Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
1970 m. 10 gruodis
AUKLĖJAMOJI MEILĖS JĖGA MARIJOS PECKAUSKAITES BELETRISTIKOJE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė KONSTANTINAS GULBINAS   

Daug nesigilindami į meilės esmę, galime pasakyti, kad šiuolaikinėj kalboj meilės žodis turi ketveriopą prasmę. Pirmiausia tuo žodžiu suprantama seksualinė sritis, kurios pavyzdžius vis iš naujo iliustruoja bulvarinė spauda. Kitokio pobūdžio meilės samprata glūdi dviejų skirtingų lyčių žmonių nusistatyme sukurti šeimą. Pastarajai sampratai priešpastatoma vadinama "platoniškoji meilė", kuri — mūsų laikais — suprantama kaip dvasinis dviejų skirtingų lyčių asmenų ryšys, nusistačius jį dvasinėj plotmėj ir išlaikyti.

Šitos trejopos meilės sampratos pagrindu, be abejo, yra žmogus, tiktai pirmu atveju dėmesys yra sukauptas į juslinį potraukį, trečiuoju — į dvasinį pradą, o antruoju prileidžiama, kad žmogus nėra nei tiktai gaivališkas gyvis, nei gryna dvasia, bet darnus abiejų pradų junginys. Nors ir kaip skirtingi tie meilės — žmogaus požiūriai bebūtų savyje, visus juos sieja viena bendra savybė, kad jie lieka užsidarę žmogiškos prigimties ribose.

Tačiau ir šitos ribos paprastai dar siaurinamos, nekreipiant dėmesio į tėvų meilę vaikams ir atvirkščiai. Visai jau nekalbama apie ketvirtą meilės prasmę — klausimą, kas yra gi-
--------
Šiemet (VII.24) sukako 40 metų nuo M. Pečkauskaitės mirties. Šiuo rašiniu ją ir paminime. Autorius Munste-rio un-te 1968 yra apgynęs disertaciją apie M. Pečkauskaitę kaip pedagogę.
-------
liausiąs meilės šaltinis ir kaip ji pasiekia pilnatvę. Tai ta meilės prasmė, apie kurią kalba Naujasis Testamentas. Šitas meilės sritis, apleistas ne tik bulvarinės spaudos gamintojų, bet ir daugelio rašytojų, kaip tik ir atrandame Marijos Pečkauskaitės beletristikoje.
Skaityti daugiau...
 
Mykolas Krupavičius 1885.X.1 - 1970.XII.4 PDF Spausdinti El. paštas
Vos spalio numeryje paminėjome prel. Mykolo Krupavičiaus 85 metų sukaktį kun. V. Bag-danavičiaus žvilgiu į jo veiklos idėjinius pagrindus. Vienam numeriui tepraslinkus, šįkart jau tenka apgailėti jo nebegrįžtamąjį iškeliavimą amžinajam atilsiui. Prel. M. Krupavičius mirė Čikagoje gruodžio 4 dienos popietę.

Kunigo ir politiko pašaukimai aplamai nėra lengvai suderinami. Bet velionio asmenyje jie darniai sutapo. Per visą savo ilgą gyvenimą prel. M. Krupavičius liko kunigas be pasaulietinių dėmių. Politinis gyvenimas neapnešė jo kunigystės dulkėmis. Priešingai, krikščioniškasis idealizmas gaivino ir taurino jo politinį darbą.

Prel. M. Krupavičiaus valstybingumo pagrindams atskleisti kun. V. Bagdanavičius įžvalgiai nukreipė dėmesį į jo veikalą "Kunigas Dievo ir žmonių tarnyboje" (1960). Prel. M. Krupavičiui būti krikščioniui reiškė būti demokratui, o būti demokratui reiškė tarnauti liaudžiai. Todėl ir savo vadovaujamus Lietuvos krikščionis demokratus jis vairavo socialiai pažangia linkme. O kadangi ši partija turėjo daugumą besikuriančioj Lietuvoj, tai pažangi jos linkmė tapo ir nepriklausomos valstybės pagrindu. Epochinės reikšmės visų pirma turėjo žemės reforma, tad jai ryžtingai įvykdyti prel. M. Krupavičius buvo pats ėmęsis vadovauti žemės ūkio ministerijai (1923-1926).
Vėl į aktyvų politinį darbą jis grįžo tautos katastrofos metais ir ištisą dešimtmetį (1945-55) vadovavo Vyriausiam Lietuvos išlaisvinimo komitetui. Didelis jo šio meto nuopelnas, užsienio lietuvius sutelkiant į Pasaulio lietuvių bendruomenę. Idėjinius jos pagrindus prel. M. Krupavičius išdėstė leidiny "Lietuviškoji išeivija" (1959).

Pastarasis jo veikaliukas — tikras idealistinio patriotizmo manifestas. Ką prel. M. Krupavičius skelbė, tą ir vykdė, visur likdamas tautinės atsparos gyvu pavyzdžiu. Ir savo antkapiui testamente parinko iš šv. Augustino žodžius: Lietuvi, tebūnie Tau pirmaisiais tėvas ir motina, bet virš jų tebūnie Tau Tavo Tėvynė Lietuva".


 
Vitražu menas grįžta gyveniman PDF Spausdinti El. paštas
Parašė JONAS DAINAUSKAS   
Dailininkė Bronė Jameikiene, garsių meno profesorių Gustav Ecke ir Jean Charlot mokinė, atkreipia dėmesį ne tiktai savo originaliu kūrybiniu veidu, bet ir reta specialybe — ji kuria vitražus. Stiklas nėra nei lanksti, nei patogi išraiškos priemonė. Jis yra trapus, kaprizingas, priklausąs nuo šviesos šaltinio. Kas dirba su stiklu, žino, kad šioje srityje kūrėjui tenka nueiti ilgas kelias, kol idėja tampa apčiuopiama tikrove.

