|
|
1948 m. 19 spalis
Parašė ANTANAS MACEINA
|
ATSAKYMAS KUN. VYTAUTUI BAGDANAVIČIUI *)
*) Prieš pora metų mūsų tremtinių visuomenėje pasirodžiusi nepasaulėžiūrinės politikos teorija pirmą sykį viešosioms diskusijoms spaudoje buvo iškelta kun. Vyt. Bagdanavičiaus jo straipsniu „Nepasaulėžiūrinės politikos klausimu“ (Naujasis Gyvenimas š. m. 10 ir 11 nr.), kuriame šalia principinių svarstymų yra keliama visa eilė priekaištų (nekritikavimas ir nestudijavimas klaidingų pasaulėžiūrų, nesidomėjimas kova už tiesą, pasaulėžiūros laikymas blogybe ir t.t.) man pačiam. Praleisdamas juos visus, nes jie neturi jokio atitikmens tikrovėje ir jų nepagrįstumas yra aiškus kiekvienam, kas yra susipažinęs su mano teoriniu bei praktiniu veikimu visuomenėje, norėčiau šiuo straipsniu daugiau pozityviai ir iš esmės paliesti kun. V. B. iškeltus klausimus. Todėl tiesioginės polemikos čia bus labai maža ir ta pati bus atlikta daugiausia išnašose. Tuo būdu šis straipsnis galės būti skaitomas ir tų, kurie su kun. V. B. kritika nebūtų turėję progos susipažinti.
Prieš pustrečio tūkstančio metų Atėnuose įvyko nepaprastas dalykas: Sokratas buvo nuteistas mirti; nuteistas ne dėl to, kad būtų būvąs plėšikas, vagis ar perversmininkas, bet dėl to, kad jis, kaip jo kaltintojas Meletos savo kalboje pasakė, "garbina ne tuos dievus, kuriuos garbina miestas, bet kitas naujas dieviškąsias būtybes" (Apologia). Ir ši byla nenustoja mūsų jaudinusi ligi pat paskutinių dienų. „Sokrato likimas yra viena iš esminių dvasinės Vakaru, istorijos temų“ (Romano Guardini, Der Tod Sokrates, 11 p. 1947). Jos tragiškumas yra ne tas, kad Sokratas buvo nuteistas, bet tas, kad jis buvo teisiamas. Nuteistas buvo jis tik nežymia balsų persvara: dviem šimtais aštuonias-dešimčia iš penkių šimtų. Jeigu tik trisdešimt balsų būtų pasisakę už jo nekaltumą, jis būtų būvąs išteisintas. Tačiau pats klausimas būtų nepakitęs, nes jo esmė glūdi p a č i o j e byloje, ne jos ištarmėje. Ar Atėnų miesto taryba turėjo teisę teisti žmogų už tai, kad jis garbina kitus dievus, negu miestas? — Štai klausimas, kuris kyla ryšium su visa šia byla, Be abejo, pagal pozityviąją, ano meto teisę Atėnų taryba buvo tvarkoje. Tačiau kaip yra i š esmės? Kokiu pagrindu rėmėsi anoji pozityvioji teisė? Ar miesto taryba savo prigimtimi yra kompetentinga spręsti religinius klausimus? Ar ji turi prigimties jai duotą teisę versti žmogų įsijungti į visuomenės oficialinę religiją ir pasiduoti šiuo atžvilgiu daugumos valiai?
Ar ji gali naudotis šiam reikalui prievartinėmis priemonėmis? — Atsakant į šiuos klausimus kaip tik ir išnyra pasaulėžiūros santykis su politika.
|
Skaityti daugiau...
|
Septintoji Elegija arba ruduo vaikystės miesto gatvėje |
|
|
|
Parašė ALFONSAS NYKA-NILIŪNAS
|
Aš nuėjau ir, lyg apsvaigęs, vaikščiojau
Tuščiu, rudens apnuogintos Bažnyčios gatvės grindiniu,
Klausydamas rūstaus beržų šlamėjimo šalia tapybiškos miestelio aikštės...
Rudens šviesa ir lapai krito į bekraštį horizontų indą,
Bet niekur neradau draugų, silpnų draugų,
Su kuprinukėmis pro dvaro sodus
Atbėgdavusių iš kažkur su manimi rudens dainos klausyt.
Jie nesiskųsdavo, kad jų namuose valgo duoną ir gyvena vargas juodas,
Kad miega ir sapnuoja ten su juo visi.
Gerai atsimenu, kaip ilgai mindžiau lapų auksą...
Padėjęs kuprinukę rudeniui ant kelių,
Kaštano glostomais plaukais.
Aš paskendau į gimstantį manyje šauksmą
Ir susiliejau su visais daiktais pilkais.
Taip klaidžiojau keistomis kambarių gėlėmis trenkiančiomis miesto gatvėmis.
Per akmenis, rudens apnuogintus, tuščius
Ir pamačiau, kaip žemė seną moterį prie šulinio už rankos atvedė
Ir pasėmė skurdu užnuodyto vandens naščius,
Kurio ji parnešė vaikams, namie palikusiems.
Ir laimės ilgesiu užnuodijo akis, gilias kaip šuliniai...
O jie, kaip popieryje iškirpti žaislai, iš džiaugsmo klykė,
Žiūrėdami į rudenio gatves aristokratiškais veidas plonais.
O aš pas vieną moterį, senan ir apiplyšusin naman įėjęs,
Nuo rankos karstu pinigu nusipirkau fantastiškas šalis,
Bet liko širdyje plati žaizda, kaip pralaimėjimas,
Nepasiektojo idealo palikta žaizda gili.
|
Skaityti daugiau...
|
BALYS SRUOGA ASMUO IR TEATRO KŪRĖJAS |
|
|
|
Parašė Jurgis Blekaitis
|
Prie kryžkelių stovėsiu smūtkeliu.
Milžinkapiuos varpais nakčia skambėsiu,
Kad speiguose, po stora miline
Neliautų plakus Lietuvos širdis!
„Kazimieras Sapiega“
1947 metų spalio 16 d. Balys Sruoga pradėjo naują, didelį ir nesuvokiamą, išlaisvintą nuo laiko ir materijos, vis augantį, vis gilėjantį gyvenimą — tautoje, jos dvasioje.
. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .
ASMUO
Gal būtų prasminga prikelti vieną kitą vaizdą, atrinktą iš jų daugybės, susikaupusios aštuonerių metų būvy. Tarp 1935 m. Kaune, kada aš turėjau laimės tapti vienu jo klausytojų, ir vėliau — teatro seminaro nariu ir akademinės teatro studijos mokiniu, ir 1943 m. kovo mėn., kada, prieš vokiečiams suimant, daugeliui mūsų teko jį jau paskutinį kartą matyti, — praėjo daug dienų, kurių prof. Balys Sruoga buvo man formuotojas, mokytojas ir pavyzdys. Tame laikotarpyje, kaip ne vienas jo studentų ir kūrybos adoratorių, aš taip pat mokiaus pajusti, ir pažinti didelį žmogų, ir todėl tebūnie man atleista, jei šiame rašinyje per ryškiai iškils tai, ko šiaip gyvenime niekad neapgailestauju ir nesigėdinu, — mano vis auganti jam pagarba ir meilė.
Dabar, kai mintys žymiai intensyviau gyvena jo spinduliuojamąja gyvybės galia, pilniau ir tobuliau, negu jam gyvam esant, — man dabar stebinančiai ryškus ryšys tarp Sruogos dvasinio vaizdo, pajaučiamo iš jo kūrinių, ir išorinio, kurį aš lyg tebenešioju akyse, neprarasdamas mažiausios smulkmenos.
