|
|
1950 m. 7 rugsėjis
SOLOVJOVAS IR DOSTOJEVSKIS |
|
|
|
Parašė VLADIMIRAS ŠILKARSKIS
|
BALIO SRUOGOS ATMINIMUI 1. Dostojevskis1) visą gyvenimą, o Solovjovas pirmąjį savo gyvenimo perijodą, iki 28 metų amžiaus gyveno rusiško mesianizmo istorijos pasaulėžiūroje. Pirmutinį ir svarbiausią šios pasaulėžiūros principą jos atstovai yra paėmę iš visuotinės krikščioniškos pasaulėžiūros. Visos pasaulio plėtotės prasmė glūdi gamtos ir žmonijos grįžime į vienybę su Kūrėju, kurio jos yra netekusios per nuodėmę, atpuldamos nuo tikrojo savo gyvenimo šaltinio. Kristus, žmogus ir Dievas viename asmenyje, pirmą kartą pasaulio ir žmonijos istorijoje sujungė dievybę ir žmogybę ir įsteigė Bažnyčią, kuri turi žmones vesti į šią šventąją karalystę. Ši Dievo valstybės idėja yra pagrindinis visos krikščioniškos pasaulėžiūros šulas. Savo giliausią ir įspūdingiausią išraišką ji yra gavusi vieno iš didžiųjų Vakarų Bažnyčios tėvų — šv. Augustino "Dievo valstybėje" (Civitas Dei). Šią Augustino idėją pasisavino rusų mesianizmas ir prijungė prie jos klausimą, kokią paskirtį šioje pasaulinės istorijos sąrangoje turi rusų tauta. Rusija jam yra "šventoji Rusija"; rusų tauta yra "Dievo nešėja" (narod bogonosec). |
Skaityti daugiau...
|
Parašė J. AISTIS
|
SODIEČIO LAIŠKAS
O, KAD TU man atsiųstum armoniką, Broli...
Aš ją dar susitaisyčiau, susiklijuočiau,
Pasidėčiau ant kelių, pažvelgčiau į tolį
Ir smakrą prispaudęs užgročiau... |
Skaityti daugiau...
|
YPATINGAS VIENO VAIKO SĄMININGUMAS |
|
|
|
Parašė VYDŪNAS
|
Rodos'), žinoma, kad vaikų gabumai yra visai kitokie negu suaugusiųjų. Vaikai visa ką patiria ir pastebi, kas kitiems liekasi paslėpta. Jų esmė nėra dar taip sutapusi su kūnu ir su jo juslėmis, kaip suaugusiųjų. Todėl gali patirti, ko kūno juslės nebepagauna, kas yra anapus ims-lumo. Kūnui bręstant, jaunuoliai paprastai pamiršta, ką nuostabaus seniau sužinoję. Bet yra ir tokių, kurie anas slėpiningas patirtis palaiko, ypačiai tada, jeigu stengėsi save numanyti savo esmėje, kas kartą, norėdami kaip nors apsireikšti, stengėsi pirma savęs atsiminti. Daug reiškia atsiminimams ir tėvų priminimai to, ką vaikai seniau yra sužinoję ir apreiškę. Apie vieną tokį vaiką norėta šį tą ir parašyti. |
Skaityti daugiau...
