|
|
1964 m. 5 gegužė
ISTORINĖ ATSAKOMYBĖ ir VIDURAMŽIŲ GRĮŽIMO ILGESYS |
|
|
|
Parašė JUOZAS GIRNIUS
|
Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos V suvažiavime Čikagoje 1961 m. rugsėjo mėn. 1 d. atidaromajame plenumo posėdyje skaitytoji paskaita "Istorinė krikščionių atsakomybė" (krikščioniškoji atsakomybė istorinėje laiko tėkmėje) išaugo į platesnę studijėlę. Šiek tiek sutrumpinus, "Aidų" skaitytojams ji pateikiama dviem ttraipsniais. Pirmajame straipsnyje metamas principinis žvilgsnis į žmogaus ir istorijos santykį išryškinti istorinei atsakomybei ir kritiškai vertinamas "naujųjų viduramžių" grįžimo ilgėmis. Antrajame straipsnyje klausiama, ar iš tiesų krikščionims tenka naujuosius amžius vaizduotis tik nuosmūkiniu dechristianizacijos procesu ir baimintis naujaisiais amžiais vykusio kultūros "supasaulėjimo". Šio klausimo atsakymas plėtojamas, išskleidžiant krikščionio laisvę visose kultūros srityse ir jieškant pagrindo religijos ir kultūros santarai ateities perspektyvoje.
1. Formaliai aptariant, istorinis žvilgis kreipiasi į tai, kas individualu. H. Rickerto žodžiais, "tikrovė tampa gamta, kai joje žvelgiame į bendra; ji tampa istorija, kai joje žvelgiame į atskira, individualu".1 Tačiau taip formaliai suprantama istorija lieka dviprasmiška sąvoka dėl to, kad individualu lygiai gali reikšti ir atskira, ir savita. Atskira — tai vienas konkretus atvejis iš daugelio kitų atvejų, kurie visi sutampa savo bendrosiomis savybėmis ir tuo būdu iš esmės yra tolygūs. Savita — tai ne tik kiekiškai atskira, bet ir kokiškai nauja, skirtinga nuo kitų ir nuo to, kas buvo. Pirmąja atskirumo prasme individualu yra visa, kas yra. Antrąja savitumo prasme individualybė tėra ten, kur yra tikras kūrybinis išsiskleidimas, o ne tik to paties kartojimasis atskirais atvejais. Atitinkamai yra dviprasmiškas ir istorijos žodis.
|
Skaityti daugiau...
|
Parašė FAUSTAS KIRŠA
|
GARBANA
Man patinka tavo plauko garbana. Rožės žydi, rožės kvepia, — ir gana.
Ir aksomas iškarpytas toks svaigus, Lyg tai būtų žemės kraitis ir dangus.
Melsvos akys, erdvės švinta būrimu: Kalavijais laimė kertas su skausmu.
Lengvos rankos, — porcelianas, — gal palies, Ir nuskaidrins debesėlį ant širdies.
Aš pamojau tik šešėliui, tik ne tau. Ir tuo burtu, ir tuo grožiu nukaitau.
(1963)
|
HAIKAS - YPATINGA JAPONŲ POEZIJOS FORMA |
|
|
|
Parašė J. TININIS
|
Tanką ir haikas yra dvi savotiškos japonų poezijos formos. Pirmiausia išsivystė tanką. Tai penkių eilučių poezijos kūrinėlis. Pirmąją eilutę sudaro penki skiemenys, antrąją — septyni, trečiąją taip pat penki, o ketvirtoje ir penktoje eilutėje yra po septynis skiemenis. Iš viso trisdešimt vienas skiemuo. Kadangi kiekvienas japonų kalbos žodis baigiasi balse arba garsu "n", o kiekvienas skiemuo — taip pat balse, tai dėl šios priežasties tankai nereikia rimo. Tanką neturi ir metro, kuris vartojamas Europos poezijoje, nes japonų žodžio skiemenys ištariami beveik vienodu balso augštumu. Nors ir nesinaudodama šiomis poezijos priemonėmis, tanką vistiek yra labai skambus eilėraštis.
