|
|
1970 m. 8 spalis
Kun. Augustinas Rubikas — Valstybė, Bažnyčia, sąžinės ....................................... 337 V. Bagdanavilius, MIC — Krupavičiaus valstybingumo pagrindų beieškant .......... 343 Alfonsas Nyka-Niliūnas — Eilėraščiai ..................................................................... 346 Viktorija Skrupskelytė — Dviejų polių trauka (A. Nykos-Niliūno poezija) ........... 348 Algirdas Landsbergis — Karalija pavojuje (dramos ištrauka) .............................. 358 Vincas Vyčinas — M. Heideggerio filosofija ........................................................... 360
IŠ MINTIES IR GYVENIMO J. Girnius — LKMA Akademijos lituanistinis suvažiavimas ................................... 364 J. G. — Ateitininkų VIII kongresas ......................................................................... 367 Vincas Trumpa — Istorikas J. Jakštas .................................................................... 371 Dr. Vytautas Gaigalas — Produktyvusis G. Simenon ............................................. 372 Viktoras Vizgirda — Žodis apie Kelečiaus kūrybą .................................................. 374 Dalia Kolbaite — Z. Mikšys — ekslibristas .............................................................. 375 Mūsų buityje ............................................................................................................ 376
KNYGOS Stasys Yla — Studija apie Amerikos būsimus kunigus (R. H. Potvino ir A. Sužiedėlio knyga) .. 378 Aušra Liulevičiene — Jaunosios viltys ("Tiltai ir tuneliai") ......................................................... 380 Viršelio 1 psl. — Jonas Kelečius: Stovinti mergaite (aliejus), 4 psl. — Arūnas Tarabilda (1934-1969): Kunigaikščio medžiokle (lino raižinys) Šis numeris iliustruotas J. Kelečiaus tapybos darbais ir Ž. Mikšio ekslibrisais. Be to, J. Šalkauskienės nutapytas St. Šalkauskio portretas, M. Krupavičiaus, A. Nykos-Niliūno (nuotrauka Aldonos Labuckaites), V. Vyčino, Ad. Damušio, J. Pikūno, J. Jakšto, G. Simenono, J. Kelečiaus ir A. Sužiedėlio atvaizdai, ateitininkų kongreso dalyvių dvi nuotraukos
|
Skaityti daugiau...
|
VALSTYBĖ, BAŽNYČIA IR SĄŽINĖS |
|
|
|
Parašė KUN. AUGUSTINAS RUBIKAS
|
Religijos laisvė antikiniame pasauly
Pagoniškasis pasaulis religijos laisvės nepripažino: religiją tvarkė pati valstybė. Tai dėl to, kad pati religija nebuvo apreikšta, antgamtinė. Ji buvo religio naturalis, ją normavo pats žmogus. Kiekviena tauta ar bendruomenė turėjo savo dievus, kurie atitiko jų dvasinę sąrangą. Nusikalsti šiems dievams reiškė nusikalsti esamai santvarkai. Pilietis galėjo išpažinti tik valstybinę religiją; ją atmesti bei rinktis kitą buvo uždrausta.
Graikai Sokratui mestą kaltinimą grindė tuo, kad jis įveda naujus dievus ir tuo būdu kėsinasi prieš esamą politinę santvarką, gadina jaunuomenę. O romėnas Ciceronas knygoje apie įstatymus rašė: visi garbins tik tuos dievus, kurie yra viešai pripažinti (separatim nemo ha-bessit deos neve novos neve advenas, nisi pub-lice adscitos).1 Privačiai importuoti dievus iš svetur buvo uždrausta. Tiesa, emigrantai, palikdami savo kraštą, galėjo pasiimti ir savo dievus; bet jiems buvo griežčiausiai uždrausta juos platinti svetur.
Esant tokiai padėčiai, krikščionybei prasilaužti Romos imperijoje buvo be galo sunku. Romėnams krikščionybė buvo visai neįmanoma religija. Jie krikščionis paliko ramybėje, kol juos laikė ateivių žydų sekta. Bet kilo aliarmas, kai romėnai pajuto, kad krikščionybė reiškia pretenzijų į visą Romos imperiją. Dėl to naujasis įstatymas skambėjo griežtai ir nenumaldomai: krikščioniu būti nevalia (christianos esse non licet).
Padėtį sunkino dar ir naujasis kultas. Išsiplėtojusios imperijos plotuose valstybinei vienybei išlaikyti romėnai griebėsi imperatoriaus asmens garbinimo: paskelbė jį dievu ir reikalavo, kad visi imperijos gyventojai pripažintų jo dievišką kilmę.
|
Skaityti daugiau...
|
KRUPAVIČIAUS VALSTYBINGUMO PAGRINDU BEIEŠKANT |
|
|
|
Parašė V. BAGDANAVIČIUS
|
Kurti valstybingumą kurioje nors visuomenėje nėra paprastas uždavinys. Šiam uždaviniui atlikti netinka specialistas, o reikia visų specialybių derinio. Besiorganizuojąs valstybinis gyvenimas nepriklausomoje Lietuvoje turėjo žmonių, kurie suvokė šio uždavinio prigimtį ir jo ėmėsi. Vienas iš jų, gal pats ryškiausias, buvo prelatas Mykolas Krupavičius, kurio 85 metų amžiaus sukaktį minime šių metų spalio mėn. 1 d.
