| |
|
|
1970 m. 3 kovas
|
Parašė JUOZAS GIRNIUS
|
 5 mirties metų sukaktis
Prelatas prof. Pranas Kuraitis yra vienas pirmųjų lietuviškosios filosofijos pradininkų ir vienas pagrindinių katalikiškosios visuomenės idėjinių vadų. Visa gausi katalikų intelektualų generacija, išėjusi viešumon antrajame mūsų nepriklausomybės dešimtmetyje, buvo jo stipriai įtakota ir į gyvenimą išvesta. Savo asmenine įtaka ir netiesioginiu poveikiu Pr. Kuraitis rikiuojasi į St. Šalkauskio, Pr. Dovydaičio, vysk. K. Paltaroko, arkiv. M. Reinio, K. Pakšto gretą. Tačiau viešumoj jis mažiau rodėsi, dėl to liko mažiau žinomas.
Tai, gal būt, paaiškina, kodėl ir jo mirtis prieš penkeris metus buvo mūsų spaudos tik ru-tiniškai atžymėta. Be nekrologinių pranešimų, pasirodė tik trys atskiri straipsniai. "Draugo" ateitininkų skyriuje (1965.1.9) trumpai jį prisiminė S. Rauckinas.
"Naujienose" (1965.1.4-7) pateikė savo atsiminimų Kuraičio jaunystės draugas dr. P. Grigaitis. "Darbininke" (1965.III. 12) kun. K. Balčys nupiešė prel. Pr. Kuraitį kaip Kauno kunigų semin. įtakingiausią profesorių okupaciniais metais. Tai ir visas dėmesys, kurio susilaukė šis didelis katalikų intelektualinis vadas. Priklauso šiai vietai ir skaudi pastaba, kad tuolaikinė "Ateitis" nerado reikalo nė viena eilute savo skaitytojus painformuoti apie paties pirmojo ateitininkų sąjūdžio inspiratoriaus mirtį (nors tą patį mėnesį žuvęs poetas A. Mackus paminėtas net trimis puslapiais — atseit, aplamai nevengta nekrologų). Ligi šiolei savo žymiojo nario ir suvažiavimų paskaitininko nėra paminėjusi ir LKMA nei "Suvažiavimo darbuose", nei "Metraštyje".
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė Red.
|
GUIDO GEZELLE
KREGŽDĖS
(cypselus apus)
"Zy, zy, zy,
zy! zy! zy!
zy!! zy!! zy!!
zy!!!"
Krykštauja
kregždės
du - tris kart
tris,
lekia vis,
plepa vis: "
Niekas nelįs,
neišdrįs!
Lys, lys? lys??
lys???"
Čirkšdamos,
cypdamos,
greit ir
aplink
sukdamos,
supdamos
vis ir
aplink,
lėkdamos,
sklęsdamos
lakiu
sparnu,
suka ir
supa stogus
namų.
Lengvos jos
lekia ir
lenkia
laukus.
Jau nebegirdžiu
jų plonų balsų,
tiktai dar
lydi
"Vy??? vy?? vy? vy. . ."
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
SOVIETINĖ ETIKA IR KRIKŠČIONYBĖ |
 |
 |
 |
|
Parašė ANDRIUS BALTINIS
|
 A. Maceinos naujas veikalas
1. Komunizmas ir dorovė
Krikščionybės ir komunizmo santykiai yra daug sudėtingesni, negu jie paprastai vaizduojami. Tai nėra tik varžybų ar priešybės, bet ir priklausomybės santykiai. Šiuos sudėtingus krikščionybės ir komunizmo santykius A. Maceina nagrinėja savo naujoje vokiečių kalba išleistoje knygoje "Sowjetische Ethik und Christen-tum" (1969, 205 psl.).
