| |
|
|
1951 m. 3 kovas
|
RELIGIJA ASMENS IR TAUTŲ GYVENIME |
 |
 |
 |
|
Parašė Vysk. V. Padolskis
|
I. Religija — visuotinis reiškinys
Nors ir ne visos religijos savo turiniu yra vienodos vertes, bet nerasime tautos be religijos. Ji tiesiog neatskiriamai yra susijusi su tautų gyvenimu. Kur tik pažvelgsime, pagrinde visur rasime žmonėse tikėjimą į Dievą, Aukščiausią Būtybę, pasaulio Kūrėją ir Tvarkytoją, su kuriuo žmogus stengiasi palaikyti gerus bičiuliškus santykius ar kurio privengia, jį vadina savo Tėvu, jam stengiasi įsiteikti ar jį numaldyti aukomis ir maldomis.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Eilėraščiai iš rinkinio "Išduotas medis": |
|
|
|
|
Parašė Alfonsas Nyka-Niliūnas
|
 VAIKYSTĖS FRAGMENTAS
Aš atsimenu, kaip mes abu gulėjom
Lapų vitraže, lyg du spalvoti vabalai,
Ir su vėjais ėjome, spindėjome alėjom,
Kaip didžiuliai aukso gabalai,
Kol sapnuodami su vėjais susiliejom
Sodų ežero srovėj — ir taip
Mes, skambėdami kaip tie varpai, tylėjom
Atsišlieję prie ramaus alyvmedžio tvirtai.
Dar ilgai taip ėjome, skambėjome alėjom;
Durų rankena išgydėm sužeistus pirštus
Ir išbristi niekur iš namų nebegalėjom
Per auksinių lapų vandenis tirštus.
1949.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
MERKELIS GIEDRAITIS arba AMŽIŲ SĄVARTOJE LIETUVA DVIEJŲ |
|
|
|
|
Parašė ZENONAS IVINSKIS
|
Motto:
"... Siame dalyke (— tapdamas vyskupu) nieko daugiau netrokštu, kaip Dievo garbes ir naudos tai vyskupijai, kuriai, padedamas Dievo, kalbai (lietuvių), kuri man yra įgimta, ir kitomis išorinėmis priemonėmis, sieksiu ne žemiško labo ..."
Iš M. Giedraičio lotyniško laiško jėzuitų generolui (1575. VIII. 29), prašant jo kandidatūrą paremti Romos Kurijoje: Roma, Jėz. Arch.: Epist. Germ. t. 136, II, f. 357.
"Jei kartais jis (— Giedraitis) respublikos seime ir nedalyvaudavo, tai senatui ir karaliui prašant, savo nuomonę apie įvairius reikalus turėdavo raštu išdėstyti: tarsi tie senato nutarimai, kuriuose jo vardo nebūtų, tebūtų mažai autoritetingi. Taip visi įvertino jo protingą, nuomonę... Visą gyvenimą pamokslus mėgdavo sakyti žemaičių kalba. Apsirengime neieškojo keistumo ir tuštybės: jo kuklumas labiau mėgo paprastumą, negu puošnumą; kitiems malonus, sau gi griežtas..."
Iš Vilniaus Kolegijos-Akademijos geradarių lot. charakteristikos (prieš 1650 m.). Roma, Jėz. Arch.: Polon. t. 75, f. 305 v.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė Pr. Kozulis
|
Baisu iš tokio aukščio pulti,
nes dar tvirtai tikiu — ateisi tu.
Per upę permestas didžiulis tiltas
sujungia du krantu.
Ne nejutau, kaip ji atėjo:
tokia lengva jos eisena,
lyg rytmečio tylusis vejas,
pabudino mane.
Nesąmonė! — Tai sėlina ruduo pageltęs
ir šnera lapuose tamsus lietus.
žinau — jau niekados negrįši tu
atgal, kad ir nebūčiau nusikaltęs.
