Andrius Baltinis — Lietuviškosios praeities aktualumas ...................................... 49
Algimantas Mackus — Ištraukos iš "Chapel B"   ................................................. 57
Mykolas Krupavičius — Aleksandras Stulginskis  ................................................ 59
Bronius Bdskys — Gyvybe kaip cheminis procesas .............................................. 68
Jonas Puzinas — Sūduvių problema ........................................................................ 73
A. Pakalniškis — Taip maitinosi mūsų tėvai  .......................................................... 81

IŠ MINTIES IR GYVENIMO
Kun. V. Bagdanavicius — Sutartines veiklos reikalu   .......................................... 87
Kun. dr. P. Celiesius — Amerikos katalikybe  ....................................................... 88
J. Girnius — Kun. dr. J. Vaišnorai 60 metų  ........................................................... 89
St. Meringis — Jadvyga Oškinaitč ......................................................................... 90
A. Matulis — Miré Agnes Miegel  ......................................................................... 90
Alaušius — Pora smulkmenų  .................................................................................. 91
Mūsų buityje  ............................................................................................................ 92

KNYGOS
J. Girnius — Prunskio "Mokslas ir religija" ......................................................... 95
Atsiųsta paminėti  .................................................................................................... 96 

1. Praeities aktualumas gyvenime
Praeities vertė mūsų dienomis labai žema. Dabarties šūkis: būti aktualiu, pasinerti į dabartį, gyventi pagal savo laiko dvasią. Visiems šiems tikslams siekti praeitis atrodo bereikalingas balastas, kuris tik trukdo mums skristi į ateitį, daro šį skridimą lėtesnį, neleidžia pakilti taip aukštai, kaip būtų galima, jei praeities nebūtų. Į ateitį norima skirsti greitai todėl, kad numatoma ten rasti kažką visai nauja, iki šiol dar nepatirtų malonumų bei gyvenimo galimybių, prileidžiant, kad ten viskas bus visai kitaip. Nėra abejonės, kad praeitis, ypač kai kuriais savo pavidalais, iš tiesų gali stipriai trukdyti šį skridimą, būtent, kai praeities našta kartu eina žinojimo^ bei kultūros pavidalu. Žmogui, turinčiam tokią praeities naštą, greit paaiškėja, kad visas šis skridimas į ateitį, paneigiant praeitį, yra labai neišmintingas dalykas jau vien dėl to, kad žmogus negali išsinerti iš savo kailio. Jis turi pripažinti, kad žmonija jau nuo faraonų laikų nėra išradusi nė vieno naujo malonumo, taip kad ir turtingiausiam žmogui moderniausiame krašte netenka šioje srityje patirti nieko naujo, ko nebūtų žmonija žinojusi nuo pat seniausių laikų: tik įpakavimas yra kitoks, o turinys lieka vis tas pats.

Antanui Škėmai

Suprasti ne rūsčią malonę gyventi,
bet piktą džiaugsmą numirti.

IŠTRAKOS IŠ CHAPEL B*

Mirtis yra pasenęs ir nuvėsęs
saulėleidis virš Lietuvos gamtovaizdžio:
pavasary saulužė ištekėjo
už svetima kalba prašnekusio mėnulio.
Mirtis yra iškrypėliai malūnai,
už auksiną krintą į žvarbią vėjo pusę:
vidurnakty išslinko mergina
slapta sumalt padienio darbo grūdus.

Mirtis yra fanatiški artojai,
apakęs kraujo sakramentas su žeme:
kaip žvėrys sužeisti pakyla jie iš guolių
ir dūžta atsimušę į cementą vakare.
Mirtis yra į frontą sugrąžinti
pikti ir ciniški kareiviai su medaliais:
į šviesą puolė išbadėjus mergina,
netekus ašarų išverkti savo daliai.

80 metų amžiaus sukaktis

1. Bendras biografinis žvilgsnis
Šio (vasario) mėn. 26 d. Aleksandrui Stulginskiui sukanka 80 metų. Buvęs Lietuvos respublikos prezidentas drauge yra iš pačių paskutiniųjų Vasario 16 akto signatarų (be jo, gyvųjų tarpe dar liko tik Petras Klimas).

