|
|
1948 m. 20 lapkritis
KRIKŠČIONIŠKOJI ETIKA VISUOMENINIAME GYVENIME |
|
|
|
Parašė KUN. DR. J. GUTAUSKAS
|
1. Visuomeninis subrendimas, kaip visuomeninio veikimo sąlyga.
2. Visuomeninis veikimas, kaip pašaukimas ir pareiga.
3. Visuomeninis veikimas, kaip bandymas — gundymas.
4. Krikščioniškoji etika, kaip sėkmingo visuomeninio darbo vadovė ir garantija.
1. VISUOMENINIS SUBRENDIMAS, KAIP VISUOMENINIO VEIKIMO SĄLYGA
A. Žmogus, kaip visuomeninė būtybė apskritai
Du didieji žmogaus gyvenimo poliai — gimimas ir mirimas — yra du didieji slėpiniai. Slėpiniai ir paslaptys vyksta ir atsiskleidžia vienatvėje, slaptoje. Žmogus gimsta ir miršta vienas giliausia šito žodžio prasme. Tie, kurie jį pasitinka gyvenimui, jo nepažįsta, kaip ir jis jų nepažįsta. Tie kurie jį išleidžia į anapus, nuo jo pasilieka, kaip ir jis juos palieka. Gimimo ir mirties slenkstį žmogui tenka peržengti vienam, o gyventi su tūkstančiais. Prieš vaiko akis žingsnis po žingsnio žmonių pasaulis atsiskleidžia, prieš senelio akis jis diena po dienos užsiskleidžia. Vienas kūdikis, nes dar nepastatytas tiltas, kuris jungia jo ir kitų žemę, vienišas senelis, nes jo dienos priartėjo prie naujos paslapties durų, o žmonės nutolo.
Kaip rytas ir vakaras nesudaro visos dienos, taip gimimas ir mirimas viso gyvenimo. Jei gimimas ir mirimas pažymėtas vienatvės vardu, tai visas gyvenimas eina bendravimo ir įvairių tarpusaviu santykių ženkle. Žmogus, kaip individas, kaip turįs savęs sąmonę, net ir. labiausiai išsivysčiusių visuomeninių santykių metu savęs nepraras bendruomenėje; jis visados jausis atskiras, išsiskiriąs ir vienas, nors kaip visuomeninė būtybė veršis į bendruomeninį gyvenimą.“Tačiau žmogus niekuomet taip nesutaps su bendruomene, jos gyvenimu, kaip su ja sutampa paprasti gyviai, besivadovaują instinktu — bitės, skruzdės, termitai. Jie nežino kito pasaulio, kaip bendruomenės pasaulis, kitų darbų ir rūpesčių, kaip bendruomenės darbai ir rūpesčiai. Žmogus visados pasiliks bendruomenės atžvilgiu tam tikrame kritiškame rezerve su savo atskiru pasauliu, savo siekimais ir rūpesčiais. Jis į ją žiūrės ne tik bendro, bet ir asmeninio labo žvilgsniu. Vadinas, kaip iš vienos pusės bendruomenė negali pilnai žmogaus patenkinti, taip iš kitos pusės žmogus negali visiškai bendruomenei atsidėti. Bendruomenė žmogaus pilnai neišsemia ir nepatenkina. Žmoguje visados bus gyvas ne tik bendruomenės, bet, ir vienumos ilgesys. Atsiskyrėlio laimė vilioja ne tik bręstantį, bet ir subrendusį, net šeimą sukūrusį žmogų. Neseniai paskelbtas šventuoju šveicaras Nikolojus iš Klūe pačiame amžiaus viduryje palieka namus, žmoną, vaikus (tada jo jauniausias sūnelis tebuvo šešių savaičių) ir apsigyvena kaip atsiskyrėlis nuošalaus slėnio vienumoje. Žmogaus užtenka žmogui sau pačiam, jei su juo ypatingu būdu gyvena Dievas arba jam skiria ypatingą pašaukimą. Gilus, mistinis žmogaus sielos santykis su Dievu neleidžia žmogui jaustis vienišam ir apleistam.
Tai kas mus paauglius žavėjo Robinzono Kruzės gyvenime, buvo visiška vienuma, visiška laisvė ir pionieriaus darbas. Tačiau ir toks gyvenimas Robinzonui atsibudo. Jis ilgėjosi ir jieškojo žmogaus, draugo. Iš socialinės žmogaus prigimties nuolat besiveržiąs giliausias ir pastoviausias ilgesys, yra ilgesys draugo, kuris jį suprastų; su kuriuo jis galėtų dalytis darbu, duona, laisve, kančia. Net ir rojuje pirmasis žmogus būdamas vienas nebuvo patenkintas. Kai žmogaus prigimties Leidėjas tarė: „Negera žmogui būti vienam“ (Gen. 2, 18). Jis pridėjo: „Padarysiu jam draugę į jį panašią“ (Gen 2, 19). Dievas nepasakė — padarysiu moterį) žmoną, bet draugę.
|
Skaityti daugiau...
|
Parašė Henrikas Nagys
|
Taip vėlų vakarą atėjome prie miesto vartų išdidžių.
Sargai mums švietė kruvinom žibintų ugnimis į veidus.
Mes klausėm tylūs, plakančiom, širdim, skaudžių
keiksmų: apdriskę, permerkti rudens lietaus liūčių ...
Įeikit, valkatos! — jie šaukė mums. Jie mus įleido
Į gimtą miestą, metų metais širdyje nešiotą...
Parpuolę glostėm grindinį, kiekvieną akmenį bučiavom,
ir svaigom nuo gausybės skambančių lopšinės žodžių:
juos godžiai gėrėme nuo kiekvienų praeinančiojo lūpų...
Didžiulėm, nuostabos pilnom akim vaikai stovėjo gatvėj...
Ligi vidurnakčio... Ak, tai naktų lietus ir bokštų
ledinis laikrodžių skambėjimas į širdį laša...
Geltonas tėviškės medus! Per lūpas, per akis ištroškusias
jis teka... Kaip gera verkti debesų gimtųjų ašaras!
Kaip gera ant gimtinės grindinio miegoti!
Kažkas kvatodamas pro mus praeina. Užpučia šviesas.
Išblyškus gatvės moteris dejuodama šalia suklumpa.
Mes keliamės; Mes medžiai — tylūs ir bežadžiai. Mūsų klumpės,
kaip sausas kosulys nuaidi skersgatviais tamsiais ...
Sūpuoja vėjas mums rankas nulytas ir tuščias.
Iš tolo dusliai jau putoti marių būgnai dunda...
|
Skaityti daugiau...
|
PAGRINDINĖS LINKMĖS LIETUVIŲ PEDAGOGIKOJE |
|
|
|
Parašė DR. ANTANAS RAMŪNAS
|
Turinys:
Įžanga. I. Pedagoginių linkmių d i f e r e n c i j a c i j a:
1. Empyrinė linkmė. 2. Filosofinė linkmė. 3. Praktinė linkmė. 4. Religinė linkmė. 5. Pedagoginių linkmių kryžkelėj.
II. Kelias į pedagoginių linkmių sutaikymą bei pedagoginės metodologijos p a g r i n d i m a s:
1. Indukcijos ir dedukcijos esmė. 2. Intuicijos esmė. 3. Žinojimas, išmanymas, mokėjimas. 4. Indukcijos, dedukcijos ir intuicijos susitikimas tikėjime. 5. Pedagoginės metodologijos pagrindiniai principai ir jų santykiavimas.
