|
|
1967 m. 4 balandis
Žmonės vaidina gyvenimo dramą, ir tai mes vadiname istorija. Kiekvieną kartą, kai mes susiduriame su istoriniais įvykiais, iš tikrųjų susiduriame su žmogiškais veiksmais. Štai kodėl istorija neišsisemia įvykiuose, bet žmogiškojo gyvenimo sklaidoje. Juk savo etimologine prasme istorija yra nagrinėjimas, o ne pasakojimas. Domėtis istorija reiškia bandyti suvokti tam tikro laikotarpio žmonių galvojimą, jų viltis ir troškimus, jų meilę ir neapykantą. Kai kurie istorikai, kaip pvz. Collingwoodas, laiko istoriją praeities pergyvenimų atkūrimu mąstyme. Praeitis lyg ir "prisikelia", kai mes apmąstome praeities įvykius. Istorinis pažinimas sutampąs su žmonių pergyvenimų permąstymu. Ši istorijos samprata artima hegelizmui. Hėgelio reflektuojančioji istorija taip pat sutampa su josios apmąstymu. Kadangi apmąstymas yra proto veikla, o istorija — protas dialektiniame judesyje laike, tai tarp istorinio vyksmo ir istorinio pažinimo nėra rūšinio skirtumo. Vienas ir kitas yra tas pats protas, kurį Hėgelis kartais vadina pasaulio dvasia, o kartais absoliutine dvasia. Taip interpretuoti istoriją reiškia ne ką kita, kaip jai duoti panteistinį pobūdį.
Bet kodėl domimės praeitimi? Ką mums duoda istorinis pažinimas? Kadangi tai dalinai paklūsta anam imperatyvui, kurį senovės graikai pastatė žmogaus tikslu: pažink save. Sokratui atrodė, kad gyvenimas nebuvo vertas gyventi, jei jis liks nenagrinėtas. Kad praeitites nagrinėjimas turi bendro su savęs pažinimu, tai galime spręsti iš to vaidmens, kurį atlieka praeities dalykų atsiminimas mūsų asmenybės susiformavimui. Kas liktų iš mūsų, jei mes prarastumėme atmintį? Tennysonas Odisėjuje sako, kad "jis yra dalis viso to, ką sutiko". Tai galioja ir tautoms. Jos yra didele dalimi tai, ką sutiko amžių bėgyje. Aišku, jos yra kartu ir tai, kaip jos laikėsi sutiktosios tikrovės akivaizdoje. Kai mes žinome, ką jos "sutiko", ir kaip jos laikėsi akivaizdoje to, ką "sutiko", tai tuomet galime žinoti, kas jos yra.
Bet manau, kad tautos gali save tikrai pažinti tik tuomet, kai jos žvelgia į savo praeitį ne svajotojo, o gydytojo akimis. Štai kodėl man istorinis pažinimas turi daug panašumo su au-topsija. Gydytojai domisi lavonu, kad galėtų suvokti organizmo funkcionavimą bei vienos kūno dalies ryšius su kita. Mes irgi gilinamės į praeitį, kad suprastumėm josios veikimą bei sutrikimus. Kartu noriu pabrėžti, kad istorinis pažinimas neturi nieko bendro su praeities egzaltacija. Idealinė bei poetinė įvykių ir žmonių interpretacija nėra istorija, o mitas. Kurti mitus apie praeitį bei herojų kultą dar nereiškia ją pažinti. Mitinė dalykų bei įvykių sklaida turi tiek pat bendro su istorija, kiek gražūs sapnai su tikrove. Aišku, mes galime sustoti prie savo tautos praeities, kaip Hamletas prie savo numylėto juokdario kaukolės. Kaip kaukolė Hamletą, taip ir praeitis gali priversti mus susimąstyti. Bet turime nepamiršti, kad praeitis yra tik kaukuolė, kurioje nebėra gyvybės. Ar kau-kuolė beturi siekimų, planų, tikslo? Jų neturi ir praeitis. Praeitis yra mirtis be vilties bet kada prisikelti, ir garbinti praeitį reiškia garbinti mirtį. Štai kodėl praeities garbintojai yra Loto žmonos vaikai. Kaip Loto žmona, žvelgdama atgal, sustingo druskos stulpu, taip suakmenėja ir tie, kurie paskęsta praeities idolatrijoje. Ar ne keistai mus nuteikia žmonės, kurie begyvena tik praeitimi? Nebūtų galima sakyti, kad jie gyvena; jie tik egzistuoja praeityje, nes rytojus jiems atrodo mirtis. Kuomet didesnė tautinės bendruomenės dalis begyvena praeitimi, toji bendruomenė yra dalinai jau mirusi. Ji yra mirusi ateičiai, nes tik vakar bėra jos gyvenimo dalis.