Svarbiausias dalykas tankoje yra minties glaustumas, trumpumas, idėjų turtingumas, sugestyvumas, elipsė. Poeto darbas tankoje — tai tik parodymas kokios nors scenos. Skaitytojas turi atkurti, kas autoriaus nepasakyta. Tanką sužadina jam vaizduotę, ir jis eilėraščio rėmuose regi daug detalių, veikiančių jo emocijas. Šiuo atžvilgiu skaitytojo santykis su eilėraščiu yra toks pat, kaip žiūrovo su abstraktiniu paveikslu.
|
Skaityti daugiau...
|
Parašė WILLIAM SHAKESPEARE
|
SEPTYNI ŽMOGAUS AMŽIAI
Pasaulis — tai scena. Ir mes visi — tik aktoriai šioje scenoj. Paskirta: čia [žengt, o čia išnykt. Ir kiekvienam vaidinti eilę rolių. Veiksmai — septyni amžiai. — Kūdikėlis, Pirmiausia, kurs kažką veblena Ir seilėja ant auklės rankų. — Mokins Zirzeklis. Rytą nušveistas snukutis, O patsai su kuprinaite į mokyklą Vos pašliaužia, lyg sraigė. — Štai, meilužis: Kaip krosnis dūsauja ir kepa balades Skausmingas apie antakius gražiausios. Tada — karys: ūsuotas, tartum tigras, Keiksmų keisčiausių pilnas ir ūmus; Garbės ištroškęs, susigrumti greitas. Jam šlovė burbulo užvis brangesnė — Patrankos vamzdy jis dar kunkuliuos.
|
Skaityti daugiau...
|
PLUOŠTAS DOKUMENTU APIE ANTANĄ STRAZDĄ |
|
|
|
Parašė VINCAS MACIŪNAS
|
(Tęsinys)
Šioje vietoje tenka dar nurodyti vieną užuominą apie Strazdą, ligi šiol, rodos, nepastebėtą apie Strazdą rašiusių. J. Šliūpas Lietuvos Mylėtojo slapyvardžiu išleistoje knygoje "Lietuviškieji raštai ir raštininkai" (1890) cituodamas "vieno iš mūsų stambiųjų raštininkų" kn. V. (tai bus buvęs kun. S. Gimžauskas, kuris pasirašinėjo Var-gomačiu) Vilniaus diecezijos vyresnybei skirtą lotynišką raštą, kuriame smarkiai peikiamas kunigų nemokėjimas lietuviškai ir nesirūpinimas ta kalba (Enormis audacia, sine scientia linguae lithuanicae in Lithuaniam proficisci, ibiąue non in emolumentum, sed in detrimentum Ecclesiae operari! — ir tt.), rašo: "Taip-gi primenu čion, kad beveik lygų rasztą jam pirma kn. Drazdaus-kas Vilniun nusiuntė, tik gailu, kad man tekstas dabar nėra po ranka" (p. 220). Toks Strazdo raštas ligi šiol nėra žinomas, nebent tai būtų Strazdo 1819 "eksplikacija", kurią buvo turėjęs kun. J. Katelė ir kuri paskui buvo J. Basanavičiaus išspausdinta "Lietuvių Tautoje". Anoje "eksplikacijoje" betgi Strazdas nieko nerašė apie lietuvių kalbos niekinimą ar persekiojimą Vilniaus diecezijoje, tad Šliūpas gal bus minėjęs kurį kitą Strazdo raštą.
|
Skaityti daugiau...
|
Parašė STEPAS ZOBARSKAS
|
Eidama šaligatviu, Veronika truputį nervinos. Gal nereikėjo kviesti Povilo tą dieną, kada vyras namie nebūna? Kaimynai — žydai ir italai — nieko nesakys, neatrodo, kad jie domėtųsi svetimais reikalais. Bet jai pačiai darėsi nejauku. Prieš savaitę Povilas parašė laišką — labai santūriai ir korektiškai, bet ligi šiai dienai ji nedrįso parodyti Pranui. "Mano skrybėlė tebekvepia Europos laukais ir Atlanto vėju. O jūs jau USA piliečiai, renkat Amerikai prezidentą ir kasmet perkat naujus automobilius... Parašykit, ar bus gerai, jeigu užsuksiu ateinantį penktadienį?..." Tokie niekai, bet ar jie nesukeltų pavydo Prano širdyje?
