|
|
1970 m. 9 lapkritis
Julius Vidzgiris — Lenino mitas ir tikrovė .............................................................. 385 (A. Solženicynas — Malda) ...................................................................................... 389 Dalia Kučėnienė — Metaxa (eil.) ............................................................................ 393 Pranas Visvydas — Žvilgsnis į H. Radausko poetiką ............................................ 394 Alg. T. Antanaitis — Aitvaro brolio neišdaviau (apie H. Nagj) .............................. 397 Medardas Bavarskas — Pasikalbėjimas su angelu ............................................... 401 Vincas Vycinas — Martyno Heideggerio filosofija ................................................ 404
IŠ MINTIES IR GYVENIMO Algimantas P. Gureckas — MŪSŲ kelias į Jungtines Tautas ................................ 411 Dalia Kolbaite — Povilas Puzinas ............................................................................ 413 Juozas Girnius — Jurgis Lebedys ............................................................................ 414 Viktoras Gidžiūnas, OFM — Istorikas Antanas Kučas .......................................... 415 Vladas Jakubėnas — Simfoninis koncertas VIII at-kų kongreso metu ................. 416 Algimantas Banelis — Lietuviško (?) vasarnamio projekto konkursas ................. 418 Dr. P. Rėklaitis — Dienoraščiai rašyti Vilniuje XVII ir XVIII a ............................ 420 Viktoras Rimšelis, MIC — Žmogus tarptautiniame tomistų kongrese .................. 421 Jonas Šoliūnas — Iliuzinė iliustracija ....................................................................... 423 Mūsų buityje .............................................................................................................. 424
KNYGOS Antanas Kučas — Spalvotoji Šiluva (St. Ylos knyga) .............................................. 427 Rimvydas Šilbajoris — Lietuvos dabartinė novele .................................................. 428 Viršelio 1 psl. Birutė Zilytė: iš ciklo "Vilnius", 4 psl. — Aldona Skirutytė: Mano ežerėliai (Milano grafikos bienalės aukso medalis) Šis numeris iliustruotas Povilo Puzino, Lijolės Zidonytės ir Alfonso Motiejūno kūrinių nuotraukomis. Be to, H. Radausko, H. Nagio, J. Lebedžio, A. Kučo atvaizdai, P. Puzino autoportretas, simf. koncerto dirigento V. Mari-jošiaus nuotrauka, E. Arbo, A. Kulpos ir J. Okunio vasarnamių projektai
|
Skaityti daugiau...
|
Parašė JULIUS VIDZGIRIS
|
Leninas ir "coca-cola" Kai pasibaigia mugė, belieka tik didžiulė šiukšlių krūva. Juo didesnė mugė — juo didesnis šiukšlynas, juo daugiau darbo šlavėjams ir valytojams. Nejučiomis toks palyginimas iškyla, mąstant apie šįmet vykusi Lenino 100-jų gimimo metinių minėjimą sovietijoje. Juk tai buvo tikra mugė — ir kokia! Pasaulis dar tikrai nematė tokios milžiniško masto propagandinės kampanijos, kurią dvejetą metų vedė totališkai sumobilizuota pasaulinė galybė, jos vergų, sąmoningų ir nesąmoningų talkininkų masės. Smulkmeniškai užplanuotas spektaklis pasibaigė, mugės klegesys baigia nutilti. Bet šleikštulį kelia ne tik pasilikusios šiukšlės, kurias reikia nuvalyti. Šleikštulį dabar kelia pats Lenino vardas ir paveikslas, besaikės reklamos nuvalkiotas, subiaurintas, sušiukšlintas. Čia peršasi kitas palyginimas.
Kai kuriuose pasaulio kampeliuose šiandien galima pastebėti savotišką reiškinį: žmonės mielai malšina troškulį amerikietiškos kilmės gėrimu, bet labai nemėgsta jo pavadinimo. "Coca-cola" kai kam yra tiesiog peikimo, pašaipos, paniekos žodis, kuriuo apibendrintai išreiškiamas neigiamas nusistatymas prieš kai kurias amerikines įtakas. Tokia laikysena atrodo prieštaringa ir negudri, bet tik iš pirmo žvilgsnio. Giliau pažvelgus, nesunku ją suprasti. Ne pats produktas susilaukia pasmerkimo, bet būdas, kuriuo jo etiketė brukama vartotojams, įkyrus reklamavimas kiekviename žingsnyje. Žmonės instinktyviai ginasi nuo sąmonės prievartavimo.
|
Skaityti daugiau...
|
Parašė A. Solženicynas
|
Neseniai Vakarus pasiekė šių metų Nobelio literatūros premijos laureato A. Solženicyno sukurta malda. Pasiekė vad. "samizdato" būdu, be autoriaus žinios. Parašyta 1962 ar 1968. Jos vertimą iš rusų j prancūzų kalbą paskelbė savaitraštis "Le Figaro Littėraire" šių metų spalio 5-11 numery. Išverčiame ją ir mūsų kalbon:
Kaip gera man gyventi su Tavimi, Viešpatie! Kaip lengva man į Tave tikėti! Kai mano protas silpsta ir nebepajėgia suprasti, kai šviesiausi žmonės nemato toliau už dienos galo ir nežino, ką rytoj jie privalo veikti, — Tu man teiki aiškią tikrybę, jog Tu esi ir rūpiniesi, kad nebūtų uždaryti visi vartai į gėrį.
Pasiekęs žemiškosios garbės viršūnę, su nuostaba gręžiuosi į nueitąjį kelią, kurio vienas pats niekada nebūčiau radęs. Nuostabus tai kelias, kuris per neviltį nuvedė mane ten, iš kur galėjau žmonijai perduoti Tavo spindulių atšvaitą. Ir toliau Tu leisi man juos atspindėti, kiek tai būtina. O jei nebeturėsiu laiko, Tu kitus pašauksi šiam uždaviniui.
