| |
|
|
1950 m. 8 spalis
|
EUROPOS KELIAS Į DABARTINE KRIZĘ |
 |
 |
 |
|
Parašė ZENONAS IVINSKIS
|
Krizė pasidarė šiandien dažnas ir mėgiamas žodis. Susirgo žmogus, — labai aukšta temperatūra. Jis pergyvena krizę, nes neaišku — į gera, ar į bloga jo sveikata eis. Pateko pirklys į didelius finansinius sunkumus, ir nežinia, ar bėra vilties jam išsigelbėti iš bankroto. Jis taip pat pergyvena krizę. Tokias ekonomines krizes pergyvena valstybės, kontinentai, net ištisas pasaulis.
Panašiu būdu žmogų gali ištikti minties krizė, o su ja drauge — atsirasti kultūros krizė, t. y. padėtis, iš kurios tegali būti dvi išeitys: visiška katastrofa — sudužimas, ar naujas posūkis, atgimimas-atsinaujinimas. Dar niekuomet žmogaus lūpose žodis "krizė" šita paskutine prasme nebuvo taip dažnai tariamas, kaip dabar.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė K. MOCKUS
|
 65 METŲ AMŽIAUS SUKAKTIES PROGA
1. Nedaugei mūsų . . .
Vienuoliktuosius metus trunkanti Lietuvos tragedija pareikalavo nepaprastai daug aukų. Žiauri ranka skina ir mūsų politinius vadus. Tik vienas kitas vyresnes kartos mūsų politikas yra pasiekęs laisvąjį pasaulį. Amžiaus našta ir emigracijos vargai jų skaičių metai iš metų retina.
Tokiais laikais mes minime sukaktį asmens, kurio vardas yra neatjungiamai surištas su mūsų nepriklausomos valstybės atstatymu, jos laimėjimais ir vargais per visą laisvės laikotarpį ir per visas okupacijas. Tai Mykolas Krupavičius, kuriam neseniai suėjo 65 m. amžiaus. Jis yra mūsų tarpe, savo pavyzdžiu ir savo energija te-bešviečiąs mums sunkiame tremties kelyje..
Sukakties proga bent trumpai pažvelkime į M. Krupavičiaus asmenybę ir ligi šiol nueitąjį kelią.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė JUOZAS KĖKŠTAS
|
 ... lo nuestro es pasar, pasar haciendo caminos, caminos sobre la mar.
Machado
DRAUGUI PALIKTOJO KRANTO
Kun. J. Zeliauskui
Ieškojom žodžių atsisveikinimo maldai
išvaikščiojome miestą plačiai ir išilgai
— Atominis žmogus, artėjant žemes baigai,
toks mažas ir bejėgis, — pasakei.
O ant akmens, pajūryje, sužvilgo ši tiesa
sudužusios bangos rasa.
Tuomet tarei: — Koks keistas
poeto žvilgsnis, toliams pasiruošęs, —
ir dar — kad mano akys varsto horizontus.
Jose vėl nerimas ir maištas.
— Blogai bus, negerai, jei audros jose oš vis
Po to viliojai mane gėlių sodais.
- Palieki juos, ieškodamasvienos ir iliuzorinės gėlės.
Suduši tu į aštrią vargo uolą
ir prarastų dienų gailėsies. |
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė VINCAS MACIŪNAS
|
1. Kūrėjas ir kūrinys
Vienas iš įdomiausių mūsų senosios poezijos kūrinių yra "Šlovė žemaičių". Tai tikras mūsų XIX amžiaus pradžios patrijotų himnas. Jo autorius buvo jaunas Vilniaus universiteto studentas Simanas Stanevičius (1799—1848).
