|
|
1965 m. 9 lapkritis
MARKSIZMAS IR KRIKŠČIONYBĖ Vakarų krikščionijos klystkeliai |
|
|
|
1. Priešginiška padėtis
Vienas sąmojingas vokiečių laikraštininkas, aprašinėdamas pastarąjį katalikų teologų ir komunistų ideologų susitikimą Salzburge (1985. IV.29 - V.2), pastebėjo: "Vienas intelektualas — nepavojingas, du — dar šiaip taip; trys —tai ginčas apie marksizmą ir krikščionybę".1 Ir iš tikro šis ginčas šiandien jausti visur: tiek mokslinėje literatūroje, tiek suvažiavimuose, tiek universitetų paskaitose, tiek net bažnytinio susirinkimo bei popiežiaus pastangose rasti kelią į netikinčiųjų širdis. Kur tik susirenka būrelis intelektualų, ten tuojau įsižiebia kalbos apie marksizmą ir Bažnyčią, apie religijos padėtį komunizmo valdomuose kraštuose, apie galimybę vykdyti Kristaus misiją net ir bolševikiniame gyvenime. Sociologai teigia, esą marksizmas atskleidęs krikščionims "protestą prieš vieną specifinę neteisybės ir priespaudos formą, kuri ligi šiol nebuvo nagrinėta ir todėl liko neįsisąmoninta": pokalbis su marksizmu kaip tik prisidėtų prie šios formos galutinio supratimo.2 Teologai tvirtina, esą marksizmas privertęs krikščionis "jų neistorinį mąstymą apie anapus perkelti į istorinį mąstymą apie ateitį šioje žemėje": pokalbis su marksizmu kaip tik paryškintų šios ateities perspektyvas.3 Šiam pokalbiui megzti kaip tik ir buvo Vatikano įsteigtas Sekretoriatas Netikintiesiems, vadovaujamas Vienos kardinolo Fr. Königo, kurio uždavinys, kaip pats kard. König jį apibrėžė, yra "ne organizuoti kovą prieš ateizmą, net ir ne prieš karingąjį ateizmą, o ieškoti galimybių . . . kurti taikos akciją, sueinant į sąlytį ir į dvasinį pokalbį".4
|
Skaityti daugiau...
|
SAUSMETIS
Žolės vyto, gėlės džiūvo,
Šaknys cypė akmeny.
Sausumoj rūstaus liežuvio
Mirė vasara švelni.
Amžinybėn skruzdės bėga.
Krečia lygumas drugys.
Eik atgal per šaltą sniegą,
Tau žiema eiles sakys.
|
Skaityti daugiau...
|
JURY
Iš rėmų narsūs kunigaikščiai žiūri
Ir pagarbus Basanius debesy,
O prie stiklų — triukšmingai sprendžia jury:
Marteli ar Hennessy?
Iš rėmų plieskia Žalgiris ir Kražiai,
Smūtkelis verkia numušta ausim,
Ir pančius deda papuoštai ir gražiai
Birutei, besišypsančiai visiem.
Iš rėmų kaukia vilkas geležinis,
Vytis mojuoja kardo krivulę,
Ir tėvas klaupia, sūnų atpažinęs
Raudonam girios sniego patale.
Iš rėmų mums pro liūdesį ir kartį
Kudirka šaukia: jaunas kol esi ...
