|
|
1964 m. 10 gruodis
ŽVILGSNIS NUO ŠV. PETRO KARSTO |
|
|
|
Parašė Vyskupas V. BRIZGYS
|
Visuotinio Vatikano antrojo susirinkimo trečioje sesijoje kelias dienas klausę kalbų vienos schemos klausimais, vyskupai juokaudami kalbėjos, kad dar leisią pasisakyti vienam baltam, vienam geltonam, vienam juodam ir diskusijas baigsią. Pagal įvairių spalvų žmonių skaičių, nesama spalvų proporcijos tarp vyskupų — gausiausi baltieji. Bet vistiek kas rytas rinkdavomės iš įvairių pasaulio kraštų, visų spalvų. Nebuvo nė vieno vyskupo tik iš Pabaltijo kraštų, Rusijos, Rumunijos, Bulgarijos ir Albanijos. Iš eilės kardinolai, arkivyskupai, vyskupai sėdėjome pagal nominavimo datas. Sekcijose po šešis, kur devynių, kur trylikos eilių. Kairėje navos pusėje eilėje 297 - 302 sėdėjome kroatas, airis, ceilonietis, lietuvis, armėnas ir ispanas.
|
Skaityti daugiau...
|
PROF. A. SENNO DVIGUBA SUKAKTIS |
|
|
|
Parašė DR. ANTANAS KLIMAS
|
45 metai kalbotyros baruose
Profesorius Alfredas Sennas (Alfred Senn) šiemet mini 6 5-j į gimtadienį, kartu ir beveik 45 metus savo kalbotyrinio darbo. Jis gimė 1899 metais kovo mėn. 19 dieną Blotzheime, Prancūzijoje. Kiek vėliau, jo šeimai persikėlus į Šveicariją, jis mokėsi garsioje St. Galleno gimnazijoje, kurią baigė 1918 metais. Po to studijavo Friburgo universitete, kur 1921.V.15 gavo daktaro laipsnį už disertaciją "Germanische Lehn-wortstudien".
Bestudijuodamas Friburgo universitete, kur tuomet buvo būrelis lietuvių, susipažino su K. Pakštu, Iz. Tamošaičiu ir kitais lietuviais. Ten taip pat susipažino su būsimuoju kolega J. Eretu.
|
Skaityti daugiau...
|
Parašė Jurgis Blekaitis
|
Per naktį šmėkščiojot languos, kaip šmėklos,
linguodami nemingančiam galvom,
seniai numirę metai ...
Argi man
prikelti jūsų tolimą budimą,
skleidimąsi ir tariamąją eigą,
žydėjimą ir pienės pūko vertą
skridimą užmarštin ir nežinion?
Ir kas prikels tą rytmetį ankstyvą,
kai pirmą kartą saulę sutikau?
O ji, tarsi naujagimis, man krykštė,
kaip vaikas, taškėsi karštais lašais,
benardydama spindinčioj žydrynėj,
ir, permirkęs jos aukso lietuje,
stiepiaus, tarsi į mylimą, į ją.
Kam tykot, mirę metai, kaip vaiduokliai,
už sutemų gyvybę gyvesni?
Kas jūsų būvis — klystanti žaltvykslė,
sutviskus ir išblėsus atminty?
|
Skaityti daugiau...
|
BAŽNYČIOS MISIJA PAGAL ENCIKLIKĄ "ECCLESIAM SUAM" |
|
|
|
Parašė KUN. P. CELIEŠIUS
|
Pirmoji popiežiaus Pauliaus VI enciklika, išleista 1964 rugpjūčio 6 d., prasideda žodžiais: "Ecclesiam suam cum Christus Jesus idcirco constituerit" ... — "Savo Bažnyčią Jėzus Kristus iš tikrųjų įkūrė tam, kad ji būtų visus žmones mylinti motina ir kartu visiems teiktų išganymą".
Ši enciklika, kaip pats popiežius išsireiškia, nėra nei naujas tikėjimo tiesas, nei naujas moralės normas skelbiantis iškilmingas raštas, bet greičiau yra nuoširdus tėviškas pasikalbėjimas su tikinčiųjų bendruomene pastoraliniais reikalais. Šventas Tėvas nori pabrėžti ne tikėjimo naujybes, bet mūsų, tikinčiųjų, elgsenos būdą. Mes, tiesa, esame krikščionys ir kaipo tokie jau priklausome prie Kristaus įkurtosios Bažnyčios. Bet mūsų priklausomumas yra daugiau tradicinis, negu sąmoningas žinojimas, kas mes esame ir ko mes siekiame. Mums trūksta angažavimosi tai misijai, kurią Kristus yra pavedęs. Veiklos trūkumo pagrinde glūdi trūkumas įsisąmonijimo, kas mes esame, kas yra Kristaus Bažnyčia, kokia yra jos aplinka ir kokia yra Bažnyčios — tuo pačiu ir mūsų — misija gyvenamajame laikotarpyje. Todėl ir pati enciklika pagrindinai yra paskirstyta į tris dalis: susimąstymas, atsinaujinimas ir dialogas, arba mūsų santykis su pasauliu. |
Skaityti daugiau...
