|
|
1961 m. 1 sausis
MODERNIEJI GAMTOS MOKSLAI IR RELIGIJA |
|
|
|
Parašė PRANAS BRAZYS, M.l.C.
|
I. AKTUALUS KLAUSIMAS Ar mokslas yra suderinamas su religija? Prieš pusantro šimto metų šitą klausimą visu aštrumu kėlė vadinamasis Apšvietos amžius. Šiandien jis kyla naujam svaigulingos pažangos fone ir yra sprendžiamas jau ne tik logiškais įrodinėjimais, bet ir organizuotos prievartos priemonėmis.
1. Pažangos svaigulys Mokslo ir technikos pažanga mūsų laikais virto tikromis lenktynėmis. Juk dar XIX š. pradžioje susisiekimo priemonės Europoje esmėje buvo tos pačios, kuriomis naudojosi Vytautas Didysis tarp Vilniaus ir tolimųjų kunigaikštijų arba Cezaris tarp Romos ir Gali jos bei Britanijos provincijų.
Šiandien daugiau kaip šimtas milijonų automobilių rieda fantastiškais keliais, šimtai tūkstančių įvairaus tipo lėktuvų raižo erdves, apie žemę ir saulę skrieja pirmieji dirbtiniai palydovai. Telegrafas, telefonas, kinas, radijas, magnetofonas, televizija, telegrafinis rašytuvas ir kasdien šimtus tūkstančių tonų popieriaus prirašanti spaudos pramonė skelbia mokslo pažangą ir technikos stebuklus po tolimiausius pasaulio užkampius.
|
Skaityti daugiau...
|
Parašė J. AUGUSTAITYTE - VAIČIŪNIENE
|
PO SAULĖS LANGU
Tu išeini liūdna, manęs nelaukus, Kol saulės lango mėlynos langinės atsivers, Ir mes išvystame palaidus plaukus Tarp aukso rėmų jos tekėsimos dukters. O vedžio akys pilnos laiko Ir palšo smėlio priberta vienaplaukė galva. Kažkas akiračiuos miglas išvaiko Ir taria — nebijok žalios šviesos, eiva!
Man rodos buvo rankos ryto, Išnirusios iš minkšto patalėlio debesies. Po saulės langu augštas medis vyto, Kurio vaisius, kaip gražią pasaką nešies.
|
Skaityti daugiau...
|
PROF. K. JABLONSKIO ATMINIMUI (1892 — 1960) |
|
|
|
Parašė ZENONAS IVINSKIS
|
JO ĮNAŠAS LIETUVOS ISTORIJOS MOKSLUI
Paskutinysis dešimtmetis Lietuvos istorijos mokslui buvo labai nuostolingas. Vienas po kito Kaune pasimirė du žinomieji iš nepriklausomybės laikų istorikai, universiteto profesoriai: 72-jų metų sulaukęs, bet dar savo judrumo nenustojęs Augustinas Janulaitis (1950.V.21); savo aiškia logika ir metodingumu per paskaitas pasižymėjęs 70-metis Ignas Jonynas (1954.VII. 14). Abu jiedu atstovavo mūsų praeities tyrimo darbui ir, žinoma, nepritapo prie naujos sistemos, kai okupantai pagal savo metodą ėmėsi Lietuvos istoriją naujai "perrašyti", t.y. ją apgrobti nuo viso to tikrojo turinio, kuris sudaro lietuvių tautos istorijos esmę. Kitu keliu buvo nuėjęs Povilas Pakarklis, kurio politinis mėtymasis į ekstremizmus jam sukliudė duoti nešališkų tyrinėjimų. Vos 53 metų sulaukęs (1955.VII.28), užmerkė ir jis akis. Kaune 1959.III.2 mirė iš ilgamečio ištrėmimo (nuo 1940 m. liepos mėn.) sugrįžusi Marija Urbšienė (Mašiotaitė). Šalia savo dviejų stambių bibliografiškai istoriškų darbų iš pirmosios vokiečių okupacijos (Karo Archyvas 1937-39), ji buvo davusi eilę gerai dokumentuotų straipsnių. Pora metų prieš ją Kaune mirė ir pats Karo Archyvo ir Mūsų Žinyno redaktorius pulk. Vytautas Steponaitis, kuris buvo prirašęs iš lietuvių kultūrinės ir karinės praeities eilę studijė-lių ir straipsnių (XIXa. sukilimai, bermontininkai ir kt.). Tremtyje taip pat be laiko mirė dar darbingas mūsų žymusis bibliografas Vaclovas Biržiška (1956.1.3).