O jury vis negali susitarti:
Marteli ar Hennessy?
|
Skaityti daugiau...
|
1. Įvadas
Šeima yra viena iš šešių pagrindinių institucijų, be kurių nė viena bendruomenė neegzistuoja. Kitos penkios yra šios: religinė, politinė, ekonominė, edukacinė ir pramoginė. Pagal E. W. Burgess ir H. J. Locke, šeima tai asmenų grupė, sujungta kraujo, vedybų ar adoptavimo (įsūnijimas bei įdukrinimas) ryšiais, sudaranti vientisą namų junginį, kurio nariai tarpusavy bendrauja ir susižino pagal atitinkamas vyro ir žmonos, motinos ir tėvo, sūnaus ir dukters, brolio ir sesers roles, ir kuria, palaiko bei kitiems perduoda bendrą kultūrą. Šeimoje biologiniai, emociniai, intelektualiniai, dvasiniai ir kitokį aspektai yra taip susiję, kad vienas jų paveiktas dažniausiai iššaukia ir kitą. Poveikis gali būti dvejopas: vienam intensyvejant — kitas taip pat intensyvėja arba vienam augant — kitas mažėja. Nors lytinė trauka gali būti patenkinama šalia šeimos institucijos, nėra visuomenės, kuri nereguliuotų lytinių santykių vienokia ar kitokia šeimos forma, kuri tačiau visais atvejais sieks nuolatinumo bei pastovumo. Tad fiziniai vyro ir žmonos patrauklumo bei grožio interesai sunkiai suvokiami be abipusių teisinių saistymų. Gimsta vaikai, suteikia vyrui ir žmonai tėvų roles, o patiems vaikams — sūnų ir dukterų roles. Visuomenės įstatymai bei papročiai, o taip pat ir religinės bei moralinės vertybės apibrėžia šeimos narių ir ne šeimos narių santykius, kurie tačiau gali įvairuoti pagal tai, kiek patys šeimos nariai seka visuomenės peršamas normas ir kiek jie nukrypsta nuo jų pozityvia ar negatyvia linkme (pvz. artėdami prie idealios bendravimo harmonijos ar prie pakrikusių nesutarimų).
|
Skaityti daugiau...
|
Ištrauka iš apysakos "Tiltas virš Okeano"
Ji pakelia mano galvą, pakreipia, pilia šaukštuku vandenį. Jos rankos vėsios ir minkštos. Švelniai atguldo, kad neužgautų skaudančio peties. Atmirkęs liežuvis, ramiai tvinkčioja galva. Paveikslų chaosas nutolo; prie lovos stovi Renata, juodų plaukų apsuptu veidu.
— Aš ir vėl ateisiu pasižiūrėti.
— Ko?
— Žinoma, tavęs. Ko aš daugiau žiūrėsiu?
— Aš tau įkyrėjau . . .
— Zenonai! Jei dar žodį apie tai, lupti gausi!
— Taip. Žinoma. Tu visada tokia . . . Stipresnė už mane.
— Tu nepaklusnus vaikas. Geras vaikas. Mano Zenonas . . .
|
Skaityti daugiau...
|
Didžiosios asmenybės yra visuomet sudėtingos, kartais kontraversinės, sunkiai suprantamos. Todėl ir jų vertinimas yra nevienodas: iš kurio kampo nepažvelgsi — vis kitaip atrodo. Tokia sudėtinga asmenybė yra ir vysk. Antanas Baranauskas, kurio gimimo šimtas trisdešimtosios metinės šiemet sukako. Paprastai jis yra žinomas kaip poetas ir Seinų vyskupas, pirmasis lietuvis šiame soste. O tuo tarpu jis dar yra ir kalbininkas, ir matematikas, ir Šv. Rašto vertėjas, ir asketas. Tai yra atskiros temos skirtingiems šios sudėtingos asmenybės vertinimams. Vieniems jis yra lietuvis poetas, jautriai išgyvenęs Lietuvos gamtos grožį, karštai mylėjęs savo tėvynę ir liūdėjęs, kai reikėjo iš jos išvažiuoti. Kitiems — jis lenkomanas, autodidaktas, keistuolis, nesupratęs lietuvių tautos atgimimo, dargi buvęs jam priešingas. Man rodos, kad, po vyskupo, Baranauskas lietuvių tautai pirmoje vietoje yra poetas, davęs nemirtingą "Anykščių Šilelį" ir kai kurias religines giesmes, kurios, ypačiai apie Mariją, prof. M. Biržiškos žodžiais tariant, yra vienos iš gražiausių lietuvių religinėj poezijoj (Lietuvių Enciklopedija II, 189).