Dailininkę Jameikiene radau studijoje skaldančią colio storumo spalvoto stiklo luitą. Dėmesį atkreipė tas skaldomas stiklas, jo ypatybės, savitumai ir ribotumai. Iš karto užklausiau dailininkę:
— Koks skirtumas tarp paprasto spalvoto stiklo ir skaldyto stiklo? — Pirmiausia skirtumas glūdi storyje. Storas stiklas praleidžia šviesą sodriau ir turtingiau, todėl ir spalva gaunama daugiau niuansuota, subtiliai įvairuojanti moduliacijomis. Apskaldytas stiklas žėri. Gerai apšviestas jis dega. Jei jo briaunas tinkamai "aptašome" ir gerai apšviečiame, jis sublizga kaip "brangakmenis".
— Daugumai pažįstamas klasikinis vitražas, padarytas iš plono spalvoto stiklo. Kokia jo istorija? — Turime žinių, kad Europoje jau VIII a. stiklo gabalėliai buvo pradėti jungti švino juostelėmis. IX a. buvo pradėtas vartoti jau ir spalvotas stiklas. Spėjama, kad vitražas buvo pradėtas kurti juvelyrų jau naudojamų spalvotųjų brangakmenių įtakoje. Pradžioje buvo jungiami tik geometrinių formų stiklo gabalėliai, vėliau — ornamentiniai motyvai, pagaliau išsivystė figūrinės ir vaizdinės kompozicijos. Vitražo gausus vartojimas bažnyčiose lengvai suprantamas: jis puošia pastato vidų ir savo vaizdine poezija sukuria savotišką atmosferą, sukeliančią mistinę nuotaiką. Savo meninį tobulumą ir techninio atlikimo viršūnę vitražas pasiekė viduramžiais. Vitražas tapo tarsi architektūrinio atbaigtumo paskutinis žodis, visam erdvės formavimui duodamas specifinę nuotaiką ir lyg pridėtinį matavimą. Žinoma, vitražai, ypač gotiniai, turėjo ir praktinę paskirtį, būtent, vaizdiniu būdu neraštingam žmogui perduoti biblinius į-vykius ir konkretizuotas tikėjimo tiesas. Girdėjau filosofą Aldou Huxley entuziastiškai atsiliepiant apie vitražų įtaką ano meto tikintiesiems: "Tada bažnyčiose būdavo pastatytos dvi aukų dėžutės: viena — vargšams, kita — vitražams, ir kada pirmoji dėžutė paprastai būdavo apytuštė, antroji — pilnutėlė"!
Skaityti daugiau...
 
Eilėraščiai PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Vladas Šlaitas   
L Y J A N T

Kiekvieną liūdną nusiteikimą
arba kiekvieną nusiminimą
turiu paversti į džiaugsmą
ir,
gal būt,
ne į džiaugsmą,
tik į taikingą ir palaimingą nusiteikimą,
kuris primena ramų ir saldų rožių dvelkimą.
O
šventoji Veronika!
Būtų gera, kad taip galėčiau rudenio dieną
lietui lyjant, surasti tavo meilės skarelę.

MEILĖS OBELISKAS

Tu man buvai daugiau nei miesto sodas.
Daugiau nei medžiai vasaros danguj.
Tu man buvai kaip saulės pasirodymas
virš miesto sodo vasaros danguj.


Dabar graudus ruduo. Dangus pablyškęs.
Esu svetur. Be sodo. Be namų.
Bet tu likai kaip meilės obeliskas
virš miesto sodo vasaros danguj.
Skaityti daugiau...
 
DINAMIŠKO SUBJEKTYVIZMO FILOSOFIJA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė JUOZAS L. NAVICKAS   
Hėgelis dvišimtmetinės sukakties perspektyvoje

1. Hėgelio minties aktualumas
Prieš du metus marksistai, leninistai, sovie-tologai ir tie, kurie seka dialektinio materializmo raidą ir jo vis stiprėjantį poveikį, nepraleido progos nepaminėję K. Markso (1818-1883) 150 metų gimimo sukakties. Tačiau pastarąją sukaktį neabejojamai nustelbia šiais metais minima Hėgelio (1770 - 1831) dvišimtinė gimimo sukaktis. Žinoma, ne dėl to, kad lemiamos reikšmės čia turėtų apvalus metų skaičius, bet greičiau todėl, kad Marksas iš Hėgelio filosofijos sėmėsi ne tik savo kūrybai inspiraciją, bet taip pat iš jos skolinosi savo teorijai pagrindines sąvokas ir dialektikos principus. Gal kaip tik dėl šios artimos giminystės marksizme galima pastebėti savotišką paradoksą ir įtampą, nes Markso šalininkai, N. Lobkowicz teigimu, stengiasi pasilikti radikaliais materialistais ir kartu siekia Hėgelio metafizikos aukštumų.1

