Antanas Musteikis — Nemirštanti lietuvybė ...........................................................  297
Vladas šlaitas — Apie principinius dalykus, Apie medinį tiltą (eilėraščiai) ............  299
Jonas K. Karys — Išskiriamieji ženklai lietuviškoje numizmatikoje ......................  306
Albinas Baranauskas — Susitikimas pas spekuliantą  ............................................  315
Danguolė Sadūnaitė — Į vandenis,   Medį jeigu praeičiau, lapo spalvą, orą  ........  320
Stasys Santvaras — Milžinų paunksmėje brendęs rašy-
tojas — Poeto Mykolo Vaitkaus 80 metų sukaktis  ................................................  322

KŪRYBOS   PASAULY
KNYGOS IR ŽURNALAI
Vincas Trumpa — Senasis Vilnius (Adolfo Šapokos)  .............................................  326
Vladas Viliamas — Mūsų Lietuva (paruošė Br. Kviklys) .......................................  328
J. Tininis — Baltai archeologijos šviesoje (dr. Marijos Gimbutienės) ...................  328

MOKSLAS
J. Matuzas— Ką reiškia 16-to amžiaus Apidėmė? ..................................................  330

VISUOMENINIS GYVENIMAS
A. K. Plukas — Amerikos lietuvių kongresas ........................................................... 331
Pr. Alšėnas — Prel. Mykolas Krupavičius — auksinis sukaktuvininkas  ..............  333
ĮVYKIAI  ....................................................................................................................  336

Toli, už marių mėlynųjų,
Už šilo, už laukų,
Ten karalaitę pamotė išgujo,
Išgujo vieną iš namų.
J. Aistis

I. Gyvosios lietuvybės iššauka
Šiais didžiojo Šekspyro metais niekas neabejoja, kad vis dar galima pasakyti naujas žodis apie jo gyvenimą ar kūrybą. Tačiau praeito šimtmečio vidury buvo atsiradęs vienas literatūros autoritetas, paskelbęs, jog jau daugiau nieko nauja negalima pasakyti apie Šekspyrą . . . Ta pati abejonė gali kilti ir dabar, iš naujo pakedenant gyvosios lietuvybės problemą. Kiek daug spausdintų žodžių paskleista, kiek paskaitų išklausyta! Net dvi svaraus turinio knygos ta pačia tema parašytos. Pirmoji, pedagogo V. Čižiūno "Tautinis Auklėjimas Šeimoje", pasirodė 1953 m., antroji, filosofo dr. J. Girniaus "Tauta ir Tautinė Ištikimybė", rodo 1961 m. datą. Pastaroji jau spėta išversti ir į latvių kalbą. Aplamai, abu veikalai buvo daugumo skaitytoje ir kritikų gražiai įvertinti. Tad gal čia reikėtų padėti tašką ir pasijieškoti naujos temos. Tuo labiau, kad esą niekas skaitytojų rinktinio skonio tiek nepažeidžia, kaip seni anekdotai. . .

APIE PRINCIPINIUS DALYKUS

Aš esu girdėjęs daug šnekų apie tai,
kad žmogus keičiasi.
Neapsigaukite ir neklaidinkit kitų:
žmogus nesikeičia.
Ir jeigu kartais atrodo,
kad žmogus keičiasi,
tai visa šitai taip tik atrodo žiūrinčiam iš šalies.
gi iš tikrųjų, žmogus nesikeičia:
jis tiktai grįžta atgal į tą patį tašką,
iš kurio kartą buvo išėjęs.
Tie, kurie ankstyvoj vaikystėj
buvo greiti nugalabyti paukščiui galvą,
tie vėliau,
subrendimo amžiuje, progai atėjus,
buvo greiti ir ūmūs artimo kraujui pralieti.
Nepagalvokit,
kad visa tai aš esu iš piršto išlaužęs.
Man teko gimt ir gyventi žiauriais laikais,
kai nužudyti žmogų
buvo tolygu musei galvą nutrėkšti.

Iš visų žmogaus sukurtų dalykų vien pinigas turi ypatingą, sakytum, burtų galią pasikeisti į bet kokį daiktą žemėje. Iš čia suprantama, kodėl jis senai pasiėmė ir pastoviai vaidina patį svarbiausią vaidmenį sudėtingame žmonių tarpusavio santykiavimo procese. Be pinigo neišmatuojamos pagelbos žmogus nebūtų pasiekęs nė dalies to, ką jis šiandien žino, ką moka ir ką turi. Štai kodėl viešieji pinigai visais laikais šiokio ar tokio autoriteto būdavo ir tebėra prižiūrimi, žymimi, tikrinami; štai kodėl monetų regalija, perėjusi miestus, sritis, pasaulinius ir bažnytinius didikus, kunigaikščius, pagaliau atiteko valstybei.

