|
|
1947 m. 5 rugpjūtis
Parašė Z. U.
|
Sudarkytas Europos veidas. 1946 m. rugsėjo mėn. 2—14 d. d, Ženevoje buvo sušauktas šių dienų Europos intelektualų kongresas, pavadintas būdingu vardu „Europinė dvasia“. („Europaisches Gesprach“, Die Internationale Revue Umschau, Heft 1, Mainz, 1947) Įvairiausių pažiūrų skirtingų tautų žymiausi intelektualai tolerantingoje atmosferoje bandė nagrinėti dabartinį Europos dvasinį veidą, ieškodami priežasčių, kurios atvedė ją iki šių dienų tragiškos kryžkelės ir kelių, kurie išvestų j naują, ateitį.
Pirmiausia buvo konstatuota, kad Europa „per policinę diktatūrą, totalitarizmą, koncentracijos stovyklas, net ištisų tautų deportacijas, kylantį nacionalizmą, militarizmą, jėgos ir priespaudos politiką — vis tiek kokia ji bebūtų: ruda, juoda ar naujai raudonos doktrinos — įgavo nesveiką spalvą“, kad pasaulis per savo dažnai pavojingus eksperimentus yra atėjęs prie bedugnės.
Kongrese buvo svarstomi patys giliausi šių dienų dvasinę krizę liečia klausimai, pav., ar kapitalizmo krizė — nėra krizė visos civilizacijos? Ar, Chestertono žodžiais tariant, kapitalizmas per ekonominį planavimą pats neprieina prie totalitarizmo? Ar kapitalistinė civilizacija nėra niekais pavirtusi krikščioniškoji civilizacija? (Georgės Bernanos „Zu dieser Zeit“, Die Int. Revue Umschau, Heft 2, Mainz, 1947)
|
Skaityti daugiau...
|
Iš rašomos knygos (Didaktiniai eilėraščiai) |
|
|
|
Parašė FAUSTAS KIRŠA
|
AŠ LIUDIJU DVASIĄ
Kas būtum tu, kuris skaitai šiuos žodžius
Iš mano smegenų ir dvasios burtų,
Klausyk, aš liudiju gyvybės pradą,
Aš liudiju ir paslaptį sukurtą.
Aš liudiju silpnybę ir trapumą,
Aš liudiju daugiau neg žemės sritį.
Aš liudiju žmogystėj Dievo veidą,
Aš liudiju, — ne dvasios, — kūno mirtį.
AŠ LIUDIJU ŠĖTONĄ
Aš liudiju pavydą ir menkystę.
Pasėtą žmogui iš tamsos į žemę,
Aš liudiju Šėtono karalystę
Ir kovą, ir pagarbą kryželiam.
Aš liudiju žmogaus nukautą žmogų,
Anatemą lig paskutinio ainio.
Aš liudiju tribūną demagogą.
Aš liudiju tarp mūsų gyvą Kainą.
|
Skaityti daugiau...
|
Martynas Mažvydas ir jo vaidmuo lietuvių bendrinės kalbos istorijoje |
|
|
|
400 metų lietuvių spaudos sukaktuvių proga 1947 m. liepos 11 d. Lietuvių Tremtinių Rašytojų Draugijos suvažiavime skaitytoji paskaita.
Šiemet minėdami mūsų 400 metų spaudos sukaktuves, mes galime visur naudotis viena rašomąja kalba, kuri yra pasidariusi visuotine mūsų tarpusavinio susižinojimo priemone ir žymiausia mūsų tautybės bei dvasinės kūrybos reiškėją. Ji dabar apima ir literatūrą, ir spaudą, ir teatrą, ir bažnyčią, ir mokyklą ir kt. Tiesiog sunku yra įsivaizduoti, kaip mes, atsidūrę tremtyje, galėtume apsieiti be šito būtinojo bendruomeninio ryšio ir kaip be to galėtų reikštis mūsų tautinė gyvybė bei ateities lūkesčiai. Todėl šiais sukaktuviniais metais yra naudinga trumpai pažvelgti į tuos kelius, kuriais mūsų bendrinė kalba yra plitusi, ir prisiminti tuos pijonierius, kurie pirmieji yra dėję pamatus tos kalbos pastatui.