Netenka abejoti, kad gili ir sudėtinga Hėgelio filosofija yra verta rimto dėmesio ir, gal būt, naujo nušvietimo bei įvertinimo. Tačiau apie kurį Hėgelio filosofijos aspektą reikėtų kalbėti šios sukakties proga? Yra aišku, kad ribotos apimties straipsnyje būtų keblus uždavinys pateikti hegelinės sistemos santrauką. Jei ir pasisektų tokią enciklopedinio formato santrauką parūpinti, abejojame, kad telegramiškai trumpas konspektas turėtų iš viso kokios aktualesnės reikšmės skaitytojui, besidominčiam konkrečiomis dabarties problemomis. Taip pat nesiryžtame sustoti prie kurios specialios hegelinės problemos, nes toks pasirinkimas neišvengiamai vestų į detalizuotą nagrinėjimą, kurį būtų sunku suprasti, ypač su Hegeliu visai ne-susipažinusiam. O vis dėlto nenorime rašyti paviršutiniškai ir šį paviršutiniškumą dangstyti nuobodžiais superlatyvais, nuolat kartodami, kad Hėgelis buvo giliausias ir genialiausias mąstytojas. Todėl pagrindine straipsnio gaire renkamės Hėgelio reikšmingumą dabarties mąstymui, norėdami atkreipti dėmesį į tas filosofo įžvalgas, kurios atliko svarbų vaidmenį moderniosios filosofijos išsivystyme ir kurios tebėra aktualios dabarties filosofiniuose svarstymuose.
Skaityti daugiau...
 
TĖVIŠKE HOELDERLINO POEZIJOJ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ALF. ŠEŠPLAUKIS   
Pirmiausia žvilgterkim į Hoelderlino gyvenimą ir kūrybą, kiek tatai susiję su mums rūpimu klausimu — tėviške jo poezijoj.

Kilęs iš Lauffeno, kuris yra tarp Heidelbergo ir Stuttgarto, palei Nekarą, Hoelderlinas augo supamas žavingo švabų gamtovaizdžio. Į tėviškę, kurios klimatas bemaž primena Italijos klimatą, Įaugo, kaip sako J. Nadleris, visais savo nervais, visais jausmais. Dėl to ir tėviškės gamta Hoelderlino poezijoj atsispindi visais spalvų niuansais ir ataidi visais klimato tonais.

Anksti netekęs tėvo ir patėvio, buvo pietis-tiškai auklėjamas motinos ir senelės. Greičiau iš meilės motinai, kaip iš pašaukimo, Tuebin-gene 5 metus studijavo teologiją kartu su būsimaisiais filosofais Schellingu ir Hegeliu, kurie turėjo įtakos vėlesniajai poeto kūrybai. Jausdamas didesnį poeto kaip dvasininko pašaukimą, iš seminarijos išstojo. Be to, jį labiau traukė pedagoginis darbas. Šileriui tarpininkaujant, gavo namų mokytojo vietą Frau v. Kalb namuose Tūe-ringijoj, vėliau Frankfurto bankininko Gontardo namuose, kur artimai susidraugavo su jo žmona Susette. Tai jo kūrybos Diotima, kuriai paskyrė nemažą savo poezijos dalį. Dar anksti, mokykloje bebūdamas, Hoelderlinas buvo susižavėjęs antikiniu graikų pasauliu. Diotima jam kaip tik buvo to heleninio pasaulio grožio ir harmonijos įsikūnijimas. Kai dėl nesusipratimų turėjo ją palikti, atsiskyrimą skaudžiai pergyveno, ir tatai žymiai prisidėjo prie jo dvasinės pusiausvyros praradimo.

Dar kurį laiką mokytojo darbą dirbęs Šveicarijoj ir Prancūzijos Bordeaux, Hoelderlinas vis labiau buvo reikalingas motinos paguodos ir ją kasmet aplankydavo tėviškėj. Iš to meto yra atsiradęs ne vienas poeto apsilankymo tėviškėj ciklas. 1802 paskutinį kartą aplankė ją dar sveikas, o nuo 1806 jau buvo visiškas psichinis ligonis.
Skaityti daugiau...
 
Lietuvio ateitis Australijoj PDF Spausdinti El. paštas
Parašė DR. A. V. STEPANAS   
Jaunimo žodis iš Australijos

Individualaus lietuvio ateitis svetur priklauso grynai nuo jo subjektyvaus, asmeniško apsisprendimo "būti ar nebūti lietuviu?" Apsisprendęs teigiamai, jis stengsis išlaikyti lietuvybę savyje, savo vaikuose, savo aplinkoj. Jis bus "aktyvistas". Apsisprendęs neigiamai, jis be jokių sąžinės skrupulų leis lietuviškai dvasiai nejučiomis išnykti iš savęs ir savo aplinkos. Jis taps "pasyvistu", arba "tautiniu nihilistu". Tai yra faktas: asmuo pats apsisprendžia tautai.

Jei tautiškumo klausimas toks aiškus, kodėl jis taip dažnai keliamas? Tai daroma ne dėl to, kad dalykas būtų neaiškus. Rimtą rūpestį kelia aiškiai matomas lietuvio svetur nutautimas (tiek seno, tiek jauno). Jo ateitis svetur kaip lietuvio yra labai tamsi, jei ne beviltiška. Tai problema, tiesiog — krizė!
Nesu visuomeninių mokslų žmogus. Bet ta problema man giliai rūpi: kaip lietuvis idealistas noriu panagrinėti šios problemos priežastis (labai aiškias, net paprastas) ir pateikti keletą pasiūlymų ateičiai.