|
Parašė JUOZAS LINGIS
|
Tavo tėvynė, tavo protėviai, tavo tauta, tavo gimtoji vieta, tavo praeitis ir tavo prigimtis — tai tavo šventų šventenybė. R. H. France. Ir tuomet, kada apie Lietuvą, kaipo savarankišką valstybę, siekia pačios pirmosios istorines žinios, pats lietuvių tautos branduolys gyveno tose pačiose etnografinėse ribose, neskaitant, žinoma, tų žemių, kurias mūsų kunigaikščiai buvo nukariavę, būdami vieni iš galingiausių valdovų tuolaikinėje Europoje. Bet ne vien istoriniais laikais mūsų tautos branduolio gyventa tose pačiose sodybose. Priešistorinių laikų kultūros palikimas kartoja tą patį: jau nuo akmens amžiaus pabaigos mūsų protėvių gyventa tose pačiose, gal kiek platesnėse ribose, jau anais laikais sudaryta jų atskiro kamieno, savo kultūra išsiskiriančio iš kitų kaimynų ir savo gyvenimo ritmu nesutampančio su kitų Europos tautų kultūrinėmis apraiškomis. Gyventa ir sugebėta nepasiduoti svetimoms įtakoms ir dideliems įtakų poveikiams, o tų įtakų maišėsi visokių. Bet mažiausia, beveik jokios įtakos neturėjo priešistorinės Lietuvos gyventojams ir jų kultūrai kaimynai iš rytų, kurie savo kultūra ir visuomenės santvarka daug žemiau stovėjo už mūsų krašto gyventojus. Kad taip būta, aiškiai matyti iš tuolaikinių kultūros palaikų — įvairių radinių: beveik nieko iš rytinio kaimyno kultūros palikimo nerandama mūsų žemėje pirmaisiais priešistoriniais amžiais, o priešingai — mūsų krašto dirbinių rytuose nemaža. O be to, ir mūsų krašto gyventojai rytinio kaimyno pasieny buvo labiau atsilikę nuo vakarinės dalies gyventojų, kuriuos daug anksčiau pasiekė iš vakarų ir pietų ateinanti kultūra. Tą pati patvirtina ir rytinės Lietuvos piliakalniai, kurie neturi jokių fortifikacinių įrengimų, kaip Žemaičių piliakalniai — jie buvo tik paprastos gyvenamos sodybos; tai aiškiai liudija, kad tuolaikinei Lietuvai joks pavojus iš rytų negrėsė, nes priešas ten jautėsi daug silpnesnis ir kultūriškai daug žemiau stovįs. |
Skaityti daugiau...
|
Parašė LEONARDAS ŽITKEVIČIUS
|
NEIŠSAKYTA MEILĖ Pakele motina mane ant rankų. Švytavo laikrodis lėtai. Pakėliau aš akis, rodyklei slenkant, — Pakėlė saulę man rytai. Ir pakilau į ją giesmėj poeto Ir niekad meilės jai neišsakiau. Tiek daug žiedų prasiskleidė iš lėto, O laikrodis švytuoja vis tankiau. |
Skaityti daugiau...
|
Parašė STASYS YLA
|
KACETINIAI ATSIMINIMAI Mes buvome tik du kunigai iš 46-ių lietuvių, atvežtų į Stutthofą1) 1943 m. kovo 25-26 d. Per dvejus metus, mums čia esant, buvo atvežta ir vėl išvežta į kitas šios stovyklos darbovietes dar keletas šimtų lietuvių. Bet kunigų daugiau jų tarpe nebuvo. Iš lenkų radome du kunigus — Grabovvskį ir Niewiedomį. Pastarasis buvo nuslėpęs savo tikrąją pavardę ir savo kunigystę; dirbdamas rezistencijoje, jis kartą jau buvo vokiečių areštuotas, todėl dabar panorėjo būti "Nežinomasis". Kunigų kategorija Stutthofe nebuvo išskirta. Iš pirmos dienos jie įjungiami į kalinių masę, ir toliau niekas apie juos nežino. Kunigai dirbo su visais tą patį darbą; jie buvo mušami ta pačia lazda, bizūnu ar kumščiu, kaip kiti jų draugai; jie kentė alkį ir vis galvojo apie duonos plutelę, kaip skaniausią pasaulyje dalyką. |
Skaityti daugiau...
|
Parašė KAZYS VESELKA
|
UŽMIRŠTA STOTELĖ
Tu nežinai, kad aš lyg užmiršta stotele,
Kur žiburiai užgesę, iešmai rymo lyg sapne,
Kur metų metai plaukdami lėnai pro šalį
Niekad skardaus sirenų klyksmo neatneš.
Ir traukiniai nesikėsins į gūdžią rimtį,
Ir niekas alpstančios ramybės neišdrįs pažeist.
