| |
|
|
1950 m. 3 kovas
|
Parašė Antanas Maceina
|
1. DABARTINĖ NUOTAIKA
Kalbėti apie krikščionybės ateitį reiškia kalbėti apie dabarties nuotaiką krikščionybės atžvilgiu, apie tas kartais net nežymias užuomazgas, iš kurių, tarsi iš kokių želmenų, išauga visas būsimasis gyvenimas. Ateitis juk nėra kažkas visai nauja, kažkas visai kita. Ateitis visados atsiremia į dabartį, ją paneigdama arba sustiprindama, ją pratęsdama arba pasukdama nauja linkme, tačiau niekados nuo jos neati-trūkdama. Žmogiškosios laisvės veiksnys istorijoje padaro ją nepriežastingą gamtos prasme. Bet jis nepaneigia jos nuoseklumo ir dėsningumo, kaip laisva valia nepaneigia atskiro žmogaus likimo. Ir bendruomenės ir asmens gyvenimas nėra priežastingas, bet prasmingas ir dėsningai nuoseklus. Todėl ir visa žmogiškoji ateitis rymo ant dabarties. Istorija atrodo sujaukta tik paviršutiniškai akiai. Savo gelmėse tačiau ji slepia tam tikrą planą, nuaustą ne tik mūsų norų, bet ir Dieviškosios Apvaizdos sprendimu. Adesse festinant tempora — amžiai skuba nubrėžtu keliu į savo tikslą.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
IŠ "LELIJOS IR PIAUTUVO" VERTE FAUSTAS KIRŠA |
 |
 |
 |
|
Parašė JURGIS BALTRUŠAITIS
|
I
Žvaigždėtai amžinasčiai žydi,
Ir Dievui, — žemės reiškiniai...
Laikai, pavojuose paklydę,
Ir mirksniai, tylai gaubt skaniai,
Bendra paslaptimi doroti...
Lyg bangos kylančios putoti,
Džiaugsmais, tai meile, tai skausmu
Pragys širdis, ir vėl ramu ...
Džiaugsmai — trumpam, o skausmas — metams!
Laikų raidoj liūdės širdis,
Nors sėjos daug, gėlėj rūdis, —
Gamta tau tokią donę meta.
Kai greitas laikas amžiams svies
Ir liūdesys bus prie šalies! |
|
Skaityti daugiau...
|
|
Plakatas Ir Palete (eil.) |
|
|
|
|
Parašė BERNARDAS BRAZDŽIONIS
|
PARYŽIAUS PALETĖ
PLAKATAS
Aš ieškau gatvių tūkstančio tinkle
Vienų vienos nedideles gatvelės
Su pačiame gale rodiklio lentele:
ŽMONĖMS GEROS VALIOS.
Aš Ieškau didelio juodajam gruodžio debesy
Nuo Gare du Nord lig Porte de Versailles plakato,
Kad tartum žaibas šviestų kiekviena raide šviesi:
TAIKOS IR LAISVES METŲ.
Ir Ima lyt. Ir Ima verkt dangus.
Ir nesirodo saule susigėdus.
Ir aš su skubančia minia skubu į pirmąjį metro baugus...
NOĖL — kažkas rašo vitrinoj — KALĖDOS.
"Sugrįžk atgal, sugrįžk atgal", — lyg šauktų kas mane, —
"Ir neteisingą sudaužyk vitriną!
Tegu pati lemtis ranka parašo ugnine
Pasaulio širdyje tą Meiles ir Taikos gimimo žodį gryną:
NOĖL
KALĖDOS".
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Vatikano archyvas — aruodas lietuvių kultūros istorijai |
|
|
|
|
Parašė Zenonas Ivinskis
|
ARUODAS LIETUVIŲ KULTŪROS ISTORIJAI
Įvairiausių tautų atstovai jau per daug metų yra rausęsi po Vatikano Archyvą. Kai Leono XIII-jo patvarkymu (1883) jis tapo mokslui prieinamas, atsidarė Romoje didžiųjų tautų institutai, metų metus sėdėjo čia mokslinės komisijos, ir vis tuo pačiu tikslu — išrankioti iš tūkstančių manuskriptų tomų savo krašto istorijai reikalingą medžiagą ir ją paskelbti. Kai kurie vyrai čia praleido visą darbo amžių, pražilo besėdėdami. Ir dabar čia yra amžių baigiančių tyrinėtojų...
