|
|
1949 m. 22 balandis
Visos didžiosios žmonijos problemos dar niekada nebuvo išspręstos kokiais nors bendrais įstatymais, bet visada tik atskiro individo vidinio nusistatymo pakeitimu, visada tik pavienio asmens vidaus atsinaujinimu. Jei buvo laikų, kada įsigilinimas į save buvo nelygstamai reikalingas ir tikras, tai tokia kaip tik yra mūsoji dabartinė katastrofiškoji epocha (Plg. C.G.Jung, Uber Psychologie des Unbewui ten, Zūrich 1943, psl, 9), Tai yra gili tiesa, kurią yra pamiršę modernieji laikai. Blogio problema visais amžiais buvo aktuali, ir visais amžiais kova su piktu pareikalaudavo pačių didžiausių žmonijos pastangų. Bet ypač dabar negirdėtu savo grėsmingumu yra iškilęs blogio viešpatavimas. Dabar blogis pakerta ne tik atskirų individų, bet ištisų tautų ir net visos žmonijos gyvybines šaknis. Bombų sugriauti miestai, kalėjimuose ir koncentracijos stovyklose esančių vergų kančios, tūkstančių ištremtųjų ir be tėvynės likusiųjų skundas, piktųjų jėgų augimas ir gerųjų neryžtingumas, nežinia, nesaugumas ir rytdienos netikrumas daro žmonijos išvaizdą be galo tragingą ir kelia pasaulyje tikrą apokaliptinę nuotaiką.
Ir kokia gali būti šita blogio viešpatavimo prasmė? ne kitokia, kaip ta, kad žmonės bent kartą pajustų ir pradėtų suprasti Dievo neišmatuojamą išmintį ir pamoką, kuri slepiasi tamsiame mūsų laikotarpyje n e laukti nei laikinojo nei amžinojo išganymo iš kūrinių, bet iš Kūrėjo. Žmonija vis dar laukia išganymo iš kūrinių: blogiui naikinti kuria į vairas teorijas, keičia valstybių santvarkas, daro socialines reformas, naikina kai kurias rases, net ištisas tautas. Bet visos šios priemonės pasirodo nesėkmingos. Jos, užuot blogį sumažinusios, jį tik padidina. Ką tai rodo? Tai rodo, kad blogis nenugalimas technikinėmis, kultūrinėmis ar socialinėmis priemonėmis; kad blogiui nugalėti r e i k a l i n g a dieviškų priemonių, gaunamų ne iš kūrinių, bet teikiamų paties Kūrėjo. Šitų dieviškų jėgų žmogus gauna iš Kūrėjo religijoje. Religija yra dieviškųjų jėgų šaltinis žmonijai. Kiekvienos religijos esminę dalį sudaro mokslas apie atgailą ir išganymą. Bet ypač tai žymu Krikščionybėje, kuri juk ir yra išganymo religija.
Deja, modernusis žmogus, laikydamas šią regimąją tikrovę vienintele ir jos pažinimą remdamas tik juslėmis, yra visai netekęs supratimo, kas yra religija, o juo labiau, kas yra esminė ir svarbiausioji jos žymė – atgalia. Kadangi atgaila liečia praeitį, tai mūsų laikų žmogus ją visiškai sunaikina ir paskelbia nesveikos vaizduotės padaru, nes jis yra įpratęs į viską žiūrėti pro gamtamokslio akinius ir gamtos mokslo metodus taiko visoms pažinimo sritims, net metefizikai ir religijai.
|
Skaityti daugiau...
|
Argentina
Apokalipsės ratai pakibo viršum pakalnės kraujo ir alkio;
verkt nepradėjus - ašaros džiūsta.
Eina žmonės darbus užbaigę, neša ant raukų gyvenimo vaisių: mirusį rytą ir gimstančią naktį.
* * *
Eini nerimdamas, blaškais ir klysti. Matai - vartus atkėlę - pasiilgę - laukia. Taip dienos baigias. Tave naktys šaukia į amžino šešėlio karalystę.
Kai alkis nesibaigia, kai troškulį nežmonišką širdy sukėlęs priartinai akis prie skausmo neramaus, - paklydę meteorai ugnį dangui svaido, ir kai mintis tava, drąsi, pašėlus - sudūžta į žvaigždes aštrias.
|
RŪKAS ANT SENOS Dr. S. A. Bačkiui
Ar tau nešalta šičia, senasai Montaigne, Kai gruodžio rūkas supa mokslo, meno kvartalus?. Kasdien, kasdien toliau pasaulis eina ten, O tu sau rymai ir žiūri tylus mokslo žmogų seną, sėdintį, sodely, Ir į jaunuolį, skubantį rue des Ecoles, Į saulę, kabančią danguj, kaip kruviną medalį, - Tartum tylėdamas kiekvieną klaustum: kol? Kol šitoj žemėj nei diena bus, nei naktis, Kol širdyse žmonių nei karas, nei taika Ir kolei Dievas danguje nepamatys, Už ką Sūnus jo mirė ir žmogus norės numirt už ką?. Ar jum nešalta, jum, šventųjų Notre Dame veidam, Minčių ir skausmo sudrumstiem, kaip Senos sietuva? Ir tau, juokingas velniau, ant bokštelio Notre Dame, Ar tau nesisuka, į žemę žiūrinčiam, galva?... PASAULIO PILIETIS
Ne, niekuomet tu nebūsi pasaulio pilietis Be tėvynės sodybų žalių, be tėvynės dangaus, Svetimais negalėsi Fontainebleau sodų sodais gėrėtis Ir klausyt, kaip varpai Chartres katedros gaus. Ir ramybės neras tavo siela nuo didmiesčių triukšmo pavargus, Tartum amžiais stovėtų viena vidury Etoile, Ir senuos atminimuos, kaip Viešpaties Angelas sargas Ir Sekminių berželiai, ir dainos pagojų, svirties girgždesys šauks atgal, šauks atgal... Ne, nebus sienų tavo tėvynės pavasario vėjui Ir nei ilgesiui tavo gyvoj, kaip šaltinis, širdy, - Perpūs jis, rūtom kvepiantis, žiemą tave Montparnasso alėjoj, Ir benamio daina suskambės ties turtuolių namais išdidi! |
Skaityti daugiau...