Šį kartą kreipiu savo žvilgsnį į įvykius, kurių liudininkais buvome II pasaulinio karo metu. Tas laikotarpis svyravo tarp mirties ir mito, ir štai kodėl jis vertas ypatingo dėmesio. Kai kas mano, jog tauta išvysto visas savo galias, kai ji atsiranda pavojuje. Kadangi karas sudaro didžiausią pavojų, tai jo metu ji ir pasiekianti aukščiausią išsivystymo laipsnį. Nors su šituo teigimu nesinori pilnai sutikti, vis dėlto reikia pripažinti, kad karai išmėgina tautas. Jei taikos metais tautos išplėtoja savo kūrybines galias, tai savo dvasinį tvirtumą parodo mūšių bei pavojų metu. Žodžiu, taikoje tarpsta genijai, o herojus pagimdo karai. Nors mes tiesiogiai su nieku nekariavome, tačiau mūšio lauke išbuvome per visą II pasaulinį karą. Neabejoju, kad iš savo laikysenos karo metu mes galime daug ką pasakyti apie save.
Kaip mes išlaikėme egzaminus? Manau, kad mūsų tauta, aplamai paėmus, parodė daug tautinio subrendimo. Nevienas tautietis liks drąsos ir pasišventimo pavyzdžiu ateinančioms kartoms. Bet mūsų politiniai vadai, su mažomis išimtimis, nepasižymėjo didele politine išmintimi. Dar blogiau: pavojų metais likdavome visai be vadų. Jie pirmutiniai gelbėdavosi iš skęstančio laivo.
|
Skaityti daugiau...
|
TARP HEROIZMO IR REALIZMO Pratęsiant pokalbį su F. Jucevičiumi |
|
|
|
Kun. dr. F. Jucevičius savo aukščiau įdėtame straipsnyje kritiškai pervertina mūsų tautos ir jos vadovybės politinius sprendimus aštriosiose dilemose, prieš kurias pastatė II pasaulinio karo sūkuriai ir jo nelemtos pasekmės. Iš esmės kiekvieną straipsnį laikome diskusiniu dėl to, kad kiekvienu klausimu gali būti skirtingų pažiūrų. Tačiau šį straipsnį galima vadinti diskusiniu ir ta specialia prasme, kuria pas mus redakcijos yra įpratusios atžymėti straipsnius, laukdamos poleminės reakcijos.