Tiesiogiai dabartinė mūsų bendrinė kalba nesiekia Martyno Mažvydo laikų, — ji tėra prasidėjusi tik XIX amžiaus pabaigoje, drauge su visu mūsų tautos atgimimu. Jos pati pradžia yra glaudžiai susijusi su Aušra. Nors patys aušrininkai dar neturėjo aiškios kalbinės empirinės, t. y. gyvosios kalbos duomenimis paremtos programos ir savo samprotavimus daugiausia rėmė aprioriniu deduktyviniu ir romantiniu galvojimu, vis dėlto jų pastangomis bendrinės rašomosios kalbos pagrindu buvo pasirinkta ne kuri kita, bet vakariečių aukštaičių tarmė, ta pati, kuri pustrečio šimtmečio prieš tai buvo vartojama Maž. Lietuvoj ir kuri vėliau po Aušros vis daugiau įsigalėjo, ligi pagaliau XX amžiaus pradžioje Jono Jablonskio rūpesčiu ji buvo įstatyta į pastovų kelią.
|
Skaityti daugiau...
|
(Tęsinys iš 4-to numerio)
Aš negaliu dabar tvirtinti, kad mano gyvenimas būtų laimingesnis buvęs, jeigu tada būčiau atsikėlęs ir parėjęs namo. Bet miške išgulėjau, kol visiškai pasidarė tamsu, ir tik tada nuėjau namo. Kieme krūptelėjau: prie durų stovėjo žmogus. Patamsy negalėjau pažinti ir pagalvojau, kad jiems mane miške mušti nepakako, tai atėjo dar ir čia. Sustojau prie vartelių ir toliau eiti nesiryžau. Aš jau norėjau apsisukti ir nueiti. — Labas vakaras, — prašnekino moteriškas balsas, ir nuo to aš dar labiau sumišau: man pasirodė, lyg iš kapų būtų motina sugrįžusi, nes po jos mirties čia dar nebuvo jokia moteris užėjusi. Valandėlę dar stovėjau vietoje, kol pasiryžau prisiartinti prie durų. Nežinojau, kas ir kodėl manęs šiuo metu būtų galėję laukti, bet ji tuoj paėmė mane už rankos ir pasakė:
— Ačiū Dievui, kad parėjai. Aš maniau, kad kas negera atsitiko. Mačiau, kaip jie nuėjo namo. To ilgojo švarkas ir marškiniai buvo perplėšti, o veidas kruvinas. Jis vis šluostėsi ir keikė, o mažiukas juokėsi. Girdėjau, kaip jis pasakė: „Nuo mano rankos greitai neišsilaižys.“ Tada nubėgau atgal, bet tavęs neradau. Pamaniau, kad jie tave užmušė ir į krūmus įmetė, bet ir krūmuose nieko neradau. Bet kaip dabar gera, kad parėjai.
|
Skaityti daugiau...
|
Parašė Maurice Scherer
|
Petras Kiaulėnas, jaunas lietuvių dailininkas, kurį 1939 m. Įvykiai sulaikė Prancūzijoje, paskutiniųjų kelių metų būvyje sugebėjo išvystyti imponuojantį, pirmos eilės talentą.
1944 metais suorganizuota Visconti Galerijoje jo darbų paroda įtikino, kad jo tapybos nė kiek nežemiau stovi už pasaulinių dailininkų kūrinius, kaip Matisse Derain Othon Friesz, Modigliani ar S. Valadon. Kitos kolektyvinės parodos, vykusios laikas nuo laiko vėliau, o ypač kovo mėn. 1946 m. Chardin Galerijoje, sustiprino paryžiečių simpatijas ir jiems pabrėžtinai įrodė, kad toli gražu, nesilaikydamas kokios nors vienos formulės, užtikrinančios jam pasisekimą, menininkas, visai nesivaržydamas ir neabejodamas savo pajėgumu ir gavo temperamentu, nuolat suranda naujų aspektų.
