| |
|
|
1976 m. 4 balandis
|
Parašė JUOZAS VITĖNAS
|
 Tautos laisvė yra glaudžiai susijusi su auka. Visiems žinomos aukos, kurias lietuvių tauta sudėjo 1918 m. išsikovodama laisvę. O kai 1940 m. ši laisvė buvo prarasta, okupantas pareikalavo didelės aukos už naudojimąsi šia nepriklausomybės laisve: dešimtys tūkstančių buvo išvežti ar uždaryti kalėjimuose vien už tai, kad jie buvo užaugę laisvėje ir galėjo sudaryti pavojų okupantui.
Tarp tų, kurie turėjo brangiai užmokėti už naudojimąsi laisve, buvo ir Julijonas Būtėnas.
1940 metų birželio mėnesį sovietams okupuojant Lietuvą, jis dirbo ramų žurnalistinį darbą "XX Amžiaus" dienraščio redakcijoj Kaune ir, kaip ir visi susipratę lietuviai, su nerimu stebėjo, kaip okupantas leido savo nagus į Lietuvos kūną. Jis matė, kaip buvo pertvarkoma "XX Amžiaus" redakcija, bandant prisitaikyti okupantui ir šiaip taip išlaikyti nors kiek nepriklausomą laikraštį. Tačiau visos viltys buvo žiauriai sužlugdytos, kai, dar nė mėnesiui nepraėjus po sovietų įsibrovimo Lietuvon, buvo pradėti pirmieji lietuvių veikėjų suėmimai.
Tuo metu buvo suimtas ir dr. Ignas Skrups-kelis, kuris jau buvo pasitraukęs iš "XX Amžiaus" redaktoriaus pareigų. Būtėnas kaip tik gyveno pas jį Kaune, ir patyrė, kad ir pats yra paieškomas. Tokiu būdu Būtėnas turėjo apsispręsti: slapstytis ar vykti užsienin. Jis pasirinko pastarąjį kelią, kaip ir daugelis kitų asmenų, kuriems grėsė suėmimas.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė PRANAS VISVYDAS
|
 TARYBA
Kai metų prieblandoj vardai,
tarsi voratinkliai,
draikytis ima,
gūdžiam epochos kambary
susėda rūpesčio taryba
ir kontinento įvykiuose ieško
stebuklingo masto.
Kodėl Periklis ir Aspazija?
Kodėl baisusis Tamerlanas?
Kodėl Grenadoj Don Žuanas
ir Lietuvoj Jogaila senas?
Kodėl padarė taip, o ne kitaip?
Šilkiniai klausimai, vardai,
vietovardžiai ir būdvardžiai,
tarsi voratinkliai,
su dūmais draikos,
ir niekad nenutyla rūpesčio taryba,
užkimusi nuo ūkanotų žodžių
ir nuo geriausių norų.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė BRONIUS POVILAITIS
|
Žmogaus įgimtas instinktas verčia jį ieškoti saugumo nuo jį supančios gamtos kaprizų. Ne taip dar seniai žmogus užėmė tik mažą nišą bendroje pasaulio ekosistemoje. Jo socialiniam ir ekonominiam lygiui kylant, kilo ir jo pareikalavimai maisto bei erdvės atžvilgiu ir gero gyvenimo noras. Todėl jis ėmė, nors ir pamažu, keisti savo aplinką. Žmonių skaičiui augant pasaulyje, ši įtaka į aplinką kaskart vis intensyvėja. Technologijos gaminių reikalaujama vis daugiau, o dėl to pagreitintai išnaudojami natūraliniai resursai. Tačiau kol kas abejotina, ar eilinis žmogus jau yra pasiruošęs atiduoti savo duoklę aplinkos pagerinimui.
