|
|
1965 m. 10 gruodis
TAIKA, PACIFIZMAS IR DEFETIZMAS |
|
|
|
rudens faktai diktuoja šią antraštę. Tai, pirma, pop. Povilo VI spalio 4 kelionė į Jungtines Tautas, kur jis tiesiog dramatiškai perteikė pasauliui taikos šauksmą, pagrįstą gera valia. Antra — tai Jungtinėse Amerikos Valstybėse pasireiškęs pacifizmo sąjūdis prieš pagalbą Pietų Vietnamui gintis nuo komunistinės agresijos.
1
Yra heroizmo kario ryžtyje ginti savo krašto laisvę aukščiausia kaina — gyvybe (nors ir dažnai lieka klausimas, kur iš tiesų yra savo laisvės gynimas ir kur kėsinimasis į kitų laisvę). Tačiau pačiame kare nėra nieko heroiška: tai tik nuogas jėgos vartojimas. Iš esmės karas yra barbariška priemonė tarptautiniuose santykiuose. Nors faktiškai visais laikais vyko karai, visada žmonija ilgėjosi taikos. Šiandien taika yra nebe tik kilnus ilgesys, o tiesiog imperatyvus uždavinys. Atominio karo reali galimybė daro taiką iš tikro gyvybiniu žmonijos rūpesčiu. Neveltui pop. Povilas VI savo Jungtinių Tautų kalboje citavo prieš pora metų nužudytojo JAV prezidento J. F. Kennedy įspėjimą: "žmonija turi padaryti galą karui, arba karas padarys galą žmonijai". Niekas šiandien, įžengus į atomo amžių, nebegali likti nejautrus taikos rūpesčiui. "Niekada daugiau karo, niekada vėl karo!" — kalbėjo Šventasis Tėvas. "Taika, tai ji turi vadovauti tautų ir visos žmonijos likimui".
|
Skaityti daugiau...
|
PRANAŠYSTĖS PILNATIS
S. M.
Lotoso žiedas.
Skambi Israfelio lyra.
Minties šviesus apvalumas.
Mano žvilgsnio dangun įžengimas.
Naktis su hamsinais prasmego.
Dykuminis amokas praėjo.
Saulė plačiai vartus atidarė,
Ir įvyko
Tavęs nužengimas žemėn.
Su Tavo šypsena
Stebuklinga palaima atėjo
Anachoreto olon.
1965 spalio 20
|
Skaityti daugiau...
|
Parašė EUG. MATUZEVIČIUS
|
ATMINIMAI
Juozui Kėkštui
Atminimai —
į šiaurę sugrįžę paukščiai.
Atminimai —
tolstančios žvaigždės,
kurios lyg sidabro grūdai
nubarsto Paukščių Taką.
Atminimai —
bemiegės rugpiūčio naktys
ir akys, žvelgiančios
į vasaros sapnus. |
Skaityti daugiau...
|
(130 gimimo metų sukakčiai)
Seinų vyskupas
1896 gegužės mėn. turėjo Maskvoje įvykti caro Mikalojaus II vainikavimo iškilmės, į kurias buvo laukiamas ir popiežiaus Leono XIII legatas, Vienos nuncijus Agliardi. Petrapilyje žinota, kad jis kels reikalą paskirti Seinams vyskupą, kurio nuo 1893 m. ši vyskupija neturėjo.