Didelis ir neišaiškinamas, keistas, tik tariamai ramus, bet taip juntamai pripildytas tykojančių prasiveržti minties ir jausmo audrų, — jis, rodos, negalėjo ir atrodyti kitoks. Štai, pro jauną, triukšmaujančią studentų virtinę praeina jis universiteto koridorium, aukštas ir stambus, matomas iš tolo, su ryškia, išdidžia ir rimta galva, dideliais ir ramiais žingsniais. Jo išorėje juntamas kažkoks susivaržymas, tarytum šių dienų drabužyje jis jaustųsi, kaip beprasmiškam ir jam visiškai netinkamam maskarado parėdė, ir jis aiškiai nepatenkintas, turįs šitoks eiti pro šią lengvabūdišką minią. Be šypsenos pasisveikinęs, jis įeina į salę, — ir „tuo metu jis turi suokalbininko išvaizdą, tarytum tarp jo ir auditorijos būtų kažkas slaptai sutarta, apie ką negalima ir jau nebėra reikalo balsu kalbėti. Užimdamas savo vietą, jis bergždžiai stengiasi sumažėti ir įsisprausti į per ankštą erdvę tarp staliuko ir kėdės (— o jam visur per ankšta) – ištremia abiem alkūnėm į stalą ir, beveik visai užsimerkęs, — gal kad nekliudytų dešimtys į jį susmigusių akių, — jis pradeda visuomet tuo pačiu tyliu ir žemu tonu ir tuo pačiu žodžiu: Gerbiamieji... Jo balsas yra kažkur giliai uždarytas, lyg pro aksomą perėjęs, paskaitos metu jis niekad nepakyla iki sujaudinto riksmo ir nenusileidžia iki šnabždesio, bet nepriklausomai nuo to, apie ką, jis šiandien kalba — apie linksma ar liūdna, apie graikų dionyzijas ar apie protopopą Avakumą — jo balsė visuomet skamba nelaukta liūdna gaida, lyrinis medžiagos išgyvenimas, šventiškas
|
Skaityti daugiau...
|
Parašė ANTANAS VAIČIULAITIS
|
Kai mano kūnas bus žolė, aš miegosiu savo brangiųjų lygumų krašte.
Vėjams padvelkus, nulinksiu su pievų pražydusia gėle.
Klausysiuosi bičių dūzgimo ir paukščių danguj mėlynam.
Čiulbės tenai strazdas kleve ar berže baltam.
O žiede raudonas, išaugęs gimtajam lauke!
O gentie švelniasiele, ateinanti dienų brėškime!
Iš amžiaus į amžių keliaujant žaliąja lanka.
Ir berdama rasą mane palyti kūdikių pėda minkšta.
Jums asai dainuosiu giesmę nemirštančios tautos.
Jus aš lydėsiu nuo rytmečio rūko ligi vakaro žaros.
Jus užmigdysiu prie alkų, pušynų, šventų ąžuolų.
Per naktį budėsiu prie jūsų tyliųjų sapnų.
Jus gaigystėj kelsiu sena tėvų krivulę...
Ir brolių žygiuotei išvesiu velėna žalia.
Aš savo vienatvėj regėsiu aukštąsias dausas.
Aš vienas ten būsiu ir grosiu senolių graudžiąsias dainas.
Dūduojant, man viksvos ir smilgos tyliai sušiulens.
Ten .stirna ištroškus atbėgs prie upelio vandens.
Žiūrėsiu už girių, už kalnų, užu pilkųjų debesų.
Ten giedra, ir mėlyna, ir visad skaistu.
Nakčia aš gėrėsiuos sietynu ir žvaigžde krituole.
Ir vėjams dūzgenant, siūbuosiu brangiųjų lygumų žole.
|
APIE VOKIEČIŲ MOKSLININKUS, TYRINĖJUSIUS LIETUVIŲ KALBĄ |
|
|
|
Parašė PROF. ERNESTAS FRAENKELIS
|
APIE VOKIEČIŲ MOKSLININKUS, TYRINĖJUSIUS LIETUVIŲ KALBĄ
PROF. ERNESTAS FRAENKELIS*)
* Prof. Ernestas Fraenkelis (gimęs 1881. 10. 16. Berlyne) yra vienas iš žymiausių dabartinių Vokietijos kalbininkų. 1905 m. — dr. phil. Berlyne, 1909 m Kielio univ. priv. docentas, 1916 m. to paties univ. ekstraordinarinis, o nuo 1920 m. ordinarinis profesorius. 1936 m. dėl rasinių įstatymų turėjo pasitraukti iš universiteto. Nuo 1945 m. Hamburgo universiteto profesorius.
Prof. Fraenklis yra išleidęs keletą lietuvių kalbotyrai labai svarbių veikalų kuriuose specialiai domėjosi lietuvių kalbos sintaksės problemomis, ir, be to, paskelbęs daugybę straipsnių Įvairiuose filologiniuose žurnaluose. Parašęs disertaciją ir paskiau habilitaciją iš. klasikinės filologijos, ta sritimi ligi Pirmojo pasaulinio karo daugiausia ir domėjosi. Vis dėlto, nesvetimi jam buvo ir lituanistiniai dalykai; antai jau 1901 m., dar tebestudentaudamas, skaitė Donelaitį. Pirmasis stambesnis jo veikalas, kuris tiesiogiai lietė lituanistiką, nes nagrinėjo baltų ir slavų kalbų santykius, pasirodė 1914 m. Nuo to laiko litunanistika vis labiau pasidarė jo mokslo tyrinėjimų pagrindine sritimi: ypač po to, kai jis kelis kartus atsilankė Lietuvon. 1923 m. jis pirmą sykį viešėjo Lietuvoje apie 5 savaites ir susipažino su Būga. Antrą kartą atvyko 1926 m-ir pakviestas apie 3 mėnesius skaitė Humanitarinių Mokslų fakultete paskaitas apie indoeuropiečių kultūrą ir protėvynę, o, be to, pratybose nagrinėjo Mažvydo kalbą. 1928 m. gyveno apie 2—3 mėnesius ir išstudijavo Daukanto raštų kalbą. 1934 m. kelias savaites viešėjo Vilniuje. Čia lietuvių gimnazijoje lietuviškai paskaitė paskaitą apie Vilniaus krašto lietuvių kalbos slavybes. 1936 m. vėl atvyko Vilniun ir išgyveno apie 8 savaites; šį kartą liet. gimnazijoje skaitė paskaitą apie Daukanto kalbą. Lankydamasis Lietuvoje ir. susiartinęs su lietuvių mokslo žmonėmis prof. Fraenkelis ėmė savo tyrinėjimus skelbti ir lietuvių mokslo žurnaluose: iš pradžių „Tautoje ir Žodyje“, paskiau „Archivum Philologicum .
Praktiškai išmokęs lietuvių kalbą ir gerai susipažinęs su mūsų naująja literatūra, prof. Fraenkelis pirmasis plačiu mastu ėmė naudoti baltų kalbotyroje šalia mūsų senųjų raštų ir naujųjų autorių veikalus. Tai irgi svarbus jo nuopelnas baltų kalbotyrai.
Nuotraukoje: Adomas Varnas. Dailininkas P.Kalpokas (piešinys pieštuku).
Iškilęs į žymiuosius lituanistus, prof. Fraenkelis buvo pakviestas redaguoti kalbotyrinės bibliografijos žurnale „Indogermamsches Jahrbuch“ baltų kalbotyros skyrių. Turėdamas nemaža pažinčių lietuvių mokslo ir literatūros pasaulyje, prof. Fraenkelis galėjo gerai sekti, kas naujo pasirodydavo mūsų žurnaluose ir knygų lentynose, ir rūpestingai viską, ką pastebėdavo, sužymėdamas ir parecenzuodamas, jis išugdė minėtame žurnale lietuvių (panašiai ir latvių) platų, palyginti su kitais, filologijos skyrių. Redaguoti jis pradėjo 1928 metais išspausdintu ir 1926 metų kalbotyros bibliografiją apimančiu XII tomu ir redagavo ligi XXIII tomo, išspausdinto 1939 m. ir apimančio 1937 m. bibliografiją. Vėliau, kad ir nebeturėdamas teisės dalyvauti vokiečiu spaudoje, jis nemetė pamėgtojo lituanistikos darbo ir Suomių Mokslų Akademijos Metraščiuose 1941 m. išspausdino baltų kalbotyros bibliografiją, apimančią 1938—1940 metus. Dabar prof. Fraenkelis vėl pakviestas bendradarbiauti ,,Indogermanisches Jahrbuch“ žurnale ir šiuo metu spausdinamame XXVII tome suredagavo baltų kalbotyros 1941—1943 m. bibliografiją.
Nežiūrint savo senyvo amžiaus, prof. Fraenkelis uoliai tebedirba lituanistikos srityje. Antai sunkiose jam karo ir pokario sąlygose jis parašė tyrinėjimą apie M. Petkevičiaus 1598 m. katekizmo kalbą, kuris buvo 1947 m. Goetingene išspausdintas. Dabar prof. Fraenkelis renka medžiagą etimologiniam lietuvių kalbos žodynui, drauge rašo ir spausdina daug lituanistinių ir apskritai lingvistinių straipsnių.