Kiek būtų sauvaliavimas aiškinti meno kūrinį vien besiremiant aplinkybėmis, kuriose kūrinys buvo sukurtas, tiek žinojimas sąlygų, kuriose vystosi menininko talentas, sunkumų, kuriuos jis turėjo nugalėti, įtakų, kurias jis turėjo pakelti, atrodo būtinas, kad mes galėtume tinkamai įvertinti kūrinį tą, o ne kuri kitą, pajėgų mus suintriguoti jau pačiu savo buvimu ir nereikalaujantį jokių platesnių komentarų.
|
Skaityti daugiau...
|
Parašė Vlada Proščiūnaitė
|
(Tęsinys iš 3-čio ir 4-to numerių)
Pirmo veiksmo trečias paveikslas
(Uždaras posėdis teismo salėje, dalyvaujant posėdžio dalyviams, kaltinamajam ir jo artimiesiems).
PROKURORAS: Mano ponai, aš norėčiau trumpai sutraukti savo mintis ir baigti. Šitas atsitikimas mūsų teisminėj praktikoj nėra eilinis. Pats kaltinamasis nėra eilinis žmogus, o — bent iki šiol taip buvo — mūsų akademinių sluoksnių pažiba. Neeilinis yra ir jo nusikaltimas. Mes teisiame paprastą plėšiką, kuris po tiltu nudobė savo auką, mes jam taikom kodeksų straipsnius ir reikalaujam atskaitomybės, — iš paprasto, mažo žmogaus, kuriam teisė tėra . chimeriška sąvoka, kuriam logiškas ryšys tarp nusikaltimo ir bausmės yra neįsivaizduojamas. O šiandien, mano ponai, ant teisingumo svarstyklių gula visiškai kitoks svoris. Kaltinamasis Vizgirda yra, be abejonės, kitokios ir daug aukštesnės dvasinės struktūros asmenybė, negu anas eilinis kriminalistas, kurį aš minėjau. Ir rašytieji teisingumo kodeksai ir nerašytosios etinės normos jam yra ne tik žinomos, bet ir savos. Negalėčiau nepaminėti ir profesinės etikos — to seno, galingo skydo, kuris pacientui leidžia ramiai užmerkti akis prieš operatoriaus peilį. Negalėčiau neminėti profesinės etikos juo labiau, kad kaltinamasis Vizgirda ją dvigubai pažeidė. Viena — jis eksperimentavo nebūdamas tikras, ar jo medikamentai ,nėra šiuo atveju mirtinai pavojingi, antra — jis pacientą panaudojo kaip eksperimentinę medžiagą be klinikų direktoriaus žinios ir leidimo.
|
Skaityti daugiau...
|
Parašė Antanas Vaičiulaitis
|
NAMŲ KIBIRKŠTIS
Už sienų siautė, rūstavo žiema,
Ir pūgoj klaikūs atliepė balsai.
Nakčia, iš sapno budusi, mama —
„Vaikeli, — klausė, — ar nesušalai...“
Pakirdus, ėjo prie želmens jinai,
Kur sentėvių kūrenos gabija.
Nūn pūstery ruseno pelenai,
Giliai gruzdėjo sėkla — žarija.
Priklaupus ant šiurkštaus namų akmens,
Ji kibirkštėlę žarstė židiny
Ir, kol skaisti liepsnelė suplevens,
Ji ugnį pūtė vieniša, tyli.
Iš peleno atgimus kibirkštis
Jos kantrų veidą nušvietė, rankas.
Aplinkui siautė speigas ir naktis,
O žiežirba sužibo į liepsnas.
|
Skaityti daugiau...
|
Technikos amžius ir didžiųjų valstybių jėgų resursai |
|
|
|
Technikos amžius yra charakterizuojamas tuo, kad, pajungus jėgas, gaunamas iš anglies, naftos ir vandens kritimo, aukštos civilizacijos tautos įsigijo, tiek daug techniškų vergų, kurie žymiai prašoka pačių žmonių pajėgumą. Šitame amžiuje žmonija turi milijardus techniškų vergų, kurių pagalba ji gali realizuoti aukštą žmonijos gyvenimo standartą arba su visu demonišku įnirtimu sukurti pragarą.