Šios knygos turinį sudaro paskaitos, autoriaus 1962-65 skaitytos Evangelikų akademijoje Bochume, apie sovietinės etikos pamatus. Šie pamatai dar mažai pas mus ištirti, nes mūsų dėmesys daugiau nukreiptas į dialektinį ir istorinį materializmą. "Dialektinis materializmas, — sako autorius, — nori mums išaiškinti, kaip iš visuotinio ir amžino medžiagos keitimosi išsivysto sąmoninga ir laisva, todėl visai nauja ir net medžiagai priešinga būtybė — žmogus. Istorinis materializmas stengiasi parodyti, kaip ši nauja būtybė istorijoje egzistuoja ir kaip jos gyvenimas visada, bet nesulaikomai išsivysto į komunizmą. Tačiau pirmiausia etika nustato tas normas ir taisykles, kurių komunistinis žmogus, t. y. 'ateities žmogus', kaip jis šiandien oficialiai vadinamas, turi laikytis, kad savo ypatingą padėtį pasauly pateisintų ir prieš kitas žmogaus sampratas atsilaikytų" (p. 7).
Šiais trumpais, bet preciziškais žodžiais aptaręs dialektinį bei istorinį materializmą ir jame etikos vietą, autorius toliau ir eina prie jos pradžios ir pagrindų ieškojimo sovietinėje sistemoje.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė MEDARDAS BAVARSKAS
|
1. Šypsena
Širdį skaudžiai diegia,
Stovint man prie kapo meilės mirusios, senos,
Kad kol buvo ji dar gyva, aš buvau bejėgis
Duoti nors truputį savo šypsenos.
O, žinau, aš niekad neturėjau,
Niekad negavau iš niekur truputėlio šypsenos. ..
Ir ruduo atėjo, ir nuvyto gėlės,
Ir likau kaip posmas nebaigtos dainos.
2. Mirties angelas
Vidurnaktyj nubudęs girdžiu aš kartais
Didingąjį plasnojimą sparnų vėl Angelo Mirties.
Akis užmerkiu aš. Žinau, atėjo laikas
Palikti tą pasenusią pašiūrę nevilties.
Bet Angelas pasiima su savim tą stiprų ir
galingą,
Kuris gyvenime nebuvo pralaimėjęs nė vienos
kovos.
Juoda skara užkloja besišypsantį, laimingą,
Mane palikęs vieną be prasmės klajot.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
PRANCIŠKONAI OBSERVANTAI LIETUVOJE XV IR XVI A. |
|
|
|
|
Parašė VIKTORAS GIDŽIŪNAS
|
500 metų jubiliejaus proga
II. LIETUVOS PRANCIŠKONŲ OBSERVANTŲ PROVINCIJA
1. Lietuviai observantai lenkų viršininkų valdžioje
Nors Vilniaus vyskupo notaras Melchizede-kas, greičiausiai lietuvis, tapęs observantu, patį šv. Joną iš Kapistrano 1453 m. atvedė į Krokuvą, jam nebuvo lemta Lietuvoj įkurdinti observantu. Pats faktas, kad observantai Lietuvoje įsikūrė lenkų vadovaujami, ilgainiui lietuvių ir lenkų santykiuose skaudžiai pradėjo atsiliepti: lenkams davė progą didžiuotis, o lietuviams savo tėvynėje būti pažemintais.
Negana to, lenkai lietuvius laikė netinkamais aukštesnėms pareigoms, nors jie buvo lygiagrečiai su lenkais vienuoliškai išauklėti ir kunigystei paruošti. Gi pasižymėjusių lietuvių (tiek kunigų, tiek broliukų) jau buvo, kurių darbus lenkų vienuolynuose aprašo pats Jonas iš Komorovo savo kronikoje. Neskiriami, ar tik išimties atvejais skiriami, viršininkais lietuviai negalėjo ir provincijos kapitulose dalyvauti ir ten kelti savo reikalus, net ir tuomet, kai lenkai iš Lietuvos vienuolynų Lenkijon išgabendavo didžios vertės brangenybes.
