|
|
1951 m. 5 gegužė
Parašė DR. A. BALTINIS
|
1. Žmogaus egzistencija — rūpestis M. Heideggeris, nagrinėdamas žmogaus būseną pasauly, išveda, kad žmogus egzistuoja rūpindamasis ir kad rūpestis yra jo pagrindinė egzistencinė nuotaika. Nuomonės skiriasi, ar rūpestis išsemia visą žmogaus buvimą, ar jis yra esminė ontologinė žmogaus egzistencijos apraiška, o ne reliatyvus tam tikros epochos reiškinys, daugiau laikina žmogaus dvasios būsena. Bet nors rūpestis ir neišsemtų viso žmogaus egzistencinio turinio, tačiau jis bus visada būdingas žmogui. Žmogus nuo neatmenamų amžių rūpinasi savimi, nes gamta jam nieko paruošto neduoda, jis turi pats sau užsitikrinti egzistenciją. Visa mūsų kultūra, menas, mokslas, technika yra iš dalies šito rūpesčio savimi objektyvi išraiška. |
Skaityti daugiau...
|
Parašė A. VAIČIULAITIS
|
Toli kalnu viršūnėje veidai
Uoliniai stovi. Juos gamta sukrovė
Iš akmenų. Nesiekia jų aidai
Nei girių giesmės, nei upelių srovės.
Išsiilgę žiūri į rytų kraštus,
Kur saulė keldamosi žaižaruoja,
Jų skruostus nuplieskia — kantrius, gerus,
O skardžiuos vėjai lėkdami dainuoja.
Nors Tu mirei, bet man gražiau švieti
Neg užburti gūdžių kalnynų seniai.
O tavo žodžių skiemenys šventi,
Lyg vėversiai, ties manimi plevena.
Aplink nutviskusi, skaidri erdvė —
Ir motinos tylių akių gerumas.
Dauson iškelta, kaip šventa giesmė,
Stebi iš saulės mėlynųjų rūmų.
|
Parašė P. GAUČYS
|
Gabriela Mistral yra pirmoji Pietų Amerikos ir penktoji pasaulio moteris, gavusi Nobelio literatūros premiją. Tai atsitiko 1946 metais. Ligi to laiko ji buvo mažai težinoma už Pietų Amerikos ribų. Šiandien meno pasaulis ją vertina, kaip vieną pačių gryniausių ir tikriausių lyrinių šaltinių, ištryškusių mūsų dienomis. Garsusis prancūzų poetas Paul Valery rašo, kad jos kūryba yra "stebinanti, kaip mus nustebina gamta, kada ji mums parodo gebanti sukurti daugiau būties tipų ir vertybių, negu kad mes vaizdavomės". Toliau jis kalba apie ypatingą šios poezijos grožį ir švelnumą, kuris primena "pačius prakilniausius pasaulio dalykus". Taip byloja didysis prancūzų poezijos ir prozos meisteris, visai kitokių intelektualinių polinkių žmogus, gyvenęs kitokiame idėjų ir jausmų pasaulyje, negu Gabriela Mistral. Užtai jo žodis apie šią poetę juo įdomesnis ir tikresnis, nes jis ateina iš objektyvesnio taško. Ir mes susidomėję klausiame: kas toji Gabriela Mistral ir kokią dainą ji mums dainuoja? |
Skaityti daugiau...
|
Parašė GABRIELA MISTRAL
|
NOKTURNAS Tėve mūsų, kurs esi danguje, kodėl apleidai mane! Tu, kurs vaisių vasario globoji, kai jį rubino dengia žaizda — mano pervertai širdžiai kraujuojant, nebenori pažvelgt į mane! Tu supi tamsią vynuogių kekę, kai į vyną ją sunkti liepi ir šakas topolių, apjuosęs dvelkimu švelnaus vėjo, gaubi — o nenori krūtinės prigniaužti man juodosios mirties naktimi! Pakeliuos gėriau vėjo kvapnumą ir žiedus violečių mačiau, ir nuleidau akis, nes matyt nenorėjau nei balandžio nei sausio daugiau. |
Skaityti daugiau...