Tuo reikalu dar 1896 sausio 22 vidaus reikalų ministras Goremykinas prašė Varšuvos generalgubernatoriaus šuvalovo nurodyti kandidatus į Seinų vyskupus iš dvasiški jos, esančios Lenkų Karalystėje, kuriai ir Seinų vyskupija priklausė, šuvalovas savo atsakyme (1896.111.31) matė reikalo tuo klausimu iš esmės pasisakyti. Jis išdėstė, kad paskirti vakuojančiai vyskupo vietai Seinuose naują vyskupą rusišku ir valstybiniu požiūriu yra dalykas ne tik nepageidaujamas, bet dargi kenksmingas. Dėl opozicijos, kuria solidariai pasižymi vietos katalikų vyskupai, dar padidinti jų skaičių reikštų vien stiprinti tas sunkenybes, kurios kyla iš jų elgesio. Sunku esą tikėtis, kad naujas vyskupas, kokie bebūtų jo asmeniški privalumai, galėtų atsiriboti nuo kitų vyskupų tais klausimais, kuriais kiti vyskupai yra užėmę nepalankų nusistatymą valdžios atžvilgiu. Jei ir atsirastų kandidatas, savo pažiūromis atitinkąs valdžios siekimus, tai kas užtikrins, kad jis naujoje padėtyje neužims valdžiai priešingos linijos. O padėtis vyskupijos administratoriaus, valdančio civilinės valdžios sutikimu ir jaučiančio nuo valdžios priklausomybę, yra skirtinga nuo vyskupo, kurį, valdžiai sutinkant, skiria popiežius. Dabartiniuose santykiuose tarp lenkų dvasiški jos ir valdžios, esą daug patogiau turėti vyskupijos administratorių, negu tikrą valdytoją — vyskupą. Dėl to generalgubernatorius prašo palikti dabartinę padėtį ir neskirti Seinams vyskupo bent tol, kol kiti vyskupai nepames savo provokacinės laikysenos. Jeigu tačiau Seinams vyskupo paskyrimas yra būtinas, tai šiai vietai kandidato reiktų paieškoti iš hierarchų, esančių imperijos ribose. Iš vietinės dvasiški]os gubernatorius pasiūlo du kandidatu, bet pabrėžia, kad nė vienas jų neturi savybių, kuriomis turėtų pasižymėti katalikų vyskupas, būtent, kad jo veikla būtų naudinga Rusijos valstybei, o jis pats paklusnus valdžios siekimams. Tie kandidatai, apie kuriuos gubernatorius parašė atskirą informaciją, buvo Seinų vyskupijos administratorius Povilas Krajewskis ir kanauninkas Ignas Domagalskis.
|
Skaityti daugiau...
|
Spalio 10 New Yorke ir spalio 24 Čikagoje įvyko Dariaus Lapinsko kūrinių koncertas, diriguojant pačiam kompozitoriui. Abiejų koncertų programa buvo ta pati. Tie patys buvo ir dalyviai: dainininkė Aldona Stempužienė ir pianistė Aldona Kepalaitė. Tik, žinoma, skyrėsi orkestras: New Yorke koncerte dalyvavo New Yorko filharmonijos orkestras, Čikagoje — Čikagos simfoninio orkestro narių sąstatas. New Yorke koncertas vyko Brooklyno Kolegijos Walt Whitman salėje, Čikagoje — Marijos aukštesniosios mokyklos salėje. Koncerto rengėjai New Yorke buvo vietos ateitininkai (rengimo komiteto garbės pirm. A. Kazickienė, pirm. kun. V. Dabušis, vicepirm. EI. Baltrušaitienė, nariai S. Gedvilaitė, Aid. Kepalaitė, K. Kudžma, A. Sabalis ir A. Vainius). Čikagoj koncertą suruošė "Margutis". Nors "Margučio" žurnalas ir sustojo ėjęs po šio žurnalo steigėjo ir leidėjo Ant. Vanagaičio našlės L. Vanagaitienės ir redaktoriaus A. Mackaus tragiškos mirties eismo nelaimėje prieš metus, bet "Margučio" radijo valanda, patikėtinių tarybos tvarkoma, veikia ir toliau. V. Olienės globoje surengdamas šį koncertą, "Margutis" grįžo ir prie kitos savo reikšmingos srities — plataus masto koncertų rengimo.
|
Skaityti daugiau...
|
Laiškas Aidų redaktoriui JUOZUI GIRNIUI |
|
|
|
(50-ties metų amžiaus sukakties - proga)
Mūnster, Kerssenbrockstrasse 12
1965 m. rugsėjo 20 d.
Mielas ir brangus Bičiuli Juozai,
pusšimtis metų žmogui, kalendoriškai žiūrint, yra didelis dalykas: daugeliui, labai daugeliui mūsų jis reiškia du trečdalius nueito žemės kelio. Filosofui tačiau pusšimtis turi visai kitos prasmės. Lankydamas Fribourgo universitete prof. M. de Munnyncko pratybas (1933-34), girdėjau sykį šį patyrų domininkoną sakant, esą specialiųjų mokslų atstovai pradedą savitai kurti po 40-ties metų, o filosofai — tiktai po 50-ties metų. Vadinasi, filosofui pusšimtis metų reiškia ne pabaigą ir net ne vidurį, o dar tik pradžią. Tai data, kada dvasia ne dairosi atgal, mėgindama suvesti savo darbų sąmatą, bet pakyla savitai kelionei priekin. Gal kaip tik todėl nevienas mąstytojas ir kratosi šios sukakties minėjimais viešu būdu. Žinau, kad ir Tau tavasis pusšimtis yra nemalonus, kai jis keliamas spaudoje ar kalbose. Tačiau mes turime tiek maža žmonių, kad kiekvienas ryškesnis reiškimasis mums kelią džiaugsmo ir nepamirštamai traukia į save mūsų dėmesį. Sukaktis minėdami, kaip tik ir norime pareikšti ir pabrėžti ši mūsų džiaugsmą.