Diskusijos nesibaigia, kai norima aptarti, kas yra kurio valstybingumo pagrinde. Nėra lengva atsekti, kokios yra pagrindinės idėjos, apie kurias pradedama derinti visas gyvenimas. Beieškant Krupavičiaus valstybinės minties pagrindų, tektų sustoti prie trijų bruožų, kurie yra būdingi jo galvosenai ir veikimui. Tokiais bruožais iškyla jo 1. realizmas, 2. visuomeniškumas ir 3. krikščioniškumas.
Žmogiškasis realizmas
Norint suprasti, kokią vietą visoje Krupavičiaus dvasios sąrangoje užima jo žvilgsnis į gyvenimą tokį, koks jis yra, o ne tokį, kokį kas vaizduotųsi, verta pasižvalgyti po jo mintis. Tam tikslui gerai pasitarnauja jo knyga "Kunigas Dievo ir žmonių tarnyboje", išleista 1960 Čikagoje. (Skaičiai po citatų šiame straipsnyje pažymi tos knygos puslapius).
Kaip aukštai Krupavičius vertina realų gyvenimą, paaiškėja iš to, kaip jis žiūri į Kristaus sekimą. Sekimas Kristumi Krupavičiui yra ieškojimas "įkvėpimo kasdieniniuose gyvenimo reiškiniuose, pajėgiančiuose pajudinti sielą" (224).
|
Skaityti daugiau...
|
Parašė ALFONSAS NYKA-NILIŪNAS
|
TŪBINGEN 1945
Tavo rankos buvo pražydę Šaltom, vėjuotom gėlėm. (Mudu tąsyk skaitėm Andrė Gide, Svaigdami laukais ir eilėm).
Kažkas mus taip baisiai slėgė. Ilgesys ? Ir aš tave Vadinau Caroline von Schlegel, Lydėdamas Hauffo gatve.
Der blonde Eckbert — mėnuo Švietė mums vakarais Ir gluosniui, liūdnam kaip Lenau, Po tavo langais atvirais.
Kaštanai gūdžiai švokštė, Kad miršta džiaugsmas trapus. Mes klausėmės, kaip bokšte Laikrodis muša kraupus,
Apsvaigę nuo keisto kvapo Užburtos alyvų šalies Ir ant Holderlino kapo Nuskintos laukinės gėlės. 1947
|
Skaityti daugiau...
|
Parašė VIKTORIJA SKRUPSKELYTĖ
|
Alfonso Nykos - Niliūno poeziją perskaičius
A. Nykos - Niliūno poezijoj, ypač jei autoriaus išleistus rinkinius skaitome chronologine tvarka, jaučiamas intensyvus ieškojimas ir palaipsniui artėjimas prie tiesos. Visa savo kūrybine galia Niliūnas veržiasi pažinti, išsivaduoti iš įprastinių sąvokų, nes jos tik slepia pasaulio daiktų prasmę, ir tyru, bet reikalaujančiu žodžiu užklausti kiekvieną dalyką, kuris pasitinka jo žvilgsnį: kas tai yra? Kas yra akmuo ir medis? Kas yra prisiminimas ir vaizduotės sapnas? Kas yra vaikystė, gimimas ir mirtis? Kas yra tai, ką vadiname gyvenimu? Tikrovė Niliūnui egzistuoja tam, kad ją pažintų. Ji nėra nei peizažas, pasipuošęs poeto džiaugsminga ar liūdna emocija, nei nuostabus ir neišsemiamas metaforų šaltinis, bet greičiau paslaptis. Ją pažinti yra tas akstinas, kuris kaip didžiulė jėga išaugina Niliūno Orfėjo medį — jo poeziją. Tačiau paradoksiškai juo daugiau praskaidrėja poeto sąmonė ir juo giliau jo mintyje įsibrėžia tiesos linijos, juo skaitytojui sunkiau atspėti, kas yra ta Niliūno regima tiesa. 1946 metų Praradimo simfonijas aplamai nebuvo sunku skaityti, bet vienuolika metų vėliau pasirodžiusi Balandžio vigilija kai kur atrodo visiškai hermetiška. Poeto penkiasdešimties metų sukakties proga šiame straipsnyje bandysiu atspėti, kodėl visa jo kūryba alsuoja atradimo nuotaika ir kas yra tas atradimas, į kurį Niliūną veda jo noras pažinti tikrovę.