|
MERKELIS GIEDRAITIS arba LIETUVA DVIEJŲ AMŽIŲ SĄVARTOJE |
|
|
|
Parašė ZENONAS IVINSKIS
|
IV. Dramatiškos varžybos dėl Medininkų vyskupijos мотто: "Garbingasis Tėve Kristuje, priderėtų per Jo šventenybę (= popiežių) sugėdinti tų, kuris pradėtų žygį prieš jų (lietuvių) Senato ir diduomenės teises ir laisvę, kas šiuo atveju ne tik kad nepadidintų paklusnumo Šv. Sostui, o netgi skaudžiai pakenktų Apaštalų Sosto vardui ir autoritetui, prasidėtų iš to daug kitokių blogybių, ir tokiame sąmyšyje tik žalos atneštų ir Bažnyčiai, ir kataliku tikėjimui, jau pradedančiam čia atgimti." Iš Jėz. Varševickio laiško (1575. VII. 28) savo generolui į Romą (Epist. Germ. t. 136; II, 356 r). "Paminėtina ir tai, kad jis (Giedr.) gerai moka žemaičių kalbą, o tai irgi reikšminga savybe, mat, padės geriau bendrauti su žmonėmis ir juos mokyti. Be to, ji naudinga klausant išpažinčių ir išrišant tikinčiuosius iš tų nuodėmių, kurios vyskupo valdžiai yra paliktos . . ." Iš Vilniaus vysk. V. Protasevičiaus laiško 1575. VII. 22. popiežiui (Nun. Pol. 8, 289 rv). |
Skaityti daugiau...
|
ARNOLD J. TOYNBEE IR JO KULTŪROS TEORIJOS |
|
|
|
Parašė B. STOČKUS
|
Šiame krašte ir Anglijoj Arnold J. Toynbee laikomas tikrai žymiu rašytoju bei filosofu, o jo knyga — "Istorijos studija" — dar ir šiandien priklauso prie plačiausiai diskutuojamų veikalų. Kažin kas net išdrįso gretinti Arnold J. Toynbee vardą su Biblija, Homeru, Dante, Goethe, vadinti jį vienu iš didžiųjų šiandieninio žmogaus idėjinių vadų. Po susižavėjimo, kurį prieš kelerius metus sukėlė šio Oksfordo profesoriaus istorijos bei kultūros kilmės teorijos, po gyvų diskusijų, pradedant anglų studentais, baigiant visų kraštų mokslo žmonėmis, šiandien jis sutinkamas su daug didesne kritika negu pradžioj. Tačiau daugelis jo idėjų laikomos reikšmingomis ir dabar. Jo vardas liekasi vienas iš žymiųjų mokslo pasauly. Jo kultūros kilimo ir smukimo analizė, paremta išsamiais pavyzdžiais (jie pilnai dėstomi jo 6 tomų veikale, daug siauriau jo sutrumpintoj versijoj), yra labai originali ir daug ką nušviečianti. Jo idėjos turi reikšmės ir dabarties istorijos vyksmui nagrinėti. Jis kalba, sakytume, mūsų dienų gyvenimui. Tame glūdi jo populiarumas, |
Skaityti daugiau...
|
Parašė J. AUGUSTAITYTĖ - VAIČIŪNIENE
|
NAKTIS Iš krašto fioletinio žvaigždėto Blakstienoms kvepiančioms užleidusi akis, Ateina kaimo vieškeliu iš lėto Mirtingo veido moteris. Sugriūva žeme po jos kojų, Nejunta šunes ir nepastebi vaikai . .. Nuskendę dienos bokštais stoja, Nuvytusių svajonių nekelia laukai. Nieks jos paklausti neišdrįsta, Kur šviesą paslėpė, kančių gylius. Kai rytas, aukso kamanoms žvangėdams grįžta, Įsiauna j jos paliktus sidabro batelius. |
Skaityti daugiau...
|
Parašė P. STELINGIS
|
PAUKŠČIŲ SUGRĮŽIMAS Grįžta paukščiai į namus, Grįžta iš visų šalių: Virš Italijos ir Adrijos bangų, Nuo Viduržemio ir Afrikos krašty, Karšto Nilo degančių krantų Plūsta naktį dienomis — Skamba žemė jųjų dainomis. Grįžta paukščiai, paukščiai grįžta į namus! Nuo sparnų užtemsta net dangus. Suka, sveikina ratu gandrai, žarsto nuo dangaus žvaigždes sparnais Ir linksmi klegena Virš gimtinės žemės. |
Skaityti daugiau...
