|
|
1970 m. 7 rugsėjis
LIETUVIŲ TAUTOS VALSTYBINIO GYVENIMO PRADŽIOS BEIEŠKANT |
|
|
|
Parašė VINCENTAS LIULEVIČIUS
|
Lietuvos istorijos vadovėliai ir mokykla taip smarkiai paveikė lietuvių visuomenę, kad Lietuvos valstybės pradžia laikome XIII a. — Mindaugo laikus. Mat, Lietuvos valstybės pradžiai taikomas dėsnis: visa tauta klauso vienos valdžios. Išeitų, kad kol tautą valdo keli ar keliolika valdovų, dar negalima vadinti valstybiniu gyvenimu.
Kai mūsų istorijos vadovėliuose paskelbtą dėsnį taikome kitų valstybių pradžioms, tai išeina tikrai juokingos išvados. Jei paimsime, pvz., Italiją, tai viduriniais amžiais Italijoje susikūrė daugybė kunigaikštijų, kurios į vieną valstybę tesusijungė tik XIX a. (1861-70). Išeitų, kad italai tuo susiskaldymo metu valstybės neturėjo ir valstybinio gyvenimo negyveno. Bet pabandyk juos įtikinti — karšti italai ir akis iškabins. Kitas pavyzdys — Vokietija. Sio krašto tauta laikoma jau suvienyta į vieną valstybę 1871, buvusi po 1648 suskaldyta net į 400 valstybėlių. Bet ir ta data (1871 m.) dar negalima užskaityti teisinga pagal lietuvių tautai taikomą dėsnį, nes tada dar nebuvo prijungta Austrija — vokiečių tautos valstybė. Iš tikro (pagal tą dėsnį) vokiečių tauta sukūrė savo valstybę tik Hitlerio laikais.
|
Skaityti daugiau...
|
Parašė Algimantas Banelis
|
(Iš pasikalbėjimo įrašo magnetinėje juostoje, Toronto 1970.11.12)
Dailės kūrinio negalima išaiškinti žodžiu Kritikas tegali jį interpretuoti. Taip darydamas, jis jau transformuoja dailininko kūrinį į nuosavą žodinę kūrybą, kuri nebūtinai privalo sutapti su aptariamojo dailės kūrinio menine tiesa. Net ir įžvalgiausiam kritikui telemta pateikti grynai savo asmeninį samprotį ir tuo tiktai praplėsti, bet ne atstoti mūsų betarpę vaizdinę patirtį.
Dailės kūrinys kalba sava neprabylama kalba. Ją arba suprantame, arba ne. Visgi neišvengiamai į kiekvieną meno kūrinį žiūrime iš istorinės perspektyvos — esame veikiami laiko ir erdvės, kuriuose darbas buvo sukurtas ir stebimas. Tokiai perspektyvai taip pat yra svarbios ne tik išorinės aplinkybės, bet ir kūrėjo intencijos, ypač tos, kurių negalima atspėti iš paties kūrinio. Vien tik dėl to negalima atskirti kūrinio nuo jo kūrėjo, ir yra prasminga apie jo asmenį kalbėti.
Dailininko paskirtis yra ne aiškinti savo darbus, bet juos kurti. Tačiau dailininko žodis apie save yra vertingas mūsų didesniam jo kūrybos supratimui, nors ir priimtinas tiktai kaip suinteresuotas, subjektyvus — taigi nebūtinai tikslus. Su tokia pažiūra kreipiausi į grafiką Telesforą Valių.
|
Skaityti daugiau...
|
Pranas Dovydaitis — "Saulės" gimnazijos direktorius |
|
|
|
Parašė SALIAMONAS ANTANAITIS
|
Iš atsiminimų apie pirmąją lietuvišką gimnaziją
Prano Dovydaičio biografijose, aprašant jo labai išsišakojusius veikimo barus, paprastai tik trumpa užuomina paminima jo praktinis pedagoginis darbavimasis I pasaulinio karo metu, kai jis buvo Kauno "Saulės" gimnazijos direktorius. Kaip buvęs Pr. Dovydaičio bendradarbis šioj gimnazijoj, jaučiu moralinę pareigą atskleisti kai kuriuos faktus, liečiančius jo pedagoginę ir visuomeninę veiklą 1916 - 1919 m. Juo labiau, kad tai liečia ne tik Pr. Dovydaitį, bet ir tą gimnaziją, kuri buvo bene pirmutinė lietuviška aukštesnioji mokykla (tuo pačiu I pasaulinio karo sūkurio laiku pradėjo veikti ir Vilniaus lietuviška gimnazija).
Kauno "Saulės" gimnazija įsisteigė 1915 rugsėjo mėnesį, Lietuvą jau užėmus vokiečių kariuomenei. Kai tik Kaune padėtis šiek tiek aprimo, pradėta rūpintis lietuviškos kultūros ir švietimo reikalais: sumanyta steigti Kaune lietuvišką gimnaziją.
Lietuviškos gimnazijos įkūrimas Kaune tuomet buvo didelė naujiena, nes visos aukštesniosios (vidurinės) mokyklos Lietuvoje ligi pasaulinio karo, su labai maža išimtimi, buvo rusiškos. Šios gimnazijos įkūrimas susietas su privatinės spaustuvės savininko Saliamono Banaičio vardu. S. Banaitis iš Kauną užėmusių vokiečių kariuomenės vadovybės gavo leidimą spausdinti "Kauno žinias", kurios buvo spausdinamos trimis kalbomis: lietuviškai, vokiškai ir lenkiškai. Sueidamas į kontaktą su vokiečių kariuomenės atstovais, S. Banaitis išsirūpino iš jų leidimą ir lietuviškai gimnazijai įsteigti. Vokiečiai nepripažino seniau veikusių draugijų, todėl leidimas buvo duotas privatais žmogaus vardu.
|
Skaityti daugiau...
|
Parašė Danguolė Sadūnaitė
|
KAIMYNAI
1. Kaimynai! Iš Žemutinių Amalių, iš Aukštutinių Amalių — iš Petrašiūnų, ir iš Pažaislio ....
Atsargiai! Čia nedaug vietos. Skubu pirmyn mažais žingsniais . . . . . . . . . . . . . . Čia namai stumdo mane, Kaip pilki kregždžių šauksmai.
|
Skaityti daugiau...
|
Parašė ILONA GRAŽYTE
|
Buvo laikas, kai idėjos ir literatūros mokyklos keitėsi lėtai. Tai, kas buvo avangardas, kas žavėjo jaunus, erzino ir baidė jų tėvus, ilgai laukė pripažinimo. Rašytojams reikėjo laukti dešimtmečius, kol pagaliau patekdavo į jiems skirtą literatūrinės istorijos nišą. Per paskutinius dvidešimt metų situacija radikaliai pasikeitė. Nebe amžius, bet idėjos ir socialinio elgesio formos rikiuoja žmones į skirtingas generacijas. Jos dažnai pasikeičia penkių metų tarpe — taip aiškina sociologai ir psichologai.
Netaip seniai "Waiting for Godot" spektaklis Miami Beach virto fiasco — dar nesulaukus pabaigos, publika reikalavo jai grąžinti pinigus, jautėsi apgauta ir įžeista. Kritikai prakaitavo, bandydami išaiškinti sau ir kitiems, kas yra Godot. Daug kalbama buvo apie anti-teatrą ir teatro mirtį. Beckettas tada buvo vadinamas ikonoklastu ir nihilistu, jo veikalai laikomi perdaug ezoteriški ir avangardiški bendrajai publikai. 1969 metais štai Beckettas jau beveik klasikas, apvainikuojamas Nobelio premija. "Waiting for Godot" ir "Endgame" statomi mėgėjų grupių provincijos miestuose ir studentų rateliuose. Dionizinio dabarties teatro pasekėjai pradeda žiūrėti į Beckettą truputį iš aukšto, — tai jau praeitis, jei dar ir nevisai apsamanojus. Absurdo teatras jau beveik įsirikiuoja į "establišmento" eiles.
Nereikėtų analizuoti Becketto kūrybos. Nereikėtų klausti, ką reiškia du valkatos tuščiam kelyj ir kas tas Godot, kuris niekad nepasirodo. Becketto žodžiais, jei jis žinotų, kas yra Godot, tai jis mums ir pasakytų. Jis yra kartojęs daugelyj atvejų, kad nieko nėra tikresnio už "nothingness". Veikalai, kurie nepasakoja jokios istorijos, kurie neturi nei pradžios, nei galo ir galėtų būti vaidinami ad infinitum: veikalai, kurių "herojai" neturi nei atminties, nei asmeniškos praeities, nei ateities, nei pozityvių idėjų, nei aistrų, nei vilties, nei užtektinai pasiryžimo užbaigti savo egzistencijos nevykusį žaidimą, — nesileidžia nei klasifikuojami, nei analizuojami Įp,r aktiniais standartais. Absurdo teatro veikaluose, kuriuose klasikiniame, romantiniame ar realistiniame veikale randama situacijų grandinė pakeičiama veikėjų išgyvenimo jautrumo situacijos variacijomis, ne logika, bet tos situacijos pajutimas atveria veikalą skaitytojui ar žiūrovui. Kadangi absurdo teatre žiūrovas neklausia, nei "kas bus toliau", nei "kodėl", o tik "kaip", tai emocinė identifikacija yra skirtinga kiekvienam žiūrovui, ir geriausias būdas prie šio teatro prieiti yra be a priori suformuotų standartų. Todėl ir ši trumpa apžvalga nebus jokia tikra Becketto analizė, o tik atkreipimas dėmesio į keletą pagrindinių leitmotyvų jo kūryboje.
|
Skaityti daugiau...
|
Parašė ANTANAS TULYS
|
Tai atsitiko pernai, 1969 metais, kovo 15-tą dieną. Atėjau prie jūros, įmerkiau kojas į vandenį ir dairausi. Visu pakraščiu mugilės šokinėja, pliauška, o šiaip vandenynas ramus, lygus, nors dar tamsus, niūrus. Dar naktis. Moteliai miega, turistai dar lovose. Bet palmėse ar medeliuose prie motelių jau švilpia kardinolai, čiulba pamėgdžiotojos, tos pietų lakštingalos, o rytuose dangus rausta, žvaigždės blunka — tuojau išauš.
Paplūdimy aš dar pats vienas. Mano svajonės, ilgesiai, atdūsiai pavandeniu skrenda į tolybes ir miršta. Pasenau gyvendamas prie didžiųjų vandenų, apsuptas vandenų, bet ir dabar jūra pasiliko man miela, nenubostama; taip pat pilna paslapčių, vilionių, visokių ilgesių, mįslių neįspėtų, nors nieko nauja čia neatsirado — tas pats amžinas vanduo, tas pats baltas smėlis. Tik motelių prisistatė.
Šį rytą atėjau į pajūrį ne pavaikščioti, pa-plaukyti; atėjau prisigaudyti kibirą mėlynųjų vėžių, kurie rytais ir vakarais atsikrapšto į seklų vandenį maisto ieškoti.
Pradėjo švisti. Marių paukščiai iš visų pusių skrenda į jūrą gaudyti žuvelių. Iš šiaurės atplaukia balti laiveliai. Vienas paskui kitą, vienas kitą lenkdami, nesibaigiama eile. Toliau jūroje, prieš mane jie susispiečia į didelį ratą, susirenka labai daug. Gal šimtas, gal daugiau. Nesuskaitysi.
Atėjo į pakraštį makrelės! Šimtais, tūkstančiais atėjo. Stoviu, žiūriu į laivelius ir dūksiu, nerims-tu, ilgiuos. Užmiršau vėžius, noriu, labai noriu būti tenai. Bet kaip man ten nuvykti? Pernai pardaviau savo laivelį. Žmona pradėjo rūpintis, bartis, dejuoti, kalbėti, kad aš jau esu per senas išplaukti į marias, galiu išvirsti, užkabinęs žuvį. Pats taip pat ėmiau abejoti savo pajėgumu. Jau buvo sunku ir nenoru laivelį išvalyti, motorą išplauti, sugrįžus iš jūros. Sunku būdavo laivelį valdyti, kai atsirasdavo vėjas, pakildavo bangos. O Meksikos Gulfe tai pasitaiko. Staiga pakyla vėjas, vanduo ūmai pasišiaušia ir blaško tave, subyrančios vilnys taško, permerkia, sūrus vanduo graužia akis, atsiranda vandens laivelio dugne. Reikia vairą laikyti, reikia skubėti vandenį išpilti. Tą valandą reikia geros sveikatos ir apsukrumo ištrūkti iš audros.
|
Skaityti daugiau...
|
Parašė Vladas Jakubėnas
|
(V. Noreika, E. Kaniava, V. Daunoras)
Stalino mirtis (1953 m.) Sovietų Sąjungos viduje užbaigė tam tikrą epochą — ilgą žiauraus despoto valdymą. Nors santvarka nepasikeitė, bet, nebesant centre galingos figūros, įvyko tam tikras atoslūgis. Kai kurių varžtų sumažėjimą pajuto ir Lietuva; pradėjo pas gimines lankytis svečiai iš Lietuvos, su oficialiomis misijomis atvykti mokslininkai ir kt. Pas gimines su ilgesniais leidimais pradėjo lankytis ir dainininkai. Ta proga jiems buvo suruošti koncertai, kurie neįėjo į Sovietų ir JAV kultūrinio pasikeitimo rėmus, bet pasiliko siauru lietuvių tautinės grupės reikalu.
Užmiršdami laikinai visas kontroversines "bendravimo su kraštu" problemas, konstatuokime: galėjome išgirsti tris žymiausius dabartinėje Lietuvoje išaugusius dainininkus ir palyginti tiek su tuo, ką turime išeivijoje, tiek su tuo, ką atsimename iš Lietuvos.
Šiame straipsnyje bus visų pirma stengiamasi konstatuoti, kokį įspūdį mums tie dainininkai padarė grynai muzikiniu - vokaliniu požiūriu. Objektyviam įspūdžiui sudaryti buvo psichologinių kliūčių. Kadangi visi esame išsiilgę tėvynės, daugeliui vien faktas, kad svečias yra iš Vilniaus operos, jau sudarė didžiulį pergyvenimą. Klausė koncertą nemažai ir tokių, kurių šeimos ar jie patys buvo nuo sovietų nukentėję: nors ir atėję į koncertą, jie to neužmiršo, nė gražiausių lietuviškų dainų klausydami. Vis dėlto iš trijų solistų koncertų galime susidaryti tam tikrų įspūdžių ir ieškoti objektyvių įvertinimų bei palyginimų.
|
Skaityti daugiau...
|
BELAUKIANT LKMA SUVAŽIAVIMO IR ATEITININKŲ KONGRESO |
|
|
|
Parašė Alaušius
|
Iš daugelio įvairių suvažiavimų, kurie ir šiais metais liudijo mūsų tautinės gyvybės pastangas, pirmon eilėn savo reikšme ir mastu iškyla du: Lietuvių katalikų mokslo akademijos VIII suvažiavimas Toronte rugsėjo 1-6 ir ateitininkų VIII kongresas Čikagoje rugsėjo 4-6 su prieškongresine stovykla Dainavoje nuo rugpiūčio 30. Nors žurnalas savo skaitytojus pasieks jau seniai po šių įvykių, šios eilutės rašomos dar prieš juos, rugpiūčio pabaigoj.
Nėra reikalo šioje vietoje aiškinti, kokį didelį vaidmenį mūsų tautoje yra atlikę ateitininkai, šiais metais švenčia savo organizacijos 60 metų sukaktį. Pakanka konstatuoti: visi krikščioniškosios kultūros žygiai per šį laikotarpį rėmėsi ateitininkais. Taip pat visiems žinomas reikšmingas darbo baras, kurį varo Lietuvių katalikų mokslo akademija. Šio darbo vaisiai — stambūs "Suvažiavimo darbų" ir "LKMA metraščio" tomai, plaukią vienas po kito. Jokia kita mūsų mokslinė institucija nepajėgė taip intensyviai pasireikšti.
Nuoširdžiai sveikiname ir ateitininkų kongresą, ir LKMA suvažiavimą, abiems jiems linkėdami visos sėkmės.
|
Skaityti daugiau...
|
Parašė K. Keblys
|
(Mintys po "Penkių stulpy turgaus aikštėje" spektaklio Detroite)
Nors ir nelaimėjęs jokių laurų pirmame mėgėjiško teatro festivalyje, LB Jaunimo teatras Čikagoje nenuleido rankų. Toliau dirbdamas ir ieškodamas, šis jaunas kolektyvas š. m. sausio mėnesį Čikagoje pasirodė su A. Landsbergio drama "Penki stulpai turgaus aikštėje". Po sėkmingų spektaklių mūsų kultūrinėj sostinėj jaunųjų aktorių sambūris, režisuojamas Dariaus Lapinsko, išsirengė gastrolėms į provinciją. Tokiu būdu Det-roitui teko išvysti "Penkis stulpus" antrą kartą. Prieš maždaug dešimt metų čia audrą sukėlė P. Maželio dramos grupė iš Clevelando, o šių metų kovo mėnesį vietinėj scenoj vėl pasirodė Landsbergio "Stulpai", tik šį kartą D. Lapinsko transformuoti ir apšviesti "juodom šviesom".
|
Skaityti daugiau...
|
PEN PIRMININKAS POETAS PIERRE EMMANUEL |
|
|
|
Parašė Viktorija Skrupskelytė
|
Pereitą rudenį tarptautinės rašytojų draugijos PEN klubo pirmininku išrinktas prancūzų poetas Pierre Emmanuel (g. 1916), Prancūzų akademijos "nemirtingasis".
Prancūzų akademija įvertino poetą Pierre Emmanuel, 1963 paskirdama jam savo poezijos premiją, o 1968 pavasarį išrinkdama savo nariu. Vienas giliausių ir produktyviausių pokario poetų, jis buvo išrinktas Prancūzų akademijos nariu maršalo Alphonse Juin vietoje. Tuo būdu poetas, krikščioniškos pasaulio vizijos retas liudytojas, pakeitė karį.
P. Emmanuelio vardas Prancūzijoj gerai žinomas. Nuo 1940 jis yra išleidęs arti dvidešimt poezijos rinkinių, kurių stipriausi, pvz., Combats avec tes dėfensetirs (1942), Babel (1952), Visage nuage (1956), Versant de l'age (1958), Evangėliaire (1961), La nouvelle naissance (1964), ypač imponavo autoriaus žvilgsnio universalumu, tematikos gilumu, stipriu dvasingumu bei emocine įtampa. Be poezijos, taip pat rašė kritikos straipsnių, subtiliu žodžiu komentavo moderniai sąžinei rūpimas problemas, o savo autobiografiniame veikale (Qui est cet homme) bandė suprasti jo gyvenimą ir kūrybą formuojančias jėgas. Nors ir gausiai rašydamas, Emmanuelis iš gyvenimo nepasitraukė. Okupacijos metais jis aktyviai dalyvavo ginkluotoj rezistencijoj, kurį laiką redagavo savaitinį kultūros žurnalą Les Etoiles, dirbo radiofone, vadovaudamas programom, skirtom angliškai kalbantiems kraštams.
|
Skaityti daugiau...
|
Parašė J. V. Danys
|
PLIAS ir ALIAS X suvažiavimo atidaromojo posėdžio prezidiumas (iš kairės): PLB švietimo tarybos pirm. A. Rinkūnas, J. Sližys, T. P. Barius, OFM, ALIAS pirm. dr. S. Matas, posėdžio pirm. A. Kerelis, PLIAS pirm. J, V. Danys, prof. S. Dirmantas, gen. konsulas dr. J. Žmuidzinas (nematyti LKB pirm. dr. S. Čepo).
PLIAS ir ALIAS (Pasaulio ir Amerikos inžinierių sąjungų) X suvažiavimas gegužės 30-31 Toronte buvo pirmas toks suvažiavimas Kanadoje, nes paprastai suvažiavimai daromi JAV. Apie 150 delegatų ir svečių atstovavo 9 ALIAS skyriams Amerikoje ir 3 PLIAS skyriams Kanadoje. Anglijos, Argentinos, Australijos ir Venecuelos skyriai atsiuntė sveikinimus ir dalyvavo profesinių bei mokslo darbų parodoje.
Anksčiau suvažiavimo programose vyravo organizacinių reikalų svarstymas, apyskaitos, organų rinkimai. Suvažiavimų pobūdis pradėta keisti ALIAS IX suvažiavime Clevelande, kai programoje daug svorio duota mokslinėms paskaitoms ir mokslo darbų parodai. Kanados PLIAS skyrių suvažiavime 1969 Ottawoje ir šių metų PLIAS ir ALIAS suvažiavime Toronte šia kryptimi eita dar toliau. Veikimo apyskaitos, pranešimai buvo iš anksto atspausdinti ir tik referuoti suvažiavime, o profesinė programos dalis dar kiek daugiau pabrėžta. Tuo būdu suvažiavimai įgauna mažų profesinių konferencijų pobūdį, kur paskaitos ir profesinės parodos užima žymią programos dalį.
|
Skaityti daugiau...
|
BALTIC LINGUISTICS edited by Thomas F. Magner and VVilIiam R. Schmalstieg. The Pennsylvania State University Press. University Park and London, 1970. Kieti viršeliai, 177 psl., kaina 13.50 dol. Tai baltų lingvistikos simpoziumo Pensilvanijos valstybiniame universitete 1968 darbų leidinys, papildytas dar trimis studijiniais straipsniais. Viso duodama 20 straipsnių.
Gražina Krivickienė - Gustaitytė : VILNIUS LIETUVIŲ LIAUDIES DAINOSE. Išleido Lietuviškos knygos klubas Čikagoj 1970. Aplankas M. Biržiškaitės-žymantienės. 384 psl., kaina 5 dol.
Jurgis Gliauda: AGONIJA. Romanas. Antrasis leidimas. Išleido Vilties draugijos leidykla Clevelande 1970. Aplankas L. Banio. 408 psl., kaina 5 dol.
Antanas Baranauskas: THE FOR-EST OF ANYKŠČIAI. Lietuviškas tekstas su anglišku vertimu, atliktu Nado Rastenio. Antrasis leidimas. Išleido "Lietuvių dienos" Los Angėles 1970. Leidinys iliustruotas J. Kuzminskio raižiniais. 61 psl., kaina minkštais viršeliais 3 dol., kietais — 4 dol.
O. Nendrė: ANTROJI BANGA. Romanas. Išleista Čikagoj 1970. Aplankas P. Jurkaus. 202 psl., kaina 3.50 dol.
Victor Gidžiūnas, O.F.M.: DE INI-TIIS FRATRUM MINORUM DE OBSERVANTIA IN LITUANIA (1468-1600). Atspaudas iš Florencijoj leidžiamo žurnalo Archivum Fran-ciseanum Historicum 1970, p. 44-103.
|
Skaityti daugiau...
|
STUDIJŲ DIENOS VOKIETIJOJE |
|
|
|
Parašė P.C.
|
Tradicinės Europos lietuvių studijų dienos Vokietijoje, anksčiau rengtos LFB, o dabar rengiamos Vokietijos LB rūpesčiu, šiemet vyko liepos 19 - 26 Stuttgarto Katalikų akademijos rūmuose. Atsilankė viso 130 dalyvių, nors paskaitose nepasitaikė daugiau 90 klausytojų, nes vieni atvykdavo, o kiti išvykdavo. Rengėjai puikiai suorganizavo kursų programą, įrėmindami studijas į meno parodas ir meniškus pasirodymus.
Paskaitos skaitytos daugiausia lituanistinėmis temomis. Dr. K. J. Čeginskas supažindino su dabartinės Lietuvos gyventojų nukaimė-jimu: per 50 proc. visų Lietuvos gyventojų sumiestėjo. Vilioja į miestus pramonės geresni uždarbiai ir bažnytkaimių, turinčių per 1000 gyventojų, miestais pavadinimas. J. Lingis informavo apie naujai sudaromus sovietinius papročius civilinių vardynų, sutuoktuvių, laidotuvių ir kt. progomis.
Dr. J. Grinius lygino žydrųjį romantizmą su juoduoju. Pastarasis yra ne kas kita, kaip grožinės įvairių žanrų literatūros nuosmukis, kurį iššaukė nusistatymas niekinti visa, kas buvo anksčiau sukurta, ir sovietinių kraštų rašytojų prievartavimas kurti pagal komunistų idėjinius nuostatus. Sovietinius rašytojus žlugdo partija,
|
Skaityti daugiau...
|
VASAROS LIETUVIŠKIEJI SUSITELKIMAI |
|
|
|
Parašė Al.
|
Vasaros karščiai suspenduoja vietinę kolonijų veiklą. Bet užtat atostogų metas įgalina išsijudinti iš vietos ir suvažiuoti į platesnius susitelkimus. Kaip kitais metais, taip ir pereitą vasarą vyko ištisa eile tokių lietuviškų susitelkimų.
Romos lietuvių koplyčios pašventinimas
Vasaros pradžioje dėmesys visų pirma krypo į Romą, kur buvo ruošiamasi lietuvių koplyčios šv. Petro bazilikoje pašventinimui, šios iškilmes Romon sutraukė apie 500 asmenų iš visų laisvojo pasaulio šalių. Gausiausią ekskursinę grupę sudarė Š. Amerikos (JAV ir Kanados) lietuviai. Po jų seke Vokietijos lietuviai. Buvo atvykusių iš P. Amerikos ir Australijos, o viena seselė (iš Maroko) atstovavo ir Afrikos žemynui.
Mater Misericordiae ("Gailestingumo Motinos) vardu pavadintą lietuvių koplyčią šv. Petro bazilikos kriptoje liepos 6 d. vakare pašventino ir jos altorių pakonsekravo šios bazilikos rektorius kardinolas P. Ma-rella. Kitos dienos (VII.7) rytą į koplyčią atvyko popiežius Povilas VI, lydimas vyskupų V. Brizgio, A. Deksnio ir P. Marcinkaus. Popiežius palaimino koplyčios Aušros Vartų Marijos paveikslą ir padovanojo koplyčiai žvakidę, kurioj pats uždegė žvakę. Kadangi lietuvių koplyčia tegali sutalpinti apie šimtinę žmonių, gausiai susirinkusiems lietuviams mišias popiežius atnašavo kriptos didžiojoje koplyčioje. Mišios buvo atnašaujamos lotynų kalba, bet jų protarpiais buvo giedamos lietuviškos giesmės (nuo "Pulkim ant kelių" iki "Marija, Marija"). Taip pat lietuviškai paskaityta mišių lekcija ir evangelija. Po evangelijos popiežius itališkai tarė žodį, kurį tuoj pat išvertė vysk. P. Marcinkus. Savo neilgame žodyje Šv. Tėvas pasidžiaugė, kad ir lietuviai įkūrė savo koplyčią "kaip broliško ir dvasinio susitikimo vietą, kad įamžintumėte savo istorines ir religines tradicijas, kad išreikštumėte savo tikėjimą Kristui, kad sutvirtintumėte savo ryšį su Bažnyčia ir Apaštališkuoju Sostu, kad sustiprintumėte savo sielas malda ir viltimi, kad melstumėte šv. Petro globos sau, savo kraštui, daugybei savo brolių, išsklaidytų po pasaulį". Vysk. P. Marcinkus lietuvių vardu angliškai padėkojo popiežiui, o jaunimo atstovai įteikė gintarinį Rūpintojėlį (gautą iš Lietuvos). Popiežiui išeinant, iškilmės baigtos programoj nenumatytu, bet spontaniškai išsiveržusiu Lietuvos himnu.
|
Skaityti daugiau...
|
Šio žurnalo leidėjų lietuvių pranciškonų nauju provincijolu trijų metų kadencijai išrinktas T. Jurgis Gailiušis. Šias pareigas jis ir seniau pakartotinai ėjo. Išrinktas provincijolu 1952, buvo vėl perrinktas 1955 (dvi kadencijos 1952-1958). Po metų pertraukos (1959) jis vėl grjžo į šias pareigas ir jose buvo ligi 1964. Tuo būdu jis iš viso provin-cijolavo 11 metų. Dabar trečią kartą grįžta vadovauti lietuvių šv. Kazimiero lietuvių pranciškonų provincijai. Jo patarėjais išrinkti T. dr. Leonardas Andriekus, T. Placidas Barius, T. Paulius Baltakis ir T. Eugenijus Jurgutis.
— Ateitininkų treti metai skiriama St. Šalkauskio vardo kūrybinio darbo premija šiemet paskirta istorikui Simui Sužiedėliui, buvusiam Ateitininkų federacijos vadui ir ilgamečiam "Darbininko" redaktoriui, o dabar "Encyclopedia Lituanica" redaktoriui. Premijos skyrimo komisiją, sudarė kun. V. Bagdanavičius, dr. K. Keblys, dr. P. Kisielius, A. Skrupskelienė ir J. šoliūnas.
— JAV LB VI tarybos rinkmuo-se šiemet dalyvavo 7234 asmenys. Šion tarybon išrinkti: Vakarų (Los Angeles) apygardoj — A. Mažeika ir B. Brazdžionis, Čikagos — dr. P. Kisielius, R. Sakadolskis, J. Jasaitis, dr. A. Razma, E. Bradūnaite, V. Ruibytė, dr. K. Bobelis, V. Ka-mantas, P. žumbakis, Br. Nainys, M. Rudienė, Vc. Kleiza, kun. J. Bo-revičius, J. Jasaitytė ir A. Kairys, Detroito — N. Šlapelytė, A. Rugienius, dr. A. Klimas ir dr. K. Keblys, Ohio — Dr. E. Lenkeuskas, dr. S. Matas, A. Rukšėnas, J. D. Sta-niškis ir dr. A. Butkus, Bostono — EI. Sužiedėlis ir O. Ivaškienė, Con-necticut — dr. P. Vileišis ir dr. E. Marijošiūtė - Vaišnienė, New Jer-sey — dr. J. Stukas ir kun. V. Da-bušis, Pietryčių — V. Volertas, J. Ardys ir J. Stiklorius. New Yorko apygarda savo du atstovus išrinks vėliau. Vyriausią rinkimų komisiją sudarė K. Vasaitis (pirm.), V. Trumpa, G. Vasaitienė ir G. Malėnaitė.
M i r t y s. — Vilniuje birželio 1 mirė zoologas prof. Tadas Ivanauskas. Buvo gimęs 1882.XII.16 Lebiod-kos dvare, Lydos aps. Zoologijos mokslus jis baigė Prancūzijoj, Sorbonoj 1908. Besikuriant nepriklausomai Lietuvai, jis tuoj grįžo iš Petrapilio (ten turėjo gamtos mokslų priemonių laboratoriją) tėvynėn ir įsijungė į akademinį darbą. Buvo tarp Aukštųjų kursų Kaune organizatorių (1920) ir lektorių. Nuo Lietuvos universiteto įsteigimo 1922 va- dovavo zoologijos katedrai. 1940 M savo fakultetu iš Kauno persikėlė į Vilniaus universitetą ir jame toliau vadovavo zoologijos katedrai iki 1956. Šioj katedroj dirbo iki pasitraukimo pensijon 1964. Be universiteto, jis pasireiškė daugeliu kitų darbų bei idėjų. 1919 įkūrė Kaune Gamtos tyrimo stotį ir jai vadovavo. Nuo 1921 jo iniciatyva buvo pradėtos organizuoti medelių sodinimo šventės. Savo ūkyje Obelynėje 1929 įkūrė pirmąją Lietuvoj kailinių žvėrių (juodsidab-rinių lapių, vėliau ir audinių) fermą. Daugiausia jo iniciatyva buvo 1938 suorganizuotas ir Kauno zoologijos sodas. Jau pokario metais jis organizavo Mokslų akademijos Biologijos institutą ir buvo pirmasis jo vedėjas (1945 - 50). Dalyvavo daugely mokslinių ekspedicijų ir gausiai rašė. Išspausdino 2 vadovėlius, 15 mokslinių bei populiarių knygų. Įvairioj spaudoj paskelbė apie 500 straipsnių. Pats redagavo žurnalą "Medžiotojas" (1927 - 38). Pagrindinis jo darbas yra tritomis veikalas "Lietuvos paukščiai", pradėtas spausdinti dar nepriklausomoj Lietuvoj (1938) bet baigtas jau sovietinėj okupacijoj. Antru leidimu šis veikalas išėjo 1957 - 64 (I tomas 1957, II — 1959, III — 1964) ir buvo apdovanotas vad. respublikine premije (1959).
|
Skaityti daugiau...
|
MOTINOS IR JOS DUKTERŲ KONFLIKTAS |
|
|
|
Parašė Jonas Grinius
|
Alė Rūta: VIENIŠI PASAULIAI, romanas, Čikaga 1968 (faktiškai 1969), 265 psl. (P. Jurkaus viršelis, Lietuviškos knygos klubo leidinys). Kad Alė Rūta yra viena produktyviausių lietuvių romanistų, tai žinome ne nuo šiandien. Kad ji sugeba lanksčiai vartoti savo realistinį vaizdavimo būdą, taip pat aišku tiems, kas skaitė "Trumpą dieną", "Kelią į kairę", "Vienišus pasaulius". Alė Rūta taip pat yra viena tų rašytojų, kuri visada jautė reikalą atsinaujinti, laikydama plačiai atvertas akis ir ausis dabarčiai, ypač lietuviškos tikrovės įvairiems aspektams. Todėl jos romanų temos nesikartoja. Tačiau, nežiūrint šitų teigiamų ypatybių, "Vienišų pasaulių" skaitymą uždelsiau ilgokai, bijodamas šiuo romanu nusivilti, šiandien, užvertęs to kūrinio puslapius, matau, kad mano nuogąstavimai buvo perdėti, nors mano abejonės nėra visiškai išnykusios. Palikdami jas straipsnio pabaigai, pažiūrėkime, ką Alė Rūta davė naujo. Pirmiausia, — ko rašytoja "Vienišais pasauliais" siekė, ką ji mums norėjo pasakyti ir pasakė?
Vienu sakiniu į tai atsakyti nėra lengva, nors jau pirmuosiuose romano puslapiuose autorė mus suvesdina su motinos ir jos dukterų konfliktu. Tačiau romano vardas mūsų dėmesį kreipia kitur, skatindamas susidomėti vienišais žmonių pasauliais. Ir įvadinėse pastabose (viršely), kuriomis rekomenduojama Alė Rūta ir jos kūrinys skaitytojui, leidėjai kreipia mūsų žvilgsnį ta pačia kryptimi kaip romano vardas. Ten rašoma: "Dukterų nesuprastas motinos rūpestis, motinos neįžvelgtas jaunimo gyvenimas, senelio sentimentai praeičiai ir intelektualo atitrūkimas nuo tikrovės — tai tas fonas, kuriame vyksta romano gyvenimas, sukinėjasi jo personažai ir dėl ateities kovoja vieni prieš kitus". Tik čia leidėjai netiksliai yra pavartoję žodį "foną": dukterų nesuprastas motinos rūpestis, motinos sunkiai įžvelgiamas jaunimo gyvenimas, senelio lietuvio tremtinio prisirišimas prie savo šeimos, seno profesoriaus nepritapimas prie amerikietiško gyvenimo yra žmogiški pasauliai, kurie susitinka, bet nesusilieja amerikietiško didmiesčio fone.
|
Skaityti daugiau...
|
LIETUVIŲ KALBOS ŽODYNO NAUJI TOMAI |
|
|
|
Parašė L. Dambriūnas
|
Vilniuje neseniai pasirodė didžiojo Lietuvių kalbos žodyno I tomo (1968) ir II tomo (1969) antroji laida. Naujosios laidos redakcija I tomo pratarmėj pasisako, jog reikalas parūpinti naują laidą buvo tas, kad pirmųjų dviejų tomų senosios laidos jau išsibaigusios. Antra, reikėjo ir pirmuosius du tomus pritaikyti prie tos sistemos, kurios laikomasi nuo trečiojo tomo. Tad visai suprantamos naujo leidimo priežastys, ypač turint galvoj faktą, kad pirmasis tomas buvo išleistas karo metu (1941), o antrasis tuoj po karo (1947), kada ir darbo sąlygos nebuvo visai palankios ir dėl to pirmieji tomai, gal būt, neišėjo tokie, kokie būtų galėję išeiti normaliais laikais.