Tikrai Vatikano archyvas daugeliu atžvilgių yra neišsemiamas šaltinis per 19 šimtmečių! Jame yra daugiau kaip 250 įvairių skyrių ( fondų"), o aktų tomų anksčiau buvo skaičiuodama 100,000. Bet jų yra žymiai daugiau. Nė pati archyvo vadovybė tikro skaičiaus negali pasakyti. Šalia į odinius tomus surinktų ir įrištų aktų, yra neapžvelgiamas skaičius pakietų, dar palaidų bylų ir t.t. Juk šitas archyvas, kaip nė vienas kitas, liečia visą pasaulį, viso žemės rutulio katalikus, jų vyskupijas, bažnyčias, vienuolynus.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė T. J. BELECKAS, S. J.
|
Žmones labai prasmingai stato kryžius ant kalnų viršūnių. Kryžius — pergales ženklas. Po sunkaus kopimo, Po prakaito ir nuovargio, štai — viršūnė, pergalė!
Tą prasmingumą galim perkelti ir į dvasios sritį.
Kur žmogus gali atsikvėpti, kur gali pailsėti, atgauti jėgas ir viltis, ten priklauso vieta ir kryžiui. Rodos, nuo jo dar geriau suprasti žemę, jos grožybes ir problemas. Nuo kryžiaus, lyg nuo aukštybių sosto, apžvelgi horizontus ir vaizdus suriši į vieną grožybės vainiką.
Gerai suprantam žemę ir saulę, dvasią ir materiją, kai ūžimam tinkamą vietą, — kai atsisėdam šalia kryžiaus. Neveltui jis radosi ant Golgotos kalno. Nuo jo nūdien išsprendžiam daug klausimų, nes Dievo ranka tada būna su mumis, Kristaus išmintis ir dorybės lydi mūsų žingsnius.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė JONAS GRINIUS
|
Nevisada žmogus klausia savo darbų prasmės ir reikšmės. Ji neretai jam savaime aiški. Tą patį galime pasakyti ir apie meną: žmonės nuo seniausių laikų kūrė giesmes ir dainas, lipdė arba skaptavo statulas, statė šventoves bei kitus gražius trobesius ir neklausė, kokia tų meno kūrinių prasmė ir reikšmė žmonėms ir tautai. Jų reikšmė atrodė savaime suprantama ir plačių aiškinimų nereikalinga. Meno prasmės ir jo reikšmės asmeniui ir visuomenei klausimas iškyla tada, kada žmonės ima abejoti dėl žmogaus darbų vertės apskritai. Tai esti tada, kai pasaulį ištinka dideli sukrėtimai, kada žmonės su savo kultūra sustoja kryžkelėje.