|
PRIEŠVAKARIETINĖ DVASIA DABARTINĖJE SOVIETŲ LITERATŪROJE |
|
|
|
Parašė A. R.
|
Sovietų literatūroje visados būta stipraus nusistatymo prieš Vakarus. Jau 1934 m. pirmajame sovietų rašytojų kongrese ždanovas ir Radekas įspėjo atstovus neflirtuoti su Prous-tu ir Joyce. Tačiau Radeko žodžiai atrodo bemaž švelnūs, kai šiandien juos perskaitai. Jis net tiek nusileido ir sutiko, kad Joyce gal esąs didelis rašytojas, o rusų beletristų jis nekaltino "vergavimu Vakarams" ir "batų laižymu". Šie išsireiškimai nūn kasdien skamba sovietų spaudoje. Tiesiog pamišimas prieš Vakarus sovietų literatūroje itin įsigalėjo nuo 1946 m. rugsėjį mėnesio, kada A. Ždanovas "išvalė" rašytojus. Tai šiandien atrodo kaip svarbiausias sovietines literatūros bruožas 1947— 1948 m. Vargiai berasi sovietuose kurį literatūros laikraštį ar oficiozo "Literaturnaja Gazeta" numerį, kuriame nebūtų straipsnio, nukreipto prieš Vakarus. Beveik neįmanomas sovietinis romanas iš 1947—1948 m., jeigu jis riebus pasūdytas priešvaka-rietiškumu. Kai kurie šios akcijos įvykiai, liečia apskritai visą kultūrinį gyvenimą, yra atkreipę ir platesnio pasaulio dėmesį, pav., garsių kompozitorių "valymas" ar biologų ginčai, betgi esama ir kitų faktų, svetur bemaž negirdėtų. |
Skaityti daugiau...
|
PASTABOS LITERATŪRINĖS POLEMIKOS KLAUSIMU |
|
|
|
Parašė Julius Banaitis
|
Labai dažnai mūsų spaudoie linksniuojama vadinamoji "grafomanijos problema" ryškiau iškilo tik Vokietijoje, vadinasi, tremty. Normaliais laikais ši problema nebuvo tokia aktuali, nors grafomanų tikrai nebuvo mažiau. Tik emigracijoje, išnaudodami viešojo kultūrinio gyvenimo organizmo sutrikimą, grafomanai iškilo į paviršių, ypač periodinėje spaudoje. Rašytojų Draugijos visuotinio suvažiavimo metu Augsburge nemažas šio rango "rašytojų" skaičius mėgino savo padėtį legalizuoti, įstodami į minėtą Draugiją. Deja, jiems ten nevisai pavyko. Padavusiems prašymus kandidatams, balsavimo procedūros metu išėjus iš salės, vienas žinomas mūsų humoristas su šypsena siūlė balsuoti "už", nes priešingu atveju pakilsiančios visuotinio vartojimo reikmenų (spekuliacijos objektų) kainos, tuo netiesiogine forma ragindamas neįsileisti šios rūšies "kūrėjų" savo tarpan. Tačiau buvo ir kitokių nuomonių.
|
Skaityti daugiau...
|
Parašė Alg. M.
|
"Literatūros" metraštis, paruoštas ir išleistas Chicagos Lietuvių Literatūros Draugijos, iš kitų šios rūšies leidinių išsiskiria pirmiausia tuo, kae1 jis neturi specialios paskirties, ryškiai neatstovauja jokios pasaulėžiūros ir neskelbia kokių nors aiškiai apibrėžtų literatūrinių ar socialinių idėjų. Tatai geriausiai patvirtina ir autorių sąrašas, kuriame matome įvairių pasaulėžiūrų atstovus. Nuo to, žinoma, savotiškai nukenčia leidinio vieningumas, ir atrodo, lyg tai būtų visiškai atsitiktinai sujungtų vienon knygon straipsnių rinkinys. Tačiau, antra vertus, iš to metraštis nemaža ir laimi, nes uniformizmas spėjo visiems įgristi.