Tuos žymius nuostolius dar labiau padidino, kai 1960.VII.28 po sunkios ir ilgos ligos (plaučių vėžio) Vilniuje pasimirė 68-tuo-sius baigęs Konstantinas Jablonskis. Stovėjo jis pačioje savo intensyvių darbų tėkmėje, ruošė naujus straipsnius, rinko, tvarkė medžiagą naujiems tomams, kai reikėjo atsigulti ligoninėn, kurioje jis vidurvasaryje ir užgeso, plaučių vėžiui persimetus į visą kūną ir palietus smegenis.
|
Skaityti daugiau...
|
Parašė KĘSTUTIS KEBLYS
|
Jei netoliese tūnojo žvalgas, pasistiepęs tarp beplaukiančių varpų, galėjo matyti du iškylančius ir vėl pranykstančius šalmus. Bet iš .slėnio matėsi tik kalva, apsidengusi rugiais ir užsimaukšlinusi žalią medžių kepurę. Ir iš viršaus (ten savo namo prieangyje, rūpesčio sukraipytam veide įsismeigęs pypkę, sėdėjo žmogus) jų nematė. Juodu ėjo grioviu, tarsi gai-lėdamiesi graublėtos šunkelio nugaros. Niekeno nematomi jie buvo — ėjo, kopė. Du — skirtingi našta ir amžiumi. Juodviejų veidai buvo lygiai seni nuo karo dulkių grimo, tačiau tas, kurs ėjo iš paskos, buvo jaunesnis. Jo rankovės nemargino dryžiai, kaip pirmojo. Bet ne dėl to: jis jautė kiekvieną žingsnį, delnu karabino diržą, kita ranka skardinę, kuri, nors nepilna ir kliuksinti, spaudė petį. Jis buvo jaunesnis savo netikrais judesiais, jis šnekėjo daug ir klausiamai. — Kaip manai, ar dar toli? Tas, kuris ėjo pirma ir abiem rankom nešėsi šautuvą, tylėjo. — Ar kada turėjai panašų uždavinį? Tyla. — Ši kalva be galo. Kas bus, jei saulė nusileis? — Bus tamsu, žioply. —Vyresniojo žodžiai ritosi tingiu nuoboduliu. —Žinau, bet mums liepė viską atlikti dar prieš saulėleidį.
|
Skaityti daugiau...
|
Parašė Z. BALVOČIENĖ
|
LYG SAPNAS
Lyg sapnas praėjai pro šalį, — Jisai daugiau nesikartos. Nualpęs svyra, linksta žiedas .. . Džiaugsmai trumpi, o kiek kančios!
Lyg sapnas praėjai pro šalį ... Veltui, veltui jau bejieškos, Kaip ir ano, jau mirusiojo žiedo .. . Žadėta saulė sudienos.
|
LIETUVOS MEDINES VARPINES |
|
|
|
Parašė JURGIS GIMBUTAS
|
MEDŽIAGA LIETUVIŲ ARCHITEKTŪRAI PAŽINTI
Lietuvos miestelių ir bažnytkaimių medinės bažnyčios ir varpinės daugiausia buvo statytos vietinių dailidžių, be architektų pagalbos. Dėl to šie pastatai įjungiami į sodžiaus (arba liaudies) architektūrą, kaip ir ūkininkų sodybų trobesiai. XX amžiaus pirmojoje pusėje nedaug bebuvo išlikusių senų medinių varpinių ir bažnyčių, išlaikiusių savo originalų pavidalą iš XVII ar XVIII amžių. Daugelis XIX-XX a. statytų medinių bažnyčių pamėgdžioja savo architektūra ne visada stilingas mūrines bažnyčias, arba po remontų nustojo savito grožio, kuris matomas logiškos medinės konstrukcijos pastatuose.
Pagal istorinius šaltinius, pirmosios krikščioniškos bažnyčios Lietuvoje XIV a. gale — XV a. pradžioje buvo statomos medinės, išskyrus mūrines pilių ir rezidencines bažnyčias. P. Galaunės teigimu, pirmosios Lietuvos bažnyčios neturėjusios nei varpinių, nei bokštų. Atskirai stovinčių varpinių pavidalas galėjo būti sukurtas ne seniau, kaip XV amžiuje.
|
Skaityti daugiau...
|
ĮŽYMUSIS SIBIRO TYRINĖTOJAS JONAS ČERŠKIS (1845-1892) |
|
|
|
Parašė DR. VL. VILIAMAS
|
Lietuvių tautos kalvarijų kelias Sibire turi jau seną istoriją. Kaip būtų įdomu, jei mūsų istorikai lietuvių kalvarijų kelią Sibire plačiau atskleistų, iškeltų jo atskirus etapus, apskaičiuotų mūsų tautos sudėtas aukas. Iš šios ilgos ir tragiškos odisėjos čia norime duoti žiupsnelį žinių apie tikrai garsų lietuvį: žymųjį geologą ir geografą Joną Čerškį, kuris ir dabar dar plačiai komentuojamas rusų mokslinėje literatūroje, kaip vienas didžiausių ir reikšmingiausių Sibiro tyrinėtojų.