|
AMŽINYBĖS PERSPEKTYVA IR LAIKO HORIZONTAS |
|
|
|
Šie autoriaus straipsniai, kaip ir pereitais metais paskelbtieji, yra iškarpos iš spaudai paruoštos, bet dar leidėjo neradusios studijos, pavadintos „Žmogaus problema technikos amžiuje“. Nors ištraukti iš veikalo visumos, jie iš dalies ir netenka savo aiškumo, tačiau dar pateikiame trimis straipsniais tą minėtos studijos skirsneli, kuriame pasisakoma aktualiuoju egzistencializmo klausimu. Šiame straipsnyje autorius bando išskleisti tą pagrindą, iš kurio egzistencializmas yra kilęs. Antrame (Likimas ir laisvė) - bus ecialiau kritiškai įvertintas egzistencialistinis žmogaus supratimas. Pagaliau trečiame (Ateistinio humanizmo akyvaizdoje) - bus išryškintas bendrasis autoriaus nusistatymas dabarties humanistinių pastangų atžvilgiu. - Red.
1. BEJIEŠKANT MUŠU AMŽIAUS DVASINIO VEIDO
a. Žvilgis į istorinę mūsų laiko perspektyvą. - Savitą veidą turi ne tik atskiri žmonės, kaip individualios asmenybės, bet ir ištisi laikmečiai. Tai, kas tam ar kitam žmogui ir tam ar kitam amžiui suteikia savitą veidą, yra ištisas įvairių savybių, ypatybių ir žymių visetas. Tačiau šios visos įvairios savybės, ypatybės ir žymės subėga į savotišką vienybę. Tai ir nurodo, kad visos jos, nežiūrint skirtingumo ar net priešingumo, plaukia iš vieno pagrindo. Kol šis pagrindas nėra susektas, tol mūsų žvilgis pasimeta įvairių apraiškų gausoje. Tada, sumišę prieš įvairių aspektų skirtingumą, kalbame apie to žmogaus ar amžiaus daugiaveidiškumą arba pagaliau prisipažįstame negalį jo suprasti. Suprasti bet kurį žmogų ar amžių - tai atskleisti patį pagrindinį jo bruožą, iš kuri plaukia visos kitos savybės ir žymės.
Suprasti ištisą amžių, be abejo, yra nepalyginamai sunkiau, negu atskirą žmogų. Atskiro žmogaus atveju paprastai mes jau iš karto matome, kuria linkme jieškoti atsakymo. Kuri vertybių sritis labiausiai jį apsprendžia, mums nurodo jau pats jo pasirinktasai veikimo plotas: mokslas ar menas, ūkis ar technika, politika ar socialinė veikla, auklėjimas ar filosofija. Tuo tarpu j ieškant bet kurio amžiaus veido toksai nurodymas atkrinta. Kiekvienas amžius domisi visomis vertybių sritimis ir reiškiasi visu kultūrinio gyvenimo pločiu. Nėra nė vieno amžiaus, kuris visą savo domesį išskirtinai būtų nukreipęs tik į vieną kurią vertybių sritį, o visoms kitoms būtų likęs abejingas. Bet vis dėlto paprastai yra viena vertybių sritis, kuri ypatinga prasme yra jam sava, jo dvasiai artima. Dėl to dažniausiai šioje srityje tasai amžius ir pasiekia didžiausių laimėjimų. Tuo pačiu ta sritis suteikia jam ir savotišką veidą - paženklina jo dvasią savotišku antspaudu.
|
Skaityti daugiau...
|
Daugiausia tautinio charakterio bruožų, neskaitant tautosakos arba tautodailės, kur pilnai atsiskleidžia mūsų tautos siela, yra išreikšta mūsų žodinėje kūryboje. Prisiminkime tiktai, neminint jau vėlesnės poetų kartos, Donelaitį, Maironį, Krėve, arba Baranauską bei Žemaitę, bet visų pirmiausia Vaižgantą, tą lietuviškąjį Gogolį ir jo „Pragiedrulius“, kurie yra ne kas kita, kaip lietuvių tautos sielos praktiškosios (Gondingos kraštas) ir mistiškosios (Vaduvų Kraštas) pusių gyvas nuorašas. Antrasis „Pragiedrulių“ autorius dailės srity ir muzikoj neginčytinai yra Mykolas Konstantinas Čiurlionis. Šis didysis ne vien tik mūsų tautos, bet ir apskritai ano meto kūrėjas yra tikrasis lietuvių tautos sielos liudytojas ir jos pranašas. Kūrybiškai brendęs ir augęs nelietuviškoje aplinkoje (net lietuviškai kalbėti pilnai pramokęs tik savo amžiaus gale), Čiurlionis savo kūryboje daugiau parodė lietuviškumo už tuos, kurie nuo lopšio ligi karsto mito lietuviška duona. Jis pirmasis atidengė ir iškėlė aikštėn Lietuvos pakelių rūpintojėlio mistiką ir pirmasis sąmoningai atsigręžė į lietuvių tautodailę bei tautosaką ir liaudies melodijas, atverdamas čionai neišsemiamus kūrybos šaltinius.