|
LIETUVOS GYVENTOJŲ DINAMIKA IR STRUKTŪRA |
|
|
|
Parašė PRANAS ZUNDE
|
Jei Lietuva 1940 metų pradžioje būtų užėmusi dabartinį, t.y. 65,3 tūkst. kvad. kilometrų žemės plotą, tada ji būtų turėjusi apie 3,17 mil. gyventojų.1 Karas nutraukė normalią Lietuvos gyvenimo raidą. Nuo 1940 metų vidurio, išskyrus tik 1941 - 1944-sius vokiečių okupacijos metus, kraštas yra sovietų okupacijoje. Po karo pirmasis gyventojų surašymas, kurio duomenys buvo viešai paskelbti, Sovietų Sąjungoje buvo pravestas 1959 metų sausio 5 dieną. Pagal paskelbtus duomenis Lietuvoje tą dieną buvo priskaitoma 2,711 mil. gyventojų. Taigi, beveik po dvidešimties metų tame pačiame žemės plote gyveno apie 14% mažiau žmonių. Bet ir tai dar neduoda tikro vaizdo to didžiulio gyventojų nuostolio, kurį kraštas pakėlė per taip trumpą aliką. Reikia neužmiršti, kad, jei gyvenimas būtų ėjęs ramiai ir taikingai, Lietuva prie 1% natūralaus metinio gyventojų prieauglio 1959 metų pradžioje būtų turėjusi 3,8 mil. gyventojų. Tai rodo, kad Lietuva 1940 - 1959 metų laikotarpyje neteko apie 1,09 mil. gyventojų, t.y. daugiau kaip 34 nuošimčius viso 1940 metų gyventojų skaičiaus. Kaipgi šie gyventojų nuostoliai susidarė?
|
Skaityti daugiau...
|
KRISTIJONO DONELAIČIO METUS BAIGIANT F.Tetznerio surinktos datos |
|
|
|
Parašė J. AISTIS
|
Lietuvino J. AISTIS
1714 I 1
Kristijonas Donelaitis gimė Lazdynėlių dvare netoli Gumbinės. Lazdynėliai tada dar nepriklausė Žirg-upėnų parapijai. Donelaičio tėvai buvo neturtingi lietuviai valstiečiai, kurie valdė žemę pagal Kulmo teisę t. y. buvo laisvi ūkininkai, bet jų teisės buvo kiek žemesnės negu tų, kurie valdė žemę pagal vokiečių teisę. Tėvas mirė Donelaičiui dar mažam esant. Motina leido Kristijoną į nepasiturinčių]ų mokyklą Karaliaučiuje.
Broliai ir seserys:
1. Fridrichas Donelaitis, auksakalys Karaliaučiuje. Nagingas, kaip ir brolis Kristijonas, lairodžių, muzikos, fizikos ir hidraulinių instrumentų dirbėjas. Jis 1762. IV. 15 d. įrašęs Karaliaučiaus universitete Kristijoną Fridrichą Donelaitį — karaliaučiškį prūsą studentu, greičiausiai savo sūnų.
2. Mykolas Donelaitis po tėvo mirties paveldėjo Lazdynėliuose tėvo ūkį, tačiau vertėsi auksakalio amatu, vėliau apsigyveno pas savo brolį Kristijoną ir gyveno iki pat savo mirties 1858.V.1 Tolminkiemyje.