Visa tai sukėlė lietuvių observantu pasipiktinimą lenkais ir norą atsiskirti nuo lenkų, įkuriant nepriklausomą Lietuvos observantu provinciją. Šio lietuvių pasiryžimo nepajėgė sutramdyti nei griežti viršininkų įspėjimai, nei karcerių bausmės, nes juos stipriai rėmė Lietuvos didikai, Vilniaus vyskupas ir pats karalius.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
KAIP GIMĖ SKIEMENŲ METODAS |
|
|
|
|
Parašė IGNAS MALĖNAS
|
 Baigęs 1921 m. jau reformuotą mokytojų seminariją, buvau įsigeidęs pakliūti į universitetą. Tad nieko nelaukdamas ėmiau prašyti savo "Saulės" seminarijos direktorių, kurs tuo metu buvo ir Pradžios mokyklų departamento direktorius, kad man leistų pasilikti Kaune pradžios mokyklos mokytoju, nes pagal tuometinę tvarką mes buvome numatyti mokytojauti vidurinėse mokyklose (progimnazijose), kadangi jose mokytojų labai trūko, o mokyklų skaičius nuolat augo. Jis mane pažinojo kaip vieną iš pirmųjų mokinių, ir aš puikiai žinojau, kad jis turi man simpatijos jausmų, tai aš šitai ir išnaudojau apsiginti nuo siūlomų naujų man vietų. O tuo metu nuo jų reikėjo stačiai gintis, nes į įvairias vietas tave tempte tempė. Jau vasarą pas mane atvyko keletas delegacijų, vis siūlydami vietų savo apylinkėse, ir dažniausiai net žymiai aukštesnių, negu jų pageidautum. Antai, atvykę delegacijos iš Alytaus ir Jurbarko siūlėsi — kvietė jų gimnazijų direktoriais, Žagarės ir Aukštadvario delegacijos — jų vidurinių mokyklų direktoriais, kitos vietovės — kitokias vietas. Bet aš nuo jų kračiausi kiek įmanydamas, nes turėjau slaptą mintį baigti universitetą. Bet jiem šito nedrįsdavau pasisakyti, kad nepalaikytų išpuikėliu. Taigi, reikėjo atsisakymui kitų atsisakymo motyvų, nes pats universitetas dar nebuvo įsteigtas ir teveikė Aukštieji kursai. Tad reikėjo rodyti tikro gudrumo, ginantis nuo prašmatnių pasiūlymų. Taip aš ir sulaukiau rudens, protarpiais vis užeidamas pas savo buvusį direktorių ir siūlydamasis vis pasilikti Kauno pradžios mokytojų personale. Pagaliau direktorius pasakė, kad bus reikalingi jam pavyzdinės mokyklos mokytojai, nes buvę iš tų pareigų pasitraukia. Nieko nelaukdamas, aš ir pasiprašiau, kad mudu su Juozu Dragašiumi labai tų vietų pageidautume, nes jis taip pat norėtų studijuoti universitete. Juozas Vokietaitis pažadėjo pakalbėti tuo reikalu su Švietimo ministru, kad mus šiom vietom rezervuotų.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė ROMUALDAS LANKAUSKAS
|
 Paplūdimy ir viksvomis apaugusiose kopose knibždėte knibždėjo žmonių; jų buvo tiek daug, kad darėsi nejauku ir nesmagu, pažiūrėjus į šitą judančių pusnuogių kūnų masę, į šituos atsikišusius pilvus ir nudribusias krūtis; į visa tai, ko nebepridengė rūbai.
