| |
|
|
1960 m. 1 sausis
Tėv. L. Andriekus, O.F.M. — Po dešimties metų ......................................................................... 1
Benys Babrauskas — Petro Vaičiūno jnašas ................................................................................. 6
Petras Vaičiūnas — Juodi vaiduokliai padangėse renkas, Glūdų, neramu,
žibutė, Motinos žodžiai, Ateis diena, Marios nerimo (eil.) ........................................................ 9
V. Vaitiekūnas — Švietimas okupuotoje Lietuvoje .................................................................. 11
Kazys Bradūnas — Ant jūrų kranto, Kraujo vestuvės, Pirmagimis, švilpynė (eil.) ............. 21
Zenonas Ivinskis — Ikišioliniai lietuviu kultūros tyrinėjimai ............................................... 22
D r. Jonas Balys — Lietuviškų ir indiškų pasakų panašumai ................................................. 30
KŪRYBOS PASAULY
LITERATŪRA
A. V. — Albert Camus ..................................................................................................................... 36
KNYGOS IR ŽURNALAI
J. Grinius — Pranas Naujokaitis: Upeliai negrįžta į kalnus .................................................... 38
P r. Naujokaitis — Vladas Šlaitas: Ant saulėgrąžos vamzdžio ............................................... 39
MENAS
Paulius Jurkus — Romo Viesulo paryžietiškos "Dainos" ....................................................... 40
V. V. — Dail. Vytauto Kasiulio monografija .............................................................................. 42
RELIGINIS GYVENIMAS
K. P r. Gaidamavičius — A. Maceinos "Didžioji Padėjėja" .................................................... 43
VISUOMENINIS GYVENIMAS
D. V. Vilimas — Katalikų politinis susitarimas Maritaino mokslo šviesoje ...................... 46
PASTABOS — V. Čižiūnas: Pastaba prie Jono Matuso
straipsnio "Dėl šv. Kazimiero kanonizavimo ir lietuviškumo" ............................................ 47
ĮVYKIAI .......................................................................................................................................... 47
ILIUSTRACIJOS
šis numeris iliustruotas Romo Viesulo litografijomis lietuvių liaudies dainų temomis. Viršelyje I paveikslas. Daina: "Ant kalno jovaras žydėjo, garsusis žolyne rugeli. Pakalnėj dūzgiančios bitelės, garsusis žolyne rugeli." Kiti paveikslai apibūdinti tekste ir apžvalginiame straipsnyje (40 p.). Vinjete 5 p. — Romo Viesulo. Visos R. Viesulo darbų nuotraukos Vyt. Maželio.
Petro Vaičiūno nuotrauka 7
Alberto Camus nuotrauka 36
"Aidų" redakcijos nuotrauka 47
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė TE V. L. ANDRIEKUS, O.F.M.
|
Jau suėjo 10 metų, kai "Aidai" leidžiami Amerikoje. Tremtiniškoje buityje, kai mūsų kultūrinis gyvenimas varomas didžių pastangų dėka, dešimtmetis reiškia platų barą. 1955 metais šis žurnalas džiaugėsi savo penkmečiu Jungtinėse Valstybėse, ta proga išsakydamas ir savo varganą, taip pat penkerių metų, gyvenimą Europoje. Tuomet buvo gaivinamasi viltimi, kad "Aidai" gyvi išsilaikys, kol Lietuva atgaus laisvę. Tuomet buvo guodžiamasi, kad, ilgėjant tremčiai, susipras ir atspariau ims laikytis visi — labiausiai gi ta mūsų šviesuomenės dalis, kuri buvo išauklėta Lietuvoje pačiu našiausiu dvasinio suklestėjimo laiku (Aidai, 1955 nr. 10, p. 436).
Metai bėgo, Lietuva laisvės neatgavo, atsparumas svetimoms įtakoms tremtyje nekilo, bet kultūros žurnalas nenumirė. Leidėjai, redakcija, bendradarbiai ir lietuviškos kultūros brangintojai per tą dešimtmetį telkė jėgas "Aidams" išsaugoti. Vieni kūrybiniu triūsu, antri piniginėmis aukomis, treti prenumeratos duokle gelbėjo žurnalui. Ir taip "Aidai" tapo bendru mūsų kultūrinių pastangų vaisiumi tremties kelionėje. Kiekvienas lietuvis, šiuo būdu atėjęs mums į talką, minint dešimtmetį, gali drąsiai sakyti, kad iš tiesų ir jo yra šisai žurnalas.