Žodis "pažinimas" Niliūno kūryboje turi specialią prasmę. Juo nurodomas ne sąvokinis problemos išsprendimas, bet daugialytis viso žmogaus susidūrimas su paslaptimi, jos atskleidimas ir protu, ir emocija, ir vaizduote, visapusiškas jos išgyvenimas, kuriame žmogus dalyvauja visomis dvasinėmis galiomis ir visais pojūčiais. Pažinti reiškia tarti taip iki šiol dar nepažintam dalykui — priimti naują gyvenimo formą. Štai, eilėraštyje "A l'ombre des jeunes filles en fleųrs" bevardės, gimimo ribą neperžengusios formos motinos įsčiose sapnuoja "nežinomų šalių archipelagus"; jos bijo neregėtos žemės ir "judesio, ir formos", bet paklūsta motinos - žemės kvietimui, nes nebegali nustelbt savy "galingo Pažinimo medžio balso".1 Pažinti ir būti yra dar kartą sutapatinama "Pažinimo elegijoj". Panašiai ir pažinimo poezijos vardas tiks Niliūno kūrybai tik tada, jei mes jį suprasime pačia plačiausia, egzistencine prasme, nes poetui tiesa iš tikrųjų atsiskleidžia tik tada, kai kūrybinės įtampos momentu pasiekiama visų pažinimo galių sintezės. Jų sankryžoje, o ne paskirame veikime išauga poeto nuostabusis pažinimo medis. Niliūno poeziją kritikai dažnai vadina filosofine ar idėjine. Šios dvi sąvokos, žinoma, teisingos ir patogios, nes atkreipia dėmesį į poeto intelektualinę nuotaiką ir jį atskiria nuo lyrikų. Tačiau, kaip pastebi J. Girnius,2 idėjinės poezijos sąvoka taip pat klaidina. Ji nutyli tai, kad Niliūno kūryboje poetinis išgyvenimas pasiekia filosofinio pažinimo laipsnio (t. y. tampa pajėgus spręsti filosofijos sričiai būdingas problemas) ne emocinio elemento išjungimu, bet išgyvenimo praplėtimu, viso žmogaus įjungimu į pažinimo dramos veiksmą. Čia, gal būt, glūdi poeto estetikos modernizmas, kuris tiesą ir grožį suveda į vieną ir tą pačią realybę.
|
Skaityti daugiau...
|
Parašė ALGIRDAS LANDSBERGIS
|
Ištrauka iš dramos "Gluosniai vėjuje"
Šešioliktame šimtmetyje, buvęs karalaitis Kazimieras su nepatyrusiu Angelu nusileidžia žemėn padaryti stebuklo ir tuo padėti lietuvių-lenkų kariuomenei mūšyje prieš rusus. Jie randa jau mirštančią karaliją. Naktį prieš stebuklą Kazimieras įsivelia į religinius debatus, Angelas pradeda reformuoti karaliją, ir abu atsiduria už grotų, įtariami šnipinėjimu. Tuo pat metu magija ir iliuzijomis besiverčiantis Plikbajoris, su virėjos Kunigundos ir tarnaitės Paulytės pagalba, pažada Karaliui iššaukti Barboros Radvilaitės dvasią. Taip prasideda Antrasis Veiksmas:
Scenos dešinėje stovi KAREIVIS. PONIA snaudžia ant kėdės. Viduryje, už grotų, sėdomis snaudžia KAZIMIERAS ir ANGELAS. Scenos kairėje, pilaitės kambarėlyje, PLIKBAJORIS baigia grimuoti PAULYTĖS veidą, o KUNIGUNDA priderina jos karūną - nuometą. PAULY-TĖ dabar labai panaši į BARBOROS RADVILAITĖS portretus. Suuokia pelėda. PONIA pabunda. KAZIMIERAS kumšteli ANGELĄ, kuris staigiai pakelia galvą. PAULYTĖ krūpteli ir staigiai persižegnoja. PONIA pakyla, grakščiai nusižiovauja, žvalgosi baliaus minios, šokių partnerių, grakščiai išreiškia savo nusivylimą, pamažu išbando pora šokio žingsnių, įsismagina, šokdama priartėja prie KAREIVIO, pasiūlo jam šokti. KAREIVIS papurto galvą, mostais parodo, kad jis sargyboje ir kad jo pareigos draudžia jam šokti. PONIA, nusivylusi ir pasipiktinusi jo kurtuazijos stoka, numoja jį ranka ir tebešokdama išnyksta iš scenos.
KAZIMIERAS. Dabar aš suprantu, kodėl tave išmetė iš angelų mokyklos. Tu viską darai atvirkščiai. Kai mums reikės grįžti dangun, tu pasuksi pragaran. ANGELAS. Mano kaltė, aš nemoku skraidyt, mano kaltė, aš nenusėdžiu vietoj, bet. . . KAZIMIERAS. Jokio "bet"! ANGELAS. Aš nemoku skraidyt danguje, bet tau nelabai sekasi žemėje. KAZIMIERAS. Teisybė . .. Mano kaltė. Aš maniau, kad man grįžus žemė bus paprasta ir aiški — kūdikio delnas. Keletas valandų žemėje, ir mano kūnas kalėjime, mano mintys klausimų tankumyne. ANGELAS. Klausykis dainos ir atrasi kelią.
|
Skaityti daugiau...
|
MARTYNO HEIDEGGERIO FILOSOFIJA |
|
|
|
Parašė VINCAS VYČINAS
|
II. BŪTIS Antrojoje savo filosofijos fazėje Heideg-geris gvildena Būties problemą — jau nebe vien tiktai Dasein, atvirumo Būčiai. Šitoje fazėje pas jį yra apstu istorinių problemų. Užuot nagrinėjęs šitų problemų išdavas, Heideggeris bando atskleisti jų šaknis. Tuo būdu jis suveda jas į Būties problemą, kuri ankstyvesnių filosofijų buvusi laikoma užmarštyje. Kadangi tradicinėms filosofijoms esanti būdinga Būties užmarštis, Heideggeriui jos yra ne Būties, bet Būties užslėpimo filosofijos. Iš čia suprantamos jo pastangos surasti Būtį ją ignoruojančioje filosofijos tradicijoje. Heideggeris neatmeta tradicinių filosofijų, bet jas gilina, pagrindžia.