Kilmė ir jaunystė Šiuo klausimu ypač trūksta tikslių žinių, nors dėl Čerškio lietuviškos kilmės abejonių nekyla. Įvairiuose raštuose jis atžymimas lietuviu, o ir pats savo lietuviškumą yra viešai išpažinęs. Čerškių giminė yra kilusi iš buvusios Drisos apskrities, netoli Svolnos miestelio. Jų giminė tik vėliau visur išsibarstė. Dr. Antanas Čerškus, dabar gyvenąs East St. Louis, tuo reikalu mano paklaustas, taip rašo:"Klausei apie geografą Czerskį. Taigi geografas ir kanauninkas Čerškis (Stanislovas Čerškis gyvenęs 1777-1833 ir kunigavęs Salantuose, Kieme-liškėse ir miręs Varniuose, VI. V.) yra lietuviai ir mūsų giminės. Taip man tėvelis pasakodavo. Mūsų pavardė tais laikais buvo sulenkinta, o vėliau surusinta, — pirmieji mus vadino Czerski, antrieji Čerski. Tėvelis turėjo dokumentus ir sakydavo, kad, turint tokius dokumentus, nereikėjo nei baudžiavos eiti, nei į rekrūtus imdavo. Tėvelis sakė, kad mūsų seneliai atėjo iš Latgalijos ir pirko Pladiškių palivarką, Duokiškio parapijoje, iš kurio išsivystė visas nedidelis Pladiškių-Čerškų kaimas." ( 1959. 3.10).
|
Skaityti daugiau...
|
Parašė Aug. Raginis
|
Leonardas Andriekus: SAULE KRYŽIUOSE. Iliustravo Telesforas Valius. Išleido T. Pranciškonai. Brooklynas, 1960; 208 p. Prieš save turime antrą Leonardo Andriekaus lyrikos knygą. Pirmoji, "Atviros Marios", pasirodė prieš penketą metų, ir vienas iš ryškiausių jos bruožų buvo asyžietiškas, saulėtas, kiek gailus dvelkimas. Mūsų poezijoje buvo tai naujas vėjas, kitų lyrikų beveik nepalytėta teritorija.
Tada knietėjo klausimas, ar autorius, suradęs savą žodį ir pasaulį, jį ir toliau kultyvuos savo lyrikoje, ar jieškosis kitos dirvos. Ne vienas poetas, kartą pataikęs savą stygą, joje ir įstringa nepajudinamai. Leonardas Andriekus šioje savo knygoje daro posūkį ir turinio ir formos atžvilgiu, yra kitoniškas negu "Atvirose Mariose", čia jis ateina susiradęs savo naują teritoriją, — dabartinę jo poeziją gaubia ne Asyžiaus šventasis, bet Lietuvos laukų ir pakelių Rūpintojėlis. Tiesa, ne vienas mūsų poetas yra jau skyręs šiam motyvui savo posmus, ir tai vienus iš pačių puošniausių savo kūryboje, čia galima priminti Putiną, Faustą Kiršą ir dar kitus. Nuo seniai Rūpintojėlis įžengė ir į mūsų dailę. Leonardas Andriekus iš kitų mūsų lyriką skiriasi tuo, kad Rūpintojėlio tema jo kūryboje sudaro bemaž visumą, išsiskleidžia į didesnį šio rinkinio eilėraščių pluoštą. Kitaip tarus, autorius pagrindą šiam veikalui paėmė iš savo žemės ir iš savo liaudies dailės. Tuo pačiu išryškėja ir rinkinio religinis bei tautinis tonas.
|
Skaityti daugiau...
|
NAUJIENOS APIE MILAŠIŲ Nantea (L.A.), France, einąs laikraštis "La Resistance de l'ouest" 1960.X.19 d. numeryje įsidėjo Louis Chaigne straipsnį "Le genie de Mi-losz". Autorius jį lygina su vokiečių, prancūzų žymiausiais poetais. Primena jį buvus pirmuoju Lietuvos atstovu Paryžiuje. Praėjusių 1959 metų rugp. mėnesį mirė Francis de Miomandre, Milašiaus draugas nuo 1901 m. ir Milašių visą laiką kėlęs, mirė sulaukęs 80 metų. Po metų 1980 m. rugsėjo mėn, mirė kitas artimas Milašiaus draugas, nuo 1905 metų, Nico-las Beuduin, poetas, rašytojas, sulaukęs taip pat 80 metų. Iš artimųjų Milašiaus draugų gyvi yra dar Jean Cassou ir Gerard Bauer, garsūs prancūzų rašytojai.
ATSIŲSTA PAMINĖTI L. Dambriūnas: LIETUVIŲ KALBOS VEIKSMAŽODŽIŲ ASPEKTAI. Liet. Enciklopedijos Leidykla, Bostonas 1960. 160 p. (151-161 p. yra santrauka anglų kalba: Verbai Aspects in Lithuanian).
Jurgis Gliaudą: ŠIKŠNOSPARNIŲ SOSTAS. Romanas. Lietuviškos Knygos Klubo leidinys. Chicago 1960. 268 p. Kaina $2.50.
Alė Rūta: MOTINOS RANKOS. Išleido Liet. Knygos Klubas. Chicago 1961, 397 p. Kaina $4.00.