Lietuvis yra lyrikas, ir tas jo lyrizmas sutinkamas tiek pakelės rūpintojėlyje, tiek dainoje bei audinių raštuose, tiek pačiame jo santyky su gamta. Toks lietuvio sielos bruožas turi daugiau estetinio, arba dar daugiau - mistinio charakterio. Lietuvis žiūri į aplinką ir gamtą ne objektyviu praktiko žvilgsniu, bet poeto mistiko, net panteisto akimis. Iš kitos pusės lietuvis yra sintetikas, jungiąs į nedalomą vienumą empirinę tikrovę su transcendentine. Ir kaip tik ši lietuvio dvasios lyrika, mistika bei dviejų pasaulių sintetika yra gyva, kondensuotai išreikšta Čiurlionio kūryboje. Čiurlionis yra praaugęs visus vadovėlinio meno klasifikavimo rėmus. Jis gali būti romantikas, pritaikant jo vizijoms anuos romantizmo bruožus, kaip tolių ir pirmykščio peizažo ilgesys, mistika ir fantastiškumas; Valerijan Ciudovskij laiko jį realistu, nors abejotina, ar iš viso realizmo sąvokoje gali tilpti toji nuostabi gamtos misterija, arba tikriau sakant, pati gamta, kokią Čiurlionis matė ir išgyveno savo kūrybinės ekstazės metu. Galima jį net pavadinti surrealistu, tačiau jokiu būdu ne prancūziškojo surrealizmo prasme. Lietuviškoji ano meto Šviesuomenė Čiurlionio kūrybos nesuprato, bet juo labiau ji buvo suprantamesnė ir artimesnė Liet vos liaudies žmogui, kurioje jis atrado savo paties išgyvenimus. Prisiminkime tiktai N. Vorobjovo aprašytąjį nuotykį paties Čiurlionio surengtoje meno parodoje Kaune, į kurią atsitiktinai atklydo atvykęs į turgų vienas Kauno apylinkės kaimietis. Apžiūrinėdamas kitų dailininkų išstatytuosius darbus, jis piktinosi, jų nesuprasdamas, ir klausė, kuriam galui iš viso tokie dalykai piešiami. Ir tik patekęs į Čiurlionio skyrių jis susižavėjęs pasakė, jog šie paveikslai nereikalingi jokių aiškinimų ir patys už save kalba.
|
Skaityti daugiau...
|
LIETUVIŲ KULTŪROS PROBLEMOS |
|
|
|
I. I. REIKALAS DOMĖTIS LIETUVIŲ KULTŪROS ISTORIJA
Vargu kada labiau lietuviams buvo prasmės ir reikalo kalbėti apie savąją kultūrą ir jos vystymąsi, kaip dabar. Vargu kada anksčiau tas klausimas buvo taip aktualus, kaip tokiu laiku, kada lietuvių tauta turi vesti įtemptą kovą ne tik už politinę, bet ir už kultūrinę egzistenciją. Kada mūsų akivaizdoje materialinės gėrybės ir politinės institucijos pasirodė tesančios tokios nepatvarios ir labai praeinančios prigimties, kada fiziniai ginklai sutrupa be jokių pėdsakų, ypač mažųjų tautų atstovams kultūra išlieka bene svarbiausias veiksnys, dažnai galingesnis, sėkmingesnis ir reikšmingesnis už politinius.
1. Aušrininkų pažiūros. Bet šituo teigimu dar nesam nieko naujo pasakę. Štai atsiverskime „Aušros“ I-jį Nr., išėjusį Tilžėje prieš 65-rius metus ir ten rasime, kad jaunas medicinos gydytojas Basanavičius ano meto nykioje dabartyje ne tik kreipė savo tautiečių žvilgsnį į praeitį, bet taip pat ragino domėtis senąja lietuvių kultūra: „... ir mes, lietuviai šios gadynės, turime pavyzdį gerų sūnų senovės Lietuvos; todėlei pirmių pirmiausia turime pažinti jųjų senovišką gyvenimą, būdą, dabą (-tuo žodžiu aušrininkai suprato kultūrą) ir tikybą, jųjų darbus ir rūpesčius.“
Tai yra programa, kurią Basanavičius pastatė ne tik kitiems, bet pirmiausia pats sau. Juk jis visą savo gyvenimą nebeišleido iš akių lietuvių kultūros istorijos, ir jos tyrinėjimui skyrė geriausias savo jėgas. Jeigu žvelgsim į Basanavičiaus gausių darbų bibliografiją, tai matysim, kad jis beveik iš kiekvienos Lietuvos praeities liekanos, iš kiekvieno daikto, iš perkūno kulkos, akmens kirvuko, ornamentuoto kryžiaus, piliakalnio, seno drabužio, net lapinės kepurės ir t.t. pirmoje eilėje majestotiškai išvedė garbingą mūsų tautos praeitį, nurodė jos brangumą, mokė vertint savo kalbą ir tėvynę. Kiekvieną tokią praeities kultūrinę liekaną paliesdamas tas aušrininkas virpino sustingusią ano meto lietuvio dvasią ir jai kvėpė naujos gyvybės bei tautinės sąmonės.
Ar mes beprisimename, su kokiu kilniu, gražiu jausmu bei nuostabiai tyriu patriotizmu Basanavičius rašė per eilę pirmųjų „Aušros“ numerių apie reikšminguosius lietuvių tautos kultūros paminklus, „apie senovės Lietuvos pilis“: „ ... piliakalnius vien patys mūsų prabočiai supilstė; šitie tad kalnai yra vienintelės liekanos mūsų tėvų darbo. Kitos tautos turi daugybę visokių senovės puikių palaikų, kuriais gėrisi; mes vėl galim gėrėtis ir girtis piliakalniais - tais piliakalniais, kurie ir tolimiausiems vaikų vaikams liudys apie garbingus senovės prabočių mūsų veikalus ... Jeigu Lietuva iki šiai dienai gyva dar liko, tuo mes kalti esame stiprybei mūsų garbingų prosenių, bei pražilusiems mūsų piliakalniams. Guodokime tad mūsų piliakalnius...“
Arba vėl kitas trumputis pavyzdys, rodąs Basanavičiaus entuziazmą senosios mūsų kultūros palaikams.
Straipsnio pabaigoje „Senatvė lapinės kepurės“ tas mūsų kultūros istorikas, etnografas ir etnologas rašo: „Jeigu jau mūsų dienose lietuvis nieko kito senesnio ne-(be)turėtų, kaip savo lapiną, tai ir tuo sykiu jis pasigirti galėtų, kad jo kepurė yra senesnė už nevieną šios dienos kalbą ir tautą“ („Aušra“ 5-6 Nr.).