Prof. Fraenkelis yra ne tik gilus lietuvių kalbos žinovas ir jos mylėtojas, bet yra ir didelis lietuvių bičiulis. Štai, Pabaltijo Universitetui Hamburge įsikūrus, o paskui Pinneber-gan persikėlus, prof. Fraenkelis tuojau mielai sutiko jame skaityti paskaitas. Salia kai kurių germanistinių Kursų jis lietuvių kalbos seminare su studentais lietuviškai nagrinėja senųjų mūsų autorių (Mažvydo, Daukšos, Petkevičiaus, Sirvydo) kalbą. Be to, reikia pastebėti, kad be jo mielai naudotis leidžiamos asmeninės bibliotekos lituanisto darbas Pabaltijo Universitete butų tiesiog sunkiai įmanomas.
Paprašytas duoti „Aidams“ savo straipsnį, jis pats jį pa rašė lietuviškai. Tame straipsnyje rasime žinių ir apie jo paties lituanistinius veikalus. V. M.
Jau prieš Praną Boppą (1791—1867), kuris buvo lyginamosios kalbotyros kūrėjas ir pradedant 1833 m. išleido plačią knygą apie šitą dalyką, kai kurie Vokietijos mokslininkai ir poetai gyvai domėjosi labai senoviška lietuvių kalba. Garsusis Karaliaučiaus filosofas Imanuelis Kantas, kurio pavardė turi būti lietuviškos kilmės (plg., pilnesnius vardus kaip Daukantas, Gedkantas, Viskantas ir dalių atvirkščia tvarka: Kantalga, Kantautas ir t.t.), Ruhigo žodyno antros 1800 m. Kr. Mielkės pataisytos laidos prakalboj skatina vokiečių visuomenę atkreipti dėmesį į tą kalbą, kuri, nors mažos tautos vartojama, esanti svarbi ir bendrajai tautų istorijai. Jis giria lietuvius už jų darbštumą ir vaišingumą. Herderis knygoj apie tautų balsus dainose ir Lessingas žavėjosi lietuvių dainų gražumu. Vėliau ir kiti vokiečių poetai domėjosi lietuvių dainomis ir jas net vertė.
Savaime suprantama, kad lyginamoji kalbotyra .negalėjo apsieiti be nuolatinės atodairos į lietuvių kalbą. Antai daug lietuviškų lyčių iš tiesų yra senoviškesnio pobūdžio net už sanskrito ir graikų kalbų atitikmenis. Pvz., trečiasis veiksmažodžio būti esamojo laiko asmuo esti visai nėra pasikeitęs nuo indoeuropiečių prokalbės laikų. Sanskrito asti atrodo jaunesnis dėl balsio e pereigos į j.
Nors Pranui Boppui visados rūpėjo lietuvių kalbos duomens, tačiau dar tebetruko tikslios, visus bruožus apibūdinančios gramatikos. Tai Augusto S c h 1 e i c h e r i o (1821—1868) nuopelnas, kad jis 1856 m. Pragoję išleido platų lietuvių kalbos mokslą. Schleicheris buvo dažnai keliavęs į Mažąją Lietuvą, kur jis surinko pasakų, dainų ir mįslių. Šitie rinkiniai buvo išspausdinti Schleicherio gramatikoj, kur jis pridėjo šį tą ir iš Didžiosios Lietuvos raštų.
Schleicherio bendroji indoeuropiečių kalbų apžvalga (jo „kompendiumas“) pasirodė 1861 m. ir sulaukė mažesniame negu 15 metų laikotarpyje net trijų laidų. Paskui nebebuvo įmanoma tęsti šitos knygos ligtoliniame pavidale, kadangi nuomonės apie indoeuropiečių prokalbės balsius buvo iš pagrindų pasikeitusios. Sanskritas, nepaisant savo senos literatūros, yra balsių atžvilgiu daugiau atsitolinęs nuo prokalbės negu Europos indoeuropiečių kalbos,, prie kurių šeimos priklauso ir lietuvių kalbą.
Jau prieš Schleicherio veikalus Augustas Friderikas Pottas (1802—1870) buvo paskelbęs etimologiškus tyrinėjimus (1833 ir t. t. metais) Si knyga, kur nuolat atsižvelgiama ir į lietuvių kalbą, dar tebeturi didelę vertę. Pottas buvo aštraus proto mokslininkas ir skynė kelią antram žymiam etimologui Augustui Fickui (1833—1916), kuris 1868 m. pradėjo leisti visų indoeuropiečių kalbų lyginamąjį žodyną. Šis žodynas susilaukė iš viso 4 laidų. Lietuvių kalba jame vaidino svarbų vaidmenį. Tą patį galima pasakyti ir apie vėliau (1927—1932) A. Waldės ir J. Pokornio išleistą tos pačios rūšies žodyną; kurio duomens iš lietuvių kalbos yra Alfredo Senno patikrinti.
|
Skaityti daugiau...
|
Parašė PAULIUS JURKUS
|
Rudenį vėl grįžau į miestą, į studijas, į savo mažą kambarėlį. Pavakario valandom sėdėjau tarp knygų tylus. Ant stalo kvepėjo paskleistos pušies žievelės, baltavo iš ežerų atsinešti akmenėliai, margavo stiklinėje vazoje rudens lapai.
Vieną kartą šitose valandose išgirdau palangėje žingsnius. Jie plaukė lėtai( gatvele, ties mano langu truputį stabtelėjo ir vėl tolyn nuėjo.
Krūptelėjau. Ir kas galėtų eiti? Kas galėtų užklysti į šią tylią gatvelę?
Kitą vakarą vėl jie pasigirdo. Pastūmiau knygas į šalį ir klausiaus. Žingsniuose buvo kažkas neįprasto. Atrodė, kad eitų vakaro ramumas.
Žingsniai kartojosi. Tą pačią valandą plaukė jie pro šalį tokie švelnūs, lengvučiai. Aš pradėjau jų laukti. Nujausdamas, kada jie turi ateiti, užskleisdavau knygas, tvarkingai jas sudėdavau ir, atsišliejęs į kėdę, ramiai klausydavausi. Kiekvieną jų garsą pagaudavo mano ausis, ir pats nepajusdavu, kaip mane liūliuoja ir kažką kužda.
Tai buvo mielos valandėlės, kurios, kaip trapios gėlės, sužydėdavo mano kambarėlyje.
Praėjo kiek laiko, ir supratau: tai mergaitė eina. Mergaitė!
Kiekvieną rudenį ateidavo į miestą naujos mergaitės. Jų veidai buvo saulėje įdegę ir tokie švelnūs, pilni, kaip prinokę granatiniai obuoliai. Turėjo jos vasaros laukų kvapą ir atrodė, kad prieš atvažiuodamos į miestą, jos perėjo savo sodybų laukus, tuos paupių liepynus, kalveles ir miškelius, kur kvepia šilai ir pušies sakai. Ir visa tai pasiėmė su savimi, kad mieste jaustų laukų platumą ir artumą.
Rudens saulės pripiltose gatvėse jos atrodė kaip kitų kraštų gražūs paukščiai, patekę į zoologijos sodą. Nors ir ėjo draugų būrelyje, bet buvo vienišos ir liūdnos. Ir jų juoke prasiverždavo ta vienišumo gaida ir palikusių namų ilgesys.
Aš nejučiom suartėdavau su jom. Iš būrelio išsiskirdavo viena ir pasidarydavo mano bičiulė. Įvesdavau ją į universiteto gyvenimą, į draugų ratelius.
|
Skaityti daugiau...
|
Kryžkelėje tarp Romos ir Kremliaus. Laiškas Dr. Antanui Maceinai |
|
|
|
Parašė JULIUS KAUPAS
|
Su dideliu susidomėjimu perskaičiau dviejuose (13 ir 15) „Aidų“ numeriuose išspausdintus Jūsų straipsnius. Radau juose daug teisingų minčių ir kartais labai taiklių pastabų apie išvidinį pozityvizmo giminingumą bolševizmui, tačiau keliose vietose — ir, turiu prisipažinti, kaip tik pačiose pagrindinėse — nenorėčiau su Jūsų interpretacija sutikti. Tebūnie leista atkreipti Jūsų dėmesį į tuos tris pasitaikiusius trūkumus:
1. Jūsų straipsnyje yra gana smarkiai sumaišytos įvairiopos plotmės, ypač individualinė ir valstybinė.
Reikia pripažinti, Jūs pasirinkote itin rizikingą kelią nagrinėti valstybinius klausimus toje grynai žmogiškoje plotmėje, kurioje tenagrinėjamos indivualinės problemos. Tuo būdu valstybinė teorija ir asmeninė pasaulėžiūra Jums tampa vienas ir tas pats. Ten, kur atskiras žmogus turi apsispręsti ir pasirinkti, Jūs norėtumėt, kad apsispręstų valstybė ir pati tartų savo žodį. Aš žinau, Jūs esate karštas šalininkas pasaulėžiūrinį pradą šalinti iš politikos, tad neabejoju, kad sutiksite, jog valstybė šitaip apsispręsti negali. Panaši klaida yra priešpastatymas liberalizmo ir krikščionybės. Abu dalykai nestovi vienoje plotmėje: krikščionybė yra religija, gi liberalizmas valstybinė teorija. Jie nekalba apie vieną ir ta patį. Mes galime būti geri krikščionys, o kartu būti liberalistinės ar socialistinės valstybės formos šalininkai.
