pažymėtinas ir lietuviškų vietovardžių vokietinimas. Vokietinimas vyko įvairiais laikais ir yra palietęs nemaža lietuviškų ar baltiškų vietovardžių.
Čia paminėsime tik porą, atliktų paskutiniais hitlerinės Vokietijos laikais. H. Kirrinis (pats suvokietėjęs lietuvis) savo darbeliu „Die neuen Ortsnamen im Nordostlichen Ostpreussen“ Geographische Anzeiger, 1938, pusi. 463—465) duoda tokią lentelę, iš kurios ryškėja naujų vardų skaičiai ir nuošimčiai palyginus su senaisiais:
Apskritis |
Plotas km |
Vietovių skaičius |
Naujų Skaičius |
vietovarddžių
% |
1. Goldapės |
993 |
174 |
134 |
77,0 |
2. Darkiemio |
760 |
165 |
119 |
72,1 |
3. Tilžės—Ragainės |
1100 |
279 |
191 |
68,5 |
4. Gumbinės |
729 |
165 |
112 |
67,9 |
5. Pilkalnio |
1061 |
249 |
167 |
67,1 |
6. Treuburgo |
856 |
101 |
61 |
60,4 |
7. Stalupėnų |
704 |
199 |
118 |
59,3 |
8. Pakalnės |
1004 |
237 |
119 |
50,2 |
9. Įsručio |
1161 |
202 |
101 |
50.0 |
10. Unguros |
923 |
78 |
22 |
28,2 |
Viso |
9.291 |
1849 |
1144 |
|
Yra išleistas pakeistų vietovardžių pilnas sąrašas ir žemėlapis. Čia skelbiami pakeitimai yra atlikti tik 1938 metais birželio mėnesį. Tai tik vieno suvokietinimo saldo, o jų buvo, deja, ne vienas.
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
|
|
|