| |
|
|
1967 m. 2 vasaris
Minint Lietuvos Nepriklausomybės šventę, kaip ir kiekvieną kitą sukaktį, mintis lengvai klysta praeitin. Sukaktys minimos kaip tik praeities aktams pagerbti ir praeities įvykiams prisiminti.
Kitomis sąlygomis pagarbaus žvilgsnio praeitin pakaktų. Tačiau Nepriklausomybės šventėje negalint nepriklausomybe pasidžiaugti, tenka žvilgsnį kreipti plačiau ir kiek praktiškiau — į šio laiko pasaulį, kurio vyksme slypi Nepriklausomos Lietuvos viltis.
Žvelgiant į pasaulio įvykius ir nuotaikas iš šios vietos ir šio laiko, galima jame matyti du aspektus.
Iš vienos pusės, galime rasti ir pagrįstai sakyti, kad pasaulio stovis niekuo kitoks, koks jis buvo tada, kai mūsų kraštas buvo pavergtas. Visa eilė valstybių, ir mūsų Lietuva, kaip buvo, taip liko nelaisvėje. Plotai už geležinės uždangos nesumažėjo — anaiptol, komunizmo kėslai užvaldyti pasaulį tebevykdomi nemažesne sparta visuose pasaulio kampuose, — smurtu, jėga, ir teroru, kur be to neapsieinama; išnaudojimu civilinių neramumų, neturto, politinių trinčių, kur to pakanka. Tokios pačios diktatūros valdžiose, toks pats persekiojimas ir panieka religijai, tokia pati leninizmo gairių nesąmonė mene, literatūroj. Iš tiesų yra pasaulyje daug blogybių, bet nieko dar istorijoj nėra buvę ir nieko dabar nėra, kas būtų taip sistematingai, neatlaidžiai pikto, taip žiauriai ir visuotinai žmoniją palietusio, kaip komunizmas. Kas ką besakytų apie komunizmą kaip teoriją, praktikoje komunizmas yra žmogaus išniekinimas, tesilaikąs jėga, įbaiminimu, slaptumu, ignorancija.
Šitaip žvelgiant į pasaulio stovį ir gyvai gyvenant mūsų tautos išniekinimą, nenuostabu, kad mūsuose tebėra kietas, neatlaidus, principinis, žūtbūtinis nusistatymas: komunizmas tegali būti nugalėtas, tegali būti išnaikintas, tegali būti nugrumtas — ir tai be kompromisų, be derybų, be nuolaidų. Derėtis ar ieškoti bendrų interesų būtų, mums rodos, tolygu ieškoti bendrų interesų su vagim ar plėšiku — kiekviena nuolaida būtų doros, teisingumo išdavimas. Mes norime ir siekiame visiškos laisvės ir pilnos teisybės.
|
|
Skaityti daugiau...
|
 NADRUVOS KRIVIS
1235
Kad jūs girdėtumėt,
Kaip tyliai kužda vėlės
Naktim prie mano romuvos
Iš medžio aprasojusių šakų! —
Nesykį jau šaukiau lakštingalom:
Nutilkite!
Bijau,
Gal nenugirstu kokio žodžio,
Tyram giesmių šaltiniui trykštant iš nakties.
Nubus aušra,
Nutils lakštingalos,
O man vienam teks viską išgiedot,
Ką prikuždėjo dvasios
Apie žygius ir pergales.
Aš pats stebiuos,
Kad, silpstant nuo senatvės klausai,
Vėlių balsus aiškiau girdžiu.
Čia kartais, lyg užtvinus Vyslos upė, liejasi
Į dausą nukeliavusiųjų krivių, rikių, karžygių kalba,
Ir aš meldžiu Ilgiau miegot aušras.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
MŪSŲ PAREIGOS PERSEKIOJAMAI LIETUVAI |
 |
 |
 |
Mūsuose gan dažnai pasitaiko nevienodo Lietuvoje vykstančių persekiojimų vertinimo ir skirtingo lietuviškosios išeivijos uždavinių supratimo. Vieniems atrodo, kad skaudi mūsų tautos dabartis tėra bausmė už praeities nusikaltimus. Kiti mano, jog tremtyje Lietuvos neatkursi, ir todėl juo greičiau išeiviai įsilies į vietinės tautos gyvenimą ir juo pilniau pereis į vietinę sielovadą, juo geriau. Kai kam lietuvybės palaikymas išeivių tarpe jokios gilesnės prasmės neturi, ir todėl beveik su menkavertiškumo ar kaltės jausmu šalinamasi nuo jos, kaip nuo kokio nacionalistinio šovinizmo atliekalo.
Šitie ir panašūs reiškiniai skatina mus paieškoti atsakymo į tris tarpusavy susijusius ir vienas kitą paaiškinančius klausimus, kurie mums, kaip lietuviams ir katalikams, kelia nerimo ir susirūpinimo, būtent:
I. Kokia yra persekiojimo prasmė ir pavojai Lietuvoje?
II. Kokia yra mūsų visų atsakomybė užtautos persekiojimą ir jos likimą?
III. Kokias šita atsakomybė uždeda mums pareigas?
I. Persekiojimo prasmė ir pavojai Lietuvoje
1. Jau pats Kristus buvo šio pasaulio galiūnų persekiojamas. Savo gyvenimą pradėjo tremtiniu Egipte ir baigė tarp dviejų piktadarių ant kryžiaus. Savo sekėjams jis sakė: "Atsiminkite mano žodžius, kuriuos esu jums sakęs: tarnas nėra didesnis už savo valdovą. Jei jie mane persekiojo, persekios ir jus" (2 Jo. 15, 20). Jis net laimino persekiojamuosius, sakydamas: "Palaiminti, kai jus šmeižia, persekioja ir meluodami kalba visa pikta prieš jus dėl manęs" (Mt. 5, 11).