"Aidų" kelias Amerikon nebuvo žiedais nubertas. Prasidėjus emigracijai, Europoje iro lietuvių kultūrinis gyvenimas. Naujakurystės vargai daugelį gąsdino, tramdydami jau išsiskleidusius dvasinius polėkius. Bet kultūros žurnalo leidėjai ir bičiuliai rankų beviltiškai nenuleido. Tada buvo aišku, jog, nepaisant įvairių nepalankių sąlygų mažumų kultūroms čia tarpti, Amerika visvien yra patogiausia "Aidams" persikelti. Pradėta dairytis šioje Atlanto pusėje leidėjo, ir žvilgsnis nukrypo į lietuvius pranciškonus.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė BENYS BABRAUSKAS
|
 Lietuvoje griūva paskutiniai nepriklausomos mūsų literatūros stulpai. Artinasi metas, kada vyriausiųjų rašytojų vardas teks jau tiems, kurie literatūrinį brandos atestatą įgijo lietuviškoje mokykloje, bet kurių dalis nūnai nutolo nuo savo tautos.
"Sunkiai ir ilgai sirgęs, 1959 m. birželio 7 d., eidamas 69 metus, Vilniuje mirė įžymus lietuvių dramaturgas ir poetas Petras Vaičiūnas" — tais žodžiais rašytojo mirtį paskelbė Lietuvai anoniminė "Grupė draugų". M. Lastauskienė, A. Vienuolio, S. Čiurlionienės ir kitų rašytojų mirtį skelbė kelios dešimtys žymiųjų rašytojų, kitų sričių menininkų bei mokslininkų vardu. Vaičiūnas, mat, nebuvo nusipelnęs "liaudies poeto" vardo. Už tai jis visą laiką liko mums reikšmingesnis tautos poetas. Net ir iš šykščių reportažų galima nujausti, kad tauta savo poeto mirtį pagerbė panašiai, kaip savo laiku buvo pagerbtas Vaižgantas ar Maironis: "Vis daugiau žmonių renkasi gedulo apgaubton salėn, vis daugiau vainikų ir gėlių apjuosia amžinam miegui užmigusį rašytoją . . . Artėja 16 valanda. Pro rūmuose ir gatvėje susirinkusią minią karstas išnešamas . . . Rikiuojasi ilga vainikų, gėlių ir lydinčiųjų eilė . . ." (Lit. ir Menas 1959. VI. 13).
Rašytojų vardu kapinėse taria žodį ne LRS pirmininkas ar sekretorius, bet vyresniosios kartos rašytojas, turįs "liaudies poeto" titulą. Pažymėtina, kad toje kalboje aptinkame šiltų ir teisingų žodžių: "Poeto Vaičiūno eilėraščiai buvo nepaprastai skambūs ir spalvingi, kaip tie vosilkėliai iš rugių miglotų ... Jo literatūrinis palikimas didelis . . . Petro Vaičiūno — švelnaus poeto, aistringo dramaturgo, tauraus žmogaus ir nuoširdaus draugo vardas ir darbai ilgiems laikams liks mūsų liaudies atmintyje". Jeigu turime galvoje pačią Lietuvos liaudį, jos pažiūrą į Vaičiūną labai teisingai nusako paskutinis sakinys, tačiau šiuometiniams tos liaudies vadovams, atrodo, visai patogi pasidarė Vaičiūno mirtis: po to, kai išėjo iš gyvenimo, lengviau bus jį nustumti ir literatūroj. Juk dar ir gyvam autoriui tebesant, seniai jau Kauno ar Vilniaus scena bėra mačiusi jo veikalus.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė PETRAS VAIČIŪNAS
|
JUODI VAIDUOKLIAI PADANGĖSE RENKAS
Juodi vaiduokliai padangėse renkas.
Nerimas atžengia žemės keliu.
Galvą nuleido galingas ir menkas.
Aš gi juokiuos sau, nes saulę keliu.
Tiesia man ranką nušvitus būtybė.
Virsta uolynas į žaizdrą ugnies.
Žengia į sielą Dievybės didybė.
Saulė liūliuoja gelminėj širdies.
(1923)
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
ŠVIETIMAS OKUPUOTOJE LIETUVOJE |
 |
 |
 |
|
Parašė V. VAITIEKŪNAS
|
Švietimo sąvoka galima imti platesne prasme, įsijungiant ir valstybės, ir bažnyčios, ir šeimos institucijas. Galima imti siauresne prasme, apsiribojant tik mokyklos vaidmeniu. Tik pastaruoju atžvilgiu ir noriu pateikti duomenų apie švietimą okupuotoje Lietuvoje.
Lenino posakis. "Duokite man aštuonerių metų vaiką ir jis visą savo gyvenimą bus komunistas", atseit, perleiskite jaunimą per komunistinės mokyklos girnas ir jis išeis perdėm komunistinio nusistatymo, be abejojimo, turi tiesos. Mokyklos dvasia ir idėjos daugiau ar mažiau nustato mokinio pasaulėžiūrai kryptį visam amžiui. Dėl to suprantama, kad tiek pačioje Rusijoje, tiek sovietų pavergtuose kraštuose mokyklos reikalams skiriama daug dėmesio.