Praėjo daug metų nuo to laiko, kai ji šoko su Povilu karininkų ramovėje. Jis vesdavosi ją į teatrą, kiną, į gegužines. Palydėjęs iki vartų, mėgindavo pabučiuoti. Bet jis nė karto nepasipiršo jai, nors Veronika laukė to momento labiau, negu paukštis laukia giedros. Tiktai po to, kai jau buvo paskelbti užsakai su Pranu, — tai buvo jos kerštas, — jis atūžė kaip audra į namus ir pradėjo išmetinėti, kodėl ji buvusi jam tokia neištikima. Povilui išėjus, Veronika užsidarė pati viena kambarėlyje ir apsiverkė kaip vaikas. Nuo tos valandos ji pradėjo neapkęsti Povilo, ir nuolat mintyse bandė save įtikinėti, kad ji niekada jo nemylėjo, ir kad Pranas, jos vyras, buvo, yra ir bus jos vienintelė meilė.
|
Skaityti daugiau...
|
MILŽINŲ PAUNKSNĖJE BRENDĘS RAŠYTOJAS Poeto Mykolo Vaitkaus 80 mėty sukaktis |
|
|
|
Parašė STASYS SANTVARAS
|
(Tęsinys)
Myk. Vaitkus nėra tik peisažistas ar realistinių vaizdų tapytojas. Gana dažnai gėlės žiedą, paukštį ar medį jis suasmenina, lyg norėdamas juos padaryti sąmoningom būtybėm. Ar tai nėra vienišo žmogaus kalba su gamta, jo skundas ir jieškojimas atsakymo į sieloj audrojantį nerimą? To pobūdžio poeto Vaitkaus eilėraščiai yra autentiški, subtilūs ir išgyventi. Aptinkame jų šen ir ten, randame jų ir trečiame šviesių krislų skyriuje Karalienėj vasarėlėj: šviesiąja saule būti norėčiau; Mane švelnusis žiedas mylėtų; Aš jį bučiuočiau, jį glamonėčiau, Jisai iš džiaugsmo visas virpėtų! (Baltasis gvaizdikas, 23 psl.)
Antanas Gustaitis, žinomas mūsų satyrikas, gal prieš metus laiko parašė Gvazdikėlį, savo poetine forma ir temos panaudojimu itin puikų eilėraštį, žinoma, čia humoras, satyra, bet labai panašų santykį su gėlės žiedu jau prieš 51 metus išgyveno ir poetas Myk. Vaitkus. Aišku, tai du atskiri kūriniai, savo tarpe teturi tik tokį giminystės ryšį, kad vienas autorius vienaip, o kitas kitaip išgyveno tą pačią pažintį su gvazdiko žiedu. Šviesi, kaip džiaugsmas, dangaus giluma. Lipšni giraitė, tarytum jaunystė. Išsprogę lapai, žiedai išsivystę. Medžius bučiuoja švelni šiluma. (Gamtos šyptelėjimas, 26 psl.)
|
Skaityti daugiau...
|
"AIDŲ" ŽURNALO STRAIPSNIAI |
|
|
|
Parašė A. RUŽANIEC - RUŽANCOVAS
|
LITERATŪROS MOKSLO, TEORIJOS IR TECHNIKOS REIKALAIS
1945-1961 m. bibliografija LIETUVIŲ BIBLIOGRAFINĖ TARNYBA Leidinys Nr. 59 (Pabaiga)
KONKURSAI ir PREMIJOS
Andriekus, L: "Draugo" premija. 55:2, 96 Banaitis, Julius: Literatūriniai konkursai. 51:4,180 Brz., J: Laureatų akivaizdoje. 48:13, 151-154 Gendrutis, L: V "Aidų" premijos įteikimas. 56:5, 238 Grinius, J: Literatūros premijos įteikimo paraštėje. 49: 22, 47 Kirša, Faustas: Dėl Vytauto Didžiojo sukaktuvinių mūsų literatūros konkursų. 48:14, 230 L. A: Dvi sukaktys — dvi premijos. 56:2, 95-96 LR D: H. Radauskas — 1955 m. premijos laimėtojas. 56:3, V. R: Mūsų literatūros konkursai. 48:12, 135
|
Skaityti daugiau...
|
DR. K. GRINIAUS ATSIMINIMAI IR MINTYS |
|
|
|
Parašė Pr. Pauliukonis
|
1962 metų pabaigoje Lietuvos veikėjų atsiminimų sąrašas padidėjo dar viena knyga, išėjo iš spaudos d r. Kazio Griniaus atsiminimų antrasis tomas. Dr. K. Grinius yra vienas iš pirmųjų varpininkų, demokratų (vėliau pasivadinusių valstiečių liaudininkų partija) organizatorių ir jos vadų, demokratiniais laikais buvęs koalicinės vyriausybes ministeris pirmininkas, valstybės prezidentas, daugelio organizacijų veikėjas. Tad tokio asmens parašyti atsiminimai turėtų būti itin vertingi lietuvių tautos praeities tyrinėtojams.