3. Adomas Donelaitis, kalvis ir ginklų kalėjas. Užeigos savininkas Jokūnuose. Jo duktė suteikė žinių apie K. Donelaitį kunigui Wachui, kuris tas žinias perdavė savo 1818.VI.12 laišku Rėzai. |
Skaityti daugiau...
|
DR. JUOZO GIRNIAUS FILOSOFINĖ ATEIZMO KRITIKA |
|
|
|
Parašė Dr. Juozas L. Navickas
|
Apsvarstydamas savo laisvę ir atsakomybę, kančias, nelaimes ir troškulį amžinai būti, kiekvienas žmogus neišvengiamai susiduria ir su Dievo klausimu. Gyvenimo prasmes problema suneramina žmogų iki pačių buvimo gelmių ir pareikalauja iš jo apsisprendimo Dievo atžvilgiu. Apsisprendimas yra valios veiksmas, bet kaip tik dėl to jis yra grindžiamas supratimu, žinojimu, sąmoningumu. Tačiau žmogus, rūpindamasis savo paskirties klausimu, negali pilnai pasitikėti paprastu kasdieniniu sąmoningumu, kuris pasižymi savo siaurumu ir nesubrendimu. Yra visai natūralu, kad žmogus savo sąmonę brandintų atskiruose moksluose, filosofijoje ir teologijoje. Tačiau Dievo problema yra klausimas, kurio sprendime dalyvauja tiktai dvi skirtingos pažinimo sritys: teologija ir filosofija. Ribodamiesi fizine tikrove ir atsirėmę į empirinį metodą, atskirieji mokslai Dievo buvimo ir Jo esmės klausimo nekelia ir nesprendžia. Šiuo klausimu mokslininkų de facto pasisakymai yra ne mokslinės, bet teologinės ar filosofinės kilmės, žinoma, neretai atsitinka, kad Dievo problemos filosofinis svarstymas yra sujungiamas su teologiniu žvilgiu, nors ir pripažįstant teologiją ir filosofiją esant skirtingomis disciplinomis.Prie šios krypties galėtume priskirti dabarties filosofus Paul Tillich, Nikolai Berdiajev ir mūsų talentingąjį mąstytoją Antaną Maceiną.
|
Skaityti daugiau...
|
A. MACEINOS "NIEKŠYBĖS PASLAPTIS ISTORIJOS TEOLOGIJOS ŠVIESOJE |
|
|
|
Parašė A. Baltinis
|
1. Istorija — mūsų rūpestis
Vienas jaunas vokiečių filosofas yra pasakęs, kad istorija šiandien yra pagrindinis mūsų rūpestis. Jei tai tiesa, iškyla klausimas, kodėl taip yra. Kad istorijos problemomis užsiima daugelis, galima įsitikinti įsigilinant į filosofinio pobūdžio leidinius. Nuo jų neatsilieka ir mūsų filosofas prof. dr. A. Maceina. Jo knyga "Didysis Inkvizitorius" liečia blogį istorijos filosofijos šviesoje, o naujoji knyga — "Niekšybės Paslaptis", išleista vokiečių ir lietuvių kalba, jau liečia blogį istorijos teologijos šviesoje.
Istorijos filosofija susitelkia apie šį pasaulį, apie kultūras ir civilizacijas ir šiuo atžvilgiu stengiasi atskleisti dieviškojo išganymo plano vystymąsi. Istorijos teologija, priešingai, išeina iš antgamtinio plano, iš Dievo minties santykio su žmonijos istorija, ji telkiasi apie Dievo karalystę ir išganymo planą ir šiuo atžvilgiu žiūri į pasaulio ir kultūros vyksmą.
|
Skaityti daugiau...
|
REIKŠMINGAS ĮVERTINIMAS ANTANUI SMETONAI |
|
|
|
Parašė J. Ž-kis
|
Su Antano Smetonos asmenim 1964 metais siejasi trys įvykiai: 90 metų nuo jo gimimo, 45 metai, kai Lietuvos Tarybos širinktas Lietuvos prezidentu ir 20 metų nuo jo mirties. Tad visai tinka ir dera, kad šiais kelių sukakčių metais Antanas Smetona susilaukė stambios biografijos, kurią jos autorius visai su pagrindu nori vadinti "tam tikro laikotarpio (1904 - 1944) Lietuvos biografija".
Jeigu Aleksandras Merkelis, šio didžiulio veikalo autorius, ir nepasisakytų buvęs Antano Smetonos asmeniniu sekretorium, vistiek skaitytojui nebūtų abejonių, kad šią gausiai dokumentuotą knygą parašęs turėjo būti labai artimas Smetonai asmuo, kupinas ne tik didelės pagarbos ir meilės, bet ir šlovinimo jausmų jo aprašonam asmeniui. Veikale autorius nuo pat pirmo iki paskutinio puslapio pina tokį laurų vainiką, kurį jis norėtų matyti išliekant žaliuojantį ir vasarėlę, ir žiemužė-lę ...
|
Skaityti daugiau...