Nekeisdami sovietinės mokyklos pagrindinio uždavinio: paruošti techniškai išlavintą ir komunistiškai, tiksliau — maskviškai nuteiktą jaunimą, praktiškąjį to uždavinio vykdymą sovietinio švietimo lėmėjai stengiasi suderinti su visais kitais sovietinės valstybės interesais. Iš čia eina jau kelinta sovietinės mokyklos reforma.
Nuo 1918.10.16. sovietinės mokyklos pagrindą sudarė 5 metų bendrojo lavinimo pradžios mokykla ir 4 metų vadinamojo politechninio lavinimo vidurinė mokykla, bendrai vadinta devynmete bendrojo lavinimo mokykla. Nuo 1929.7.7. šią devynmetę pakeitė dešimtmetė. Vietoj 4 metų politechninio lavinimo įvesti 5 metai. Nuo 1934 m., nekeičiant mokslo metų skaičiaus, dešimtmetė padalyta trimis koncentrais: 4 metai pradžios mokslui, prie jų pridėjus dar 3 metus — 7 metų nepilna vidurinė mokykla, ruošianti kandidatus specialiajai vidurinei mokyklai, ir, prie septynmetės pridėjus dar 3 mokslo metus — pilna vidurinė, ruošianti kandidatus augštajai mokyklai.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė KAZYS BRADŪNAS
|
ANT JŪRŲ KRANTO
Viršuj medžių saulė teka,
O po medžiais duona rūgsta.
Mano tėvas serga,
Mano tėvas miršta,
Mano tėvas mirdamas kalba:
Ant kalno avižėlės
Žvilavo, žvilavo...
Kas ten važinėja, kas ten sližinėja
Po mano avižėles?..
Kai aš numirsiu,
Man padarykit grabą
Neobliuotų, lentų
Ir užkaskite kryžkelėj —
Ant mano rankų bus marios
Ir marių kraštai...
Ir nukrito kibirkštėlė,
Ir saulelė nekaito,
Ir jūra atsidarė,
Ir niekas nežinojo,
Kur jis paliko
Ir kaip gyveno...
Tiktai ant lino žiedo
Bitutė dūzgia.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
IKIŠIOLINIAI LIETUVIŲ KULTŪROS ISTORIJOS TYRINĖJIMAI |
|
|
|
|
Parašė ZENONAS IVINSKIS
|
BIBLIOGRAFIŠKAI - KRITIŠKA APŽVALGA
1. Simano Daukanto ir Juozo Jaroševičiaus (Vilniaus universiteto) laikotarpis.
Kai Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, po šešių šimtmečių gyvenimo, buvo išdalinta, į rusų jungą pakliuvusiems lietuviams pasiliko pačioje Lietuvoje rašytos tik dvi politinės Lietuvos istorijos, išleistos dar 16-17 amžiuje. Mozūras Motiejus Strijkovskis, Merkelio Giedraičio globoje užsikrėtęs lietuviško patriotizmo bei valstybingumo mintimi, Karaliaučiuje 1582 metais išspausdino lenkiškai savo kroniką, "kurios iki tol pasaulis neregėjo",1 Jėzuitas Albertas Vijūkas Kojalavičius Dancige (1650) ir Antverpene (1669) išleido savo dviejų dalių Lietuvos istoriją, 2 kurioje jis atsitolino nuo pirmojo savarankiškos minties.3
Tolimesnė istoriografija jau bebuvo tik atskirų klausimų skelbimas, kaip. pvz., heraldika (Kojalavičius), genealogija (Niesieckis), Lietuvos jėzuitų provincijos istorija (St. Rostovskis). Tokiu pat daliniu klausimu užsiėmė ir buvęs jėzuitas Pranciškus Ksaveras Baužas (Bagužis), kuris 1808 metais Varšuvoje išspausdino daug reikšmės ankstybam lituanistiniam sąjūdžiui turėjusį tyrinėjimą "Apie lietuvių tautos ir kalbos kilmę."4
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
LIETUVIŠKŲ IR INDIŠKŲ PASAKŲ PANAŠUMAI |
|
|
|
|
Parašė DR. JONAS BALYS
|
Indija yra pasakų kraštas. Daugelis pasakų, žinomų beveik visame pasaulyje, gavo savo pradžią Indijoje. Sanskritologas Teodoras Ben-fey, 1859 m. išleidęs indiškų pasakų rinkinio "Pančatantra" vokišką vertimą, to leidinio prakalboje išdėstė savo pažiūras į pasakas. Jis atmetė mitologišką pasakų kilmės teoriją, sukurtą brolių Grimmų, ir pasakas laikė literatūros dalimi. Anot jo, didžioji aziatiškų ir europietiškų pasakų dalis esančios kilusios Indijoje, kur jas sukūręs budizmas, o iš ten, pirmoj eilėj raštinei literatūrai padedant, jos išplitusios po visą pasaulį. Tik gyvulinės pasakos keliavusios priešinga kryptimi: iš Graikijos į Indiją. Indiškos pasakos buvusios tiek patrauklios ir gaivalingos, kad jos veikiai išstūmusios kitų tautų panašius pasakojimus, užėmusios jų vietą ir buvusios lengvai sutautintos, įgydamos vietinių savumų. Benfey nuomone, indiškų pasakų išplitimas prasidėjęs X a., kai islamiškos tautos susipažinusios su Indija ir indų pasakojimų rinkiniai, per persų ir arabų vertimus, pasklidę po arabų valstybes Azijoj, Afrikoj ir Europoj. Indiškos pasakos pasiekusios Europą apie XII a. pusę svarbiausia dviem keliais: per Bizantiją rytuose ir per šiaurės Afriką-Ispaniją-Siciliją vakaruose, pastaruoju atveju maurų dėka. Į šiaurės ir rytų Europą indiškos pasakos patekusios ir kitu keliu, per šiaurės Aziją. Čia pa-gelbėjęs apie 200 metų trukęs mongolų viešpatavimas slaviškuose rytų Europos kraštuose.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė A. V.