Didieji paskutinių dešimtmečių technikos laimėjimai davė, žmonijai galimybių sukurti įvairių materialinių vertybių, nugalėti erdvę ir laiką. Su atominės energijos aptikimu yra surastas tas svajotas „išminties akmuo“, kurio pagalba numatoma pereiti ne tik iš vienų elementų į kitus, bet surasti vertybes, kurios bus brangesnės už auksą ir net eventualiai įsiveržti į gyvybinius procesus.
|
Skaityti daugiau...
|
* Liepos 2 d. Hermannas H e s s ė, Nobelio premijos laureatas, kukliai atšventė savo 70 metų amžiaus sukaktį. Ta proga jis paskelbtas gimtojo Calwų miestelio (Wūrtemberge) garbės piliečiu. Svarbiausias mūsų amžiaus uždavinys, sako Hessė, kovoti prieš dvigubą beprotybę: prieš technikos ir prieš perdėto nacionalizmo, pavertusias po dviejų paskutinių karų pasaulį griuvėsiais. Į šitą kovą turi sutartinai dėtis visi taurios dvasios europiečiai.
Visa Nobelio laureato Hermanno Hessės lyrika išleidžiama vienu leidiniu, pavadintu „Eilėraščiai“. Leidžia Sahrkamp leidykla Berlyne.
* Anglų rašytojas Somerset M a u g h a m baigia spausdinti paskutinį romaną „Katalina“ ir žada daugiau visai neberašyti. Gyvenimą baigti ruošiasi prancūzų „Žydriojoj pakrantėj“.
|
Skaityti daugiau...
|
* Beurone mirė pasižymėjęs vokiečių tapytojas vienuolis Willibr ordas Verkadė. Tai buvo būdingas praeities tapytojas.
Visi Paryžiaus, priėmusio į savo eiles jauną olandą Hūveną, menininkai ir rašytojai puikiai suprato, ką reiškia Bruniėre žodžiai, kai jis paskelbė „Pozityvinių mokslų bankrotą“. Des fin de siėcle intelektualai atrado imanenciją, rašytojai — paslaptį, tapytojai — simbolį. Tuo dvasinio renesanso keliu veikiai pasuko jaunas Janas Verkadė, galiausiai savo dvasinius klaidžiojimus apvainikavęs stipriu tapytojo teptuku ir vienuolio abitų. Ypač daug padėjo jam persilaužti Ed. Schures teosofija, tapybiniais terminais jam perteikta garsiojo menininkų draugo Sėrusier. Tačiau teosofija nenumaldę jo neramios sielos, pilnutinio gyvenimo jam nedavė nė protestantizmas, jį matė Verkadė tik katalikybėj, todėl galiausiai ir nusprendė apsikrikštyti, nes krikštas jam reiškė kelią į tobulybę.
|
Skaityti daugiau...
|
MOKSLAS
Pereitais metais Vienoje pasirodė dėmesio vertas veikalas: Dr. Viktor E. Frankl. „ A r z l l i c h e Seelsorge“. (Verlag Franz Deuticke, Wien) Jo autorius, Vienos miesto poliklinikos neurologinio skyriaus vedėjas, imasi naujos, lig šiol dar niekieno preciziškiau nepurentos mokslinės dirvos, pavadintos nauju vadinamosios logoterapijos vardu.
To žygio imtis paskatino padarytoji, palyginus, didelė psichoterapijoj pažanga, atmetanti principą, kad žmogus tėra tiktai „sudaiktinta antropologinių stebėjimų ir tyrinėjimų karikatūra“. Priešingai, įsiskverbą į žmogaus dvasios gelmes, į jo egzistencijos paslaptis, ten užtinkame naujas, nepaprastai plačias perspektyvas, ligi šiol gydytojams ir mokslininkams sudariusias „tuščią erdvę“. Pasirodo, ir čia gydytojas, jei tiktai yra išmaningas ir gerai pažįsta žmogaus dvasinį gyvenimą, jo psichologiją, gali nepaprastai daug pacientui padėti.
|
Skaityti daugiau...
|
„III Reicho dievų sutemos“ |
|
|
|
ĮVYKIAI IR ŽMONĖS
Po Didžiojo karo žmonės užėmę kvapą skaitė ,,tigro“ Clemenso, Besiedovskio ir kt. atsiminimus. Po šio karo daug naujos į pasaulinius įvykius šviesos įneša W. Churchillo, kurie atiduoti spausdinti Amerikoje, atsiminimai, Bulitto, Ciano dienoraščiai, lenkų ambasadoriaus Vašingtone Ciechanovskio ir kt. memuarai. Memurarų literatūrą ypač praturtino prancūzai, kurie, be jų, dar savo kultūros filosofijos essay ir psichologiniais romanais šiuo metu ir yra daugiausia prie pasaulinės literatūros lobyno praturtinimo prisidėję. Ambasadorius Lėon Noėl paskelbė savo „L'agression allemande contre la Palogne“, ambasadorius Paul Cambon savo ,,Correspondence“ 3 tomą, pasiuntinys R. de Dampierre „L'ėquikėe d'une lėgation de France“ ar galiausiai A. Francois — Poncet vertingus ,,Souvenirs d'unq Ambassade Berlin“.