|
Parašė A. Vaičiulaitis
|
Skaityti Julijos švabaitės poezijos rinkinį "Vynuogės ir kaktusai" buvo toks patsai jausmas, kaip vėl nusikelti į gimtąjį kaimą, vieškeliu dar kartą praeiti pro jų ūkį ir upelį, kuris tekėjo per jų lauką. Autorė savo knygoje regi "skaidrų upelį Tarp žalių lygumų" (95 p.). Ji skaitytoją veda į savo namų ūksmę ir žmones. Nuoširdūs ir jautrūs jos posmai apie motiną. Susitinkame su kaimynais, su artojais ir piemenėliais. Originaliausia ji tenai, kur kalba apie tėvą. Lietuvių poezijoje ji bene pirmoji taip plačiai apmetė šią temą. Nėra tai koks abstraktus tėvo paveikslas, o josios tėvas, ir ji trokštų dar kartą išvysti jo "Nesišypsantį niekada veidą". Nežiūrint tėvo uždarumo, visame šiame skyriuje jaučiamas išvidinis artimumas, giminystė ir nuoširdumas, tarpais siekiąs beveik giesmių intensyvumą ir piligriminį tremties rūstumą:
Ką tu matei paskutinę
Savo gyvenimo valandą,
Mano vienišas tėve,
Ką girdėjai?
|
Skaityti daugiau...
|
Estų Meno ir literatūros fondas ir Estų mokslo draugija lapkričio 8 d. New Yorke paminėjo estų poeto ir meno kritiko Aleksio Rannito penkiasdešimtąsias metines. Gimęs 1914 m. spalio 14 d. Kallaste, Aleksis Ran-nitas ilgesnį laiką gyveno Lietuvoje ir nuodugniai susipažino su kultūriniu lietuvių gyvenimu. Estų kalbon išvertė K. Binkio, P. Vaičiūno ir St. Santvaro dramų, kurios buvo pastatytos Taline. Išvertė apie šimtą lietuvių poetų eilėraščių ir paskelbė daugelį straipsnių lietuvių kultūrso temomis. Gausiai bendradarbiauja lietuvių spaudoje. Jo poezijos lietuvių kalbon vertė J. Aistis, L. Gira, H. Radauskas ir kiti. A. Rannito poezijos knygų išleista vokiečių kalba, yra vertimų į rusų ir kitas kalbas.
|
Skaityti daugiau...
|
LITUANUS. Spring, 1964. Red. R. Remeikis. Numeris skirtas Kristijonui Donelaičiui.
Bronius Milašius: ŽVILGSNIS ATGAL. Išleido Rūta. Hamiltonas, Ont. Canada, 1964 m. 173 p. Kaina 2 dol.
Stasė Vanagaitė - Petersonienė: NULAUŽTA ŠAKA. Trijų vaizdelių pynė. Išleido Amerikos Lietuvių Vaiko Ugdymo Draugija, Chicago, 1964 m. 81 p. Kain 2 dol.
Prof. St. Dirmantas: KAZIMIERAS SEMĖNAVIČIUS, žymus XVII vidurio mokslininkas, autorius-lietuvis. At spaudas iš Tautos Praeities II t., 77-107 p. Roma, 1964.
Prof. Dr. Juozas Eretas: KRIKŠČIONIS IR KULTŪRA. Atspaudas iš L. K. M. Akademijos "Suvažiavimo Darbų" V t. 75-99 p. Roma 1964.
Anastazija Tamošaitienė: DAILĖS PARODA, lapkričio 26-29, 1964 m. Brooklyn, N. Y. — Katalogas.
|
Skaityti daugiau...
|
Parašė Pr. Pauliukonis
|
Prof. Stepono Kairio atsiminimy II tomui pasirodžius
Prof. S. Kairio atsiminimų antrasis tomas smulkiau aptartas 1964 m. rugpiūčio 15 d. "Draugo" literatūriniame priede, todėl čia tų pačių minčių netenka antrinti. Atsiminimų autorius į Lietuvos praeities įvykius, ypač į 1905 metų revoliuciją ir rusų reakcijos laikus, žiūri marksisto revoliucionieriaus akimis ir tuo požiūriu vertina revoliucionierių bei kitų veiklą. Jei apie 1905 metų įvykius paduodama gausiai medžiagos, tai apie 1906 metų reakcijos laikotarpį ir išsigimusios revoliucijos veiklą — labai šykščiai. Ramesnė lietuvių visuomenė, ypač kunigai, kaltinami, kad atlyžę nuo revoliucinio sąjūdžio (148 p.), "bodėjosi revoliucija, norėjo ramiai gyventi" (164 psl.). Bet giliau nenagrinėjamas klausimas, kodėl jie "bodėjosi" revoliucija, tenkinamasi trafaretiniu, jau seniai kartojamu kaltinimu — caro valdžios rėmimu. Žmonių garbės jausmas dažnai yra linkęs daugiau pasigirti gerais darbais, negu blogais, ir kitus pakaltinti. Panašiai yra ir su daugeliu mūsų atsiminimų autorių, kurie save ir savo politinę grupę iškelia, o priešingąją stengiasi suniekinti.