|
 Sausio ketvirtą dieną netoli Sens miesto automobilio katastrofoje žuvo prancūzų rašytojas Albert Camus, kuris drauge su Sartre'u buvo užėmęs vadovaujančią vietą prancūzų egzistencialistų literatūroje ir idėjinėje naujosios kartos orientacijoje, Kalbėdamas apie šį nuostolį intelektualiniam savo šalies gyvenimui, Fran-cois Mauriac pareiškė, kad "Camus dėka ištisa karta pradėjo įsisąmoninti savo problemas". Patsai Camus buvo įsitikinęs, kad jo amžininkų misija nėra pakeisti pasaulį. Priimdamas 1957 m. Nobelio premiją, jis sakė, kad jo kartos "uždavinys yra didesnis—apginti pasaulį, kad jis nesusinaikintų", sukurti tai, "kas tiek žmogaus viduje, tiek jo išoriniame pasaulyje sudaro gyvenimo ir mirties taurumą." Todėl jis jieškojo būdų išeiti iš tamsiausių nihilizmo gelmių.
|
|
Skaityti daugiau...
|
• Vinco Krėvės vardo literatūrinė premiją (500 dol.), skiriama kas antri metai, šiemet teko Mariui Ka-tiliškui už jo romaną "Išėjusiems negrįžti". Premija paskirta balsų dauguma. Komisija sudarė: I. Gražytė, M. Jonynienė, R. Siniūtė, J. Kardelis, H. Nagys. Du jos nariai pasisakė už Alfonso Nykos Niliūno eilių rinkinį "Balandžio vigilija". Premija paskirta už 1957-1958 m. išėjusius ir nepremijuotus veikalus, ši Vinco Krėvės vardo premija jau yra trečioji. Pirmąją gavo Jonas Aistis, antrąją— Jonas Mekas.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
UPELIAI NEGRIŽTA Į KALNUS |
|
|
|
|
Parašė J. Grinius
|
Pr. Naujokaičio "Upeliai negrįžta į kalnus" stambus romanas, sukomponuotas iš dviejų temų. Viena jų yra tremtis, apie kurią dar rašys nevienas lietuvių romanistų, nors šią temą jau vaizdavo jaunesniosios kartos mūsų rašytojai, kaip A. Baronas, A Landsbergis, B. Pūkelevičiūtė. Pr. Naujokaitis pavaizduoja ir pirmojo bolševikmečio slogius bei klaikius epizodus, ir tėvynės Lietuvos palikimą anais šiurpiais 1944 metais, ir karo pabaigos baisenybes, ir klajoklinį bei stovyklinį gyvenimą Vokietijoj. Nuo A. Barono ir A. Landsbergio romanų "Upeliai negrįžta į kalnus" pirmiausia skiriasi tuo, kad Pr. Naujokaitis savo kūriny gana daug vietos duoda savo pagrindinių herojų praeičiai.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė Pr. Naujokaitis
|
Greitai visai sutems, ir daugiau nematysiu šito liūdno pasaulio...(42 psl.)