ĮŽANGA
Nietzsche savo metu yra pasakęs: ateis laikas, kada žmoniją bus apėmusi vienui viena mintis: auklėjimas. Atrodo, kad šis pranašavimas šiandien pradeda pamažu pildytis. Dar, galima sakyti, Antrojo didžiojo karo patrankoms nenutilus, pasirodė anglosaksų pasaulyje knygų, kurios pastato ugdymo klausimą su iki šiol nežinomu kampuotumu ir nuodugnumu. Pirmoje vietoje čia minėtini: anglai - H. C. Dent dėl savo veikalo ,,Ugdymas perėjime“, o paskui; W. Kennętrr Richmond, savo veikale ,.Ugdymas Anglijoje“ išsamiai gvildenantis ugdymo reformos pagrindus. Amerikoje prabilo J. L. KandeI, žinomas lyginamųjų ugdymo mokslų profesorius Kolumbijos universitete, paskelbdamas senosios pedagoginės eros galą,. (I. L. KandeI, The End of an Era. New Jork 1943). Vadovaujantys Amerikos universitetai, kaip Har-wardo, Yale, Princetono, Chicagos etc, metė kovos pirštinę ikšiolinei ugdymo sistemai, skelbdami karą, visų pirma, behawioristams J. B. Watson, E. L. Thornike, o paskui ir John Dewey pozityvistinei padegogikai, plačiai įsipilietinusiai ne tik Amerikoje, bet ir Europoje. Chicagos -universiteto kanclerio Robert M. Hutschins veikalas „Ugdymas laisvei“ (Robert M. Hutschins, Education for Freedom. Chicago 1943) yra mirtinas dūžis tiems visiems kraštutinumams pedagogikoje, kurie dar prieš kokią dešimti metų buvo laikomi kaip savotiška ugdymo evangelija.
Pedagoginiu idėjų židiniu Europoje yra, kaip ir po ano pasaulinio karo, Austrija, tik šį kartą jau ne Viena, o Salzburgas, kur savo šakotą veiklą išvysto Salzburgo Universiteto Lyginamųjų Ugdymo Mokslų Institutas, vadovaujamas žinomo pedagogo prof. Friedricho Schneiderio, parašusio šiais pokariniais metais svarbų pedagoginį veikalą „Tautų pedagogikos varomosios jėgos“ (Fr. Schneider, Triebkrafte der Dadagogik der Volker, Salzburg 1947).
Ugdymo kelių revizija prasidėjo. Prasidėjo pedagoginių vertybių pervertinimas, kokio dar nėra buvę nuo renesanso laikų, nuo tų laikų, kada Francis Bacon paskelbė „didžiojo mokslų atnaujinimo“ šūkį, o dar vėliau pasirodė Komenijus su savo „Didžiąja didaktika“. Pedagogikoje kaip tik vyksta šiandien tai, ką, savo metu rytietinėj filosofijoj užsimojo vykdyti VI. Solovjovas, o vakarietinėj filosofijoj – Josep Serre: radikali kova prieš visus kraštutinumus. Pirmasis iš jų stengėsi patiekti integralinės žinijos pagrindus, o antrasis — savo knyga „Į platybę“ siekė pagrįsti integralinio galvojimo metodą (J. Serre, Au Large! Esąuisse d'une mėthode de conciliation universelle et d'intellectualitė integrale. Avignon 19262). Pedagogikoje, labiau negu kur kitur, galioja šiandien šūkis: šalin kraštutinumai. Po visų didžiųjų kataklizmų bei sukrėtimų šiandien darosi aišku kaip dieną, kad: jeigu teorijoj klaidas sėsi, tai praktikoj nelaimes p j a u s i.
|
Skaityti daugiau...
|
Parašė J.Augustaitytė-Vaičiūnienė
|
PO ATOSTOGŲ
Grakštus sonetas, švelniai skamba,
Ištrūkęs iš rudens auksinių rankų,
Juo stebis palikta veranda,
Išleidus vasarotojus į miestą trankų.
Vazoj sudribusios negyvos rožės,
Cigaro nuorūka užgesus peleninėj ...
Aplinkui melancholiškasis grožis
Pvasarius nerūpestingus mini!
Vynuogienojų lapuose raudonuos
Darsyk pasveikinti tave norėjos ...
Už rampos draikos šilkas plonas
Ir gulbės šokį mirštančios šokėjos...
Jie nori rožėmis apmesti kojas
Už paskutinį puikų šokį...
Džiaugsmingai publika kvatojas,
Kad elegantiškai numirti moki...
Išlepinta ranka prie lūpų
Naujos ugnies bokalą kelia...
Tarpe verandos ir teatrališkojo ūpo
Kažkas vis trumpina nuobodų kelią.
LAUKINĖ KRIAUŠĖ
Bėga takeliai bevardžiai,
Vejasi juoko bangas ...
Kriaušė laukinė prie skardžio
Verkia užlaužus rankas.
Verkia ir ašaroms krinta,
Kaip sniegas, balti jos žiedai.
Ir tokio gražumo dar niekad
O niekad kely neradai.
Šaukia ją lygumos ramios,
Mauru aptrauktos žaliu.
Ji nenulips iš pakriaušio
Linksmuoju ožkų takeliu.
|
Skaityti daugiau...
|
Parašė JONAS GRINIUS
|
7 paveikslų Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės drama
Veikėjai:
1. Žygimantas — Didysis Lietuvos Kunigaikštis ir Lenkijos karalius,
2. Bonna — Žygimanto motina,
3. Barbora — Žygimanto mylimoji ir antroji žmona,
4. Radvilienė — Barboros motina,
5. Radvila Rudasis — Barboros brolis,
6. Radvila Juodasis — Barboros pusbrolis,
7. Diana Kęsgailaitė — Barboros pusseserė,
8. Butautienė — Barboros tarnaitė,
9. Kotryna — Žygimanto III-ji žmona,
10. Dzieržgovskis — Gniezno arkivyskupas — primas,
11. Maciejevskis — Krokuvos vyskupas, kancleris,
12. Tarnovskis — Lenkijos vyriausias etmonas,
13. Kmita — Krokuvos vaivada,
14. Tenčinskis — Sandomiro vaivada,
15. Gurka — Poznanės kaštelionas,
16. Boratinskis — Seimo delegatas,
17. Senato maršalas,
18. Arabų Dama — burtininkė,
19. Tvardauskas — astrologas,
20. Tėvas Steponas — pranciškonų vienuolis,
21. Brolis Augustinas — domininkonų vienuolis,
22. Gydytojas,
Senatoriai, delegatai, dvasiškiai, tarnai, šaukliai.
Veiksmas vyksta XVI amž. Vilniuj, Dubingiuose, Petrahave ir Krokuvoj.
I. NAŠLIŲ DALIA
Barboros salionas Radvilų palociuose Vilniuje. Uždangai pakilus, Radvila Juodasis sėdi, o Radvila Rudasis vaikščioja po kambarį.