Metraštis skirstytinas į dvi dalis: literatūrinę ir mokslinę. Literatūrinėje dalyje poezijos duoda S. Pipiraitė, Kastytis Gliaudą, Vytautas Mačernis ir K. Jakūbėnas. Prozininkus čia atstovauja: Mikas Šileikis, J. Jazminas ir Aloyzas Baronas. Poezija, išskyrus Vytautą Mačernį, kurio čia dedami dalykai irgi nestiprūs, yra laikraštinio lygio. Trumpai tariant, visa "Literatūros" poezija silpnoka. Pro tradicines banalybes labai retai kur prasimuša autentiškos poezijos kibirkštis.
|
Skaityti daugiau...
|
M. Gudelis, LIETUVIAI GYNĖ SAVO MIŠKUS |
|
|
|
Parašė A. K.
|
1905-6 m. kovų vaizdai. 302 pusi. Lithuanian Books, Chicago, 111. 1950 m. leidinys, spausdintas Meksikos Mieste.
šioj knygoje autorius pasakoja ūkininko senio Gegužio atsiminimus apie Marijampolės girias. Pradžioje randame, kaip autorius Gegužio pasakojimus 1923 m. užrašė ir kaip šie atsiminimai dabar spausdinami. Stilių ir kalbos dalykus autorius palikęs kaip jam buvo papasakota ir jo užrašyta, — vadinasi, prisilaikyta originalios kaimiečio kalbos bei jo vaizdavimo būdo. Toliau eina pats pasakojimas, apimąs gana trumpą laikotarpį 1905 metų įvykių šviesoje, čia susipažįstam su girių grožiu, jų gyvenimu ir balsais, kurie nesiliauja net tyliausią dieną. Miškas yra tapęs pagiriuose gyvenantiems ūkininkams kasdienine būtinybe. Dėl to, kai rusų administracija skyrė daugiausia rusus eigulius ir aukštesniuosius girių tarnautojus ir kai šie pradėjo ūkininkus persekioti už norą pasimalkauti, prasidėjo ūkininko kova su miškų sargais.
|
Skaityti daugiau...
|
S. Sužiedėlis: JĖZAUS NUKRYŽIUOTOJO SESERŲ KONGREGACIJA |
|
|
|
Parašė Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.
|
S. Sužiedėlis: JĖZAUS NUKRYŽIUOTOJO SESERŲ KONGREGACIJA, So. Boston 1950, psl. 303.
Praeitų metų gale negausių lietuviškų leidinių vitrinoje pasirodė Simo Sužiedėlio parašyta Nukryžiuoto-tojo Jėzaus Seserų Kongregacijos istorija. Išleista ji dvidešimt penkerių metų vienuolijos sukakčiai paminėti. Joje gausu iliustracijų. Viršelis pieštas dailininko Jono Steponavičiaus, o tekstas papuoštas vienuolijos geradarių ir seselių veiklos paveikslais. Be pačios istorijos, rimtai su šilta meile vienuolijai parašytos, gausu, kaip paprastai populiariniuose jubiliejiniuose leidiniuose, sveikinimų ir linkėjimų. Mums, lietuviams, ypatingai į akis krenta prelato M. Krupavičiaus laiškas, kuriame jis išdėsto svetur gimusiems tėvynes meilės sampratą ir iškelia seselių lietuviškumą.
|
Skaityti daugiau...
|
Petronėlė Orintaitė: ŠULINYS SODYBOJ. Lyrika, Chicago 1950. 96 p.
Genevieve-lrene Židonis: O. V. DE L. MILOSZ. Olivier Perrin Editeur. Paris. 293 p.
J. Daumantas: PARTIZANAI Už GELEŽINĖS UŽDANGOS. Išleido Lietuvių Katalikų Spaudos Draugija Nr. 5. Chicago, 1950. 398 p.
|
Skaityti daugiau...
|
MUZIKINIO AUKLĖJIMO REIKŠMĖ |
|
|
|
Parašė EI. Vasyliūnienė
|
Ne visi vienodai domisi muzikos menu plačia to žodžio prasme: daina, opera, simfonija, instrumentali-ne muzika. Tik nedidelis žmonių skaičius lanko rimtus koncertus ir mielai klausosi rimtos muzikos. Muzika nėra vienodai suprantama: jei paprasta ir nesudėtinga dainos forma daugumo yra mielai išgyvenama, tai sudėtingesnės muzikinės formos ne visiems yra aiškios ir malonios ausiai. Daugumas mūsų inteligentų, kuriems prieinama rimta knyga, rodo lyg savotišką atrofiją muzikinės kultūros atžvilgiu. Dažnai į muziką žiūrima, kaip į pramogą. Tik vadinamoji lengvoji muzika toleruojama. Bacho, Haendelio, Beethoveno, Musorgskio ir kitų genialių kompozitorių vardai sukelia nuobodulį. Atrodo, kad tam tikra kultūrinio gyvenimo sritis yra išbraukiama iš dvasinio horizonto.