štai po ranka Vlado šlaito antrasis eilėraščių rinkinys "Ant saulėgrąžos vamzdžio"... Savo atsiminimuose aš tebematau autorių Ukmergės gimnazijos suole, tą neaugšto ūgio, atlašios eisenos, rimto veido jaunuolį, visada su eilėraščių pluošteliu kišenėje. Ir skaitydavo jis dažnai— gimnazijos parengimuose, literatūros būrelyje. Jo posmuose dar lengvai galėjai išgirsti atliepiant Miškinį, Brazdžionį. Aistį, Binkį, Putiną... Ir klasinės formos posmų laikėsi jis įsikibęs... Ir nuo to laiko nesu daugiau su autorium susitikęs. Tik laiškais laikas nuo laiko pasikeičiam. Tik iš paveikslo pro tamsius akinių rėmus matau žvelgiant tas pačias akis, dar labiau surimtėjusi veidą. Ir eilėraščio technika iš esmės pasikeitusi; V. šlaito eilėraščius galime pavadinti mąstymais, plaukiančiais lengvu ritmu, nepaisančiais posmų, atmetančiais klasinės eilėdaros taisykles. Toks šlaitas pasirodė 1949 m. savo "žmogiškose psalmėse," tam keliui tebėra ištikimas ir po dešimties metų pasirodžiusiam rinkiny.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
ROMO VIESULO PARYŽIETIŠKOS "DAINOS" |
|
|
|
|
Parašė Paulius Jurkus
|
Praeitų metų rudenį iš Paryžiaus grįžo dailininkas Romas Viesulas, parsiveždamas pluoštą naujų kūrinių. Tai jo "Dainos". Tikrumoje šis kūrinių ciklas turi tokį pavadinimą: "Ten Original Lithographs by Romas Viesulas on the Themes of An-cient Lithuanian Folksongs Dainos". Įvadą angliškai parašė Henrikas Na-gys, dainas vertė—H. Nagys ir Ilona Gražytė, litografijas atspaude Edmunde Jacąaes Desjobert studija, atspausta ant labai gero, rankom padaryto, popieriaus.
Ciklą sudaro 10 originalių litografijų, prie jų pridėta gražiai ir skoningai atspausti reikalingi tekstai, taip viso susidaro 20 lapų, kurie sudėti į aplanką (mapę). Aplanko viršus su drobės rašto imitacija, ant jo dailininko pavardė ir "Dainos".
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
DAIL. VYTAUTO KASIULIO MONOGRAFIJA |
|
|
|
|
Parašė V. V.
|
Per-Eric Persson leidykla Hel-singborge, Švedijoje, išspausdino Paryžiuje gyvenančio dail. V. Kasiulio monografiją. Nedidelėje, bet labai gražiai išleistoje knygoje randame George Pillement įvadą prancūzų kalba, 12 spalvotų reprodukcijų, 32 nespalvotas tapybos darbų nuotraukas ir 2 piešinius. Ypatingai didelis dailininko produktingumas įgalino leidėją padaryti taip gausią ir gerą atranką vien iš paskutiniojo jo kūrybos laikotarpio.
Dar Lietuvoje pasireiškęs kaip vienas iš gabiųjų jaunosios kartos dailininkų, V. Kasiulis, daugiausia figūrinėse kompozicijose, jieškojo dramatinės įtampos, kur itin buvo iškeliamos tamsios, kone juodos, bet šviesoje ir šešėliuose kontrastingos spalvos, paveikslo kompozicija ir gerai apvaldytas piešinys. Pokariniu metu, Vokietijoje, V. Kasiulis žymiai praturtino savo paletę, vienok perdaug dar nenutolo nuo ankstyvesnio tapymo būdo. Emigravęs Pran-cūzijon, dar su didesne aistra metėsi į naujų spalvinių sąskambių jieškojimus ir per labai trumpą laiką susilaukė gražaus įvertinimo pasauliniame meno centre Paryžiuje. Čia jo koloritas įgavo visai naują pobūdį. Spalvos dar daugiau praskaidrėjo, buvo atpalaiduotos nuo šviesos ir šešėlių žaidimo, įgavo daugiau žaismo ir dekoratyvinio puošnumo. Piešinys taip pat įgavo daugiau laisvės, buvo suprastintas ir sustilizuotas.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
A. MACEINOS "DIDŽIOJI PADĖJĖJA" |
|
|
|
|
Parašė K. Pr. Gaidamavičius
|
I