Tai buvo veikliausias ir gabiausias ano meto mūsų rašytojas ir lietuviškojo sąjūdžio dalyvis. Deja, apie jo gyvenimą žinių ne per daugiausia teturime. Jo biografijoje tebėra daug didelių spragų. Netgi jo gimimo ir mirties datos, palyginti, ne per seniai tepaaiškėjo mūsų raštijos istorikams. Ilgai būta įvairių klaidingų nuomonių apie Stanevičių. Antai jis buvo laikomas kunigu ar net vadinamas profesoriumi, klaidingai supratus jo dainų rinkinio antraštės žodžius: . . . išduotas per Simoną Stanevičių, mokslininką literatūros ir gražiųjų prityrimų.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė VINCAS JONIKAS
|
1. TOLSTANTI ŽEMĖ
Kontinentas, kaip įtemptas lankas,
Laivo strėlę į tolumas gena,
Nuo rytų plieno debesys slenka
Ir užgriūva kalnais okeaną.
žeme motina! Tavo krūtinėj
Mano dienos palikusios vieši
O, kaip liūdna! Gėla begaline,
Kai širdis nuo tavęs atsiplėšia.
Miesto bokštai, kaip ištiestos rankos,
Laivui vėjo laimingo mosuoja,
O banga pasalūniškai slenka,
Kontinentas panyra tamsoje. |
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė JURGIS JANKUS
|
Vakarieniavom mažoj užeigoj tuoj už tilto, pasukus kiek į dešinę, ant paties upės kranto. Kita namo pusė buvo bombų sugriauta, bet ši, ant upės pasvirusi, pasiliko lyg tam, kad kur prisiglausti neturį žmonės galėtų užeiti, pasėdėti ir nebrangiai užvalgyti.
Visa užeiga buvo padaryta nedideliam kambary ir verandoj, kurios akmeninius stulpus plovė upės srovė, ir vakaro tylume buvo girdėti raminąs jos gurgėjimas ir teliuškenimas.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė Vladas Šlaitas
|
IŠ DIENORAŠČIO
Pavasarį,
kai žemę suima skausmai prieš gimdymą,
kai tūkstančiai
galvas pametusių lakštingalų tarp krūmų plyšta,
padaryk mane kurčią
ir pasakyk, kad jazminų procesijos praeitų nesustodamos
ties mano kambario langų pinučiais. |
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė A. Tyruolis
|
Jau prieä paskutinįjį karą anglų ir amerikiečių literatūra savo autoriais, kaip Thornton Wilder, Hemingway, T. S. Eliot, Aldous Hux-ley, Charles Morgan, pasaulinėj literatūroj turėjo atskirą vietą. Į aukštumas ilgiau kopė Graham Greene, nors šalia Evelyn Waugh tai daugiausia skaitomas anglų katalikų autorius. Jo romanas "The Power and the Glory" laikomas labiausiai sukrečiančiu ir genialiausiu žmogiškojo gyvenimo pavaizdavimu, koks jis gali būti suprantamas XX amžiuj. Sis veikalas autorių artina prie Georges Bernanos ir Dostojevskio.
Graham Greene mato žmogaus gyvenimą jo šiurpiausioj krizėj. Veikėjai patenka į situacijas, pilnas neaprašomo, nepakeliamo dialektinio įtempimo. To pat randame ir kituose jo veikaluose, kaip "Ministry of Fear", "Brighton Rock" (įfilmuo-tas), "A gun for sale."
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Z. Ivinskis — P. Victor Gidžiūnas, O.F.M.: De Fratribus Minoribus in Lithuania |
|
|
|
P. Victor Gidžiūnas, O. F. M., S. Th. D.: De Fratribus Minori-bus in Lithuania usque ad definiti-
varn introductionem observantiae (1245—1517). Pars I. Romae 1950 (XX + 98 p.) in 8°.
Lietuvos religiniame bei kultūri-naime gyvenime, pačios lietuvių tautos sukrikščioninime, vienuolių ordinai yra suvaidinę dar tiksliai neištyrinėtą ir galutinai neapibrėžtą, bet nujaučiamai gana didelę rolę. Tik patys marijonai lietuviai (prof. dr. J. Totoraitis, kun. dr. J. Vaišnora) yra apie savo ordiną rašę studijų. Nei domininkonų, nei benediktinų, pagaliau nei jėzuitų veikla, jau nekalbant apie Lietuvoje veikusius kamaldulius, augustini-jonus, kapucinus, karmelitus, pijo-rus ir t. t., pačių lietuvių vienuolių, galima sakyti, nebuvo bandyta tyrinėti. Naudingų žinių yra pririnkę vysk. M. Valančius Žemaičių vyskupijos ir kun. P. Augustaitis Seinų vyskupijos istorijose.
Šitas gana simpatiškai išleistas Tėvo V. Gidžiūno darbas — disertacija mokslo laipsniui gauti — yra tad pirmoji tos rūšies studija. Tikrai sveikintinos pastangos ir iniciatyva. Reikėtų, kad ja pasektų ir kiti Lietuvos vienuolynai. Ypač linkėtina, kad jėzuitai lietuviai patys išsamiai ištirtų gerai išlikusiame archyve savo pirmatakų veiklą. Kaip jėzuitai nuo 16-tojo amžiaus galo Lietuvoje, tarp kitų veikiančių ordinų, ėmė aiškiai pirmauti savo pastoracine ir kultūrine veikla, taip pirmaisiais trimis Lietuvos valstybinio gyvenimo amžiais labiausiai išsiskiria pranciškonai ir domininkonai. Benediktinai Lietuvoje nesuvaidino Vakarų Europoje turėtosios reikšmės, ir kai jie Lietuvoje 14 amž. gale kūrėsi, jų karštis Vakaruose buvo jau praėjęs.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė Red.
|
Antanas Maceina: DIDYSIS INKVIZITORIUS. Antroji papildyta laida. Vente. 1950 m. 221 p. Kaina DM 4.
Kotryna Grigaitytė: PASLAPTIS. Lyrika. Vente. 1950 m. 77 p. Kaina DM 3.
Stasys Yla: LIETUVA BRANGI. Iškeliaujančiai sesei ir broliui. Išleido L. T. Katalikiškosios Akcijos Centras. 1950 m. 31 p.
P. Victor Gidžiūnas, O. F. M., S. Th. D.: DE FRATRIBUS MINORI-BUS IN LITHUANIA (1245-1517). Pars I. Romae, 1950. 98 p.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė T. Dr. B. Grauslys, O.F.M.
|
Viena iá brangiausių Kristaus kančios relikvijų yra Sindonė. Tai lininė drobulė, kurioje žydų papročiu buvo suvyniotas Kristaus kūnas grabe. Prisikėlus Kristui iš numirusių, ši drobulė, kaip liudija šv. Jonas, buvo rasta karste. Aišku, kad Sindonė, kartu su kitomis Išganytojo kančios relikvijomis, buvo uoliai saugojama Kristaus mokinių. Istorikas Nikeforas Kalistas pažymi, kad im-peratorienė Pulcherija (399—453) laikė šventąją Sindonę, gautą iš im-peratorienės Eudozijos, naujoje S. Maria in Blanceria bazilikoje. Apie Sindonę kalba septintojo ir aštuntojo amžiaus istorikai. 1171 metais Vilhelmas, Tiro vyskupas, ją parodė Bizantijos imperatoriui. Kai 1204 m. ketvirtojo kryžiaus karo dalyviai užėmė Konstantinopoli, pasidalinant karo grobį, Sindonė teko Otto de la Roche, šis ją pasiuntė savo tėvui, kuris 1206 m. ją padovanojo vyskupui Amedėjui iš Besanzonės. 1349 m. gaisras sunaikino Besanzonės katedrą, bet Sindonė buvo išgelbėta ir atsidūrė Prancūzijoj, Char-ny šeimoje. 