Burnos prasižiodavo ir vėl užsičiaupdavo; dantys malė maistą; keliasdešimt tranzistorių rėkė apie ilgesį ir geltoną povandeninį laivą; rėkė vaikas; popieriukai nuo saldainių skrido į šiukšlių dėžes; žagsėjo persivalgęs mėsininkas'; jauna modistė glostė plaukus ant šalia gulinčio vyro krūtinės, suvytęs senis ieškojo smėlyje pamestų akinių, dama su trigubu paliaukiu karpėsi kojų nagus, o saulė vis kepino be perstojo, nepridengta jokio debesėlio, ir Baltija buvo labai lygi ir neįdomi lyg milžiniška bala; vanduo prie kranto buvo murzinas, perdaug šiltas, pilnas jūržolių, kurios dvokdavo ant kranto, kai jas išplaudavo silpna vilnis.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
PERTEKLIUS IŠŠAUKĖ PERTEKLIŲ |
|
|
|
|
Parašė A. Paškus
|
Minties ir jausmų nerimas, užliejęs Vakarų pasaulį, pradeda sunktis ir pro Bažnyčios duris-Priešinstitucinis bruzdesys jau girdimas ir Romos Bažnyčios monarchinių rūmų labirintuose. Persona-listinės laiko dvasios pagauti krikščionys bando palaužti biurokratijos varžtus. Dėl to susidarė polarinė įtampa. Vieni kovoja už individo emancipaciją, kiti gina organizacinę struktūrą. Vieni ryžtingai siekia pažangos, kiti užsispyrusiai laikosi tradicijos. Vieni bando institucijas palenkti žmogui, kiti — žmogų institucijoms. Vieni traukiasi iš Bažnyčios orbitos, kiti dar labiau prie jos šliejasi. Vieni gyvena antrosios reformacijos baime, kiti — Bažnyčios atsinaujinimo viltimi. Vienus katalikiški išsišokėliai erzina, kitus — džiugina. Vieni dabartinės maitaties kaltininku laiko Joną XXIII, kiti — jo pirmtakus. Vieni kaltina "Dievą palaidojusį" ateizmą, kiti prikaišioja krikščionių abejingumą. Vieni skundžiasi jaunųjų dvasios bei doros nuosmukiu, kiti — senių veidmainyste. Vieni piktinasi sąžinės pikt-naudojimu, kiti dejuoja po įstatymų bei nuostatų našta. Vieni bando kontroliuoti atoveiksmines apraiškas, kiti stengiasi suprasti reakciją iššaukusias jėgas.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
BALTŲ LITERATŪRŲ SIMPOZIUMAS |
|
|
|
|
Parašė Birutė Ciplijauskaitė
|
Ohio State University profesoriai R. Šilbajoris ir Ilse Lehiste sausio 31 - vasario 1 suorganizavo gana plačiai užsimojusį baltų literatūrų simpoziumą. Jų dėka tą savaitgalį ten susirinko apie dvidešimt įvairiausių literatūrų specialistų iš įvairiausių universitetų: ir beveik visi kalbėjo apie tai, kas iš tikrųjų nėra jų tikroji specialybė. Kai kurie buvo ne tik literatūros kritikai, bet ir kūrėjai, žiūrintys į literatūros kūrinį "iš vidaus" (Gunars Salins, Astride I-vaska, Ivar Ivask, Algirdas Landsbergis). Tai gal ir buvo pats įdomiausias simpoziumo bruožas: per trumpą laiką (visos paskaitos — pranešimai buvo 20 minučių ilgumo) pateikta ne tik daug kūrinių bei autorių aptarimų, bet ir labai skirtingų metodų jiems analizuoti, pradedant nuo eilėdaros ir baigiant sociologija. Labai miela buvo matyti, kiek daug rimtų jaunų pajėgų visi trys kraštai išaugino-Simpoziumas buvo tikrai akademiško lygio, be tuščių prakalbų, fotografavimų ar visos medžiagos dirbtinai tempimo ant "patriotiško" kurpalio.
Visi kraštai buvo atstovaujami maždaug to paties skaičiaus pra, ir buvo itin įdomu pastebėti, kaip šių trijų kraštų, iš esmės gerokai skirtingų savo charakteriu, kultūra, išsilavinimu, literatūra vystosi labai panašia linkme. Įdomu buvo ir tai, kad daugelis pranešimų lietė "anoj pusėj uždangos" rašančiuosius, tyrinėjo jų kūrinius. Visur pastebėta, kad paskutiniųjų metų būvyje ten literatūra labai sustiprėjo, įgavo naujų spalvų, išdrįsta savitai pasireikšti. Pranešimų beklausant, susidarė įspūdis, kad Estijoje šiuo atžvilgiu pažanga padaryta jau daug seniau. Gi iš čia gyvenančių tiek estai, tiek latviai atrodo sėkmingiau peržengę "tėvynės nostalgijos" ribas ir išėję į universalesnę plotmę.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
PEDAGOGUI IGNUI MALĖNUI 70 METŲ |
|
|
|
|
Parašė Juozas Žilionis
|
O tai greito Igno Malėno (Malinausko) būta jaunystėje: atrodė, kad jis vis skrieja, o pėkštute vaikščioti lyg ir vengia. Kartą lipom abu Kaune į Vytauto parką. Norėjau neatsilikti, bet po valandėlės pradėjau dusti.