Jau prieš keletą metų buvo girdėti, kad prof. A. Maceina rašo veikalą apie Išganytojo Motiną. Jis buvo, berods, paskatintas prel. Pr. Juro ryšium su Nekalto Pradėjimo dogmos paskelbimo 100 metų sukaktimi ir apsireiškimu Liurde. Veikalas betgi pasirodė viešumoje tik 1959 metais, nors išleidimo data pažymėta 1958 m. Tuo būdu mūsų min-tytojas davė naują gana svarų įnašą lietuviškajai marijologijai ir apskritai religinei - filosofinei minčiai. Įžangos žodyje jis tai ir pabrėžia sakiniu: "religinėje savo literatūroje neturime nieko, kas liudytų, kad Nazareto Mergaitę mes ne tik garbiname, bet ją ir mąstome" (p. 9). Užtat autorius savo veikalą pavadino "Šv. Mergelės Marijos Eūties ir Veiklos Apmąstymu". Mąstyti gi apie Ją autorius pradėjo nuo pat savo studijų dienų. Jis mąstė apie Ją būdamas Gižų kunigų seminarijoj, vėliau Kauno Vytauto Didžiojo universitete kaip studentas ir profesorius, pagaliau mąstė jis apie Ją kaip tremtinys Vokietijoj. Dar būdamas Kaune jis. berods, skaitė paskaitų apie ontologinę Marijos reikšmę, įneš-damas naujo požiūrio į tradicinį grynai teologinį svarstymą. Gyvendamas Vokietijoj prof. A. Maceina nepabūgo atsisėsti į studento suolą ir pastudijuoti teologiją, kuri jo veikaluose vienaip ar kitaip atsiliepia. Jo svarstomos problemos visada siekia ir teologinę plotmę. Todėl gilesnis pasidomėjimas teologija įgalino jį drąsiau leistis į gana painias problemas. Tuo jis atkreipė į save dėmesį ne tiktai lietuvių, bet ir nelietuvių visuomenės. Jo veikalai vokiečių kalba susilaukė gerų įvertinimų vokiečių ir belgų žurnaluose (kitom kalbom man neteko užtikti). Be to, jo paskaitos Freiburgo ir Miunsterio universitetuose duoda progos perteikti jaunimui savo plačiojo minties žvilgsnio laimėjimus, kurie susitelkė vispusiškai bestudijuojant gyvenimo problemas.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
KATALIKŲ POLITINIS SUSITARIMAS MARITAINO MOKSLO ŠVIESOJE |
|
|
|
|
Parašė V. Viliamas
|
Veiklus mūsų lituanistas L. Dam-briūnas, nesenai "Aiduose" (1959 m. nr. 10), recenzuodamas A. Tamošaičio S.J. disertaciją apie Bažnyčios ir valstybes santykius Maritaino filosofijoje, nelauktai padarė įdomų siūlymą, mūsų katalikams dėl politikos susikalbėti Maritaino mokslo šviesoje. Jis kartu nurodė, kad Maritaino politinė filosofija lietuvių tarpe priešų neturi. Esą "Tėvynės Sarge" Maritainas giriamas, o jo moksslas visiškai derinasi su dalies mūsų katalikų skelbiama vad. nepasaulėžiūrine politika. Jis tik, matyti, apgailestauja, kad "Tėvynės Sarge" pasisakoma už ateistų bei kitokių "nedorėlių" varžymą.
Ryšium su tais L. Dambriūno pasisakymais reikėtų štai kas pareikšti:
1. Tiesa, kad Maritaino naujoje pliuralistinėje valstybėje visos religinės bei ideologinės grupės naudojasi lygiomis teisėmis ir laisvėmis.
Taip pat yra tiesa, kad 1922 m. Lietuvos Valstybės Konstitucija, paruošta ir pravesta "T. Sargo" ideologijos žmonių, skelbia irgi tą patį. Ten sakoma: "Visi Lietuvos piliečiai, vyrai ir moterys, yra lygūs prieš įstatymus. Negali būti teikiama ypatingų privilegijų nei mažinama teisių piliečiui dėl jo kilmės, tikėjimo ir tautybės (S10). Pilietis turi tikėjimo ir sąžinės laisvę. Priklausymas kuriai tikybai arba išpažinimas pasaulėžiūros negali būti pagrindu nusikaltinimui pateisinti ar atsisakyti nuo viešųjų pareigų (§13)".
Taigi išeina, kad Maritainas tik patvirtino tai, kas kitų anksčiau, remiantis tuo pačiu krikščionybės mokslu, buvo jau praktiškai įrašyta į šalies pagrindinį įstatymą. Atitikimas čia pilnas.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
PASTABA PRIE JONO MATUSO STR. "DĖL SV. KAZIMIERO KANONIZAVIMO IR LIETUVIŠKUMO" |
|
|
|
|
Parašė V. Cižiūnas
|
(AIDŲ Nr. 6, 1959)
Skaitydamas įdomų mūsų istoriko J. Matuso straipsnį "Dėl šv. Kazimiero kanonizavimo ir lietuviškumo", atradau autoriaus kalbinę klaidą, kuri neturėtų būti nutylima. 256 psl. antroje skiltyje autoriaus šitaip sakoma:
"Apsijuokinimu susitepė ir kitų tautų mokslininkai. Kai ir vakkis ahridlis atveju. Tuos lietuviui nesuprantamus žodžius Krokuvos un-to prof. Karolis Mecherzynski lenkiškai išvertė "...Wakkom obrzydlym" (Dlugošo vertime pas Przezdziezkį. IV, 530). Obrzydly gi lietuviškai yra milžinas".