|
Skaityti daugiau...
|
RELIGINĖS LAISVĖS DEKLARACIJA |
|
|
|
Paskutinei Bažnyčios Vatikano II Susirinkimo sesijai susirinkę vyskupai rugsėjo 21 didele balsų dauguma (1997 prieš 224) principiškai pasisakė už lauktąją religinės laisvės deklaraciją. Lapkričio 19 ši deklaracija buvo galutinai priimta 1954 balsais prieš 249 balsus. Galutinėj versijoj įglausta tradicinė tiesa, kad vieninteliam tikram tikėjimui atstovauja katalikų Bažnyčia.
Deklaracija padalyta į keturis skyrius: įžanga, religinės laisvės doktrina žmogaus proto šviesoje, religinės laisvės doktrina žvelgiant iš Apreiškimo, kreipimasis į kraštų vyriausybes.
|
Skaityti daugiau...
|
JONAS PUZINAS —MOKSLININKAS IR VISUOMENININKAS |
|
|
|
Šių metų spalio 1 prof. Jonas Puzinas minėjo 60-tąją gimimo sukaktį. Man, kaip buvusiam prof. J. Puzino mokiniui ir šokiam tokiam Lietuvos praeities mylėtojui — o gal greičiau jos kritikui — maloni pareiga pasisakyti apie gerbiamą sukaktuvininką.
Nekalbėsiu čia daug apie prof. J. Puzino gyvenimą. Apie tai kiekvienas gali lengvai pasiskaityti Lietuvių Enciklopedijoje dvidešimt ketvirtajame tome. Kadangi to tomo redaktorius buvo pats prof. J. Puzinas, ir žinant jo kuklumą ir mokslinį atsargumą, nemanyčiau, kad ten apie jį būtų per daug primeluota. Paminėsiu tik, kad prof. J. Puzinas gimė 1905 spalio 1 Sva-ronių viensėdyje, garsiajame Deltuvos valsčiuje, kurio net keturi kunigaikščiai (prof. Z. Ivinskis, tur būt, iš pavydo juos vadina kuni-gaikščiukais) dalyvavo pirmajame žinomame Lietuvos tarptautiniame akte, 1219 m. sutartyje su Volini-jos kunigaikščio Danieliaus Romano našle. 1925 m. baigęs Ukmergės gimnaziją, J. Puzinas studijavo Lietuvos universitete lituanistinius dalykus ir pedagogiką, o 1930 m. švietimo ministerijos buvo pasiųstas į stambų Europos mokslų centrą — Heidelbergą — proisto-rės studijuoti. 1934 m. už disertaciją Vorgeschichtsforschung und Nationalbewusstsein in Litauen jis gavo filosofijos daktaro laipsnį. Nuo čia prasidėjo J. Puzino akademinė karjera Kauno Vytauto Didžiojo, Vilniaus ir Hamburgo Pabaltijo universitetuose, einant į-vairias pareigas ligi Vilniaus univ. Humanitarinių mokslų fakulteto dekano ir Pabaltijo univ. rektoriaus pareigų imtinai.
|
Skaityti daugiau...
|
FOTOGRAFAS VYTAS VALAITIS |
|
|
|
Spalio 4, kada New Yorke lankėsi popiežius Povilas VI, lietuviškąją visuomenę sukrėtė žinia, kad tragiškai žuvo jaunas (vos 34 m.), talentingas, didžiąją amerikiečių spaudą pasiekęs fotografas Vytas Valaitis. Iš vakaro, spalio 3, jis buvo nuvykęs mažu motociklu į miesto centrą, kur gavo leidimus fotografuoti popiežių. Grįžtant vakare Įvyko nelaimė — netekęs kontrolės, nukrito nuo motociklo ir mirė kitą dieną.