Tavasis skardenimasis lietuviškojoje visuomenėje yra girdimas jau seniai. Jau 20 su viršum metų Tu rodaisi mūsų kultūros gyvenime savomis mintimis. Jau 10 su viršum metų Tu įtaigoji mūsų tautiečius Amerikoje tiek savo knygomis, tiek darbu enciklopedijai, tiek galop vadovaudamas ateitininkams. Kaip tad galėtų "Aidai", šis didelis kultūros žurnalas, apeiti Tavo sukaktį — net ir tada, kai jis yra Tavo rankose! Todėl susitaręs su Tėvais Pranciškonais kaip leidėjais ir su savo bičiuliais Vokietijoje, parašiau apie Tave — tavam žurnalui. Žinau ir jaučiu, kad purtysiesi. Tačiau nusileisk šį kartą ir straipsnį priimk! Pergyvenk jį pagal aną psalmės eilutę: "Non nobis, Domine, non nobis, sed nomini Tuo da gloriam".
Straipsnį, Juozai, prašau betgi perskaityki, prieš atiduodamas spaustuvei. Mat, jį rašydamas, neturėjau po ranka dokumentinės medžiagos, todėl gali būti įsivėlę netikslumų Tavo gyvenimo datose bei įvykiuose. Taip pat mudu esame, Tau išvažiavus Amerikon, nesimatę ir neišsišnekėję, kaip tai būdavo Lietuvoje arba stovyklose Vokietijoje. Amerikos gyvenimo irgi gerai nepažįstu. Todėl gal neviena interpretacija Tavo veiklos bei santykių neatitiks tikrovės. Prašau tad Tave visa tai patikslinti. Vieno tačiau Tau išleisti ar taisyti neleidžiu: tai to mano gyriaus, kurį reiškiu Tavai mąstysenai ir Tavai kūrybai. Jis nėra, kaip matysi, jokia tuščia panegirika. Apskritai visas mano straipsnis nėra publicistinis "garbinimas", o greičiau atvirai bičiuliškas apmąstymas tų galimybių, kurios atsiveria ir kurios turėtų išsiskleisti tolimesniuose Tavo gyvenimo dešimtmečiuose.
Nesupyk tad, mielas Juozai, kad be Tavo žinios esi užklumpamas ir net išprievartaujamas šiuo straipsniu! Taip norime mes visi, kuriems Tu dirbi ir aukojiesi.
Giliai bičiuliškai Tave gerbiąs
A. Maceina
|
Skaityti daugiau...
|
Rašytojui Vincui Ramonui šių metų pradžioje (I. 14) suėjo 60 metų amžiaus. Kūrybai priklauso 41 metai. Pirmi pasakojimai buvo spausdinti "Lietuvos" dienraštyje, jo priede "Iliustruotoje Lietuvoje", žurnale "židinyje". Pasakojimų pirmas rinkinys "Dailininkas Rauba" (7 novelės) pasirodė 1934. Romanas "Dulkės raudoname saulėleidy" buvo spausdinamas 1943 vokiečių okupacijos metu "Ateities" dienraščio atkarpoje, o antras perredaguotas leidimas išėjo jau Čikagoje 1951. Kitas jo romanas "Kryžiai" pasirodė 1947 Vokietijoje ir gavo BALFo premiją. Tik 1960 išėjęs vėl trumpesnių pasakojimų rinkinys "Miglotas rytas" gavo Vinco Krėvės premiją (Mon-trealyje). 1963 antru kartu buvo išleistas jo pirmasis rinkinys "Dailininkas Rauba". Kūrybos laikotarpis, kaip matyt, ilgas, kūrinių kiekis nedidelis, bet savo kokiu tai svarus indėlis literatūros istorijai ir visuomeniniam gyvenimui.