|
Skaityti daugiau...
|
Tremties metai. Lietuvių Rašytojų metraštis |
|
|
|
Parašė S. L.
|
VERTINIMAI
Prieš vertindami tą arba kitą dalyką padorūs recenzentai visuomet pasidžiaugia dalyko autoriaus gražiomis pastangomis, iškilmingai sveikina arba dėkoja jam. Mes čia taip pat norėtume neprasilenkti su šia banalia tradicija ir pasidžiaugti ne tik pačiu metraščiu, bet ir pagirti visus tuos kurie prisidėjo prie jo išleidimo. O darbas tikrai didelis ir svarus. Kaltuos, kurie prisidėjo prie jo išleidimo, ir išleidimo sąlygos ir visos kitos sunkenybės, kurias reikėjo nugalėti. Gerai juk žinome, kad ir Lietuvoje šitokis darbas sunkiai sekdavosi. Iniciatoriai čia parodė tikrai herojiškos ištvermės ir pasiaukojimo. Nežiūrint visų sunkumų, Metraštis pasirodė!
Tiesa skaitančioji ir lietuvišką knygą mylinčioji visuomenė buvo jau imanti nusivilti, pradedanti abejoti, nes per dažnai gal spaudoje buvo naudojama formulė „tuoj pasirodys“. Publika išsižiojusi laukdavo, bet veltui. Tai, tikriausiai, buvo neapdairių laikraštininkų nuopelnas, ne redakcinio kolektyvo kaltė. Pagaliau, kas gi čia suvaikys! Metraščio išleidimas visas abejones išblaškė: imkim ir skaitykim ir skaitydami permanykim, anot sukaktuvininko Martyno Mažvydo!
|
Skaityti daugiau...
|
Parašė J. Grinius
|
J. Aistis, Nemuno ilgesys, Groene, Maine, 1947, Lietuvos Pranciškonų leidinys, 78 psl.
Vienas mūsų poetų neseniai viešai pareiškė, kad recenzentai ir visuomenė esą nepatenkinti ir pyksta, kai poeto kūryboj neberanda to, ką buvo pamėgę matyti. Atrodo, kad šita mintis tikrai klaidinga, ypač kiek tai liečia recenzentus ir kritikus. Net priešingai, kritikui liūdniau, kad jau pagarsėjusio žmogaus kūryboj nebemato naujumo, nes tai žadina sustingimo, senėjimo ir išsisėmimo įspūdį. Tik čia pat reikia pridurti, kad kritikas vertina ne tiek technikos priemonių ar temų naujumą, bet temų naują pergyvenimą ir nušvietimą, pačios formos (giliausia prasme) originalumą, arba, kitaip pasakius, galutinį kūrinio meninį reikšmingumą, o ne gerus norus ar nepavykusias pastangas dėl kokių nors aplinkybių.
|
Skaityti daugiau...
|
* Amerikoj išleista kun. Dr. Gečo knyga „Katalikiška Lietuva“, turinti 575 psl. Joje vaizduojama religinė padėtis Lietuvoje nuo seniausių laikų iki šių dienų.