Pranas Naujokaitis: MAŽI ŽINGSNIAI. Pasakojimai jaunimui. Išleido Lietuvių Bendruomenės New Yorko apygarda 1960. 119 p. Kaina $2.00.
|
Skaityti daugiau...
|
PRANCŪZIJOS KATALIKŲ INTELEKTUALŲ TRYLIKTOJI STUDIJŲ SAVAITĖ |
|
|
|
Parašė V. K-AS
|
Prancūzijos Katalikų Intelektualų Centro (C.C.I.F.) iniciatyva kasmet Paryžiuje įvyksta studijų savaite, kurios metu rinktines intelektualų jėgos diskutuoja degančio aktualumo religines problemas, gretinant jas su mokslinio pažinimo, literatūros bei meno laimėjimais. Studijų savaites dalyviai nenori niekam primesti savo sprendimų. Vienintelis jų tikslas pasidalinti pavienių studijų rezultatais ir į problemas įnešti daugiau šviesos.
1959 metų studijų savaitėje Prancūzijos katalikai intelektualai svarstė "paslapties" problemą materializmo persunktame mūsų laikų pasaulyje. 1960 m. lapkričio 9-10 dienomis, žymūs medicinos, filosofijos, istorijos bei teologijos mokslų autoritetai buvo apsistoję prie temos: "Netvarka žmoguje". Paskaitų tikslas buvo padėti krikščioniui geriau pažinti aplinką, kurioje jis turi siekti savojo gyvenimo tikslo, atlikti savąją kelionę į Dievą.
|
Skaityti daugiau...
|
MIRĖ D. LIETUVOS KUNIGAIKŠTIJOS ISTORIKAS PROF. ST. ŽYDRAM - KOSCIALKOVSKIS |
|
|
|
Parašė Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.
|
Praeitą rudenį, rugsėjo 2 d., Pits-forde, Anglijoje, mirė lietuvių kilmės, nemaža apie Lietuvą rašęs istorikas prof. Stanislovas Zydram-Koscial-kovskis. Jo tėvas Juozas, farmacijos daktaras, vaistininkavo Kėdainiuose, bet už dalyvavimą 1863 m. sukilime buvo ištremtas Sibiran, iš kur grįžęs apsigyveno Gardine. Čia 1881 m. spalių 24 d. gimė Stanislovas. Aplinka, kurioje jis augo ir mokėsi, padarė jį Lietuvos ir Lenkijos unijos šalininku, dėl to jis labai sielojosi lenkų ir lietuvių nesantaika.
|
Skaityti daugiau...
|
ADOMAS JAKŠTAS PAMINĖTAS BULGARIJOJE |
|
|
|
Parašė L.D.
|
Bulgarijos esperantininkų žurnale "Nuntempa Bulgario" — Dabartinė Bulgarija S. Tijūnaitis iš Lietuvos parašė straipsnį apie A. Jakštą — Dambrauską, minint jo šimto meto gimimo sukaktį. Straipsnis pavadintas šitaip: "A. Dambrauskas — kovotojas už pasaulio taiką ir brolybę tarp tautų." Jis dėtas 1960 m. rugsėjo numeryje.
Straipsnyje tarp kitko rašoma: "Aleksandras Dambrauskas . .. buvo neeilinis asmuo su didele erudicija, giliu intelektu, milžinišku darbštumu. Jis pasižymėjo teologo, filosofo, mokslininko, matematiko, poeto, žurnalisto, publicisto, literatūros ir meno kritiko, politiko bei socialinio veikėjo ir pagaliau pasaulinio masto esperantininko savybėmis. Būdamas lietuviško laikraščio "Draugija" redaktorius bei knygų leidimo draugijos pirmininkas, jis plačiai bendradarbiavo įvairiuose laikraščiuose bei žurnaluose, viduj bei užsieny. Jo literatūrinis bei mokslinis palikimas yra grandiozinis. Dėl nenusilenkimo caro antitautinei politikai jis kentėjo ištrėmime penkerius metus apskrities mieste Ustiužnoj, Novgorodo gubernijoj. Kai 1904 metais caro politika kiek sušvelnėjo, ir lietuviai gavo teisę turėti savo spaudą, A. Dambrauskas 1906 metais atsisakė nuo augšto posto ir apsigyveno Kaune, visiškai atsiduodamas darbui lietuvių tautos labui. Kaune jis ir mirė, kaip prelatas, Kauno universiteto garbės profesorius bei daktaras ir pirmas katalikų akademikas".
|
Skaityti daugiau...
|
ATSIŠAUKIMAS Į LIETUVIUS STUDENTUS |
|
|
|
Mieli kolegos! Visi mes esame paskendę savo studijose. Vieni iš mūsų studijuoja techniką, kiti gamtos ar humanitarinius mokslus. Bet ar daug kas jaučia pareigą pastudijuoti lietuvių kalbą, istoriją, literatūrą? Mes jau spėjome paskaityti Hemingvėjo, Sandburgo kūrinius, bet ar mes žinome ką nors apie Čiurlionį, Maironį, Kudirką ?