Lietuvių pasakojimų istorijoje V. Ramonas pratęsė ir praplėtė Igno šeiniaus, Jurgio Savickio impresionistines tradicijas. Praplėtė dviem būdais: žodine išraiška, psichologiniu stebėjimu. Abiem atžvilgiais stipriausiai prabilo savo pirmoje rinkinio novelėje "Linų žieduose". Didelis jautrumas žodžiui, spalviniam, įspūdiniam žvelgimui; rafinuota ir net manieringa kultūra sakiniui organizuoti atsižvelgiant į psichologinę, ne loginę tvarką. Dėmesys erotikos pergyvenimui, ypačiai kaimo žmonių — bernų, mergų, čia yra tikroji Ramono erotikos stichija. Mažiau įdomi miestiečių, intelektualų erotika. "Linų žiedai" buvo išversti į latvių, suomių, švedų kalbas.
|
Skaityti daugiau...
|
šį rudenį suėjo 50 metų Juozui Kėkštui, vienam pačių žymiųjų mūsų vidurinės kartos poetų, žmogui, kurio gyvenimas visuomet priminė revoliucinio žygio vėliavą, nors kruviną ir sudraskytą, bet išdidžiai plevėsuojančią ilgus metus sapnuotos išsivadavimo aušros fone. Savo likimo tragiką ir asmenybės spalvingumu Kėkštas neturi sau lygaus mūsų literatūros istorijoje. Likimas jam niekad nebuvo palankus. Nuo pat ankstyvos jaunystės ištvermingai kovojęs už žmogaus išsilaisvinimo iliuziją, už tai, kad, Borutos žodžiais tariant, pasaulis visiems būtų laisvi namai ir dangaus skliautai — pastogė, pats amžinai paliko žmogum be namų, žmogum be tėvynės. Namai jam buvo Lukiškių kalėjimas, Kartūzų Berezos ir Vietlago koncentracijos stovyklos; dangaus skliautų pastogę, kareivio ir klajūno prieglobstį, jam teikė Monte Cassino padangė ir Argentinos savanų žvaigždės.
Juozas Kėkštas yra bene vienintelis autentiškas revoliucinės lietuvių poezijos atstovas, išsaugojęs savo kūrybinę nepriklausomybę, nepasidavęs jokiai režimo prievartai, jokiai generalinei linijai, neišdavęs kovos draugų, ištikimai pasilikdamas, jo paties žodžiais tariant, vis toje pačioje barikadų pusėje.
Gimęs 1915 Taškente, Juozas Kėkštas mokėsi Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijoje ir Varšuvos Wolna Wszechnica universitete. Buvo susijęs su komunistais ir keliais atvejais sėdėjo kalėjime. Sovietų armijoms užėmus Vilniaus kraštą, dirbo Vileikos liaudies švietimo įstaigoje; neilgai trukus buvo apkaltintas kontrrevoliucine veikla, nuteistas 8 metams priverčiamųjų darbų stovyklos ir išvežtas į Kirovo sritį. 1942 m., kaip Lenkijos pilietis, Kėkštas stojo Į gen. Anderso armiją, su kuria pasiekė Egiptą. Iškeltas Italijoje, dalyvavo Taranto ir Monte Cassino mūšiuose. Po karo gyveno Romoje. Iš čia emigravo į Argentiną, kur dirbo prie kelių statybos. 1957 m., netekęs sveikatos, grįžo į Lenkiją.
|
Skaityti daugiau...
|
Po audringos ir kūrybinių vilčių pilnos jaunystės dailininkui, rašytojui, poetui etc. ateina laikas pažvelgti į save nemeluotomis akimis. Viskas tada atrodo iš kitos perspektyvos, ir atsiskleidžia nauja vertinimo dimensija, kuri jau nėra surišta su kasdienine kova ir momento įspūdžiu, o priklauso istorijai.
Aš čia nemanau leistis istorijon, o tik prieiti prie Vytauto Kašubos skulptūrų su pozityvia šio momento perspektyva, pažvelgdamas į jo paskutinius darbus ir nesiimdamas spręsti apie jo nueitą kelią per penkiasdešimt metų.