Ši Kristaus pranašystė pildosi nuo pat krikščionybės pradžios iki mūsų dienų. Persekiojimą pradėjo tautinės žydų bendruomenės vadai už tai, kad Kristaus karalystė norėjo būti nepriklausoma nuo jų žemiškų siekimų, nes ji nebuvo "iš šio pasaulio" (Jo. 18, 36). Todėl apaštalai tikėjo, jog "Dievo reikia labiau klausyti, kaip žmonių" (Apd. 5, 29): "Kadangi jūs nesate iš šio pasaulio,... todėl pasaulis nekenčia jūsų" (Jo. 15, 19).
Persekiojimą perėmė ir tęsė Romos imperija dėl to, kad krikščionys atsisakė aukoti valstybės dievams, kurių tarpe buvo ir pats imperatorius. Mūsų laikais jį tęsia fašizmas, rasizmas ir komunizmas todėl, kad krikščionybės negalima pajungti vien tik tautos, rasės ar klasės interesams.
Šiandien jau trečdalį viso pasaulio yra užliejęs komunizmas, kuris be pasigailėjimo naikina visa, kas tik nepasiduoda darbo klasės vardu vykdomos diktatūros įgeidžiams. Kadangi laisvas asmuo, šeima ir tauta netelpa klasės rėmuose, komunizmas stengiasi naikinti jų savitumą ir pajungti jo kuriamos "mokslinės" darbo žmonių masės tarnybai. Ypač kovoja jis prieš religiją, kuri drįsta prasilaužti pro akliną ekonominių vertybių mūrą į anapus. Jis pats nori tapti "moksline" žmogaus religija su savo "senuoju testamentu" (Marksas, Leninas, Stalinas), su savo "katekizmu", arba diamatu (dialektinio materializmo vadovėliu), su savo "breviorium" (partijos programa), su savo "išganytoju" (komunistų partija), su savo "rojumi" (beklasė komunistinė visuomenė), su savo "sakramentu" (darbas) ir su savo apeigomis (jungtuvių, laidotuvių, vardo davimo, partinio sutvirtinimo, saulės grįžimo, pavasario atėjimo ir t.t.).
Jau 27 metai, kai Lietuva jėga tapo komunistinės valstybės provincija. Pati didžiausioji jos nelaimė yra laisvės netekimas. Viskas yra partijos kontrolėje: mokslas ir menas, filosofija ir religija, spauda ir organizacija, ekonominiai ir kultūriniai, visuomeniniai ir valstybiniai reikalai. Visas tautos gyvenimas ir jo pažanga yra nuolat guldomi į Prokrusto lovą ir žalojami pagal prieš šimtmetį užšaldytas Markso teorijas.
Lengva suprasti, kad toks laisvės neturėjimas užmuša atsakomybę ir užgniaužia kūrybinę iniciatyvą. Baimė ir netikrumas ugdo veidmainiavimą ir pataikavimą partijos galingiešiems. Prievarta brukamas ateizmas sugriauna paskutinį nepriklausomumo bei pasitikėjimo pagrindą, tiek atskirą žmogų, tiek ir visą tautą išduodamas permainingiems diktatūros įnoriams.
Šitaip iš visų pusių puolama, persekiojama ir žalojama tautinė bei religinė lietuvio gyvata tėvynėje yra mirtiname pavojuje.
|
|
Skaityti daugiau...
|
Ignotas Domeika (1801-1889) yra vienas iš ryškiausių pereito amžiaus politinių emigrantų. Kilęs iš istorinės Lietuvos (Naugarduko aps.), jis studijavo Vilniaus universitete ir vėliau aktyviai dalyvavo 1831 m. sukilime. Šiam sukilimui nepasisekus, pasitraukė į užsienį, baigė Paryžiuje kalnų inžineriją ir išvyko į Čilę. Profesoriaudamas Santiago universitete ir vėliau (1867-88) jame rektoriaudamas, jis stambiai pasižymėjo kaip mokyklų organizatorius ir geologas bei minerologas. Į amžiaus pabaigą buvo grįžęs tėviškėn, bet netrukus vėl išvyko Čilėn.
Spausdinamasis jo laiškas yra paskutinis iš serijos iki šiolei neskelbtų laiškų, kokius jis rašė poetui Adomui Mickevičiui iš Čilės. Tik neseniai rado jį Janusz Odrowąz-Pieniązek Mickevičiaus muziejuje Paryžiuje, pirmą kartą jis buvo atspausdintas Varšuvos literatūros žurnale "Tworczošč" 1966 nr. 11.
Spausdiname šį laišką kaip dokumentą, kuris ir po daugiau kaip šimto metų lieka įdomus. Laiškas rašytas po 1848 m. Europą sukrėtusios revoliucijų bangos. Atstovaudamas tradicinei unijinei sampratai, laiško autorius vartoja Lenkijos vardą, kur reiškia savo politines viltis. Tačiau, kur kalba apie save patį, apibūdina save net "nuožmiu lietuviu" ir tikisi grįžti Lietuvon.
Santiago, 1850.11.25
|
|
Skaityti daugiau...
|
 Lietuvos Banko organizatorius ir valdytojas
V. Jurgutis visą savo nepaprasta atmintimi, gabumais, kietu darbu ir didžiuliais valios resursais įsigytą žinių lobyną galėjo išskleisti, kai jis 1922.IX.28 Lietuvos respublikos prezidento buvo paskirtas suorganizuotino Lietuvos Banko valdytoju, o 1925 rudenį ir Lietuvos universiteto dėstytoju.
Atsistodamas Lietuvos Banko priešaky, Jurgutis tuo pačiu įsipareigojo sukurti įstaigą, kurios uždavinys buvo: 1. įgyvendinti pastovią bei patvarią pinigų sistemą, 2. reguliuoti pinigų apyvartą krašte, ir 3. savais kreditais ugdyti krašto ūkio augimą. Tai pirmiausia reiškė — įgyvendinti savąjį pinigą litą tuo laiku, kai žmonių akyse buvo sugriautas bet koks pasitikėjimas didelių kaimyninių valstybių pinigais — rusišku rubliu ir vokiška marke. Drauge tai reiškė — galutinai atsipalaiduoti nuo Vokietijos ekonominės priklausomybės ir sukurti Lietuvos politiniam savarankiškumui bazę. Pačio V. Jurgučio pasakojimu, net jaunos valstybės tarnautojai, gavę pirmąsias algas litais, skubėdavo iš pradžių juos pakeisti į dar apyvartoj ėjusias vokiškas markes, pavadintas auksinais. Griežtai ribodamas litų emisiją ir kaupdamas jam paremti kiek didesnį aukso rezervą, bankas išgyvendino vokiškos markės pėdsakus ir parodė, kad litas nori pasilikti patvariai pastoviu jaunos respublikos pinigu.