1. Aplinkos tarša
Kalbant apie mūsų fizinę aplinką, panaudojami ir nauji terminai temoms, kurios šiandien yra labai populiarios angliškai kalbančiame pasaulyje, ypač JAV. Šiame straipsnyje žodis "tarša" yra naudojamas kaip angliškojo "pollution" atitikmuo. Kitas žodis — "aplinka" atitiktų žodžiui "environ-ment" ir reikštų visumą sąlygų ir įtakų, kuriose asmuo ar kitoks gyvas organizmas gyvena ir vystosi ir tuo būdu nuolat prie aplinkos prisitaiko. Mokslinėje srityje yra dar populiarus terminas "ekologija", kuris apibrėžia biologijos mokslų šaką, svarstančią organizmo ir jo aplinkos tarpusavį santykiavimą.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Kai kurie XVIII amžiaus prancūzų romano žmogaus dvasios aspektai |
 |
 |
 |
|
Parašė JOLITA KAVALIŪNAITĖ
|
Literatūra, kaip ir apskritai menas, išreiškia žmogų ir atskleidžia pačius svarbiuosius — egzistencinius — jo vidinio gyvenimo momentus bei pačias giliąsias jo dvasios apsiracijas.
Vargu bebūtų galima kiek suklysti, teigiant, kad pats didysis ir pats gilusis žmogaus dvasios troškimas yra laimė. Laimės jis siekia visomis priemonėmis ir visur, bet bene daugiausia — meilėje, universaliausio savo būties atsiskleidimo plotmėje.
Bet žmogus — tai jau yra pabrėžęs Aristotelis — yra nedaloma būtybė. Tad ir meilė, ši didžioji jo dvasios atsiskleidimo sritis, nėra izoliuota nuo kitų jo vidinio pasaulio momentų: nuo įvairių rūšių intensyvių ir dažnai sunkiai kontroliuojamų jausmų, bendru vardu vadinamų aistromis, nuo iš pasąmonės gelmių kylančio nusikaltimo jausmo ir pagaliau nuo egzistencinio žmogaus susimąstymo, nerimo bei baimės, ieškant atsakymo į amžiną jo gyvenimo kelio prasmės klausimą, atsiskleidžiantį filosofinės jo minties plotmėje.
Tačiau ir filosofinė žmogaus mintis neina tiesia linija. Ji, kaip ir pats žmogus, kuris, Mon-taigne žodžiais, yra "divers et ondoyant" — įvairus ir banguojantis, nuolat vingiuoja horizantaline ir vertikaline kryptimis. Bet ji niekad nenutrūksta taip, kad nepaliktų jokių žymių ir jokių atspindžių, veikiančių vėlesniuosius žmonijos kelio amžius.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė DR. ALBERTAS GERUTIS
|
Po okupacijos 1940 birželio 15 d. atsiradusios Lietuvos Diplomatinės tarnybos istorijoje vad. "Kybartų aktai" užima ypatingą vietą. Retas kuris dokumentas yra sukėlęs mūsų emigrantiniame gyvenime tiek aitrių ginčų, kaip "Kybartų aktai". Ir vis dėlto tų aktų sudarymo aplinkybės lig šiol tik nedaug tėra nušviestos.
Dėl tų aktų savo laiku įsisiūbavusios aistros paskutiniaisiais laikais gerokai atvėso. Visa tai, kas siejasi su "Kybartų aktais", jau baigia nustoti aktualumo ir vis labiau darosi tiktai tam tikru epizodu naujausių laikų Lietuvos istorijoje. Praėjus daugiau kaip 35 metams nuo aktų atsiradimo, galima praskleisti uždangą ir leisti pažvelgti, kaip rutuliojosi "Kybartų aktų" -Lenarijus ir kaip veikalo aktoriai suvaidino savo vaidmenis.
Lietuvos Diplomatinės tarnybos nariai yra dvejopai susiję su "Kybartų aktais": 1) patys aktai gimė per pasitarimus, kuriuose vyravo diplomatai, 2) pagal aktus suteiktieji įgaliojimai atiteko diplomatijos šefui, kurio institucija savo ruožtu įkurta, turint prieš akis tuos pačius nelemtuosius įvykius, dėl kurių atsirado ir "Kybartų aktai".
Man teko būti ne tik aktų sudarymo liudininku, bet ir surašyti protokolą pasitarimų, kuriuose aktai gimė. Buvau jų kūrimo gana veiklus dalyvis. Tad tariuosi galįs perteikti, kaip kilo pati "Kybartų aktų" idėja ir kaip ji buvo realizuota.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė JURGIS JANKUS
|
 Ištrauka iš "Severiuko"
Beveik kartu su nakčia dangų užgulė tamsūs debesys, rūkas nuzliaukė pakluones, ėmė purkšnoti smulkutė migla ir, per porą nuėjimų iš daržinės ligi tvarto, taip sutemo, kad nors pirštu į akį durk.
Troboje visi sukosi ilgam rudens vakarui. Šeimininkė prisismeigė naują kuodelį nuobarinių vilnų žieminėms pirštinėms, senasis priedury kratė pakulas, tempė liuntus ir suko juos į kamuolius, o senoji su Marcele triūsė apie židinį, ir tai viena, tai kita vis pribėgdavo prie žibinto pakeisti galą pridegusias ar pataisyti blogai degančias balanas. Paskutinieji, smulkaus lietaus numiglotom rudinėm, atsirado pats šeimininkas, bernas ir Severiukas.
— O tu! Kur dabar šliukštinėji? Nežinai savo darbo? Balanų žibint! O tai aš tau ... — užsipuolė Marcelė Severiuką, vos spėjusį per slenkstį įžengti.
— Ko gi tu čia dabar gerklę per visą kaimą paleidai? Kaip smaugiama. Ar nežinai, kad vyrams reikia pirma savo darbus susižiūrėti, — šoko Marcelei į akį Kazys, plačiai išsižergęs, rankas į šonus įsirėmęs, dantis rodydamas.
Marcelei to tik ir tereikėjo. Pašoko, kaip padilginta.
— Rado vyrą, kad tu kur nesulauktum. Nosies be talkos nenusibraukia. Užstok, užstok! Balanų jau paskutinį ryšulį paėmiau. Kai subaigs degti, gal tais savo grėbliadančiais pašviesi, kad taip išsišiepęs rodai.
— Kodėl ne, bent tau vienai jų šviesos tikrai pakaks, — ir, nusiėmęs šlapią kepurę, pabraukė jai per pasmakrę.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
PETRO JUODELIO GRUOBLĖTAS GYVENIMO KELIAS PASIBAIGĖ |
|
|
|
|
Parašė K. Ž.
|
Pirmoj eilėj iš k.: Danutė Juodelienė, Vanda Juodelytė-Tumelienė, Kazio Juodelio duktė ir Kazio Juodelio žmona. Antroj eilėj iš k.: Kazys Juodelis, Juozas Tumelis, Petras Juodelis, susitikę Vilniuje 1966 m.
Literatas Petras Juodelis mirė 1975 m. rugpiūčio 24 d. Vilniuje, sunkios ligos iškamuotas. Šeimos ir artimų draugų palydėtas į netoli Naujosios Vilnios naujas kapines ir su religinėmis apeigomis palaidotas.
Amerikoje liko liūdėti senutė motina, sesuo Keturakienė, brolis Stepas — gydytojas ir brolis Kazys — smuikininkas, Lenkijoje.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
LIETUVIŠKI PAUKŠTUKAI IR MODERNUS BRAIŽAS — ANTANO TAMOŠAIČIO KŪRYBINIS PASAULIS |
|
|
|
|
Parašė Birutė Ciplijauskaitė
|
 Ant kalnelio jovaras žydėjo.
Garsusis žolyne, rugeli!
Pašaknėlėj dūzgiančios bitelės,
Ant šakelių skambanti kankleliai,
Viršūnėlėj sakalo vaikeliai.1
Antanas Tamošaitis gyvena liaudies menu. Lietuvių tautodailė yra gija, siejanti visas jo kaip kūrėjo, pedagogo, meno darbų rinkėjo apraiškas. Dar tebebūdamas Kauno Meno mokyklos studentu, pradeda rinkti medžio drožinius. Prireikus tikslių duomenų dėstymui, vis daugiau dėmesio skiria senosioms audimo technikoms ir išvažinėja skersai išilgai visą Lietuvą, rinkdamas pavyzdžius, o paskui ir rengdamas kursus, idant tas menas — tas senobinis mokėjimas — nemirtų. Tos pačios minties skatinamas, pradeda rašyti: iš pradžios apie audimą, paskui imtinai apie "sodžiaus meną". Ir dabar, po ilgos pertraukos, skirtos tik kūrybiniam darbui, vėl ruošia dar iš samesnę knygą apie lietuvių audinius.