Šio straipsnio noras yra bent trumpai atskleisti išsigimusios revoliucijos vaizdą, kaip tik ir atgrasiusį rimtesnę ir šaltai galvojančią lietuvių visuomenę, kuriai tikrai rūpėjo tautos gerovė. Su šiuo klausimu taip pat glaudžiai rišasi ir revoliucijos vairuotojų socialdemokratų atkakli kova su katalikais, nes pirmieji šią kovą laiko revoliucijos silpninimu, o antrieji — tautos pagrindų griovimu.
|
Skaityti daugiau...
|
Parašė T. Leonardas Andriekus
|
Dr. Juozas Girnius
Šiuo "Aidų" numeriu Antanas Vaičiulaitis užbaigia penkiolikos metų redagavimo darbą. Po tokio ilgo ir sunkaus triūso jis pats jau norėjo nusikelt nuo pečių redaktoriaus naštą. "Aidams" redaguoti pakviestas dr. Juozas Girnius. Redaktorių pasikeitimo valandą grįžta daug brangių prisiminimų ir gema daug mielų vilčių.
Tai buvo 1949 m. vasarą. Kennebunkporto pranciškonų vienuolyno patalpose gyveno Juozas Girnius ir atostogavo Antanas Vaičiulaitis. Pakankamai radosi laiko šnekai apie kultūrinius bei literatūrinius dalykus parke ir pajūryje. Pokalbius vairino ir kiti literatūros bei mokslo vyrai, tarp kurių minėtini Jonas Aistis, T. Viktoras Gidžiūnas ir dr. Antanas Kučas.
Pranciškonų provincijolu tuomet buvo T. Justinas Vaš-kys, visuomet pilnas didžiausių planų bei užmoju.
|
Skaityti daugiau...
|
GROŽINĖ LITERATŪRA
Aistis Jonas — Abejones, Poetui (eil.) 163
Andriušis Pulgis — Žemaitijos širdyje 37
Audronė O. B. — Gimimo dienoj (eil.) 342
Auginąs Balys — Jaunystė (eil.) 60
Aukštaitė Marija — Nerimas, Myliu aš vėją (eil.) .... 412
Baranauskas Albinas — Susitikimas pas spekuliantą 315
Baronas Aloyzas Išdžiūvusi ranka 17
Blekaitis Jurgis — Septyni Nemunai (eil.) 442
Girdžius Pr. Dom. — Ant Varoškalnio 413
Jakštas Stasys — Vasaros rytas, Vasaros vakaras (eil.) 351
Jūragis Juozas Almis — Antika, Pabaiga ir pradžia,
Tušti vežimai, Laužams liepsnojant, Pasimatymas su jūra (eil.) 396
Kairys Anatolijus — Gėlė ir uola, Pradžia, Pamal-
dos po atviru dangum, Dėkingoji žaizda, Joni-
nės, Mano tėvų duona, Žmogus, kuris gyveno,
Ačiū Tau, Dieve, Brolis ir sesuo, Gyvoji mirtis (eil.) 66, 402
Kirša Faustas — Šventas akmuo, Aš liudiju kūrybą, Anapus, Laikas bėga, Garbana (eil.) 9 211
Mazalaitė Nelė — Akis 170
Mikuckis Juozas — Ašai žmogus, Tu atėjai kada
ruduo, Ruduo, Myliu, o gal ir nemyliu (eil.) 366
Obcarskas Česlovas — Eilėraštis vandenyno pakrašty, Astor (eil.) 354
Rutkūnas Benediktas — Eilėraščiai 404
Sadūnaitė Danguole — Į vandenis, Medį jeigu pra-
eičiau, lapo spalvą, orą (eil.) 320
Shakespeare William — Septyni žmogaus amžiai (Vertė J. Blekaitis) 216
Shakespeare William — Hamletas (Vertė A. NykaNiliūnas 263
Šlaitas Vladas — Apie principinius dalykus, Apie medinį tiltą (eil.) 299
Zobarskas Stepas — Staigmena 225
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
|
|
|