O kokių romantiškų bei savarankiškų išvadų Basanavičius ir kiti aušrininkai buvo priėję, betyrinėdami ar besidomėdami lietuvių praeitimi, jųjų senovės kultūra. Nors daugelis tų teorijų šiandien nebepripažintos, nors iš kai kurių mūsų romantikų teigimų šypsomasi, bet anais laikais jie buvo suprantami, jų pagalba buvo žadinama lietuvių tauta. O jai buvo rodoma, kad ji kitados buvusi didelė, galinga ir labai kultūringa. Jos tikyba buvusi visų senoviškų tikybų, net graikų romėnų, šaltinis. Tad senovės lietuviai davę pradžią visai šių dienų Europos kultūrai. Iš čia ir suprantama, kodėl Basanavičius visą savo amžių skyrė lietuvių kultūros tyrinėjimui. Tarp daugybės mūsų patriarcho raštų ir straipsnių neužtiksime, rodos, nė vieno reikšmingesnio iš politinės ir karų-kautynių istorijos. Šioji sritis Basanavičiui buvo žymiai svetimesnė. Tikslas gi domėtis lietuvių senove ir jų kultūra buvo „Aušros“ steigėjui didaktinis, nes lietuvių senovės „gyvenimą pažinę, pažinsime geriau juos, o juos pažinę ir patys pasižinsim ...“ |
Skaityti daugiau...
|
P A S A K A
Toli tarp girių gyveno miško sargas Jokūbas. Jis turėjo trobą su žmona Kristina, penkis vaikus ir katiną Kniauklį. Netrūko jo kieme ir kitokių gyvulių bei paukščiu, bet įžymiausias jų taupė buvo katinas: juodas jisai buvo kaip smala, baltomis letenomis ir tokia pat žvaigžde ant krūtinės.
- Tai mūsų Kniauklio gražumėlis! - kalbėjo girininko žmona. - Antro tokio visoj žemėj nerasi.
Pamąsčius valandėlę ji pridūrė:
- Jisai ir žiurkę papjautų.
Kristina pakėlė katiną iš pelenų, kur Jisai snūduriavo ir pūravo, nupurčiusi pasisodino į sterblę ir glostė jo keterą. Kniauklys murkė ir pūtėsi šiaušdamasis. Paskui, nušokęs, jis vaikščiojo skersai ir išilgai po aslą, o jo kailiukas mainės ir žvilgėjo sulig kiekvienu žingsniu. Galop jis išbėgo į kiemą ir ėmė nagais braižyti svirtį.
Ant rentinio nutūpė žvirblis ir sučirškė:
- Ar ką pjausi, jei taip galandi?
Iš pradžių katinas dėjosi nenugirdęs: šnekėsis jis tau su visais tauškalais! Žvirblis nenustygo ir vis rizgo:
- Mano vaikučių tai jau nepasieksi. Jie taip aukštai po sparu, kad tau galva susisuktų, ir nekristum į šalinę, jei bandytum šliaužti prie mano lizdo.
|
Skaityti daugiau...
|
MŪSŲ JAUNIMAS šeimoje ir organizacijoje |
|
|
|
Lietuvių tautos sąmojus iš gyvenimo patirties yra nugriebęs vieną priežodį, kuris dar nesubrendusi žmogų gretina su jaunikle paukšte. Mūsų liaudis sako: „jaunikliai tik ir laukia, kada jiems padaigsliai virs plunksnomis“. Šiuo sąmojumi gana taikliai išreiškiama jauno žmogaus patraukia laisvai gyventi. Ji yra tokia pat veržli, kaip ir jauniklės paukštės. Kai tik jaunieji ima augti, tėvų namai jiems darosi vis ankštesni. Nebloga juose gyventi, smagu iš ilgesnės kelionės pargrįžti, saugiau negu kur kitur glaustytis, tačiau ilgėjimasis savarankiško gyvenimo nuolat kutena jauną širdį. Tai nėra pikta — tai yra įgimta. Veržimasis į laisvę pulsuoja visoje gyvybės karalystėje.
Tačiau žmogui nepakanka vienos gamtinės traukos laisvai gyventi. Kiekviena kita gyva būtybė, fiziškai sustiprėjusi ir ūgterėjusi, pataiko gerai gyventi, ir gana vykusiai atlikti savo uždavinį. Tuo pasirūpino pati gamta. Ji labai paslaugi ir atlydi visiems neprotingiems gyviams, kurie yra vadovaujami aklo instinkto. Tuo tarpu žmogus, ir gerai kūnu nuaugęs, ilgą dar laiką daug ko neišmano. Jisai paliekamas vadovautis savo paties išmone ir laisva valia. Jam reikia ilgiau bręsti šeimoje ir visuomenėje, kad įgustų gerai gyventi ir tinkamai atlikti savo pareigas. Aukštesnės kultūros krašte net pati viena šeima ir nepajėgia jaunųjų deramai subrandinti ir išmokslinti. Čia jai pagelbsti mokykla, valstybė ir įvairios organizacijos.
Bet antra vertus, antriniai ugdymo veiksniai jaunuosius taip pat tolina nuo šeimos. Jie skatina jaunimo įgimtą veržlumą į laisvę ir savarankišką gyvenimą. Ypač palankios yra. tam jaunimo organizacijos, kuriose paaugliai randa pirmą laisvesnę užuovėją šalia namų. Tai yra taip pat ne pikta. Kitaip ir būti negali, pats jaunimo brendimas ir jo ugdymas šito reikalauja. Tačiau kartu yra reikalinga ir paisytina, kad visi ugdomieji veiksniai, kurie šeimą ramsto, su ja sutartų. O šito būtino daikto pasigendama tada, kai jaunieji per anksti nuo šeimos nutolinami arba net prieš ją nuteikiami. Įvairios jaunimo organizacijos, kaip patirtis rodo, pačios pirmosios ir toliausiai nuo šeimos jaunimą nuritina.
|
Skaityti daugiau...