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė Vadovėlių Leidimo Komisija
|
1. Domas Velička, "Lietuvių literatūra", I dalis. Tautosaka. Trumpas tautosakos kursas su chrestomatija ir literatūros teorijos pagrindais aukštesniosios lituanistinės mokyklos penktajai klasei. Pasakojamojoje tau-sakoje suklasifikuotos pasakos sakmės, legendos, oracijos, raudos. Dainuojamojoje — surūšiuotos dainos ir dainuojamosios pasakos. Smulkiojoje — mįslės, patarlės ir priežodžiai. Tikėjimuose nagrinėjama: dievai ir dvasios. Papročių skyriuje nagrinėjami įvairių švenčių bei įvykių papročiai. Pabaigoje trumpai apžvelgiami kai kurie svetimtaučiai ir lietuviai žymesnieji tautosakininkai. (Surinkta ir šiuo metu taisomos spaudos korektūros).
2. Domas Velička, "Lietuvių literatūra", II dalis. Tikybinės ir šviečiamosios literatūros laikotarpis. Trumpas lietuvių literatūros istorijos kursas su chrestomatija ir literatūros teorijos pagrindais aukštesniosios lituanistinės mokyklos šeštajai klasei. Pradedama mūsų raštijos pradžia (Mažvydas, Vilentas, ir kt.), po to seka tautinio atgimimo apžvalga (Poška, Valiūnas, Stanevičius, Daukantas, Valančius, Strazdas, Baranauskas, Vienažindys ir kt). Spaudos draudimas (knygnešiai), draudžiamoji spauda ("Aušra", "Varpas" ir kt.) Draudžiamojo laikotarpio svarbesnieji rašytojai. Lietuvių raštijos tyrinėtojai (profesoriai Mykolas ir Vaclovas Biržiškos ir kt.). Lietuviškieji lenkų rašytojai (Mickevičius, Kraševskis, Kondratavičius). (Paruošta spaudai ir laukia spausdinimo eilės).
|
|
Skaityti daugiau...
|
"Aidų" redakcija, pradėjusi antrą darbo dešimtmetį. Iš kairės: Tėv. Leonardas Andriekus, O.F.M., Antanas Vaičiulaitis, Alfonsas Nyka Niliūnas ir J. Girnius. Trūksta Telesforo Valiaus.
• Vatikane išleistas pašto ženklas, vaizduojąs šv. Kazimierą. Jo išleidimu rūpinosi kun. V. Mincevičius. Piešinį padarė V. K. Jonynas.
• Romoje švč. Marijos bazilikoje buvo pamaldos už Tylos Bažnyčią sausio 7 d. Organizavo Tarptautinė Marijos Akademija, kurioje yra atstovaujama ir Lietuva. Plataus atgarsio italų spaudoje rado pamaldose pasakytas kardin. Alfredo Ottaviani pamokslas, kuriame kalbėjo ne tiek apie anapus uždangos esančios bažnyčios persekiotojus, kiek apie Vakarų diplomatus ir valstybių vadus, skubančius bičiuliautis ir bendradarbiauti su Bažnyčios bei tikinčiųjų persekiotojais.
|
|
Skaityti daugiau...
|
Vyskupas Vincas Brizgys: Negesinkime Aukurų. Brooklyn, 1959. 211p.
Stasius Būdavas: Rūsti siena. Apysaka. Išleido "Rūta" Hamiltone, Kanadoje 1959 m. 194 p. Viršelis T. Valiaus. Kaina $1.40.
Lietuvių Dainos Amerikoje Pasakojamosios dainos ir baladės. Surinko ir suredagavo Jonas Balys. Lietuvių Enciklopedijos
Leidykla. Bostonas, 1958. 326 p. Kaina $5.00.
Juozas Masilionis: Lietuvių literatūra, III dalis, poaušrio laikotarpis. Išleido Čikagos Augštesnioji Lituanistikos mokykla, finansuojant M. A. Rudžiams. 412 p. Vadovėlis skiriamas lituanistinės mokyklos 7 klasei.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
"AIDŲ" PREMIJA Už LITERATŪRĄ |
|
|
|
Mėnesinis kultūros žurnalas "Aidai", leidžiamas pranciškonų, pamečiui skiria po vieną $500.00 premiją už vertinimo komisijos geriausiu pripažintą grožines literatūros ir mokslo veikalą, šiuo skelbiama jos taisykles:
1. 1960 metais penktą kartą premija bus skiriama ui grožinę literatūrą: poeziją, noveles, apysakas, romaną ar dramą.
2. Už komisijos geriausiu pripažintą veikalą skiriama premija nebus skaldoma tarp atskirų autorių.
3. Premijos komisija vertins 1958-1959 m. viešumoj pasirodžiusius nepremijuotus grožines literatūros kūrinius ir tais metais parašytus, bet dėl dabartinių sąlygų negalėjusius būti išspausdintais. Premijos komisijai neatsiųsti kūriniai nebus vertinami.