Daugumą lietuvių Australijoj sudaro minėti pa-syvistai. Jiems trūksta pozityvaus tautinio apsisprendimo. Asmeninis pasišventimas remti lietuvišką bendruomeninę veiklą savo darbu (ir net savo pinigu) jiems per sunkus. Ne jiems tai rūpi! Ne jiems šventa tėvų pareiga auklėti savo vaikus lietuviškai. Dr. Spock ir kiti laisvę skelbiantys pedagogai, atrodo, davė jiems "išrišimą" nuo savo pareigų. Su žodžiu "neįmanoma!" jie nuramina savo sąžines ir plačiąja prasme dingsta lietuviškoms kolonijoms. Kartu dingsta jų vaikai. Dingsta ir aktyvistų nuotaika dirbti didėjantį nedėkingą darbą.
Skaityti daugiau...
 
LIETUVOS SUVERENUMAS STEIGIAMAJAME SEIME PDF Spausdinti El. paštas
Parašė VYTAUTAS VAITIEKŪNAS   
Lietuvos laisvinimo byloje dažnai susiduriame su suverenumo žodžiu. Minėdami Steigiamojo seimo susirinkimo 50 metų sukaktį, faktiškai minime tam tikrą įvykį Lietuvos suverenumo raidoje.

Suverenumas reiškia visišką valstybės nepriklausomybę, tvarkant savo vidaus ir užsienio reikalus. Tai valstybės galia visiškai savarankiškai spręsti visus savo reikalus. Žinoma, absoliutaus savarankiškumo net ir didžiosios valstybės neturi, lygiai kaip atskiras asmuo neturi absoliučios laisvės. Antra vertus, valstybė yra tik organizacija. Ji neturi nei gyvybės, nei valios, nei išminties. Visa tai valstybei tegali suteikti jos kūrėjas — žmogus. Tad ir valstybės suverenumas tegali priklausyti žmogui ar žmonėms.

Ilgą laiką valstybė buvo laikoma valdovo nuosavybe. Savo valia valdovas sprendė visus reikalus: galėjo savo valstybės dalį ar net ją visą kam padovanoti ar kaip kitaip perleisti, skelbti karą ir daryti taiką, imti mokesčius ir nustatyti prievoles, bausti ar dovanoti. Jis buvo vienintelis valstybės suverenumo savininkas: "valstybė — tai aš" (L'ėtat — c'est moi).
Tačiau kad ir kaip apsukrus ir sumanus valdovas praktiškai vienose savo rankose išlaikyti visą valstybės valdžią ilgainiui negali. Aukštieji valstybės pareigūnai, kariniai vadai, didžturčiai neišvengiamai pamažu tampa valdovo patarėjais ir nejučiomis verčia valdovą savo valdžia su jais dalintis. Tai aristokratinis valstybės suverenumas.

Demokratija suverenumą iš valdovo ar iš privilegijuoto valdančios aristokratijos sluoksnio perkėlė į visus valdinius, į visą tautą. Valdinius ji padarė piliečiais, o tautą — suverenumo savininke. Suverenumo demokratinė samprata šiandien turi visuotinį pripažinimą, išreikštą gražiu amerikiečių posakiu: "From the people, by the people, for the people".
Skaityti daugiau...
 
SIMO KUDIRKOS METAI PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Red.   

Esame pamėgę kone kiekvienus metus skelbti tokios ar kitokios sukakties ar šiaip kokio nors reikalo metais. Žinoma, ne visi tokie ir išeidavo, kokie buvo užsakomi, šie metai slinko be vardo. Bet pabaigoj nenumatytai juos savo vardu pažymėjo Simas Kudirka, ir mus visus kaip niekada išjudindamas, ir į pasaulio sąžinę stipriai pasibelsdamas.

Vieno jūreivio "incidentas" lyg išvilko šio meto pasaulį iš paradinių drabužių ir brutaliai parodė "kosminio amžiaus" žmoniją nuogą.

Krito į akis, kaip beveik tylomis šiemet praėjo II pasaulinio karo baigimo 25 metų sukaktis. Nebuvo ko ją iškilmingai minėti, negalint taika džiaugtis nė po amžiaus ketvirčio.
Labai blankiai praėjo ir Jungtinių Tautų dvidešimtpenkmečio iškilmės. Nebuvo ko garsintis, kad ši organizacija, kurta didelėmis ateities viltimis, faktiškai merdi.

Užtat visur garsinta Lenino 100 metų gimimo sukaktis. Net Jungtinės Tautos minėjo šį "humanistą". O jo "humanizmu" dengiasi ir sovietinis režimas. Tad savaime Lenino glorifikacijoje daugiau ar mažiau reiškė ir jo sukurto režimo reabilitaciją.

Simo Kudirkos tragiškas likimas atskyrė žodžius ir tikrovę, žodžiais ir sovietai rusiškąjį komunizmą aukština pažangiausiu humanizmu ir didžiuojasi išugdę "naują žmogų". Koks tas "naujasis žmogus", pasirodė, kai tie šeši "naujažmogiai" laisvei pasiryžusį savo draugą žvėriškai primušė ligi sąmonės ar, gal būt, ir gyvybės netekimo. Nesigėdijo amerikiečių — tai jiems buvo natūralu.
Skaityti daugiau...
 
FRANCOIS MAURIAC (1885.X.11 - 1970.IX.1) PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Alaušius   
Baigdamas 85-sius amžiaus metus, neseniai mirė Francois Mau-riac — vienas didžiųjų ne tik prancūzų, bet ir aplamai šio šimtmečio rašytojų. Jo palikimą sudaro apie 20 romanų, keletas dramų, arti 50 įvairių essais, keli publicistikos tomai. 1933 jis buvo išrinktas į Prancūzų akademijos "nemirtinguosius", o tarptautinį jo pripažinimą patvirtino Nobelio literatūros 1952 metų premija. Jo raštų gausiai išversta į daugybę kalbų. Iš eilės vertimų jis pažįstamas ir lietuvių skaitytojams.