1.
TARNAS (įėjęs). Jūsų prakilnybe, aš visur išjieškojau, bet kunigaikštienės niekur neradau.
RADV. RUDASIS. Ar abiejų tu jieškojai?
TARNAS. Taip; kaip buvote įsakę. Visus palocius išlandžiojau, bet neradau.
RADV. RUDASIS. Kremblius pagaliau! Tai kur gi jos galėjo dingti?
TARNAS. Nežinau, jūsų prakilnybe.
RADV. RUDASIS. Eik pažiūrėti į sodą. Gal ten kur klaidžioja.
TARNAS. Juk dabar žiemą kunigaikšti. Ir tiek daug sniego.
RADV. RUDASIS. Vistiek pažiūrėk. Niekada juk nežinosi, ką jaunoji kunigaikštienė gali susigalvoti.
TARNAS. Klausau, jūsų prakilnybe. (Išeina.)
RADV. RUDASIS. Galas! Aš pradedu mūsų Barboros visai nesuprasti. Čia viena klajoja, čia tarnaites susikvietusi dainuoja. O aną dieną ir sako: „Duok man vyriškus drabužius. Noriu, girdi, viena po laukus pajodinėti.“ Įsivaizduok, Myka, viena be palydovo, o pati nė pasėdėti ant arklio nemoka. Arba dabar vėl dingo, ir surask, kad išmintingas.
RADV. JUODASIS. Gal ji pasislėpė nuo vizito? Pats žinai, kad ji žmonių vengia; ypač karalaičio.
RADV. RUDASIS. Ir čia jos fantazija ir kaprizai. Argi karalaitis kaltas, kad ji perdaug nelaimingą našlę vaidina?
RADV. JUODASIS. O kaip tau pačiam, broli, atrodo tas karalaičio vizitas? Koks tikslas?
RADV. RUDASIS. Kremblius žino! Statė palocius, prisivežė lenkų pataikūnų, rinko knygas ir paveikslus, o dabar moterų kolekcijai galbūt mūsų Barboros prireikė.
RADV. JUODASIS. Jei šitaip tu manai, tai būtų geriau, kad juodu nė nesusitiktų.
RADV. RUDASIS. Kodėl?
RADV. JUODASIS. Pavojinga ... Man atrodo, kad mūsų sesuo karalaičiui nėra abejinga. Aš spėju, kad ji kašteliono Gurkos piršlybas atidėjo kaip tik dėl savo senų sentimentų.
RADV. RUDASIS. Kita vertus, ir neblogai. Jis — našlys ir ji — našlė. Ir mums tada būtų lengviau karalaitį arčiau savo šeimos laikyti.
RADV. JUODASIS. Keista. Argi tu sutiktum, kad tavo sesuo taptų karalaičio meiluže?
RADV. RUDASIS. O, kremblius! Aš — priešingai...
RADV. JUODASIS. Tai nori ją karaliene padaryti?
RADV. RUDASIS. Kodėl ne?... Aplinkybės palankios. Jis — vienišas, o ji dar jauna ir graži.
RADV. JUODASIS. Deja, nei Lenkijos senato, nei karalienės Bonnos pažiūros nepasikeitė.
RADV. RUDASIS. Pasiseks, ar nepasiseks, bet mėginti vadžias paimti į saują apsimoka.
RADV. JUODASIS. Net sesers garbės kaina?
RADV. RUDASIS. O! dėl garbės nebijok. Aš pasirūpinsiu. (Įeina Radvilienė su Barbora).
|
Skaityti daugiau...
|
IŠ FREIBURGO "ECOLE DES ARTS ET METRIERS" DARBŲ |
|
|
|
Parašė red.
|
J. Bakis "Likimas"; V.Dragunevičius "Portretas"
Keramika
Juostos
V.Raulinaitis "Jūratė"; V.Stanevičius "Portretas"
A.Kukurauskas "Žvejys" |
Parašė DR. J. BUDZEIKA
|
I.
Antrasis pasaulinis karas, savo intensyvumu pralenkęs visus ikarus žmonijos istorijoje, ypatingai sunkiai palietė Europos ūkį ir pakirto jo dominuojančią, padėtį pasaulinėje jėgų pusiausvyroje. Dar iki Antrojo pasaulinio karo Europa tebesiskaitė stipriausias ir svarbiausias veiksnys pasauliniame ūkyje. Jos ūkinis pajėgumas buvo nepaprastai stiprus, ūkiniai ryšiai su pasauliu tobulai išsiplėtę, jos užsienio prekyba vyravo pasaulio rinkose ir vis dar sėkmingai kovojo su augančia Amerikos ūkio galia. Antrasis pasaulinis Karas sugriovė šį šimtmečiais pastatytą ir didžiausiomis pastangomis sukurtą ūkinės hegemonijos pastatą. Europa išėjo iš šio karo kaip ligonis, kuris sunkiai kovoja ligos patale ir reikalauja ilgos priežiūros ir didelių pastangų. Europos užjūrių investicijos, kurios atnešdavo jai didelius pelnus ir dengdavo milžiniškus prekybos balanso deficitus, karo metu išslydo iš savininko rankų ir buvo sunaudotos šio nepaprastai brangaus karo finansavimui. Europos pramonė, jos ūkio pažangos ir materialinio gerbūvio pagrindas, karo veiksmų dalinai sugriauta, dalinai sunkiai sužalota. Jos žemės ūkis, lig šiol sėkmingai išmaitindavęs beveik visą Europą, karo metu, trūkstant darbo jėgų ir trąšų, smarkiai buvo apleistas ir šiuo metu nesugeba išmaitinti net Vakarų Europos. Europos užsienio prekyba, 19 amžiuje be konkurencijos užvaldžiusi visas pasaulio rinkas po šio karo turėjo užleisti vietą Amerikai, kuri perėmė pasaulio ūkio vadovavimą. Prie šių visų smūgių prisidėjo dar politinis ir ūkinis Europos suskaldymas i Rytus ir Vakarus. Si politinė linija, sukūrusi dvi tarp savęs kovojančias ir nesutarančias Europas, galutinai iššaukė Europos ūkio krizę.
II.
Antrasis pasaulinis karas atnešė didelius nuostolius ir pareikalavo nepaprastai didelių finansinių ir medžiaginių aukų iš visų kariaujančių pusių. Daugiausiai nukentėjo Vidurio ir Rytų Europos kraštai, tai yra Vokietija, Lenkija, Pabaltis ir Vakarinė Rusija. Yra sunku tiksliai apskaičiuoti tiesioginius šių kraštų nuostolius. Apytikriai skaičiuojama, kad jie perkąrą nustojo 10—12% savo gautos turto, kas sudarytų apie 22 milijardus dolerių. Vakarų Europos ir Balkanų kraštai nukentėjo žymiai mažiau. Karas tiesiogiai palietė tik (tam tikrus plotus, kurie buvo karo veiksmų arena ir todėl žymiai mažesnė tautos turto dalis tebuvo sunaikinta. Šis ūkinės substancijos sunaikinimas yra sunkiausias karo palikimas. Krašto ūkio dalis, kuri gamino įvairias produkcijos ir suvartojimo gėrybes, tapo visiškai sunaikinta ir ištisa eilė metų turi būti pašvęsta vien sunaikintos substancijos ir prieškarinio lygio atstatymui. Ūkio pažanga yra ilgesniam laikui sustabdoma, tuo tarpu gyventojų skaičius ir įvairių gėrybių paklausa auga. Pasėkoje krenta gyvenimo lygis ir tautos gerbūvis.