— Tai ką, vyruti, kariuomenėje, atrodo, netarnavęs? — išgirdau Malėno žodžius.
Bet laikas tai vijosi ir pasigavo ir tą, kuris visuomet skubėjo. Pedagogui Ignui Malėnui — 70 metų!
Kaip Malėnas įkopė į pedagoginio gyvenimo aukštumas, kaip formavosi jo asmenybė?
1900 vasario 14 Antanas - Stasys ir Marija (Zorskaitė) Malinauskai susilaukė kūdikio, kurį pakrikštijo Igno vardu. Prieš tai jie jau augino keturias dukreles, o po Igno susilaukė dar dviejų. Taigi Ignas augo tik vienas "vyras" šeimoje. Nebuvo tai didžturčių šeima. Igno tėvas — siuvėjas ir mažos krautuvėlės savininkas Jackonių kaime, Ūdrijos vis., Alytaus aps. Ir va, 7-rių metų Ignas pradeda lankyti Ūdrijos pradžios mokyklą. Tik nelaimė — po keletos mokslo dienų pakeliui iš mokyklos slidinėjo ant ką tik užšalusio ledo, sušalo ir susirgo. Taip tą žiemą jis ir neįstengė mokyklos lankyti. Pas daraktorių kaime tai nueiti galėjo. Po dviejų metų daraktorius atsisakė mokyti, nes buvo pertiekęs visas žinias, kurias turėjo. Dabar Ignas grįžta į Ūdrijos III skyrių, bet pavasarį baigimo pažymėjimo negauna. Jis labai nustemba: jis vienas geriausių mokinių, o mokytojas liepia lankyti dar metus. Ir kai rudenį atėjo į mokyklą, jam mokyklos vedėjas pavedė mokyti pirmąjį skyrių. Tik mokslo metų pabaigoje išdavė mokyklos baigimo pažymėjimą.Suprato Ignas, kodėl taip viskas klojosi, bet ir nesigailėjo, nes įgijo "vienerių metų mokytojo praktiką".
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
"NEAIŠKUMO PATOLOGIJOS" MĮSLĖS |
|
|
|
|
Parašė K. Kalvėnas
|
Naujos mokslo sritys, ypatingai socialiniuose moksluose, dažnai turi sunkumų išlaikyti rimtą mokslišką perspektyvą savo tyrinėjimuose bei raštuose. Anksčiau šitaip buvo ekonomikoje, o dabar ši problema ryškiausia sociologijoje — srityje, kuri yra labai įtakinga Amerikoje ir kurios populiarumas daug ką skatina ją studijuoti. Gausūs sociologinių klausimų studijuotojai išleidžia tvaną knygų ir straipsnių. Reikia džiaugtis, kad nauja sritis, kuri galėtų padėti Amerikai išspręsti savo visuomenines problemas, yra išaugusi. Bet, deja, daug "sociologų" per lengvai žiūri į savo uždavinį, rašydami lengvai ir be rimto problemos pergalvojimo. Dažnai straipsniai tušti, banalūs ir pilni klaidų, kurios yra paslėptos sociologijos žargone, žargonas, be abejo, įspūdingas ir karts nuo karto reikalingas išreikšti techniškesnes sąvokas, bet jis per dažnai vartojamas vietoje minties rimtumo.
Vytauto Kavolio straipsnis "Neaiškumo patologijos" (Metmenys, Nr. 18) yra ryškus pavyzdys šitokio lengvapėdiškumo sociologijos srityje. Pravartu jį paanalizuoti, nes jame galime rasti beveik visas silpnybes, kurios dabar vyrauja publicistinėje sociologijoje.
|
|
Skaityti daugiau...
|
— Išleistas lituanistinės enciklopedijos anglų kalba Encyclopedia Li-tuanica I tomas f608 psl.). Leidėjas — J. Kapočius, redaktorius — prof. S. Sužiedėlis.
— Vasario 16 minėjimai vyko visose laisvojo pasaulio lietuvių kolonijose. Tarp pagrindinių kalbėtojų būdingai šiemet buvo gausiau asmenų, kurie daugiau susiję su kultūrine - bendruomenine, negu su politine veikla. Daug kur minėjimuose kalbėjo ir amerikiečių įtakingi asmenys ( pvz., Filadelfijoj minėjime dalyvavo Baltųjų Rūmų štabo narys J. C. Hulmes, atvežęs prezidento R. M. Nixono linkėjimus, ir žurnalo "Reader's Digest" politinių straipsnių redaktorius O. K. Arm-strong). Gausiau, negu ankstesniais metais, Vasario 16 prisiminta amerikiečių spaudoj. Eilė gubernatorių ir burmistrų paskelbė atitinkamas proklamacijas. JAV Kongrese Lietuvos klausimu pasisakė 19 senatorių ir 72 atstovai. Naujai pabrėžtas tikėjimo Lietuvoj persekiojimas, remiantis Vilniaus vyskupijos kunigų memorandumu Kosyginui. JAV Valstybės sekretorius VVilliam P. Rogers savo vasario 7 laiške Lietuvos atstovui J. Kajeckui pakartojo tradicinį JAV vyriausybės nusistatymą: By its poli-cy of non-recognition of the Soviet Union's forcible incorporation of Li-thuania, the United States Government affirms its continuing belief in the right of the Lithuanian people to self-determination.
Lietuvių skautų sąjungos tarybos pirmininku 1970-72 kadencijai perrinktas Ant. Saulaitis. Jis šias pareigas eina nuo 1967.
— Ateitininkų sendraugių sąjungos naujoji valdyba šiaip pareigomis pasiskirstė: pirmininkas — prof. dr. Ant. Sužiedėlis, vicepirm. organizaciniams reikalams — Ant. Vasaitis, vicepirm. spaudos ir informacijos reikalams — C. Surdokas, vicepirm. ryšiams su moksleivių ir studentų sąjungomis — Arv. Barzdukas, sekretorė — V. Gureckienė, iždininkas — Pr. Baltakis, valdybos narys — A. Lukas. Kontrolės komisiją sudaro J. Kučėnas, J. Polikaitis ir Ad. Viliušis.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
M. VAITKAUS NEPRIKLAUSOMYBĖS METO ATSIMINIMAI |
|
|
|
|
Parašė Alaušius
|
 "Nepriklausomybės saulėj" — tokiu vardu kan. M. Vaitkus pavadino paskutiniuosius tris savo atsiminimų tomus, kuriuos išleido Nidos knygų klubas Londone. Pirmieji du tomai išėjo 1968, trečiasis — 1969. Tomo kaina klubo nariams 2 dol. minkštais ir 3 dol. kietais viršeliais, nenariams — 25 proc. daugiau.
Aplamai šiuose tomuose M. Vaitkaus atsiminimai lieka to paties pobūdžio, kaip ankstesniuose, kuriuos platėliau esame šiame žurnale aptarę 1967 birželio numery. O kiek yra skirtumo, jį sudaro pati skirtinga laiko aplinka. Ankstesniuose savo atsiminimuose autorius ribojosi betarpiška aplinka — mokyklomis, kuriose mokėsi, o vėliau Telšiais, kur vikaravo ir kapelionavo. Gi nepriklausomybės metais, apsigyvenus sostinėje — Kaune, darbovietė Šv. Kazimiero draugijoj besudarė mažą autoriaus pasaulio iškarpą. Nors "Nepriklausomybės saulėj" atsiminimai pradedami šv. Kazimiero draugijos bendradarbiais, bet jiems pakanka 25 puslapių. O toliau leidžiamasi į viską, kas domino autorių laisvę atgavusios Lietuvos gyvenime.
Tai pastatė autorių prieš klausimą, kaip suorganizuoti viso nepriklausomybės laikmečio atsiminimus šiuose trijuose tomuose. Atrodo, kad klausimas buvo paprastai išspręstas — nesukti daug galvos dėl tvarkos, o laisvai atkurti, kas iškils atmintin. Todėl šiuose trijuose tomuose ir nežengiame per visą nepriklausomybės dvidešimtmeti, o lyg vienu metu esame atskleidžiami jo panoramą.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
GYVENIMAS BE JOKIO HEROIZMO |
|
|
|
|
Parašė Kęst. Keblys
|
R. Lankausko "Pilka šviesa"
beletristas Romualdas Lankauskas (g. 1932 m. Klaipėdoj) gyventų mūsų tarpe šiapus Atlanto, tai rikiuotume jį į pačių jauniausių prozininkų eiles: juodu su Almenu laikytume mūsų prozos prieaugliu. Bet Lietuvoj vargu ar Lankauską galėtų vadinti jaunu rašytoju, jaunu ta glostančia, pa-tronizuojančia prasme. Mat tenai kelią į prozos viršūnes jau skinasi visas būrys jauniklių, gimusių 1940-45 metais. Antra, Lankauskas nėra taip jaunas nė literatūriniu stažu — jis septynių prozos knygų autorius (aštuonių, jei įskaitysime ir periodikoj spausdintą romaną), kritikų baustas už neortodoksišku-mą, bet vėliau pripažintas brandžiu novelistu. Kaip ten bebūtų, pastarojo dešimtmečio Lietuvos prozoje Lankauskas įsipilietino ne tik kaip darbingas, bet ir kaip stiprus rašytojas. Todėl būtina į jo kūrybą atkreipti dėmesį ir čia. Ta proga noriu pasidalinti įspūdžiais apie naujausią Lankausko knygą, 1968 išleistą novelių rinkinį "Pilka šviesa".
Nepažįstančiam Lankausko - beletristo, pirmoji "Pilkos šviesos" novelė "Niekas nekaltas" gali nuskambėti nuobodžiai ir neįspūdingai. Joje atpasakojamas trafaretinis įvykis, papuoštas melodrama-tine atomazga. Ligoto, paprasto ir neįdomaus tarnautojo žmona nuobodžiauja atostogose, provincijos paežerėje, meilinasi vasarotojui — gamtininkui, galop pradeda plaukioti su kooperatyvo vedėju, siaučiančiu po ežerą motorine valtimi. Vyras, nors šiaip besidomįs daugiau meškeriojimu, negu gražia žmona, patyręs jos neištikimybę, nusiskandina. Toksai siužetas, nors ir kažin kaip gerai atpasakotas, vargu ar sujaudintų labiau už eilinę laikraščio žinutę, skelbiančią, jog pilietis X iššoko iš devinto aukšto, o pilietė Y, palikusi vyrą, pabėgo į kitą miestą su turtingesnių. Tokių beprasmiškų, kasdieninių įvykių skaičiuojama tūkstančiais. Į juos nekreipiame dėmesio, nebent X būtų sporto pažiba, o Y — kino žvaigždė. Taigi ir Lankausko novelė "Niekas nekaltas", paskelbta atskirai, žurnale ar antologijoj, neįsibrėžtų atmintin kuo nors nepaprastu, kokiu nors reikšmingu tiesos atskleidimu.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
MONOGRAFIJA APIE DIEVENIŠKES |
|
|
|
|
Parašė J. Balys
|
Lietuvos etnografinės srities pietryčiuose, Eišiškių rajone, netoli nuo Šalčininkų, yra Dieveniškės. Tai iš seno labai stiprus lietuviškas etnogafinis vienetas, savotiškas lietuviškas iškyšulys, arba pusiasalis, iš trijų pusių apsuptas gudiškų ir lenkiškų kaimų. Viso čia dabar yra 26 kaimai, kuriuose net 48,8 procentai šeimų yra grynai lietuviškos, 31 procentas lenkiškos, o likusios maišytos tautybės, šiuo metu čia gyvena 554 šeimos. Lenkų valdymo metu lenkinimas smarkiai veikė, ir lenkais save laikė šeimos, kurių seneliai ar tėvai lenkiškai visai nemokėjo. Dabar pastebimas atvirkščias reiškinys: tėvai save laiko lenkais, o jų vaikai jau užsirašo lietuviais.