Nors tai labai gražus ir tvirtas tiltas,
bet... tiltas jungia tik krantus.
|
|
LITERATŪRINES KRITIKOS PRASME |
|
|
|
|
Parašė ANT. J ASM ANTAS
|
Savo metu Oscar Wilde kėlė klausimą, kokia yra meninės kritikos nauda, kodėl kūrėjas nėra paliekamas vienas su naujais savo pasauliais, kodėl jis yra nuolatos trukdomas gaižių kritikos balsų. Ir šis jo klausimas nebuvo be prasmes. Iš tikro, pasižvalgę po buvsi ir esanti mūsų recenzijų margumyną, po priešingas ir net prieštaraujančias jų išvadas, po jų drąsą vienokiais ar kitokiais sprendimais pažymėti senuosius ir naujuosius rašytojus, galėsime suprasti Wilde norą pasilikti toli nuo šūkaujančios kritikos ir užsisklęsti savame pasaulėlyje. Ir tai nėra jo tik vieno troškimas. Tai, turbūt, troškimas visų rašytojų, nes labai dažnai kritika elgiasi, kaip ana pamote, kuriai posūnis ir koją ne taip stato, ir šaukštą re taip laiko, ir pasisveikinti nemoka. Todėl kritikos prasmes problema yra ne tik teorinis reikalas. Tai literatūrines kasdienos problema. Tai rašytojo vertintojo ir visuomenes santykių problema.
1. Kritika rašytojo akivaizdoje
Ernest Heilo savo knygoje "Žmogus" kalba apie mažąją ir didžiąją kritiką. Mažoji kritika mėginanti atsistoti aukščiau už kūrėją, vertinti jį savais metodais, spausti jį į savas normas bei schemas ir tuo būdu jį nužudyti. Todėl jos vaidmuo esąs smukdantysis. Ji apreiškianti, Jakšto žodžiais tariant, siauraprotystę literatūros srityje. Jos įsigalėjimas esąs literatūrinio nuosmukio ženklas. Tuo tarpu didžioji kritika nusilenkianti kūrėjui. Ji priimanti jį atvira širdimi. Ji semianti literatūrines vertybes iš jo paties. Ji surandanti literatūrinę tiesą jame pačiame. Kiekvieno talento ar genijaus švystelėjimas keliąs jai džiaugsmo, ir ji rodanti šią šviesą visuomenei. Todėl jos vaidmuo esąs statomasis. Jos įsigalėjimas esąs literatūrinio žydėjimo metas. Pasistiebusi aukščiau už kūrėją, kritika virstanti maža. Nusilenkusi jam, ji tampanti didžia.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė Petras Babickas
|
(Iš spausdinamos knygos "Brazilija")
Vaikštau Paragvajaus pakrantėmis. Kokia rami atrodo šiandie ši plati upė, kurios kitame krante vos įžiūriu milžinišką karvių kaimenę. Matyti, ten esama geros fazendos. Piemenys, girdą žirgus aname krante, atrodo nedidesni už nykštį, tačiau girdžiu jų balsus ir šūkavimą.
Pasuku į mišką. Čia kadaise buvo daug stambių medžių, dabar tik atžalynas, gausiai ataustas krūmais, kartais labai dygiais. Nemaža vijoklių ir lijanų, įmantriai įsirangiusių į pat medžių viršūnes.
Matau iš toli aikštelę, kurios vidury dunkso tamsus namelis. Į kokį ūkį dabar čia mano pataikyta? Ne ūkis. Kapai. Nors čia amžino poilsio atgulusių yra nemažas būrys, tačiau nematau nė vieno kryželio aukštesnio kaip pora sprindžių. Argi taip kuklūs žmonės čia? Parašai visur prasideda vienodai: Aqui esta os ręstos mortaes . . . (Čia yra mirusio palaikai. ..)
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
HENRIKO RADAUSKO GRĮŽIMAS |
|
|
|
|
Parašė L. Miškinas
|
Mūsų literatūros kritikos, kaip ir pačios literatūros, savotiškos tragedijos šaknys glūdi fakte, kad jos nuo pat kūdikystės turėjo eiti sunkią baudžiavą tautinio renesanso kovose ir tuo pačiu neturėjo pakankamai laiko atsidėti specifinėms savo srities problemoms. Minėtoms kovoms pasibaigus ir prasidėjus laisvo gyvenimo epochai, ar tai iš per didelio uolumo, ar tai negalėdama užmiršti anų garbingų kovų dėl tautos egzistencijos, mūsų literatūra ir kritika nesugebėjo atsižadėti anai epochai būtino sąlygiškumo ir tolimesnėje savo veikloje naudojosi tais pačiais metodais. Kaip tik dėl to mūsų literatūros kritika nesugebėjo išbristi iš vaiko amžiaus ir dar šiandien privalo tęsti skurdžią neūžaugos egzistenciją.