Naujas Kašubos technikos ir estetikos kelias prasidėjo tik praeitais metais (gal kiek anksčiau), kalant ant švino religinį tekstą Vatikano paviljonui New Yorko Pasaulinėj parodoj. Tos raidės turėjo simbolizuoti Bažnyčios skelbiamą Kristaus žodį, seną kaip pati Bažnyčia ir aktualų kaip sielos problema. Tam senam aktualumui suderinti Kašubą ir sugalvojo panaudoti seniai vartotą ir beveik užmirštą medžiagą — kaltą šviną, kuris yra ne vien tik stiprus ir atlaikąs kaip varis, bet ir nerūdijąs ir formuojamas lengviau negu kiti metalai ar akmuo.
|
Skaityti daugiau...
|
EKUMENINIS POŽIŪRIS Į M. LIUTERĮ |
|
|
|
Šimtmečiais kartojimas tų pačių dalykų sudaro rutiną, kurią nekritiškai perimame kaip istorinę pilnutinę tiesą. Tik didieji gyvenimo iššūkiai sukrečia tą rutiną ir atskleidžia naujų tradicinės tiesos aspektų. Tokiu didžiuoju iššūkiu dabar yra ir ekumenizmo, arba krikščioniškųjų Bažnyčių susijungimo, rūpestis.
Kaip įžangą į šios problemos sprendimą popiežius Povilas VI pateikė encikliką "Ecclesiam suam", kurioje ragina Dievo tautą susimąstyti, giliau save pažinti ir savo misiją atpažinti. Bažnyčios misijoje pirmiausia svarbus yra pokalbis (dialogas) su krikščioniškomis Bažnyčiomis. Dialogo sėkmingumui popiežius pataria kalbėtis atvira širdimi ir broliška pagarba: "Dialogas turi atgaivinti tikrąjį pagarbą, meilę ir gerumą, kuris atitinka Kristaus mokslą, nieko iš anksto nesmerkiant, nieko polemikoj neužgaunant, vengiant tuščių ir nevaisingų ginčų. Prieš kalbant, reikia išmokti klausyti ne tik žmonių žodžių, bet ir jų širdies kalbos ir, kiek galima, pritarti". Tai bendrieji visiems galioja ekumeninės dvasios dėsniai. Jų turime laikytis, žvelgdami į kitas krikščionių religijas. Kaip popiežius pataria, bendraujant su kitatikiais krikščionimis, reikia pabrėžti tuos veiksnius, kurie sieja, o ne skiria, būtent: šventraštį, Tradiciją, Dievo garbinimą. Dievas ir antrasis švenčiausios Trejybės asmuo Jėzus Kristus su jo įkurtąja Bažnyčia yra tas bendrasis pagrindas, kuriuo galime kalbėtis ir vieni prie kitų artėti. Ekumenizmo dvasios pavyzdį davė pats popiežius, susitikdamas Jeruzalėje su Konstantinopolio patriarchu Atenagoru 1963 m. ir vykdamas į Indiją 1964 m. Eucharistinio kongreso proga.
|
Skaityti daugiau...
|
LAPKRIČIO 13 MANIFESTACIJA |
|
|
|
Žygis i Jungtines Tautas, 1961 m. sausio 14 pradėtas Kalifornijoje, kita gaivalinga srove buvo sustiprintas New Yorke lapkričio 13-tos manifestacija.
Po sėkmingų jaunimo demonstracijų gegužės 15 Vašingtone, tarsi po generalinės repeticijos, jų organizatoriai pajuto tikrąjį patriotinės lietuvių visuomenės pulsą, skatinantį dar didesniems žygiams. Ir taip Lietuvos laisvės labui skirtam žygiui buvo ryžtasi: į Madison Square Garden New Yorke sutelkti bent 12.000 žmonių, "The New York Times" dienraštyje įtakingų amerikiečių vardu paskelbti viso puslapio atsišaukimą, pasibelsti tiesiog į Jungtinių Tautų vartus (jų sąžinę) ir visam tam projektui finansuoti sutelkti apie 30.000 dolerių. Specialiai šiam reikalui suorganizuoto Komiteto Lietuvos Nepriklausomybei Atstatyti vadovaujantį branduolį sudarė Antanas Mažeika (pirm.), dr. Algirdas Budreckis, Romas Kezys, Juozas Miklovas ir Antanas Sniečkus. Oficialiu komiteto globėju garbės pirmininko titulu pakviestas prelatas Jonas Balkūnas.
|
Skaityti daugiau...