2. Jūsų liberalizmo apibrėžimas yra gana netikslus.
Keistą teigimą, kad liberalizmas jau pačioj savo užuomazgoj turįs kolektyvizmo pradų, prisipažįstu, pirmą sykį užtikau tik Jūsų straipsnyje. Kiek žinau, liberalizmas visuomet buvo asmens laisvės ir individualizmo gynėjas, ir gal nebe pagrindo Bernardas Shaw jį pavadino po policijos priežiūra stovinčiu anarchizmu. Jūsų teigimas galimas, be abejo, tik todėl, kad Jums pirmoji liberalizmo šaknis yra Jean Jacques Rousseau, gi pilnutinis jo žiedas — Auguste Comte. Tai vargu bau atitinka tikrovę. Comte yra pozityvizmo kūrėjas, kurį galima laikyti, jei jau ne atskira srove, tai, geriausiu atveju, nykstančio liberalizmo modifikacija. Ir minimąjį Rousseau ne be pagrindo socialistai bando nusavinti sau, nes jis bendruomenės reikalus stato aukščiau už asmens. Pas šį demokratą rasim, be abejo, daug ir stiprių kolektyvistinių pradų. Tačiau reikia turėti galvoj, kad tose vietose, kur jis laužo pagrindines liberalizmo tezes, jis jau nebėra liberalas. Dėl to, manau, būtų nenuoseklų tas neliberališkas Rousseau vietas patiekti kaip priekaištą pačiam liberalizmui. Jūs be reikalo atimate liberalizmo tėvų vardą tokiems garbingiems ir simpatiškiems anglų džentelmenams, kaip Mr. John Locke ir Mr. Adam Smith — nekalbant jau apie Hume ir Bentham — pamirštate, kad Didžioji Prancūzų Revoliucija didžiuojas ne vien Rousseau, bet ir Montesąuieu bei Žmogaus ir Piliečio. Teisių Deklaracija, ir visiškai neminite vokiečių filosofų, pvz. Fichte's, von Humboldto ir to galbbūt gražiausiojo liberalizmo atstovo Kanto. Tiesa, Jūs pripažįstate, kad liberalizmo sąvoka yra daugiaprasmė ir pabrėžiate, kad kalbėsite tik apie vadinamąjį kairįjį liberalizmą, tačiau straipsnio gale tas vis dėlto netrukdo Jums be baimės pasmerkti visą. liberalizmą iš esmės — net ir tą klasiškąjį, kurio nagrinėjimo Jūsų straipsnyje aš, net ir gerai įsiskaitęs, neužtikau — ir teleisti mums eiti tik dviem, neliberališkais keliais.
|
Skaityti daugiau...
|
Parašė Pranas Kozulis
|
PAUKŠČIAI
Keista šalis: kuris jau metas
negrįžta paukščiai iš pietų.
Ir aš kasdienį darbą metęs,
lyg mirusiu krantu
žengiu net žengt nepasiryžęs
sutikt pavasario gražaus.
Gal klystu aš; galbūt jie grižo –
tik aš nesugrįžau.
ŽMONES IR GĖLĖ
Kada prasiskleidė gėlė, jau temo.
Ji prieblandoj nušvito dar aiškiau.
Aš jai tariau: „Gyvenimas tu mano...“
Ir jos ugningą žvilgsnį išlaikiau.
Išminčius prakeliaudamas man tarė:
„O, koks žydėjimas to augalo gražaus!“
Paskui praeidamas kvailys pro šalį grožėjos nemažiau...
Kanada, 1948 m. |
Parašė Alfonsas Nyka-Niliūnas
|
L I T E R A T Ū R O S I R M U Z I K O S P A R A Š T Ė
Didysis Idealistas, garsusis Servanteso La Manchos riteris Don Kichotas po vienų kautynių yra pareiškęs, kad drąsa ir atvirumas esą didžiausi tauraus žmogaus papuošalai. Tačiau jo draugas, materialistas Sancho šitų žodžių nesuprato ir galvojo, kokia gi jam būsianti iš to nauda. Drąsusis visuomet rizikuojąs, o, svarbiausia; iš to jokios materialinės naudos nesą. Nuo pat amžių pradžios žemėje tebegyvena šitas bailus žmogus, tikras Sancho giminaitis ir idėjos brolis. Savo gyvenimo būdu jis labai primena varną, tupintį ant krašto arenos, kurioje vyksta žiauri ir nepermaldaujama gladiatorių kova. Vienam kuriam iš kovojančių suklupus, jis ima sukti ratą virš suklupusiojo .galvos, nes mato, kad ir sėdintis tribūnoje imperatorius reikalauja parblokštojo mirties. Valdžios ar kito kurio nors autoriteto nuomonė jam yra vienintelis sprendimo mastas bei kriterijus. „Vargas nugalėtiesiems!“ krankia jis kartu su minia.
Dar vienas iš tokio žmogaus pasaulėžiūros esminių momentų yra provinciališka baimė ko nors naujo, neįprasto ir originalaus, nes kiekvienas tokis pasireiškimas galėtų užtemdyti, o gal ir visai nustelbti jo visišką bespalviškumą. Jis nenori stoti į lygią kovą ir savo tezes norėtų ginti savo realia arba fiktyvia pozicija. Jis galvoja, maždaug, kaip Stendhalio romane „Raudona ir Juoda“ vaizduojamieji Verriėres miestelio „inteligentai“. Tokiam žmogui viskas kvepia revoliucija, maištu. O taip yra dėl to, kad Verriėres miestelyje yra nuo seno įprasta burmistrą laikyti reikšmingiausiu ir protingiausiu Žmogumi: jo padėjėją — antruoju ir t.t. Jo manymu protas kyla, pozicijai kylant. Svarbiausias tokios pažiūros motyvas yra, be abejo, faktas, kad savos nuomonės turėjimas yra nenaudingas. Tik neturėdamas savo nuomonės gali ramiai ir gerai gyventi mažame miestelyje Verriėres.
Mūsų literatūrinis gyvenimas šiandien savo nuotaikomis labai primena Stendhalio aprašytąjį miestelį. Čia irgi tebėra dar labai giliai įsišaknijusi savo nuomonės reiškimo baimė. Daug kas norėtų ir literatūrinį gyvenimą sutvarkyti hierarchišku principu, kur nereikėtų ilgai galvoti, kuri knyga yra geresnė, bet tik pažiūrėti, kaip aukštai tam tikroje hierarchinėje sistemoje stovi jos autorius. Šį principą visomis priemonėmis stengiasi palaikyti mūsų jau charakterizuotas bailusis žmogus, iki kaulų smegenų įsimylėjęs vidutiniškumą ir visomis priemonėmis jį palaikąs.
|
Skaityti daugiau...