Lietuva, pasirinkdama auksu pagrįstą pinigų sistemą ir pavesdama jos tvarkymą centriniam bankui, įstatymais suteiktų galių ribose nepriklausomam nuo bendrojo valstybės administracinio aparato, faktiškai vykdė tuometinę sveikų pinigų tarptautinę tradiciją — atskirti centrinį banką nuo politinės įtakos ir krašto viešųjų finansų administracijos. V. Jurgutis, pastatytas banko su tokiais uždaviniais priešaky, rado pirmą kartą savo gyvenime tinkamą veiklos lauką ir galėjo pritaikyti tuos klasinės ekonomikos principus, kuriuos jam buvo įskiepiję Mūncheno universiteto profesoriai ir jo paties plati lektūra. Tuomet ekonomikoj vyravo mintis, kad tvirto bei pastovaus santykio palaikymas tarp krašto piniginio vieneto ir tarptautinės vertės mato — aukso yra tas inkaras, kuriuo turi bazuotis visa centrinio banko pinigo bei kredito politika ir atitinkamai tvarkomi krašto finansai. Tuos principus V. Jurgutis, padedamas svarbiausia J. Paknio, stengėsi pravesti ir praktinėj banko veikloj. Jie atsispindi ir V. Jurgučio, kaip valdytojo kalbose, pasakytose metiniuose banko akcininkų susirinkimuose: "Svarbiausiu iš visų uždavinių praėjusių metų sąlygose", išsireiškė valdytojas 1924 m. susirinkime, "be abejojimo, turėjo būti įgyvendinimas pastovios bei patvarios valiutos. Jis buvo padėtas visos mūsų bankinės politikos pa-grindan, jis ėjo raudonu siūlu per visus banko valdybos darbus", nors "toksai banko vadovybės nusistatymas sudarė nemaža kredito sunkenybių . . . Apsaugoti kraštą nuo dar didesnės finansinės nelaimės (turima vokiškos markės žlugimas galvoj) bus galima, jei krašto gyventojai visiškai pasitikės litu". Tam tikslui laikytas 100 proc. notų padengimas auksu bei juo pagrįstomis valiutomis. "Toks banko vadovybės nusistatymas sukėlė sunkumų kreditų rinkoj ir iššaukė balsus už laisvesnę notų emisiją" . . . Čia valdytojas stabteli ir pareiškia savo kaip ekonomisto įsitikinimą: "Ne paleistų banknotų kiekis, o tik kietas darbas gamina kapitalą ir krašto turtus". Panašiai, tik labiau detalizuodamas, Jurgutis išsireiškė ir paskutinėj savo, kaip valdytojo, kalboj 1929.IV.27 akcininkų susirinkime: bankas su savo notų emisija negaminąs kapitalo, o tik suteikiąs priemonių esamo kapitalo apyvartai ir tą apyvartą palengvinąs. Tačiau pripažino, kad tarp tų dviejų dydžių, t. y. tarp kapitalo kiekio ir pinigų apyvartos, turįs būti išlaikytas reikiamas santykis, norint išvengti defliacijos ar infliacijos. Pasiekti tos pusiausvyros bankas teturįs vieną priemonę — vykdyti selektyvinę kredito politiką, kuri drauge esanti ir praktinė notų emisijos priemonė. Ir tuojau eina prie tos kredito politikos pobūdžio paaiškinimo: kiek galint suteikti pilniau ir prieinamai pigesnį kreditą toms mūsų ūkio šakoms, kuriose esą sukoncentruotos mūsų ūkinio gyvenimo gamybinės jėgos, kur kaupiasi mūsų augantis turtas ir kapitalas. Tos gamybinės jėgos glūdinčios mūsų pramonėj ir pirmiausia eksporto prekyboj. Sutraukdamas savo kaip centrinio bankininko credo, V. Jurgutis išsireiškia su W. Churchillio kalboms būdingu lakoniškumu: "Reikės daugelio metų, sunkaus darbo ir didelio taupumo, kad pajėgtume pasivyti tautas, kurios yra už mus daugiau pažengę, kad sukurtume didesnius kapitalus ir sugebėtume tinkamiau jų apyvartą tvarkyti".
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
ŽVILGSNIS Į 1966 METUS II. KULTŪRINIS GYVENIMAS |
|
|
|
Ir šiemet, kaip pernai, pereitų metų apžvalgoje pirmą vietą užleidome visuomeninio gyvenimo apžvalgai. Neabejojamai mūsų visuomenėje ir pernai vyravo visuomeninis - politinis rūpestis. O kultūrinės ir tuo pačiu tautinės mūsų gyvybės klausimas yra nemažiau aktualus už politinius rūpesčius.
Aplamai žvelgiant, galima tiesiog sakyti, kad kultūrinis gyvenimas pernai vyko senos rutinos ženkle: "suinteresuotieji" stengėsi kiek galint reikštis, bet plačioji visuomenė jais interesavosi daugiau iš vadinamos pareigos negu iš tikro asmeninio domesio. Atskiri įvairių sričių kūrėjai ieškojo kelių su savo kūrybos vaisiais viešai pasirodyti. Tačiau vargu galima būtų teigti, kad jie jautė ir visuomenės atitinkamą ilgesį tų vaisių sulaukti. Greičiau tenka justi jei ne visišką abejingumą, tai bent įprastinę "visuomeninės pareigos" aimaną: ir vėl kas nors išleidžiama ar rengiama, tai ir vėl reikės "aukotis" — aukoti, nusipirkti, nueiti... Susidaro taip, kad mūsų kuriantysis žmogus turi savo natūralų reiškimąsi pergyventi lyg kokį visuomeninės ramybės drumstimą ar lyg kokį labdaros elgetavimą. Tokia padėtis nieko negali skatinti į savo kūrybinių pajėgų įtempimą. Priešingai, ji gundo tik nutilti ir "nebelįsti į akis" nei visuomenei, nei geradariams. Todėl savo ruožtu galutinai taip dalykai susiklosto, kad dažniau "į akis lenda" ne pajėgesnieji, o tik veržlesnieji. O tada iš tikro susidaro pagrindo teisintis, kad ir nėra kuo daug domėtis, ir pagaliau pradedama faktiškai niekuo nebesidomėti. Šis užburtasis ratas yra nelemtas. Bet ir 1966-taisiais metais iš jo neišsiveržėme.