Karo nuostoliai pasireiškė ne vien tik ūkio substancijos naikinime. Karo išlaidos buvo tokios didelės, kad jų padengimas nebebuvo galimas vien įprastomis finansinėmis priemonėmis. Reikėjo mobilizuoti visas aukso bei devizų atsargas ir užjūrių investicijas ir panaudoti jas karo finansavimui. Šių operacijų rezultate Europa nustojo savo kreditoriaus pozicijos pasauliniame ūkyje ir turėjo ją perduoti USA, kurios išaugo į pirmaujančias kapitalo jėgas. Šį procesą ryškiausiai gali charakterizuoti milžiniškų aukso rezervų perkėlimas į Ameriką 1937—1941 metų laikotarpyje USA aukso atsargos padidėjo 10 milijardų dolerių, tuo tarpu Europos rezervai sumažėjo iki žemiausiai leistinos ribos. Taip pat šiam procesui labai charakteringas yra Didžiosios Britanijos finansinės padėties pasikeitimas. Anglija iki 1939 metų buvo stipriausiais Europos kapitalistas ir turėjo didžiausias investicijas užjūriuose. Nuo 1939 metų iki karo pabaigos Didžioji Britanija turėjo likviduoti savo užsienio investicijas ir paimti naujų kreditų 4761 milijonų svarų sterlingų sumai. Po karo teko iš Amerikos skolintis dar 1 milijardą svarų. Tuo būdu Didžioji Britanija iš turtingo skolintojo pasidarė dideliu skolininku, kuris turi visą, laiką imti kreditus ir nežino, kada pradės mokėti skolas.
|
Skaityti daugiau...
|
BALYS SRUOGA ASMUO IR TEATRO KŪRĖJAS |
|
|
|
Parašė Jurgis Blekaitis
|
(Tęsinys)
SRUOGOS TEATRAS
Visi iš anksto nusistatytieji priėjimo keliai, jo paties išreikšti ir kiti dramaturginiai ir teatriniai dėsniai, visi estetiniai mastai ir matai, kaip netinkami ginklai, atšimpa ir iškrenta iš rankų, vos įžengi į Sruogos veikalų viešpatiją, norėdamas ją užkariauti.
Įvairiausiais istoriniais drabužiais kostiumuotas gyvenimas, be galo intensyvus, aistrom ir, kova kunkuliuojąs, daugybė tautų ir žmonių, karalių, kunigaikščių, vyskupų, vienuolių, karvedžių, riterių, damų, kambarinių ir sargų, eilinių minios žmogelių, valstiečių, šokėjų, žydų, muzikantų — apspinta, įsuka į savo verpetus, apsvaigina skambia ir vaizdžia kalba, nepaprastu gyvenimo aistrumu ir jėga, apakina savo neeilinio gyvenimo puošnumu ir grožiu, nukelia į tą magiškąją pasaką, į tą netikrą, bet tikresnę už tikrąją realybe, kurios vardas — teatras.
Kažkas irraciorralaus, pasąmone iš karto pajuntamo, bet sąmoningais terminais neišreiškiamo, į sugalvotus arba nuo kitų nuimtus rėmus netelpančio sudaro šitą, gyvenimą saistančią konstituciją, jo žemę ir orą. Ir pirmiausia susivoki patekęs į didelio poeto sapnų ir iliuzijų viešpatiją, kur jis pats — visko matas ir saikas, tikrovė ir jos logika, idėja ir prasmė.
Sruoga, teoriškai skelbęs romantinį principą: poetizuoti realybę, — laimingiausiu būdu jį įkūnija, suderindamas savy poeto ir teatro menininko pradus.
Jeigu jaunasis Sruoga savo simbolistinių eilėraščių bandymuos tik, kaip neišvystytą potenciją, kaip duoną, dar uždarytą grūde, daugiau pažadu, negu įkūnijimu išgaudavo poezijos įspūdį, — tai jo brandžiųjų dramos kūrinių poezija skamba išbaigtai, tobulai, galingai. Ar religinė giesmė, ar Jogailos pasiilgtas Druskininkų gamtovaizdis, ar dvasinis komplikuotas stovis — visa išreiškiama nepakartojamu sruoginiu intensyvumu, mažorine jėga, plastiškumu, kondensuotumu, meistriškai valdomu baltuoju jambu.
Paimkime keletą pavyzdžių iliustracijai. Atotraukoje nuo paties kūrinio, nuo situacijos ir aplinkybių, dramatizmas gali, tiesa, nepakankamai pasiekti skaitytojo sąmonę, tačiau poetinė sugestija dingti negali. Štai, karaliaus Jogailos („Milžino paunksmė“) kelios citatos iš įvairių vietų, skirtingų nuotaikų:
Nuvargino mane kelionė.
Taigi. Atsikvošėti negaliu. Dar vis tebėr
Toks jausmas, lyg lietus tarytum lijo
Per ištisą gyvenimą. Nuo pradžios.
Lyg ir dabar dar būčiau šlapias visas.
. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .
|
Skaityti daugiau...
|
SAVA KŪRYBA IR SKEPTICIZMAS |
|
|
|
Parašė I. P.
|
M U Z I K O S P A R A Š T Ė
Šių metų spalio mėn. 29 d. 16 val. 15min. Miuncheno radijas savo kamerinės muzikos transliacijoje šalia Fran-cesco Malipiero sonatos davė ir mūsiškio kompozitoriaus profesoriaus Kazio Viktoro Banaičio sonatą r a p s o d i c ą h moli, parašytą violončelei ir fortepionui. Sonatą grojo violončelistas Kurt E n g e r t ir pianistė Rosi na W a lt e r. Kurt Engert'as — vokietis, dabartinis Miuncheno Filharmonijos koncertmeisteris, žinomas mums iš Kauno laikų, kur jis vienu metu buvo Kauno radiofono orkestro koncertmeisteriu.
Mums džiugu konstatuoti tą faktą, kad svetimtautis, tik trumpą laiką pabuvęs Lietuvoje, atkreipė dėmesį į lietuvišką savo srities kūrybą, o sugrįžęs savo tėvynėn, visu džentelmenišku drąsumu demonstruoja mūsų kūryba savo plačiajai visuomenei, kurios aukštas muzikalumas žinomas visam pasauliui. Mes negalime įtarti jo bent kokiu savanaudiškumu. Jei jis, būdamas Lietuvoje, griebėsi lietuviškos kūrybos, galėjo skeptiškai nusiteikusiems atrodyti tam tikro karjerizmo sumetimas. Bet Šiandieną jo nesaisto jokie, jeigu taip galima pasakyti, lietuviškos karjeros interesai. Lietuviška kūryba jam liko grynai muzikinių interesų sferoje lygiai su itališkąja, kurią jis šalimais pateikė, su tuo tik skirtumu, kad buvęs Lietuvoje gali turėti daugiau gyvų sentimentų, išplaukiančių iš betarpio sąlyčio su visu Lietuvos gyvenimu.