|
Parašė Panėriškis
|
Su nedidele pertrauka seką viens po kito dviejų mūsų dainininkų savistovūs koncertai duoda progos paryškinti du skirtingus tipus mūsų dainavimo kultūroje. Stasys Liepas, Vilniaus Operos solistas, padarė plačią koncertinę kelionę. Jo puikiai parinkta programa iš daugiau žinomų bei populiarių dainų ir arijų, dar geriau paruošta, su giliu įsijautimu ir neeiline muzikine frazuote atlikta, leido išgirsti Stasį Liepą jo aukštojoje formoje. Romas Jonis-Joneliūkštis, kitas mūsų jaunas dainininkas, neseniai baigęs studijas Tiubingene pas žinomą vokiečiuose prof. Theodor Scheidl (geriausią vokiečių Boriso interpretatorių), taip pat plačiai pasireiškė su savo savistoviais rečitaliais, dainų ir arijų vakaru ir religiniu koncertu. Ir jo Programa skoninga, gal ne tiek populiarių dalykų turinti, su dideliu kruopštumu paruošta, giliu muzikalumu perteikta. Abu mūsų jauni dainininkai, abu baritonai, net jų programose apstu tų pačių dalykų (Schumano „Du grenadieriai“, Rossini „Figaro arija“ iš Sevilijos Kirpėjo, kaip finalinis koncerto numeris). Stasys Liepas savo skambiu balsu, savo jautriu įsijautimu, savo imponuojančia povyza, bei pavyzdinga koncertine vaidyba pavergia mases. Jo platus dinaminis diapazonas taip uželektrizuoja klausytojus, kad jie jau po antro dalyko nebegali likti nereagavę audringais plojimais. Kas kita Romas Jonis. Jis nėra apdovanotas dideliu balsu, taigi ir jo dainavimas nėra toks turtingas dinaminiais kontrastais. Jis dainuoja santūriai. Nenuostabu, kad daugelis plačiosios masės klausytojų juo nusivilia. Jo dinaminis diapozonas per siauras išjudinti gana nejautrią tų klausytojų muzikinę sielą. Užtai jis pasižymi kitais privalumais. Jo muzikinė frazuotė turiningesnė, labiau muzikali, jis vengia įprastų vokalinių efektų, jis griežtas ritmuose, neaukoja jų dėl „patogių gaidų“, kurias taip norisi ilgiau palaikyti. Jo dainavimo stilių galėtumėm palyginti su instrumentiniu atlikimu. Jo dainavime jaučiasi ne vien tik dainininkas, bet ir gilus muzikas, kuris prieina prie vokalinio dalyko pirmoje vietoje iš muzikinės pusės, vokalinei palikdamas grynai techninę reikšmę. To negalėtume pasakyti apie Stasio Liepo dainavimą. Kad ir kaip vykęs yra jo koncertas, bet jaučiasi, kad čia pirmoje vietoje pastatyta vokalizmas. Muzikas čia stovi antroje vietoje. Tas reiškiasi ir intervalų tikrume, kurie jautriam muzikui kartais sukelia suabejojimo, ir jo repertuaro pamėgime, ypatingai bisiniame, kur jis turi laisvas rankas ir jo interpretacija, atrodo, dar nėra giliai įsišaknijusi, o tik laikinai primesta gero korepetitoriaus, kokiu yra jo muzikalus akomponiatorius Aleksandras Kučiūnas. Ir dar vienas bruožas mūsų keliamai idėjai svarbus.
Jonio finalinis Figaro sublizgėjo visu savo humoru, Liepo Figaro, taip pat finalinis, išėjo blankesnis. Ir ne todėl, kad Liepui jis neišeina, ne. Kitą kartą jis jį perduoda labai gerai. Bet gale programos jam neužteko ištvermės, trumpai sakant, jis pavargo. Tatai mums būdinga. Toliau mes darysime savo išvadas. Stasys Liepas mums čia atstovauja operinį dainininko tipą, Jonis — kamerinį.
Kamerinis dainininko tipas mūsuose yra visai svetimas. Per visą nepriklausomybės laikotarpį jis visai nebuvo kultyvuojamas (Vincės. Jonuškaitės kameriniai rečitaliai sudaro retą išimtį). Pradedant senovės klasikais kaip Scarlatti, tokia milžinų kūryba kaip Handelis ir Bachas, šimtai Schuberto bei Schumano dainų, neįkainuojama Brahmso poezija, naujieji Richard Straus, Mahler, Pfitzner, ir naujausieji šių dienų meisteriai neturėjo galimybės plačiai praskambėti mūsų a padangėje. Šis menas, aukščiausias ir tobuliausias visų muzikos žanrų bei padalinimų mūsų visai buvo pamirštas ir ignoruojamas. Šio, žanro grožis bei gilumas, jo aukščiausioji kultūra mus nejaudino. Visą vokalinę kultūrą mums atstovavo opera. Opera savo o prašmatniais pastatymais, savo efektingais dainavimais auklėjo plačią visuomenę, masino vokalinį prieauglį. Visi jauni dainininkai studijozai nematė prieš save jokio kito tikslo, tiktai operą. Opera buvo jų alfa ir omega, nepasiekiama idealų svajonė! Turėti didelį balsą ir išmokti ariją buvo didžiausias dainavimo studentų rūpestis ir uždavinys. Net muzikos š bendrieji dalykai, taip reikalingi muziko formavimui, buvo paviršutinai prabėgami, ir tai dar su pačiu vokalinių vadovų pritarimu. Iš kur gi galėjo kilti kamerinė kultūra, jei jos nieks nekultyvavo? O pasirodo kamerinei kultūrai nebūtinai didelis, balsas. Ir su mažu balsu galima padaryti stebuklus.
|
Skaityti daugiau...
|
BALTRUŠAIČIO LIETUVIŠKASIS PALIKIMAS |
|
|
|
Parašė J. B.
|
V E R T I N I M A I
Jurgis Baltrušaitis. POEZIJA. Išleido kun. P. M. Juras 1948 m. Jungtinėse Amerikos Valstybėse. Spaudai parengė J.Aistis. 270 psl.
Kokią audrelę buvo sukėlęs A. Vaičiulaičio straipsnis „Arnikoje“, kur jis buvo pakaltinęs Amerikos lietuvius, kad jie nesirūpiną lietuviškos kultūros kūrimu nei palaikymu! Kaip vienas to nesirūpinimo įrodymų buvo faktas, kad jie nepajėgia net išleisti sukurtų literatūros veikalų. Jausdami šitą negalią kultūrinės kūrybos nenuilstami skatintojai ir organizatoriai susitelkė į Lietuvių Kultūros Institutą, kurio priekyje stojo kun. P. M. Juras instituto širdis ir turbūt kišenius, vienas iš tų negausių kultūros ramsčių Amerikoje. Kai paimi šią storą poezijos knygą, mintimis pirmiausia jam padėkoji, o paskui skaitai, ilgai skaitai Baltrušaitį ir baigi kruopščiai, rimtai, su erudicija paruošta J. Aisčio studijėle apie Baltrušaitį ir jo kūrybą.
Pati Baltrušaičio kūryba... Jakštas kitados apgailestavo, kad Baltrušaitis, lietuvių literatūrai dingęs. Senasis kritikas patriotas labiau vertino mažą duoklę savai kūrybai, negu glėbius svetimiesiems nuneštus. Sruoga Baltrušaičio rusišką poeziją laikė lietuviška, o į gyvenimo pabaigą parašytą Batrušaičio poeziją lietuvių kalba buvo linkęs vertinti aukščiau už jo rusiškuosius rinkinius. — Šitas skirtingas vertinimas iš esmės remiasi skirtingais vertinimo atžvilgiais. Jakštas išėjo iš klausimo, kiek Baltrušaičio rusiškoji poezija davė naudos lietuvių tautai, pakėlė jos tautinę sąmonę, jos kūrybinius polėkius, jos garsą pasaulyje. Ir čia jis turėjo pagrindą neigiamai nusistatyti. Sruogai rūpėjo kitas klausimas: ar toje rusiškoje poezijoje nekalbėjo lietuviška dvasia, kuri taria kitokią mintį, kitokiu tonu. Šitas klausimas teisėtas ir svarbūs susidūrus su liūdnu faktu, kad dalis lietuvių kūrėjų panoro įsijungti į pasaulio kūrybą ne per savo tautą, bet tiesiogiai ar per svetimąsias. Mickevičius, Milašius, Baltrušaitis — visų tas pats kelias.
Ką Milašius yra davęs Vakarams, Baltrušaitis — Rytams, tame jų kūrybos įnaše jaučiam vieną bendrą bruožą, kuris atrodo lietuviškas. Tai jų kūrybos problemingumas, pasaulėžiūrinis idealizmas. Aukštas dangus ir šviesios žvaigždės — to idealizmo simbolis liaudies kūryboje — yra būdingi ir abiem mūsų kalbamiem poetam. Būdingas yra problemų sprendimas be tragizmo, tik su graudumu, kuris kyla iš kančios ir vargo, neišvengiamai sutinkamo gyvenime, tik su nuosaikiu optimizmu, kuris plaukia iš įsitikinimo, kad kančia yra sudėtinė ir esminė bendros harmonijos dalis. Tai yra lietuviškas pergyvenimas; lietuviškas gyvenimo suvokimas, kuriuo lietuvis poetas yra praturtinęs svetimųjų kūrybą. Tai lietuviška spalva svetimų gėlių puokštėj.