Mūsų tautos kančios jaudina svetimuosius. JAV Kongreso atstovai nekartą yra pareiškę protestą prieš raudonąjį siaubą, kankinantį mūsų tautą. O mes, jaunieji, ką mes darome palengvinti kančias mūsų brolių? Senesnioji mūsų karta šiandien vadovauja lietuviškai spaudai, dirba mokyklose, organizacijose, Lietuvos vadavimo judėjime. Bet jie neamžini. Kas pavaduos juos, Juk tai mūsų pareiga. Bet ar mes esame tam darbui pasiruošę? Ar mes mokame savo mintis reikšti gražia lietuvių kalba? Ar turim pakankamai šiam reikalui žinių? Mūsų pareiga yra pažinti mūsų tautos praeitį, literatūrą, o ypatingai gražią lietuvių kalbą. Kas mums šiame reikale gali padėti?
|
Skaityti daugiau...
|
ADOMO GALDIKO PARODA ALMAUS GALERIJOJE |
|
|
|
Parašė L.A.
|
Adomas Galdikas nuo pat atvykimo į Jungtines Valstybes narsiai reiškiasi šio krašto meniniame gyvenime. Tasai reiškimasis vyksta dviem kryptimis — lietuviška ir amerikietiška. Lietuvių visuomenė dailininką pažįsta nuo pirmųjų nepriklausomybės metų, amerikietiško-ji — nuo to laiko, kai pradėjo ruošti savo darbų parodas Niujorko galerijose ir dalyvauti kitų miestų kolektyvinėse parodose. Turint mintyje šio krašto sąlygas, kiekvienam ateiviui, nors jau ir su žymiu vardu, kelias yra sunkus. Tenka nuolatinėmis parodomis save iškelti ir tartum įleisti šaknis į šios šalies meno sluogsnius. Tada tiktai pasirodo vaisiai — susidomi muziejai, sujunda kolekcionieriai, atsiveria pačių žymiausių galerijų duris .. . Adomui Galdikui yra žinoma ši kieta tikrovė, ir jis, pasitraukęs į nuošalį, dirba ir gyvena vien tik kūryba, kas metą susilaukdamas naujesnių laimėjimų amerikietiškoje ir lietuviškoje plotmėje.
Paskutinis šio dailininko viešas pasirodymas įvyko praėjusių metų gale. Great Necko mieste, netoli Niujorko, Almaus Galerijoje buvo atidaryta Adomo Galdiko tapybos paroda, kuri užtruko nuo lapkričio 27 iki gruodžio 10 d. šioje parodoje su naujausiais dailininko darbais turėjo progos susipažinti tiek ame-rikietiškoji, tiek lietuviškoji visuomenė. Žmonių dėmesį Adomo Galdiko kūrybai ypatingai liudija parodos atidarymo pavakarė, į kurią suėjo gausus būrys meno mylėtojų bei dailininko gerbėjų.
|
Skaityti daugiau...
|
Parašė L. A.
|
Gruodžio 8 d. su mūsų pasauliu atsiskyrė dail. Paulius Augius, palikdamas liūdesy ne tik savo šeimą, bet ir visus lietuvius, kurie vertino jo kūrybinį įnašą į mūsų tautos dailę.
Velionis priklauso tai jaunajai lietuvių grafikų kartai, sakytum, tai trijulei, kurion įeina Petravičius, Valius ir jis. Jie visi trys taip artimi savo nuotaikomis ir užsimojimais kurti lietuvių liaudies meno dvasioje ir per ją siekti visuotinumo. Kaip skaudu, kad dail. P. Augius tokiame ankstyvame amžiuje išlūžo iš tų grafinio elito gretų, palikdamas klaikią tuštumą!
Dailininkas buvo gimęs 1909 m. rugsėjo 2 d. žemaičių Kalvarijoje. Telšiuose baigė gimnaziją 1935 m., o po trejų metų Kauno Meno Mokyklą. Studijas gilino Paryžiuje. Nuo pat studentavimo dienų dalyvavo meniniuose sambūriuose. Baigęs mokslą, ėmė reikštis kaip originalus grafikas ir dalyvauti parodose Lietuvoje ir užsieniuose. Anuomet dailininkas įdomiai iliustravo medžio raižiniais žemaitės "Petrą Kurmelį", Valančiaus "žemaičių vestuves", Salomėjos Nėries "žalčio pasaką.", "Pupos" pasaką ir sukūrė nuostabų "Žemaitijos simfonijų" ciklą. Jo darbų yra Kauno bei Vilniaus meno muziejuose ir Čikagos Meno Institute, nekalbant jau apie privačias kolekcijas. P. Augius mėgo meno klausimais pasisakyti ir spaudoje. Rašė "Vaire", "Naujojoj Romuvoj", "Aiduose", žiburiuose. Suredagavo tremtyje leidinį Lithuanian Art in Exile. 1938 m. dailininkas už iliustracijas gavo valstybinę premiją. Taip pat ir Amerikoje velionis gyveno menu. Sunkios aplinkybės jam trukdė ankstesniu našumu reikštis šioje šalyje. Bet jis, kiek įgalėdamas, kūrė, dalyvavo meno parodose, buvo vienas iš pagrindinių Liet. Dailės Instituto šulų. Amerikoje Augius sukūrė kalėdinių atviručių seriją, teikė naujų iliustracijų periodinei spaudai. Jo paskutinis užsimojimas, laimingai ištesėtas, yra iliustracijos Vytauto Mačernio poezijos knygai, kurią suredagavo Kazys Bradūnas. Tai nuostabiai puikūs vaizdai iš lietuviškos buities, išskleisti medyje su turtinga liaudies ornamentika ir giliu įsijautimu į gimtąją žemę.