Moneta išsivystė iš labai senai imtų žymėti įvairiais pasirinktais ženklais rinktinio metalo gabaliukų (mokslo žiniomis, tokį žymėjimą pradėjęs VII a. pr. Kristų Lidijos valdovas Gigas ir ar tik ne tuo pačiu laiku Argoso Fidonas); ji išsilaikė neginčijamąja pinigo reiškėją apie du tūkstančius metų, iki jai pagelbon atėjo notos, banknotai etc. Ilgas ir įvairus buvo monetos kelias; įmynė ir paliko ji tame kely daug pėdsakų, dominančių ne tik numizmatikus, bet ir istorikus, heraldikus, batalistus, menininkus, ekonomistus, archeologus ir visą eilę kitų. Visos kultūringos tautos turi apie savo istornius pinigus vispusiškos literatūros. Turime kiek ir mes.* Tačiau atskirose srityse vis dar atsiranda jaunam tyrinėtojui ar mėgėjui blankokų klausimų, prie kurių vieno šį kartą kaip tik ir grįšime.

Ištrauka iš romano
Galiausiai vieną rytą prieš Kalėdų atostogas dėdė Baltrus, mūsų gimnazijos sargas, pasišaukė mane į savo kabinetą po laiptais, kur jis viešpatavo tarp šluotų, kibirų ir gimnastikos padargų.
—    Ponas mokytojas, aš jau vieną radau,
—    šnibždėjo jis, ūsais kutendamas man ausį.
—    Ką radot, dėde?
—    Tokį, kur laiko medžiagos.
—    Ar kostiumams?
—    Taigi, ponas Rimas. Vienom medžiagom tik ir užsiima.-Vakar pirmąsyk aptikau.
—    Ar ten labai brangu, dėde?
—    O kur jūs dabartės gausite pigiai, ponas mokytojas?
—    Tai, greičiausiai, bus ne mano nosiai,
—    atsidusau.
—    Vistiek verta pasižiūrėti, ponas mokytojas.
—    O kur jis yra, Baltrau?
—    Gedimino gatvėj, tuoj už tilto, po dešinei, ponas mokytojas. Ketvirtam augšte.
—    Gerai, pamėginsiu. Ačiū, dėde.
—    Prašau, ponas Rimas. Tiktai eikit sutemus. Nesenai pradėjo, tai dar labai bailus. Man vakar davė velnių, kam atėjau dieną. Toks juokingas ... Ir suktas; jūs, ponas mokytojas, būkit su juo atsargus!

Į VANDENIS

1.
"Einam", sako Mirtis.
"Einam, einam!
Sugrįžtant ne metas tausotis"

Plaukai linguoja.

Žviluoja
Žvynai
Pasroviui.

Poeto Mykolo Vaitkaus 80 metų sukaktis

(Tęsinys)

Nuošaliu taku

Myk. Vaitkaus keturi poezijos rinkiniai, išleisti Amerikoj — Vienatvėje, Nuošaliu taku, Aukso ruduo, Alfa ir Omega — turinio ir temų požiūriu turi beveik tą patį sukirpimą. Knygos prasideda religine lyrika, vėliau eina gamtiniai ir egotistiniai motyvai, o pabaigoj duodama viena kita baladė ar šiaip poema-tinio pobūdžio ilgėlesni kūriniai.
Nuošaliu taku — Myk. Vaitkaus godos, vaizdai, svajos — sukurtos 1934 - 1944 m. laikotarpy. Rinkinį Išleido Terra, metrikoj nepažymėdama išleidimo metų. Kiek turiu žinių, tai atsitiko 1956 m. Vadinasi, keturiems metams prabėgus nuo tų dienų, kai pasirodė Vienatvėje. Būdamas toks tvarkingas ir skrupulus, čia ir autorius datas supainiojo. Iš tikro, Nuošaliu taku turėjo pasirodyti pirma, nes tame rinkiny sudėti 1934-44 m. kūriniai, o Vienatvėje vėliau, nes ten jau 1944-45 m. Deja, kai esam "anapus ribos", nenuostabu, kad tokie dalykai mūsų gyvenime atsitinka.