Francois Mauriac gimė pietų Prancūzijos mieste Bordeaux, kuriame ir mokslą išėjo. Tėvas, stambus žemvaldys, mirė anksti, būsimąjį rašytoją palikęs dar nė dviejų metų nesulaukusiu kūdikiu. Vidurinį mokslą ėjo vienuolių vedamoj mokykloj, taigi, sakytume gavo katalikišką auklėjimą. Iš tikrųjų tai buvo tipingai vienašališkas auklėjimas: kiek be saiko "dangiška atmosfera" diegė pamaldumą, tiek "religinio sąmoni-nimo beveik nebuvo". Vis dėlto, nors ir taip karčiai prisimindamas savo katalikišką auklėjimą, F. Mauriac neprarado tikėjimo. Priešingai, visą amžių nesvyruojamai išpažino katalikų tikėjimą savo gyvenimo ir kūrybos pagrindu.

Kaip daugumas rašytojų, ir F. Mauriac debiutavo poezija (1909 ir 1911). Pirmąjį rinkinį (Les Mains jointes) tuoj pat didžiai išgyrė to meto įtakingas rašytojas M. Bar-rės. Tačiau antrojo rinkinio (L'Adieu a l'adolescence) nepasisekimas buvo atsisveikinimas ne tik su jaunyste, bet ilgam laikui ir su poezija. Prie poezijos F. Mauriac dar pora kartų grįžo jau po daugelio metų, 1925 išleisdamas Orages ir 1940 Sang d'Atys. Ilgai jo poezija nesulaukė jokio dėmesio, kol Mare Alyn 1960 paskelbė knygą apie F. Mauriac'ą kaip poetą.
Skaityti daugiau...
 
KUN. DR. J. ČEPĖNAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Pranas Čepėnas   
Šių metų spalio 30 kun. dr. Juozapui Čepėnui sukako 90 metų amžiaus ir spalio 23 suėjo 65 metai kunigystės.

J. Čepėnas gimė 1880 spalio 30 Veleikių k., Daugailių vis., Utenos aps. Gimnazijos mokslus ėjo Vilniuje. Į žemaičių kunigų seminariją Kaune įstojo 1901, jau tautiškai susipratęs. Tuo metu (1901-05), kaip J. Čepėnas mini, nepaisant kai kurių profesorių lenkininkų (seminarijos inspektoriaus sulenkėjusio latvio kun. P. Kriski jono, profesorių Liauso ir žongalavi-čiaus), tautinis susipratimas lietuvių klierikų tarpe jau buvo stiprus. Lietuvoje anuo metu tik Marijampolės gimnazijoje ir žemaičių kunigų seminarijoje buvo dėstoma lietuvių kalba, šioje seminarijoje tada ją dėstė lietuviško' nusistatymo kun. P. Januševičiusr kuris sugebėdavo klierikus lietuvių kalbą gerai išmokyti ir nuteikdavo ją pamilti. Be pačios lietuvių kalbos, lietuviškai buvo dėstoma ir homiletika. Be to, nuo XIX a. antrosios pusės seminarijoje pradėjo veikti lietuvių klierikų slaptos draugijėlės, kurios darė teigiamo poveikio būsimiesiems kunigams.

Rašytojas M. Vaitkus savo atsiminimuose klieriką J. Čepėną taip apibūdina: "Čepėnas, bene Juozas, apystambė figūra, rožinis blondinas, nuolat geraširdiškai, kiek kaltai, besišypsąs, gana ramus ir ne-perplepus vyrukas, geras klierikas, visuomet padoriai, kiek čia įmanoma, elegantiškai bedėvįs" (Mistiniame sode, 1957, 131).
Skaityti daugiau...
 
A. RAMŪNUI-PAPLAUSKUI 60 METŲ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Pranys Alšėnas   
šiu metų paskutinę dieną pedagogas prof. dr. Antanas Ramūnas-Paplauskas pasiekia 60 metų amžiaus. Tai labai veržli ir dinamiška asmenybė. Būdamas ne tik pedagogas, bet ir poeziją bandydamas, po vienu savo eilėraščiu jis pasirašė "Ramūnas - Neramūnas". Iš tikrųjų, tai būta labai tikslaus pasivadinimo, nes iš tiesų jis yra itin neramios dvasios žmogus, nors Paplausko pavardę ir pakeitė Ramūnu.

Gimė 1910 gruodžio 31 Akmenės k., Liubavo vis., Marijampolės aps. Marijampolės marijonų gimnaziją baigė 1930. Klasikinių kalbų studijas Vytauto D. universiteto humanitarinių mokslų fakultete baigė 1935 ir mokytojavo įvairiose gimnazijose. 1943 rudenį išvyko į Vienos universitetą ir jame 1944 įgijo pedagogikos daktaro laipsnį. Emigravęs į Kanadą 1949, profesoriauja Montrealio ir Ottawos un-tuose. 1956 Ottawos un-te pakeltas pilnu profesoriumi ir paskirtas pedagogikos katedros vedėju. Šiame un-te 1954 jis suorganizavo lyginamosios pedagogikos centrą ir jam ligi šiolei vadovauja.