Šiais laikais kaip tik žmonija tokioj kryžkelėj yra atsidūrusi. Paskutinis pasaulinis sukrėtimas labai skaudžiai yra palietęs ir mūsų tėvynę Lietuvą. Nevienas nuo savo žemės atplėštas lietuvis, svetimame krašte bevargdamas, paklausia: kodėl visa tai? Kas man lietuviškos giesmės ir dainos, kada aš esu alkanas ir nudriskęs? — prasitaria pusiau lūpų nevienas. E! viskas niekai, — savo mintyse priduria kitas. Bet daug yra tokių lietuvių, kurie mieliau sutinka vieną kitą kartą neprivalgyti ar prasčiau apsirengti, kad tik į lietuviškų dainų koncertą galėtų nueiti, kad tik įsigytų lietuviškų raštų juostą, drožinėtą lietuvišką kryželį, gražią lietuvišką knygą. Jiems atrodo, kad be šitų dalykų jų gyvenimas bus skurdesnis, jų siela dar labiau sunykusi. Jiems ir nereikia meno prasmės aiškinti. Jie gerai jaučia, kad ne viena duona žmogus gyvena. Jie žino, kad ir gyvuliai bei paukščiai nevisada tik ėdalu ir guoliu tesirūpina. Juo labiau žmogus negali pasitenkinti kasdieniniais rūpesčiais ir darbais, kurie vargina ne tik kūną, bet ir sielą. Sielai juk taip pat reikia maisto, nors ir kitokio negu kūnui. O siela šito jai reikalingo maisto randa religijoj, geruose darbuose, moksle, mene.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė Vladas Šlaitas
|
AMŽINIEJI LIUDININKAI
Kai nebebus manęs,
kai laikas mano kaulus
pavers į akmenį arba į šiurkščią žolę,
bent jūs paliudykit, o! akmenys ir žolės,
kaip aš mylėjau
šiuos rudenėjančius laukus,
šį ramų viksvų
rudens šiurenimą;
kaip aš norėjau pasiimt nors vieną viksvą
atminimui.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė Nele Mazalaite - Krūminiene
|
Atsitiko dar viena istorija su ta koplytėle, žinote, kuri stovėjo mūsų kaimyno lankoje, ir buvo graudu, kai pirmą kartą girdėjau pasakojant apie aną vargšę mergaitę. Tikrai vargšė, jokio džiaugsmo neregėjusi savo kūdikystėje nei paskui, kada anksti prisiėjo stoti pas svetimus, užsidirbti duoną, ne tik sau, bet ir tėvams padėti išmaitinti jaunesniuosius šeimoje. Daug vėliau ji galvojo, jog tai buvo gerai, kad savo vaikystės dienomis ji matė tik tokius pat nuskurusius vaikus, kurie savo apdaru negalėjo jai parodyti gyvenimo skirtingumo, nei sukelti pavydo. Tačiau, kai ji jau praėjo pusmergės amžių, ji pradėjo stebėti drabužio ir pasipuošimo galią, ir tuomet į jos širdį įsigriaužė pirmasis kartumas, nes ji negalėjo nieko iš savo menko uždarbio skirti sau pasigražinti, kad neatimtų duonos kąsnio broliui ar seseriai.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
KELETAS SAMPROTAVIMŲ APIE LIETUVOS RIBAS |
|
|
|
|
Parašė KAZYS PAKŠTAS
|
16. ŠVEICARAS M. VVEHRLI BANDO KLAIDAS TAISYTI
M. Wehrli, berods, 1938 m. suredagavo "Neu Karte der Voelker und Sprachen Europa's", kurį išleido Kuemmerly und Frey, Berne. Sis šveicaras bandė išvengti daugelio nusistojusių, tradicinių klaidų. Nevisur jam tai pavyko...
Gudai Latvijoj, tikriau Latgalijoj, gavo porą nesamų salų į vakarus nuo Rezeknės.
Lietuvių kalbos riba Vilnijoj eina aštriais vingiais. Lietuvių kalbos zonai čia priklauso Drūkšiai (arti Latvijos), Apsas, Vydžiai, Tverečius, Adutiškis, Šventėnai, Kliukščionys ir Pavoverė; šioje šiaurinėje zonoje lietuviai ribojasi su gudais, ne su lenkais. Tarp Pavoverės, Paberžės, Senųjų Trakų, Rudaminos, Medininkų ir Buivydžių, su Vilnium centre, įsiterpia tarp lietuvių ir gudų netaisyklingas kelių valsčių kvadratas, lenkų daugumos apgyventas. Vilniaus rajone lietuvių kalbai priskiriama Sužonys, Giedraičiai (iki Paberžės), Maišogala, Dūkštas, Vievis, iki pat Trakų, Rūdiškės, Parudamina, Šalčininkėliai, Klevinė, Surviliškis, Dieveniškis, Geranai-nys, Trakeliai, Žirmūnai, Rodūnė, Pelesa, Duby-čiai, Berštai, Pariečė ir Pervalkas prie Nemuno. Nuo Šalčininkų iki Nemuno lietuviai ribojasi su gudais, gi Trakų-Vilniaus apylinkėse yra prasiki-šęs tarp lietuvių ir lenkų siauras ir vingiuotas gudų ruožas. Gervėčių ir Astrauco valsčiuose parodyta stambi lietuvių sala. Vilniaus krašte parodytos aštuonios gan stambios lenkų salos, įterptos į lietuvių ir gudų jūras. Šis žemėlapis labai aiškiai sugestijonuoja Lietuvai rytų sieną per Apsą, Adutiškį, Mykoliškį, Salas, Ašmeną, Graužiškes ir Surviliškį, paliekant šiuos miestelius Lietuvos šone su trupučiu ekonominės erdvės.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
LIETUVIŠKAS KRYŽIUS VOKIETIJOJ |
|
|
|
|
Parašė VLADAS BUTĖNAS
|
Dangop Ir mano kyla aukos, kančios, viltys
Ornamentuose, puošusiuose Panerius žalius.
O, Viešpatie, man leiski Tavo ugnimi vis šilti,
Kuria Tu šildei minant tėviškes kelius,
Kai galvą lenkdamas ir keldamas kepurę,
Suklupdavau prieš Tavo veidą tyrą.
O, Viešpatie, tos pačios geros akys žiūri
Manin, manos nakties plačiuosiuos tyruos. |
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė Dr. J. Navickas
|
KLAUSIMO MOMENTAS
Apie žmogų reikia taip samprotauti ir kalbėti, kaip liudija introspekcija, kitų observacija ir Apreiškimas. Materialistų tvirtinimai, kad žmogaus tie veiksmai, kuriais jis išsiskiria iš gyvulių, tesąs tik subtilus materijos kaitaliosimasis, prieštarauja begalei konkrečių faktų. Kiek akyliau ir objektyviau save ir kitus stebėjęs, esi priverstas daryti apie žmogaus gyvenimą šią išvadą: "Ne viena duona žmogus gyvas". Jo pilnutiniam gyvenimui daug ko reikia. Jei jam yra prieinamas tik animalinis gyvenimas, jis skursta, nyksta, vysta kaip augalas be vandens, be oro, be šviesos ir maisto. Be materialinio maisto žmogus, kaip psichofizinė būtis, reikalauja dvasinio maisto: protui — šviesos ir tiesos, valiai — gėrio ir širdžiai — meilės. Neužspausi, neužgniauši žmoguje kitų galių, kurios pasireiškia šalia fizinių: jos spaudžiamos veržte veržiasi į paviršių kaip sraunios upės vanduo.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė J.Kmitas
|
Atvykęs iš tremties, Jonas Smalsys tuojau pastebėjo, kad Amerika visai kitokia, negu jo paties ir kitų tremtinių buvo įsivaizduota. Tiesa, pas laivą jį mandagiai pasitiko, nuoširdžiai pasveikino ir skubiai nugabeno į paskirtąją vietą, kur jo taip pat laukė jaukus priėmimas. Tačiau paskui prasidėjo pilkas kasdieninis gyvenimas, kurs visiškai išblaškė pirmąjį labai malonų įspūdį. Atsibudimas iš svajonių buvo labai nejaukus. Smalsys pajuto, kad Amerika visai ne aukso šalis. Čia reikia sunkiai dirbti, kol šiokį tokį duonos kąsnį užsidirbsi. O kiek teks privargti, kol darbą gausi... Kaip naiviai buvo vaiz-duotasi apie Amerikos aukso kalnus!
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
MICKEVIČIUS, BUDRYS IR BAKUNINAS |
|
|
|
|
Parašė P r. B.
|
Lenkų emigrantų mėnraštyje "Kultūra" (La Culture, revue men-suelle, Paryžius, 1949 m. lapkričio mėn.) radome įdomų straipsių apie Mickevičiaus ir Bakunino santykių raidą, kurioje tam tikrą vaidmenį suvaidinęs taip pat V. Budrevičius-Budrys, poeto studijų ir ištrėmimo dienų draugas, štai trumpa straipsnyje suminėtų faktų santrauka.