|
Skaityti daugiau...
|
II DAINŲ ŠVENTĖS REPERTUARAS |
|
|
|
II Dainų šventės komitetas pavedė Lietuvių Muzikinei komisijai, kartu su kitais chorvedžiais susitarus, nustatyti galutinį šventės repertuarą. Visas Dainų šventės repertuaras jau galutinai nustatytas. Todėl jis čia ir pranešamas visiems chorų dirigentams ir choristams:
1. Mišraus choro dainos: Malda už tėvynę — J. Dambrauskas, JAV himnas, Lietuvos himnas, Lietuviais esame mes gimę — S. Šimkus, Tremtinių ir išvežtųjų giesmė — V. Jakubėnas, Pabusk, pasauli — J. Bertulis, Tėvynės gėlės — S. Gailevi-čius, Vėjo dukra — S. Šimkus, Vėju-žėlis — A. Vanagaitis, Ei didi, didi, — J. Strolia, Išėjo merga — K. V. Banaitis, Aš nueisiu — J. štarka, Parsivedžiau mergužėlę lepūnę — M. Petrauskas, Pradės aušrelė aušti — B. Budriūnas, Pasakyk, mergele — J. Žilevičius, Kurteliai sulojo — B. Jonušas, Siūbau, lingau paukštelis — J. Zdanius.
2. Vyrų choro dainos: Ant marių — B. Budriūnas, Daina, daina — J. Gaidelis, O, kad išauštų — J. Žilevičius, Šaltyšius — J. Gaidelis.
|
Skaityti daugiau...
|
* Jordano salėje Bostone Jeronimo Kačinsko diriguotos Gounod'o Šv. Cecilijos mišios susilaukė spaudos ir publikos labai palankaus įvertinimo. Įtakingas dienraštis "Boston Globė" sausio 9 d. laidoje rašė:" ".. .Du sambūrius vakar popiet girdėjome Jordan Hali salėje — So. Bostono lietuvių šv. Petro parapijos chorą ir Melrose simfoninį orkestrą. "J. Kačinskas yra abiejų dirigentas, ir vakar juos abudu sujungė, atlikdamas Gounod koncertines šv. Cecilijos mišias. Veikalas imponuojančios apimties, reikalaująs įjungti orkestro lėkštes ir didįjį būgną. šv. Cecilijos mišios šiandien retai atliekamos pilno sąstato.
"Aiškiai matyti, kad, lavindamas Šv. Petro parapijos chorą, Kačinskas statė griežtus reikalavimus, nes jų giedojimas buvo pažymėtinai augšto lygio. Vyrų ir moterų balsai yra pakankamai gausūs, kad galingai skambėtų reikiamose vietose, bet pagrindinis šio choro požymis—puikus aiškumas, greitas, judrus reagavimas į dirigento mostą ir detalių subtilumas.
"Solistų taip pat buvo malonu klausyti, nes visų balsai buvo plataus skambėjimo ir visi giedojo muzikaliai, kas dažnai reta tarp solo balsų. Stankaitytė, Baras ir Vaznelis pasiekė tobulai sulieto tono.
"Nors buvo tonacijos problemų, bet Melrose simfoninis orkestras gražiai užsirekomendavo nelengvu Chadwic-ko dalyku ir daug reikalaujančiu Mendelsohno Itališka simfonija ir Mišiomis."
|
Skaityti daugiau...
|
ASYŽIAUS PRANCIŠKONAI - KINO ARTISTAI |
|
|
|
Parašė Dr. J. Sav.
|
Jei kas šiandien aplankytų Asyžių, jo nepažintų: ramus, pranciškoniško paprastumo ir pamaldumo dvasia dvelkiąs miestelis yra pasikeitęs. Keistos asmenybes, keistais drabužiais apsirengę, laksto iš vienos vietos į kitą, iš bažnyčių j aikštes. O dar keistesni pabūklai, visokie aparatai, šviesos, motorai rodo, kad čia dedasi kas nors nepaprasto. Vietos gyventojai, prasivėrę savo kuklių namelių langus, su nepasitikėjimu žiūri į visas tas keistenybes ir negali suprasti, kaip visada tokie rimti ir pamaldūs vienuoliai šiomis dienomis yra įsijungę į tą visą maskaradą ir aktyviai dalyvauja tame jomarke.