|
Lietuvių Studentų Sąjungos XV suvažiavimas įvyko develando She-raton viešbutyje lapkričio 25-27. Suvažiavimas buvo skirtas Lietuvai ir išeivijai 25 metų perspektyvoje, klausiant "ir kas toliau?", šia tema pirmąją dieną pagrindinę paskaitą skaitė dr. V. Vygantas. Jis pabrėžė du išeivijos uždavinius: lietuvybės išlaikymą ir kovą su komunizmu. Nors dabar nebesame nei tremtiniai, nei pabėgėliai, o išeiviai, vis tiek turime tęsti kovą už Lietuvos išlaisvinimą. Tik turime ieškoti skirtingų priemonių ir išeiti į platesnį pasaulį. Antrą dieną dr. H. Nagys kalbėjo tema "Kodėl ir kaip netylėti", ragindamas reikšti savo nuomones ir angažuotis, kad nekalbėtų už mus kiti, kurie mažiau supranta, ši paskaita buvo lyg įvadas į diskusinius būrelius. Jų buvo aštuoni. Temos buvo įvairios, nevisos vykusios. Dalyvių skaičius atskiruose būreliuose — nuo 5 ligi 50. Būrely, kur buvo kalbama apie ideologines organizacijas, Santaros atstovas (pats LSS pirmininkas) skelbė, kad ideologinės organizacijos esančios nereikalingos, nes visos besikartojančios, tuo pačiu užsiimančios. Dauguma dalyvių su Santaros atstovu nesutiko. Nebuvo iš jo aišku, ar Santara jau savęs nebelaiko ideologine organizacija (o gal tik nebesijaučia jaunimo organizacija, nes pranešimas buvo apie Santaros filisterių, o ne studentų veiklą). Trečią dieną po eilės pranešimų vyko simposiumas, kurį sudarė dr. H. Nagys (moderatorius), dr. K. Ostrauskas, G. Procuta ir dr. R. Šilbajoris. Per simpoziumą buvo nušviesta kūrybos sąlygos Lietuvoje ir čia, išeivijoje. Vakare vyko literatūros vakaras, kuriame vėl dalyvavo Nagys, Šilbajoris ir Ostrauskas.
|
Skaityti daugiau...
|
Mirtys. — Spalio 27 Vilniuje mirė Feliksas Bugailiškis, teisininkas ir kraštotyrininkas. Buvo gimęs 1883 gruodžio 30 Juodžiūnų k., Šimonių vis., Panevėžio aps. Baigęs teisę Petrapilio univ. 1909, advokatavo Šiauliuose, nepriklausomybės metais buvo Šiaulių apygardos teismo teisė jas ir pirmininkas. Vienas iš laisva maniškos Kultūros Draugijos jų ir "Kultūros" žurnalo atsakinga sis redaktorius 1923-33. Šiauliuose 1927 suorganizavo kraštotyros draugiją ir įsteigė "Aušros" muziejų. Redagavo kraštotyrinius leidinius: šiaulių Metraštį 1930-33 ir Gimtąjį Kraštą 1934-40.
— Spalio 28 Vilniuje mirė žurnalistas ir rašytojas Jonas Šimkus (g. 1906). Išsilavinimo gavo suaugusių gimn. Kaune. 1934-40 dirbo "Lietuvos žinių" redakcijoj, 1940-41 sovietines "Darbo Lietuvos", vėliau "Tarybų Lietuvos" redaktorius, po karo buvo pirmasis "Literatūros ir Meno" redaktorius, o 1954-58 "Pergales" atsakingasis redaktorius. Pirmininkavo sovietinei Lietuvos rašytojų draugijai 1948-54. Jo palikimą sudaro: poezijos rinkiniai "Užu durų" (1927) ir "Pasakos iš cemento" (1929), prozos knygos "Kova del Dievo" (1937), "Apsakymai" (1953) ir "Rytoj bus gražu" (1962). Literatūrine verte — maža. Liūdnai pasižymėjo uolia okupantui tarnyba, 1941 birželio mėn. pats talkino rankioti tremiamuosius lietuvius.
|
Skaityti daugiau...