Prof. dr. A. Ramūnas veikliai dalyvauja šio meto pedagoginiame gyvenime. 1956 ir 1957-59 mokslinėse kelionėse aplankė 27 pasaulio kraštus ir skaitė paskaitas daugybėj universitetų: Atėnuose, Bon-noje, Koimbroj, Lisabonoj, Liuvene, Madride, New Delhi (Indijoj), New Yorke, Paryžiuj, Romoj, Upsaloj, Vienoj ir kt. Plačiai bendradarbiau j a įvairių kraštų pedagoginiuose žurnaluose, rašydamas anglų, prancūzų, vokiečių kalbomis. Ištisa eilė atspaudų yra atskirai išleisti. Pagrindiniai jo veikalai skirti fiziniam ugdymui, kurį jis svarsto bendrojo žmogaus auklėjimo šviesoje. Tai prancūzų kalba pasirodžiusi knyga L'Educa-tion physique dans l'Humanisme integral (1960, 110 psl.) ir anglų kalba išleistas veikalas Develop-ment of the Whole Man Through Physical Education (1968, 435 psl.). VI. Solovjovo pažiūras svarsto knyga Dialogue entre Rome et Mos-cou (1966). Lietuviškai jis išleido įvairių temų knygą Iš sutemų j aušrą (1967). Joje autorius gvildena Lietuvos, Europos ir pasaulio tragišką likimą, atskleisdamas auštančio kosminio amžiaus viziją.
Skaityti daugiau...
 
RUDOLF CARNAP PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Administrator   
Loginio pozityvizmo vyriausias atstovas

Neseniai (rugsėjo 15) mirė Ru-dolf Carnap, vienas žymiųjų šio šimtmečio filosofų, loginio pozityvizmo pagrindinis atstovas. Gimė 1891 Ronsdorfe, prie Wuppertalio, Vokietijoj. Fiziką, matematiką ir filosofiją studijavo Freiburgo ir Jenos un-tuose, įgydamas doktoratą 1921. Disertacijoje "Raum: ein Beitrag zur Wissenschaftslehre" jau galima matyti tas bendras loginio empirizmo gaires, kurias Jis vėliau sistemingai išvystė. 1926 buvo pakviestas dėstyti Vienos unte, kur greit pasidarė vad. Vienos ratelio (Wiener Kr eis) įtakingiausias narys. Šiam M. Schlicko vadovaujamam rateliui priklausė panašaus nusistatymo fizikai, matematikai ir filosofai, kaip Otto Neu-rath, Herbert Feigl, Kurt Goedel, V. Kraft ir kt. šio ratelio diskusijose gimė loginis empirizmas, arba loginis pozityvizmas, kuris stipriai įtakojo Amerikos - Anglijos filosofus. 1928 R. Carnap parašė knygą Der logische Aufbau der Welt, kurioj formulavo bendriausias neopozityvizmo gaires ir tezes. 1931 jis persikėlė į Prahos vokiečių universitetą ir ten išleido pozityvizmo įtakingiausią veikalą Logische Syntax der Sprache (1934). Iš Europos 1935 pasitraukęs į JAV, jis dėstė Čikagos un-te ligi 1952. Vėliau du metu dirbo Institute for Advanced Study Princetone, po to profesoriavo Kalifornijos un-te Los Angeles (UCLA), kol 1962 pasitraukė į emeritūrą. Anglų kalba jo paskelbti veikalai: Introduc-tion to Semantics (1942), Formali-zation of Logic (1943), Meaning and Necessity (1947), Logical Foundation of Probability (1950) ir Logical Structure of the World (1967). Paskutinieji du veikalai yra svarbiausi.
Skaityti daugiau...
 
MŪSŲ BUITYJE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Red.   
Pastaruoju laiku vyko eiles mūsų pagrindinių organizacijų suvažiavimai.

JAV LB taryba posėdžiavo Clevelande X.24-25. Trejų metų kadencijai išrinktas prezidiumas: pirmininkas — Vytautas Kamantas, vicepirmininkai — dr. Edm. Lenkauskas, dr. Stp. Matas ir dr. A. Razma, sekretorius — Vc. Kleiza. Garbes teisman išrinkti J. Našliūnas (pirm.), Arv. Barzdukas, kun. J. Borevičiua, Z. Dailidka ir Br. Kviklys, revizijos komisijon — kun. V. Dabušis, O. Ivaškienė ir EI. Sužiedėlis. JAV LB centro valdybos pirmininku išrinktas Vytautas Volertas. Jis sudarė tokią valdybą: Alg.Gečys — vicepirm. visuomeniniams reikalams, J. Gaila — vicepirm. jaunimui, V. Gruzdys — organizaciniams reikalams, Al. Vaškelis — vicepirm. kultūros klausimams, dr. V. Klemas — akademiniams reikalams, dr. A. Navasaitis — vicepirm. ryšiui su vyresniąja išeivija ir angliškai kalbančiais lietuviais, M. Vaišnys — finansų tvarkytojas, A. Zerr-Mačiulaitytė — JAV LB rengimų vadovė, S. Jurskytė — informacijos tvarkytoja ir sekretorė, J. Kavaliūnas — Švietimo tarybos pirmininkas. Kultūros fondo pirmininku liko-A. Kairys.

— Čikagoje X1.14 vyko Amerikos Lietuvių Tarybos trisdešimtasis metinis suvažiavimas. Pranešimus padarė pirm. E. Bartkus ir valdybos nariai dr. K. Šidlauskas, T. BUn-strubas, dr. VI. Šimaitis, L. Jaras, J. Jasaitis ir dr. J. Valaitis. Iždo globėjų pranešimą padarė V. Abrai-tis. Nuo 1969.VI.l iki 1970.V.31 aukų gauta per 31.000 dol., stambesnės išlaidos: biuro išlaikymas 11.000 dol., VLIKui parama 10.000 dol., genocido paroda ir Vasario 16 akcija — 4100 dol., kelionės 3200 dol. E. Bartkui atsisakius kandidatuoti, AL-To pirmininku išrinktas dr. Kazys Bobelis. Naujon valdybon Katalikų federacija paskyrė dr. K. Bobelį ir K. Kleivą, Tautinė s-ga — T. Blins-trubą ir V. Mažeiką, Sandara — M. Vaidylą (pavaduos dr. K. Šidlauskas) ir J. Zurį, socialdemokratai — dr. J. Valaitį ir J. Skorubską, ALRKS — dr. VI. Šimaitį (valdybos sekretorius), SLA — P. Dargį, Santara - Šviesa — V. Vepštą.