Myk. Vaitkus, kaip tarta, ir šį savo rinkinį pradeda religinio pobūdžio lyrika. Aiman, kalba su Viešpačiu juk yra jo kasdieninė dalia, jo pašaukimas, susimąstymai ir atodūsiai, jo nuolatinis atsigrįžimas į artimą ir į save. Kūnas yra žemė, plieskianti ne tik baltom lelijom, bet ir pirmaprade nuodėme apsunkusi, o siela — dangaus nemirtingasis atspindys, besiveržiąs į gėrį ir grožį:
Naktis žvaigždėta veizdi pro langą.
Nušvitęs klūpai akim į dangų ...
šviesioj paguodoj tau siela tirpsta ...
Mėnulis leidžias už liekno skirpsto ...
(Akim į dangų, III, 12 psl.)

Iš palikto rankraščio, istoriko S. Sužiedėlio parengto spaudai, 1963 m. Tėvai Pranciškonai išleido per anksti mirusio Adolfo Šapokos Senąjį Vilnių. Tai nėra pilna ir išsami Vilniaus  miesto  istorija.  Lyg nujausdamas, kas gali atsitikti, dr. A. Šapoka   rašė   įžangoje:    "Nebūdamas tikras, ar beteks kada prie šio darbo grįžti, autorius šios dalies nepavadino pirmuoju tomu, bet pasirinko jai visiškai atskirą pavadinimą, nors kai kurios spragos ir bus suprantamos,   turint   galvoje    pirmąjį darbo planą ir pagal jį rinktą medžiagą". O tas pilnas planas turėjo apimti visą Vilniaus istorijos problematiką, su jos politiniais, kultūriniais,   socialiniais,   ekonominiais   ir religiniais aspektais. Rimtai medžiagą  Vilniaus istorijai rinkti A.  Šapoka pradėjo 1941 m. persikėlęs dirbti į Vilniaus universitetą, kur tarp kita ko jis  skaitė platų  kelių  semestrų  epizodinį  kursą  iš  Vilniaus istorijos. Gaila, emigracija, o po to ir mirtis (1961 m.) neleido jam nei visos medžiagos surinkti, nei to taip labai   reikalingo   plano   įgyvendinti. Turbūt, Vilniui vėl priseis ilgus metus laukti savo istoriko, nors keletas neblogų darbų apie atskiras Vilniaus  praeities  problemas  yra paskelbta Lietuvoje.

Mūsų Lietuva, krašto vietovių istoriniai, geografiniai, etnografiniai bruožai. I tomas. Paruošė Bronius Kviklys, išleido Lietuvių Enciklopedijos leidykla. Bostonas, 1964 m., 752 pusl.
Šia knyga lietuvių išeivija yra apdovanojama stambiu, pilnu informacijos veikalu, kurio bus trys tomai. Tai bus tarytum atskira Lietuvos stambesnių ir net smulkesnių vietovių enciklopedija, tik kitokiu būdu suorganizuota — paskiromis sritimis ir apskritimis.

Pirmajame skyriuje randame ir bendrąją dalį: Lietuvos žemė ir žmonės. Cia apibūdinta geografinė padėtis, vardo kilmė, tauta ir kalba, valstybės ir tautos žemės plotai, sienos, paviršius, upės, ežerai, klimatas, žemės turtai, miškai, gyvūnija, archeologijos paminklai, gyventojai, gyvenvietės, Lietuva amžių būvyje. Tai vis plačios apimties klausimai, ir jais suglaustai pasisakyta. Panaudota net ir vėliausia statistika iš Lietuvos, kaip tai apie gyventojų pasiskirstymą tautybėmis, kolektyvizaciją ir kt. Bendrai orientacijai tai naudingos žinios, neblogai apdorotos.

Prieš keletą mėnesių Anglijoje ir Jungtinėse Valstybėse pasirodė vertinga mokslinė knyga "The Balts". Jos autorė — archeologė Marija Gimbutienė, anksčiau dirbusi mokslinius darbus Harvarde, o dabar profesoriaujanti garsiajame Kalifornijos universitete Los Angeles (UC LA). Periodinėje užsienių spaudoje apie šią baltų proistorės knygą buvo išspausdinta kelios dešimtys recenzijų, iškeliančių šios stambios (286 p.) studijos vertę ir jos reikalingumą. Tačiau lietuvių periodikoje iki šiol, rodos, niekas išsamiau apie ją nepasisakė, išskyrus Br. Railos straipsnį "Dirvoje", puikiai pristatantį "The Balts" lietuvių visuomenei, ir A. Mažiulį "Drauge", kuris surado ir pastabų, ypač bibliografinei pusei.