P. Puzinas Trėmimas į Sibirą (aliejus)
|
Parašė DALIA KUČĖNIENĖ
|
METAXA
Girdžiu, a-tei-na dar vienas ruduo.
Suskamba skambutis. Duris atidarau, — bet nebe tas pats ruduo?
Nauji žodžiai krenta su lapais.
Pernai buvai Kainas, buvau Elektra — o dabar?
Ištiesiu tau ranką, (žinai, kad gimiau be rankų).
Pasveikini mane, ir lauki -- -- -- gerdamas konjaką. — šešioliktoji su tašku! sakai. — ne, be taško! atsakau.
Be taško! Su tašku! Be, su, be . ..
Be taško, krenta dar vienas ruduo.
|
Skaityti daugiau...
|
ŽVILGIS Į H. RADAUSKO POETIKA |
|
|
|
Parašė PRANAS VISVYDAS
|
(Nekrologo vietoje)
Ateityje Henriko Radausko poetika tikriausiai susilauks nuodugnios specialistų analizės. Iki šiol, išskyrus kelias entuziastišas recenzijas ir vieną kitą ilgesnį bendro pobūdžio aptarimą, Radausko stilius dar nesulaukė deramo dėmesio. Pasitenkinama tik tuo pirmuoju įspūdžiu, kurį sužadina jo eilėraščių estetinis paprastumas ir vaizduotės pasakiškas išradingumas. Visi šneka apie strėlės ar fontano pasaką, bet retas susigundo pasvarstyti, kokiu būdu toji pasaka pavirto tikrove. O įsigilinus į Radausko eilėraščių erdvę, paaiškėja, kad jo eilėraščių klasinė forma nėra jau taip paprasta ir vaizduotės prabanga nieko bendro neturi su lengva ornamentika. Imkime nesudėtingą eilėraštį "Oro paštas" (Eilėraščiai, 151): Iš voko mėlyno — tavų akių spalvos — Išskrido lapas, baltas, tartum siela tavo. (O anuomet dangus užgeso ant kalvos Ir debesys nakvoti nutūpė ant klevo.
Tu kažką pasakei, aš kažką pasakiau — Už dangų miegantį, už vakarą tykiau).
O koks vanduo platus, kokia naktis gili! O tu nemoki skrist ir plaukti negali.
Aš nieko nesakau, tu nieko nesakai, Tiktai kaip sniegas byra iš dangaus laiškai.
|
Skaityti daugiau...
|
AITVARO BROLIO NEIŠDAVIAU |
|
|
|
Parašė ALG. T. ANTANAITIS
|
(Gėlės poetui 50-ties metų ir LRD premijos proga)
Pirmą kartą Henriką Nagį sutikau 1939 "Ateities" puslapiuose". Jis rašė eilėraščius. Jis rašė straipsnį (premijuotą) apie S. Nėries poeziją. Jis sėdėjo prie stalo (neryškioje fotografijoje) ir vis rašė. Kai užmerkiu akis, taip jį ir dabar matau neryškioje fotografijoje — sėdintį ir rašantį.
"Pirmą kartą su Henriku susidūriau 'Naujosios Romuvos' puslapiuose, berods, 1939 metais. Perskaičiau jo eilėraštį ir pasakiau sau: 'Čia yra poetas'. Ir nesuklydau, kaip nesuklydau šitaip pasakęs apie S. Nėrį, pirmą kartą perskaitęs jos tą . . . nu, žinai. . . 'Mes išėjom nuogos į rasotą girią — Sidabrinės uogos nuo šakų nusvirę'. Nesuklydau taip sau pasakęs apie Joną Kossu-Aleksandravičių, pirmą kartą perskaitęs jo 'Jaunystę žaliąją užnuodijo'. Nesuklydau nė Henriko atveju ..."
Nesusigriebiau tada Mariaus Katiliškio paklausti: kokį eilėraštį? Taip ir nežinau. Kurį eilėraštį? Gal tą, kuriame poetas prisimena vaikų apsuptą moterį: "Tu eini ramiai ir glostai juos... Tu upė;/ jie upeliai... jie upeliai be krantų". O gal "Didžioji naktis"? . . . Tokia didžiulė buvo ta naktis! Bet Vaiko akys buvo dar didesnės: ir tokios naktys — kaip žuvis gelmėn — jose paskęsta. (Lapkričio naktys, 15)
|
Skaityti daugiau...
|
Parašė MEDARDAS BAVARSKAS
|
Tai atsitiko karo metu sietuvoje. Aš buvau tik ką peržengęs septynioliktus savo gyvenimo metus. Karo siautulyje buvau sunkiai sužeistas. Ligoninės buvo perpildytos. Kadangi mano sužeidimas nereikalavo operacijos, turėjau gerą priežiūrą namuose, kartą ar du dienoje aplankydavo gydytojas, buvo nuspręsta bent laikinai palikti mane namuose tėvų priežiūroje. Vėliau man sakė, kad mano sužeidimas buvo mirtinas, bet aš manau, kad tai buvo perdėta. Tiesa, daugelis tokių mirtinai sužeistųjų mirė, bet kai kurie iš jų tebegyvena ir po šiai dienai.
Šalia karo mūsų krašte siautė šiltinė. Dar nepradėjus gyti mano sužeidimui, vieną dieną gydytojas pasakė, kad sergu vidurių šiltine. Mano padėtis žymiai pablogėjo. Gydytojas įsakė perkelti mane ligoninėn ne dėl to, kad ten mirčiau, bet kad apsaugočiau kitus šeimos narius nuo ligos. Nors niekas netikėjo jokiu pagerėjimu, bet mano motina nenustojo melstis už mane. Gal ji tikėjo stebuklu (kuri motina netiki stebuklu išgelbėti jos vaikui), bet būdama praktiška, ji rūpinosi mano rytojumi, tuo rytojumi, kada mano širdis sustos plakti ir kūnas pradės deformuotis. Žinoma, ji, kaip Zebedie-jaus sūnų motina, neprašė, kad man būtų parengta vieta dešinėje ar kairėje, bet bent kur nors netoliese. Kad užtikrintų tai, ji pašaukė kunigą suteikti man paskutinius sakramentus.