— Bostone X.28 vyko BALFo penkioliktasis seimas. Aptarus pranešimus ir ateities veiklą, išklausytas dr. D. Jasaičio žodis apie BALFą ir dr. E. Armanienės pranešimas apie Bražinskus (Turkijos pabėgusius lietuvius). Bankete gražią kalbą pasakė naujasis Bostono arkivyskupas Humberto S. Medei-ros, pareikšdamas, jog melsis už Lietuvos laisvę, ir pasmerkdamas lietuvio jūrininko atidavimą rusams (We pray God it will never happen again). Koncertinę programą atliko solistai D. Mongirdaitė, St. Liepas ir B. Povilavičius. BALFo pirmininku liko kun. V. Martinkus. Kiti valdybos nariai: vicepirmininkai — dr. E. Armanienė, E. Čekienė, St. Dzi-kas ir dr. D. Jasaitis, iždininkas — dr. A. skėrys, gen. sekretorius — Alb. Dzirvonas, protokolų sekr. — J. Bagdonas.
Skaityti daugiau...
 
LIETUVA PASAULINĖJ POEZIJOJ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Aug. Raginis   

NEMARIOJI ŽEMĖ. Lietuva pasaulinės poezijos posmuose. Antologija. Sudarė Alfonsas Tyruolis. Išleido J. Kapočius Bostone 1970 m., 176 p.
Paruošdamas šią antologiją, A. Tyruolis atliko stambų darbą ir davė veikalą, kokio dar neturėjome. Kaip jis pats nurodo "Pratartyje", į antologiją "įeina poezija apie Lietuvą, imta iš lyrinių, epinių ir draminių visuotinės literatūros kūrinių, rašytų 700 metų laikotarpyje, pradedant istorinės kronikos dvieiliais ir baigiant moderniosios poezijos laisvaisiais ritmais".

Antologija yra ilgesnių A. Tyruolio kantraus triūso metų vaisius. Lietuvą liečiančios poezijos jam teko ieškoti įvairiose pasaulinėse bibliotekose — Kongreso, Britų muziejaus, Krokuvoj ir kitur, nes gatavų vertimų buvo ne per daugiausia. Pagaliau suradus tekstus, niekas neskubėjo jų versti, tad rinkinyje didžioji vertimų dalis yra paties A. Tyruolio. Kiti čia dažniau sutinkami vertėjai yra A. Dulskis, dr. A. Rukša ir V. Mykolaitis - Putinas. Pirmajam iš jų atitenka dalis lenkų ir rusų poetų, antrajam — lotynų kalba apie Lietuvą rašiusieji humanistai, o trečiajam — A. Mickevičius. Vienas įdomus vertėjas yra N. šapi-ra. Jis paliko vertingų studijų apie žydų rašytojus, kurių veikaluose atsispindi Lietuva, čia yra trys šapiro vertimai iš Neiduso poezijos. Anksčiau Vilniuje žydai net turėjo savo literatūrinę mokyklą. Iš tų Vilnių apdainavusių žydų poetų antologijoje randame itin jautrų Schneuro eilėraštį "O Vilniaus, mano Močiute Didžioji". Pats šapira, Vytauto D. universiteto profesorius, buvo nacių sudegintas su visa savo šeima IX forte.
Skaityti daugiau...
 
ŠIUOLAIKINĖS LIETUVIŲ LITERATŪROS BRUOŽAI PDF Spausdinti El. paštas
Parašė J. B.   
Tokiu vardu Lietuvių kalbos ir literatūros institutas Vilniuje 1969 išleido stambią, 516 psl. knygą, kurioje yra 8 autorių rašiniai, redaguoti Vytauto Kubiliaus.
Knygos aplanke sakoma, kad ji pratęsia ir papildo "Lietuvių literatūros istorijos" IV tomą, būtent, rodo, paskutinio dešimtmečio "literatūros raidos etapo linkmes, perspektyvas ir atskirus reiškinius".

Kalbėdami apie paskutinį dešimtmetį, visi šios knygos autoriai griežtai skiria po karo okupuotoje Lietuvoje du dešimtmečius. Pirmą užbaigė ir antrą pradėjo Stalino mirtis 1953 ir Stalino demaskavimas 1956. Stalio vardo nevartodami, visi autoriai kalba apie XX suvažiavimą, kuris likvidavęs "asmenybės kultą" — ir tai buvo riba tarp dviejų laikotarpių.

Vieni santūriau, kiti griežtais žodžiais gretina abudu dešimtmečius ir aną "asmenybės kulto" dešimtmetį laiko buvus žalingą literatūrai. Esą nustatytos turinio ir formos dogmos sustingdė literatūros augimą. Tik su "asmenybės kulto" likvidavimu prasidėjo "literatūrinių vertybių perkainojimas" ir po literatūrinio sustingimo prasidėjo literatūrinių ieškojimų, įvairėjimų dešimtmetis.