|
IV. IŠTIKIMYBĖS BYLA (Tęsinys)
Senato posėdžių salė Petrakave. Prie kairės sienos — karaliaus sostas ir gretimai kėdės dvaro pareigūnams. Sienoje tiesiai — dvi angos, tarp kurių sėdynės, kylančios laipsniais, senato nariams. Dešinėje — stalas ir kėdės senato maršalui ir jo raštininkams. Užpakaly jų prie dešinės sienos — kėdės valstybės ministeriams. Uždangai pakilus, nemaža senatorių jau sėdi savo vietose. Kai kurie tylūs ir susimąstę, bet dauguma tarpusavy šnekasi ir ginčijasi. Bendrame ūžesy išsiskiria atskiri žodžiai ir frazės: Karaliaus užsispyrimas. Ta Goštautienė vis dėlto graži. Amžina gėda. Turbūt sijono kvapas jį sužavėjo. Kiti senatoriai renkasi ir sėda į savo vietas. Kai duryse pasirodo Radvila Rudasis, ūžesys aptilsta. 1. RADV. RUDASIS (išėjęs iš kairės, linktelėdamas tik vienam kitam senatoriui, eina per salę į dešinę pusę prie vaivadų sėdynių). GURKA (iš vietos). O! Nesvyžiaus Radvila. RADV. RUDASIS (stabtelėjęs). Ponas Gurka... aš — kunigaikštis Radvila. KELI SENATORIAI (susijuokia). KMITA. Ar kunigaikštis Radvila, pane, labai ištuštino kišenių papirkimais? RADV. RUDASIS. Nelabai, ponas Kmita. Jei pristigai pinigų, galiu sukloti auką. (Sėda). KMITA. Vis dėlto, pane, tegu man bus leista paklausti: ar didelę pensiją auksiniais kunigaikštis Radvila moka savo sesers meilužiams? RADV. RUDASIS (stoja, griebdamas už kardo rankenos). Valdyk liežuvį, Kmita. Kitaip sutrinsiu snukį, kaip kazlėką. |
Skaityti daugiau...
|
Uždėk man ant peties pavargusią gitarą, Išdykėli Pierrot: jau laikas į namus. Šaunusis pažas mums duris teatidaro Į poilsiu alsuojančius nakties kraštus. Gražiųjų damų akys jau prigeso Kaip pigūs deimantai. Ir niekada Jau neskambės jų nuovargy išdrikę kasos Pirmykšte išdidaus viliojimo gaida.
Šauniai mes savo rolę suvaidinom Lig paskutinio žodžio. Bet dabar gana, Pierrot: užmirškim neišgertą vyną, Paimkim mieląją gitarą, o tada Gražiosioms damoms ranką mes paduosim Ir, nusileidę rūmų laiptais iškilniais, Joms paskutinę liūdną serenadą sudainuosim, Sustoję po žvakes gesinančiais langais, Apie karaliaus dukterį, kur nesulaukus Svajonių mylimojo mirė vieniša, Ir apie kapą, kur naktis jos tamsius plaukus Ramindama dar glosto savo motinos ranka.
|
NAUJOS KAZIO VIKTORO BANAIČIO DAINOS |
|
|
|
Leidykla „Pašvaistė“ išleido penkiolika liaudies dainų, harmonizuotų mišriam chorui Kazio Viktoro Banaičio. Kaip savo pastabose autorius pažymi, tai yra tik pradžia didžiulio darbo, kurio turės būti apie dvidešimt tokių sąsiuvinėlių (tarp jų penki vyrų chorui). Sis sąsiuvinis pažymėtas antruoju, kadangi pirmasis Kazio „Viktoro Banaičio harmonizuotų liaudies dainų rinkinys Lietuvos Švietimo Ministerijos išleistas prieš 2-j į Pasaulinį karą. Autorius mini ir du paruoštus spaudai sąsiuvinius, kurie žuvo Drezdene per bombardavimą (1945. II. 13).
Pirmoje vietoje reikia pabrėžti nepaprastą džiaugsmą dėl atsiradusių galimybių leisti mūsų muzikinę kūrybą. Ypatingai tai svarbu prof. Kazio Viktoro Banaičio atžvilgiu, kurio milžiniška kūryba, kaip tik liaudies dainų srityje, nebūdama atspausdinta, negalėjo daryti tos įtakos, kuri turėtų iš jos plaukti į visą mūsų platųjį muzikinį gyvenimą. Todėl leidyklos „Pašvaistė“ užsibrėžtas tikslas leisti K. V. Banaičio harmonizuotas liaudies dainas yra didelis kultūrinės reikšmės faktas, kuris nežiūrint visų su tuo susijusių sunkumų bei išlaidų, bus vienas didžiausių darbų tremtyje ir garbingiausiu paminklu pačiai leidyklai.
Šitame sąsiuvinyje randamos dainos yra paimtos iš Tautosakos Darbų V tomo, išskyrus tris, kurias autorius užrašė savo tėviškėje Vaitiekupių kaime, Sintautų par. Šakių apskr. Jų čia yra įvairių. Nemaža randama vestuvinių dainų (piršlybų), buities, karo, darbo (šienapjūtės) ir kitų. Atrodo, jas parenkant, vadovautasi ne tiek teksto parinkimu, kiek rinktasi gražesnių, turtingesnių melodijų, grynesnių lietuviškų lyčių.
|
Skaityti daugiau...
|
Venancijus Ališas PIETŲ KRYŽIUS, sonetai. San Paulo. Išleido „Mūsų Lietuva“ - 1948 metais. Iliustravo cinko raižiniais Vladas Vijeikis.
Su džiaugsmu paimi šitą knygą į rankas. Sonetai! Dail. V. Vijeikio iliustracijos! Kiekvienam sonetui padaryta raižiniai cinke. Ir visa tai ten, San Paulo mieste, išleista. Džiugu, kad ir ten gali išsiskleisti lietuviška knyga. Kai pereini per tuos sonetus, piešiamus vaizdus, per atogrąžų naktis ir kalnus, miesto šviesas ir šešėlius, pamatai, kokiu ilgesiu gyvena šis poetas tremtinys. Jau seniai jis išvykęs iš Lietuvos. Po pietų žvaigždėm jieškojo žmogaus. Dainavo Įsiklausęs į save ir gamtos ritmą. Jo pirmąją eilių knygą - „Sao Bento varpai“ - skaitytojai, manau, prisimena iš prieškarinių laikų. Šia lyrikos knyga. - „Pietų Kryžium“ - poetas save pagilino. Šis nuostabus žvaigždžių ženklas - Pietų Kryžius - iškyla kaip ilgesio simbolis virš jo pasaulio. Savo žvaigždėm jis primena toli paliktą tėvynės dangų ir savo forma - kryžium - gyvenimo, būties ir kovos tragiką. Poetas eina ir kenčia, nes žemėje perdaug skausmo, o meilės maža, perdaug šiurkštumo ir maža šilumos, nors ir degina atogrąžų saulė. Yra troškimai, kurie sudūžta ir palieka krūtinėje neužgydomas žaizdas. Tada jis pajaučia Dievo esimą ir čia, rodos jo pavargusios burės susiglaudžia mažam poilsiui.
Šitam savo ilgesiui išreikšti poetas pasinaudoja simboliniais vaizdais. Jie ramūs, susirikiavę kaip tie į e kalnai, kuriuos paliečia poeto akys. Ne brutalioje gyvenimo kovoje, ne aistrų liepsnoje pabunda ilgesiu plakti jo širdis. Tas didis tarpas tarp idėjos ir kasdienybės, tarp Gėrio, Grožio ir tikrovės pažadina jame ilgesį. Ir jis kyla aukštyn ritmingu šuoliu, retai kada dramatiškai suvirpėdamas. Todėl šiems vaizdams bei pergyvenimams būdinga artėjimas į abstrakciją. Randami net abstraktūs žodžiai (iliuzija nuskendo, 66) ir visa virtinė portugališką žodžių ir vietovardžių. Tai nepatarnauja emocijai išreikšti ir vaizdui suvokti. Poezija nėra jokia geografija ar filologija. Todėl ir šiuo atveju autoriui reikėtų vengti šių specifinių portugališkų terminų, vietovardžių, kurie temdo tyrą priėjimą prie poezijos. Vietos koloritą reikia išreikšti kiek galima visiems prieinamesniais vaizdais.
|
Skaityti daugiau...
|
Dr. J. Balys, LIETUVIŲ TAUTOSAKOS SKAITYMAI, I ir II dalis, 248 + 272 psl. in 8°. „Patria“, 1948 m. Tuebingene.
Daugelis mūsų labai mielai savo vaikystę mename, vaikystę su motinos daina, prie ratelio ar ramiai plevenančio židinio sekta pasaka ir nuostabiais, tikrai nuostabiais mūsų senelių pasakojimas apie praetin nuskendusias ir niekad jau atgalios nebesugrįžtančias dienas ... Ir visus tuos nuostabius pasakų vakarus, tas mielas, bet jau šiaurių vėjų nugairintas prigesti imančias mūsų jaunystės dienas šiandieną mums dar kartą parneša pasirodžiusi Dr. J. Balio knyga. Jo paruoštieji mūsų tautosakos skaitymai nėra vien tik eilinis tautosakos rinkinys, bet kartu pateikia ir labai vertingas, nors tiesa, labai trumputes, atskirų tautosakos sričių apžvalgas. Pats leidinys skirtas grynai praktikos reikalams, daugiau mokytojams, ir mokiniams (8 psl.), tačiau labai mielas kiekvienam lietuviui, nes savyje telkia nepaprastai daug anų, jau gęstančių tėviškės židinių ugnies ir žaižaruojąs gyvąja jos dvasia.
Dr. J. Baliui tautosaka yra „žodinė tautos kūryba, tautos žinojimas, išreikštas kūrybiškais žodžiais“ (5 psl.). Tačiau su šiuo tautosakos aptarimu negalima sutikti, nes šiandieną mūsuose jau šio žodžio prasmė daug platesnė, negu jį susikuriant; platesnė jau ir pati tautosakos sąvoka aplamai. Suprantant tautosaką vien tik jos žodine prasme (tautosaka, sakyti tautos sakymas, pasakojimas, pranešimas, žodis... (Plg. - Kokia jo saka (sakymas, pasakymas, pasakojimas, pranešimas, nuotuoka = žinojimas, pertaras, pritarimas, sutikimas, kalba, žodis ...) Ds; - Anas labai sakus, nuosakus (daug kalbąs, pasakojąs, žinąs ir suvokiąs, prisimenąs...) Ds.). Ji tebūtų daugiau sakytinė arba sakomoji liaudies kūryba. Tuo būdu į jos visumą vargiai galėtų patekti ir dainuotinė, jau nebekalbant apie tikėjimų didžiąją dalį, papročius, šokius ir pan.: visos tos kūrybinės apraiškos liktų už jos, nes su sakymu arba pranešimu jos beveik nieko nebeturi. Šiandieną tautosaka mūsuose vartojama jau tik išplėstine prasme ir apima visą tautos žinojimą, beveik visą tautos dvasinę kūrybą, o ne tik „žodinius liaudies kūrinius“ (5 psl.). Jai priklauso jau beveik visos dvasinės tautos kūrybos apraiškos (išskiriamas liaudies menas), tiek žodžiu, tiek veiksmu reiškiamos (pav. ir tikėjimai, papročiai, šokiai.... Tuo būdu tautosaką aptarti vien tik žodine tautos kūryba yra per siaura; todėl visai nenuostabu, kad toliau šio aptarimo ir nė pats autorius nesilaiko: jis tautosakai priskiria ir tikėjimus, ir papročius, ir liaudies vaidybą su šokiais... (5-7 psl.). Todėl daug geriau tautosaką būtų aptarti tautos žinojimu, kuris žodžiu ar veiksmu reiškiamas. Ji yra žodinė ir veiksminė tautos dvasinė kūryba. Tuomet į tautosaką įtelpa jau visos tautos dvasinės kūrybos apraiškos, o šiai įtilpai nesipriešina nė pati sakos reikšmė (plg. anuos pavyzdžius).
|
Skaityti daugiau...
|
LIETUVIŲ DAILININKAI Į PASAULĮ |
|
|
|
LITHUANIAN ART IN EXILE. Ma-naging Editor Paulius Anguius in collaboration with Viktorias Petravičius, Adolfas Valeška and Liudas Vilimas. Wrapper by Telesforas Valius. Published by T. J. Vizgirda. Spausta Muenchene 1948 m. 5.000 egz. 78 psl., kaina nepažymėta.
Savo tremties metus galime pavadinti ir mūsų prisistatymo svetimiesiems metais. Visom pastangom skleidėm visas uždangas, kurios skyrė mūsų tautinį charakterį, mūsų meną nuo kitų tautų. Buvo rengiamos įvairios parodos, koncertai ir pasirodymai. Dabar jau esame antroje šio prisistatymo fazėje: prisistatome knygomis, kurios visada ir visur prakalbėtų apie mus ir mūsų kūrybą. Be jokių abejonių ir svyravimų čia yra sveikintinas arch. T. Vizgirdos užsimojimas - išleisti visą seriją svetima kalba knygų apie Lietuvą.