Būtų nenuoseklu bandyti šį ilgametį susidomėjimą audiniais išskirti iš jo trijų pagrindinių kūrybinių apraiškų: tapybos, grafikos, akvarelės. Visi apie jį rašę kritikai yra iškėlę šią ypatybę: jo "tekstilinį faktūrų traktavimą".3 Audimo technika bus įtakojusi ne tik jo pasirenkamus stambios drobės paviršius, ne tik juos dalinančias dvigubas linijas, bet ir pilną erdvės sukomponavimą su neretai iškylančiu simetrišku, pirmąją pusę atspindinčiu jos padalinimu.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
CHICAGOS "DAINAVOS" ANSAMBLIO "PAMARIO PASAKA |
|
|
|
|
Parašė Algis Šimkus
|
Prieš trisdešimt metų, 1946 m. birželio 29 d., nedideliame Vakarų Vokietijos Hanau miestelyje, sąjungininkų armijų įsteigtoje karo pabėgėliams stovykloje vyko iškilmingos krikštynos. Jų centre tačiau nebuvo koks vienišas vaikutis, bet gausus būrys lietuviškos dainos mėgėjų, susitelkusių po dirigento Stepo Sodeikos ir režisieriaus Gasparo Veličkos vėliava ir pasivadinusių "Dainavos" lietuvių tautinio meno ansambliu. Vardas nebuvo visiškai naujas, jis perimtas iš toje pačioje stovykloje jau nuo 1945 m. muziko Broniaus Jonušo vesto "Dainavos" choro, kuris šių krikštynų proga susijungė su Wiesbadeno Sodeikos - Veličkos suorganizuotu "Tautiniu Ansambliu".
Naujasis "Dainavos" ansamblis charizmatiškoje Stepo Sodeikos vadovybėje netrukus išgarsėjo visose lietuvių pabėgėlių stovyklose savo nuoširdžiai lietuviškomis dainomis. Ypatingo populiarumo ansamblis susilaukė G. Veličkos parašytu ir pastatytu sceniniai muzikiniu vaidinimu "Nemunas žydi", kuris daugeliui tėvynės netekusių tautiečių išspaudė ne vieną nostalgišką ašarą.
|
|
Skaityti daugiau...
|
 Stasys Pilka, aktorius, režisierius, teatro istorikas, miręs vasario 5 Chicagoje. Velionis buvo gimęs Petrapily 1898, ten baigęs Sv. Kotrynos gimnaziją, studijavęs teatro meną, vaidinęs. 1922 grįžęs Lietuvon, įsijungė į teatrą, kaip aktorius ir režisierius. Amerikoje gyveno 1926-1929, su K. Dineika ir A. Vanagaičiu atlikdamas Dzimdzi-Drimdzi teatrines gastroles po lietuvių kolonijas ir statydamas vaidinimus bei pats vaidindamas. Grįžęs Lietuvon, 1929-1944 buvo Kauno Valstybės dramos teatro aktorius ir režisierius. Tremty taipgi tęsė savo teatrinę veiklą. Vokietijoje pasižymėjo literatūriniais rečitaliais, Chicagoje — taip pat rečitaliais ir savo režisuojamais vaidinimais. Teatro ir kultūros temomis rašė St. Meringio ir S. Aukštaičio slapyvardžiais tiek Lietuvoj, tiek Amerikoj. Čia paruošė lietuvių teatro almanachą. Be to, parašė išeivijos teatro istoriją, kuri dar neatspausdinta. Senatvės metus praleido varge, globojamas geraširdžių žmonių.