4. Eilėraščių rinkinys, skiriamas premijai, turi sudaryti nemažiau 32 puslapių knygą, jeigu ji būtų išspausdinta. Novelių ar apysakų rinkinys turi būti nemažiau kaip 100 puslapių dydžio spausdintos knygos.
5. Paskutine data kūriniams įteikti 1960 metų vasario 30 d. Siųsti "Aidų" redakcijos adresu: Ant. Vaičiulaitis, 4757 East Ave., S.E. Washington 28, D.C.
6. Premijuotą kūrinį, jei jis būtų parinktas iš viešumon dar nepasirodžiusių veikalų, autorius sutinka dalinai ar ištisai spausdinti per "Aidus".
7. Jury komisija: Albinas Baranauskas, Kotryna Grigaitytė, Paulius Jurkus, Nelė Mazalaitë, Leonardas Žitkevičius.
|
|
"AIDŲ" GARBĖS PRENUMERATORIAI |
|
|
|
|
Parašė Red.
|
|
Kun. dr. V. Cukuras, Middletown, Conn.; prel. Ig. Albavičius, Cicero, III.; dr. A. Lipskis, La Grange Park, III.; dr. Ant. Razma, Wilmington, III.; dr. Val. Ploplys, Rockford, III.; dr. R. Sidrys, Streator, III.; Monika Stankaitienë, Rockford, III.; Kaz. Brencius, Val. Indrulėnas, Povilas Kaupas, Jonas Kubilius, Jul. Vailokaitienė, kun. Ant. šeštokas, Chicago, III.; kun. Vyt. Bitinas, Kennebunkport, Me.; dr. J. Vydas, Presque Isle, Me.; Kaz. Škėma, Detroit, Mich.; Jonas Paovys, vysk. J. Rancans, Grand Rapids, Mich.; kun. V. Karalevičius, Pr. Kudulis, Stasys Markevičius, dr. St. Petrauskas, Elizabeth, N. J.; Kaz. Jankūnas, Lodi, N. J.; Balys šarkenis, Newark, N. J.; kun. dr. J. Starkus, Bayonne, N. J.; dr. P. J. Bagdas, W. Koppas, kun. dr. T. Narbutas, kun. J. Pakalniškis, Brooklyn, N. Y.; kun. Kęstutis Balčys, Amsterdam, N. Y.; kun. Alf. Gleveckas, Albany, N. Y.; Juozas Kazickas, New Rochelle, N. Y.; K. Kuprėnas, Yonkers, N. Y.; Valerija Sodytë, Rochester, N. Y.; Zigmas Jankus, Cleveland, Ohio; Charles P. Baltrukonis, Juozas Petrcnis, Kazys Valaitis, Philadelphia, Pa.; kun. E. Paukštis, Chester, Pa.; Domas Jurkus, Verdun, Que., Canada; dr. Agota Šidlauskaite, Carp, Ont., Canada; Sigutė Zub-rickaitė, Toronto, Ont., Canada. |
Ged. Baltrušaitis, Los Angeles, Calif.; Kan. K. Steponis, Burbank, Calif.; Stepas Blynas, Bridgeport, Conn.; Julius Raulinaitis, Washington, D.C; Juozas Butėnas, Auguste Jonkutė, J. Kasakaitis, Mečys Krasauskas, M. Kvedaras, kun. J. Lechavičius, E. Radzevičiūte, Ant. Ragauskas, V. Ramonas, Aclolf. šleševičius, Bronė Tau'enytė, Chicago, III.; V. šilėnas. Bcrwyn, III.; Juozas Jusys, Worcester, Mass.; T. M. K. Butkus, Kennebunkport, Me.; Jonas Rugienius, MiMa Varekojienė, Detroit, Mich.; Vyt. Rastonis, Kansas City, Mo.; Mirutê Miniataitë, Webster Groves, Mo.; Pranas Baluta, Rochester, N. Y.; kun. Vyt. Pikturna, Brooklyn, N. Y.; kun. J. Tautkus, Omaha, Nebr.; A. Alkaitis, Cleveland, Ohio; Juozas Kazinaitis, Ant. Kaušpėdas, Hamilton, Ont. Canada; L. Macys, London, Ont. Canada; Liuda Ozebergaitë, Toronto, Ont., Canada.
Visiems "Aidų" administracija nuoširdžiai dėkoja.
|
Redaguoja — Antanas Vaičiulaitis
Redakcijos nariai — Leonardas Andriekus, O.F.M., Juozas Girnius, Alfonsas Nyka-Niliūnas
Meninė priežiūra — Telesforas Valius
Leidžia — Tėvai Pranciškonai
Administracijos adresas — Aidai, 680 Bushwick Ave., Brooklyn 21, N. Y.
Dailininko adresas — Telesforas Valius, 84 Pine Crest Rd., Toronto, Ont. Canada
Redakcijos adresas — Antanas Vaičiulaitis, 4757 East Ave., S. E., Washington 28, D. C.
|
|
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