Nesame pasiryžę čia rašyti recenzijos. Nors pažymėsime, kad Engerto gana pajėgi, bet, pasakytumėm, paviršutiniška technika, o taip pat vidutinis, daugiau automatiškas muzikalumas neleido atskleisti viso gilaus grožio, kuris slypi šioje Banaičio sonatoje. Jos rapsodinis charakteris, sujungtas su plačiais lyriniais momentais, paremtas originalia plačiųjų sakinių forma, stato didelius reikalavimus išpildytojui. Reikia gilaus meninio subrendimo, reikia didelio pažinimo ir meilės lietuviškajai melodikai, reikia atskiro įsigilinimo į šios sonatos formą jos visumoje, nes ji žymiai skiriasi nuo kitų sonatų. Reikia didelio meistro parodyti šią sonatą ideališkoje šviesoje. Bet ir Engerto atlikimą .mes pažymėsime kaip korektišką, juo labiau, kad jo partnerė Rosina Walter šioje sonatoje buvo už jį kiek stipresnė.
|
Skaityti daugiau...
|
NAUJOJI L. DOVYDĖNO KNYGA |
|
|
|
Parašė Algirdas Mikulėnas
|
V E R T I N I M A I
Liudas Dovydėnas. MES IEŠKOM PAVASARIO. Išleido Liudas Vismantas, Schweinfurt. 1948 mt.
Dar Nepriklausomybės periodo literatūroje Liudas Dovydėnas buvo įsigijęs vieno iš geriausių mūsų pasakotojų vardą. Su malonumu prisimeni ne tik Jaujos Pasakas, Kelionę į Pievas, bet ir pačias pirmąsias jo knygas Cenzūros leista ir Buvo žmogus be kojų: Visuomet jis mokėjo šiltai ir draugiškai prabilti į skaitytoją, sakytume, paimti už rankos ir vestis į savo personažų pasaulį.
Emigracijoje gyvendamas, Liudas Dovydėnas irgi spėjo išleisti dvi knygas. Pirmoji knyga — pasakų rinkinys Gyveno kartą karalius 1947 mt. buvo apdovanota „Minties“ premija. Antroji — mūsų aptarsimas pasakojimų rinkinys Mes ieškom pavasario. Itin stipriai pasireiškė Liudas Dovydėnas „Tremties Metuose“ paskelbtuoju fragmentu iš savo romano Klementijus Dūda. Dėl to, imdamas skaityti šią naujausiąją knygą, tikiesi atsigaivinti sultingu Dovydėno pasakojimu, kuris taip džiugino minėtame romano fragmente.
Tačiau, šiuo atveju, tenka šiek tiek nusivilti. Nusivilti ne dėl to, kad autorius čia būtų silpnas, bet dėl to, kad didesnę pusę knygos užima sufoeletristinti reportažai ar feljetonai, kurių jokiu būdu negalima priskirti prie dailiosios literatūros. Vertinimo atveju yra neišvengiama šią Dovydėno knygą suskirstyti į dvi dalis — beletristinę ir reportažinę.
Prie pirmosios dalies tenka priskirti Karo dovaną, Apgavimus, Mes ieškom pavasario, Kaliamiesčio istorijas, Velykų rytą, Saulė ir žvirbliai, Dėl vieno lapelio ir Gyvenasi, čia į mus prabyla senasis Dovydėnas, gal kiek mažiau dinamiškas ir jaunuoliškas, bet užtat ramesnis ir objektyvesnis. Skaitai, o, rodos, klausytum kažkieno draugiškai ramaus pasakojimo.
|
Skaityti daugiau...
|
Parašė A. Džiugėnas
|
J. Švaistas— RAŠAU SAU — Tremtinės užrašai. Išleido „Mintis“ 80 psl., kaina nepažymėta.
J. Švaistas — SIELA LAGAMINE — novelės. Išleido „Atžalynas“ 144 psl., kaina nepažymėta.
Juozas Švaistas — PASKUTINĮ KARTĄ TAVE KLAUSIU — romanas. Išleido Liudas Vismantas 169 psl., kaina nepažymėta.
Juozas Švaistas, jau Lietuvoje išleidęs keletą knygų (Silkinė suknelė, Kerpių berniūkštis, Naujan gyveniman, Meilės vardu), 1947 ir 1948 metų sąvartoje mūsų visuomenei davė net tris knygas. Su nuostaba skaitytojas pasitinka taip produktingą rašytoją, kuris ir šiose sunkiose sąlygose galėjo tiek daug parašyti: tris knygas — „Rašau sau“ — tremtinės užrašai, „Siela lagamine“ — novelės ir „Paskutinį kartą tave klausiu“ — romanas. Nors savo žanrais ir savo vaizduojamąja medžiaga šios knygos skiriasi tačiau jos turi daug bendro savo formos ir pasaulio supratimo atžvilgiu. Tai leidžia mum čia kartu į jas pažvelgti.
„Rašau sau“ pavadinta dar tremtinės užrašais. Tai nėra mūsų lietuvės tremtinės vargo kelias, bet rusės emigrantės, kažkokios kunigaikštytės Zinaidos, kuri pabėga iš Rusijos ir Lietuvoje pasidaro baro dama, kabareto šokėja ir tarnauja žydo naktiniame restorane. Ji keičia vyrus kaip savo vakarines sukneles ir ilgis meilės, vidinės šilumos. Ji turi mylimąjį Pėtią (Petrą) gusarų pulko karininką, bet į kabaretą atsilanko solidnas ponas — Tonia (Antanas) Giedrimas — lietuvis advokatas ir biznierius. Jis švaistosi pinigais, pasikviečia Zinaidą pas save ir jai pasiperša. Ji, jausdama jo vienatvę, kuri ją traukia, ir apskaičiavusi, kad galės geriau savo motinai padėti, sutinka su jo pasipiršimu. Meta restoraną, apsikrikštija ir išteka už Giedrimo. Po to ištaigi povestuvinė kelionė į užsienį, švaistymasis pinigais ir grįžus uždaras ir monotoniškas gyvenimas. Jos vyras nedrįsta su ja pasirodyti visuomenėje. Ji skaito, piešia ir patogiai be jokio darbo gyvena. Norėdama per Kalėdas pergyventi pilną švenčių džiaugsmą, ji bando prikalbėti vyrą, kad surengtų kokį pobūvį, tačiau vyras ją išsiveža į savo dvarą. Ten irgi prasideda tuščias ir pilkas gyvenimas. Ji ilgis pilnumos, siautėjimo. Namai ir vyras jos neužpildo. Vėl prisimena Pėtią ir jo ilgis. Grįžta į miestą, per Naujų Metų sutikimą pirmą kartą susitinka su platesne visuomene ir pradeda vėl linksmai gyventi. Vėl ji atnaujina savo romaną su Pėtia. Vyras seka, apstato sargybom, bet pats kokiam veiksmui nesiryžta. Slenka slaptų pasimatymų vaizdai, jodinėjimai. Negalint būti jai motina, vyras pradeda nusigręžti nuo jos. Atsiranda jos draugė Olga, kuri pradeda skverbtis į vyro pasaulį. Po metų bendro gyvenimo Zinaida jau persiskirta su vyru ir gyvena viena ir vieniša. Ji su viena drauge domis teatru. Galų gale atvažiuoja kitas rusų emigrantas iš vokiečių filmų bendrovės ir ją pasamdo savo sekretore. Ji susikrauna savo daiktus ir išvažiuoja iš Lietuvos. Tuo ir baigiasi tremtinės užrašai.
|
Skaityti daugiau...
|
MEDARDO BAVARSKO POEZIJOS DEBIUTAS |
|
|
|
Parašė D. M. Jesaitytė
|
Medardas Bavarskas SUNKIOS VALANDOS. Pirmoji eilėraščių knyga. Schweinfurt 1948; išleido „Tėviškės“ leidykla.