Ši problema yra gilesnė ir nėra lengvai sprendžiama. Atbukimas muzikos atžvilgiu, savotiška atrofija turi gilias šaknis, remiasi muzikiniu auklėjimu, o tiksliau — to auklėjimo netikslumu. Vaikystės periode, kai vystosi vaiko fizinės ypatybės ir psichinės galios, auga ir klausa, muzikos supratimas ir skonis.
|
Skaityti daugiau...
|
VATIKANO SANTARYBA PRISIMINUS |
|
|
|
Parašė M. Matukas
|
Vatikano Santarybos pagrindinis klausimas buvo šis: ar popiežius, be Bažnyčios pritarimo, t. y., be visuotinio susirinkimo, yra neklaidingas? ši mintis jau buvo teigiamai besiplėtojanti 12-13 Šimtmety, bet dėl iškilusių konciliarinių idėjų ir bažnytinio nacionalizmo, kurs ypatingai pasireiškė galikanizme, klausimas buvo atidėtas į šalį ir dėl panašių priežasčių jis nebuvo atnaujintas net Tridento Santaryboj. Bet teologiios mokslas jau seniai buvo palankus popiežiaus neklaidingumo idėjai; o bažnytinių teisių kodeksas irgi turėjo šia išraišką.
Vatikano Santaryba buvo pradėta 1869 m. gruodžio 8 d., bet popiežiaus neklaidingumo dogma buvo priimta tik 1870 m. liepos 18 d. iškilmingame posėdyje, dalyvaujant pačiam popiežiui. Iš 535 susirinkimo dalyvių, turinčių teisę balsuoti, visi pasisakė "taip", išskyrus 2, bet ir pastarieji po nutarimo priėmė šią tiesą.
|
Skaityti daugiau...
|
Gilinamos šv. Rašto studijos. Šv. Sosto oficijozas "Actą Apostolicae Sedis" 42 (1950) paskelbė Popiežiškosios šv. Rašto Studijų Komisijos instrukciją apie gilesnį ir nuodugnesnį šv. Rašto dėstymą ir studijas teologijos mokslų įstaigose. Instrukcija, nurodžiusi įkvėptojo Dievo žodžio svarbą ir reikšmę tikinčiųjų gyvenime, nustato aiškias gaires šv. Rašto studijų plane, ypač iškelia reikalą kruopščiai paruošti specialistų įkvėptajam žodžiui išaiškinti, perteikti kitiems jo tikrąją prasmę, atskleidžiančią visiems jo gilią mintį, knygų autorių siektąsias idėjas.
|
Skaityti daugiau...
|
PASKUTINIS AUŠRININKAS IR JO VAIDMUO MŪSŲ TAUTOJE |
|
|
|
Parašė V. Čižiūnas
|
Kai giedame mūsų tautos himno žodžius "iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia", dažnai galvojame apie tą praeitį, kuri yra toli nuo mūsų šimtmečių glūdumoje likusi. Tuo atveju mokytis ir stiprybes sau semtis esame linkę iš laikų, kada turėjome galingą, valdovų-dinastų sukurtą valstybę ir buvome, Silvestro Valiūno žodžiais tariant, "ponais ir gudų ir prūsų". Vertinant iš esmes šitokį mūsų linkimą į tolimosios praeities garbinimą, tenka jį psichologiškai pateisinti, tačiau ir griežtai patiems sau papriekaištauti. Gėrėtis didžiųjų Lietuvos kunigaikščių kovų ir politikos vaisiumi — XIV— XV šimtmečių Lietuva ir jos praeities romantika — ir manyti, kad vėlesnioji Lietuva, palaipsniui netekdama savarankiškumo, neteko ir istorines reikšmes palikuonims, yra klaidinga ir netgi žalinga. Klaidinga yra dėl to, kad mūsų tautos istorija be jokio pagrindo trumpinama, nors ji niekuomet nebuvo nutrūkusi su bet kuria "juodąja" mūsų praeities data; žalinga yra del to, kad labiausiai pamokomi reiškiniai, vykę tamsiausiais ir sunkiausiais mūsų tautos gyvenimo laikotarpiais, lieka už mūsų dėmesio ribų, o anie testamentiniai Kudirkos žodžiai tautos himne lieka be praktiško pritaikymo. |
Skaityti daugiau...