Prisimenu, kunigas buvo senyvas žmogus, bet jauno veido, gal dėl to, kad, per eilę metų tokią daugybę palydėjęs amžinybėn, turėjo su ja bent netiesioginį ryšį. Bet tuo metu jis man atrodė budeliu, kuris atėjo pas mane nutraukti tą tokį dar trumpą mano gyvenimo siūlą, atimti iš manęs Valentiną ir visą mano pirmosios meilės džiaugsmą, kai kiekviena diena buvo pilna laimės ir lūkesčio, kada aš vėl būsiu netoliese jos ir visas pasaulis aplink bus gražus ir šviesus.
|
Skaityti daugiau...
|
MARTYNO HEIDEGGERIO FILOSOFIJA |
|
|
|
Parašė VINCAS VYCINAS
|
III. ŽEMĖ IR DIEVAI Pasaulis yra Heideggerio filosofijoje pagrindinė problema. Kalbėdamas apie žmogų, jis visose trijose savo filosofijos fazėse kalba apie pasaulį. Žmogaus esmė jam tėra tik priemonė prieiti prie pasaulio problemos. Pirmoje fazėje žmogus yra suprantamas kaip buvimas pasaulyje; antrojoje — kaip priklausąs Būties atvirumai, t. y. pasauliui; trečiojoje — kaip klestįs — gyvenąs. Klestėjimą, arba gyvenimą, Heideggeris supranta kaip tausojimą daiktų taip, kad juose puoselėjama žemė, dangus, nemirtingieji (dievai) ir mirtingieji (žmonės). Žemė, dangus, dievai ir mirtingieji yra pasaulio vyksmo uždaik-tiniai elementai. Jie išreiškia pasaulio kaip pasaulio struktūrą.
Tradicinė filosofija pasaulį suvokia kaip daiktų visumą ar sumą. Į pasaulio problemą ji eina per būtybes — per daiktus (aristotelinė ir viduramžių filosofija) ar per žmogų (modernioji filosofija). Gi pagal Heideggerį pasaulis (ar Būtis) yra suvokiama ar žinoma, prieš suvokiant būtybes. Pasaulio nuovoka įgalina būtybių (tiek daiktų, tiek žmogaus) suvokimą. Be pasaulio būtybės negali būti atskleistos ir tuo pačiu jos negali būti pažįstamos.
Pasaulis ir daiktai
Pasaulis visose trijose Heideggerio minties fazėse yra siejamas ne tik su žmogumi (pasaulis visad yra žmogaus pasaulis), bet ir su daiktais (pasaulis yra vieta, kur daiktai randami ar padaromi).
Pirmojoje savo minties fazėje Heideggeris supranta pasaulį kaip nurodymų visumą (Ver-įveisungsganzheit). Daiktas, kaip daiktas, visad yra kam nors: pieštukas rašyti, plūgas arti ir t.t. "Buvimas kam nors", kuris randamas daikto struktūroje, tiesiogiai nurodo kitą daiktą ar daiktus (piūgas nurodo arimą ar dirvą), netiesiogiai, — bet vis dėlto dar pagrindiniau — jis nurodo visumą, arba pasaulį. Tiek plūgas, tiek arimas ar dirva yra prasmingi artojo pasaulyje. Kiekvienas daiktas nurodo šį pasaulį. Artojas žino daiktų prasmę, pažindamas savo pasaulį — visų jo aplinkos daiktų prasmių šaltinį.
|
Skaityti daugiau...
|
Parašė Alf. Motiejūnas
|
Pilka žiemos diena (aliejus)
|
Skaityti daugiau...
|
MŪSŲ KELIAS Į JUNGTINES TAUTAS |
|
|
|
Parašė Algimantas P. Gureckas
|
Kai Baltijos valstybių laisvės klausimas tarptautinėj politikoj grimsta nepralaužiamoj tyloj, jo iškėlimas Jungtinėse Tautose būtų didelis laimėjimas bent tuo, kad Baltijos tautų likimas vėl iš naujo būtų primintas pasaulio viešajai nuomonei. Jau pati mūsų veikla, raginanti šį klausimą kelti, neleidžia jo atidėti Į šalį ir užmiršti. J. Pakalnis savo straipsnyje (š. m. "Aidų" birželio numery) "Jungtinės Tautos ir laisvės byla" teisingai nurodė, kad mums nereikia bijoti eiti į Jungtines Tautas, ir taikliai pastebėjo, kad neapdairu nekritiškai priimti nors ir draugiškų valstybių patarimus, šis straipsnis galėtų būti gera pradžia išsiaiškinti mūsų politikos prielaidas, jei jame, iškeliant Rezoliucijoms remti komiteto veiklą, nebūtų su-ignoruoti kiti keliai į Jungtines Tautas. Šiaip atrodo, kad tik tas komitetas rūpinasi Lietuvos laisvės bylos kėlimu Jungtinėse Tautose. Jei taip, tai kur gi 1965 m. lapkričio 13 d. manifestacija ir žygis į Jungtines Tautas, Antikoloniali-nės lygos apeliacijos i Azijos bei Afrikos valstybes, I Jaunimo kongreso peticija Jungtinėms Tautoms ir dabar besitęsianti, pastovi Batuno veikla? Darosi baugu, kad ir į mūsų žurnalus neįsimestų plačiai pasklidusi mūsų laikraščių praktika ignoruoti ne savos krypties organizacijas, ne savų žmonių vadovaujamą veiklą ir skirtingų nuomonių mūsų visuomenėj pasireiškimą.