Norėtųsi su didele meile paimti ją į rankas, nes tai nuoširdžiai parašyta knyga. Ne tam rašyta, kad „padarius“ eilėraštį, kad užsitarnavus poeto vardą, bet — kad širdis perdaug kupina liūdesio ir nuovargio, kad nebėra kam kalbėti — tik sau — eilėraščiuos.
Tu nežinai, kad būna tokios aukštos pilys,
Tu nežinai — —
Kai saulė teka, karalaitė mylinti
Dainuoja taip gražiai.
Nuoširdūs ,,Sunkių valandų“ eilėraščiai, tuo netenka abejoti. Jie išpildo pirmąją lyrikos sąlygą — jų pasaulis tikrai išgyventas ir jie nemeluoja.
O pasaulis, kurin taip nuoširdžiai mus atveda poetas — skurdus ir tuščias ir neturtingas. Nedaug mums jisai teparodo: nėra Medardas Bavarskas naujų vidaus karalysčių kūrėjas, nepretenduoja jis į tautos dainius, tik viena tenori jis mums pasakyti — kad jam negera pasauly gyventi. Šitam pagrindiniam savo nusiteikimui jis pasirenka siaurą ir neįvairią tematiką — tai, ką kiekvieno šios žemės praeivio akys teužkliudo: sunkią kasdieninę buitį, prislėgtą sudužusių svajonių, apviltos meilės, nesurandamo ir nebylio Dievo naštos. Tarsi begaliniai pilkas ir tuščias peizažas atsiveria prieš mus Medardo Bavarsko tematika, ir tai, kas turėtų duoti jai gyvybės, yra poeto siela. Nes ją poetas nori išsakyti, nieko daugiau, ją, mirtinai iki skausmo sugeltą, ir nuvargusią — —
Ir čia neišvengiamai turime paliesti Medardo Bavarsko eilėraščių formalinę pusę. Nes nesame mes tokie pozityvūs, jog reikalautumėm iš poeto žūt būt teigti gyvenimą. Ne, jis gali rašyti, ką jis nori, bet jo eilėraštyje tebūna kūrybinė jėga atskleisti savo pasaulį vientisą, be jokios nereikalingos detalės, išgyvenimo sulydytą, organiškon visumon. O tačiau išraiškos netobulume, norėčiau teigti, glūdi „Sunkių valandų“ nenusisekimas. Šie eilėraščiai yra vienas akyvaizdžių, pavyzdžių, kaip forma yra neatsiejamai suaugusi su turiniu, kaip tam tikras kūrybinis nusiteikimas neišvengiamai reikalauja jam priklausančios išraiškos, jeigu norime džiaugtis tobulais kūrybos vaisiais. Jų šaltinis yra pats gryniausias lyrinis nusiteikimas, koks begali būti: poeto sielos bangavimas, savojo „aš“ išsakymas. Tačiau toks nusiteikimas reikalautų ir grynosios lyrikos išraiškos. Čia vaizdas ir sąvoka nusilenkia pačiam žodžiui ir jo muzikai. Lyrinis žodis privalo atgauti pirmykštę savo jėgą, jis turi gimti nesąmoningai, nesąmoningai jungtis į sakinius ir į posmus ir. išreikšti tai, „kas žodžiais nepasakoma“ — individualiausius žmogaus sielos virpėjimus ir jo vieno nepakartojamą likimą. Čia žodis turi būti pirmykštis ir individualus giliausia prasme. Jis turėtų išeiti tarsi pirmą kartą pasaulin iš jį sakančio poeto lūpų, nes jis gi jo sielą nori išreikšti.
|
Skaityti daugiau...
|
* KRIVULĖ. Mažosios Lietuvos Tarybos Spaudos Komisijos leidinys lietuvių ir vokiečių kalbomis. Redagavo Albertas Puskepalaitis. Tai didelio formato, gausiai iliustruotas, 136 psl. leidinys, išsamiai nagrinėjąs praeities ir dabarties Mažosios Lietuvos problemas. Pabrėžtina, kad šio leidinio straipsnių autoriai beveik visi yra patys Mažosios Lietuvos lietuviai, ko buvo pasigesta specialiame Mažosios Lietuvos „Aidų“ numeryje.
* ŠV. PRANCIŠKAUS VARPELIS. Nr. 10. Šiuo numeriu minima žurnalo 25 metų sukaktis. „Varpeliui“, įsikūrus Amerikoje, pavyko virsti kultūringu religinės ir patriotinės minties žurnalu, pritraukiant visą eilę bendradarbių. Ir šiame numeryje be kitu rašo: Ark. J. Skvireckas, vysk. P. Bučys. kan. F. Kapočius, Juozas Girnius, Paulius Jurkus, Dr. J. Grinius S. Sužiedėlis, A. Vaičiulaitis ir kit.
|
DĖMESIO MAŽAJAI LIETUVAI! |
|
|
|
Parašė Erdmonas Simonaitis
|
LIETUVIAI
Neseniai Mažosios Lietuvos Tarybos prezidiumas vėl paskelbė aukų vajų. Praeitais metais lietuviai tremtiniai labai gausiai ir dosniai rėmė Mažosios Tarybos veiklą, duodami gražų įrodymą,“ kad Mažosios Lietuvos reikalai tremtinių tarpe labai gyvai ir nuoširdžiai atjaučiami.
Šiais metais kol kas aukos plaukia gana silpnai, ir tas yra suprantama, nes valiutos reforma mus visus padarė ubagais. Bet kaip tik tai yra ir priežastis, kodėl mes vėl kreipiamės į Jus. Mūsų lėšos, kurias labai atsargiai ir taupiai naudojome, per šią reformą yra žiauriai sunykusios, ir jeigu nenorime, kad visas mūsų darbas sustotų, ir jau pradėję nokti darbo vaisiai išeitų niekais, esame kaip tik dabar reikalingi kad ir kuklios paramos.
Esame išspausdinę keletą leidinių — žurnalą „Krivūlė“, Vydūno „Gyvenimas Prūsų Lietuvoje“ ir vieną kitą knygute vokiečių kalba. Ši literatūra, nors ji ir Jums be abejonės bus įdomi ir naudinga, pirmoje eilėje buvo manyta paskleisti tų mūsų tautiečių tarpe, kurie yra kiek atitolę nuo mūsų bendruomenės ir kuriuos norime atlaimėti ir išlaikyti mūsų tautai. Lietuvių tauta nėra perdaug gausi žmonėmis ir yra ypač per paskutinį karą turėjusi tiek nuostolių, kad mes turime branginti kiekvieną mūsų kraujo lašą ir kad turime kovoti dėl paskutinio pabėgėlio iš Mažosios Lietuvos, kuris savyje neša mūsų brangų lietuvišką kraują.