A. Stulginskis gimė 1885 vasario 26 Kutalių k., Kaltinėnų vis., Tauragės aps. Jo tėvai nuomojo ūkelius. Mokėsi Kaltinėnų pradžios mokykloje, Liepojos gimnazijoje ir Žemaičių dvasinėje seminarijoje. Baigęs seminariją, paprašė seminarijos vadovybę atidėti šventimus, kad galėtų galutinai apsispręsti, o tuo tarpu leisti toliau teologijoje gilintis. Seminarijos vadovybei sutikus ir kunigams draugams parėmus, išvyko studijų pagilinimui į Innsbrucko universitetą. Po metų nusprendė likti pasauliečiu, stojo į Hallės agronomijos institutą ir jį baigė 1913 m. Atsisakęs geresnių galimybių Rusijoj, išsirūpino darbą Lietuvoj — buvo paskirtas Trakų apskrityje rajono agronomu. Dar bestudijuodamas, buvo pradėjęs rašinėti ūkinėje spaudoje. Dabar parūpino keletą ūkinių brošiūrų ir 1914-15 m. redagavo "Vienybės" priedą ūkininkams "Viensėdį". Užėjus karui ir besiveržiant vokiečiams nepasitraukė, kaip daugelis, į Rusiją, o liko Lietuvoje. Persikėlė į Vilnių ir ten gyvai įsijungė į visuomeninę veiklą. 1915 m. jis suorganizavo Pedagogikos kursus pradžios mokytojams ruošti ir šiems kursams vadovavo ligi 1919 m. Taip pat jis pirmininkavo ir atgaivintai švietimo draugijai "Rytui". Įtrauktas į komitetą nukentėjusiems nuo karo šelpti, organizavo to komiteto įsigytą daržą (apie 10 ha.) ir jį tvarkė ligi 1919 m. Iš to daržo buvo maistu aprūpinamos mokyklos ir prieglaudos. Kai tik buvo galima leisti spaudą, 1918 m. jis pradėjo leisti ir redaguoti laikraštį "Ūkininką" ir leisti prie to laikraščio kalendorių.

Iš visų pasaulio stebuklų, tur būt, pats didžiausias ir kartu pats paslaptingiausias yra gyvybės fenomenas. Žmogaus pastangos įsiskverbti į gamtos paslaptis, ypač paskutiniojo šimtmečio bėgyje, davė nuostabių rezultatų. Tačiau gyvybė, jos atsiradimas ir mirtis, priklauso prie daugiausiai saugojamų gamtos paslapčių.

Gyvybės reiškinius tiria visa eilė mokslo disciplinų, ir įvairių mokslo šakų požiūris į gyvybę nevisada yra vienodas. Ne tik įvairių mažiau giminingų mokslų, bet taip ir biologijos atskiros šakos į gyvybės problemą eina iš skirtingo taško. Pavyzdžiui, zoologui ar botanikui organinės medžiagos fiziniai bei cheminiai tyrimai turės maža reikšmės, jei jie neapims viso organizmo arba nestudijuos visos organizmų šeimos. Priešingai, biochemikui ląstelės atskirose struktūrose cheminių reakcijų vyksmas bus pats svarbiausias gyvybės poreiškis. Be abejo, kiekviena mokslo disciplina, prie gyvybės problemos prieidama iš skirtingos perspektyvos, sustato ir sprendžia skirtingas lygtis, todėl ir tų lygčių sprendimai nevisada duodasi suvedami į vieną bendrą atsakymą. Tas tik parodo, kad viena kuria disciplina arba vienu kuriuo metodu yra neįmanoma gyvybės proceso nusakyti, kad vienu metu tėra galima kalbėti tik apie vieną kurį gyvybės aspektą.

Sūduviai — ryčiausia ir skaičiumi gausiausia baltų kiltis, daugumo kalbininkų ir istorikų priskiriama prūsų giminei. Jie buvo beveik visai išnaikinti XIII a. gale Volinijos-Haličo kunigaikščių, mozūrų ir Vokiečių ordino. Istorija maža tėra palikusi apie juos žinių, todėl daugybė klausimų tebelaukia objektyvaus mokslininkų žodžio. Kadangi sūduviai istoriniuose rusų, lenkų, vokiečių ordino ir kituose šaltiniuose vadinami įvairiais vardais, vėlyvesnioje istoriografijoje atsirado apie juos įvairiai nuspalvintų sampratų, prielaidų bei spėliojimų, labai dažnai supainiotų ir klaidinančių. Tik XIX a. pasirodė darbų, kur moksliškai imta nagrinėti įvairias sūduvių praeities problemas.
Kokiais gi tat vardais sutinkami sūduviai rašto šaltiniuose?