Geriau su įvykiniais viešumos pasiekimais — minėjimais, koncertais, spektakliais etc. Dėl to geriau, kad 1. jie yra susieti ir su pramoginiu domesiu ir 2. drauge jie priklauso ir visuomeninei veiklai (pvz. "visuomeninės veiklos" iš tik-PO nereiškia nei autoriui knygos parašymas, nei skaitytojui jos paskaitymas, bet surengimas i incerto ar pagaliau net to paties mažai terūpimo rašytojo sukakties paminėjimas jau sudaro "visuomeninę veiklą").
Tačiau ir čia ne visa taip džiugu, kaip iš karto atrodo. Besiejant meninę programą su pramoginiu interesu, vis labiau ji virsta tik priedu minėjime, tik puošmena bankete. Koncertas, po jo kavutė ar bufetas, kartais ir šokiai (jei ne iš karto vakarienė su menine programa prieš ją ar per ją) — toks formuojasi mūsų parengimų stilius. Tai gana šeimyniška — ir jauku, ir patrauklu. Žinoma, galima ir taip papobūviauti, nušaunant du zuikius vienu šūviu: ir koncerto išklausoma (kiek klausoma), ir savo tarpe pabendraujama. Tačiau, kaip visur, yra ir antras lazdos galas. Pirma, nors visokių pobūvių paįvairinimui dainininkai ar rašytojai yra gaudomi, tačiau retai surengiami tikri koncertai, kurie įgalintų mūsų dainininkus ar instrumentalistus plačiau išskleisti savo meninį pajėgumą ir drauge perteikti mūsų kompozitorių kūrybą. Antra, tokiu savo parengimų stiliumi užsidarome savo tarpe daugiau negu yra reikalo. Ten, kur komunikacijos neriboja kalba, nereikia tik savo tarpe užsidaryti.
Gražų pavyzdį teikia Bostono lietuviai, kurie drauge su estais ir latviais jau vienuolikti metai vykdo koncertų seriją viešoje koncertinėje salėje (Jordan Hali). Žinoma, šie koncertai nesutraukia daug amerikiečių auditorijos. Bet visą laiką jie sulaukia amerikiečių spaudos dėmesio (ir be perdėjimo galima aplamai pasakyti — gan gero vertinimo). Kodėl apie panašų dalyką nepagalvoti ir kitose didesnėse kolonijose?
Panašų klausimą galima kelti ir dėl dailės parodų. Mūsų bendradarbis iš Detroito pagrįstai vienos ten vykusios parodos suminėj imą baigė tokia pastaba: "Gaila, kad paroda buvo prieinama tik lietuvių visuomenei. Žinoma, kad rengiant parodas Lietuvių Namų salėje, negalime tikėtis susilaukti ne tik amerikiečių kritikų, bet ir platesnės, menu besidominčios publikos. Ar nevertėtų geresnių mūsų dailininkų parodas rengti kurioj nors Detroito meno galerijoj?". Mums atrodo, kad reikia šį klausimą teigiamai atsakyti — ne tik dėl Detroito, bet ir dėl kitų vietovių.
Perdėtas užsidarymas savo tarpe gresia visą mūsų kultūrinį gyvenimą slopinti provincializmu. Tai nusiteikimas lygiai viskuo džiaugtis, viskuo didžiuotis, viską pervertinti, bet drauge sirgti mažavertiškumu ir dėl to faktiškai niekuo, kas sava, nepasitikėti, kol kokia "sostinė" neįvertins. Kiek daug yra tokio nusiteikimo, akivaizdžiai liudija tiek kone vaikiškas pripažinimo svetimuosiuose laukimas, tiek baiminimasis blaiviai į save žvelgti — kritinio žvilgio blėsimas. Žinoma, sunki padėtis, kai stokojame kvalifikuotų kritikų beveik visose kūrybos srityse. Bet ir anksčiau jų stokojome. Blogiau, kad dabar aplamai imame prarasti kritikos prasmę. Normaliu dalyku telaikome reklaminį "pristatymą", o normalų kritinį vertinimą tremiame į nusikaltimus. Mažoj savo bendruomenėj visi pasižįstame, tai ir sunku ryžtis kritiniam vertinimui. Dar sunkiau jį pakelti be įsižeidimo.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
NAUJASIS MOKYMO SKAITYTI METODAS |
|
|
|
Gyvename tokiais laikais ir tokiomis sąlygomis, kad vaiką išmokyti lietuviškai skaityti labiausiai tinka priešmokyklinis amžius — 3-5 metai. Dabar vaikas šitam dalykui tikrai jau priaugęs. .Tik nereikia jam atimti šitokių sąlygų, bet reikia jas dar sudaryti, kad vaikas mokymosi (skaityti) noru apsikrėstų. O šitam gali padėti paskaitymas jam vaikiškų įdomių ir gerai suprantamų knygelių ar straipsnelių, sukeliančių vaikui tikro džiaugsmo, žinoma, kartu reikia pabrėžti, kad išmokęs skaityti pats galėtum pasiskaityti. Šitam dalykui gali padėti pasidžiaugimas jau pramokusiais skaityti vaikais ir pasididžiavimas tokiais. Apskritai čia gali daug padėti teigiamas atsiliepimas apie vaikus, kurie jau moka skaityti. Bet daugiausia gali vaikus patraukti matymas skaitančių pačių tėvų, nes daugiausia maži vaikai nori tokiais būti, kaip jų tėvai. Šis mažo o polinkis (nusistatymas) taip greit nesikeičia. Jis nori būti molas, kaip tėtis ar mama. Šitą įstatymą gali nuvilti tik netaktiškas ir perstiprus tėvų reikalavimas, prašokąs vaikų pajėgumą. Taigi mažą vaiką reikia greičiau pagirti už gebėjimą, negu griebtis barimo ar peikimo už negebėjimą. Taip pat netinka ir vaiko liaupsinimas. Tinka saikingas mokėjimo pripažinimas.