Taigi, Asyžiuje sukamas filmas "Pranciškus Asyžietis". Šis filmas yra sena svajonė Platono Skouras, kuris perskaitęs Louis de Wohl romaną "Linksmasis elgeta", išdėstė savo sumanymą tėvui S. Skomas, kuris yra 20th Century-Fox pirmininkas direktorius. Mintis filmų gamintojui patiko, ir imtasi ją realizuoti. Amerikiečiai, filmų gamybos technikai, tuoj ėmėsi darbo ir nusprendė, kad geriausia bus sukti filmas tose vietose, kurios matė Asyžiaus "Poverello". Dėl to šiandien Asyžius pilnas amerikiečių ir italų, daugiausia atvykusių iš Romos. Jaunas Dradford Dillman, vaidinąs šv. Pranciškų, užsiaugino barzdelę, kad labiau panašėti} į šventąjį, o Asyžius pristatė visokių scenovaizdžių, kurie atgamintų viduramžius.
|
Skaityti daugiau...
|
LIETUVIŠKOMIS AKTUALIJOMIS |
|
|
|
Parašė V. Vaitiekūnas
|
Mūsų tautinės spaudos bendradarbių tinklas toks nedidelis, kad kiekviena nauja pavardė ar pravardė jau savaime patraukia skaitytojo dėmesį. Juo labiau dėmesys krypsta į tas šviežienas, kurios pasirodo su naujais sumanymais arba, kaip amerikiečiai sako, su senųjų klausimų nauju "approach". Pastarieji "Aidų" numeriai (1960 lapkričio ir gruodžio mėn.) malonią šviežieną pateikia visuomeninio gyvenimo apžvalgoje.
Lapkričio "Aiduose" gerb. A. Plukas pabėrė konstruktyvių minčių Lietuvos laisvės kovos priemonių ir organizacijos klausimu, gruodžio "Aiduose"—lietuvių bendruomenės organizacijos klausimu.
Svarstydamas Lietuvos pavergimo dvidešimtmetį, A.P. lapkričio "Aiduose" taikliai pabrėžia reikalą didesnės mūsų iniciatyvos, kad įveiktume ligšiolinę diskriminaciją Baltijos valstybių atžvilgiu, kuri reiškiasi Laisvosios Europos radijo transliacijose, jas apribojant tik bulgarų, čekų, lenkų, rumunų ir vengrų kalbomis. Tikrai, jei LER išskiriamų tautų išeivija dėl to išskyrimo parodytų daugiau susirūpinimo ir pradėtų Laisvosios Europos Komitetą "bombarduoti" Vasario 16-sios minėjimo rezoliucijomis, organizacijų nutarimais ir prašymais, taip pat spaudos pasisakymais, — veikiausiai Laisvosios Europos radijo transliacijos būtų praplėstos ir lietuvių, latvių, estų, albanų kalbomis. Amerikiečiai yra gana jautrūs viešajai opinijai, juoba, kai ji liečia aiškiai pagrįstą reikalą.
|
Skaityti daugiau...
|
* Pop. Jonas XXIII kalėdinėje kalboje iškėlė pavojų, kurį sudaro materialistinė gyvenimo samprata. Nuo jos nukenčia socialinė žmonijos struktūra, šeima, paskiri asmenys. . . Į kovą su ateistiniu materializmu šv. Tėvas kvietė politikus, intelektualus, tėvus ir visus geros valios žmones, užtikrindamas Kristaus pergalę.
* Jaunimo Literatūros konkurso dvi premijas laimėjo Liuda Germa-nienė už novelę "Prizmę" ir Dalia Kolbaitė už eilėraštį "Netarti žodžiai". Kiekviena jų gavo po 150 dol. dovaną. Konkursą organizavo Akademinis Skautų Sąjūdis. Abi premijos iškilmingai įteiktos Čikagoje sausio 8 d. Jury komisijon įėjo: Nelė Mazalaitė, dr. H. Lukaševičius, Leonardas Žitkevičius, St. Zobarskas ir R. Kezys.
* Liet. Bendruomenės Tarybos Prezidiumas (J. Šlepetys—pirm., A. De-venienė—vicepirm., J. Kapočius—sekretorius) Naujų Metų proga kreipėsi į lietuvius šiuo atsišaukimu: "Jungt. Amerikos Valstybių Lietuvių Benndruomenė, didžios idėjos ir svarbių tikslų vedama, žengia į dešimtuosius savo veiklos metus. LB Tarybos Prezidiumas Kalėdų švenčių ir Naujųjų 1961 Metų proga nuoširdžiai sveikina P. Lietuvių B-nės Valdybą; JAV LB Tarybos narius; LB Centro Valdybą, centrinių LB institucijų, LB apygardų, apylinkių valdybas ir visus LB darbuotojus. Linki jiems ištvermės ir ko geriausios sėkmės ateityje. Prezidiumas sveikina lietuvių organizacijų vadovybes, visus lietuvius JA V-se, pavergtoje Tėvynėje, žiauriame ištrėmime ir išsisklaidžiusius laisvajame pasaulyje. širdingai linkime, kad Naujieji Metai būtų visiems giedresni ir kad priartintų mūsų didžiųjų troškimų įsikūnijimą — mūsų mielos Tėvynės išlaisvinimą. Džiugu konstatuoti, kad visų LB organų darniomis pastangomis atliekami svarbūs tautiniai - kultūriniai darbai rodo gyvą bendruomenininkų ryžtą ir didėjančius užsimojimus ateities veiklai."