 Įžanginės pastabos
Žmonių mitybos čia aprašomų papročių vieta yra šiaurinė Plungės valsčiaus dalis, plotas tarp Plungės ir Alsėdžių, o laikas — tarp 1880 ir 1930 m. Savaime suprantama, nei laiko, nei vietos atžvilgiu neįmanoma nubrėžti aiškios papročių keitimosi ribos. Tačiau toje vietoje ir tuo laiku tie papročiai tikrai tokie buvo.

Ypač blanki laiko riba galėtų būti 1880-tieji metai, nes žmonių gyvenimas tais laikais buvo nusistojęs, ir papročiai labai palengva tesikeitė. Ryškesnis papročių keitimasis toje vietoje buvo apie 1930 metus. Žemės ūkio pažanga ir kartu vis didėjąs darbo jėgos trūkumas kaime vertė ūkininkus atsisakyti įsigalėjusių tradicijų. Be to, apie tą laiką prasidėjo ryškesnis kaimo susilietimas su miestu per ūkininkų vaikus, baigusius gimnaziją ir išvykstančius į Kauną studijuoti. Kaimas tais laikais keitėsi šuoliais. Pasikeitimai vyko žmonių gyvenimo, galvosenos bei papročių srityse, o taip pat ir jų mityboje.

Sutartines veiklos reikalas katalikiškoje visuomenėje yra savaime aiškus dalykas. Jis turi ne tik praktinį, bet ir teologinį pagrindą. Tas naujas žmonijos pagrindas, kurį sudaro jos naujas sąlytis su Dievu, būtent Jėzus Kristus, yra kartu ir toli siekiančios vienybes centras. Užtenka prisiminti jo pareiškimą, jog norėtų, kad mes taip būtume viena su juo, kaip jis yra viena su Tėvu. Vienybę mūsų tarpe galime studijuoti Kristaus palyginime savęs vynmedžiui, o mūsų — vynmedžio šakelėmis. Taip pat galime prisiminti ir apaštalo Povilo mintį, kad mes sudarome vieną kūną su Kristumi. Kaip ranka negali sakyti kojai, man nerūpi tavo reikalai, taip mes negalime abejingai nusikreipti vienas nuo kito.

Tačiau praktika krikščioniškame gyvenime  yra  kita.   Esame  atskiri
įmones su savitais kultūriniais, politiniais ir meniniais palinkimais. Dėl to ta vienybė mums yra greičiau uždavinys, negu išeities taškas. Ir taip yra jau nuo pirmųjų krikščionių laikų. Jau ten turime pirmosios didelės kovos pradžią, kuri buvo iškilusi tarp Petro ir Povilo. Jų konflikto pobūdis buvo labai didelis — kultūriniai tautų skirtingumai. Ir jis buvo toli pažengęs abiejų apaštalų Ir jų šalininkų skirtingos krypties folklose. Konfliktui išspręsti   buvo sušauktas pirmas Bažnyčios susirinkimas Jeruzalėje, kur buvo sutarta vieninga kryptis.

Edward R. P. Sheehan, buvęs JAV ambasadorius Kaire ir Beirute, apibūdina amerikiečių katalikybę savo straipsnyje, išspausdintame "The Saturday Evening Post" žurnale, 1934 lapkričio 28.

Šiuo straipsniu autorius siūlo nebijoti savikritiškai pažvelgti į Katalikų Bažnyčios padėtį Jungtinėse Amerikos Valstybėse. Kaip įžangą j Amerikos katalikybes apibūdinimą autorius pateikia nuomonę vieno žymaus italų arkivyskupo ir Vatikano pareigūno (kurio vardą nutyli), kuris, perskaitęs amerikiečių benediktino knygą apie modernišką Biblijos aiškinimą, išsitarė, kad amerikonai geri konjunktūristai, bet prasti teologai, nes Biblijoj pagal jų aiškinimą Dievo įkvėpimo (apreiškimo) beveik nesimato.