Kalbėdami apie fotografą, nejučiomis prisimenam senus laikus, kai šia profesija vertėsi amatininkai, kurie savo amate neieškojo jokio meno, o siekė tik pelno. Pati profesija tačiau nebuvo jau tokia pelninga. Kai atsirado nauji patobulinimai, pradėjo fotografuoti labai daug žmonių, ir ši mėgėjų masė pakirto fotografų amatą. Eiliniai fotografai nebegalėjo išsilaikyti, išliko tik dideli fotografai. Šiaip eilinėm dienos nuotraukom jau nebesišaukiama fotografo; pas fotografą einama, norint šeimos ar savo portreto. Tačiau šio krašto didžioji spauda neapsieina be fotografo reporterio. Tų fotografų yra labai daug, tūkstančiai. Pro šią didelę konkurenciją prasimušti reikia ir gero paruošimo, talento ir veržlumo.
|
Skaityti daugiau...
|
GERIAUSI ŠIO DVIDEŠIMTMEČIO DAILININKAI? |
|
|
|
Gal būt iš visų dvasinės kūrybos sričių revoliuciškiausia ir tuo pačiu kontraversiškiausia mūsų dienomis yra dailė. Daug daugiau dailei dėmesio plačiojoj visuomenėj. Daug daugiau pačių dailininkų. Ir, naujų kelių ieškant, taip gimsta viena srovė po kitos, kad apie vieno stiliaus "bendrą vardiklį" nebėra klausimo. Taip pat sunku ir orientuotis, į kuriuos dailininkus reikia kreipti akis kaip į naująsias "žvaigždes".
Kas geriausi šios kartos dailininkai? Į šį klausimą ėmėsi ieškoti atsakymo prancūzų meno savaitraštis "Arts" ir šią vasarą (nr. 1011, VI.23-VII.6) paskelbė "sprendimą". Savaitraštis kreipėsi į 100 įvairių pažiūrų meno ir literatūros pasaulio asmenų, klausdamas, kuriuos 10 dailininkų kiekvienas laiko dabartinės generacijos atstovais. Šioj "jury komisijoj" buvo daug dailės kritikų, bet iš jos buvo išskirti dailininkai ir meno pirkliai. Tebuvo viena sąlyga — atrenkamieji dailininkai turėjo būti jaunesni negu 50 metų, kad būtų atrinkti šios generacijos žmonės, iškilę pokario dvidešimtmetyje. Nors kiekvienas atsakytojas vadovavosi savo skirtingais kriterijais, tačiau iš viso tas 100 "sprendėjų" i kėlė tik 20 vardų, ir savaitraštis taip komentuoja: "reikalas yra daug aiškesnis, negu buvo galima tikėti".
|
Skaityti daugiau...
|
Kalbant apie ispanų literatūrą dvidešimtam šimtmetyje, įprasta ją dalyti į du pagrindinius laikotarpius — prieš ir po pilietinio karo. 1936-39 m. labai reikšmingi visuose žanruose. Ypatingai aiškiai karo pasėkos pasimato vadinamoj 1927 m. poetų generacijoj, kurios atstovai 1920-30 m. buvo pilnai atsidavę estetinėms teorijoms bei kūrybai, neturinčiai jokio konkretaus ryšio su savo laiku ar šalimi. Karas staiga juos sugrąžino realybėn. Užuot iliuzijų bei abstrakcijų, jų eilėsna sugrįžo tikrovė; užuot individualaus originalumo, pradėjo ieškoti bendravimo su vienmin-minčiais ir visiems prieinamų žodžių bei formų, šis perversmas — galima būtų jį pavadinti ir evoliucija — aiškiai atsispindi tremtyje gyvenančio Jorge Guillen bei Ispanijoje likusiųjų Dámaso Alonso ir Vicente Aleixandre kūryboje. Dámaso Alonso rinkinys "Hijos de la ira" (Įtūžimo sūnūs), pasirodęs 1944 m., laikomas kertiniu akmeniu naujųjų poetų raidoje. Pirmą kartą ten su tokiu stiprumu pasirodo vulgarūs, kasdieniniai žodžiai, nemeniški, bet pilni jėgos išsireiškimai, vartojami bet kurio gatvėje sutinkamo ispano, ir nauja tematika — susirūpinimas dabar išgyvenamąja buitimi.