|
Skaityti daugiau...
|
AIDAI SKIRIA PREMIJĄ UŽ MOKSLO VEIKALĄ |
|
|
|
1. Kultūros žurnalas "Aidai", leidžiamas Pranciškonų, skiria premiją už lietuvių mokslo veikalą, išspausdintą atskira knyga ar periodinėje spaudoje 1959 ir 1960 metais. 2. Premija, $500.00 sumoje, skiriama už humanistinių mokslų veikalą (teologijos, filosofijos, literatūros mokslų ir meno mokslo, istorijos, kalbotyros, geografijos, archeologijos, folkloro, visuomeninių mokc-lų ir k.), parašytą lietuvių kalba. 3. Premija nebus skaldoma tarp atskirų autorių. 4. Autoriai arba leidėjai veikalus komisijai atsiunčia ligi 1961 metų kovo 1 d. "Aidų" redakcijos adresu: A. Vaičiulaitis, 4757 East Ave., S.E., Washington 28, D.C. Pažymėti, kad siunčiama premijos komisijai. 5. Premijai galima siųsti ir suminėtų mokslų srities rankraščius. 6. Jury komisijos sąstatas bus paskelbtas vėliau.
|
AIDŲ GARBĖS PRENUMERATORIAI IR REMĖJAI |
|
|
|
Parašė Red.
|
Feliksas Kudirka, Ant. Razutis, Vincas Tuskenis, Los Angeles, Calif.; кип. dr. V. Cukuras, Middletown, Conn.; кип. B. F. Gauronskas, New Britain, Conn.; кип. J. E. Rikteraitis, New Haven, Conn.: vysk. V. Brizgys, кun. K. Juršėnas, P. Kaupas, M. Krasauskas, Paulius Leonas, J. Vailokaitienė, Chicago, III.; prel. Ignas Aibavičius, Cicero, III.; dr. A. Lipinskis, La Grange Park, III.; Ant. Razma, M.D., Wilmington, III.; dr. V. Ploplys, Monika Stankaitienė, Rockford, III.; R. Sidrys, M.D., Streator, III.; кun. Vyt. Bitinas, Kennebunkport, Me.; P. Kiskūnas, Lewiston, Me.; dr. J. Vydas, Bangor, Me.; кun. J. Svagždys, Brockton, Mass.; prel. K. A. Vasys, Worchester, Mass.; Vida Zubkienė, Lanham, Md.; Aldona Leščinskiene, Leonas, Bajorūnas, Kazys škema, Detroit, Mich.; кun. dr. Tomas Žiūraitis, O.P., Oxford, Mich.; Kazys Jankūnas, Lodi, N.J.; кun. V. Karalevičius, Pranas Kudulis, N. N., Stasys Petrauskas, M.D., Elizabeth, N.J.; кип. dr. J. Starkus, Bayonne, N.J.; P. J. Bagdas, M.D., W. Koppas, кun. A. Račkauskas, Brooklyn, N.Y.; кun. Kęstutis Balčys, Amsterdam, N.Y.; dr. A. Gylys, Kings Park, N.Y.; кип. Alf. Gleveckas, Albany, N.Y.; J. Kazickas, New Rocheile, N.Y.; K. Kuprenas, Yonkers, N.Y.; кun. Alf. Petraitis, Schenectady, N.Y.; кun. S. Aleksiejus, Deming, New Mexico; Zigmas Jankus, Cleveland, Ohio; кun. dr. T. Narbutas, Dayton, Ohio; кun. Vyt. Zakaras, Wakita, Okla.; Chas. P. Baltrukonis, Kazys Valaitis, Philadelphai, Pa.; кun. Em. Paukštis, Chester, Pa.; prel. F. Bartkus, Dalias, Texas; Algirdas Jurkus, Domas Jurkus, Montreal, Que.; Eug. čuplinskas, Sigute Zub-rickaite, Toronto, Ontario; dr. Agota Šidlauskaite, Ottawa, Ont.; A. Tamošaitiene, Kingston, Ont., Canada.
|
Skaityti daugiau...
|
Redaguoja — Antanas Vaičiulaitis Redakcijos nariai — Leonardas Andriekus, O.F.M., Juozas Girnius. Alfonsas Nyka-Niliūnas Menine priežiūra — Telesforas Valius Leidžia — Tėvai Pranciškonai Administracijos adresas — Aidai, 680 Bush wick Ave., Brooklyn 21, N. Y. Dailininko adresas — Telesforas Valius, 84 Pine Crest Rd., Toronto, Ont. Canada Redakcijos adresas — Antanas Vaičiulaitis, 4757 East Ave., S. E., Washington 28, D. C.
|
|
|
|
|
|