"A propos Budrevičiaus, — pasakyk jam, kad pažinau čia Mickevičių, kuris jį gerai prisimena ir su kuriuo apie jį esame daug kalbėję. Ar Budrevičius dar gyvas?..." Taip rašė revoliucinio anarchizmo tėvas Mykolas Bakuninas laiške broliui Povilui 1845 m. kovo 29 d. Tuo metu Bakuninas buvo dar vos tik 30 gyvenimo metų peržengęs, nepaprastai gyvas ir energingas jaunas aristokratas. 1842 m., gyvendamas Šveicarijoje, Julės Elysardo slapyvardžiu jis buvo parašęs veikalą — "Reakcija Vokietijoje", kur metė ilgainiui nepaprastai pagarsėjusį šūkį — "Die Lust der Zerstoerung is zugleich eine schaffende Lust". Už tai jam buvo liepta apleisti Šveicariją. 1844 m. kaip politinis emigrantas jis apsigyveno Paryžiuje.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė B. S.
|
Pereitais metais Amerikoj išėjo George Orwell knyga pavadinta "1984", kurios buvo išpirkta ketvirtis milijono egzempliorių. Tai yra fantazija gyvenimo, kuris turėtų būti apie 1984 metus totalitarinėj valstybėj, šis nedidelis romanas visai nesukelia minties, kad dabarties santvarka būtinai veda į tą 1984 metų padėtį. Jis tikriau yra satyra totalitarines santvarkos, kuri kai kur jau įsigalėjusi šiandien ir vienokiu ar kitokiu būdu gali išsiplėsti toliau ir dar pasidaryti radikalesnė. Svarbiausias šios knygos veikėjas — Winston, vienos Londono valstybinės įstaigos tarnautojas. (Londonas čia nuskuręs vienos iš trijų pasaulinių supervalstybių — Okeanijos pakraščio miestas; po šios dar yra dvi kitos tokios valstybės — Eurazija ir Rytų Azija; visos jos veda tarp savęs nepaliaudamos šaltą ir karštą karą).
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė Aug. Raginis
|
Vladas Šlaitas: žmogiškosios Psalmes. Eileraščiai. Išleido "Pradalgės", Detmoldas, 1949 m. 110 p.
Čia yra pirmoji Vl. Šlaito poezijos knyga, išleista dar Vokietijoje. Patsai autorius šiuo metu yra Anglijoj, kur dirba plieno fabrike. Tai tokia pat dalia, kaip ir daugelio mūsų kūrybininkų: jiems reikia ar akmenis tašyti, ar duoną kepti, ar girias kirsti, ar restorane lėkštes plauti, ar fabrikuose dirbti. Taip sunkiai besi-pelnant kasdieninę plutą, kūrybos žodis mus jau rečiau beaplankys. Tai bus nuostolis ne tik kūrybai, bet ir pačiam lietuvių tautos šviesėjimui, nes jos poetai, filosofai ar mokslininkai yra nelyginant tie švyturiai, kurie daro ją skaidresnę ir regimą iš didelės tolybės.
Vl. Šlaitas savo rinkinyje pasirodo kaip savitas poetas. Jisai turi nuosavą žodžio spalvą, ir balsas, kurį girdime iš jo knygos, yra jo paties balsas, — jo liūdnos, ilgesingos, kartais susidrumtusios, kartais j aukštumas besiveržiančios sielos išsisakymas. Tiesa, jo eilėraščiuose tarpais jaučiama ir kai kurių atgarsių iš kitur. Jisai pats tai regi ir taip samprotauja:
tie, kurie sakė man,
kad aš esu smulkus ir atkartoju svetimas mintis ir svetimus eilėraščius, neklysta,
nėra pasauly lyriko,
kurio eilėraščiai būtų tik jo eilėraščiai,
nes jo eilėraščius prieš jo gimimą
dainavo Afrikos smiltims ir vėjams beduinas!..