Atitraukiant kūrybos sąvoką nuo tautų, nuo individų, galima būtų teigti — kūrybos lobynui vis tiek, ar toji spalva atėjo su viena puokšte ar su kita. Bet žinant, kad gyvenime kūryba apskritai neegzistuoja, kad ji reiškiasi per vieną ar kitą tautą, mums yra lygiai gaila, kad ta lietuviškoji spalva, lietuviškasis akordas yra nuskambėjęs ne su savųjų indėliu, bet su svetimųjų. Šita prasme ir Sruoga teisingas, rasdamas Baltrušaičio rusiškoj poezijoj lietuviškumo, bet teisingas bus apgailestavimas, kad Baltrušaičio, lygiai ir kitų mūsų kūrėjų, tekusių svetimiesiems, kūryba jungėsi į pasaulio kūrybą per kitus, o ne per savo tautą.
Savai tautai Baltrušaitis atidavė šiame rinkinyje sutelktą savo gyvenimo galo poeziją. Kaip minėta, Sruoga Baltrušaičio lietuvišką poeziją vertino aukščiau už rusiškąją.
|
Skaityti daugiau...
|
Parašė Vl. Prosčiūnaitė
|
Nelė Mazalaitė-Kruminienė. APVERSTA VALTIS. Išleido „Sudavija“ 1948 m., 200 psl., viršelis dail. J. Steponavičiaus.
Stambiausioji duoklė lietuvių literatūroj atiduota lyrikai, o po jos — novelei. Novelė ypač gausiai reprezentuojama tremty. Galbūt ne visada į novelistus pretenduoja autoriai, bet neretai juos tokiais „apšaukia“ recenzentai.
Ir „Apverstos valties“ tituliniam puslapy autorė nebando atžymėti savo kūrinių novelės vardu. Su lengva baime mes pradėtume versti naujojo rinkinio lapus — su baime vėl rasti joje tokius vaizdelius, kurie yra toli nuo tikrosios novelės ir kurių taip gausiai paberta tremties kūryboj. — jeigu nepažintume senosios Mazalaitės, „Karalių ugnių“ ar „Pajūrio moterų“ autorės. Literatūriniam pasauly ji nebėra naujokė. Tas faktas iš vienos pusės skaitytojui lyg ir duoda tam tikrų garantijų, bet iš kitos — autorių daugiau įpareigoja. Mes žinome Mazalaitės polinkį į fantastinį pasaulį, ir dėl to suprantama, jei krūpteliam, užtikę šios knygos puslapiuos partizanus, parašiutininkus, bolševikmetį, tremties stovyklos vaizdą... Kaip ši fantastinių polinkių autorė susidoros su tokia realistine medžiaga, kuri dar tebėra gyva, karšta, skaudi, į kurią dar negalim turėti objektyvaus, perspektyvinio žvilgsnio, būtino kiekvienam meno kūriniui.
Antra vertus — šitomis pačiomis temomis tremty jau prirašyta tiek menkaverčių kūrinių, kad nenorom peršasi generalizuojanti išvada: dar per anksti yra šitą medžiagą literatūriškai doroti; dar žaizdos yra per atviros, atsiminimai per karšti, įspūdžiai per subjektyvūs...
|
Skaityti daugiau...
|
Lietuviai dailininkai vokiečių meno žurnaluos |
|
|
|
Vienas iš žymiausių vokiečių meno žurnalų „Das Kunstwerk“, pernai paskelbęs straipsnį apie M. K. Čiurlionį, dabar (1948 m. 1—2 Nr.) vėl paskyrė net aštuonis puslapius moderniajai lietuvių grafikai. Aleksio Rannito straipsnis iliustruojamas V. Petravičiaus, P. Augiaus, T. Valiaus ir V. Rato darbais. Kitas žymus vokiečių meno, literatūros ir mokslo žurnalas „Aussat“ š. m. 6—7 numeryje Fritz Werner straipsnyje, supažindindamas skaitytojus su Pabaltijo kraštų grafika, plačiai apsistoja ties jos reprezentantais lietuviais Augium, Jonynu, Valium, Petravičium, Ratu ir estu Wiiraltu. Žurnalas įsidėjęs ir jų darbų pavyzdžių.
* Vokiečių knygų leidykla Kari Alber Freiburge išleido liuksusinį J. W. Goethės „Jaunojo Werterio kančių“ leidimą iliustruotą V. K. Jonyno medžio raižiniais. Knygos aplanko tekste skaitytojams pristatomas lietuvis iliustratorius, o jo kūrybos apžvalga ir pobūdis aptariami Aleksio Rannito ir Hilde Herrmann.
|
Parašė Tsurayuki
|
L I T E R A T Ū R A
(Iš japonų poeto Tsurayuki (883-946) pratarmės Kokinshu antalogijai)
Poezijos šaknys — žmogaus širdy. Tai iš jos išsprogsta ji, šakų šakom sulapoja, nesuskaitomais žiedais pražysta.
Daug daiktų veikia į žmogų, ir gyvenimas tarp matomųjų daiktų apreiškia daugiau apie nematomuosius, negu paslepia. Dėl to poetas nematomas savo širdies svajas mieliausiai išsako tuomi, ką galima akimis matyti ar kitais pojūčiais pajusti. Ir dusliame rupūžėlių ūkime tolimose pelkėse virpa kraujo balsas, ir lakštingalos balse, kai ji tarp žiedais apsipylusių šakų suokia, girdėt žmogaus širdis.
Poezija, jinai lengvai judina dangų ir žemę, lengvai paliečia nematomųjų dievų širdis, šypsodamosi suveda vyrą su moterimi ir raminančiai sudrėkina kario širdį. Taip jau nuo senovės: kvepiant pavasario rytą ar vieną rudenio mėnesieną sukviečia imperatorius savo dvarą (girdite lengvą vėjo šiugždėjimą?), ir kai visi susirenka, liepia jis jiems dainas, kurti: nedideles, mažas daineles, ar išaukštinančias odes — bet kad būtų dainuojama apie metų laikus. Tada įsivaizduoja sau vienas, kad jis keliauja tolimon provincijon, keliauja, kad ten pamatytų vyšnių žydėjimo šventę. Kitas vaikščioja vienas po naktį, grožisi mėnuliu, gilias mintis mąsto. Nes kai širdis yra pilna džiaugsmo, ar būna ko pajaudinta, ji užsidega lengviau, negu virpuliuojantis Fujisan aušros raudonis. Taip, lygina jie tada net patį valdovą su galiūne uola arba su Tsukuba kalno viršūne ir lenkiasi jam laimės linkinčiom eilėm. O cikadų čirpimas jiems primena toli esantį draugą, arba įsidūmoję žiūri jie į abi Takasago ir Sumonoje pušis, laimingos senatvės simboliu. Ir po to sėdi imperatorius savo soste ir klausos eilių, ir skelbia jas vienas pakenčiamomis, kitas — pasigėrėtinom.
Vieną pavasario rytą randa jie visus žiedus nupūstus, ir kitą, rudeniop, klausosi jie čiužančio lapų kritesio... Taip kasmet žiūri jie į sniegą, į bangų šnarėjimą pakrančių akmenėliuose; žiūrėdami į veidrodį, jie pasiskundžia praeinamumu, ir kai jie mato savo žingsnių pėdsakus žolėje išnykstant ir bangų putas išpliūkštant — mąsto jie apie savo niūrų likimą. Arba vėl, ankstyvą saulės patekėjimą skaičiuoja jie tilvikų šūkčiojimus. Jie, visiems matant, nusilenkia paprasčiausio akmenėlio grožiui — bet niekam jie nesako, kaip liūdna jiems, įsižiūrėjus į bambuko siūbavimą. Ir tik kai jie ateina ant Yoshinogava kranto (— ak, kaip vingri jos tėkmė!), verkia jie ir gailiai skundžias gyvenimu. Ir dėl šito ir dėl ano ir dėl to, kad gerieji, senieji Nagara tiltai įgriūva — vienintelis nusiraminimas: poezija.
|
Skaityti daugiau...
|
Parašė K.
|
1945 m. pradžioje norvegų studentai vyko į vienišą dvarą, kuriame susikrimtęs ir atsiskyręs nuo pasaulio gyveno Knut Hamsunas, vienas didžiausių gyvųjų rašytojų. Tylėdami studentai statė pylimą aplink jo namą, pylimą iš jo knygų. Tai jos kadaise paskleidė šio rašytojo, o kartu ir visos, norvegų žemės, garbę visame pasaulyje. Ištisas savaites augo šis pylimas, ir ta tyla, kurioje jis augo galbūt rašytojui buvo kartesnė, negu bet kuris atviras priekaištas. Tas kuris parašė „Augustą, buriuotoją aplink pasaulį“ ir ,,Žemės palaimą“, kuris kadaise sukūrė „Paną“, buvo kvislingas, jis leidosi išnaudojamas tos jėgos, kuri 1940 m. prispaudė norvegų žemę.