|
Skaityti daugiau...
|
KANADOS JAUNIMO KONGRESAS |
|
|
|
Jaunimo Metai pradėti Kanados lietuvių jaunimo kongresu Toronte spalio 8-10 tų metų šūkiu "Mūsų jėgos, mūsų žinios — laisvai Lietuvai tėvynei".
Kongreso visą programą atliko pats jaunimas. Pagrindinis paskaitininkas šeštadienio posėdyje buvo dr. R. Vaštokas, šiemet pradėjęs akademinį darbą Peterborough, Ont., universitete. Jis brandžiai svarstė kultūros kūrybiško keitimo klausimą, sprendžiant lietuviškosios kultūros problemą jaunojoj kartoj. Tačiau paskaitą sekęs 8 dalyvių simposiumas nepajėgė paskaitos minčių toliau plėtoti ir grimzdo į senus banalius nusiskundimus. Po pietų vyko trijų valandų programa, kurioj 8 apylinkių jaunimas rodė savo talentus. Programoj buvo poetai (K. Barteška ir L. švėgždaitė), dainininkai, Sudburio mergaičių trio, instrumentalistai, kanklininkių grupė (iš Sudbury), melodeklamacija (mergaitės iš Delhi), choras (iš Londono-Rodney, vadovavo kun. B. Pacevičius), tautinių šokių grupė (iš Toronto, Montrealio ir pagarsėjęs Hamiltono "Gyvataras"). Vakare vyko pobūvis jau be jokios programos, tik šokiai. Sekmadienį katalikams pamaldas laikė kun. J. Staškevičius, pamokslą pasakė iš Kennebunkporto atvykęs T. A. Simanavičius, O.F.M. Evangelikų jaunimas klausėsi kun. Alg. Žilinsko pamaldų. Sekmadienio koncerto programą išpildė solistė L. šukytė (akompanavo D. Skrinskaitė) ir pianistas T. Gurevičius. Užbaigiamajame bankete pasakė kalbą Vliko pirm. V. Sidzikauskas. Kongreso metu vyko ir dailės paroda, kurioj savo darbus rodė 17 dalyvių. Kongreso rengimo komitetui pirmininkavo A. Šileika. Daug prie kongreso rengimo dirbo G. Rinkūnaitė, A. Bušinskaitė, D. Skrinskaitė, kun. J. Staškevičius, H. Steponaitis, R. Stirbys ir kt. Kongreso leidinį redagavo A. Bušinskaitė (gaila, to leidinio negavome, kaip negavome ir kongreso aprašymo, užsakyto dar prieš kongresą).
|
Skaityti daugiau...
|
Mirtys. — Rugsėjo 25 Matteson prie Čikagos mirė advokatas Jonas Bagdžiūnas-Borden, sulaukęs 83 m. Buvo gimęs 1882 rugpiūčio 30 Šiaulių aps. Jis buvo iniciatorius padovanoti nepriklausomai Lietuvai Laisvės Varpą, kuris buvo įkeltas į Karo muziejų. 1935 suorganizavo komitetą pasiųsti Lietuvos pirmojon tautinen olimpiadon JAV lietuvius sportininkus.
— Spalio 4 New Yorke tragiškai žuvo žurnalistas fotografas Vytautas Valaitis, žr. atskirai.