Autorė dr. M. Gimbutienė jau plačiai žinoma Europos ir Amerikos archeologų tarpe. Savo mokslinę karjerą ji pradėjo Vokietijoje su kelig šimtų puslapių disertacija "Die Bestattung in Litauen in der vorgeschichtlichen Zeit" (1946). Amerikoje Harvardo universitetas 1956 išleido jos  didžiulį  veikalą  "Prehistory of Eastern Europe" (Part I). Vėliau (1958) Philadelphijoje pasirodė jos knyga "Ancient Symbolism in Lithu-anian Folk Art". O pastaruoju metu jau spausdinama jos studija "The Bronze Age Cultures in Eastern and Central Europe". Be šių veikalų, profesorė M. Gimbutienė užsienių žurnaluose yra atspausdinusi daug straipsnių įvairiais archeologiniais klausimais.

* Rūta Lee-Kilmonytė, Hollywoodo filmų ir televizijos aktorė, rugpjūčio 16 iš Lietuvos atsivežė savo senelę Liudvisę Kamandulienę, 85 metų amžiaus, kuri 1948 su savo vyru buvo ištremta į Sibirą. Ten jos vyras mirė. Rūta savo senele rūpinosi 10 metų, norėdama ją atsivežti į JAV.

* Šiais metais rugpjūčio 23 suėjo 40 metų kaip Kaune 1923 buvo surengta pirmoji lietuvių dainų diena. Tos sukakties prisiminimui į šių metų lietuvių dieną — dainų ir šokių šventėje pasaulinėje parodoje New Yorke, kuri taip pat buvo rugpiūčio 23, buvo įtraukta St. Šimkaus "Lietuviais esame mes gimę".

Etimologinė bei tiesioginė šio žodžio prasmė, atrodo, labai aiški. Juk gyvojoje kalboje yra du veiksmažodžiai ir du iš juodviejų padaryti daiktavardžiai. Duoti — donė (kas duota, dovana) ir dėti — dėmė (kas ant ko yra ar lyg padėta, uždėta). O "apie" reiškia "aplinkui". Analogiškų, tos pačios ar panašios darybos žodžių, kaip apidėmė, lietuvių gyvoje kalboje yra nevienas: api-kaklė, apivarą, apinasris, apiuodegis (pakinktas, apjuosiąs arklio uodegą), apriekimas (riekė apie visą kepalą), aptaka (ištvinkimas apie piršto galą), apvadas (siūlų ar audimo apvedimas apie drabužį ar jo dalį), ap-rėdas, apianka (siauras, kitokio audimo gabalas aplink sijono apačią).

"Su skaudančiomis širdimis, bet didelėmis viltimis mes visi vieningai turime vykti pas šios galingiausios pasauly šalies politikos vadovus prašyti ir maldauti užtarimo ir laisvės mūsų mažai, bet širdžiai taip brangiai Tėvų žemei — Lietuvai . . . Pasirodykime prieš pasaulį, kad esame vieningi, ryžtingi ir nepalaužiami dvasioje šioje žūtbūtinėje kovoje už Lietuvos laisvę. O tai įrodysime vieningu ir skaitlingu dalyvavimu Amerikos lietuvių kongrese Vašingtone birželio 26, 27 ir 28 d.d.". Taip Amerikos Lietuvių Taryba savo atsišaukime ragino lietuvius vykti į kongresą. Panašiai apie kongreso tikslus pasisakė ir ALT veikėjai — L. Šimutis, A. Rudis ir E. Bartkus savo pasikalbėjimuose. Anot L. Šimučio, kongresas šaukiamas specialiai šiais rinkiminiais metais "geriau panaudoti juos Lietuvos nepriklausomybės bylai plačiau iškelti, laimėti daugiau draugų Lietuvai žymiųjų politikų tarpe, išgauti iš jų ryškesnių pasižadėjimų remti mūsų tautos pastangas išlaisvinti Lietuvai". Taip pat, anot L. šimučio, kongresas rengiamas Vašingtone, kad "mūsų balsas valdžios "luoffsniu būtų labiau išpirštas". Todėl pažymėjo toliau L. Šimutis, "juo daugiau suvažiuosim į Vašingtoną... juo didesnį įspūdį padarysim valdžios sluogsniams, juo reikšmingesnis ir efektingesnis bus kongreso tartas žodis . .." (Draugas, 1964.5.28).

Laikas, tarytum vandens srovė, slenka ir dažnai praslenka nesuvoktas, neužčiuoptas, nusinešdamas su savimi brangius ir minėtinus atsitikimus.