Šiems nelaimingiems pabėgėliams, kurių dauguma nerado šilto prieglobsčio IRO stovyklose, o yra priversti stumdytis pavieniai tarp nepalankių jiems svetimų žmonių, mes norime kiek galėdami padėti, materialiai ir moraliai. Minėtą literatūrą turėsim jiems dalinti dažniausia nemokamai. Todėl mes prašome dar kartą Jūsų paramos. Jos laukiame iš paskirų asmenų ir iš lietuviškų organizacijų.
Buvo kadaise laikai, kada Mažoji Lietuva pagelbėjo Didžiajai Lietuvai, spausdindama brangų lietuvišką žodį ir skleisdama jį žmonių tarpe. Tas darbas nebūtų pasisekęs be žymių materialių aukų iš to laiko Mažosios Lietuvos veikėjų pusės. Dabar atėjo laikas Jums, Didžiosios Lietuvos broliams, prisidėti savo aukomis prie lietuviško žodžio skleidimo Mažosios Lietuvos lietuvių tarpe.
Padėkite mums apmokėti spaustuvėms sąskaitas, kad galėtume jau atspaustintus leidinius atsiimti ir paskleisti.
Būtų gerai, jeigu atskirose stovyklose susiburtų mūsų bičiuliai ir imtųsi iniciatyvos aukas surinkti ir mums padėti.
Pinigus prašome siųsti šiuo adresu: Albertas Puskepalaitis. (16) Wiesbaden, Koernerstr. 3.
Erdmonas Simonaitis
Mažosios Lietuvos Tarybos prez. Pirmininkas
|
Parašė A. Maceina
|
V I S U O M E N I N I S G Y V E N I M A S
Atsakymas JULIUI KAUPUI
Mielas Bičiuli,
Teisinti liberalizmą pasišovėte ne tik Jūs vienas. Antai „Mintis“ skyrė šiam reikalui net penketą, ilgų straipsnių (plg. 86—90 nr.). Tačiau negirdomis praleidęs V. Trumpos skeptiška šypsena lydimus ir nekultūringa bei viešoms diskusijoms neverta forma parašytus „pamokymus“, mielai sėduos atsakyti į Jūsų laišką, išspausdintą „Aidų“ 19 nr. ir pavadintą „Kryžkelėje tarp Romos ir Kremliaus“. Pačioje pradžioje Jūs darote man tris pagrindinius priekaištus: 1. esą aš gana smarkiai sumaišąs įvairiopas plotmes, ypač individualinę ir valstybinę; 2. manasis liberalizmo supratimas esąs gana netikslus; 3. aš netiksliai tapatinąs Kristaus Žodį ir Bažnyčios, kaip žemiškosios institucijos, politiką. Kadangi tolimesnis Jūsų laiškas yra šių priekaištų išskleidimas, leiskite tad man į juos iš eilės ir atsakyti, paliekant šalia smulkią polemiką, kurios nemėgstu ir nevartoju, o iškeliant pagrindines mintis, jas palyginant ir nušviečiant, nes man atrodo, kad tarp Jūsų laiško ir mano priekaištų liberalizmui nėra e s m i n i o skirtumo, bet tiktai nominalinis nesutarimas.
1. Pirmas priekaištas, kurį Jūs man darote savo laiške, remiasi, Jūsų nuomone, įvairiopų plotmių sąmaiša. Paryškindami savo mintį, Jūs teigiate, kad esanti „klaida priešpastatymas liberalizmo ir Krikščionybės“, nes, Jūsų pažiūra, „abu dalykai nestovi vienoje plotmėje: Krikščionybė yra religija, gi liberalizmas valstybinė teorija“. Jūs net manote, kad „mes galime būti geri krikščionys, o kartu būti liberalistinės ar socialistinės valstybės formos šalininkai“. Tačiau Jums, kaip kultūros filosofui, yra žinoma, kad kiekviena valstybės santvarka yra vienos kurios valstybės teorijos įkūnijimas, o kiekviena valstybės teorija yra kurios nors pasaulėžiūros dalis. Kurti valstybės teoriją ir pagal ją tvarkyti valstybę iš tikro reiškia stengtis parodyti, kaip tam tikros pažiūros į žmogų, į visuomenę, turtą, į darbą, į kultūrą, galop net į religiją turėtų būti vykdomos valstybės sąrangoje ir valstybinėmis priemonėmis. Valstybė nėra gamtinis dalykas. Ji nėra gamtos duota ta prasme, kaip mus supanti aplinka. Valstybė yra žmogaus padaras. Net istoriškai valstybė yra vėlyvas dalykas, nes pradinėje kultūroje jos nerandame. Bet jeigu jį yra žmogaus sukurta, tai ji ir neša kurią nors žmogaus turėtą idėją, nes kiekviename kultūriniame veikime ir jo vaisiuje glūdi žmogaus įsitikinimai, jo pergyvenimai, jo pasaulėjauta ir pasaulėžiūra. Nuosekliai tad ir kiekvienoje valstybės sąrangoje glūdi kuri, nors pasaulėžiūra.. Be abejo, aš jaučiu, kaip šioje vietoje Jūs prisimenate mano skelbiamą n e pasaulėžiūrinę politiką. Tačiau aš sau neprieštarauju. Jeigu aš reikalauju pasaulėžiūrinius klausimus išjungti iš politinių organų kompetencijos ir jų sprendimą atiduoti kultūriniams organams, tai šis reikalavimas taip pat yra pasaulėžiūrinis: jis kyla iš gilaus mano įsitikinimo, kad pasaulėžiūra yra laisvas dalykas ne tik žmogaus vidiniame, bet ir viršiniame gyvenime; kad ji turi teisės laisvai reikštis ne tik mintimis ar pergyvenimais, bet ir objektyvinėmis institucijomis. Nepasaulėžiūrinės politikos teorija taip pat yra pasaulėžiūrinė. Tai formulė, kurią neišmanėliai laiko sofizmu, kuri tačiau išreiškia iš vienos pusės valstybės kilmę iš pasaulėžiūros, iš kitos — personalistines pažiūras į valstybę ir į politines jos funkcijas.
|
Skaityti daugiau...
|
FREIBURGO „ECOLE DES ARTS ET METIERS“ MOKINIŲ DARBŲ PARODA |
|
|
|
Parašė Alg. Vambra
|
M E N A S
1948 mt. liepos 18—24 dienomis Freiburge įvyko Ecolos des Arts et M ė t i e r s mokinių darbų metinė paroda. Jau daug kartų spaudoje teisingai buvo iškelti dideli šios mokyklos vadovaujančiųjų asmenų nuopelnai tačiau beveik niekas neužsiminė apie šios Mokyklos auklėtinių darbus, kurie yra verti ne mažesnio dėmesio ir įvertinimo.