— Spalio 9 Čikagoje mire gydytojas Aleksandras Račkus. Buvo gimęs 1893 birželio 7 Čekiškėje, Kauno aps. ir atvykęs į JAV 1910. Studentaudamas veikė vyčiuose ir buvo pirmasis "Vyties" redaktorius. Buvo nuolatinis spaudos bendradarbis. Specialiai domėjosi numizmatika, filatelija ir muziejininkyste. Nemažą numizmatikos rinkinį ir ypač gausią medžiagą iš JAV lietuvių gyvenimo 1935 perleido Lietuvos švietimo ministerijai — Vytauto D. Kultūros muziejui. Išleido veikalą apie Lietuvos senovės pinigus ir pilis.
|
Skaityti daugiau...
|
LIETUVA SOVIETINĖJE VERGIJOJE |
|
|
|
V. Stanley Vardys (ed.), LITHUANIA UNDER THE SOVIETS; Portrait of a Nation, 1940-65, (New York: Frederick A. Praeger, 1965), psl. 299. Kaina $7.00
Šio simpoziumo tikslas, redaktoriaus žodžiais, yra "išegzaminuoti visą Lietuvos sovietizacijos raidą nuo nepriklausomybės netekimo ... iki Lietuvos pilnos integracijos į sovietinę valstybę" (psl. VII).
Tikslui atsiekti buvo suburti aštuoni Lietuvos klausimais rašą savo srities specialistai. Jų straipsniai redaktoriaus padalyti į tris chronologines dalis. Pirmojoje dalyje, susidedančioje iš trijų straipsnių (psl. 3-58), suglaustai apžvelgiama Lietuvos istorija nuo viduramžių iki moderniųjų laikų (S. Sužiedėlis) ; pristatomi nepriklausomos Lietuvos vidaus gyvenimo ir užsienio politikos svarbesni bruožai (V. Vardys); išdėstoma sovietinės agresijos prieš Lietuvą eiga 1939-40 m. (V. Vardys).
|
Skaityti daugiau...
|
Antanas Gustaitis (g. 1907), rašytojas (žr. nr. 6). Dedamieji eilėraščiai paimti iš leidžiamo poezijos rinkinio "Ir atskrido juodas varnas".
Paulius Jurkus (g. 1916), rašytojas. Lituanistiką baigė Vilniaus univ. 1943. Redagavo "Aidus" (1949-50), "Ateitį" (1949-50 ir 1951-55), nuo 1951 dirba "Darbininko" redakcijoj. Išleido noveles "Pavasaris prie Varduvos" (1954) ir "Draugo" konkurse premijuotą romaną "Smilgaičių akvarelė" (1957).
Benediktas Vytenis Mačiuika (g. 1927), istorikas. Hanau liet. gimn. baigė 1946. Čikagos univ. 1954 gavo magistro ir 1963 daktaro laipsnį (disertacija apie Baltijos valstybių sovietizaciją). Connecticut valstybiniame univ. Storrs, Conn., dėsto moderniąją Europos ir Rusijos bei Sovietų Sąjungos istoriją kaip profesorius asistentas. Pavergtosios Lietuvos klausimais yra rašęs įvairiuose leidiniuose.
|
Skaityti daugiau...
|
"AIDŲ" GARBĖS PRENUMERATORIAI |
|
|
|
Kun. dr. J. Razutis, Miami, Fla.; V. K. Naudžius, Chicago, III.; Ant. Kyras, M.D., Elburn, III.; dr. Jurgis Gimbutas, Boston, Mass.; prel. J. Balkūnas, Maspeth, N.Y.; D. R. Morris, Sewanee, Tenn.
|
J. Kasakaitis, Jonas Tričys, Chicago, III.; kun. dr. M. Cyvas, Albany, N.Y.; P. Mikalauskas, Omaha, Nebr.; Pranas Barteška, Montreal, Que., Canada.
"AIDŲ" administracija visiems nuoširdžiai dėkoja
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
|
|
|