* Skotų lyga Europos laisvei ginti Edinburge išleido latvių prof. A. Švabės kultūrinio politinio pobūdžio istorinę apžvalgą apie Latviją ir jos kaimynus, pavadintą „The story of Latvia and her neigbouts“. Joje pavaizduojamas Baltijos respublikų ekonominis, kultūrinis ir politinis potencialas ir pažymima, kad tai yra problema, nė kiek nemenkesnė kaip Dardanelų ir Balkanų valstybių problemos.
|
Skaityti daugiau...
|
Mąstymai apie dramos teatro praeitį ir ateitį |
|
|
|
MENAS
Truputis romantiškų prisiminimų
Kai man dabar, besiblaškant po Vakarų Vokietiją, tenka pamatyti kokį įdomesnį spektaklį vokiečių teatre arba retkarčiais susižavėti prancūzų vaidyba, kai tenka skaityti naujas mintis apie modernų teatrą gausioje vokiečių ir prancūzų perijodikoje, kai pasitaiko užčiupti naujuosius vakariečių autorių (prancūzų, amerikonų, anglų) dramos veikalus, aš dažnai mintimis sugrįžtu į Vilnių, į priešpaskutiniosios okupacijos laikus.
Nuostabi ta Gedimino sostinė! Lyg savo dvasios pačiuose glūdžiausiuose gilmenyse slepianti amžinosios gyvybės jėgą, galingu fontanu ištrykštančią kiekvieną iš visokiausios priespaudos išsilaisvinimo akimirką. Juk be galo trumpą laiką šiam miestui teko gyventi prideramą lietuvių sostinės gyvenimą, nes ir vėl vienas po kito ėmė jį slopinti okupantai, o lietuvių kultūros laimėjimai, pasiekti tuo metu, nebeišdildomai liks istorijoje ir turės reikšmės tiems laikams, kuomet vėl bus galima kurti meno vertybes, nevaržomas jokiais primestiniais principais ar dėsniais.
|
Skaityti daugiau...
|
Pergyvenam, anot St. Pilkos, auksinį mėgėjų teatro amžių. Todėl tuojau iškyla klausimas, kaip aukštai šie mėgėjiškomis jėgomis paremti teatriukai yra iškilę meninėje plotmėje, kokios jų veikimo kliūtys ir ateities perspektyvos, žiūrint teatro kritiko akimis.
Savo teigimų objektu paimsiu bene stipriausio tremties mėgėjų teatro Hanau „Atžalyno“ darbą, jo repertuarą, kliūtis ir pragiedrulius.
„Atžalynas“ savo darbą pradėjo daugeliui žinoma K. Binkio pjese „Atžalynu“. Ši akt. Vyt. Valiuko režisuota pjesė — dar labai blankus, daugelyje scenų neapdirbtas ir savotiškai negyvas darbas. Aktoriai dar nejaučia nei sceninio stovio, nei uždavinio, kuris pagrįstų jų veiksmus. Daugelis jų visai netinka savo vaidmenims ir labai ardo spektaklio visumą.
|
Skaityti daugiau...
|
Pagrindiniai mokymo reikalavimai tremties mokykloje |
|
|
|
MOKSLAS
Pagrindinė mūsų mokymo prielaida yra ta, kad kiekvienas mokymas yra jaunimo ruošimas ateičiai, bent kiekvieno mokymo perspektyvoje yra jaunimo ateitis, jos reikalavimai.
Tokio jaunimo paruošimo ateičiai Lietuvos mokykloje mes siekėme dviem keliais: 1) siekėme jaunus žmones kiek galima daugiau išprusinti, pakelti jų dvasinį niveau ir 2) siekėme išmokyti tų dalykų, kurie vėliau jiems bus reikalingi, kurie bus vėliau pagelbiniai, o gal ir pagrindiniai dalykai jų profesiniam pasiruošimui. Tačiau tie dalykai, kurie buvo praktiškai gyvenimiški, mūsų mokykloje, bent gimnazijoje, nebuvo išplėtoti. Gimnazijos kryptis visą laiką išliko kultūriškai teorinė, ruošianti jaunus žmones kultūriniam subrendimui ir aukštojo mokslo studijoms.
Tremties mokykla, besilaikydama tų pačių planų bei programų, eina tuo pačiu keliu. Mes dirbame mokyklose tuo įsitikinimu, kad mes ruošiame darbininkus (valdininkus) ateities Lietuvai arba bent aukštojo mokslo studijoms, kurios turėtų vykti Lietuvos sąlygomis.
|
Skaityti daugiau...