Dr. K. Griniaus atsiminimų antrasis tomas apima gana svarbų lietuvių kovų su caro valdžia laikotarpį, 1901-1905 metus: lietuvių spaudos atgavimą ir 1905 revoliuciją. 1901 metams skirta 35 p. (11-36), 1902 m. 23 p. (37-52), 1903 m. 11 p. (55-66), 1904 m. 37 p. (67-102) ir 1905 m. 146 p. (105-251 p.), gale pridėta keletas veik nieko bendro su knygos lininiu neturinčių lenkiškų ir lotyniški) dokumentų su lietuvišku vertimu iš Seinų vyskupijos praeities (253 - 309 p.) ir I ir II tomų istoriko Pr. Čepėno parengtas vardynas. |
Skaityti daugiau...
|
Sofija Jonynienė, TĖVŲ ŠALIS. Lituanistinių mokyklų septintam skyriui LB Kultūros Fondo leidinys nr. 9, Čikaga, 1964. Iliustracijas parinko ir dalinai iliustravo Vladas Vijeikis, kietais viršeliais, 360 p., kaina $3.50.
Steponas Kairys: TAU, LIETUVA. Atsiminimai. Spaudė Liet. Enciklopedijos spaustuvė, Bostonas, 1964, 480 p., kietais viršeliais. Išleista Am. Liet. Socialdemokratų Literatūros fondo rūpesčiu ir Jono Jankausko palikimo lėšomis.
D. Bindokienė, KETURKOJIS UGNIAGESYS — skaitymai vaikams. Iliustravo Zita Sodeikienė. Išleido Lietuvių Dienos, Los Angeles, 1964, didelio formato 40 p.
|
Parašė Vladas Viliamas
|
Su Stepono Kolupailos mirtimi lietuviai neteko žymaus mokslininko-profesoriaus, Lietuvos vandenų uolaus tyrinėtojo, šaunaus atstovo tarptautiniuose mokslininkų kongresuose, kruopštaus enciklopedisto, beveik visų lietuviškų žurnalų bendradarbio, didelio jaunimo draugo, — vyro, kuriuo patys galėjome pasididžiuoti ir drąsiai kitiems parodyti.
Šis šaunus vyras gimė gerokai sulenkėjusioje šeimoje 1892 m. rugsėjo 14 d. Tuminiškėse, Latgalijoje. Kiti šeimos nariai taip ir pasiliko lenkais. Pažinojau jo brolį Igną, lenką, kuris taip pat, kaip ir jo brolis Steponas, buvo pabėgęs nuo bolševikų invazijos ir 1953-56 m. laikotarpy gyveno New Yorke ir laikė lenkišką valgyklą. Jis vadinosi Kollupailo. Taip save vadinosi ir Steponas, 1911 m. aukso medaliu baigęs Mintaujos gimnaziją ir 1915 m. Geodezijos institutą Maskvoje. Jo pirmas mokslinis darbas — hidrometrijos vadovėlis rusų kalba, kaip ir eilė kitų darbų rusų kalba (pasirodžiusių 1923, 1925), buvo paskelbti S. I. Kollupailo vardu. |
Skaityti daugiau...
|
LIETUVIŲ DARBAI VATIKANO PAVILJONE |
|
|
|
Parašė P. Jurkus
|
Antrą kartą Vatikanas dalyvauja pasaulinėje parodoje. Tiek Briuselyje 1959 jo paviljonas atkreipė visų dėmesį, tiek dabar New Yorke jis yra priskirtas prie geriausių parodos paviljonų. Vatikano paviljone yra pats brangiausias visos parodos eksponatas — Mykolo Angelo Pieta. Šis Kūrinys sutrauks daugiausia lankytojų. Kartu visi susipažins ir su dabarties bažnytiniu menu. Jis gi yra nuostabiai modernus. Tiek pačioje architektūroje, tiek eksponatuose jieškota naujų formų, naujos išraiškos.