 Bronius Jonušas,
miręs vasario 12 Omahoje, Nebr. Buvo gimęs 1899 Pašilės kaime, Mažeikių apskrity. Mokėsi Rygos konservatorijoje. Kauno konservatorijoje baigė trompe-tės ir karo kapelmeisterių klases. Buvo Lietuvos policijos orkestro dirigentas ir Šaulių sąjungos orkestrų instruktorius, "Dainavos" ansamblio kūrėjas bei dirigentas, vyrų choro vadovas Chicagoje ir "Rambyno" choro — Omahoje, harmonizavo liaudies dainas, kūrė maršus, iki mirties aktyviai dalyvavo lietuvių muzikiniame gyvenime.
 Rapolas Skipitis, teisininkas ir visuomenininkas, vasario 23 miręs Chicagoje. Jis buvo gimęs 1887 Panevėžio apskrity, Stulgių valsčiuje. Gimnazijos mokslą išėjo Palangoje ir Šiauliuose. Teisių mokslus baigė Maskvoj 1916. Teisės srity Kaune užėmė svarbias tarnybas, kaip advokatas, teisėjas, apygardos teismo valstybės gynėjas. 1920-22 buvo Lietuvos vidaus reikalų ministeris, be to, ilgametis Draugijos užsienio lietuviams remti pirmininkas ir advokatų tarybos narys. Velionis taip pat bendradarbiavo spaudoje, reiškėsi vertimais, paliko 4 tomus atsiminimų, kurių du išleisti.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
AMERIKOS LIETUVIŲ ISTORIJA ANGLŲ KALBA |
|
|
|
|
Parašė Viktoras Gidžiūnas
|
Dr. ANTANAS KUČAS: Lithua-nians in America. Translated by Joseph Boley. Introduction by Dr. Clarence C. Walton, President of the Catholic University of America. Published by Encyclopedia Litua-nica, So. Boston, Mass. 1975. Jacket design by Paulius Jurkus. 349 psl. 6 dol.
Prieš daugelį metų buvo keliama mintis parašyti Amerikos Lietuvių istoriją, bet konkrečių pastangų šiam darbui organizuoti nebuvo parodyta. Tik 1953 m. prel. Juozui Karaliui Kunigų Vienybės seime Chicagoje raštu iškėlus reikalą parašyti Amerikos Lietuvių Katalikų istoriją ir tam tikslui pažadėjus stambią sumą, tas pats seimas pavedė kan. J. Končiui ir V. Gidžiūnui, O.F.M., sudaryti redakcinę komisiją. Komisija netrukus buvo sudaryta, vyriausiu redaktorium išrinktas prof. dr. Antanas Kučas, paruoštas provizorinis planas ir pakviesti bendradarbiai. Tačiau medžiagos rinkimas ir veikalo rašymas ėjo labai pamažu, nes tiek pats redaktorius, tiek bendradarbiai buvo užimti kitais darbais. Be to, po ilgų svarstymų nutarta rašyti bendrą visų Amerikos lietuvių istoriją. Daugeliui bendradarbių pažadų neištesėjus, pačiam redaktoriui su kelių bendradarbių pagalba reikėjo visą istoriją parašyti. Taip 1971 m. buvo išleista Amerikos Lietuvių istorija. Bet ji buvo lietuviškai parašyta, ir dėl to daugeliui jaunosios kartos lietuvių, o dar labiau amerikiečiams, buvo neprieinama. Jų tėvų ir senelių darbai bei rūpesčiai atgauti ir išlaikyti Lietuvos nepriklausomybę, taipgi įnašas į Amerikos kultūrą ir toliau liko nežinomas.