Žmogus ir Būtis
Dasein yra preliudas į Būties problemą. "Dasein struktūros pateikimas tėra kelias. Tikslas gi yra Būties kaip tokios klausimo elabora-vimas" (Sein und Zeit, p. 436). Vėlesniuose raštuose Heideggeris nebe tiek pabrėžia Dasein kaip atvirumą Būčiai, bet kaip vietą, kur Būtis save atskleidžia — Būties tiesos vietą (Was ist Metaphysik?, p. 13). Taipgi ir egzistencija jau nebereiškia būtybės susiinteresavimą nuosava būtimi, bet jos stovėjimą už savęs, priklausymą Būties atvirumai. Žmogaus esmė glūdi ne jo Duvime būtybe, bet jo išžengime iš savo bū-tybiškumo ir dalyvavimo Būties atvirumoje. Šia prasme žmogus nėra substancija, bet santykis su Būtimi. Šita santykiuosena ir yra egzistencija — žmogiškas buvimo būdas.
Tiesa
Tradicinėse filosofijose tiesa suprantama kaip daikto ir intelekto atitikimas. Pagal realizmą mintis ar protas atitinka daiktus, o pagal idealizmą daiktai yra minties ar sąmonės apspręsti. Heideggerio filosofija nėra nei realizmas, nei idealizmas tradicine prasme. Jo tiesos samprata neišsisemia būtybių atitikimybe. Kad daiktas atitiktų kitą daiktą, jie abu turi būti --------- Tęsinys iš birželio numerio. --------
|
Skaityti daugiau...
|
Žibunto Mikšio ekslibrisai |
|
|
|
Parašė Žibuntas Mikšys
|
|
Skaityti daugiau...
|
LKM AKADEMIJOS LITUANISTINIS SUVAŽIAVIMAS |
|
|
|
Parašė J. Girnius
|
Išeivijoje atkurtos ar naujai į-steigtos mūsų mokslinės institucijos daugiau formaliai egzistuoja negu faktiškai veikia. Todėl juo ryškesnę išiimtį sudaro Lietuvių Katalikų Mokslo Akademija (LKMA). Atkurta 1954, LKMA ne tik nepa-ilsdama tęsia savo veiklą, bet ir vis plačiau ją vysto. Liudija tai vienas po kito plaukią stambūs "Suvažiavimo darbų" ir 1965 pradėto leisti "Metraščio" tomai. Savo suvažiavimus LKMA šaukia kas treji metai. Lietuvoje buvo sušaukti trys suvažiavimai, o už Lietuvos — penki. Po du jų vyko Europoje (1957 Italijoje ir 1967 Vokietijoje), o penktasis šių metų rugsėjo 1-6 buvo sušauktas Kanadoje, Toronte.
Šių metų LKMA VIII suvažiavimas buvo turtingiausias savo paskaitų ir sekcijų skaičiumi. VII suvažiavime Vokietijoje 1967 buvo skaityta 13 paskaitų penkiose sekcijose. VI suvažiavime New Yorke 1964 skaityta 20 paskaitų aštuoniose sekcijose. Gi šių metų suvažiavime buvo vienuolika sekcijų, o paskaitų viso skaityta 36 (be to, pirmą kartą išbandytas simpoziumas). Buvo numatyta dar daugiau paskaitų — 39, bet trys paskaitininkai į suvažiavimą neatvyko. Savo pobūdžiu paskaitos buvo skirtingos: vienos daugiau buvo informaciniai pranešimai, kitos — daugiau studijinės; vienose buvo liečiami aktualiosios dabarties klausimai, kitose — specialios mokslinės problemos. Aplamai imant, suvažiavimas buvo rimto lygio.
LKMA atitinkamo suvažiavimo tematinę linkmę tradiciškai apibrėžia atidaromojo pilnaties posėdžio paskaita, šių metų suvažiavimo tokia pagrindinė paskaita buvo dr. J. Girniaus paskaita Tauta kaip žmogiškoji tikrovė. Pagal tai ir sekcijų paskaitoms buvo renkamasi lituanistinės temos. Tuo būdu šių metų LKMA suvažiavimą ir galima aptarti lituanistiniu suvažiavimu.
Dauguma sekcijų buvo ištisai skirtos lituanistiniams klausimams. Kitos sekcijos bent iš dalies turėjo li uanistinių temų. Tik dvi (iš 11) sekcijos nei tiesiog, nei netiesiog neįgijo lituanistinio pobūdžio.
|
Skaityti daugiau...
|
ATEITININKŲ VIII KONGRESAS |
|
|
|
Parašė J. G.
|
Savo 60 metų veiklos sukaktį ateitininkai atšventė VIII kongresu, pradėtu jaunimo stovykla Dainavoje rugpiūčio 30 ir tęstu Čikagoje rugsėjo 4-6.
Dainavoje
Nors jau ir sulaukusi 60 metų, Ateitininkų Federacija iš esmės lieka nukreipta į jaunimą. Tai akivaizdžiai rodė ir vadinamoji prieš-kongresinė stovykla. Iš sendraugių joj dalyvavo tik 10, o kitus dalyvius sudarė jaunimas — 36 moksleiviai ir 99 studentai (IX.2 duomenys). Moksleiviai ir sendraugiai jau buvo anksčiau turėję savo stovyklas, o studentams šių metų prieškongresinė stovykla atstojo ir jų tradicinę metinę stovyklą. Stovyklai vadovavo Vincas Kolyčius, pasižymėjęs Toronto moksleivių ilgametis globėjas. Dvasios vadas— kun. S. Laurinaitis. Programos vedėjas — kun. G. Kijauskas, SJ. Stovyklos komendantas — dr. St. Rudys.
Oficialiai stovykla buvo vadinama prieškongresinė, faktiškai ji integraliai priklausė kongresui, turėdama savo pagrindiniu uždaviniu ryškinti ateitininkijos sąjūdžio prasmę ir kryptį, žengiant į naujus dešimtmečius. Pagal tai visų pirma ir buvo telktasi į savęs pačių aiškinimąsi: ko siekiame, ko stokojame, kiek ko pasiekiame?
Stovykla pradėta kun. G. Kijaus-ko vadovaujamu simpoziumu apie ateitininkijos bei jos sąjungų bendrą padėtį. Federacijos vadas dr. J. Pikūnas akcentavo, kad ateiti-ninkija tuti visada likti jauna, auklėdama jaunimą pilnutiniais žmonėmis, ir pagal tai jai reikia didesnio moralinio jautrumo, gyvos dvasios ir tvirtesnio pasaulėžiūrinio nusistatymo. ASS atstovas Vicepirmininkas Arv. Barzdukas ryškino dvi sendraugių veiklos kryptis: rūpintis pagalba jaunimui ir daryti didesnės įtakos visuomenėje, nevengiant domėjimosi ir kontroversiniais klausimais. SAS pirmininkas A. Razgaitis kėlė, kad studentų veiklą stingdo stokojimas įsitikinimo organizacijos tikslais ir iš to plaukiąs tenkinimasis tik draugysčių plotme. MAS pirmininkas A. Puteris informavo apie vykdomą jaunimo sąmoninimą kursais bei stovyklomis. Iš sutinkamų sunkumų jis kėlė du: stoką žmonių, kurie padėtų jaunimui, ir nykstantį lietuvių kalbos vartojimą, ypač stovyklose. Kitas tris stovyklos dienas vyko paskaitos, kurių kasdien buvo po dvi.
|
Skaityti daugiau...
|
Parašė Vincas Trumpa
|
1970.IX.9 Juozui Jakštui sukako 70 metų- Gimęs Slabados k., Pabaisko vis., jis 1923 baigė Ukmergės gimnaziją, paskui studijavo Kauno un-to humanitarinių mokslų fakultete, kartu dirbdamas į-vairiose mokyklose bei kursuose. Studijas gilino Berlyno ir Vienos universitetuose, pastarajame pas prof. Alfonsą Dopschą, garsųjį me-devialistą.
Iš pradžios, atrodo, J. Jakštas norėjo pasišvęsti Lietuvos istorijos studijoms, nes čia dar buvo tiek daug netyrinėtų ar nepakankamai ištirtų klausimų ir taip labai trūko rimtų darbininkų. Deja, likimas nustūmė Jakštą į pasaulinės istorijos viduramžį ir renesansą. Sakome — likimas, nors iš tikrųjų prie to prisidėjo ir truputį nenormali padėtis jaunajame Lietuvos universitete, kai apie doktoranto darbą sprendė daktaro laipsnio neturį, o kartais ir labai mėgėjiški profesoriai.
Vis dėlto ir nuklydęs į svetimus laukus ir parašęs puikią disertaciją apie Romos imperiją Vakarų krikščionių raštuose ligi V amžiaus, už kurią V. D. universitetas 1938 jam suteikė daktaro laipsnį, J.Jakštas nepaliko ir Lietuvos istorijos baro. Specifinis jo studijų objektas buvo Lietuvos santykiai su vokiečių ordinu Vytenio - Gedimino ir Vytauto - Jogailos laikais. Taip pat originalus jo svarstymas apie Gediminaičių kilmę iš Aukštaitijos.
|
Skaityti daugiau...
|
PRODUKTYVUSIS GEORGĖS SIMENON |
|
|
|
Parašė Vytautas Gaigalas
|
Tarp šiandieninių prancūzų romano meistrų dažnai minimas ir Georges Simenon vardas. Tai populiarus plačiųjų masių rašytojas, vienas žymiausių detektyvinio romano atstovų. Jo kūryba priklauso maždaug 1930 - 1960 metų laikotarpiui, nors ir dabar jis dar gana aktyvus.
G. Simenon gimė Lieže, Belgijoje, 1903 m. Jo motina buvo flamande, o tėvas — bretonas. Užaugo tarptautinėje ir poliglotinėje aplinkoje. Papildyti tėvo nedidelei algai motina išnuomuodavo kambarius studentams, dažniausiai svetimtaučiams, lenkams ir rusams. Tai aiškina Simenono ankstyvą susidomėjimą Gogoliu ir Dosto-jevskiu, su kurių raštais jis lygiai gerai susipažino, kaip su prancūzų klasine literatūra. Iš mažų dienų įgijo patraukimą kelionėms ir prisitaikymo dovaną įvairioms aplinkybėms ir papročiams tų kraštų, po kuriuos keliavo ir kuriuose gyveno. Nemaža laiko jis praleido ir Jungtinėse Amerikos Valstybėse.
Dar mokykloje būdamas jis pajuto norą rašyti. Dėl finansinių sunkumų turėjo palikti mokyklą būdamas 15 metų amžiaus. Kiek laiko praleido sekretoriaudamas knygyne, kurio savininkas, tiesa ar ne, jį atleido už tai, kad klientų akivaizdoje jis pasirodė geriau žinąs prancūzų rašytojus negu patsai savininkas. Simenon greit susirado žurnalisto darbą Liežo laikraštyje, čia ir pradėjo rašyti sava pirmas noveles.