Kai RRK kelią į Jungtines Tautas mato tik per JAV vyriausybę ir jos misiją, kiti taip neapsiribojo ir kreipėsi j visas ar kurią nors dalį tos tarptautinės organizacijos narių — valstybių. Tie du keliai visai nesikerta, bet kaip tik vienas kitą papildo. Deja, pas mus Įprasta Įžvelgti priešingybes ir ten, kur jų nėra. Todėl nenuostabu, kad tarp RRK ir Batuno ne tik nėra jokios koordinacijos ir talkos, bet ir iš viso nėra jokių santykių, jie viens kitam lyg visai neegzistuotų.
|
Skaityti daugiau...
|
Parašė Dalia Kolbaitė
|
P. Puzino autoportretas (tušo piešinys)
Trejų metų sukaktis nuo Povilo Puzino mirties (1967.X.22) duoda progos nauju žvilgsniu pažvelgti į dailininko nueitą kelią ir atžymėti jo kaip kūrėjo bei pedagogo nuopelnus.
Dėstęs dailę Kauno meno mokykloje, jis ėmėsi pedagogo darbo ir šiose JAV meno įstaigose: Cattan Rose Art School, Jackson Heights Art Club ir Island Art League New Yorke. Taip pat skaitė paskaitų įvairiuose JAV miestuose amerikiečių visuomenei, dalyvavo pašnekesiuose apie meną per televiziją. 1949-58 buvo "Lietuvių dienų" meno redaktoriumi.
Iš vyresnės kartos atvykusių dailininkų P. Puzinas buvo vienas iš tų, kuris pajėgė atrasti sau vietą vietiniame pasaulyje — galerijose, kolekcijose, būti atžymėtu arti 20 diplomų (jų tarpe 3 medaliais), laimėtais kitataučių dailės parodose.
Kalbant apie P. Puzino kūrybą, galima teigti: nors kai kuriuose sluoksniuose jis figūravo pirmoje eilėje kaip portretistas, ateitis, be abejo, labiau įvertins darbus, kuriuose nebuvo ieškoma įtikti, bet buvo stengtasi save išsakyti širdies kalba.
|
Skaityti daugiau...
|
Parašė Juozas Girnius
|
Prof. dr. J. Lebedys savo šeimoj
Nors jau lengviau galime sekti Lietuvos gyvenimą, vis vien iš tolo sunku orientuotis visose pavardėse, dabar ten sutinkamose. Daugiau dėmesį patraukia tie, kuriuos pažinojome dar iš nepriklausomos Lietuvos metų. Todėl, galimas dalykas, ne visi pajuto, ko šią vasarą netekome, mirus lituanistui prof. dr. Jurgiui Lebedžiui. Jis išsimokslino dar prieš karą, bet mokslinį darbą pradėjo jau po karo.
Jurgis Lebedys gimė 1913 sausio 12 Devynduonių k., kuris yra 7 km į rytus nuo Gudžiūnų, Kėdainių apskrities šiaurinėje dalyje. "Vidurinį mokslą išėjo Panevėžy (baigė mokytojų seminariją). Lituanistikos studijas Vytauto D. un-to humanitarinių mokslų fakultete baigė 1937. Mokytojo darbą pradėjo Utenos gimnazijoj. Pirmuoju bolševikmečiu buvo paskirtas Skuodo gimnazijos direktoriumi. Vėliau vėl grįžo j Utenos gimnaziją. Dvejus (ar vienerius) metus dar dirbo pedagoginį darbą Panevėžio mokytojų seminarijoj.
Gimnazijoj buvo gerbiamas kaip rimtas ir gerai savo dalyką žinąs mokytojas, bet populiarus nebuvo. Mokiniams jis buvo "per sunkus" mokytojas: per daug teikė medžiagos ir ją dėstė "sausai". Laimė, laiku buvo pastebėta, kad tikroji jo vieta ne gimnazijoj, o universitete.
|
Skaityti daugiau...
|
Parašė Administrator
|
Prof. dr. Antanas Kučas (anksčiau Kučinskas), produktyvus istorikas, pasižymėjęs gausiais Amerikos lietuvių istorijos darbais, spalio 14 sulaukė 70 metų amžiaus. Jis gimė Juškų km., Lekėčių vis., Šakių aps., ūkininkų šeimoje. Vidurinį mokslą išėjo Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijoj. Vytauto D. universiteto teologijos - filosofijos fakultetą, pagrindiniu dalyku pasirinkęs istoriją, baigė 1927. Parašęs ir apgynęs disertaciją "Kęstutis — lietuvių tautos gynėjas", 1938 įsigijo istorijos doktoratą.
Baigęs studijas, pradėjo mokytojo darbą. 1927 - 38 mokytojavo Marijampolės marijonų gimnazijoje ir mokytojų seminarijoje. 1938-40 buvo Šiaulių berniukų gimnazijos direktorius, vėliau Kauno V gimnazijos mokytojas ir pagaliau Kauno VI gimnazijos direktorius, kol 1943 kovo 16 vokiečių gestapo buvo suimtas ir išgabentas į Stutt-hofo koncentracijos stovyklą. Karui baigiantis išlaisvintas Pucke, kurį laiką gyveno Varšuvoje, kol persikėlė į Vakarus. Metus pagyvenęs Paryžiuje, 1946 rudenį atvyko į JAV ir nuo 1947 dėstė Scranto-no universitete istoriją ir naująsias kalbas; apdovanotas medaliu "Pro Deo et Universitate" ir pakeltas profesoriumi emeritu, praeitą pavasarį išėjo į pensiją.
Prof. A. Kučas yra labai socialus ir bičiuliškas žmogus. Nors eilę metų dirbo nuošalioj vietoj, vis vien jis aktyviai reiškėsi visuomeniniame lietuvių gyvenime: dalyvavo įvairiuose suvažiavimuose, skaitė paskaitas. Jis nuo jaunystės dienų ateitininkas, Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos narys, šiemet pakeltas į narius mokslininkus. Neprasilenkdamas su savo principais, jis yra draugiškas ir kitaip manantiems. Prie visuomeninio darbo galima priskirti ir jo publicistinius straipsnius spaudoje: Ateityje, Naujojoj Romuvoj, Drauge, Darbininke, Aiduose ir kt.