Amerikiečiai šiuo metu siūlosi skaitymo mokymą pradėti 10-12 amžiaus mėnesių. Tai būtų atspara prieš europiečius ir kitas tautas, kurias šiuo atveju nori palikti užpakaly, nes jos iki šio meto prieš amerikiečius pirmavo. Bet yra klausimas, ar šis būdas tikrai bus sėkmingas, nes lopšinis kūdikis dar dažnai nemokės ištarti net atitinkamo garso (žr. Ladies Home Journal, May 1965). Bet kitas reikalas su 3 metų vaiku, kuris dažnai pareiškia norą ir parodo gebėjimą skaitymo mokymuisi ir šį veiksmą nesunkiai nugali, jei tik turi gebančius pagalbininkus. Mano asmeniška praktika parodė, kad dirbant su 3-4 metų vaiku po 10-15 min. kasdien galima puikiai išmokyti skaityti per porą mėnesių, o sunkiausiu atveju per pusę metų (tai patvirtina mano paties dukra Ritelė, žr. Darbininkas, 1965 III.3; Clevelande — čyvų vaikai, gi Vokietijoj trijų metų Tomukas Bremerhafene stebino vokiečių žurnalistus savo sugebėjimais skaityti laikraščius). Kiti juos linkę vadinti "talentingais vaikais", bet aš palaikyčiau tik apdairiais jų tėvus, nes jie, užuot apkrovę savo vaikus šautuvais ir kitais niekingais žaislais, kurie tik gadina vaiką, parūpina jiems kuriamosios medžiagos ir tokio pat kuriamojo darbo.
|
|
Skaityti daugiau...
|
 Jaunųjų dailininkų tarpe Vida Krištolaitytė yra atkreipusi į save dėmesio jau keli pastarieji metai. Ji baigė Illinois universitete dailės pedagogiką 1961 ir, mokytojaudama Čikagos gimnazijose, toliau vakarais studijavo tapybą ir grafiką Čikagos Meno Institute. Dalyvavo Čikagos lietuvių jaunųjų dailininkų ir kitose parodose, reiškėsi vietos lietuvių kultūriniame pasaulyje. Po trijų metų metė viską ir išvyko į kitą miestą, New Yorką, rimtai tolimesnėms studijoms atsidėti, kitoj aplinkoj varg-dama vienumoj tam tikrą kūrybinį procesą: 1964-66 studijavo Pratto Institute pas George McNeil, buvusį H. Hoffmano mokinį.
Praėjusių metų gale, gruodžio 12-16 Pratto Institute ji surengė savo darbų parodą (16 aliejinės tapybos ir 6 grafikos darbai). Tai nebuvo vien tik jos mokyklinė paroda (Candidate for the Master of Fine Arts degree); tai buvo dailininkės Vidos Krištolaitytės gyvenimo egzaminas.
Paroda savo forma ir ekspresija mažai kuo skyrėsi nuo jos ankstyvesnių darbų. Bet viskas dabar buvo daug didesnio masto, taikliau išpildyta, kiekvienas teptuko (ir rankos) brūkšnys daug tikresnis, formos ir spalvos prasmingos, lyg transcendencijos ieškojimas. Ir dabar jos paveikslai buvo užpildyti emocija ir spalvos eksplozija. Daiktai virto spalvomis ir spalvos daiktais, visada pažįstamais, bet iš kurių kalba nebe jie patys, o dailininkės spalvinis jausmas. Jos ekspresionizmas yra intuityvinis (antiintelektualinis). Net Kandinskis, kuriam negalima primesti antiintelektualizmo, naudoja kai kuriems savo darbams ekspresionizmo žodį, nors jo definicija yra kiek skirtinga. Bet kadangi ekspresionizmas yra ne mokykla, o tendencija, tai kiekvienas gali ją interpretuoti ir naudoti, kaip tik nori. Todėl ir V. Krištolaitytės kūrybą apibudindami ekspresionizmu, nedaug kuo nusikalstame.
Matyti jai yra svarbiausias kūrybinis elementas. Ji žiūri į modelį, | žmogų, į gamtą ir mato juose paveikslą, kaip ji sako, "Dievo nupieštą paveikslą", kurį dailininkas turi užrekorduoti. Nors daugiausia ji piešia iš modelio, jos žmogus nėra ta giliai pergyvenanti psichologinė būtybė, bet stačiai gamtos dalelė, mažiau net pastovi negu gamta. Jinai pripažįsta, kad gamta yra tikresnė už žmogų. Yra dangus, yra žemė, yra uolos, yra vanduo, yra miškai, o žmogus — nebežinai, kur yra žmogus, tas bejėgis galiūnas, blaškomas ir pančiojamas savo paties kūrinių. Užtat jinai pasitiki gamta daugiau negu savimi ir žmogumi.