Įvairėjimai minimi dvejopom kryptim. Viena, atsisuko į ankstesnės lietuvių literatūros tradicijas — impresionizmą, ekspresionizmą (šeinius, Savickis). Antra, dar stipresnė — labiau pasisuko į Vakarų Europos literatūrines problemas bei formas, šio dešimtmečio visuose žanruose nuo socialinės klasinės aplinkos pasukta labiau į žmogų — į jo egzistencinius pergyvenimus, konfliktą su aplinka, savo paties konfliktus, į jo pasąmonės srautą. Pasukta ir į naujas formas, kuriom yra patogiau to naujo literatūrinio žmogaus pergyvenimam reikštis.
Skaityti daugiau...
 
IŠ VEIKALŲ SVETIMOMIS KALBOMIS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Tomas Žiūraitis   
I. TEOLOGIJA
1. Dogmatiniai ir moraliniai dabarties klausimai

Winfried Schulz: Dogmenentvvick-lung als Problem der Geschicht-lichkeit der Wahrheitserkenntnis,
Libreria Editrice dell'Universita Gre-goriana
, Roma, 1969, 387 p. Dogmos reiškia visas Dievo apreikštas tikėjimo tiesas. Jų prasme negali keistis, nes ji glūdi Apreiškime. Keičiasi jų tik pažinimo ir išpažinimo būdas, kaip tai liudija Bažnyčios istorija. Tik šia prasme kalbame apie dogmų raidą. Koks yra istoriškas ir ekumeniškas santykis tarp apreikštų tiesų ir jų autentiškumo dogmų raidos istorijoje? Kodėl Bažnyčios dogmatine ir moraline misija veiksmingiausiai pradėjo reikštis šių dienų pastoracijoje? Ką reiškia istoriškas tiesos pažinimas ir jos atpažinimas, keičiantis laiko dvasiai? šie klausimai nagrinėjami ryšium ir su ekumeniškos sielovados problematika.

Bernard Haering: Road to Relevance, Alba House, Staten Island, 1969, 127 p., $3.95. Moralines ir pastoracines teologijos profesorius, Vatikano II buvęs patarėjas (ruošiant Sielovados konstituciją), svarsto moralės mokslo naujoviškesnes kryptis ir krikščioniško gyvenimo atsinaujinantį pobūdį, pabrėždamas ir socialinių mokslų pažangos svarbą teologijai. Nors Kristus visada yra vienas ir tas pats, tačiau Jis niekada nėra senas ar vakarykštis, bet visada naujas ir šiandieninis, kaip ir pati dievažmogiškoji Meilė. Kristus — naujo meilės įstatymo vienintelis šaltinis. Kodėl tas šaltinis yra naujas ir kodėl jis turėtų būti naujai priimtas? Į šiuos klausimus autorius atsako moderniai ir teisingai tol, kol nesiveržia pro visiškai atviras paties katalikiško mokslo duris. Būdingi pavyzdžiai: teologinė tradicija neturinti būti kapinynas — mirusia kalba surašytos teologinės formulės, sausą le-galizmą reikią pakeisti sąžinės ir artimo meilės reikalavimais, apaštalavimas privaląs reikštis ne kontrole (!) konfesionale, ne inkviciniu teroru! . . . Bet ir toks veržimasis vertas dėmesio kaip tam tikros mados psichologija.

Ladislaus Boros ; Wir sind Zukunft, Matthias Griinewald Verlag, Mainz, 1969, 196 p. Kas gi tie "mes", kurie, gyvendami dabartyje, reiškia ir ateitį. Tikras krikščionis yra tas "mes", gyvendamas ne tik savo, bet ir artimo labui, išpažindamas "Vilties Dievą". Savanaudiškas "aš" — krikščioniško "mes" priešybė. Priešybės naikina viena kitą: jos negali turėti ateities.
Skaityti daugiau...
 
1970 metų turinys PDF Spausdinti El. paštas
GROŽINĖ LITERATŪRA
Andriekus Leonardas — Eilėraščiai ............................... 55
Baronas Aloyzas — Žvaigždikis (apsakymas) ....................... 58
Bavarskas Medardas — Elegijos (eilėraščiai) .... ............... 115
Bavarskas Medardas — Pasikalbėjimas su angelu .................. 401
Bradūnas Kazys — Eilėraščiai ................................... 206
Dovydėnas Liudas — Žmogus ir žiurkės (apsak.) .................. 263
Gilvydytė Aldona — Eilėraščiai ................................. 255
Hoelderlin Friedrich — Grįžimas į tėviškę (eil.)................ 452
Kučėnienė Dalia — Metaxa (eilėraščiai) ......................... 393
Landsbergis Algirdas — Karalija pavojuje (dramos ištrauka) ..... 358
Lankauskas Romualdas — Krantas jau visai arti(novelė) .......... 127
Matuzevičius Eugenijus — Eilėraščiai ........................... 78
Mikelinskas Jonas — Trys dienos ir trys naktys(apysakos ištrauka) 30
Nyka - Niliūnas Alfonsas — Eilėraščiai ......................... 346
Radauskas Henrikas — Eilėraščiai .............................. 153
Sadūnaitė Danguolė — Eilėraščiai .......................... 17, 296
Solženycinas A. — Malda ........................................ 389
Šlaitas Vladas — Eilėraščiai ................................... 444
Tulys Antanas — Anas rytas (pasakojimas) ....................... 312
Visvydas Pranas — Eilėraščiai .................................. 247
Iš niderlandų poezijos (vertė Zenta Tenisonaitė) ............... 106
Skaityti daugiau...
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai