Kai prieš devyneris metus rymojau prie "Tautos ir tautinės ištikimybės" rankraščio, palikau neliestus du klausimus. Įžvalgesnieji vertintojai tuoj pat knygoje pastebėjo šią "spragą". Nebuvau šių klausimų pamiršęs ta prasme, kad jie nebūtų mintin atėję. Tik tada jie atrodė turį tokius savaime aiškius atsakymus, kad tiesiog nėra ko pasakyti, ko lygiai visi nežinotų ir nesuprastų. Todėl ir buvau tada nusprendęs šių klausimų neliesti — prileidau, kad atsakymai į juos yra akivaizdūs ir dėl to nereikalingi atskiro svarstymo.
Tai savų parapijų ir mišrių vedybų klausimai.
Aiški savo laiku atrodė ir savų parapijų svarba ir mišrių vedybų žala, norint svetimoj aplinkoj nenutausti. Ir vis dėlto laiko būvyje "suproblematiškėjo" ir tai, kas anksčiau buvo savaime aišku. Ankstesnis "savaime aiškumas" drumsčiasi, ir abu šie klausimai iš tikrųjų virsta klausimais, į kuriuos atsakymas nebėra vienaprasmiškai akivaizdus.
Pirmuoju — savų parapijų — klausimu teks noromis nenoromis prisiruošti atviram pasisakymui (klausimas — ne teoriškai painus, o tik faktiškai jautrus). O šį kartą, besibaigiant tiems metams, kuriuos pavadinome lietuviškos šeimos metais, kaip tik yra proga pažvelgti į mišrių šeimų klausimą.
Ateis žiema. Baltais kiškeliais vėjas
Per lygumas išeinančius mus vysis.
O mūsų Vieškelis Didysis
Bus taip be krašto praplatėjas,
Kad tūpsime jame visi: ir mes, ir vėjas.
Kaip nuotakos tie purūs pusnynėliai,
Išskleidę nuometus po mūsų kojom,
Raudos, kad taip trumpai buvojom . . .
Bet — čia visi išeit juk pasikėlę:
Ir mes, ir jie, tie purūs pusnynėliai.
Jau prieš dešimt - penkiolika metų, ar net anksčiau, visa eilė rašytojų pradėjo protestuoti prieš nusistojusias romano formas, prieš jam pritaikomus tradicinės kritikos kriterijus. Sujudimas itin gyvai jautėsi Prancūzijoje: Claude Simon, Nathalie Sarraute, Michel Butor, Alain Robbe-Grillet, Robert Pinget ėmė kalbėti apie "anti-roman", iš kurio visa, kas pasenę, būtų išmesta. 1963 Robbe-Grillet surinko savo paskutiniųjų metų straipsnius į knygą antrašte Pour un nouveau roman, kuri beveik pavirto tiek jaunųjų revoliucionierių rašytojų, tiek naujų metodų ieškančių kritikų evangelija. Ten tvirtinama, kad galvoti, jog romanas susideda iš veikėjų ir juos apjungiančios istorijos, yra lygu likti sustingusioje praeityje,1 bandyti sustabdyti pasaulio raidą. Taip pat protestuojama prieš gilesnę psichologinę analizę2 ir net prieš sociali-linių ar filosofinių temų kėlimą.'1 Šių dienų rašytojas, primygtinai kartoja Robbe-Grillet, nenori nieko išreikšti, neieško jokios gilesnės, paslėptos reikšmės tame, ką sako. Jo uždavinys: atvaizduoti tai, ką jis mato aplink save, ir aprašyti tai, kaip galima realiau. Čia iškeliamas ir, anot šių rašytojų, klaidingas pereito ir net ir šio šimtmečio priėjimas prie literatūros: autorius negali būti "visažinančiu", pristatyti mums pasaulį kaip vienumą, nes šių dienų žmogus aiškiai jaučia, kad jis tik mažas ratukas dideliame organizme, kurio pilnos sudėties ir paskirties jis nesupranta. Bene pats radikaliausias visų senųjų metodų paneigimas atrandamas pas vieną iš labiausiai skaitomų naujųjų kritikų, Roland Barthes, jo knygoje Le degrė zėro de l'ėcriture (Paris, 1953). Reikia pripažinti, kad savo vėlesniuose darbuose, kaip Essais critiques (Paris, 1964), jis puikiai analizuoja Robbe-Grillet ar Michel Butor kūrybą.
Dabar sužinojau, kad jis numirė, New England. Pajutau, kaip ir kitus kartus, liūdesį ir nuostabą, suvokdamas, kad esame lyg sapnas. Pagalvojau apie prarastą žmogų ir paveikslą.
Pagalvok apie tai: kai tau padovanoja laikrodį, tau dovanoja mažytį sužydėjusį pragarą, rožių grandinę, oro vienutę. Tau duoda ne tik laikrodį — daug laimės, ir linkim, kad ilgai laikytų, nes geros firmos, šveicariškas, ir su tiek rubinų, — tau dovanoja ne tik šį mažą kaltą, kurį prirakinsi prie savo riešo ir nešiosi su savim. Tau dovanoja — jie to nežino, ir tas baisiausia: jie to nežino, — tau dovanoja naują mažytį, dūžtamą ir vargingą gabaliuką tavęs paties, kažką, kas yra tavo, bet ne tavo kūnas, ką reikia pririšti prie tavo kūno diržiuku, kaip neviltin įpuolusią rankutę, kuri pakimba ant tavo riešo. Tau dovanoja prievolę jį užsukt kiekvieną dieną — prievolę jį užsukti, kad išliktų laikrodžiu; tau dovanoja velnio įdiegtą mintį nuolat rūpintis, koks yra tikslus laikas, besižvalgant į auksakalių vitrinas, beklausant radijo pranešimo, užklausiant kelinta valanda per telefoną. Tau dovanoja baimę jį pamesti, ar kad jį tau pavogtų, ir kad jis nukristų ant žemės ir sudužtų. Tau padovanoja jo firmą — ir įsitikinimą, kad tai geresnė firma, negu kitos: tau dovanoja palinkimą nuolat lyginti savo laikrodį su kitais. Ne laikrodį tau dovanoja. Iš tikro tai tave dovanoja, tave paaukoja laikrodžio gimtadieniui.
Įeisim kiekvienas į savo kabiną,
Į savąjį urvą, į savo likimą.
Ir skalėse mažos rodyklės virpės, —
Štai šitiek potencijos,
Šitiek vertės.
Prašau — perigėjus,
Prašau — apogėjus.
Prašau — perspektyvos penkiolikai amžių.
Gimdykite, bobos, plikus išradėjus
Po rudenio saule, po Grįžulo samčiu.
Atverskite galvas į ugnį raudoną.
Gal jūs paskutinės šitaip. Raudokit.
Gal jūs paskutinės šitaip. Nekeikit.
Negalima nieko šioj žemėj pakeisti.
Išėjo mamutai. Išėjo bizonai.
Skambėjo moliniai palydų bidonai.
Ir stovi kieme paskutinis arklys,
Nuleidęs prieš žmogų rasotas akis.
Lietuvių - lenkų santykiai keturių amžių perspektyvoje (1569-1969)
4. Negatyvus lietuvių-lenkų unijinių santykių balansas
Lietuvio akimis unijos padarinių vertinimas išeina negatyvus, nes dviejų kaimynų santykiai vystėsi Lietuvos nenaudai ir kultūriniu, ir politiniu atžvilgiu. Tad suprantama, kodėl lietuvių tauta nuo atgimimo laikų ieškojo sau atskiro, savito kelio ir tik juo, jau nebesidėdama į jokią federaciją su lenkais, tenorėjo žengti. Šitokį kelią lietuviams pirmasis energingai siūlė jau S. Daukantas. Jis taip buvo persiėmęs Lietuvai nepalankiomis unijos išdavomis, jog ir savo gyvenamuoju metu "koroniarais" (lenkais) perdėm nepasitikėjo, net perdėtai įžiūrėjo jų klastas, istorijos "falsifikavimus" lietuvių nenaudai. Tuo būdu vad. "istorijos pamokos" ir iš lenkų praeityje patirtos skriaudos buvo tautiškai susipratusiems lietuviams aiškus kelrodis visomis jėgomis atsiskirti iš bendrojo unijinio palikimo, kuriuo kitados buvo ėję Lietuvos bajorai ir didikai.
Siautė audra. Lingavo vėjo blaškomi medžiai.
Toks buvo ir Galdiko gyvenimas bei kūryba. Degdamas kūrybine aistra, jis niršo ant savęs ir savo draugų, nes už viską labiau mylėjo meną. (Tai liudija ir jo atsiminimai, kuriuos paskelbė šio žurnalo pereitų metų spalio numery.)
Bet audra nutilo.
Svetimoj žemėj ilsėsis Galdiko žemiškieji palaikai. Bet jo kūryboj prabėgusio gyvenimo kovas ir aistras, kūrybinį svaigulį, kančių ir džiaugsmo valandas liudys gimtosios Žemaitijos kapinaitės, medinės bažnytėlės bei varpinės, paunksmių senos sodybos, rudeniniai medžiai, į tolumas nusidriekę laukai, dangaus erdvėj skriejantieji debesys ir abstraktinių vizijų žėruojančios spalvos.
Insomnia. Homeras. Tamprios burės.
Aš sąrašą laivų perskaičiau lig pusės.
Ta virtinė ilga, tas gervių skrydis,
Pakilęs tąsyk virš melsvos Elados.
Kaip gervių trikampis į tolimus kraštus,
Valdovų galvos, papuoštos dievų puta.
Kur plaukiat jūs? Ak, jei ne Elena,
Ar Troja būtų jums svarbi, achajai?
Homeras. Jūra. Vėl alsuoja viskas meile.
Kurio gi man klausyt? Juk tyli jo daina,
Tik jūroj temstančioj patetiška banga
Prie mano guolio su griausmu artėja.
Ko siekė šiuo vardu pavadintasis mokslininkų suvažiavimas, įvykęs Čikagoj lapkričio 27-30 dienomis, esame informavę jau spalio numeryje. Gi dabar galime pasidžiaugti, kad aplamai jis pateisino dėtąsias viltis — sėkmingai praėjo.
Reikia tai pripažinti nepaisant, kad šio simpoziumo ruošoj jautėsi ne tik sistemos, bet ir "improvizacijos". Atrodo, kad ligi pačių paskutinių dienų vyko "aiškinimusi" ir atitinkamų keitimų, ir dėl to galutinė programa buvo paskelbta tik prieš pat suvažiavimą. Mūsų sąlygomis tai sunkiai išvengiama, be to, tokio pobūdžio suvažiavimas buvo šaukiamas pirmą kartą, dar neturint reguliaraus organizacinio aparato.
Kaip pasisekė?
Toronte lapkričio 1 įvyko lietuvių katalikų suvažiavimas, sukviestas organizacinio komiteto. Komitetas, sudarytas 1968 rugsėjo 26, talkinamas komisijų, suplanavo naujo centro kūrimą, ir šis planas buvo įvykdytas minėtame suvažiavime. Dalyvavo 79 atstovai iš įvairių vietų, išrinkti demokratiniu principu (nuo 100 narių 1). Atstovai buvo iš parapijų, kapelionijų bei misijų kartu su savo kunigais, vienuolynų atstovai, Kunigų vienybės ir katalikiškų organizacijų bei institucijų ir tų lietuviškų kolonijų, kur nėra parapijų ar katalikiškų organizacijų. Ateityje numatyta kviesti ir kitų religijų atstovus svečiais su patariamuoju balsu.
PROF. DR. PR. V. RAULINAITIS (1895.IX.23 - 1969.X.13)
Parašė Administrator
Vyresnioji mūsų inteligentų karta tremtyje nuolat retėja. Labiausiai betgi graudu, kai mirtis išsiveda į amžinybę senesnio amžiaus intelektualus, padarydama mūsų kultūriniam gyvenimui nebeatitaisomų nuostolių. Spalio 13 Los Angeles lietuvių kolom j a neteko vieno žymiausių savo narių, būtent, prof. dr. Prano Viktoro Raulinai-čio, kuris čia buvo išgyvenęs daugiau negu 15 metų (nuo 1954).
1923 baigęs daktaro laipsniu teisės mokslus Šveicarijos Fribourgo un-te, velionis iš pradžių reškėsi politikoje: 1923-26 seime atstovavo Darbo federacijai (jos vienas steigėjų 1919), būdamas ir seimo vicepirmininku 1924-26. Vėliau daugiau perėjo į mokslinį darbą: Žemės ūkio akademijoj dėstė miškų ir civilinę teisę 1924-36. Vilniaus, un-te 1941-44 vadovavo prekybinės teisės katedrai, drauge profesoriavo Vytauto D. un-to (Kaune) teologijos fakultete. Vokietijoj semestrą dėstė Pabaltijo un-te. šalia mokslinio darbo, reiškėsi ir kaip. advokatas.
Derlingose šiaurinės Aukštaitijos lygumose, Pabiržės miestely, 1909 vasarą (liepos 29) Budriūnų šeimoj gimė berniukas, gavęs Broniaus vardą. Dabar tam berniukui šiemet peržengus sukaktuvinius metus (60), matome, kad tai buvo ne eilinis naujagimis, o vienas tų Dievo paženklintųjų, kurie savo gyvenime palieka ryškius pėdsakus. Per 40 muzikinės veiklos ir kūrybos metų Bronius Budriūnas sukaupė nemažą lobį. Ilgus metus jis praleido už tėvynės ribų, bet savo vidiniame žvilgsny visada nešė senąjį protėvių kraštą ir jo ilgesiu prisunkė savo kūrybą.
Muzikalūs buvo Motiejus ir Salomėja Budriūnai, Broniaus tėvai. Ir visa jų šeima buvo muzikali — trys Broniaus seserys ir du vyresnieji broliai Motiejus (1898-1969) ir Antanas (1902-1966), kompozitoriai, muzikos pedagogai ir kritikai. Ir Bronius į muziką palinko iš pat jaunystės, kai Motiejus, dar Klaipėdos muzikos mokyklos studentas atostogų metu tėviškėj organizuodavo chorus ir atlikdavo neblogas muzikines programas, į-traukdamas visą Budriūnų šeimą.
O. E. Mandelštam
(piešinys pagal 1920 m. nuotrauką)
Osip Emiljevič Mandelštam (1891-1938) yra Varšuvoj gimęs žydų kilmės (motina — vilnietė) rusų poetas, sovietų persekiotas ir nukankintas, bet dabar susilaukiąs vis didesnio susidomėjimo ir už Rucijos ribų. Kai Čechovo leidykla New Yorke (1955) išleido nepilną rinkinį, susidomėjimas Mandelštamu bematant paplito. Bolševikų atžvilgiu jam buvo pripažinta herojinė laikysena. Jo alegorija, kad poezijos rašymas yra butelio su laišku metimas iš skęstančio laivo, virto tikrove. Vandenynan mesta poezija pasiekė pasaulį, ir šiandien kiekvienas rusų literatūros mėgėjas žavisi jo poezijos grožiu ir stebisi poeto drąsa. 1964 buvo išleisti jo visi raštai "Sobranie So-činenii" dviem tomais — poezija ir proza.
Tėviškės žiburiai šj mėnesį švenčia dvidešimtmetį: pirmasis numeris išėjo 1949 gruodžio 24. Per šj laiką "Tėviškės žiburiai" išaugo pirmaujančiu išeivijos savaitraščiu, turinčiu ko pasakyti ne tik Kanados, bet ir kitų kraštų lietuviams. Aktualūs ir blaivūs vedamieji, plati ir objektyvi informacija, didelis dėmesys jaunimo problemoms teigiamai išskiria "Tėviškės žiburius". Nuo įsteigimo ligi savo mirties 1961 m. redagavo dr. Ad. Šapoka, o jį pakeitė kun. dr. Pr. Gaida, kuris ir anksčiau (nuo 1954) buvo dirbęs redakcijoj. Ilgų dar metų!
VLIKo seimas vyko New Yorke XII.6-7. Pirmininku perrinktas dr. K. Valiūnas. Kiti valdybos nariai: vi-cepirm. J. Audėnas ir dr. Br. Ne-mickas, sekr. St. Dzikas, finansų tvarkytojas inž. I. Valaitis, narys studijų reikalams dr. J. Puzinas, narys jaunimo reikalams R. Kezys. Naujai į valdyba įėjo St. Dzikas ir dr. J. Puzinas vietoj Pr. Vainausko ir A. Budreckio.