Ir bus ramu, ramu, nes mano visos mintys,
Tarsi sulaužyti pasenę garvežiai,
|
Skaityti daugiau...
|
INTELEKTUALINĖS SROVĖS PRANCŪZIJOJE |
|
|
|
Parašė R. P. JEAN DANIELOU, S. J.
|
Gyvosios prancūzų minties jėgos, kurios karo metu negalėjo laisvai pasireikšti, o vėliau, atgavus laisvę, besirinkdamos kryptį svyravo, pastaruoju laiku įgauna aiškų pavidalą. Norėdami pagauti tų jėgų formavimosi momentą, nuvokiame didelius sunkumus, kurių neišvengiamai turėsime užtikti, imdamiesi tokio darbo. Laikotarpyje, į kurį žengiame, vyks prasidedąs šiuo metu dialogas. Naujosios Prancūzijos statybos galimybės priklausys nuo to dialogo kokybės: jis gali būti išlaikytas lojalios draugiškos konfrontacijos, arba — žiaurios dvikovos forma. Šioje vietoje neturiu noro brėžti Prancūzijos intelektualinio žemėlapio. Aš čia kalbėsiu tik apie gyvybingiausius ir — mano manymu — turtingiausius jo plotus. Teks nutylėti veikalus, kurių įtaka jau priklauso praeičiai (Valery,Claudel,Gide). Mes domėsimės tik intelektualinėmis srovėmis. Paliksime nuošalėje taip pat vieną iš būdingiausių mūsų laikų kūrybos apraiškų — poeziją. Ją liesime tik tiek, kiek tai siesis su ideologinėmis problemomis. |
Skaityti daugiau...
|
Parašė J. ŠVABAITĖ
|
1
Saulėlydžiai spalvoti renkas
Viršum tuščių, plikų laukų;
Aveles glaudžiasi prie rankų,
Namo sugrįždamos taku...
Ir aš grįžtu į naktį klaikią,
Ji man viena pasiutus gros,
Ir gros stulpai, jų vielos svaigs ten
šiltuos hijeniškuos nasruos.
Pikta naktis, kaip reta būna,
Dangus įkaitęs nuo audros,
Ir drėgnas virpa žemės kūnas. |
Skaityti daugiau...
|
Parašė JONAS MEKAS
|
žeme, žeme,
aš ragavau, kaip vyno,
tavo skonio —
aš priėmiau
kiekvieną tavo prilietimą
tartum duoną, —
ir akmenį,
Ir vandenį, ir mylimą —
vienoda lūpų šilima.
Dabar aš nežinau,
kas tu buvai:
malda, ar vynas,
ar kvepalai. |
Skaityti daugiau...
|
Parašė ANTANAS VAIČIULAITIS
|
Po pamaldų per Žolinę klebonas dairėsi šventoriuje, prisidėjęs ranką prie kaktos, kad saulė nekristų į akis. Jis matė, kaip moterys su brangažolių, Jurginių, javų varpų ir rojinių obuoliukų puokštėmis sėdosi bažnyčios ūksmėje ir valgė, ramios ir pasišnekučiuodamos. Po mišių, ilgo pamokslo ir mišparų jau kiek nuvargusios, jos lėtai kramsnojo ar sūrį, ar dešrą, ar duonos kriaukšlį. Aplinkui bėginėjo vaikai.
Klebonas vis žvalgėsi nerasdamas, kas jam rūpėjo. Pro šventoriaus mūrą jis apžiūrėjo turgų, bet ir ten nieko neišvydo tarp vežimų, arklių ir karabelninkų būdų. Toliau ėjo laukai, durpynas ir dar atokiau — kapinės, į kurias vienas kitas keliavo aplankyti savo mirusiųjų.
|
Skaityti daugiau...
|
IR T. S. ELIOT RASES O. V. MILAŠIAUS ĮTAKOJĘ |
|
|
|
Parašė Pr. B.