Sausio mėnesio pusėje sukako 60 metų mūsų žurnalo nuolatiniam bendradarbiui kun. dr. J. Vaišnorai, M. I. C.

Gimė Puskelnių k. netoli (6 km.) Marijampolės. Pradžios mokslą pradėjo Anglijoje, Londono priemiestyje Silvertowne, kur tėvai buvo išvykę laimės ieškoti. Bet dar prieš pirmąjį pasaulinį karą vėl grįžo Lietuvon. Vidurinį mokslą ėjo Marijampolės gimnazijoje, kurią baigė 1926 Rl. Nuo moksleivio dienų pasižymėjo visuomenme veikla: penkiolikametis savo gimtinėj suorganizavo Darbo Federacijos skyrių ir jam vadovavo ligi 1926 m.; taip pat kurį laiku vadovavo vietos pavasarininkams Ir talkino kitoms katalikiškoms organizacijoms. Pačioje gimnazijoje priklausė ateitininkams ir skautams. Metus vadovavo Marijampolės ateitininkų rajonui, kitus metus pirmininkavo Marijampolės pavasarininkų ii jonui. Baigęs Marijampolės gimnaziją, 1926 liepos 1 įstojo į marijonus. Atlikęs noviciatą, 1927 m. išvyko studijoms į Romą. Filosofijos studijas baigė daktaro laipsniu. Kunigu įšventintas 1932 liepos 24, toliau tęsė studijas ir, gilindamasis Bažnyčios istorijoje, įsigijo antrą — teologijos doktoratą. Studijuodamas Romoje, tarptautinėje marijonų kolegijoje ėjo studijų prefekto, namo vyresniojo, ekonomo pareigas.

But thou wouldst not think how ill all's here
About my heart; but it is no matter.
W. Shakespeare

Ilgai sirgusi, dažna ligoninių paciente, 1964 m. vasario devintą dieną Kaune su gyvenimu atsiskyrė nusipelniusi Lietuvos aktorė Jadvyga Oškinaitė Sutkuvienė.

Kilusi iš Sūduvos lygumų, mūsiš-kėn jaunon profesinėn scenon buvo atsinešusi patvarią ir tikrą pašaukimui meilę, svetimų civilizacijų veik nepaliestus kūrybinius impulsus. Ir podraug su tobula tartim, lietuviškos tikrovės pažinimą ir jautrų į žmogaus vidų įžvalgumą. Be to, nedažnai užtinkamą taurų kuklumą, afišavimuisi nelinkusį talentą.

Baigusi 85 amžiaus metus, 1964 spalio 26 Vakarų Vokietijoje mirė vokiečių rašytoja Agnės Miegel. Gimusi, augusi ir veikusi Karaliaučiuje, karo audros buvo išblokšta iš Rytprūsių ir priversta gyvenimą baigti daline tremtine. Kaip savo laidotuvinėj kalboj pastebėjo pastorius B. Flies, ją atsisveikino "daugybė viso pasaulio žmonių, tarp kurių visų pirma tie, su kuriais ji dalijosi ir kentėjo iš tėviškės išvarymo likimą".

Agnės Miegel yra žinoma vokiečių rašytoja, kuri mylėjo Mažąją Lietuvą ir savo raštuose lietė lietuvių tautą ir jos istoriją. Ji gimė 1879 kovo 9 d. Karaliaučiaus mieste. Jos tėvai ir protėviai buvo kilę iš Marko, Elsasso ir Salzburgo apylinkių. Mokyklas ji lankė Karaliaučiuje, VVeimare ir Berlyne. Savo akademinį išsilavinimą ji papildė įvairiomis kelionėmis į Šveicariją, Prancūziją, Angliją, Olandiją ir Italiją. Po tėvų mirties ji dirbo kaip žurnalistė prie "Ostpreussische Zeitung". Pradedant 1906 metais, jos poetiniai kūriniai pamažu užsitarnavo žymią vietą Vokietijos literatūriniame gyvenime. 200 metų Immanuelio Kanto gimimo sukaktuvių proga Karaliaučiaus universitetas 1924 m. ją apdovanojo garbės doktorato laipsniu (Dr. phil. h. c). Vėliau jos literatūriniai nuopelnai buvo atžymėti eile kitų žymių premijų, kaip Kleist - Preis, Herder - Preis, Goethe - Preis der Stadt Frankfurt, Preis der Bayerischen Akademieder schoenen Kuens-te, Kulturpreis der Landsmannschaft Westpreussen ir t.t. Visi jos raštai 6 tomais išleisti 1953 - 1955. Po Karaliaučiaus palikimo (1945) tremties likimas ją atvedė į Bad Nenndorfą prie Deisterio (Hannoverio) kur ji ir baigė savo gyvenimą.