Didžiausią duoklę dr. A. Kučas savo raštais yra atidavęs istorijai. Dar Lietuvoje mokytojaudamas, perrašė ir pertvarkė prof. J. Totoraičio vidurinių ir naujųjų amžių vadovėlių naujas laidas. Lietuvos istorijon jis įžengė savo disertacija "Kęstutis" (1938, 228 psl.).
|
Skaityti daugiau...
|
SIMFONINIS KONCERTAS ČIKAGOJE |
|
|
|
Parašė Vladas Jakubėnas
|
VIII Ateitininkų kongreso metu
VIII ateitininkų kongresas, įvykęs rugsėjo 4-6 Čikagoje, buvo sujungtas su tikrai neeiliniu įvykiu mūsų muzikos gyvenime — simfoniniu koncertu Orchestra Hali salėje (IX.5). Jį dirigavo Vytautas Marijošius. Orkestrantų buvo 65, kurių beveik visi Čikagos simf. orkestro nariai; šis gi muzikinis vienetas, kaip žinoma, yra vienas geriausių Amerikoje.
Koncerto pirmoji dalis buvo skirta lietuvių muzikai, antroji — L. v. Beethoveno kūrybai, kurio 200 metų gimimo sukaktis šįmet visur minima.
Lietuviškoje programos dalyje žymų įvykį sudarė M. K. Čiurlionio simf. poemos "Jūros" amerikinė premjera. Šis veikalas, parašytas 1904-1907, atstovauja vėlyvo romantizmo bei impresionizmo dvasiai, kuriai tipingas yra didelio orkestro vartojimas ir turtingos, mišrių spalvų orkestracijos. Gal daugiausia dėl to šis kapitalinis M. K. Čiurlionio kūrinys ilgai nebuvo atliktas: tuolaikiniame Vilniuje nebuvo galima sudaryti tokio orkestro. Nepriklausomoje Lietuvoje irgi buvo kliūčių. Simfoninė muzika tik po keliolikos metų pradėjo galioti kaip savarankus muzikos gyvenimo veiksnys; ilgą laiką opera viską dominavo. Valstybės teatras netrukus jau turėjo pilną simfoninio orkestro sąstatą, bet nebuvo vargonų, kurie M. K. Čiurlionio veikale panaudoti kaip orkestro instrumentas. Kaune dažnai viešint dirigentui N. Malko, buvo sumanyta "Jūrą" pastatyti. Kompozitoriui V. Bacevičiui buvo pavesta vargonų partiją Įjungti į kitus instrumentus; buvo perrašyti ir atskirų instrumentų balsai. Per pirmą repeticiją paaiškėjo, kad perrašinėtojas sumaišė kai kuriuos instrumentus. N. Malko nutraukė veikalo repeticiją, pareiškęs: "visų pirma, sutvarkykite balsus". Po keleto metų, artėjant 25 metų sukakčiai nuo M. K. Čiurlionio mirties, buvo vėl susirūpinta "Jūrą" pastatyti, šalia Valstybės teatro tada jau gyvavo ir B. Dvariono organizuojamas beveik pilno sąstato radiofono simf. orkestras. B. Dvarionui ir V. Jakubėnui buvo pavesta patikrinti išrašytus balsus ir V. Bacevičiaus įvykdytą vargonų redukciją. Pasirodė, kad N. Malko repeticiją suardžiusių instrumentų sumaišymų buvo visai nedaug. Kūrinys pagaliau buvo pastatytas 1936.IV.23 Valstybės teatre su jungtiniu Valstybės teatro ir radiofono orkestru, diriguojant Baliui Dvarionui.
|
Skaityti daugiau...
|
LIETUVIŠKO(?) VASARNAMIO PROJEKTO KONKURSAS |
|
|
|
Parašė Algimantas Banelis
|
Dėdami šį kritišką neseniai pravesto lietuviško vasarnamio konkurso vertinimą, tikimės, kad jis paskatins giliau pervertinti ir padiskutuoti nusistatymą, kur ieškoti architektūros ir apskritai meno tautinio savitumo. — Red.
Lietuviškumu taip nesisielio jame nė viename iš menų, kaip architektūroje. Deja, rūpestis daugiausia kyla iš šio komplikuoto statybos meno deramai neperprantan-čiųjų, todėl ir visos jų pastangos iki šiolei lieka bevaisės. Ne tik prie sprendimo, bet ir prie klausimo tinkamo kėlimo nepriartėta per dvidešimt penkeris ar daugiau metų.
Architektūros, kaip ir kitų menų, tautiškumo (tautinio savitumo) klausimas yra visiškai galimas. Jis yra prasmingas, tačiau tik tada, jeigu sprendžiamas pagal dabarties reikalavimus. Mes gi mažiausiai pusamžį pavėluotai tebe-svajojame apie klasikiniam.gotiš-kam ar kitiems tolygų "lietuvišką stilių". Moderniai architektūrai jau galutinai įsitvirtinus visame pasaulyje, niekas nebesikėsina stilius kurti — jie palikti istorijos knygoms ir išlaikymo vertų pastatų restauracijoms. Įmanoma, — ir, manau, reikia, — ieškoti tautinio statybos pobūdžio, atsiremiant į krašto klimatą, gamtovaizdį, šiandienines medžiagas ir techniką, gal būt, ir istorinį palikimą. Taip, kaip, pavyzdžiui, išskiriame suomių ar japonų architektūrą.