Vertindama su didžiausiomis nuolaidomis, pripažindama tik už patriotizmą arba tariamą gilumą (Vydūną, M. Gustaitį), mūsų literatūros kritika, su negausiomis išimtimis, pavirto tuščiu plepėjimu arba motyvų registravimu (poezijoje) ir tipologine klasifikacija bei turinio atpasakojimu (beletristikoje), visiškai apleisdama esmines formos bei literatūrinės technikos problemas. Taigi, šių dienų kritikas stovi visiškoje tuštumoje. Būdamas, be to, dar ir nepageidaujamas elementas, literatūros priešas, gadinantis absoliutinės taikos mėgėjų nervus, jis stovi prieš sunkiai išsprendžiamą uždavinį — atstatyti sujauktą šios srities terminologiją, rekonstruoti sąvokų integralumą ir iš naujo įtikinti publiką. O tatai įmanoma bus atlikti tik per keletą ar keliolika įtempto darbo metų.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Krizė sovietinėj lietuvių literatūroje ir kritikoj |
|
|
|
|
Parašė J. Gintautas
|
Kas bent kiek pažįsta sovietinį gyvenimą, tas žino, kad jame vyrauja ir turi vyrauti herojinio optimizmo fasadas. Visur turi būti patosingai kalbama apie milžiniškus darbus, turi būti triukšmingai šūkaujama, plojama ir dėkojama už gerėjantį gyvenimą, už laimingą jaunystę arba laimingą senatvę. Asmeninis rūpestis, sielvartas ir mintys apie mirtį laikomos buržuaziniais reiškiniais. Pesimistinėms nuotaikoms ir mintims pasireikšti neleidžiama. Todėl ir sovietinė spauda, kalbėdama apie sovietinę tikrovę, stengiasi giedoti himnus, pūsti trimitais ir mušti būgnais, nors joj paprastai išimtį sudari rūstūs kritikus grūmojimai ir sa-vikritikos atgailaujantieji tonai.
|
|
Skaityti daugiau...
|
• Vasario 13 d. poetui Faustui Kiršai suėjo 60 metų. šitą sukaktį Bostono Rašytojų Klubas atžymėjo pobūviu ir įteikė poetui auksinę plunksną. F. K. redagavo: Sekmą ją Dieną, Dainavą, Barą, Pradus ir Žygius; išleido šias knygas: Verpetai (18), Aidų aidužiai (22), Suverstos vagos (27), Giesmės, Maldos ant akmens (36), Piligrimai (38), Ringaudo žygis ir Pelenai (30 ir 37), Tolumos (47), atiduoti spaudai šventieji akmenys (leidžia kun. M. P. Juras); vertė Kraševskio, Krasniskio, Dostojevskio, Tolstojaus, Heinės raštų, Maironio poemą Z nad Birtuy.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
LIETUVIŠKĄJĮ SMUIKO KONCERTĄ NAGRINĖJANT |
|
|
|
|
Parašė Izidorius Vasiliūnas
|
Muzikiniai straipsniai mūsų spaudoje sudaro gana sunkią problemą. Jei juos rašoma labai populiariai, tai sunku paliesti specialesnes muzikos sritis. Sunkesni straipsniai platesnes visuomenės nepageidaujami dėl jų specifinių išsireiškimų. Tuo būdu visa, kas muzikoje atsiekta aukštesnio, didesnio, techniškai labiau išplėtota, platesniu užsimojimu pažymėta, visa tai lieka lyg ir už visuomenės ribų. Nebent tai atžymima trumpomis bendromis frazėmis ir lyg kažką svetimo, nesuprantamo bei nepasiekiamo lengva širdimi paliekama garbingoje užuomaršoje.
|
|
Skaityti daugiau...
|
• Prof. K. V. Banaitis turi savo muzikos studiją Brooklyne. Pastaruoju laiku, remiamas mecenatų: kun. P. Juro ir Dr. S. Biežio, jis išleido net du (HI ir IV) harmonizuotų liaudies dainų sąsiuvinius.
• Vytauto Bacevičiaus 27-tas Muzikos Klubo koncertas įvyko vasario 10 d. Barbizon Salon de Musique salėje, New Yorke.
• Muz. V. Dapšys dirba Venecuelos simfoniniame orkestre ir radijofone.
• Muz. J. Kaseliūnas Brazilijoje groja Belo Horizonte radijofono orkestre ir rengia savo koncertus. |
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė Dr. Ign. Urbonas
|
Pereitų metų pabaigoje Goettinge-ne mirė vienas iš garsiųjų šių dienų Vokietijos filosofų — Nicolai Hartmann. Jis kartais populiariai buvo vadinamas: "trečiuoju (po Heideg-geric ir Jaspers'o) šių dienų Vokietijos filosofu." Reikia manyti, kad Hartmanno palikti filosofiniai veikalai jo vardą išneš už Vokietijos ribų j platesnį filisofijos pasaulį.