|
Viename iš paskutiniųjų poezijai skirto žurnalo "Caballo de Fuego" (Ugnies žirgas, Bs. Aires) numerių poetas ir kritikas Antonio de Un-durraga išspausdino studiją apie "Poetinės kūrybos ribas ir elementus". Išeidamas iš pagrindo poezijos esmės, kurią sudaro poetinis ritmas ir vaizdingumas (tropai), straipsnio autorius, cituodamas konkrečius pavyzdžius, analizuoja įvairių epochų ir poetinių mokyklų autorių kūrybą: Fray Luis de Leon (1527—1591), Byron (1788—1824), Ruben Dano (1858—1916), Vicente Huidobro (1893—1948), VI. Maja-kovskis (1894—1930), T. S. Eliot ir Milašius. |
Skaityti daugiau...
|
WILLIAM WORDSWORTH SUKAKTIS |
|
|
|
Parašė S. P.
|
šimto metų sukaktis nuo W. Wordswortho mirties plačiai minima anglų spaudoje ir per radiją. W. Wordsworth yra pats angliškiausias iš visų anglų poetų ir mažiausiai žinomas už Anglijos ribų. Iš jo gausių raštų maža kas yra mėginęs ką nors išversti į svetimas kalbas. Įsišaknijusi šiaurės Anglijoje jo poezija toje šalyje ir tebėra puoselėjama. |
Skaityti daugiau...
|
MOTERIŠKUMAS LYRIKOJE Recenzijos vietoje*) |
|
|
|
Emil Ermatinger savo veikale "Das dichterische Kunstwerk" vadina poetą lyriką ežeru, kuriame visa atsispindi, tačiau kuris pats retai subanguoja ir sušniokščia. Tuo lyrikas skiriasi ir nuo epiko, panašaus j ramiai plaukiančią lygumų upę, ir nuo dramaturgo, puolančio tarsi kalnų upelis. Lyriko likimas yra būti būties veidrodžiu. Veidrodinė jo egzistencija yra jo pašaukimas. Jis turi atspindėti: nemokydamas ir nebardamas, neskelbdamas ir neragindamas. Lyrika yra būties spindulys, atšokęs nuo poeto sielos. Todėl ši poezijos rūšis kaip tik ir turi daugiausia galios atskleisti mums pasaulį, koks jis švyti dieviškajame savo pirmavaizdyje, koks jis yra nesuteptoje savo esmėje. Jeigu Ignaz Zangerle teigia, kad kiekvieno rašytojo veikaluose "pasaulis atgyja, trykšdamas žiežirbomis, kaip pirmąją kūrimo dieną"; kad "kiekvienoje poetinėje kūryboje sąmoningai ar nesąmoningai glūdi Dievui artimos žemės paveikslas (13 p.)"; kad kiekvienas kūrėjas "kalba iš rojinio žmonijos sapno" , tai visa tai ypatingai tinka lyrikui ir jo veikalams. Lyrikas iš tikro mums apreiškia pirmykštį būties skaistumą, ir todėl jo kūryba pasidaro "rojinio buvimo liekana'". |
Skaityti daugiau...
|
IŠLEISTA DALIS PETRO KRIAUČIŪNO SURINKTŲ LIETUVIŠKŲ LIAUDIES DAINŲ |
|
|
|
Parašė Juozas Lingis
|
Tarp suomių prof. Jooseppi J. Mikkolos paliktų rankraščių (prof. Mikkola mirė 1946 m. sulaukęs virš 80 metų) yra nemažas rinkinys ir lietuviškų liaudies dainų bei pasakų, kurias jis surinko beviešėdamas Lietuvoje 1894 ir 1895 m. Prof. A. R. Niemi savo suomiškai parašytoje lietuvių literatūros istorijoje (Liet-tua lainen kirjallisuus, Helsinki, 1925) pažymi, kad Mikkola Suvalkų ir Vilniaus gubernijose užrašė per 100 lietuviškų liaudies dainų ir apie 70—80 pasakų. Lietuvoje aplankytas vietas Mikkola gana smulkiai sumini straipsnyje, kurį jo žmona, žymioji suomių rašytoja Maila Tal-vio, išspausdino kaipo priedą savo autobiografijoje suomiškai: Rukka-set ja kukkaset, Porvoo, 1947.