Lietuviškajai visuomenei su darbais būtų įdomu susipažinti jau vien dėl to, kad apie 80% mokinių yra lietuviai. Mokomąjį personalą irgi sudaro beveik išimtinai lietuviai — geriausios tremtyje esančių menininkų pajėgos. Atvykęs į Mokyklą gali kartais pamanyti, kad čia kuri nors Kauno ar Vilniaus meno Akademija, nes jos studijose sutiksi ir flegmatiškąjį Vizgirdą ir judrųjį Jonyną, grafiką Valių ir tapytoją Valešką. Mokykla įsikūrusi vaizdingoje vietoje, prie pat Freiburgo, pažaliavusiam name, vadinamam Rebhaus. Tvirtos direktoriaus dailininko V. K. Jonyno rankos vadovaujama, ši Mokykla, kaip jau minėjau, daug ko pasiekė.
Bet grįžkime prie parodos. Pirmoje salėje išstatyti grafikos studijos, vadovaujamos Telesforo Valiaus, darbai. Paskutiniais metais mūsų grafikams išsimušus į pirmąsias eiles, įsigijus originalų veidą ir tradicijas, grafikos menas patraukė nemaža jaunų žmonių. Iš grafikos studijos didžiausią dėmesį atkreipia Simankevičiaus, Kuraūsko ir Veselausko darbai. Simankevičius, gerai jausdamas medžiagą, turėdamas daug ekspresijos ir be jokių sunkumų valdydamas piešinį, jau -dabar duoda visai įdomių darbų. Kuraūsko darbuose matyt daug kruopštumo ir grafiko atkaklumo. Tačiau V. Krėvės „Gilšės“ iliustracijose yra dar perdaug literatūrinio elemento. Jis čia dar piešia įvykius, o ne grafikos priemonėmis reiškia savo autentišką šio Krėvės veikalo išgyvenimą. Veselausko darbuose irgi dar per didelį vaidmenį vaidina siužetinė pusė ir dėl to nukenčia grafikos, kaip juoda ir balta meno, esmė. Apskritai, grafikos studija duoda vilčių. Daug nuopelnų čia tenka Telesforui Valiui, duodančiam mokiniams tinkamus medžiagos bei faktūrų supratimo pagrindus ir išaiškinančiam tikrosios grafikos esmę. Turinio persvara prieš grynąją formą, ypač mokyklos metais, aiškiai kenkia.
|
Skaityti daugiau...
|
MONOGRAFIJA APIE LIETUVIŠKĄJĮ STOGĄ |
|
|
|
Parašė Juozas Lingis
|
M O K S L A S
Dr.-Ing. Jurgis Gimbutas. DAS DACH DES LITAUISCHEN BAUERNHAUSES aus dem 19. Jahrhundert. Ein Beitrag zur Geschichte des Holz-baues. Stuttgart 1948.
Skaitydami palyginamąsias studijas ar vienoj ar kitoj srity, dažnai pasigendame palyginamosios medžiagos iš Lietuvos, lyg arba to krašto nebūtų arba nagrinėjamų apraiškų ten nepasitaikytų. O būna visai priešingai — tų apraiškų, daug ryškesnių ir savotiškesnių Lietuvoje galima užtikti daugiau ir tai ne literatūrinių, o gyvų. Jei koks užsienietis mokslininkas ryžosi kokį lietuviškosios liaudies kultūros klausimą iškelti ir savo rezultatus paskelbti kuria nors visiems suprantamesne kalba, tai tie rezultatai paskui kaip tikras pinigas ir keliauja po literatūrą, o svetimšaliui, kad ir kaip jis objektyvus bebūtų, ne visada pasiseka sučiupti sprendžiamosios apraiškos esmę ir iš to tada, nors ir visai be blogos valios, daromos per greitos ir dažnai klaidingos išvados.
Garbinga ir sena toji mūsų kalba, kalbininkas lenkia jai galvą ir iš gyvo šaltinio savo studijoms stiprybės semiasi. Tik ot gaila, kad tiek lietuvių, tiek kitomis „nepalaimintomis“ kalbomis literatūra neprieinama platesniems mokslo sluogsniams be kitų talkos, o toks literatūra pasinaudojimo būdas šių dienų taip skubančiam mokslininkui nėra jau taip patogus. Jei kas apie mus buvo parašyta kokia nors vakarų Europos kalba, tai ta literatūra, atitinkamą klausimą gvildenant, buvo pasinaudota, čia mokslininkų kaltinti nereikia.
|
Skaityti daugiau...
|
Gerb. „A i d ų“ skaitytojams pranešame, kad, po valiutos reformos žurnalo spausdinimo išlaidoms nė kiek nepasikeitus, o pajamoms gerokai sumažėjus, norėdami ir toliau nelikti be kultūrinio žurnalo, esame priversti atskiro numerio kainą pakelti ligi 3 DM. Tačiau užsisakantieji trims mėnesiams iš karto moka tik 7,50 DM. Ne Vokietijoje atskiras numeris — 4 DM., trims mėnesiams — 10 DM. Tikimės, kad visi „Aidų“ bičiuliai supras žurnalo sunkumus, likdami ir toliau jo skaitytojai.
„A i d ų“ administracija
|
Parašė red.
|
Jeigu Tau rūpi kultūrinė mūsų tautos misija, jeigu Tu nori kūrybiškai bręsti būsimam Lietuvos prisikėlimui — skaityk laisvųjų pasaulio lietuvių žurnalą „AIDUS“.
Šių dienų religiniai, filosofiniai, literatūriniai, meniniai, socialiniai ir kiti kultūriniai klausimai išsamiausiai keliami ir sprendžiami „AIDUOSE“.
Pačių aktyviųjų mūsų rašytojų, mokslininkų ir menininkų naujausius darbus rasi „AIDŲ“ puslapiuose.
Lietuvi, tau neturi pakakti tik laikraštinės įvykių informacijos. Tu ir tremty privalai likti pilnutiniu žmogum. Todėl „AIDAI“ turi būti nuolatinė Tavo lektūra.
Skaityk Pats, užprenumeruok giminėms ir pažįstamiems Europoje ir užjūriuos.
Reikalauk „AIDŲ“ stovyklų kioskuos, pas spaudos platintojus arba užsisakyk administracijoje, pasiųsdamas atskiram numeriui 3 DM., o prenumeruodamas trims mėnesiams iš karto — tik 7,50 DM. Pavieniai užsisakę žurnalą gaus paštu. Rašyk „AIDŲ“ administracijai: (13 b) Augsburg, Hochfeld, DP. Baltic Camp. Germany, US.-Zone.
A I D A I - Lithunian Monthly Cultural Magazine - E C H O E S
Published under EUCOM
Civil Affairs Divtsion Authorisation for United Nations
Displaced Persons Publicatlon
No. UN DP 204, 11 March, 48
Editor and publisher — Jonas Sakevičius
Mūnchen 27, Rauchstrasse l/II
|
Red. — leidėjas — Jonas Sakevičius.
Redaktorius — Kazys Bradūnas.
Redakcijos narys Jungt. Amer. Valst.
Juozas B. Laučka.
Redakcijos adresas: Munchen 27, Lamontstr. 21.
Administr. — Augsburg, Hoehfeld, D.P. Baltic Camp.
Numerio kaina 3 DM. Trims mėnesiams - 7,50 DM.
|
|
|
|
|
|
|