Jis gimė 1882 m. Rygoje. Gimnaziją baigė Petrapilyje. Studijavo Dorpato, Petrapilio ir Marburgo universitetuose. Profesoriavo 1922 Marburgo, 1925 — Koelno, 1931—1945 — Berlyno ir nuo 1945 — Gcettingeno universitetuose, kur profesoriaudamas ir mirė, sulaukęs 67 metų amžiaus.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė B. S.
|
Bertrand Russell, gavęs 1950 m. literatūros premiją, yra vienas iš žymesniųjų nelabai gausių anglosaksų filosofų tarpe. Gimęs 1872 m., jis kurį laiką daugiau domėjosi tiksliaisiais mokslais, ypač matematika. Prirašė gana daug ir apie viską: matematikos ir filosofijos santykius, pažinimo kritiką, bolševizmą, atomus, relatyvumo teoriją, religiją, vedybas, politiką ir demokratiją, auklėjimą ir kaip pasiekti laimės. O viena iš vėlesnių knygų yra — "Kodėl aš nesu krikščionis?"
Daugeliu atvejų jis pasižymėjo labai savotiškomis pažiūromis, kurias atkakliai gindavo. Per pirmą pasaulinį karą jis skelbė radikalų pacifizmą, už ką susikirto su Anglijos valdžia ir buvo uždarytas į kalėjimą. 1940 m. buvo priimtas į New Yorko City College dėstyti matematikos, bet kai jis čia bandė propaguoti bandomąsias vedybas, buvo iškelta byla teisme už nemoralumą, kurią jis pralaimėjo ir buvo atleistas. Kai neseniai vienas korespondentas paklausė Bertrand Russell apie tą nemalonų incidentą su New Yorko mokslo įstaiga, tas atsakė: "Aš ant nieko už tai nepykstu, aš tiktai įsiutęs ant Katalikų Bažnyčios".
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Didžiojo jubiliejaus ženkle |
|
|
|
|
Parašė T. L. Andriekus, O.F.M.
|
Jau antri metai, kai Katalikų Bažnyčioje jaučiama ypatinga dvasinio susitelkimo nuotaika, kurią sukėlė popiežiaus Pijaus XII paskelbtas didysis jubiliejus. Laikantis įvairiais nuostatais sankcionuoto papročio, tokios iškilmės nuo XV amžiaus pabaigos pasikartoja kas 25 metai. Bažnytinėje terminologijoje tai vadinama dar eiliniu jubiliejumi, kuris nuo specialiojo skiriasi tuo, kad yra susijęs su periodiškais laiko tarpsniais. Specialusis jubiliejus, pasitaikius tinkamai progai, skelbiamas neatsižvelgiant į lygius metų padalinimus.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
KULTŪROS FONDO BELAUKIANT |
|
|
|
|
Parašė Juozas Alaušius
|
Kultūros Fondas — sena mūsų kultūrininkų svajonė. Buvo dedamos pastangos šiai svajonei realizuoti dar nepriklausomybės metais. Bet atsidaužė šios pastangos į biurokratinį nerūpestingumą ir tautinį aklumą tų pačių, kurie spekuliavo patriotizmo monopoliu. Rašytojai ėmėsi iniciatyvos suorganizuoti Kultūros Fondui tremtyje, Vokietijoje. Buvo sudarytas net organizacinis Kultūros Fondo branduolys. Bet dėl aiškių priežasčių praktinė veikla negalėjo būti išvystyta. Nors rašytojai, šalia kitų kultūrininkų, ir reikalingi Kultūros Fondo, bet aišku, kad jam atramą gali sudaryti tik visa lietuviškoji bendruomenė, o ne vieni patys kultūrininkai. Kol užtat nebus suorganizuota Pasaulio Lietuvių Bendruomenė, tol ir Kultūros Fondas liks tik svajonė. Graži, bet skaudi svajonė.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė Mykolas Gilius
|
Šiandieninis Berlynas yra tarytum sala raudonųjų jūroje. Pats miestas padalintas į dvi dali: vakarų Berlynas turi apie 2,3 mil. gyventojų, kurių tarpe apie 10 lietuvių; rytų Berlynas, komunistų administruojamas, turi 1,4 mil. gyventojų. Į Berlyną keliauti tenka lėktuvu, nes Vakarų valstybių piliečiai beveik negauna vizų keliauti per sovietų zoną, arba ..demokratinę" komunistinę vokiečių respubliką. Oro keliu taip pat nejauku, nes jauties tarsi skrisdamas per bedugnę.
|
|
Skaityti daugiau...
|
• Dail. Telesforas Valius baigė Vytauto Didžiojo portretą, kuris bus atskirai išleistas. Dailininkas pakviestas dalyvauti Kanados apžvalginėje meno parodoje.