1418 m. Margarita de Charny ją padovanojo Kipro karaliaus dukteriai, kuri buvo susižiedavusi su Liudviku I, kilusiu iš Sa-vojos kunigaikščių giminės. Taip Sindonė po ilgos kelionės pateko į Savojos kunigaikščių namus. Iš pradžios ji buvo saugojama Chambery kunigaikščių privačioje koplyčioje. 1553 m. koplyčia užsidegė, ir grėsė pavojus prarasti tą brangią relikviją. Tik du pranciškonai, kunigaikščio kapelionai, statydami gyvybę pa-vojun, išgelbėjo Sindonę, kuri tačiau kiek apdegė Ir gavo vandens. Neramiais protestantizmo laikais Sindonė keliavo iš krašto į kraštą, kol pagaliau 1578 m. Emanuelis Piliber-tas, Savojos kunigaikštis, ją parvežė Torinan, kur ir dabar tebėra saugojama.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
ŠV. TĖVO PIJAUS XII ENCIKLIKA APIE KRIKŠČIONIŠKĄJĄ TAIKĄ |
|
|
|
š. m. liepos mėn. 19 d. šv. Tėvas Pijus XII paskelbė naują encikliką "Summi maeroris" apie krikščioniškąją taiką. Pradžioje popiežius džiaugiasi šv. Metų malonėmis, kuriomis pasaulio katalikai parodė nuoširdžią pagarbą ir dėmesį, lankydami senąsias Romos bazilikas, pelnydami atlaidus ir reikšdami jautrios vienybės ryšius Apaštalų Sostui. Tačiau šį džiaugsmą temdo neramaus tautų gyvenimo ūkanos ir artėjanti karo grėsmė, šv. Tėvas, būdamas ištikimas savo pasirinktajam šūkiui "Opus iustitiae pax" (teisingumas kuria taiką), drąsiai pasmerkia daugelio peršamą ir siūlomą netikrąją taiką, "siekiančią ne žmonių vienybės, bet minių sukilimo Sostui. Tačiau šį džiaugsmą temdo neramaus tautų gyvenimo ūkanos ir artėjanti karo grėsmė, šv. Tėvas, būdamas ištikimas savo pasirinktajam šūkiui "Opus iustitiae pax" (teisingumas kuria taiką), drąsiai pasmerkia daugelio peršamą ir siūlomą netikrąją taiką, "siekiančią ne žmonių vienybės, bet minių sukilimo ir neramumų".
|
|
Parašė St. Barzdukas
|
Kas ji yra ir ko siekia
Lietuvių kalba yra mūsų tautos ilgų amžių ir daugybės kartų kūrybos vaisius. Ja reiškėsi ir tebesireiš-kia mūsų tautos dvasia su visais savo polėkiais ir siekimais. Ja mąstė, mylėjo, kentėjo, verkė ir džiaugėsi daugybė geriausių, tauriausių mūsų žmonių. Joje atsispindi ne tik tolimosios praeities ir gyvosios dabarties tautos gyvenimas, bet ja yra statomas ir tautos ateities rūmas. Todėl kiekvienas, kas tik vartoja, myli ir brangina savo gimtąją kalbą, jau savaime sutampa su savo tautine bendruomene, įsijungia į tautinės kultūros srovę ir tampa gyvas visos tautos gyvybe.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
VOKIETIJOS KELIAS Iš VARGO |
|
|
|
|
Parašė P. Daugintis, S. J.
|
Jei koks užsienietis, atvykęs Vokietijon, lankosi jos naujai atstatomuose miestuose, kurie buvo subombarduoti, ar pervažiuoja gausiai apšviestas, žmonių pilnas didžiąsias miestų gatves, tai susidaro įspūdį — vokiečiams puikiausiai einasi! Tikrai pokarinėje Vokietijoj yra daug kas nuveikta, atstatyta, nors dar daug dalykų ir neišspręstų problemų laukia savo eilės. Kokia yra tad tikroji Vokietijos ūkinė bei socialinė padėtis, ir kokie jos rūpesčiai?
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