šiandieninė romano samprata nuo tradicinės gana nutolusi: kaip ir nebelikę formos ir įtalpos taisyklių; viskas į jį dedama — rimti svarstymai, ginčai ir lengvi, tušti pokalbiai; jo kompozicija labai įvairi. Bet tebėra šie reikalavimai: romanas turi skaitytoją dominti ir gyvai pasakoti apie savo personažus, juose arba tam tikrose situacijose įkūnyti tam tikras vertybes. Visa tai kūrybos žaizdre turi būti sulydyta į vieningą autoriaus įkvėpta gyvybe pulsuojantį veikalą, savitą pasaulį, kuris mus įtikina ir pavergia.
Nebūtinai mes romane ieškome tikrovės paveikslo, — geras veikalas turi savo gilesnę ir svarbesnę tikrovę. Didžiųjų romanistų veikaluose matome jų regėtą ir jaustą tikrovę, mums duodančią daugiau negu kokia įmanomai tiksli tikrovės fotografija.
Tarp gana gausiai iškylančių Lietuvos jaunųjų poetų patraukia į save dėmesį Algimantas Mikuta. Gimęs 1943 Mažeikiuose, jis studijavo Kauno politechnikos institute (1960-64), o vėliau pora metų dirbo Kazachijoje. Jis yra išleidęs jau tris eilėraščių rinkinius: "Gėlės braižykloje" (1962), "Spektras" (1965) ir "Paukščių žemė" (1968). Mesime žvilgsnį į pastarąjį jo eilėraščių rinkinį.
Trečiosios A. Mikutos eilėraščių knygos "Paukščių žemė" horizontai yra labai platūs — Užuralė, Kaunas, Žemaitija, o žmonės įvairūs — boksininkas, Sibiro šoferiai, džia zistas. Tai iš tiesų toli skrendančių paukščių žemė. Tačiau, norint aptarti pagrindinę jaunojo poeto mintį, gal tektų iškelti jo pastangas objektyviose gyvenimo smulkmenose įžvelgti žmonių santykių savo tarpe ir su gamta prasmę bei grožį,
TILTAI IR TUNELIAI. Jaunųjų poezijos rinkinys, kuriame dalyvauja R. Bičiūnas, J. Bradūnas, I. Damušy-tė, K. Gaidžiūnas, M. Kvietkauskaitė, M. Pakalniškytė, T. Pautieniūtė, R. Sakalaitė, L. švėgždaitė ir A. Zails-kaitė. Išleido Ateities leidykla Brook-lyne 1969. Redagavo Ateities leidyklos redakcinė komisija. Viršelis G. žumbakienės. 125 psl., kaina 2 dol.
Leonardas Andriekus: PO DIEVO ANTSPAUDAIS (Vytauto Didžiojo godos). Poezijos rinkinys. Išleido pranciškonai New Yorke 1969. Iliustravo T. Valius. 106 psl., kaina 3 dol. Gaunama "Aidų" administracijoj: 680 Bushwick Ave., Brooklyn, N.Y. 11221.
Henrikas Nagys: BROLIAI BALTI AITVARAI. Poezijos rinkinys. Išleido A. Mackaus knygų leidimo fondas Čikagoj 1969. Viršelis ir iliustracijos Prano Gailiaus. Drobės viršeliai, 72 psl., kaina 5 dol.
$20 — Vytautas Karoblis, M.D., Ripley, Ohio.
J. A. Napjus, Hermosa Beach, Calif.; L. Reivydas, Tujunga, Calif.; R. Urbonas, Los Angeles, Calif.; J. Vidžiūnas, Valencia, Calif.; Angelė Skladai-tienė, Waterbury, Conn.; dr. K. G. Balukas, J. Baužys, V. Indrulėnas, Aldona Jankauskaitė, dr. P. Jokubka, Chicago, 111.; dr. V. Ploplys, Rockford, 111.; Felicija Olšauskaitė, Detroit, Mich.; V. Kašubą, New York City; J. Sandargas, M.D., Cleveland, Ohio; B. Sakalas, Toronto, Ont.; B. Stonkus, Delhi, Ont.. Canada.
"AIDŲ" administracija nuoširdžiai dėkoja visiems žurnalo rėmėjams.