Prisistatymui pasirinkome savo kultūrą ir meną. Todėl šalia Dr. J. Baltrušaičio „Lithuanian Folk Art“ ši knyga, „Lithuanian Art in Exile“, akivaizdžiai parodo mūsų meno plėtotę: kokią turime liaudies meno praeitį ir kaip nūnai yra išsiskleidęs individualusis menas. Tiesa, „Lithuanian Art in Exile“ yra tik mūsų tremties dailininkų apžvelgimas, nes ši knyga yra skirta kaip priedas prie Amerikoje rengiamos mūsų tremties dailės parodos. Šita knygos paskirtis ir nulėmė patį prisistatymo charakterį. Jis yra katalaloginis, apžvalginis, siekiąs apimti kuo daugiausia medžiagos ir nesistengiąs nei jos kokiu nors būdu grupuoti, nei analizuoti.
|
Skaityti daugiau...
|
Stasys Tamulaitis, SUGRĮŽIMAS, Tuebingen, Patria, 1948 m. Piešiniai P. Osmolskio.
Pulgis Andriušis, VABALŲ VESTUVĖS, Schweinfurt, Tėviškės Garsas, 1948, iliustracijos P. Osmolskio.
Vaikų literatūra yra žanras, kurį daugelis yra linkę laikyti pritaikomuoju menu. Ji skiriama pirmoje eilėje vaiko ugdymui ir todėl joje į ieškoma kitokio turinio ir kitokių priemonių negu grynajame mene. Tačiau vargu ar yra toks vaikų literatūros veikalas, kuriame nebūtų ir kūrybinės, meninės apraiškos. O labai dažnai pasaka ar alegorija yra tik išviršinė forma, kurioje gyvena tikras ir dėdelis meno kūrinys.
Dvi neseniai pasirodžiusios knygos: Pulgio Andriušio „Vabalų vestuvės“ ir Stasio Tamulaičio „Sugrįžimas“ tikrai bus mūsų tremties vaikų mylimos knygos. Tačiau, kalbant apie jas, kaip grožinės literatūros kūrinius, reiktų jas išskirti. Stasio Tamulaičio knyga galbūt tikrai būtų galima vadinti grynąja vaikų literatūra. Suaugusio akyse ją užgriuvusios dvi didelės literatūrinės nelaimės, kurių jokiais kitais privalumais nebeatitaisysi, būtent: sentimentalumas ir neoriginalumas. Tikrai nuoširdi jos gaida ir sugyvinti „negyvieji“ daiktai - žvakutė, lėlė... - labai primena senąjį pasakorių Anderseną, o toji istorija apie žvakutę gali būti pavadinta sulietuvinta Anderseno pasaka. Visų apsakymėlių graudumas, išskyrus „Teismą po obelim“, apsunkina šią knygą net kaip ir vaikams skirtąją. Mačiau keletą vaikų, kurie, išgirdę porą jos puslapių, pasileisdavo į tokias ašaras, kad mamos tikrai turėdavo daug vargo, kol jas nušluostydavo. Aišku, tokiu atveju pražūva ir visos geros intencijos, glūdėjusios knygoje: sužadinti vaikų širdyse geruosius žmogiškus jausmus - užuojautą silpnajam ir gimtojo krašto meilę. Tai būtų dvi pagrindinės didaktinės Tamulaičio apsakymėlių mintys. Jos įpavidalintos geromis priemonėmis: sklandžia kalba, gyvu dialogu, ne per ilgomis gamtos vaizdavimo įtarpomis. Šitie privalumai yra būtini vaikų literatūrai. Šilta ir įtikinanti yra Tamulaičio patriotinė tematika, tačiau ar ne per daug tiesiog išreikšta? Kažin ar tokiu neperkeistu mūsų aktualių vargų ir neseniai praėjusių įvykių vaizdavimu galima vaiko sieloje pritvirtinti jau nykstantį, penkių metų įspūdžiais slopinamą tėviškės atminimą. Kiekvienas kūrinys, tegu ir vaikui, reikalautų dvasinio rašytojo spektro, kuris perlaužtų tikrovę ir iš jos išskirtų, kas yra giliai teisingą ir brangu ir kas atsitiktina, nereikalinga ir perdėta.
|
Skaityti daugiau...
|
LITERATŪROS PREMIJŲ ĮTEIKIMO PARAŠTĖJE |
|
|
|
Gražu, kai tęsiamos nepriklausomybės laikų tradicijos net tada, kai vis labiau pradedame išsisklaidyti po pasaulį. Prie tokių neabejotinai pozityvių reiškinių priskirtinos ir literatūros premijų įteikimo iškilmės, kurios tremtyje įvyksta jau trečią kartą, vasario 16 d. išvakarėse, kaip būdavo Lietuvoj. Šiais metais Lietuvių Rašytojų Draugija, glaudžiai bendradarbiaudama su vietiniu komitetu, premijų įteikimo šventę suruošė Schwab. Gmūnd lietuvių stovykloj.
Švietimo Valdybos premija buvo įteikta J. Jankui už jo novelinį „Nakties ant morų“ romaną, BALFo premija - N. Mazalaitei už „Legendas apie ilgesį“, Lietuvos Raudonojo Kryžiaus premija - J. Kaupui už „Daktaro Kripštuko pragare“ pasakas ir Lietuvių Paštininkų S-gos (skaitytojų) premija M. Katiliškiu! už „Prasilenkimo valandos“ noveles. Be to „Patrijos“ leidykla suteikė premiją P. Osmolskiui, kaip labiausiai nusipelniusiam knygų iliustratoriui 1948 m., o Lietuvai Vaduoti Sąjunga iš Amerikos premija pagerbė 70 metų sulaukusį tapytoją A d. Varną.