Mėginimas išeivijoje atkurti prisiminimus tradicinės statybos, kuri nors išeivių jausmus ir patenkintų, vis dėlto lieka tiktai suvenyriniu produktu. Architektūra jo vadin'i negalima, kaip architektūra nelaikome Ukrainos cerkvių imitacijos Amerikoje. Tai, rodos, pakankamai aiškiai pastebėjo dar 195B "Aiduose" rašęs dr. J. Gimbutas. Vis dėlto architektūros kritikais berijaučiantieji ir kai kurie, pavadinkime, poparchitektai tebegamina straipsnius ir tebestato "lietuviškos architektūros šedevrus" propagandai įtikėjusiems geros valios užsakytojams.
|
Skaityti daugiau...
|
DIENORAŠČIAI RAŠYTI VILNIUJE XVII IR XVIII AMŽIAIS |
|
|
|
Parašė P. Rėklaitis
|
Miesto praeities palikimas: įvairūs aktai (nuosavybės, teisminiai ir kitokį) — sausi ir fragmentarūs, materialinės kultūros paminklai, kartais įdomūs savo formomis — nebylūs. Gyvenimas, iš kurio tie reti paminklai išaugo, lieka paslaptimi. Spalvingesnių praeities bruožų perteikia labai retais atvejais išlikę dienoraščiai ir atsiminimai. Prieš metus pasirodė du tokie buv. Vilniaus gyventojų mažai žinomi raštai:
1. Maciej VORBEK - LETTOW : Skarbnica Pamięci. Pamiętnik le-karza krola Wladyslawa IV. Opra-cowali E. Galos i F. Mincer pod red. naukov.a Wl. Czaplinskiego. Zaklad Nar. im. Ossolinskich 1968, XXVII +327 p., 10 pav. Motiejus Vorbek-Lettow gimė 1593. II. 12 Vilniuje. Mokėsi Vilniuje prie ev.-liut. bažnyčios ir jėzuitų akademijoje, Karaliaučiuje ir Dancige; Pacų tarnyboje apkeliavo Vakarų Europą, Paduvos universitete baigė medicinos studijas, Vilniun 1616 sugrįžęs vedė; 1618-1635 tarnavo gydytoju prie Kristoforo Radvilo, Lietuvos didžiosios kunigaikštijos didžiojo etmono, gydytoju. 1635-1648 buvo karaliaus Vladislovo IV dvaro gydytoju ir ekspertu Lietuvos reikalams, o taip pat Lietuvos didžiosios kunigaikštijos iždo pareigūnu. Jo atsiminimų stambus rankraštis išliko Krokuvos Čartoriskių bibliotekoje, šie atsiminimai nuo 1646 pereina į dienoraščio formą; jų turinys — daugiau politinio-karinio pobūdžio. Įdomus 1610 Vilniaus miesto gaisro ir 1655 metų įvykių aprašymas, kai Maskvos kariuomenė artėjo prie Vilniaus. Gynimui pairus, autorius su kitais miestiečiais paskutiniu momentu pabėgo į Karaliaučių. Sumini visas bėgimo sustojimų vietoves — per Nemuną persikėlę prie Jurbarko, Prūsų sieną perėjo prie Vištyčio. Su namais Vilniuje žuvo jo turtinga biblioteka. 1657 sugrįžo Lietuvon, gyveno savo dvare. Mirė 1668. Vorbekai kilimo buvo vokiečių riteriai nuo Rūgeno; vienas protėvis Reimar (m. 1351), grįžęs iš Ordino žygio prieš Lietuvą, gavo prievardę "Littauer", arba "Lettow' (lietuvis). Vorbekai vėliau nusigyveno. Autoriaus tėvas Matas XVI a. atvyko į Vilnių kaip Žygimanto Augusto gydytojo tarnas, bet vėliau, vedęs savo pono našlę Vilniuje, praturtėjo. (Beje, iš tos pačios giminės yra žinomas vokiečių generolas Paul von Lettow - Vorbek, 1914-1918 narsiai kovojęs Afrikoje.)
|
Skaityti daugiau...
|
ŽMOGUS TARPTAUTINIAME TOMISTŲ KONGRESE |
|
|
|
Parašė Viktoras Rimšelis
|
Romoje rugsėjo 7-12 vyko VII tarptautinis tomistų kongresas. Jo tema buvo žmogus. Kongreso darbai pagal temas buvo padalyti į tris sekcijas. Pirmoje sekcijoje buvo svarstoma žmogaus kilmė, jo vieta būties tikrovėje, jo paskirtis; antroje sekcijoje — racionalinės antropologijos klausimai: žmogiškosios prigimties vienybė, kūnas ir siela, nuo kūno atsiskyrusi siela; trečioje sekcijoje — gelmių ir pasąmonės psichologija. Kiekvieną dieną buvo trys bendros paskaitos ir 32 pranešimai įvairiose sekcijose tuo pačiu metu keturiose salėse.
Daniėlou apie žmogaus prigimties problematiką
Vadinamame Palazzo della Can-celleria kongresas atidarytas su himnu į Šv. Dvasią. Įžanginę kalbą tarė kardinolas M. Browne, šv. Tomo akademijos pirmininkas. Priminė, kad akademija, pop. Leono XIII įkurta 1879 spalio 15, išliko iki šiai dienai ištikima savo paskirčiai: puoselėti ir skleisti šv. Tomo mokslą.
Paskaitos vyko įvairiomis kalbomis (lotynų, italų, prancūzų, anglų, vokiečių, ispanų). Įžanginę paskaitą prancūzų kalba skaitė kardinolas J. Daniėlou tema: ar yra žmogiškoji prigimtis? (Y a-t-il une nature humaine?) Jis stengėsi trumpai nušviesti, kad žmogaus prigimtis negali būti sutapatinta su kultūra, socialiniu gyvenimu ir pasaulio istorija. Mūsų laikų kultūrinė krizė pirmiausia kyla iš to, kad žmogaus dvasia, apsvaigusi techninių mokslų laimėjimais, bando tuos pačius jų metodus pritaikyti visose kitose srityse. Taip filosofija, literatūra, istorija yra verčiamos tapti sociologija, psichologija ir filologija. Galimas dalykas, kad mes su tokia aukšta kultūra šiandien rizikuojame įstrigti į naują grėsmę. Nors šių dienų technika yra žmogiškojo genijaus išdava, tačiau ji gali atsigręžti prieš pačią jo prigimtį, jei žmogus negalės jos sukontroliuoti.
|
Skaityti daugiau...
|
Parašė Jonas Šoliūnas
|
Nesulaukus kongreso aprašo iš tų, kurie buvo pažadėję, pereitame numeryje teko jj aprašyti, remiantis spaudos duomenimis, papildytais žodine poros dalyvių informacija. Vis dėlto norint pateikti kongreso įspūdžių apibendrinimą paties jo dalyvio žodžiais, buvo kreiptasi į "Ateities" redaktorių J. šoliūną. Iš jo sulauktus kongreso įspūdžius ir dedame. Tai gana kritiškas kongreso įvertinimas, bet plaukiąs iš neabejojamai nuoširdaus rūpesčio, kad ateitinin-kija nesibaimintų gilesnio angažavimosi dabarties klausimams. — Red.