|
Skaityti daugiau...
|
MONOGRAFIJOS APIE LENKIJĄ |
|
|
|
Parašė M. G-ė
|
"The United Nations" leidžiamoje knygų serijoje, Californijos universitetas 1945 metais paskelbė didžiulį — 500 psl. storumo veikalą "Po-land" anglų kalba. Tos pačios leidyklos yra išleista gražių knygų ir apie kitas valstybes, pvz., apie Čekoslovakiją, Olandiją ir kt. "Poland" — daugelio autorių parašyta knyga, plačios apimties, susidedanti net iš 8 dalių: 1) Kraštas ir žmonės, 2) Istorinis pagrindas (Lenkų valstybės kūrimasis, Lenkija kaip Europos galybė — nuo Jogailos laikų pradedant, Padalintoji Lenkija ilf Lenkijos atgimimas), 3) Politinis išsivystymas (konstitucija, politinės partijos, Lenkijos politika 1918— 1939 m., mažumos), 4) Ekonominis ir socialinis išsivystymas (Lenkijos ekonomika tarp dviejų karų, pramonė, prekyba, susisiekimas, finansai, žemės ūkio atstatymas, socialinis progresas), 5) Kultūrinio gyvenimo išsivystymas (religija, švietimas, mokslas, literatūra, menas, muzika, tautinė dvasia), 6) Lenkijos— Amerikos ryšiai, 7) Užsienio politika, 8) Antrasis pasaulinis karas ir po jo. |
Skaityti daugiau...
|
PAMOKSLAS LIETUVOS DAILININKAMS |
|
|
|
Parašė St. Devenis
|
Metų pradžioje Vilniuje buvo suruošta Lietuvoje esančių dailininkų dailės paroda. Ši paroda turėjo tikslą parodyti Lietuvos dailininkų sugebėjimus ir pasiektus laimėjimus Stalino "saulei" šviečiant, šių metų vasarą bus ruošiama dailės paroda dešimtmečiui nuo Lietuvos pavergimo paminėti, kurioje liepta dalyvauti kiekvienam dailininkui. Buvusioji paroda buvo įvadas į būsimąją parodą. Dailininkė Trečiokaitė - Žebenkienė (komunistinė veikėja Lietuvos dailininkų tarpe) ir dailininkas V. Mackevičius apie parodą "Tiesos" 49 nr. parašė straipsnį, kuriame smarkiai bara dailininkus, kai kuriems jų pataria skubiai pasitaisyti, o pačią parodą vadina menkaverte, menkesne negu metai atgal, nors ši paroda jau yra įvadas į dešimtmečio parodą. |
Skaityti daugiau...
|
Parašė A. T.
|
Netoli 80 metų amžiaus (gimęs 1871 m.), Georgės Rouault laikomas vienu žymiausiųjų krikščioniškojo meno atstovų.
Žvilgterkim į jo meninės kūrybos raidą.
Nors Rouault yra moderniojo meno atstovas, bet jis jau šio šimtmečio pradžioj nutolo nuo ekskliuzyvinio judėjimo: jis neliko grynosios formos atstovu, kaip Matisse, kubis-tai ir kitos to meto srovės. Bet kartu jis nedaug tenutolo nuo savo pirmykščio principo, nuo meninės ir dvasinės situacijos apie 1900 m., kurią jis aiškina ir formuoja krikščioniškai ir savo būdu. Laikydamasis šios tradicijos be tolesnės evoliucijos galėtų būti priekaištu jo menui, bet, iš kitos pusės, tai juk tėra įsijautimas į krikščioniškąją tradiciją ir jos laikymasis. Dėl to jo geriausiuose darbuose tikėjimo vizija ir menine forma taip tampriai suaugusios, kad sunku nuspręsti, ar čia žymusis krikščionis pasireiškia kaip didelis menininkas, ar modernusis menas yra esmėj pasidaręs krikščionišku.