Reikėjo Amerikos Lietuvių istorijos anglų kalba. Tas pats dr. A. Kučas paruošė trumpesnį tekstą, angliškai skaitantiems pritaikytą, kurį išvertė Juozas Boley-Bulevi-čius. Taip dabar jau turime gražiai apipavidalintą Pauliaus Jurkaus pieštu aplanku, kietais viršeliais įrištą, Lietuvių Enciklopedijos leidyklos, So. Bostone 1975 m. gale išleistą knygą — Lithuanians in America. Knygos aplanke ir įvadiniame autoriaus žodyje pasakomas jos tikslas ir suglaustai atpasakojamas turinys. Trumpame įvade Amerikos Katalikų universiteto prezidentas, dr. Clarence C. Walton, šiltu žodžiu rekomenduoja šią knygą Amerikos publikai, kad ji susipažintų su lietuvių įnašu šiame krašte. Jis primena, jog beveik prieš šimtą metų kun. Varnagiris, žvelgdamas į savo tautiečius, pasakė: "Mes esame kaip išblaškytos ir pamirštos avys. Tai yra mūsų nelaimė!" Clarence Walton trokšta, kad dr. A. Kučo knyga primintų mums visiems, jog mes lietuviai nesame nei išblaškyti, nei pamiršti, ir kad ji padėtų pačiai Amerikai save pažinti. Knygą puošia 19 iliustracijų. Ji suskirstyta į keturias dalis.
|
|
Skaityti daugiau...
|
Juozas Girnius: PRANAS DOVYDAITIS. Ateitis, Chicago, 1975. Meninė priežiūra — D. Stončiūtės. XVI + 792 psl. (nuotraukų 16 psl.), 15 dol.
The Works of VVilliam James: PRAG-MATISM. Tai pirmasis tomas W. James raštų pilno leidimo, kurio redaktoriai yra: F. H. Burkhardt (general editor), F. Bowers (textual editor) ir Ignas K. Skrupskelis (associate editor). Harvard University Press, Cambridge, Mass., and London, England, 1975. XXXVIII+316 psl. (pats veikalas "Pragmatism" užima 150 psl., antra didesnė dalis — metodinės F. Bovvers pastabos ir I. K. Skrupskelio parengtas kritinis aparatas).
LITUANISTIKOS INSTITUTO 1973 METŲ SUVAŽIAVIMO DARBAI. Spaudai paruošė Rimvydas Šilbajoris. Lituanistikos Institutas, Chicago, 1975. 262 psl.. 5 dol. Duodamos 22 paskaitos, skaitytos minimame suvažiavime.
Jacąues Maritain: PROTU IR TIKĖJIMU. Maritaino raštų rinktinė. Vertė Anicetas Tamošaitis, S.J. "Krikščionis gyvenime" serijos leidinys Nr. 12, Put-nam, Conn., 1975. Knygos mecenatas — kun. dr. M. Kirkilas. 335 psl., 6 dol.
Joseph Ehret: LES BALTES OUB-LIES. Vertė P. Maurice. Editions Notre-Dame de la Porte de l'Aurore, Mont-rėal, 1975. 31 psl.
A. D. Kizlys Kizlaitis: KAS UGDO IR KAS ŽLUGDO TAUTĄ. Atsakymas V. Karosui. 1975. 21 psl.
LITUANUS. 1976, Vol. 22, No. 1, p. 80. Šiame J. A. Račkausko redaguotame numery paties redaktoriaus str. apie Lietuvos mokyklas prieš jėzuitų ordino panaikinimą 1773 m., J. P. Balio — apie Amerikos lietuvių spaudą, A. E. Senno pokalbis su Vc. Sidzikausku.
|
|
Skaityti daugiau...
|
Mecenatai: po 50 dol.: Vytautas Saulius, Chicago, IL.
Garbės prenumeratoriai: po 25 dol.: Step. Markus, Los Angeles, CA.; Aldona Prapuolenytė, Cicero, IL; Step. Viščius, Chicago, IL; K. Pabedinskas, Oak Park, IL; Petras Ąžuolas, Brooklyn, NY; dr. Pr. Bagdas, Douglaston, NY; Tėvai Jėzuitai, Sao Paulo, Brasil, S.P.; P. Dalinda, L. Duda, Toronto, Ont., Canada.
Rėmėjai: Vincas Kazlauskas, Los Angeles, CA; V. Tuskenis, Santa Monica, CA; Teof. Janukėnas, Dorchester, MA; St. Santvaras, So. Boston, MA; Alf. Dargis, Rochester, NY; Aldona Bričkienė, Toronto, Ont, Canada; J. Vebrys, Adelaide, S.A., Australia.
"AIDŲ" administracija
nuoširdžiai dėkoja visiem žurnalo rėmėjam.
|
|
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