(102 p.) |
|
Skaityti daugiau...
|
|
R. Oppenheimer — Atomines energijos išlaisvintojas |
|
|
|
|
Parašė J.G.
|
Tiek plačiai buvo domimasi atomine bomba, tiek betgi mažai plačioji visuomenė žino apie tą, kuris buvo krikštijamas "atominės bombos tėvo" vardu.
Tiesa, pats atominės energijos panaudojimas yra labiau technologinis, negu grynai mokslinis laimėjimas. Pripažįsta tai ir pats J. R. Oppen-heimer: nebuvo šio karo metu pasiekta jokių naujų pagrindinių atskleidimų, o tik anksčiau žinomi principai išnaudoti. Jo paties žodžiais: "Greičiau karas turėjo tik tą fizikai įtaką, kad ją šioje šalyje praktiškai sustabdė. Bet dabar ji atsigavo ir jau vėl klesti". Tačiau nėra atsitiktina, kad ir šį praktinį anksčiau žinomų fizikinių principų panaudojimą atliko tasai žmogus, kuris drauge yra ir kūrybiškas mokslininkas teoretikas. O toksai ir yra J. R. Oppenheimer.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Seniausia šventraščio kopija |
|
|
|
|
Parašė T. Dr. KI. žalalis, O.F.M.
|
1949 m. spalių pabaigoje ir lapkričio pradžioje Washingtone, Kongreso knygyne, buvo išstatyta seniausia šventraščio kopija. Daug ją aplanke, bet dar daugiau asmenų tą parodą yra matę kino apžvalgoje.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
KODĖL AMERIKA PRARADO KINIJĄ |
|
|
|
|
Parašė A. K.
|
Joseph Alsop, vienas iš geriausiai informuotų užsienio politikos klausimais J. V. žurnalistų, nuolatinis "N. Y. Herald Tribūne" bendradarbis, savaitrašty "The Saturday Evening Post" (1950.1.7-14-21 dienų numeriuose) duoda gana įdomių revelia-cijų apie Amerikos pagalbos politiką Kinijoj. Jis, pasirėmęs dar nepilnai paskelbtais šaltiniais, tą politiką gana paprastai, bet rūškanai taip tuoj pat pradžioj reziumuoja: per visą likiminį Kinijos kovos metą Amerikos atstovai tenai aktyviai favoriza-vo kinų komunistus. Jie taip pat prisidėjo prie nacionalistų vyriausybes tiek politinio, tiek militarinio susilpninimo. Pagaliau, jie pasiūlė Kiniją komunistams dar ketverius metus prieš jų galutinę pergalę.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
AIDŲ BIČIULIAI — PLATINTOJAI |
|
|
|
JUNGTYNĖSE AMERIKOS VALSTYBĖSE: California
Rev. L. Jankauskas, 2704 S. George St., Los Angeles 27, Calif.
Irena Truškaitė, 1044 W. Washington Blvd.,
Los Angeles, Calif. V. Prizgintas, 2704 St. George Ave., Lor Angeles 27,
Calif.
Connecticut
Pr. Kliorikaitis, 287 Robin St., Bridgeport, Conn.
Dr. J. Kazickas, 1290 Chapel St., New Haven, Conn.
Rev. J. Matutis, 396 Church St., New Britain, Conn.
A. Giedraitis, 1173 Stanley St., New Britain, Conn.
Eug. Pažemeckiene, 58 Trumbull St., New Haven, Conn.
J. Giedraitis, 435 Park St., Hartford 6, Conn.
Dr. V. Šmulkštys, 179 Congress Ave., Waterbury, Conn.
|
|
Skaityti daugiau...
|
Vyriausias Redaktorius — Antanas Vaičiulaitis
Redakcinis Kolektyvas: Dr. J. Aistis-Aleksandravičius, T. Dr. L. Andriekus, O.F.M., Bern. Brazdžionis, J. Girnius, Dr. J. Grinius, T. Dr. B. Grauslys, O.F.M., Dr. K. Pakštas, Dr. A. Kučas, J. Pažemeckas, Dr. A. Šapoka, Br. Stočkus, T. J. Vaškys, O.F.M.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