V. Krištolaitytė nežiūri pirmyn, ši diena jai nėra taip brangi ir vienintelė, kaip košmariška praeitis, Lietuva, Antras pasaulinis karas, Vokietijos lageriai, emigracija, šeimos tradicija. Ji bijo pažiūrėti į priekį, nes praeitis yra tokia baisi, nors jau ir praėjo, o ateitis yra tokia neaiški. Ji jaučiasi netikra, ir toj netikrumoj tik tradicija, šeima, Lietuvos ugniakurai yra jos stulpai. Ant šitų stulpų ji bando kurti savo pasaulį taip, kaip ji mato, bando jį išreikšti formomis ir spalvomis, o tą savo netikrumą pabrėžti nemeluota stambia juodai išraižyta linija.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
NAUJOS KOSMOLOGINĖS TEORIJOS |
|
|
|
Kosmologijos mokslo objektas yra. visas pasaulis. Taigi nenuostabu, kad įvairios filosofinės sistemos laikė kosmologiją viena iš savo esminių dalių. Nuo graikų iki Descartes filosofai laikė savo pareiga duoti smulkų fizinio pasaulio sąrangas aprašymą. Įsigalėjus moksliniam metodui, buvo patirta, kad kai kurie iš šių aprašymų nesutinka su pastebima tikrove. Tačiau iki šio šimtmečio pradžios beveik nebuvo astronominių stebėjimų, turinčių kosmologinės reikšmės. Astronomijos metodai dar nebuvo pakankamai išvystyti, dėl to ir kosmologija liko daugiau nuomonės negu mokslo ribose. Pirmieji žingsniai buvo padaryti su ekstragalaktinių ūkų tyrimais. Buvo pastebėta, kad kai kurie dangaus objektai, skirtingi savo išvaizda nuo žvaigždžių, iš tikro buvo didelės žvaigždžių sistemos, panašios į Paukščių tako sistemą. Spektroskopiniai šių ūkų šviesos stebėjimai įrodė, kad jie tolsta vienas nuo kito. Šio judesio greitis yra juo didesnis, juo nuotolis tarp ūkų yra didesnis. Iš šių duomenų galima spėti, kad pasaulis plečiasi. Bet tai yra tik spėjimas, nes reikia prileisti, kad mums žinomas ir prieinamas pasaulis yra tipiška visatos dalis, šis evoliucinis pasaulis taip pat gali būti pateisintas teoriniu atžvilgiu, nes kai kurie gravitacijos teorijos lygčių sprendiniai išreiškia fizinį pasaulio plėtimąsi.
Nevisi tačiau sutiko su evoliucine pasaulio teorija, ir 1948 H. Bon-di, T. Gold ir F. Hoyle įrodė, kad žinomi faktai gali taip pat būti išvedami iš vadinamos pastovaus pasaulio teorijos. Medžiagos praretėjimas, žvaigždžių ūkams tolstant vienam nuo kito, yra kompensuojamas nuolatiniu medžiagos kūrimu. Tuo būdu pasaulis visuomet pasilieka toks pat visumoje, nors įvairios jo dalys ir keičiasi.
Sprendimas tarp šių dviejų teorijų yra įmanomas tik su naujų stebėjimų pagalba. Viena galimybė yra pažiūrėti, kaip pasaulis atrodė prieš keletą bilijonų metų. Tai yra įmanoma, nes šviesa keliauja ribotu greičiu. Dėl to žvaigždes ir ūkus mes matome ne dabartiniame jų stovyje, bet taip, kaip jie atrodė tuo laiku, kai dabar mus pasiekiantieji šviesos spinduliai iš jų išėjo. Suskaičiavę ūkus tam tikrame erdvės tūryje, sužinotume, ar praeityje medžiaga buvo tankesnė ar ne. Praktiškai šis uždavinys yra labai sunkus, nes tolimų objektų šviesa yra labai silpna, ir jų tolumą sunku tiksliai nustatyti. Vis dėlto prieš kelis metus anglų astronomas M. Ryle panašų skaičiavimą įvykdė radioastronominėmis priemonėmis, ir jo rezultatai atrodė palankūs evoliucinei teorijai. Bet dėl įvairių netikrumų, tiek pačiuose stebėjimų duomenyse, tiek ir teorijoje, galutinio sprendimo nebuvo galima prieiti.
Paskutiniaissiais metais įvairūs įvykiai stipriai sujudino kosmologijos vandenis. Iš dalies tai buvo nauji astronominių stebėjimų duomenys, iš dalies senesnių duomenų pervertinimas naujoje šviesoje. Svarbiausi iš šių naujų faktorių buvo 1) kosminis šiluminis spinduliavimas, 2) kvazi (quasi) žvaigždinių ūkų atradimas, 3) vandenilio - helio proporcijos žvaigždėse ir 4) elipsinių ūkų šviesos dėsniai.
|
|
Skaityti daugiau...
|
Sausio 14-15 New Yorke vyko veiksnių konferencija, kurioj dalyvavo VLIKo, Diplomatinės Tarnybos, ALTos, Lietuvos Laisves Komiteto ir PLB atstovai. Nutarta Lietuvos valstybes nepriklausomybės atstatymo 50 metų sukakties 1968 metus skelbti Lietuvos laisves kovos metais. Jie pradedami JAV ir Kanados lietuvių kultūros kongresu 1967 lapkričio 24-26 Čikagoje. 1968 liepos 7 Čikagoj rengiama III tautinių šokių šventė, rugpiūčio 31 - rugsėjo 2 New Yorke įvyksta PLB III seimas. Taip pat numatyta išleisti ištisą eilę leidinių. Jei jie parengti ar bent seniau jau sutarti, galima tikėtis, kad bus galima juos ir išleisti. Bet jei tik dabar jie suplanuoti, vargu bus galima juos per metus parengti ir ypač bus neįmanoma juos gerai parengti. Knygos "nesirašo" taip lengvai, kaip įsivaizduoja tie, kuriems pakanka tik planuoti. Išleidimas yra daug paprastesnis reikalas negu parengimas.
Jaunime. — Jaunimo metams pasibaigus, jų komitetai persiorganizuoja į LB jaunimo sekcijas. PLB Jaunimo Sekcija sudaryta tokios sudėties: V. Kamantas (PLB valdybos vicepirm. jaunimui), M. Lenkauskienė (PLB sekr.), J. Gailiušytė (PLB kviesta narė), A. Saulaitis, SJ (stovyklų skyriaus vedėjas), Vc. Kleiza (JAV LB CV narys jaunimui), G. Rinkūnaitė (Kanados LB jaunimo sekcijos pirm.) ir R. Domarkaitė (Pasaulio lietuvių studentų atstovybe).
— Lietuvių studentų sąjungos žiemos stovykloj prie Montrealio XII. 29-1.1 diskutuota lietuvybės vertė, dalyvaujant kun. dr. F. Jucevičiui ir dr. P. Lukoševičiui. Dalyvių buvo per 50.