1920 G. Simenon išleido savo pirmąjį romaną Au pont des Arches. Netrukus po to prasidėjo jo fenomenalus kūrybos tempas: kas mėnuo — romanas arba dvi ar trys novelės (turint dėmesy, kad kai kurios jo novelės nėra ilgesnės kaip 50-60 puslapių). Savo pirmus romanus Simenon išleido įvairiais slapyvardžiais: Georgės Sim, Christian Brulls, Georges-Martin - Georgės, Gom Gut it t.t.. viso net septyniolika.
1922 jis persikėlė į Paryžių. Čia iki 1933 jis išleido per 150 romanų. Pasidaręs žinomas, susirado pastovų savo knygų leidėją, Ar-tėme Fayard. 1930 pasirodė jo romanas Pietr le Letton, kuriame pirmąsyk sutinkamas inspektoriaus Maigret personažas. Per sekančius du metus išleido visą seriją romanų, kuriuose Maigret yra pagrindinis veikėjas. Po daugiau negu šešiasdešimt detektyvinių romanų inspektorius Maigret susilaukė tokio garso, kaip Sherlock Holmes ar Hercule Poirot.
|
Skaityti daugiau...
|
ŽODIS APIE KELEČIAUS KŪRYBĄ |
|
|
|
Parašė Viktoras Vizgirda
|
Meno pasaulis skiriasi į du žemynus. Pirmasis jų — tai mirusiųjų pasaulis, kur muziejų puikybėj spindi amžinos vertybės, bet taip pat dulkių kloduose trūnija, kas neatlaikė laiko tėkmės. Gyvųjų pasaulis — kovos laukas, kuriame gimsta naujos pajėgos, kaunasi, laimi ar žūva tikri ir netikri ateities meno pranašai. Būti Į-rašytam ar išbrauktam iš avangardo priklauso nuo meninės kokybės, bet taip pat ir nuo apsukrumo, mados, laimės.
Kada pasitinkame naują meno pajėgą, klausiame, kas ji tokia. Ne svarbu, kad naujas žmogus. Svarbu jo meno vertė. Blogai, jei jo meną galime išmatuoti tik paskutinės mados mastu. Mes dabar ypatingai vertiname madą, bet kartu nepakenčiame panašumo, šiame naujovių ir individualybės kulto amžiuje dailininkui keliami dideli reikalavimai: jis turi būti toks, ir vis naujų kelių ieškantieji, kaip visi pažangiausieji, bet drauge jis turi būti į nieką nepanašus. Jis turi rasti savo individualų veidą.
Mūsų dailės gyvenime neseniai ėmė reikštis Jonas Kelečius, kurį anksčiau pažinojome kaip dramos aktorių. Čikagos meno institute "baigęs studijas, savo pirmąją individualinę parodą jis surengė Čiurlionio galerijoj prieš penketą metų (1965). Pernai toj pačioj galerijoj jis jau antrą kartą rodė savo kūrinius. Šį pavasarį buvo progos jo darbus pamatyti ir Bostone.
šiuo metu yra dvi pagrindinės abstraktinio meno mokyklos — amerikiečių (New Yorko) ir prancūzų (Paryžiaus). Amerikiečių dailininkų kūryboje dominuoja ekspresija ir pribloškiantis efektas. Tuo tarpu prancūzų dailės mokykla daugiau domisi estetinių problemų nagrinėjimu. Nuošaliau dar stovi italų dailė, tradiciškai išeinanti iš futuristų mokyklos, ir Meksikos politinis ir ekspresionistinis realizmas, kurį paskutiniuoju laiku pamėgdžioja užsilikę sovietų socialistinio realizmo propagandistai.
|
Skaityti daugiau...
|
Parašė Dalia Kolbaitė
|
Pažvelgus į Žibunto Mikšio 36 ekslibrisus, sukurtus 1952-70 metais, krenta į akį faktas: jie pastovūs savo technika (ofortas, ak-vatinta, lino raižinys), bet gan į-vairūs pačiu priėjimu prie ekslibriso kaip smulkiosios grafikos žanro. Apibendrinant galima teigti, jog ankstyvesnieji ekslibrisai yra daugiau linkę prie tradicinio sprendimo kompozicinė j plotmėj, tuo tarpu kai vėlesnieji taikstosi atrast naują, šiam žanrui tinkamesnį idiomą. Jei pirmieji ekslibrisai •daugiausia susidaro iš gan realistinio vaizdinio elemento, simboliškai susieto su žmogumi, kuriam jie skirti, pavardei bei užrašui esant beveik vienodai sukompo-nuotiem viršuj, apačioj ar iš šono, tai antrieji uždavinį sprendžia kitaip. Dažnai jie atsisako atpažįstamo vaizdinio elemento dėka abstraktaus sprendimo, skirdami itin daug dėmesio įjungimui užrašo kaip integraliai daliai, neprijungiant jo mažiau ar daugiau beatodairiškai prie piešinio. Tuo pačiu kompozicija tampa išspręsta moderniam menui įprastu būdu, būtent atsisakant figūros - fono dialektikos tradicine prasme, t. y. traktuojant visus elementus — ar vaizdinius, ar abstrakčius — lygiateisiais vienoje plokštumoje.