|
Skaityti daugiau...
|
Parašė K. Mockus
|
Apie Kultūros Fondą buvo daug kalbama Nepriklausomybes metais Lietuvoje, bet toliau kalbų ir raštų nenueita. Vokiečių okupacijos metais buvo mėginta tokį fondą net oficialiai įkurti, tačiau praktiškai iš to nieko neišėjo. Atsidūrus tremty, Vokietijoje, tą klausimą iš naujo ėmė judinti Liet. Rašytojų Dr-ja. Buvo sudarytas net steigiamasis komitetas iš pačių rašytojų tarpo. Tas komitetas savo laiku paskelbė atsišaukimą ir paruošė įstatų projektą. Nuo to laiko praėjo jau treji metai. |
Skaityti daugiau...
|
Parašė K. Mockus
|
šiais metais švenčiama 40 metų sukaktis nuo ateitininkų sąjūdžio pradžios. Visame pasaulyje išblaškyti ateitininkai įvairiai pagal galimybes tai paminės. Jungt. Amerikos Valstybėse toji sukaktis plačiau numatoma paminėti rudenį — Pitsburgho konferencijos proga. Tačiau turint galvoj, kad dėl susisiekimo sunkumų į konferenciją negalės susirinkti didesnis skaičius tos plačiai išsišakojusios organizacijos narių, ypač svarbu ruošti minėjimus rajonais ar regijonais. Pirmieji tokį minėjimą surengė South Bostone —.• Bostono, Brocktono ir Lawrence ateitininkai birželio 25 d. Minėjimas pasisekė visai gražiai ir parodė, kad tokius minėjimus tikrai galima ir reikia rengti.
|
Skaityti daugiau...
|
Parašė A. Mc.
|
Vienybės ir taikos troškimas žmoguje yra toks didelis, kad jis aptemdo kartais net ir šviesiausius žvilgius. Tuomet pradedama ieškoti ryšio tarp prieštaraujančių dalykų: tarp gėrio ir blogio, tarp tiesos ir melo, tarp Kristaus ir antikristo. Tai dvasinio nuovargio ir išsekimo ženklas. Tai ženklas, kad žmogus yra pailsęs kovoje už Dievą. šios rūšies nuovargio žymių šiandien ypač matyti Prancūzijoje. Prancūzas niekados nėra buvęs tikros kovos žmogus. Pirma jis išmėgina visas susitaikinimo galimybes ir tik paskiausiai, tik priverstas griebiasi ginklo. Šitaip jis elgiasi ne tik politikoje. Šitaip jis elgiasi ir pasaulėžiūroje. Ir čia jis yra kompromiso ir taikinimosi herojus. Tai rodo plačią ir giliai žmogišką prancūzo širdį. Tačiau sykiu tai yra ir grėsmės ženklas. Prancūzas yra nuolatos tykomas pavojaus nesuvokti antikristines klastos ir būti suviliotas paviršutiniškų gyvenimo apraiškų. Kad šis pavojus yra visai realus, rodo jau keletą metų trunkančios Prancūzijos katalikų pastangos ieškoti suderinimo tarp katalikybės ir komunizmo. Pasibaigus karui, Prancūzija palinko į Sovietų Sąjungą ne tik politiškai, kaip į bendrų kovų pinklo draugę, bet sykiu užsidegė didele simpatija ir komunistinei ideologijai. Išvada — komunistų partija atsistojo pirmoje vietoje. Nuostabiausia, kad šitaip elgėsi ne tik socialistai ar liberalai, bet ir katalikai. Pasipylė knygos ir brošiūros, kuriose buvo ieškoma ryšio su komunistine ideologija, nekalbant jau apie pastangas susiartinti su "paklydusiais broliais komunistais". Ed. Mounier plačiai atidarė savo žurnalo "Esprit" skiltis šitiems klausimams, skirdamas jiems net specialių numerių. |
Skaityti daugiau...
|
|
|
|
|
|