— Kanados LB prasidėjusius 1967 metus paskelbė Lituanistinių mokyklų metais. Labai įžvalgus sprendimas, nes net pereitais Jaunimo metais nebuvo pakankamai atkreipta dėmesio j patį jaunąjį jaunimą.
— Moksleivių ateitininkų sąjungos leidžiama Ateitis perkeliama į New Yorką iš Čikagos, kur ją nuo 1960 rudens globojo dr. A. Liulevičius. Pastaruosius pora metų redaktorius buvo S. Radvila. New Yorke sudarytam plačiam redakciniam kolektyvui vadovauja vyr. redaktorius Ant. Sabalis. Linkėtina, kad, neprarasdama savo idėjinio gyvumo, Ateitis kiek galint priartėtų prie mokslus einančiojo jaunimo, kuriam ji visų pirma ir turi tarnauti. Administracija Čikagoje rūpinosi J. Račkauskas sr., New Yorke rūpinsis K. Vainius. Naujosios redakcijos adresas: A. Sabalis, 80-23 85th Dr., Woodhaven, N. Y. 11421, administracijos — "Ateitis", 64-09 56th Rd., Maspeth, N.Y. 11378.
|
|
Skaityti daugiau...
|
 Išjoja pamiškėn nuleidęs galvą
Princas:
Skalikų ir arklių klyksme laukai patvinsta —
Ir sminga žodis, kaip strėla širdin: Ruduo.
A. Nyka - Niliūnas: Princas XVIII Amžiuje
Kaip kiekvienas savo ūsų vertas Amerikos traperis turėjo bent sykį galinėtis su meška, taip kiekvienas aktorius svajoja kada nors suvaidinti Hamletą, taip ir kiekvienam iškilesniam poetui neišvengiamai ateina pagunda išversti savo kalbon Šekspyro dramą apie "melancholiškąjį" Danijos princą.
Alfonsas Nyka - Niliūnas yra pirmasai tikras lietuvių poetas ėmęsis "Hamleto" vertimo. (A. Nykos - Niliūno atliktą "Hamleto" vertimą išleido šviesa - Santara Čikagoje 1964; Lietuvoj 1958 buvo paskelbęs "Hamleto" vertimą A. Churginas). Be to, jis ir kritikas lr literatūros istorikas — labai naudingos savybės tokiam stambiam užmojui. Nors ir ne dramaturgas, Jis "dramatiškas" poetas, kupinas lūžių, kaktomis susidaužiančių dilemų, iš karto neatsakomų klausimų, neišnarpliojamų prieštaravimų Patsai "Hamleto" pasaulis Nillūnui turėjo būti ypatingai paliaukius; "Hamletas" yra ne tik metafizinė poema, charakterinė tragedija, bet ir melodrama apie išbalusį princą, "nusmukusiomis kojinėmis" klaidžiojantį dažnai pragarą menančioje pilyje, kurios koridorius ar požemius pratęsus Danijos princas anksčiau ar vėliau susitiktų beklaidžiojančius Niliūno "Inferno" ar kitos metafizinės poemos veikėjus.
Vienu atžvilgiu lietuvis "Hamleto" vertėjas yra palankioje padėtyje. Elžbietinių laikų anglų kalba buvo dar nenusistojusi, tebesi-rutuliojanti, "tebegimstanti", ir Šekspyro genialiose rankose ji tapo itin lanksčiu, įvairiu, išraiškiu instrumentu. Todėl ir prancūzas vertėjas, vien dėl savo gimtosios kalbos tokio skirtingo pobūdžio, dažnai paverčia Šekspyrą pernelyg permatomu, logišku, klasiškai gracingu. Gi literatūrinė lietuvių kalba, kaip ir elžbietinė, tebėra dar, palyginant, jauna, tebesiformuojanti, neįšalusi į akademines formas ir formules.
Bet, aplamai, "Hamleto vertėjas lietuvių kalbon susiduria su daugiau sunkumų, kaip dauguma kitakalbių. Kai kuriuos tų sunkumų Niliūnas aptaria savo išsamiame postskripte. Pavyzdžiui, pasak jo, "nelengva penkiapėdžio jambo eilutę sutalpinti į lietuviškąją". Vokiečiui vertėjui toksai uždavinys žymiai lengvesnis. Lietuviški žodžiai paprastai ilgesni, ir kai kuriuos originalo žodžius reikia noromis nenoromis išmesti. Niliūnas tą problemą dažnai vykusiai išsprendžia:
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
NAUJI LIETUVIŲ RAŠTIJOS IR BIBLIOTEKŲ ISTORIJOS DARBAI |
|
|
|
Senoji lietuvių raštija, kuriai jau gana daug domesio buvo pradėta skirti nepriklausomoje Lietuvoje, okupacijų metais (nuo 1940) buvo gerokai apleista ir iš dalies užmiršta. Visa eilė leidinių, kur buvo plačiau nagrinėjami mūsų raštijos klausimai, skelbiami rankraščiai ir pan., liko okupanto sustabdyti, neišskiriant nė "Mūsų Senovės" ir "Bibliografijos žinių." Anksčiau veikusi Vytauto D. univ. bibliografijos katedra po karo buvo uždaryta ir tik 1949 rudenį atsteigta Vilniaus univ. Kai tik buvo leista ir senąja lietuvių raštija daugiau susidomėti, tos katedros dėstytojai paskelbė keletą tikrai įdomių mūsų raštijos ir Lietuvos bibliotekų tyrinėjimų. Beveik visi jie paskelbti Vilniaus univ. Mokslinės bibliotekos Metraštyje 1957 (išsp. 1958) ir 1958-59 (išsp. 1961). Šių metraščių spausdinta vos 600 ir 500 egz., todėl svetur jie veik neišklydo. Nuo 1961 m. Lietuvos aukštųjų mokyklų Mokslo darbų serijoj leidžiami Bibliotekininkystės ir bibliografijos klausimai I 1961, II 1962, III 1964 ir IV 1965 (jų tiražai 2500-2200 egz., taigi mažėja, o 300 egz. iš jų paima Maskva veltui). Iš šių du paskutiniuosius, III ir IV tomus, kuriuose tiek gausu naujos lietuvių raštijai ir Lietuvos bibliotekų istorijai medžiagos, trumpai peržvelgiame.