"Most people haven't got the Rosenbergs' guts. They just climb out for a while, take a good look around, get scared and decide it's too tough and climb down again. They play safe. But the people who play safe don't change any-thing — they just sit tight and wait for someone else to change it. Do you think that's what you and I are for — just to play safe and wait?" — taip kalba vienas romano veikėjų, svarstančių antisemitizmo problemą Kanadoje, Gwenthalyn Grabam — romane "Earth and High Heaven", p. 219.
Jei kas mane rimtai paklaustų apie neseniai praėjusio VIII ateitininkų kongreso bendrą įspūdį, turėčiau panašiai tos kanadietės lūpomis kalbėti. Kongrese, tame didžiajame karnavale, buvo visko: literatūros, muzikos, posėdžių, valgių ir nugėrimų. Tepasigedome tik vienui vienintelio dalyko — ateitininko užsiangažavimo nūdieniniam gyvenimui. Skausmai spaudžia širdį, kai pagalvoji, kaip atei-tininkija, besirūpindama kasdienine duona, užmiršo tai, dėl ko ji atsirado.
|
Skaityti daugiau...
|
Kanados valstybinėj bibliotekoj (National Library of Canada) Ot-tawoj atidarytas lietuviškų knygų skyrius. Per 1000 knygų šiam reikalui surinko Kanados LB Kultūros komisija, pirmininkaujama dr. Marijos Ramūnienės. Atidarymo iškilmėse X. 24 dalyvavo dr. Guy Sylvestre (kultūros viceministras ir bibliotekos direktorius) ir kiti valdžios atstovai. X.25-30 vyko dovanotųjų knygų paroda, kurią puošė ir A. Tamošaitienės kilimai. Bibliotekos pranešime spaudai pažymima, kad šia dovana Kanados lietuviai atžymi 400 metų sukaktį nuo pirmosios akademinės bibliotekos įkūrimo Vilniuje (It is four centuries since the first academic library was established at Vilnius, the capital of Lithuania iri 1570. Nine years later, in 1579, the Vilnius University was established. This became an important centre of learning in Eastern Europe).
— Encyclopedia Lituanica leidimui ištesėti ir paspartinti sudarytas redaktorių kolektyvas: pirmąjį tomą suredagavęs S. Sužiedėlis baigia II tomo (D-J) rengimą ir lieka tolesniųjų tomų darbo koordinatoriumi, V. Rastenis talkina baigti II tomą ir redaguoja III tomą (K-M), dr. J. Jakštas redaguoja IV tomą (N-R), dr. A. Kučas — V tomą (S-T), dr. J. Puzinas — VI tomą (U-Z); A. Landsbergis redaguoja visų dar neišleistų tomų literatūros, teatro ir dailės skyrius; kalbinis redaktorius stilistas nuo I tomo yra prof. R. Sealey. Numatoma leidimą baigti 1973. Leidėjas J. Kapočius ir redakcija kreipiasi į visuomenę su prašymu: 1. "Asmenys, kure jaučiasi turį tai ar kitai temai nušviesti duomenų, šia proga kviečiami painformuoti apie tai S. Sužiedėlį arba atitinkamo tomo redaktorių", "2. dabar, kai angliškosios lituanistinės enciklopedijos rengimo darbas jau suorganizuotas taip, kad įmanoma gana apytikriai ir gana realistiškai numatyti to darbo atlikimo terminų tvarkraštį, atėjo laikas ir visiems pritarėjams savo pritarimą irgi sukonkretinti ir imtis Encyclopedia Lituanica nebeatidėliojant užsisakyti ar užsakyti, kas yra kam ją numatęs". Adresas: Encyclopedia Lituanica, 361 W. Broadway, P. O. Box 95, So. Boston, Mass. 02127.
M i r t y s. — Židikuose rugsėjo 6 mirė Sofija Pečkauskaitė, sulaukusi 91 metų amžiaus. Ji saugojo sesers Marijos Pečkauskaitės palikimą, kurį dabar perėmė Mažeikių kraštotyros muziejus. Jų gyventame name numatoma įkurti memorialinį muziejų.
|
Skaityti daugiau...
|
Parašė Antanas Kučas
|
Stasys Yla: ŠILUVA ŽEMAIČIŲ ISTORIJOJE — Reformacija ir Restauracija. "Krikščionio gyvenime" knygų serijos nr. 4, Bostonas, 1970. Kieti viršeliai, nemaža iliustracijų, 295 psl., kaina 5 dol.