Vienas iš tokių brangių ir minėtinų mūsų tautai įvykių — prel. M. Krupavičiaus auksinė kunigystė- sukaktis, kuri buvo bepraslenkanti "nepastebėta". Gerai, kad ciceriečiai (kur dabar prisiglaudęs garbusis sukaktuvininkas) susiprato ir į tą datą vis dėlto žvilgterėjo. M. Krupavičius kunigu buvo įšventintas vyskupo Ciepliako 1914 m. balandžio 13 d. Petrapilio dvasinėj akademijoj.

Prel. M. Krupavičius — viena didžiųjų mūsų asmenybių. Jis visą savo amžių veikė ir tebeveikia visais frontais prieš tuos, kas prieš Lietuvą ar prieš paskirą lietuvį. Jis — tikras sukilėlis. Visą savo ilgą amželį jis pašventė Lietuvai — Tėvynei.
Kaip mūsų dabartiniam tautiniam, taip ir buvusiam valstybiniam gyvenime krikščioniškosios demokratijos šulas Mykolas Krupavičius, pasakytume, buvo ir tebėra kaip V. Vokietijai Adenaueris, Prancūzijai — R. Schumannas, Italijai — de Gaspe-ri ir t.t.

Tėv. Leonardas Andriekus, O.F.M.
A. Kezio, S.J. nuotr.

Liepos mėnesį, po kanoniškos Tėv. Vigilijaus Cordano vizitacijos, buvo išrinkta ir patvirtinta nauja lietuvių pranciškonų šv. Kazimiero provincijos vadovybė: provincijolas Tėv. Leonardas Andriekus, patarėjai — Tėv. Jurgis Gailiušis, Tėv. Bernardinas Grauslys, Tėv. Juvenalis Liauba, Tėv. Paulius Baltakis. Visi naujosios vadovybės nariai yra pasižymėję įvairiuose pranciškonų darbo baruose.

Ypač malonu pastebėti, kad dabartinis provincijolas Tėv. Leonardas Andriekus yra glaudžiai susirišęs su Aidų žurnalu. Nuo 1950 m. pradžios žurnalą perkėlus iš Vokietijos į JAV, tuometinio provincijolo Tėv. Justino Vaškio pavestas, jis rūpinosi žurnalu ištisus 15 metų — tvarkė technikinius reikalus (rūpinosi laužymu, klišėmis ir t.t.), būrė bendradarbius, buvo redakcijos kolektyvo narys, telkė pinigus premijom. Ir tapęs provincijolu jis, tikriausiai, dar didesnį dėmesį skirs šiam žurnalui.

šv. Antano gimnazijos Kennebunkporte V-ji abiturientų laida. Iš k. j d. pirmoje eilėje: E. Daniliūnas, L. česnai-tis, K. Mačiulaitis, R. Gudinskas, R. Dilba, S. Gavelis, S. Rastonis; antroje eilėje: J. Petraitis, J. šipaila, K. Norvaišas, J. šlapkūnas, V. Valaitis, J. Koklys, R. Paulaitis.

Šv. Antano gimnazijoje Kennebunkporte, Me., šiais metais išleista penktoji abiturientų laida. Ji buvo pati didžiausia, — gimnaziją baigė 14 mokinių. Laida išsiskyrė ir iš kitų laidų savo lietuvišku nusiteikimu.

* Sydnėjuje liepos pabaigoje atidarytoje konkursinėje parodoje dalyvavo lietuviai menininkai: Eva Kubbos, Henrikas Šalkauskas, Vaclovas Ratas ir Leonas Urbonas. Pirmoji premija paskirta Kubbos akvareliniam kūriniam.

*    Angelų Karalienės parapijos bažnyčia Brooklyne šį pavasarį gražiai atremontuota. Viduje išgriautos galerijos, perdažytos sienos, kai kur iŠ-klotos mozaika, įdėti nauji V. K. Jonyno vitražiniai langai, nauji suolai. Parapijai vadovauja kleb. kun. J. Aleksiūnas, vikaru yra kun. V. Pikturna.

Redaguoja — Antanas Vaičiulaitis
Redakcijos   nariai   —   Leonardas Andriekus, O.F.M., Juozas Girnius, Alfonsas Nyka - Niliūnas
Meninė   priežiūra — Telesforas Valius
Leidžia   —   Tėvai  Pranciškonai
Administracijos   adresas   —   AIDAI, 680 Bushwick Ave., Brooklyn, N. Y. 11221
Dailininko adresas — Telesforas Valius, 84 Pine Crest Rd., Toronto, Ont. Canada
Redakcijos adresas — Antanas Vaičiulaitis, 4757 East Ave., S. E., Washington, D. C. 20028