|
PREMIJUOTAS ROMANAS " KARKLUPĖNAI" |
|
|
|
Vienas būdingiausių pastarojo dešimtmečio emigracijoje gyvenančių lietuvių rašytojų veiklos apraiškų buvo organizacinių reikalų iškėlimas į pirmąjį planą ir kone visiškas nesidomėjimas grynai literatūriniais klausimais. Organizacinės problemos dominavo literatūrinėse polemikose, suvažiavimuose etc. Kitaip sakant, pagrindinis dėmesys buvo skiriamas normalaus gyvenimo iliuzijos atkūrimui. Visi norėjo jaustis, lyg nieko nebūtų atsitikę, lyg laikas būtų sustojęs 1940 metų vasarą arba 1944 metų rudenį, lyg niekas nebūtų pasikeitę, nesuvokdami, kad istorijoje visi pasikeitimai yra tam tikra prasme amžini ir tuo pačiu fatališki. Psichologiškai, be abejo, tatai buvo pateisinama, bet kiekvienu atveju nerealu. Į paviršių išplaukė rašytojo-organizatoriaus tipas; kartu išbujojo mintis, jog rašyti gali kiekvienas. Organizacinio momento persvaros reiškiniu laikytina premijų gausa, išugdžiusi konkursinį rašytoją, kurio pagrindinis tikslas — premija. Konkurso laimėjimas, kaip žinoma, reikalauja tam tikros strategijos, mokėjimo įtikti "iš rašytojų, visuomenės ir premiją teikiančios institucijos atstovų" sudarytai jury komisijai, bet maža ką bendro teturi su literatūrine kūryba.
|
Skaityti daugiau...
|
PIRMASIS LITERATŪROS METRAŠTIS |
|
|
|
"Pirmosios pradalgės" (London, 1964; redagavo K. Barėnas) pasirodymas šių metų pradžioje, be abejo, yra džiuginantis įvykis. Ir Nidos Knygų Klubas (šiandien belikusi jeigu dar ne vienintelė, tai bent patikimiausia ir pastoviausia leidykla) yra itin girtinas užsikrovęs literatūros metraščio leidimo pareigas. Kad šio darbo suorganizuoti nesugebėjo ar nesiėmė kiekviena proga šimtu narių besididžiuojanti Lietuvių Rašytojų Draugija nėra nei suprantama, nei pateisinama. Dėl šitokio leidinio reikalingumo kažin ar bederėtų redakcijai ir leidėjams aiškintis bent poros puslapių įžangoje, nors ir pagrįstai skaitytojui primenant jo dezertyravimą, pareigą ir "lietuvišką garbę". Nemažiau iškėlimo vertas ir rašytojų draugijos apsileidimas per dvidešimtį metų.
Pirmojoje pradalgėje" dalyvauja 33 autoriai, kurių 15 duoda poezijos, gi likusieji prozos kūrinius. Visi autoriai lietuviškai visuomenei yra daugiau ar mažiau žinomi ir veik visi tur būt priklauso tai įžangoje minimai šimtinei ("O mūsų gi čia visas šimtas!") ar tik ne Lietuvių Rašytojų Draugijos narių. Priklausymas ar nepriklausymas "šimtinei", žinoma, dar nelaiduoja kūrybinės kokybės, tai ne kartą labai ryškiai metraščio puslapiuose įrodoma.
|
Skaityti daugiau...
|
I.
Teologiniai ir kt. veikalai Paulus Wacker: Theologie als oekumenischer Dialog. Herman Schell und die oekumenische Situation der Gegenwart. F. Schö-ningh, Paderborn-München 1965, 571 p. H. Schell (1850-1906) yra žinomas vokiečių katalikiškos reformos ideologas ir ekumeninės minties puoselėtojas. Veikalas nagrinėja Dievo sampratą H. Schellio doktrinoje kaip atsaką reformacijos Dievo nuovokai (Gottesbild), ekumeniško dialogo kristologiškąją problemą protestantų atžvilgiu; ekleziologijos ir ekumeniško dialogo santykį ir t.t. Tuo pačiu ekumenizmo klausimu Ruth Rouse ir St. Ch. Neil išleido Geschichte der Ökumenischen Bewegung, Vandenhoeck-Ruprecht, Göttingen; 2 tomai (576; 525 p.), pirmojo tomo antrasis leidimas išėjo 1963. Pirmasis tomas apima ekumeninį sąjūdį nuo reformacijos pradžios ligi XX a., antrasis — 1910-48. Veikale dalyvauja įvairių religijų ir tautybių mokslininkai. Taip pat kolektyvinis veikalas yra tos pačios leidyklos išleistas ir E. Skydsgaardo redaguotas veikalas: Konzil und Evangelium, 1962, 215 p. E. Skysdsgaard ir kiti žinomi liuteronų teologai (Dietzfelbinger, Brunner, Kinder, Lindbeck ir Pelikan) ryškina liuteronų nusistatymą katalikiškojo ekumeniškumo atžvilgiu, šiuo atžvilgiu stačiatikių nusistatymui pažinti pirmiausia studijuotinas Reinhard Slenczkos veikalas Ostkirche und Ökumene, tos pačios leidyklos, 1962, 316 p.