I pirmųjų, itin gerai pasisekusių, grupę galime priskirti ekslibrisus W. Menningeriui (medžiai), Z. Ivinskiui (pilies kuorai) ir paties dailininko ekslibrisą (dagys). Jie vaizduoja simbolinius elementus (draugystę, istoriją, "skaudų" grožį) konvencionaliniu būdu, t. y. nupieštus ant "fono" su užrašais kaip priedais.
|
Skaityti daugiau...
|
S u v a ž i a v i m a i. — Diamond Point, N. Y., VIII.30 - IX.6 stovyklavo neolituanai, apie 50 studentų ir būrys filisterių. Stovyklai vadovavo dr. J. Maurukas. Dr. J. Balys kalbėjo apie akademinio jaunimo problemas, dr. E. Noakas — mūsų didvyrių klausimu. V. Krapauskas mete žvilgį į lietuvių kultūrą, A. čekienė — į amerikiečių literatūrą etc.
— Brooklyne IX.7 buvo sušauktas Vargonininkų sąjungos 49-tasis seimas. Be organizacinių reikalų svarstymo, J. Stankūno paskaita paminėta kompozitoriaus kun. T. Brazio 100 metų gimimo sukaktis. Priimtas naujas pavadinimas: Amerikos lietuvių vargonininkų - muzikų sąjunga. Centro valdybon išrinkti: M. Cibas, A. Kačanauskas, M. Liubers-kis, V. Mamaitis ir J. Stankūnas. Dvasios vadas — kun. A. Petrauskas.
Taboro farmoj, Mich. IX.10-13 vyko Santaros - šviesos federacijos suvažiavimas. Dr. V. Kavolis paskaitoj apie revizionizmą ryškino san-tariečių ideologiją, o antrą paskaitą skyrė šėtonui, Prometėjui, avangardistui ir revoliucionieriui. R. Kriščiūnas informavo apie žydų pažiūrą į santykius su lietuviais. Dr. Z. Rekašius kontrolių teorijos požiūriu analizavo visuomenės sistemą. Dviejuose simpoziumuose diskutuota šių dienų universiteto padėtis. V. Trumpa skaitė paskaitą apie Vaižgantą kaip visuomenės kritiką. H. Radauskas paminėtas dr. R. šilba-jorio ir V. Trumpos paskaitomis. Literatūros vakare savo prozos kūrinius skaitė M. Katiliškis ir K. Almenas, poezijos — E. Juodvalkytė, ž. Bilaišytė, A. Peėiūraitė, V. Dirda ir R. Vėžys. A. Mackus prisimintas "Chapel B" deklamacija (D. Juknevičiūtė, L. Barauskas ir J. Kelečius). A. Kaupas rodė savo filmų.
— IX.18-19 Taboro farmoj Lietuvos žurnalistų sąjunga sušaukė konferenciją, pirmą JAV ir trečią nuo paritraukimo iš Lietuvos (du suvažiavimai sušaukti Vokietijoj 1946 ir 1947). Veiklos apžvalgą padarė LŽS pirmininkas V. Alantas, šiuo metu sutelkta 252 nariai (daugiausia vi-cepirm. VI. Mingėlos rūpesčiu), išleisti biuletenio "Pranešėjas" 5 numeriai. Nutarta rūpintis žurnalistikos kurso įvedimu j aukštesniąsias lituanistines mokyklas ir vadovėlio žurnalistams parengimu. Dalyvių buvo apie 30.
|
Skaityti daugiau...
|
STUDIJA APIE AMERIKOS BŪSIMUS KUNIGUS |
|
|
|
Parašė Stasys Yla
|
Po II Vatikano Amerikoje gyvai susirūpinta kunigų ruošimo sistema ir jos reforma. Tačiau stigo studijų apie viso krašto kunigų seminarijas, jų padėtį bei lygį. Tokiai studijai paruošti buvo pakviesti du Washingtono katalikų universiteto profesoriai — sociologas Raymond H. Potvin, kunigas, ir psichologas Antanas Sužiedėlis. Jų tyrinėjimo darbą finansavo CARA (Center for Applied Research in the Apostolate), o planavimui ir pravedimui talkino ištisas bendradarbių štabas. Studija, pavadinta Scminarians of the Sixties — A National Survey, buvo išleista kaip CARA tyrinėjimų raportas 1969 Washingtone.
Studijos tikslas, kaip sako autoriai, buvęs patikrinti sociologines bei psichologines seminaristų charakteristikas ir apčiuopti jų turimas pažiūras apie seminarijas. Antra, atsekti veiksnius, kurie į-takoja jaunus žmones eiti į seminarijas, jose ištverti arba iš jų pasitraukti. Daug kas galvoja, kad pašaukimų krizė esanti dėl sumažėjusio idealizmo ir stokos subrendimo šių dienų jaunime. Kiti mano, jog kaltė slypinti pačiose seminarijose ir Bažnyčioje, nes joms stigę sugebėjimo suvokti dabarties pasaulĮ. Trečias dalykas, kuris rūpėjęs autoriams, tai kunigystės ir jos misijos supratimas šiais laikais: ar jis tebėra tradicinis, ar paveiktas naujų idėjų; be to, ar bus paveikusi seminaristus dabartinė autoriteto krizė Bažnyčioje ir naujai iškilęs kunigų celibato klausimas.