Į šį meną savo duoklę įnešė ir lietuviai menininkai, kaip dekoratoriai padėję įrengti paviljoną. Daugiausia darbo atliko Jonyno - Shepherdo bažnytinio meno studija. Be jų dar dirbo Aleksandra ir Vytautas Kašubai. Jonyno ir Shepherdo studija buvo parengusi visą eilę dekoravimo projektų. Vieną iš jų patvirtino statybos vyriausias komitetas. Pagal tą projektą studija padarė metalinį kryžių viršum paviljono, frontinę skulptūrą, dešimtį lauko skulptūrų aplink paviljoną, viduje didįjį altorių ir monstranciją.
|
Skaityti daugiau...
|
MIRUS KAZIMIERUI VIKTORUI BANAIČIUI |
|
|
|
Parašė J. Žilevičius
|
Kazimieras Viktoras Banaitis gimė 1896 m. Vaitiekupių k. Sintautų parapijoje. Jo tėvas buvo žinomas Lietuvos atsikūrimo laikų veikėjas Saliamonas Banaitis. Jis buvo spaustuvininkas, laikraščių bendradarbis, Lietuvos Nepriklausomybes paskelbimo akto signataras, kanklių vienas iš atgaivintojų ir t.t. Sūnus Kazimieras, kaip idėjinis darbuotojas, buvo atsigimęs į tėvą, nes iš mažens, vos pradėjęs suprasti apie visuomeninę veiklą, iš arti matė tėvo sielojimąsi lietuvybės reikalais.
Nors K. V. Banaitis buvo muzikas, bet lankydamas Leipcigo universitetą (1922-25), filosofijos fakultete susipažino su įvairiomis žmonijos problemomis. Jis tuo metu klausė paskaitų pas profesorius Steindorfą — Egipto meno istorijos, Studnizcką — Romos meno istorijos, Pinderį — viduramžių meno istorijos, Volkeltą ir Preyerį — estetikos, Littą — naujosios kultūros srovių nuo Nietzsches iki Spenglerio, ir kt. Jaunam ir gabiam studentui paskaitų turinys giliai įsmigo širdin. Todėl jis visą savo gyvenimą plačiai žvelgė į žmonijos kūrybines problemas, o gausūs jo raštai spaudoje buvo visada įdomūs, gilūs, apgalvoti ir darė įtakos ypatingai muzikinio meno žmonėms.
|
Skaityti daugiau...
|
ŽVILGSNIS Į K. OSTRAUSKO DRAMAS KNYGOJ IR SCENOJ |
|
|
|
Parašė L. Galinis
|
Paradoksas, tačiau teatrą labai mėgstančioj lietuvių visuomenėj sunkiai auga nauji dramaturgijos talentai. Laisvajam pasauly išaugo eilė poetų, keletas beletristų, tačiau dramaturgų prieauglis mažas. Toks jis buvo ir Lietuvoj, nors teatro lankytojų visada buvo apsčiai. Dramaturgai auga šykščiau todėl, kad reikia daug patyrimo ir scenos supratimo. Lietuvių modernių veikalų trūkumas tremtyje stabdė mūsų teatralų pastangas, ypač norinčių išbandyti savo pajėgas. Vienas iš modernios dramaturgijos negausių jaunų atstovų yra Kostas Ostrauskas, kurio "Kanarėlę", o dabar ir kitus du vaidinimus — "Pypkę" ir "Žaliojoj lankelėj" turėjo progos pamatyti Čikagos žiūrovai. Pastarųjų dviejų veikalų pastatymai įvyko Čikagoje Balandžio 11-12 d. Nevienodai nuteikdami publiką, jie liudija, kad tai buvo neįprastiniai spektakliai.
|
Skaityti daugiau...
|
LITUANISTINIO INSTITUTO SUVAŽIAVIMAS VAŠINGTONE |
|
|
|
Parašė P. B.
|
Gegužės 2-3 d. Vašingtone įvyko Lituanistinkos Instituto suvažiavimas. Jungtinėse Valstybėse įsisteigęs prieš trylika metų, Institutas paskutiniu laiku nemaža darbo padėjo, leisdamas Vaclovo Biržiškos "Aleksandry-ną". Pirmuoju Instituto pirmininku buvo dr. Petras Jonikas, o neseniai jo vadovavimą perėmė dr. J. Balys.