|
APIE KARĄ IK TAIKĄ SU KOMUNIZMU |
|
|
|
Parašė Dr. J. Gintautas
|
Ar galima norėti karo ir jį ruošti? Ne! atsakys kiekvienas krikščionis. Negalima nei karo norėti, nei karo ruošti, nes karas yra viena didžiausių viešųjų blogybių, viena žmonijos rykščių, kuri naikina ne tik žmonių gyvybes ir sveikatą, bet atneša su savim kitokio įvairiausio blogio. Negalima karo ruošti ir jo norėti net tada, kai net būtume tikri, kad po jo pakils bendra žmonių gerove, pakils menas ir mokslas ir net (prileiskime) žmonių dorove. Net šitais motyvais negalima karo norėti, nes geram tikslui pasiekti negalima vartoti blogų priemonių, šitoks bendras principas visiems krikščionims atrodo aiškus.
Bet jeigu paklausime konkrečiau: ar galima norėti karo ir jį ruošti prieš komunistinę Sovietų Sąjungą, kuri yra pavergusi daugybę tautų ir milijonus žmonių? Atrodo, kad į šitą klausimą vienodo atsakymo iš karto negausime. Vieni atsakys, kad ir prieš Sovietų S-gą negalima ruošti ir norėti karo, nors jis išvaduotų milijonus pavergtųjų, nes karas yra blogybė, o blogos priemonės neleistinos net geriausiam tikslui pasiekti. Tačiau, be abejonės, yra daug kitų žmonių, kurie su šitokiu atsakymu nesutiks. Ypač su juo nesutiks milijonai Sovietų S-gos ir jos sąjungininkų pavergtų žmonių, kurie ne tik nori karo, bet kartais net maldose jo melste meldžia, kaip išganymo. Argi kiti žmonės, kurie Sovietų S-goj kenčiantiems ir mirštantiems užjaučia ir nori juos karu išvaduoti, klysta ir nusideda? Argi tie milijonai, kurie Sovietų Sąjungoj kenčia dvasios ir kūno vergiją, drauge su jiems užjaučiančiais laisvaisiais taip skaudžiai klystų, arba turėtų taip baisiai iškreiptas sąžines? Atrodo, kad taip negalėtų būti, bet vis dėlto karo negalima nei norėti, nei jo ruošti, — atsakys kiti.
|
Skaityti daugiau...
|
AIDAI" SKIRIA LITERATŪROS PREMIJĄ |
|
|
|
Mėnesinis kultūros žurnalas "Aidai", leidžiamas TT. Pranciškonų, pamečiui skirs po vieną 9500.00 premiją ai premijos komisijos geriausiu pripažintą grožinės literatūros ir mokslo veikalą. Šiuo skelbiamos jos taisykles pirmiesiems metams:
1. 1951 metais pirmą kartą premija bus skiriama už grožinę literatūrą: poeziją, noveles, apysakas, romaną ar dramą.
2. Už premijos komisijos geriausiu pripažintą veikalą skiriama premija nebus skaldoma tarp atskirų autorių.
3. Premijos komisija vertins 1950—1951 m. pasirodžiusius viešumon grožines literatūros kūrinius ir tais metais parašytus, bet dėl dabartinių sąlygų negalėjusius būti išspausdintais kūrinius tų autorių, kurie juos prisius komisijai. |
Skaityti daugiau...
|
Vyriausias Redaktorius — Antanas Vaičiulaitis
Redakcinis Kolektyvas: Dr. J. Aistis-Aleksandravičius, T. Dr. L. Andriekus, O.F.M., Bern. Brazdžionis, J. Girnius, Dr. J. Grinius, T. Dr. B. Grauslys, O.F.M., Dr. K. Pakštas, Dr. A. Kučas, J. Pažcmec-kas, Dr. A. Šapoka, Br. Stočkus, T. J. Vaškys, O.F.M.
Meninė Priežiūra — Telesforas Valius
Leidžia — Tėvai Pranciškonai
Redakcijos Adresas: Ant. Vaičiulaitis, 2087 N. Main Ave., Scranton 8, Pa.
Administracijos Adresas: AIDAI, Kennebunk Port, Maine
|
|
|
|
|
|