• Dai. P. Puzinas, gyvenąs Los Angeles, gavo miesto komisijos skiriamą medalį "Popular Award-Painting 6th Annual Exibit, City of Los Angeles 1950". Tokį medalį kasmet teduoda tik vieną. Dailininkas artimiausioje ateityje dalyvauja net keturiose parodose.
• Dail. Tamošaičių studija perkelta į lietuvišką kaimą R. R. 1. Kingston, Ont. Studijoje veikia audimo, metalo ir odos skyriai.
• Dail. J. Pautienius vasario 24— 25 d Cicero, 111., surengė savo darbų parodą, kurioje buvo išstatyta 30 5v" irių kūrinių.
• Dail. Antanas Melnikas ir jo žmona Glorija Detroite sausio 28 — vasario 25 d. surengė savo darbų paroda. Buvo išstatyta tapybos ir skulptūros (žmonos) kūriniai. Dailininkas mokslus baigė Romoje, kur praeitų metų pavasarį taip pat turėjo savo parodą.
• Simo Velbasio baleto studija pirma kartą viešai pasirodė Chicagoje vasario 3 d., duodama baleto koncertą.
o Baletmeisteris E. Bandzevičius dirba Larymorre, Texas, baleto mokykloje kaip instruktorius.
• Lietuvių Dramos Teatras Kanadoje vasario 3 d. dalyvavo spaudos baliuje, kur suvaidino A. Gustaičio komediją — "Šilkiniai pančiai".
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
AIDAI" SKIRIA LITERATŪROS PREMIJĄ |
|
|
|
Mėnesinis kultūros žurnalas "Aidai", leidžiamas TT. Pranciškonų, pamečiui skirs po vieną $500.00 premiją už premijos komisijos geriausiu pripažintą grožines literatūros ir mokslo veikalą. Šiuo skelbiamos jos taisykite pirmiesiems metams:
1. 1951 metais pirmą kartą premija bus skiriama už grožinę literatūrą: poeziją, noveles, apysakas, romaną ar dramą.
2. Už premijos komisijos geriausiu pripažintą veikalą skiriama premija nebus skaldoma tarp atskirų autorių.
3. Premijos komisija vertins 1950—1951 m. pasirodžiusius viešumon grožinės literatūros kūrinius ir tais metais parašytus, bet dėl dabartinių sąlygų negalėjusius būti išspausdintais kūrinius tų autorių, kurie juos prisius komisijai.
|
|
Skaityti daugiau...
|
Vyriausias Redaktorius — Antanas Vaičiulaitis
Redakcinis Kolektyvas: Dr. J. Aistis-Aleksandravičius, T. Dr. L. Andriekus, O.F.M., Bern. Brazdžionis, J. Girnius, Dr. J. Grinius, T. Dr. B. Grauslys, O.F.M, Dr. K. Pakštas, Dr. A. Kučas, J. Pažemec-kas, Dr. A. sapoka, Br. Stoökus, T. J. Vaškys, O.F.M.
Meninė Priežiūra — Telesforas Valius
Leidžia — Tėvai Pranciškonai Redakcijos Adresas: Ant. Vaičiulaitis,
2087 N. Main Ave., Scranton 8, Pa. Administracijas Adresas: AIDAI, Kennebunk Port, Maine
|
|
Prenumeratoriams - Viršelis |
|
|
|
AIDAI— MOKSLO, LITERATŪROS, MENO IR VISUOMENINIO GYVENIMO MĖNESINIS ILIUSTRUOTAS ŽURNALAS
Mūsų platinimo vajus tegu nesibaigia. Tegu mūsų žurnalas pasiekia kiekvieną lietuvį inteligentą, kuris sielojasi tautines gyvybes išlaikymu, lietuviškąja kultūrine kūryba, Lietuvos Nepriklausomybes atgavimu.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