|
Skaityti daugiau...
|
J. Variakojis: 4 PĖSTININKŲ LIETUVOS KARALIAUS MINDAUGO PULKAS. "Kario" leidinys New Yorke, 1965. 120 psl. Autorius šioje knygoje aprašo savo vadovauto pulko istoriją Lietuvos laisvės kovų metu. Aprašymą įvairina nuotraukos ir gausios kautynių schemos. Rankraštį tvarkė ir darė schemas autoriaus sūnūs, spaudai paruošė K. Ališauskas ir Z. Raulinaitis. Leidinys vertingas savo istorine medžiaga.
Pranas J. Naujamiestiškis: BAISUSIS BIRŽELIS. 3 dramos veikalai: Baisusis birželis, Varpinė ir šiaurės pašvaistė. Išleido Immaculata, Putnam, 1965. 238 psl. Kaina $3.50.
Kun. Antanas Liuima, S. J.: BAŽNYČIA KAIP REGIMA MISTINIO KRISTAUS KŪNO IŠRAIŠKA. Roma, 1965. Atspaudas iš L. K. M. Akademijos Metraščio I tomo, 1-38 psl.
|
Skaityti daugiau...
|
Algirdas Titus Antanaitis (g. 1927) vidurinį mokslą ėjo Panevėžio gimn., Čikagos De Paul univ. įsigijo bakalauro laipsnį (1957). Apie knygas ir kitais kultūriniais klausimais yra rašęs "Aiduose", "Metmenyse", "Margutyje" ir kt. "Metmenų" redakcijos narys.
Juozas Brazaitis (g. 1903), literatūros istorikas ir teoretikas. Vytauto D. universitete dėstė lietuvių literatūrą bei tautosaką nuo 1934 ligi antrosios sovietinės okupacijos. Be eilės vadovėlių vidurinėms mokykloms, išleido literatūrines studijas: Vaižgantas (1936), Lietuvių rašytojai (1938). JAV nuo 1952 dirba "Darbininko" redakcijoj.
|
Skaityti daugiau...
|
GROŽINĖ LITERATŪRA
Andriekus Leonardas — Karalius Mindaugas (eil.) 291
Bogutaitė Vitalija — Dainuok, broli, savo likimą
(eil.) 156
Chi Liu — Eilėraščiai (verte K. Rauda) 35
rnnte Ali^hieri — La vita nuova (v. K. Rauda) .... 197
Eliot T. S. — Trijų Karalių kelionė (eil.) 102
Gustaitis Antanas — Eilėraščiai 390
Ionesco Eugene — Karalių vėliava (vertė Alg. Mikulėnas) 131
Katiliškis Marius — Seržantas X 312
Kaupas Julius — Dėdė Anzelmas 20
Kėkštas Juozas — Pranašystės paslaptis, Andalūzi-
jos sušaudymas (eil.) 425
Landsbergis Algirdas — Pokalbis su mėnuliu .... 19
Mackus Algimantas — Ištraukos iš "Chapel B".... 57
Matuzevičius Eug. — Atminimai 426
Mazalaitė Nelė — žinia 265
Nauragytė Antanina M. sesuo, F.M.M. 6 eilėraščiai 245
Nyka-Niliūnas Alfonsas — Eilėraščiai 10
Radauskas Henrikas — 3 eilėraščiai 389
Remys Donius — Išsipildymo Sala (eil.) 157
Rūta Alė — Renata 395
Sadūnaitė Danguolė — Eilėraščiai 210
Senghor L. S. — Taikos malda ir kt. eil. (verte
P. Gaučys) 258
šlaitas Vladas — Eilėraščiai 341
Vergilijus — Enejidės VI giesmės ištrauka (vertė
A. Rukša) 119 |
Skaityti daugiau...
|
|
|
|
|
|