Smulkmenos lieka smulkmenos. Paprastai nėra ko dėl jų "smulkinus". Bet gal būt kartais ir smulkmenos yra vertos bent kuklaus dėmesio. Kartais ir smulkmenos turi šį tą pasakyti, šį kartą patraukė dėmesį pora smulkmenų.

Pirma smulkmena. "Lietuvių Dienos" savo pereitų metų lapkričio numeryje aprašo Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos suvažiavimą. Rimtą suvažiavimą rimtai aprašo rimtas autorius. "Besismulkinant" akis užkliuvo tik už sakinio, jog "paskaitas skaitė vyresnieji, vidurinio amžiaus ir jaunieji mokslininkai". Pats šis sakinys nieko dėtas ir visiškai teisingas. Dalykas susipainioja, kai nuo jo autorius pereina į vardus. Vyresniosios kartos mokslininkų gimimo datos prasideda 1894 Ir 1896 m., toliau persimeta jau į S) šimtmetį (1900, 1902 etc), pasiekia 1910 bei 1911 m. ir baigiasi L915 m. Kadangi visos kartų datos v ra daugiau mažiau reliatyvios, galima jau vyresniojon karton rikiuoti Ir 1915 m. gimimo vyrus. Leidžiamės toliau viduriniojon karton, Lietuvių Enciklopedijoje pasitikrindami išvarini! u šios kartos vyrų pasauly atsiradimo datas: 1912 (paties straipsnio gimimo metai), 1913, 1915 ir 1918(?). čia jau ir susimaišome: kuo 1912 m. "viduresni" už 1915 m.? Su jaunosios kartos datomis jau sunkiau, nes nebe visas galima rasti ir Lietuvių Enciklopedijoje. Kiek šias datas nustačiau, jos sukasi apie 1930 m., bet tarp tos pačios "jauniausios kartos" atstovų randame ir 1914 m. gimimo mokslininką. Taigi, summa summarum, 1915 m. žmogus priskirtas vyresniajai kartai, 1912 m.

Mirtys. — Pavergtojoj Lietuvoj sausio 6 Nemunėlio Radviliškyje mirė Adomas šernas, buvęs Lietuvos evangelikų reformatų generalsuperintendentas. Buvo gimęs 1884 gegužes 13 Jasiškių k., Nemunėlio Radviliškio vis., Biržų aps. Baigęs Tartu universitetą 1913 m., kunigavo evangelikų reformatų parapijose ir buvo kapelionas Lietuvos kariuomenėje. 1943 m. jis išvertė Heidelbergo katekizmą. Be to, išleido "Karj evangeliką" (1938). Komunistinė "Tiesa" pernai vasarą (1964.VIII.16) spausdino jo straipsnį, kuriame buvo skelbiamas religijos atsisakymas ir ateizmo išpažinimas.

Sausio 25 Hamiltone (Kanadoje) mirė Klemensas Prielgauskas. Buvo gimęs 1894 spalio 14 Mantvydžių k., Tirkšlių vis., Mažeikių aps. Visą nepriklausomos Lietuvos metą tarnavo užsienio reikalų ministerijoje ar dirbo jos žinybose užsienyje. Veikė sporto ir kitose organizacijose, reiškėsi spaudoje.

Kun. dr. J. Prunskis pernai paskelbė savo dvidešimt aštuntąją knygą "Mokslas ir religija" (išleido "Lietuvių Dienų" leidykla Los Angeles, Calif., 142 psl., kaina 2 dol.). Laikraštininko darbas (ypač lietuviškose sąlygose) paprastai sugeria laiką taip, kad jo nebelieka niekam kitam. Bet kun. dr. J. Prunskis savo kieta darbo disciplina pajėgia išsimušti iš šio įprastinio laikraštininkų likimo ir yra bene pats produktyviausias išeivijos autorius.