Premijų įteikimo šventė buvo baigta „Čiurlionio“ ansamblio koncertu. Šį kartą premijas gavusieji rašytojai savo kūrinių neskaitė, nes dėl ilgokų kalbų ir nemažo skaičiaus sveikinimų iškilmės ir taip perilgai truko. Nors bendrai šventė praėjo gražiai ir sklandžiai, tačiau, jei kalbų būtų buvę mažiau, ji būtų buvusi dar įspūdingesnė. Premijas gavusieji savo kūrinių ištraukas skaitė ant rytojaus per vasario 16 d. akto minėjimą.
|
Skaityti daugiau...
|
A K A D E M I N I S G Y V E N I M A S
Šiemet sukanka 20 metų nuo „Gajos“ korporacijos įsikūrimo. Šitą sukaktį atžymėti ir buvo š. m. vasario 19-22 d. d. Garmische sušauktas gydytojų filisterių ir medicinos studentų korporacijų suvažiavimas. Ta proga buvo susirinkę 26 filisterių ir 25 studentų atstovai. Dr. D. Jasaitis skaitė paskaitą apie „Gajos“ uždavinius, prof. Meškauskas - „Gajos“ įsikūrimą, dr. K. Ambrozaitis - „Gajos“ veiklą okupacijų metu. Šalia to buvo nagrinėta ir kai kurios mokslo problemos: prof. Meškauskas - „Strumos problema dabarties metu“, prof. Stankaitis - „Rehzos faktorius ir jo reikšmė medicinai“, kun. prof. A. Šidlauskas - „Medicina ir religija“.
|
Skaityti daugiau...
|
Studentų Ateitininkų žiemos stovykla |
|
|
|
A K A D E M I N I S G Y V E N I M A S
Jau kuris laikas, kaip Studentų Ateitininkų Sąjunga rengia savo žiemos ir vasaros stovyklas. Praeitą vasarą dėl ekonominių sąlygų stovykla negalėjo įvykti. Tai šiai žiemai buvo padėtos nemažos pastangos, ir stovykla įvyko nuo vasario 23 iki kovo 2 d. Garmische, Ir ši stovykla būtų sudužusi į įvairius sunkumus, jei nebūtų pagelbėję „Pax Romaną“. Tuo reikalu valdybos atstovai lankėsi Šveicarijoje. „Pax Romaną“ parėmė stovyklaujančius, duodama net 100 pakietėlių, ir padėdama išrūpinti iš vyriausios IRO vadovybės visiems stovyklaujantiems nemokamus bilietus. Garmischo lietuvių stovykla davė patalpas ir nakvynes. Taip net iš tolimiausių universitetinių miestų (maždaug iš 22 vietovių) galėjo suvažiuoti virš 120 studentų darbui, žiemos sportui ir poilsiui.
Šitoji stovykla buvo skirta šeimos ir katalikiškosios akcijos problemoms nagrinėti. Buvo parengtas ištisas paskaitų ciklas. Šeimos problemoms buvo skirta šios paskaitos: Prof. Dr. Maceina - „Šeimos laimė ir jos tragiką“ (paskaita turėjo tris dalis- pirma bendra visiems, antra - mergaitėms, trečia vyrams); kun. Dr. J. Vaišnora - „Krikščioniškosios santuokos pagrindai“, kun. V. Pikturna -“Mišrių šeimų problema“. Katalikiškąją akciją ir aktualiuosius dabarties klausimus nagrinėjo kun. prof. St. Yla savo dviejose paskaitose: „Naujieji katalikiški sąjūdžiai V. Europoje“ ir „Lietuviškųjų tradicijų išlaikymas išeivijoje“.
|
Skaityti daugiau...
|
* VILNIUS THE CAPITAL OF LITHUANIA. By T. J. Vizgirda, Architect. 105 Illustrations. Lithua-nia - Country and Nation II.
* Kristijonas Donelaitis METAI. Spaudai paruošė J. Ambrazevičius, iliustravo medžio raižiniais V. K. Jonynas. Tai V K. Jonyno iniciatyva pakartotas tremtyje 1940 metų Švietimo Ministerijos leidinys.
* PETRAS KIAULĖNĄS. Preface de Maurice Šchere r. Edition „Patria“ Tūbingen. Gausiai iliustruota monografija prancūzų, anglų ir vokiečių kalbose.
* Jonas Grigolaitis NACIŲ PRAGARE Kalinio Nr. 40627 išgyvenimai nacių koncentracijos stovyklose 1941 - 1945 metais. Išleido „Mūsų Kelias“ 1948 m. Kaina 4 DM, viršelio piešinys dail. A. Rūkštelės. 238 psl.
* NAUJOJI AUŠRA. Mėnesinis lietuvių kultūros žurnalas, 1948 m., gruodis, Nr. 1 (10) II metai. Redaktorius Anatolijus Kairys. Redakcijos adresas: 7029 S. California Ave., Chikago 29, 111. USA
* ŽINGSNIAI Kultūros žurnalas. 1948, spalis, Nr. 15, 64 psl. Redakcijos adresas: (2) Diepholz, Litauisches Lager, Britische Zone.
* Gražina Krivickienė ir Viktoras Petravičius DAINOS. VIEUX CHANTS. Fribourg en Bresgau, 1949.
|
AIDŲ atstovai J. Amerikos Valstybėse: Ignas Malinauskas, 241 Lin-koln St., Waterbury 76, Conn.
Anglijoje: J. Dėdinas, Full Sutton Hostel, Stamford Bridge, Nr. York.
Kanadoje: St. Dargis, 99 Gorevale Ave, Toronto 3, Ont.
Argentinoje: Vytautas Namikas, Charlione 1011, Pineyro, Bs. Aires.
Australijoje: Valerijus Gražulis, Railvvay Station, Exeter N. S. W.
Atskiro numerio kaina: J. Amerikos Valstybėse ir Kandadoje 1 dol., Anglijoje 4 šilingai ir Australijoje 6 šilingai.
A I D A I - Lithunian Monthly Cultural Magazine - E C H O E S Published under EUCOM Civil Affairs Divtsion Authorisation for United Nations Displaced Persons Publicatlon No. UN DP 204, 24 March, 1949 Editor and publisher — Povilas Gaučys DP Camp Hanau Printed by Schwertschlag, Fellbach Circulation: 2000
| Red. — leidėjas — Povilas Gaučys. Redaktoriai — Jonas Grinius ir Paulius Jurkus Redakcijos narys Jungt. Amer. Valst. Juozas Laučka Redakcijos ir Administracijos adresas: (14 a) Schwabisch Gmūnd, Bismarckstr. 1
Atskiras numeris 3 DM | |
|
|
|
|
|