Nebylus, bet iškalbus knygų pylimas galbūt jau seniai subyrėjo, gal ir žolė jau jį apaugo. 88 metų senukas, turėjęs švelnius teisėjus, randa vis daugiau žmonių, kurie jo jau nebelaiko sąmoningai atsakingu. Senelis teisme vis tvirtino, kad tikroji kaltė yra priskirtina ne tiek jam, kiek jo šeimai, ir juo buvo patikėta. Jis pats atsiskyrė nuo gyvenimo ir savo puikius namus Zandvike sukeitė su to paties miestelio senelių prieglauda. Kai jis su nepatikimu karvelišku žvilgsniu akyse, sunkiai lazda ramsčiuodamasis vaikštinėja sode, jis būna beveik visad vienas. Jis nori kalbėtis su Nieku, ir Niekas nori kalbėtis su juo. Žmogus, kurio vardas yra Knut Hamsunas, kitiems nebeegzistuoja. Jis savo tautai jau seniai miręs, ir kas dar iš šio žmogaus yra likę, tėra tik šešėlis.
Tačiau gyvas yra ir liks jo darbas. Šiandien jau nebėra studentų, kurie vežtų jo knygas į jo dvarą: žmogų, kurio nebėra, atskyrė nuo rašytojo, kurio palikimas yra nemirštąs. Ir potvarkis, uždraudžiąs valstybinėms bibliotekoms išdavinėti jo knygas, yra jau atšauktas. Žmogus Hamsunas yra jau miręs, bet jo kūryba gyvena ir toliau. Taigi Norvegijoje atrodo yra rastas vienintelis teisingas sprendimas. Tiesa, pats spontaniškas tautos pasipiktinimas buvo visai suprantamas. Tik ta pati tauta suprato, kad turi būti skiriami žmogus ir jo kūryba. Juk būtų tiesiog nesuprantama, kad rašytojas, kuriam padarytas nenuplaunamos gėdos priekaištas, būtų išstumtas iš gyvenimo taip, kaip elgdavosi kaip tik anie totališkieji rėžimai: sukurti jo knygoms naują laužą ir jas visiškai uždrausti. Ir kas svarbiausia: niekas negalėtų jo ne mirtinguose veikaluose rasti bent vieną eilutę, kuri atitiktų aną ideologiją. Priešingai, kas skaitytų jo „Badą“ ar „Augustą, buriuotoją aplink pasaulį“, negalės nenusišypsoti, neradęs nieko, ko taip norėtų Gobbelsas. Tai, žinoma, Hamsuno kaip žmogaus nė kiek neišteisina, bet tai yra svarbus faktorius jo kūrybos atžvilgiu. Todėl būtų trumparegiška, jei ir kituose kraštuose būtų draudžiami rašytojų veikalai vien tik dėl to, kad žmogus suklydo. Norvegija pasisakė už rašytoją, o žmogų nubaudė tyliu atstūmimu. |
* Rugsėjo vienuoliktą dieną Augsburge mirė lietuvių dramaturgijos pionierius, Lietuvių Rašytojų Tremtinių Draugijos garbės narys J. Vilkutaitis-Keturakis. Jo parašyta ir 1895 metais išspausdinta komedija „Amerika pirtyje“ lietuvių tautinio atgimimo laikotarpyje buvo didelis įnašas mūsų literatūron.
* Lietuvių Bibliografinis Archyvas Šveicarijoje šį rudeni mini savo dviejų metų veikimo sukaktį. Archyvo rinkiniuose jau sutelkta apie 1500 pavadinimų. Bibliografijos archyvo adresas: Archyves Bibliographiąues Lithuaniennes. Dr. A. Gerutis. Berne (Suisse-Switzerland). Karl-Spittelerstr. 22.
* Exange Agency Correspondence and Advitissement Neumūnsteryje, britų zonoje, sutiko atspausdinti tremtyje išleistų lietuviškų knygų katalogą, parengtą Lietuvių Bibliografijos Tarnybos Memingene.
Lietuvių spaustuvės ir nauji laikraščiai užjūryje Kanados lietuviai Montrealyje jau įsigijo nuosavą spaustuvą. Dabar čia bus spausdinamas ir lietuvių laikraštis „Nepriklausoma Lietuva“. Nuvykus Argentinon „Varpo“ spaustuvės vedėjui K. Vaitkevičiui ir ten organizuojama leidykla ir spaustuvė. Tam reikalui sušauktas susirinkimas gyvai pritarė, užprojektuotas kapitalas, į ieškomos pirkti mašinos, nutarta statytis namus Buenos Aires. Savų spaustuvių įsigijimas tuose kraštuose turės didelės reikšmės emigracinei lietuvių spaudos ateičiai. Uragvajaus lietuvių kolonija be seniai einančio mėnesinio kultūros žurnalo „Laisvosios Lietuvos“. rugsėjo 10 dieną išleido naują patriotinį laikraštį „Pietų Amerikos Lietuvį“. Redaktorius-leidėjas Albinas Gumbaragis.
|
* Julius Kaupas DAKTARAS KRIPŠTUKAS PRAGARE ir kitos ne mažiau įdomios pasakos, surašytos slaptose Kauno miesto kronikose. Išleido Povilo Abelkio lietuviškų knygų leidykla Freiburge 1948 m. Tiražas 3000. 192 psl., kaina 4.— DM. Iliustravo Adolfas Vaičaitis.
* Kazys Bradūnas APEIGOS Eilėraščiai. Išleido „Sodyba“ 1948 m. Miunchene. Vinjetės M. K. Čiurlionio. Tiražas 1500. 64 psl. Kaina 2 DM.
* Dr. J. B a 1 y s LIETUVIŲ TAUTOSAKOS SKAITYMAI. Pirmoji ir antroji dalis vienoje knygoje. Turinyje: Pasakos, Dainos, Mislės, Patarlės ir Priežodžiai, Tikėjimai, Papročiai ir Lietuvių folkloristikos istorija. Abi dalys 520 psl. Išleido „Patria“ 1948 m. Tiražas 4000 egz. Iliustracijos ir viršelio, aplankas P. Osmolskio.
* VYDŪNAS. Vydūno 80 m. amžiaus sukakčiai paminėti. Redagavo A. Merkelis. „Mūsų Kelio“ leidinys. 80 psl. Turinyje: A. Merkelis ,,Dr. Vydūno sukaktys“, Vydūnas „Viltys dėl tautos ateities“, Vydūnas „Atsiminimas“, Dr. J. Šaulys „Vydūnas“, prof. Ig. Končius „Palangoj“, M. Vaitkus „Vydūnas ir Jakštas prie vieno stalo“ A. M. Katiliškis Pažintis su Vydūnu“, J. Strolia „Lietuvių muzika ir Vydūnas“, A. Krausas „Vydūnas Telšiuose“, A. Merkelis „Vydūnas tremtyje“, Pr. Markelis „Kaip suprasti Vydūną?“ ir kt.
|
Skaityti daugiau...
|
ADOMO VARNO GYVENIMO IR KŪRYBOS KELIAS |
|
|
|
Parašė A. Vaičaitis
|
M E N A S
1908 metais, Antroje lietuvių dailininkų meno parodoje Vilniuje, Adomas Varnas pasirodo su savo pirmaisiais kūriniais ir nuo to laiko greta mūsų meno pirmūnų: Čiurlionio, K. Šklėriaus, P. Kalpoko ryškiai ir produktingai pajungia savo kūrybinį genijų mūsų jaunutės tapybos ugdymui. Minėtų asmenybių nebeturime savųjų tarpe, tik didžiuojamės jų gausiu kūrybiniu palikimu, tačiau Adomą Varną dar gajų, sulaukusį 70 metų amžiaus, šiandien jaučiame savo tarpe kūrybiškai pajėgų, kantriai pakeliantį karčią, alkaną ir neteisingą tremtinio dalią.