Autorius įvade sakosi: "Nekartą teko sklaidyti leidinius apie žymesnes vietoves ir šventoves kituose kraštuose. Kildavo pavydus klausimas, kodėl panašių leidinių neturime mes? Ko mums trūksta — žmonių, medžiagos ar akstinų imtis darbo?" šis "pavydus" klausimas autoriui knietėjo ne apie ką kitą, kaip apie Šiluvą, kuri per šimtmečius Marijos Gimimo šventėje, rugsėjo 8, sutraukdavo tūkstančius maldininkų. Poetišką autoriaus širdį viliojo ir Šiluvos grožis: "Apsupta miškų, Šiluva ir Šiandien nenustoja specifinio kolorito, kuris išsiskleidžia vos pastebimais spalvų persiliejimais, greit kitėjančiais šešėliais ir šviesomis. Bendras Šiluvos apylinkių vaizdas, žiūrint nuo kalvos, kur stovi bažnyčia, kelia jūros prisiminimą — tartum būtų jūros bangavimas" (18 p.). Ar reikėtų stebėtis, kad Šiluvos dvasinis ir gamtinis grožis nuviliojo už plačiųjų Atlanto vandenų žymų mūsų sielovados atstovą į Vatikano archyvus ir garsias Romos, Vienos, Mūncheno ir Paryžiaus bibliotekas paieškoti tuose lobynuose žinių apie Šiluvą, nertis į istorinius labirintus? Jo 1957 m. rudens kelionė Europon pratį-so į devynis mėnesius, o antroji (1965) jį sulaikė Romoje pusantrų metų, papildant ir naujai redaguojant bendrinę Šiluvos istoriją, atsižvelgiant į platesnę Žemaičių buitį.
Tų kelionių išdava yra is kruopštus kun. Stasio Ylos veikalas, mus nuvedąs į Vytauto laikus ir į pačią Žemaitijos širdį, vaizduojąs ambicingus politikus bei karo vadus, latifundijas auginančius didikus bei bajorus, kultūrininkus bei švietėjus, aukštuosius bažnyčios dignitorius ir jų talkininkus — dvasiški ją bei vienuolius. Visa tai supinta į margą kelių šimtmečių gyvenimą iki XVIII a. pradžios.
|
Skaityti daugiau...
|
LIETUVOS DABARTINĖ NOVELĖ |
|
|
|
Parašė Rimvydas Šilbajoris
|
Lietuvių tarybinė novelė. Redakcinė komisija: J. Baltušis, J. Mikelinskas, A. Pocius, M. Sluckis, A. Zalatorius. Sudarė A. Zalatorius. Vilnius, Vaga, 1969. 463 psl.
Savo įžanginiame žodyje A. Zalatorius rašo apie novelę, kad "joks kitas žanras nebuvo ir nėra taip nuskriaustas visuomenės dėmesio, kaip šis". Paskaičius visą rinkinį, kuriame telpa net keturiasdešimt autorių, susėdusių gražiai, pagal amžių, kaip pas tėvuką prie skobnių, galima suprasti, kodėl skaitytojai neskuba pas juos į svečius. Priežasties ieškotina kaip tik ten, kur pats Zalatorius mato novelės nuopelnus: "joks kitas žanras taip sąžiningai, intensyviai ir kruopščiai neatliko besiformuojančių žmonių santykių, mąstysenos, papročių ir konfliktų žvalgybos, kaip tai atliko novelė". Išeitų, kad ne ten žvalgytasi: ieškota ne pačios novelės, kaipo savarankiškos meno apraiškos, išsiskleidimo galimybių, bet gyvenimo tikrovės, kuri tik sudaro meno kūriniui žaliavą, kruopštaus aprašymo. Bandyta meno priemonėmis spręsti uždavinius, kurie priklauso tik pusiau arba pseudomeniniam žanrui, būtent reportažui. Sovietinę lietuvių novelę, matyt, daugiau negu kitus žanrus slegia dar iš rusų, iš Bielinskio filosofijos, atėjusi pažiūra, kad menas yra tik netobula tikrovės imitacija. Užtat nelabai ir įdomu skaitytojui žiūrėti į nublankusius savo paties gyvenimo pėdsakus baltam popieriaus lape.
|
Skaityti daugiau...
|
Parašė rRed.
|
Dr. Kostas R. Jurgėla: LIETUVOS SUKILIMAS 1862-1864 METAIS. Išleido J. Kapočius Bostone 1970. Kieti viršeliai, 720 psl., kaina 10 dol.
Stefanija Rūkienė: GRĮŽIMAS Į LAISVĘ. Sibiro tremties užrašai. II dalis. Mecenatas ALTS St. Louis skyrius ir jo nariai. Išleido Viltis Clevelande 1970. 527 psl., kaina 5 dol., kietais viršeliais 6 dol. Iliustruota nuotraukomis ir V. Stankuvienės piešiniais.
Antanas Gintneris: LIETUVA CARO IR KAIZERIO NAGUOSE. Atsiminimai iš I pasaulinio karo laikų 1814-1918 m. Išleido mecenatai ir garbės prenumeratoriai, Čikaga 1970. Kieti viršeliai, 508 psl., kaina 5 dol. Platintojas: A. Gintneris, 3221 W. 61 Street, Chicago, 111. 60629.
|
Skaityti daugiau...
|
LEIDĖJAI Į SKAITYTOJUS Baigiantis metams, Aidų leidėjai — pranciškonai — nori atskleisti savo rūpestį skaitytojams. Skaitytojai yra žurnalo gyvybės saugotojai ir leidėjų artimiausi talkininkai. Su jais miela atvirai kalbėti.
Aidai Amerikoje jau eina 21 metus. Eina be sutrikimų tiek redakciniu, tiek įinansiniu atžvilgiu. Dirstelėjus į praeitį, kai mūsų žurnalui buvo pranašaujamas labai trumpas amžius, 21 metai Amerikos sąlygose atrodo tikras laimėjimas. Jis teikia džiaugsmo leidėjams, redaktoriams, bendradarbiams ir skaitytojams. Tokio amžiaus sulaukta visų bendru triūsu.
Leidėjai nevargino lietuviškų šelpimo institucijų įinansinės paramos prašymais Aidams. Stengtasi išsilaikyti savom jėgom labiausiai iš prenumeratos mokesčio. Praėjusiais metais prieita prie kritiško liepto galo, nes smarkiai pakilo spausdinimo medžiagos ir darbo kainos. Tai buvo atviriausiai atskleista lietuvių visuomenei. Norint išsaugoti žurnalo gyvybę prenumeratos mokestis pakeltas iki 10 dol. metams.
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
|
|
|