Žinoma, neišvengiamai laikraštininko charakteris turi atsispindėti kun. dr. J. Prunskio raštuose paprasčiausiai dėl to, kad, tiek gausiai reiškiantis ir liečiant įvairias sritis, neįmanoma studijiškai susitelkti. Nesileisdamas pats gilintis į visus tuos klausimus, kuriais rašo, kun. dr. J. Prunskis paprastai tenkinasi informacija, kaip tuos klausimus sprendžia kiti. Tokio pobūdžio yra ir paskutinioji knyga, kurią čia aptarsiu. Mokslo ir religijos santykis jam nėra teorinė problema, ir todėl šion problemon jis visai nesigilina. Užuot ėmęs mokslo ir religijos santykį problemiškai, kun. dr. J. Prunskis imasi paprastai parodyti, kad Dievą išpažįsta ir mokslininkai. Todėl knygą ir sudaro ne paties autoriaus minties plėtojimas, o įvairių mokslo atstovų citatų sutelkimas, turės paliudyti mokslo ir religijos santarą.

Kun. Stasys Yla, TIKIU DIEVĄ. Maldynas. Išleido Tėvai Marijonai. Chicago, 1964. 702 psl.

Ale Rūta, KELIAS Į KAIRĘ. Dirvos konkurso premijuotas romanas. Išleido Viltis. Cleveland, 1964. 248 psl. Kaina 3 dol.

Šekspyro SONETAI. Vertė Alfonsas Tyruolis. Chicago, 1964. 176 psl.

Antanas Rūkas, VIENIŠO ŽMOGAUS GYVENIMAS. Juozo Adomaičio - Dėdės šerno gyvenimo bruožai. Amerikos Lietuvių Istorijos Draugijos leidinys. Chicago, 1962. 208 psl. Kaina 2 dol.

Kun. dr. Andrius Baltinis, MODERNUSIS ŽMOGUS IR TIKĖJIMAS Į DIEVĄ. Atspaudas iš LKMA Suvažiavimo Darbų V, 133 - 170 psl. Roma, 1964.

Prof. Juozas Eretas, KRIKŠČIONIS IR KULTŪRA. Mūsų vieta šių dienų minčių ir kūrybos pasaulyje. Atspaudas iš LKMA Suvažiavimo Darbų V, 75:99 psl. Roma, 1964.

Vytautas Bagdanavičius, M.I.C. (g. 1908), kunigas (1936). Vokietijoje 1945-49 m. redagavo religinės kultūros žurnalą "Naująjį Gyvenimą". Dabar yra Lietuviškos Knygos Klubo vedėjas.
Andrius Baltinis (g. 1909), kunigas (1936), filosofijos daktaras (1948). Nuolatinis "Aidų" bendradarbis filosofiniais ir visuomeniniais bei tautiniais klausimais.

Bronius Baškys, biochemikas, gimė 1920 Šiaulių aps., eksternu baigė Jurbarko gimn. 1944 m. studijas pradėjo Hamburgo univ. ir baigė Bostono univ., kuriame 1959 m. įsigijo daktaro laipsnį. Dirba riebalų tyrimo srityje — Harvardo univ. 1957-60 m. ir nuo 1960 Tufts univ. (prie Bostono). Drauge 1960-63 m. buvo Bostono univ. asistentas. Savo srities straipsnių yra paskelbęs žurnale Archives of Biochemistry and Biophysics.

Tarp esminų rūpesčių svetimuose kraštuose jaunimui priklauso pirmaeilė vieta. Su jo lietuvišku auklėjimu neatjungiamai rišasi mūsų tautinė gyvybė.

Tautinei gyvybei išsaugoti mes čia, šiaurinėje Amerikoje, turime gausių kultūrinių įstaigų — parapijų, vienuolijų, organizacijų, laikraščiu, žurnalų, chorų, meno ansamblių dailės galerijų, radijo programų, jaunimui namų, pradinių ir šeštadieninių mokyklų. Tokioje daugiaspalvėje lietuvių kultūrinio gyvenimo mozaikoje būtinai reikalauja vietos ir aukštesnė mokykla — gimnazija su ypatingu uždaviniu: puoselėti lietuvybę. Be tokios mokyklos mūsų kultūrinės buities paveikslas atrodytų su žymia tuštuma.