|
„Unitas“ gina užsieniečių studentų reikalus
Birželio mėn. 13-15 dienomis Titisee prie Freiburgo Prancūzų zonoj įvyko vokiečių ir užsieniečių studentų atstovų suvažiavimas. Buvo tariamasi dėl WSR (World Student Relief) ir ISS (International Student Service) įkūrimo Vokietijoje. Suvažiavime dalyvavo Austrijos, Belgijos, Danijos, Prancūzijos, Did. Britanijos, Olandijos, Indijos, Italijos, Švedijos, Šveicarijos, Čekoslovakijos, JAV ir visų vokiečių un-tų atstovybių atstovai. Iš užsieniečių Vokietijos universitetų studentų dalyvavo tik užsieniečių kat. studentų Federacijos UNITAS trys atstovai: pirm. Dr. Akos Senyei, gen. sekr. Ihor Suchowerskij ir sekr. p-lė Nagy, kurie į ten atvyko su Pax Romaną mandatais. Kadangi suvažiavime nedalyvavo joks teisėtas užsieniečių atstovas, tai šie trys UNITO valdybos nariai jautėsi įpareigoti kalbėti visų Vokietijoj studijuojančių užsieniečių vardu.
Po ilgesniu pastangų darbotvarkėn pavyko įtraukti ir UNITO gen. sekretoriaus Ihor Suchoverskij referatą tema „Užsieniečiai studentai Vokietijoje“. Referato trumpą turinį pateikiame skaitytojams.
|
Skaityti daugiau...
|
* Amerikos kat. organizacija ,,War Relief Service“ pasiuntė į Europą rūpintis įvairių tremtinių emigravimo ir įkurdinimo reikalais lietuvį Kazį Baltramaitį, anksčiau dirbusi Balfo centre. Į Lietuvą jis buvo atvykęs iš Amerikos prieš 20 metų. Lietuvoje jis gavo valstybiną stipendiją ir pasiliko gyventi Kaune. Savo akimis matė rusų įsiveržimą.
* Žinoma visuomenininkė Ona D e v e n i e n ė atvyksta iš Amerikos į Europą. Ji deleguojama Tarpt. Pabėgėlių komiteto ir protestantų organizacijų. Numatanti aplankyti visas stovyklas. * Amerikiečių „Sandaros“ pranešimu yra rūpinamasi, kad Lietuvai būtų siunčiama radijo žinios iš Amerikos lietuvių kalba.
* Amerikos Lietuvių Tautininkų Centras sušaukė metinį suvažiavimą Brooklyne. Rezoliucijose pasisakoma, kad ALTC rems kiekvieną pastangą Lietuvai atvaduoti. Centras pasisakė ir už BALFo rėmimą.
|
Skaityti daugiau...
|
Sambūris. Innsbruck, 1947. gegužis. Spausdinta rotatorium, 38psl. Tai savo turiniu neblogas Innsbrucko lietuvių studentų leidinys.
Lord Baden-Powell, Skautų vadovui. Skautų lavinimo teorijos vadovėlis. Vertė sktn. Ona Saulaitienė ir A. Lansbergis. Redagavo ir Baden Powellio biografiją parašė vyr. sktn. Jakštas. Išleido LTB leidykla „Aistia“, Kassel-Mattenberg. Spausdinta spaustuvėje, 74 psl.
Auka. Biuletenis kunigams. Kirchheim-Teck, 1947 m. Nr. 1 Leidinys. Šv. Sosto Delegatūros Lietuviams, Nr. 4. Turinyje kun. Vyt. Balčiūno, prof. A. Maceinos, kun. St. Ylos, kun. Kl. Razmino straipsniai, plati apžvalga ir kronika.
23 Svetimieji. Nobelio premijos laureatų, akademikų, garsiųjų rašytojų novelės, apysakos, romanų ištraukos. Redagavo Vyt. K. Prutenis Išleido „Venta“, „Wūrzburge, 264 psl., kaina 8 markės.
|
A I D AI — Lithuanian Cultural Magazine — E C H O E S Authorized by Headąuarters European C o m m a n d Civil Affairš Division No. 5. — August, 1947 Editor and publisher — Jonas Sakevičius Printed by Haas & Cie., Augsburg _________________________________________
Red. leidėjas — Jonas Sakevičius. Redaktorius — Kazys Bradūnas. Redakcijos adresas: Mūnchen 27, Lamontstr. 21, administracijos — Augsburg, Hochfeld, D.P. Baltic Camp. Numerio kaina 6 RM.
|
|
|
|
|
|
|