Naujojoj laidoj, kaip nurodo redakcija, padaryti šie pakeitimai arba patobulinimai: sudėti plačiau vartojami tarptautiniai žodžiai (agronomas, agresorius, albumas); patogiau sutvarkyti priešdėliniai veiksmažodžiai bei priešdėliniai veiksmažodiniai daiktavardžiai; iš iliustracinės medžiagos išskirti į-vairūs frazeologizmai, idiomos bei šiaip vaizdingi posakiai (jie sudėti visų iliustracinių pavyzdžių gale po tam tikrų ženklų); iliustraciniai sakiniai, kiek tai leidžia turimoji medžiaga, surašyti tokia tvarka: sakiniai iš dabartinės (tarybinės) literatūros ir spaudos, bū-dingesnieji liaudies kalbos pasakymai, pavyzdžiai iš tautosakos, sakiniai bei posakiai iš senųjų lietuviškų ra"tų; be to, prie skolinių nurodyta jų kilmė ir pakeista kirčiavimo paradigmų žymėjimo sistema. Yra ir kiek smulkesnių pakeitimų, kurių čia neminėsime.
Nėra abejonės, kad nauja šių tomų laida yra ne vienu atžvilgiu patobulinta. Daugumas aukščiau minėtų naujovių yra pliusas, ne minusas, o ypač žodyno papildymas tarptautiniais bei savais žodžiais ir frazeologinių posakių bei idiomų išskyrimas. Pirmą tomą sudaro 1230 puslapių (senoj laidoj 1008) ir antrą — 1187 puslapiai (senos laidos 851). Vadinas, papildymus abiem tomam sudaro 558 puslapiai. Tai beveik trečdalis abiejų senos laidos tomų. Didelis pliusas yra ir žodžių reikšmių tikslesnis suskirstymas bei geresnis iliustracinių pavyzdžių parinkimas. Tai žodyno ruošėjai galėjo padaryti dėl to, kad nuo pirmos laidos I tomo pasirodymo (1941) praėjo jau 27 metai, tad per tą laiką žymiai pasipildė žodžių kartoteka, pažangą padarė pats leksikografijos mokslas ir žodyno rengėjai bei redaktoriai per tiek laiko įsigijo nemaža patyrimo, tapo tos srities specialistais. Iš žodyno įvado matyti, kiek atskirų problemų redaktoriai turėjo išspręsti, redaguodami tą žodyną. O jų buvo 61, nes tiek paragrafų sudaro įvadą.
|
Skaityti daugiau...
|
Kavolio "neaiškumo patologijos" klausimu
Dėl banalybių, žargono ir truizmų Kiekvienas žurnalinio straipsnio autorius galėtų didžiuotis, kai dėl jo rašinio pasisako kitas žurnalas panašaus ilgumo straipsniu. Ypač jeigu pasisako tos pačios specialybės žmogus. Tai rašydamas, turiu galvoje K. Kalvėno straipsnį Aiduose (1970 Nr. 3) dėl Vytauto Kavolio straipsnio Metmenyse (Nr. 18) apie neaiškumo patologijas. Žinia, V. Kavolis yra sociologas, įsigijęs daktaro laipsnį Harvardo universitete ir vadovaująs sociologijos katedrai Di-ckinsono koledže. Kadangi K. Kalvėnas (be abejo, slapyvardis) tokių kvalifikacijų sociologus, kaip Kavolis, deda į kabutes, reikia spėti, kad jis yra žymiai stambesnio masto sociologas. Ilgai svyravau, ar apsimoka į tokių milžinų grumtynes kišti nosį. Vis dėlto, manau, verta keletą žodžių pasakyti, jeigu ne dėl pačios problemos esmės, tai bent dėl K. Kalvėno vartojamo rašymo metodo.
Mėgiamiausi Kalvėno žodžiai yra "banalybė", "žargonas", "truizmai". Jis juos pavartoja bent dešimtį kartų, bet nė vieno jų neaptaria nors iš Kavolio reikalauja aiškesnio post-moderniojo žmogaus ir kitų sąvokų aptarimo. Man, pavyzdžiui, atrodo, kad tarp žargono ir banalybės bei truizmo yra prieštaravimas, ir banalybės jokiu būdu negalima apvilkti mokslišku ar kitokiu žargonu. O Kalvėnas kalba apie "pretenzingas banalybes, neaiškumus, truizmus ir klaidas", paslėptas "moksliniame žargone" ir "neaprėžtų terminų švais-tymesi". Čia kažkur kažkas netvarkoje Kalvėno semantikoje.
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
|
|
|