Adomas Varnas, kaip ir daugelis mūsų krašto šviesuolių gyvena tremtyje nebe pirmą kartą. 1902 metų vasarą, po nelegaliai suorganizuoto Vilkutaičio vaidinimo „Amerika pirtyje“. Ziniūnų kaime, netoli Joniškio, rusų žandarų gaudomas mėgino per Klaipėdos kraštą pasitraukti Lenkijon, bet pasienyje vokiečių buvo pagautas ir perduotas rusų policijai. 24 metų jaunuolis Žeimių stotyje iš rusų žandarų panosės pasprunka, gudriai užsimaskavęs, mokslo draugų padedamas, laimingai pasiekia Rusiją, bet čia nesijausdamas saugiai, persikelia Varšuvon. Dvylika metų Adomas Varnas buvo atskirtas nuo gimtojo krašto ir gyveno įvairiose Lenkijos, Šveicarijos, Italijos vietose, studijavo tapybą privačių meisterių dirbtuvėse bei meno akademijose. Vėliau valdininkavo ir pasireiškė itin vertingais kūrybiniais darbais individualinėse ir kolektyvinėse dailės parodose.
Adomas Varnas gimė 1879 m. sausio mėn. 2 d. Joniškyje. Pradžios mokslą įgijo pas vietos „daraktorių“, o gimnaziją lankė Mintaujoje. Nebaigęs gimnazijos įstojo į Kauno Kunigų Seminariją. Seminarijoje būdamas, susidomi paišyba ir meno dalykais, kuriuos visa širdimi pamėgsta ir pradeda užleisti pagrindines seminarijoje dėstomas pamokas. Pagaliau iš trečio Kunigų Seminarijos kurso pasitraukia ir 1900 metais Petrapilyje pradeda pirmąsias studijas meno mokyklose: pradžioje Imperatoriaus Dailės Mokykloje, vėliau persikėlė į žinomą barono Štiglico Taikomąją Meno mokyklą. Drėgnas ir atšiaurus Petrapilio klimatas neigiamai veikė į A. Varno sveikatą, todėl sugrįžta į Lietuvą, o susidėjusių aplinkybių verčiamas atsiduria Varšuvoje, kame pas vieną privatų bažnytinio meno meisterį mokosi tapybos ir padeda atlikti jo dirbtuvei užsakytus darbus. Atsitiktinai sulaukęs paramos už pagamintus Kryžiaus Kelius Joniškio bažnyčiai iš to meto bažnyčios statytojo ir klebono kun. Šiaučiūno, A. Varnas išvyko į Krokuvą. Krokuvos meno akademijos dėstytojai nebuvo artimi jaunuolio širdžiai, nes, sekdamas Vakarų meninį judėjimą, nebuvo pilnai patenkintas akademijos vedama linija.
Studijoms tęsti Adomas Varnas neturėjo lėšų. Tačiau, kaip šiandien gausios aukos Amerikos lietuvių paremia studijuojančius, taip ir tada A. Varnas susilaukė iš Amerikos lietuvių draugijos „Aušra“ paramos — stipendiją, kuri leido jam persikelti Šveicarijon. Ženevos Dailės Akademijoje pasirinko tapybos ir dekoratyvinio meno studijas, kurias 1908 metais baigė „hors concour“ laipsniu.
|
Skaityti daugiau...
|
Rugsėjo 24 d. Traunsteino vokiečių parapijos bažnyčioje koncertavo smuikininkas I. Vasyliūnas. Programoje ypač pabrėžtinas šių laikų italų kompozitoriaus Ottorino Respighi Gregorianiškas koncertas. Rugsėjo 30 d. Izidorius Vasyliūnas grojo pusvalandį Miuncheno radiofone. Tarp kitų programoje buvo lietuvių Račiūno ir Vlado Jakubėno kūrinių.
Spalio 5 d. Dillingene buvo baritono Romano Jono-Joneliūkščio viešas bažnytinis koncertas. Rugsėjo 19. d. Romanas Joneliūkštis koncertavo Schwab. Gmūndėje, o St. Liepas ten pat spalio 3 dieną. Abu solistai numatę su koncertine programa aplankyti visą eilę lietuvių stovyklų.
Rugsėjo 12 d. Dillingene lietuvių stovyklos teatro salėje įvyko mišrus vokaliniai instrumentalihis koncertas. Dalyvavo prof. Ružickis – fortepionas, Salomėja Nasvytytė – mezzo sopranas ir M. Saulius – violenčelė. Programoje buvo: Rachmaninoff, Hugo Wolf, K. V. Banaičio, M. K. Čiurlionio, Liapunoff, Schumano ir kit. kūriniai.
Rugsėjo 26 d. Augsburge koncertavo baritonas A. Paukštys, sopranas J. Krištolaitytė ir tenoras St. Baranauskas, Akomponovo. J. Kačinskas. Tą pat dieną Flensburge (Anglų zonoje) turėjo koncertą Lietuvos Operos solistės A. Kalvaitytė, Iz. Motiekaitienė ir kompozitorius pianistas VI. Jakubėnas.
Sie gausūs koncertai rodo, kad mūsų muzikai ir dainininkai liko nepalaužti tremties rutinos, nuolat tobulėja, jieško naujų kelių.
|
Skaityti daugiau...
|
Parašė „A i d ų“ administracija
|
Gerb. „A i d ų“ skaitytojams pranešame, kad, po valiutos reformos žurnalo spausdinimo išlaidoms nė kiek nepasikeitus, o pajamoms gerokai sumažėjus, norėdami ir toliau nelikti be kultūrinio žurnalo, esame priversti atskiro numerio kainą pakelti ligi 3 DM. Tačiau užsisakantieji trims mėnesiams iš karto moka tik 7,50 DM. Tikimės, kad visi „Aidų“ bičiuliai supras žurnalo sunkumus, likdami ir toliau jo skaitytojai.
|
Jeigu Tau rūpi kultūrinė mūsų tautos misija, jeigu Tu nori kūrybiškai bręsti būsimam Lietuvos prisikėlimui — skaityk laisvųjų pasaulio lietuvių žurnalą „AIDUS“.
Šių dienų religiniai, filosofiniai, literatūriniai, meniniai, socialiniai ir kiti kultūriniai klausimai išsamiausiai keliami ir sprendžiami „AIDUOSE“.
Pačių aktyviųjų mūsų rašytojų, mokslininkų ir menininkų naujausius darbus rasi „AIDŲ“ puslapiuose.
Lietuvi, tau neturi pakakti tik laikraštinės įvykių informacijos. Tu ir tremty privalai likti pilnutiniu žmogum. Todėl „AIDAI“ turi būti nuolatinė Tavo lektūra.
Skaityk Pats, užprenumeruok giminėms ir pažįstamiems Europoje ir užjūriuos.
Reikalauk „AIDŲ“ stovyklų kioskuos, pas spaudos platintojus arba užsisakyk administracijoje, pasiųsdamas atskiram numeriui 3 DM., o prenumeruodamas trims mėnesiams iš karto — tik 7,50 DM. Pavieniai užsisakę žurnalą gaus paštu. Rašyk „AIDŲ“ administracijai: (13 b) Augsburg, Hochfeld, DP. Baltic Camp. Germany, US.-Zone.
|
A I D A I - Lithunian Monthly Cultural Magazine - E C H O E S
Published under EUCOM
Civil Affairs Divtsion Authorisation for United Nations
Displaced Persons Publicatlon
No. UN DP 204, 11 March, 48
Editor and publisher — Jonas Sakevičius
Mūnchen 27, Rauchstrasse l/II
|
Red. — leidėjas — Jonas Sakevičius.
Redaktorius — Kazys Bradūnas.
Redakcijos narys Jungt. Amer. Valst.
Juozas B. Laučka.
Redakcijos adresas: Munchen 27, Lamontstr. 21.
Administr. — Augsburg, Hoehfeld, D.P. Baltic Camp.
Numerio kaina 3 DM. Trims mėnesiams - 7,50 DM.
|
Printed by Haas & Cie., Augsburg
Circulation: 2000 |
|
|
|
|
|