Lietuvos Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugija nuo 1963 m. kasmet suruošia sudėtines (kompleksines) išvykas ištirti kurios nors apylinkės gamtą, istoriją, kalbą, liaudies materialinę ir dvasinę kultūrą. Pirmoji išvyka rinko medžiagą Zervynų kaime, Varėnos rajone, ir savo rezultatus paskelbė kukliame leidinyje "Zervynos" (lžl. 1964). Kitais metais tyrinėjo "Ignalinos kraštą" (išleido 1966), o trečiąją išvyką 1965 m. padarė į Eišiškių rajoną, paskelbdami ataskaitą leidinyje "Dieveniškės" (Vilniuje, 1968. 412 p., gausiai iliustruota, tiražas 7000 egz., kaina Rb. 1.29).
|
|
Skaityti daugiau...
|
ENCYCLOPEDIA LITUANICA — Volume I (A-C). Boston, 1970. Edited by Simas Sužiedėlis. Published by Juozas Kapočius. 608 p. Numatyti 6 tomai. Tomo kaina 15 dol.
Juozas Švaistas: ŠAUNUS PENKETUKAS. JAV LB Kultūros fondo leidinys nr. 38, Čikaga, 1969. Iliustravo Z. Sodeikienė. Kieti viršeliai, 77 psl., kaina 3 dol. Knyga premijuota JAV LB švietimo tarybos apysakų jaunimui konkurse 1965.
Andrius Norimas: BE NAMŲ. Istorinė apysaka jaunimui, premijuota JAV LB švietimo tarybos apysakų jaunimui konkurse 1965. JAV LB Kultūros fondo leidinys nr. 42. Čikaga, 1970. Aplankas pieštas autoriaus. 200 psl., kaina 3.50 dol.
Bronys Raila: DIALOGAS SU LIETUVIAIS. Akimirksnių kronikos 2.
Išleido Lietuvių Enciklopedijos leidykla Bostone 1970. Iliustravo K. Je-zerskas. 560 psl., kaina 7 dol.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
"AIDŲ" GARBĖS PRENUMERATORIAI ir RĖMĖJAI |
|
|
|
|
Parašė Red.
|
"AIDŲ" GARBĖS PRENUMERATORIAI
20 dol. — St. Džiugas, dr. P. Meškauskas, Chicago, 111.; K. Račiūnas. Cicero, 111.; Pranas Averka, So. Boston, Mass.; Silva Pragulba, Highland Park. Mich.; kun. J. Pragulbickas, Elizabeth, N.J.; dr. J. Dėdinas, Pittsford, N.Y.; Mindaugas Nasvytis, Cleveland, Ohio; V. Kolyčius, Toronto, Ont; vysk. Ant. Deksnys, Roma, Italia.
"AIDŲ" RĖMĖJAI
Ig. Bandziulis, Los Angeles, Calif.; J. Prakapas, Bakersfield, Calif.; Jonas Juodvalkis, Chicago, UI.; Julius Šilgalis, Baltimore, Md.; C. Mickūnas„ Canton, Mass.; St. Santvaras, So. Boston, Mass.; P. Molis, Shrewsbury, Mass.; Ant. Gailiušis, Ant. Nasvytis, Cleveland, Ohio; Vyt. Bukevičius, Kingsgrove,. NSW, dr. Vyt. Doniela, Croydon, NSW, Izid. Gestartas, Brunswick, Victoria. Australia.
"AIDŲ" administracija nuoširdžiai dėkoja visiem žurnalo rėmėjam.
|
|
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