Instituto suvažiavime Vašingtone buvo trys vieši pranešimai: dr. Vinco Maciūno paskaita "Naujausia medžiaga apie Strazdą", dr. Jurgio Gimbuto — "Mažosios Lietuvos antkapiniai paminklai (krikštai)" ir dr. Juozo Jakšto — apie sovietų istoriko V. T. Pašuto pažiūras į Lietuvos valstybės įsikūrimą. Kiti posėdžiai buvo skirti organizaciniams Instituto reikalams. Pirmos dienos vakare buvo literatūros programa, kurioje savo kūrinius skaitė Instituto nariai rašytojai J. Aistis, K. Ostrauskas ir A. Vaičiulaitis. Suvažiavime sudaryta redakcinė komisija Instituto metraščiui redaguoti ir kita komisija monografijoms organizuoti. Pirmoje eilėje numatyta išleisti Lietuvių kultūros istorija.
|
Skaityti daugiau...
|
* Šį rudenį šaukiamas šeštas LK MA suvažiavimas. Suvažiavimas bus Fordhamo universiteto patalpose rugsėjo 5, 6, 7 d. Tiek Centro Valdyba. Romoje, tiek suvažiavimui ruošti komitetas New Yorke intensyviai darbuojasi. Jau yra žinoma, jog veiks devynios sekcijos, kurioms paskirti vadovai, surasti paskaitininkai ir patvirtintos temos. Teologijos sekcijai vadovauja prof. dr. A. Liuima, S, J.; filosofijos — dr. J. Girnius; teisės mokslų — prof. dr. B. Kaslas; istorijos mokslų — prof. dr. Z. Ivinskis; medicinos — dr. D. Jasaitis; tiksliųjų ir gamtos mokslų — dr. A. Damušis; politinių ir socialinių — prof. dr. V. Vardys; pedagogikos Ir psichologijos — prof. dr. V. Bieliauskas; literatūros ir kalbos mokslų - dr. L. Andriekus, O.F.M. Suvažiavimui rengti vietos komitetas balandžio 30i d. posėdyje sudarė pamaldų, finansų, informacijos, nakvynių, registracijos ir kitas komisijas. Taip pat svarstė sekcijų darbų ir kitos suvažiavimo; programos išdėstymą bei banketo rengimo galimybes.
* Lietuviškas kryžius, suprojektuotas arch. Jono Muloko, jau pastatytai! pasaulinėj parodoj New Yorke. Kryžius stovi ardvioje aikštelėje, neužstelbtas didžiųjų paviljonų. Statytas visuomenės lėšomis. Kryžiaus aikštelei sutvarkyti dar reikalingos aukos, Jas siųsti A. Šetikui, 84-11 101st StJ Richmond Hill 18, N. Y. Prie kryžiaus pastatymo labai daug prisidėjo V, Šimkus iš Čikagos.
|
Skaityti daugiau...
|
"AIDŲ" GARBĖS PRENUMERATORIAI IR "AIDŲ" RĖMĖJAI |
|
|
|
"AIDŲ" GARBĖS PRENUMERATORIAI
Pranas Averka, So. Boston, Mass.; Juozas Jusys, Worcester, Mass.; kun. Alf. Glevec-kas, Albany, N.Y.; kun. dr. A. Norius, Brooklyn, N.Y.; Kl. Kuprėnas, Ossining, N.Y.; Vanda Bagdienė, Rego Park, N. Y.; dr. A. Baltrukėnas, Akron, Ohio; kun. Vyt. Zakarauskas, Cushing, Okla.; Vyt. Rastonis, Providence, R.I.; dr. J. Mališka, Montreal, Que., Canada; dr. J. Sungaila, Toronto, Ont., Canada; dr. B. Znotinas, Gulph, Ont., Canada; Vincas Baronas, Caracas, Venezuela, S.A.
|
Skaityti daugiau...
|
Redaguoja — Antanas Vaičiulaitis
Redakcijos nariai — Leonardas Andriekus, O.F.M., Juozas Girnius, Alfonsas Nyka - Niliūnas
Meninė priežiūra — Telesforas Valius
Leidžia — Tėvai Pranciškonai
Administracijos adresas — AIDAI, 680 Bushwick Ave., Brooklyn, N. Y. 11221
Dailininko adresas — Telesforas Valius, 84 Pine Crest Rd., Toronto, Ont. Canada
Redakcijos adresas — Antanas Vaičiulaitis, 4757 East Ave., S. E., Washington, D. C. 20028 |
|
|
|
|
|