Vienas įdomiausių yra J. Lebedžio ir J. Palionio darbas Seniausias lietuviškas rankraštinis tekstas (III, 109-135). čia jiedu plačiai nagrinėja vienoje lotyniškoje XVI a. knygoje įrašytus lietuvių kalba maldų vertimus (Tėve mūsų, Sveika Marija, Tikiu ingi Dzevą Tėvą ir Dzeve buki milaširdas), kartu duodami įrašo nuotrauką ir perrašytus tekstus, šis įrašas labai įdomus, nes tai pats seniausias žinomas ištisinis lietuvių kalbos tekstas. Jis yra senesnis už 1547 m. M. Mažvydo katekizmo maldų vertimus, be to, pirmas mūsų dzūkų tarme tekstas; taigi dviejų senybių tekstas. Žinoma, perdaug kritiškas žmogus gali nesutikti, kad tai senesnis tekstas už mažvydinį, nes prie įrašo nėra jokios datos, o jo senumas nustatomas tik iš kalbos, iš kitų įrašų rašysenos ir t.t. Jį galima spėti esant maždaug apie 1517 įrašytą, kai pranciškonų ordinas tuo metu buvo padalytas į dvi šakas. Aplamai šis naujai surastas lietuviškas maldų tekstas žadina naujų prielaidų. Įprastinis teigimas, atremtas į kun. M. Kozlows-kio 1434 Bazelio katedros pamokslą, kad Lenkijos karalius Jogaila išvertęs Tėve mūsų ir Tikiu Dievą iš lenkų k. lietuviškai, kelia dabar rimtų abejonių, nes visi mūsų senieji poterių vertimai turi iš dalies vokiškų originalų žymių. Todėl ir kyla pagrindinis klausimas, ar patys seniausieji vertimai nebuvo žymiai vėliau polonizuoti, būtent naujai perversti. Dabar surastieji lietuviški maldų vertimai aną prielaidą taip pat sustiprina — galima manyti, kad iš Rygos ar Čekijos atvykę Mindaugo-Gedimino laikais pranciškonai jau buvo išsivertę lietuviškai maldas, nusižiūrėdami į jiems gerai pažįstamus vokiškus maldų vertimus.
Lietuvių bibliografijos ir jos istorijos klausimus daugiausia liečia Vladas Žukas, dar, palyginti, jaunas žmogus (g. 1925), bet tikrai kruopštus ir darbštus lietuvių raštijos tyrinėtojas. Jis paskelbė ištisą eilę straipsnių.
Pirmiausia minėtina jo Prof. K. Jablonskio bibliografija (IV 155-196) su eile priedų (t. p. 197-206). Tai tikrai kruopštus darbas, praskleidžiąs šiek tiek ir patį velionį K. Jablonskį, kuris savo bibliotekoje turėjo per 12,000 tomų rinktinę biblioteką ir paliko įvairių išrašų bei kitų rankraščių didelę gausą. Tai buvo nepaprastai darbštus ir gilus žmogus, nors dėl okupacinių sąlygų autorius daug ko apie jį negalėjo atskleisti. Duotos pagrindinės K. Jablonskio gyvenimo datos, bet kai kurios iš jų tik skaudų šypsnį sukelia, pvz. 1947 XII "tapo... politinių ir mokslinių žinių skleidimo draugijos nariu". Tai žinia, kad nuo tada šis 55 amžiaus metų Lietuvos istorikas buvo siuntinėjamas po kaimus kalbėti ūkininkams apie paršelių auginimą... (apie tai rašė "Tiesa" ir kt. laikraščiai). Žinant, kiek mažai K. Jablonskis domėjosi visais reikalais, išskyrus Lietuvos istoriją, aišku, jog šis jo susidomėjimas kiaule buvo tik žmogaus išprievartavimo liudijimas. Tas pats su žinia, kad 1948 pavasarį prof. K. Jablonskis baigė "vakarinį marksizmo-leninizmo universitetą"... Senam lietuviui patriotui tos "leni-nistinės studijos" tebuvo tik skaudus jo išniekinimas.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
"AIDŲ" GARBĖS PRENUMERATORIAI |
|
|
|
Zefirina Balvočienė, Los Angeles, Calif.; J. Prakapas, Bekersfield, Calif.; prel. Vyt. Balčiūnas, kun. Vyt. Zakaras, Putnam, Conn.; Juozas Baužys, Donatas Bielskus, Ant. Gaška, Kazys Janulis, Augustina Jonkutė, Kazys Rimkus, M.D., Balys Vitkus, Jonas Žadeikis, Chicago, III.; Kazys Račiūnas, Cicero, III.; dr. R. Giniotis, M.D., Waukegan, III.; Jonas Stasiukonis, Valparaiso, Ind.; dr. Silva Pragulba, Highland Park, Mich.; kun. P. Geisčiūnas, Bridger, Mt. ; kun. J. Pragulbickas, Elizabeth, N.J.; kun. dr. Ant. Paškus, Brooklyn, N.Y.; J. Pažemėnas, Queens Village, N.Y.; Klemensas Kuprėnas, Ossining, N.Y.; dr. A. Baltrūkėnas, Akron, Ohio; Jonas Naujokaitis, Cleveland, Ohio; kun. Pr. M. Bajerčius, Ashland, Pa.; J. Bakšys, Toronto, Ont.; J. Gustainis, Dan Mills, Ont.; dr. J. J. Vingilis, Islington, Ont., Canada.
|
G. Baltrušaitis, Santa Monica, Calif.; J. Brazauskas, VVaterbury, Conn.; Juozas Bertulis, kun. P. P. Juknevičius, Chicago, III.; Jonas Cipkus, Vacl. Ročiūnas, Cleveland, Ohio; P. Augaitis, Tillsonburg, Ont.; L. Ozebergaitė, Stepas Stonis, Toronto, Ont., Canada.
"AIDŲ" administracija visiems žurnalo rėmėjams nuoširdžiai dėkoja.
|
|
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