Autoriai savo darbą pradėjo 1966 metais, paruošę pradines anketas ir jas išsiuntinėję 470 auklėjimo institucijų, įskaitant noviciatus ir studijų namus, viso 43,518 asmenų. Atsiliepimai buvo gauti iš 95 kunigų seminarijų ir 7930 seminaristų. Po to buvo paruoštos trys atskiros anketos: seminarijų rektoriams, seiminaristams ir tiems, kurie prieš metus buvo pasitraukę iš seminarijų. Atskira anketa buvo išsiuntinėta 1130 studentų gimnazijose ir kolegijose, t. y. to amžiaus jaunimui, kaip ir seminaristai, kad būtų galima palyginti vienų ir kitų galvojimą panašiais klausimais. Galutinos informacijos buvo surinktos 1968 balandžio - gegužės mėnesį iš 90 proc. seminaristų ir 98 proc. seminarijų rektorių. Anketų analizei buvo panaudoti Washingtono katalikų universiteto kompiuteriai.
|
Skaityti daugiau...
|
Parašė Aušra Liulevičienė
|
TILTAI IR TUNELIAI. Jaunųjų poezijos rinkinys. Literatūros serijos leidinys nr. 2. Išleido Ateities leidykla Brooklyne 1969. 125 psl. Viršelis G. žumbakienės.
"Ateities" leidyklos skoningai išleistas jaunųjų poezijos rinkinys atnešė mums nemažą pluoštą naujausių kūrybinių pastangų. Knygoje sutelkta dešimties jaunų autorių eilėraščiai. Duota taip pat trumpa kiekvieno biografinė apybraiža, iš kurių sužinome, jog su viena išimtimi (K. Gaidžiūnas) visi gimę ir augę svetur. Todėl, iš vienos pusės, jų kūryboje atsispindi jų gyvenamojo krašto patirtis ir vakarietiškos mąstysenos bei jausmo tradicijos. Iš kitos pusės, visas rinkinys dar sykį paliudija lietuvių kalbos, kaip kūrybinės medžiagos, gyvumą ir elastiškumą. Geresniuose rinkinio eilėraščiuose girdime, kaip mūsų kalbos žodžiai, o ypač jos sintaksės galimybės atsiskleidžia, auga ir plečiasi, kol jaučiame, kad kalba ne vien autorius, bet ir pats eilėraštis. Bet, be abejo, svarbiausia yra tai, ką kiekvienas iš jaunųjų autorių nori skaitytojui pasakyti arba bent pakviesti kartu su juo pergyventi, apmąstyti, pasigėrėti. Todėl į kiekvieno kūrinius pabandysime žvelgti atskirai, tikėdamiesi, kiek tai galima, suprasti jų savitą mintį ir formą.
Remigijaus Bičiūno eilėraščiuose aiškiai jaučiama sąmoninga konstrukcija: motyvai kartojami ir vystomi, naudojamos aliuzijos gilesnei reikšmei atskleisti ar abejonei sukelti, staigūs pasikeitimai eiliavime, kurie keičia toną. Būdingas tokių besikartojančių motyvų yra juodos ir rausvos (kartais raudonos) spalvos žaismas. Kartais šios spalvos naudojamos tartum priešingybės viena kitai: rožė raudona juodai rėdosi lengviau iškęsti juodų šešėlių karaliją (žiūronai, p. 13)
|
Skaityti daugiau...
|
Antanas Maceina: BAŽNYČIA IR PASAULIS. Bažnytinio gyvenimo kaita po II Vatikano Susirinkimo. Vakarų Europos lietuvių sielovados leidinys. Čikaga 1970. Aplankas K. Veselkos. 157 psl., kaina 2 dol.
Balys Sruoga: RADVILA PERKŪNAS. Antroji laida. Išleido knygų leidykla Terra Čikagoje 1970. Iliustruota V. Gerseno tapytu Radvilos Perkūno portretu ir M. Dobužinskio operai "Radvila Perkūnas" sukurtų dekoracijų 5 nuotraukomis. Viršelis dail. A. Kurausko. Didelio formato 132 psl., kaina nepažymėta.
Antanas Škėma: RAŠTAI. II tomas draminiai kūriniai: Julijana, Živilė, Pabudimas, Vienas ir kiti, žvakidė, Kalėdų vaizdelis, Ataraxia. Pastabas paruošė K. Ostrauskas (398-440). Išleido A. Mackaus knygų leidimo fondas Čikagoje 1970. Kieti viršeliai, 441 psl., kaina 6 dol.
A. Vaičiulaitis: MŪSŲ MAŽOJI SESUO. Antroji laida. Nidos knygų klubo leidinys nr. 78. Londonas 1970. 104 psl., nariams kaina minkštais viršeliais 2 dol., kietais — 2.50 dol., ne-nariams atitinkamai 50(f brangiau.
Vytautas Alantas: NEMUNAS TEKA PER ATLANTĄ. Novelės. Viršelis J. Paukštienės. Nidos knygų klubo leidinys nr. 79. Londonas 1970. 263 psl., nariams kaina minkštais viršeliais 2.50 dol., kietais — 3 dol., ne-nariams atitinkamai 50<£ brangiau.
Bronys Raila: VERSMĖS IR VERPETAI. Akimirksnių kronikos 3. Broniaus ir Antaninos Budginų leidinys. Bostonas 1970. Generalinis platintojas— Draugo knygynas Čikagoj. K. Jezersko viršelis. 351 psl., kaina 5 dol.
Česlovas Grincevičius: GEROJI VASARA. Mozaikinis romanas. Lietuviškos knygos klubo leidinys Čikagoje 1970. Aplankas N. Vedegytės-Palubinskienės. 261 psl., kaina 5 dol.
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
|
|
|