Savikritika visada yra "diskusinė". Nesijaudiname dėl kitų kritikos, net jei ta kritika būtų ir mažai teisi. Greičiau susijaudiname, kai kas nors imasi ir į kitus ramiau ir objektyviau pažvelgti (pvz., ligi šiai dienai dar beveik neįmanoma dalykiškai svarstyti mūsų santykių su lenkais, nesukeliant pasipiktinimo audros tuose, kurie panieką lenkams laiko lietuviškojo patriotizmo integraline dalimi). Bet sunku ramiai pakelti kritiką, besikreipiančią į mus pačius. Ir juo sunkiau, juo daugiau yra tiesos, nes šiuo atveju tiesa neišvengiamai siejasi ir su kalte. Savikritika nepakeliama be atitinkamo dvasinio ir moralinio subrendimo atvirai žvelgti ir į savus trūkumus, klaidas ar net kaltes. Todėl ir galima savikritikos atsakingai imtis tik ten, kur žmonės yra jai pribrendę. Visada pasitikėjome savo skaitytojų brandumu savarankiškai vertinti šio žurnalo skiltyse rašančių autorių pažiūras, nelaukiant, kad "linijos" vardan būtų baiminamasi kritiškesnio ar naujesnio žvilgio. Pasitikime ir šį kartą.
Sutikus naują pažiūrą, racionalu ne šokti ja piktintis, o ramiai persvarstyti, kiek kur ji turi tiesos, didesnio ar mažesnio pagrindo. Kun. dr. F. Jucevičius savo aštrios logikos žvilgiu persvarsto pats ir žadina visus mus persvarstyti ištisą eilę klausimų, tiesiogiai liečiančių praeitį, bet netiesiogiai angažuojančių ir ateitin besikreipiančią dabartį. Daug kur jo keliami klausimai turi pagrindo, nors ir nevienam gali būti skaudu tai pripažinti. Tačiau dėl kai kurių kitų autoriaus analizių kyla ir abejonių. Šioje pat vietoje norime trumpai pasisakyti dėl dviejų tokių probleminių žvilgių — į 1941 birželio sukilimą ir į partizaninę laisvės kovą, vėl kraštui patekus sovietinėn vergijon.
1. Kun. dr. F. Jucevičius kietai įvertina ne-pasipriešinimą pirmajam sovietiniam nepriklausomybės užgniaužimui: "Viena tik tereikėjo — laisvę ginti. Ją ginti nors savaitę, nors dieną, nors valandą". Visiškai su juo sutinkame. Bet kaip tik dėl to nebesuprantame, kodėl 1941 birželio sukilimą jis laiko buvus bereikalingą.
Nepriklausomybės netekimas, negynus laisvės nė vieną valandą, liko tautoje žaizda. 1941 birželio sukilimu tauta atpirko režimo pasyvią kapituliaciją prieš metus ir tuo būdu atstatė pasitikėjimą savimi pačia. Drauge 1941 birželio sukilimas akivaizdžiai paliudijo, kad ne jos valiai atstovavo okupantų pravestasis "liaudies seimas", inkorporavęs Lietuvą į Sovietų Sąjungą. Kad "pereito karo analai" ignoruoja 1941 birželio sukilimą, nieko nereiškia. Ir 1940 birželio pasipriešinimas taip pat būtų neminimas II pasaulinio karo aprašymuose, kurie savaime nukreipti į "didžiuosius".
Apgailestaudamas 1940 metais negynimą laisvės nė "valandą", bet taip pat apgailestaudamas 1941 birželio sukilimą, autorius remiasi prielaida, kad buvo griebtasi "šiaudo", nepažįstant vokiečių nacių. Ta prielaida labai mažai teturi pagrindo, nes gal tik kai kurie voldemarininkų žmonės gyveno autoriaus minimu "vokiečių mitu". Daugelis tebeatsiminė vokiečių okupaciją iš I pasaulinio karo metų. O jei kas ir būtų tai pamiršęs, pačių nacių atvirai skelbiami siekimai įspėjo, jog ne iš jų galima laisvės tikėtis. Pakankamai visi pažinojome nacius ir iš savo pačių nesenos patirties Klaipėdos krašte. Tiek mažai buvo "vokiečių mito", kad, priešingai, ne vienas ir iš aiškių antikomunistų nelemties atveju linko "rinktis" rusus, o ne vokiečius. Interpretuoti 1941 birželio sukilimą vokiečių "mitu" greičiau yra ne išrengti seną mitą, o jį dabar kurti.
Tauta spontaniškai sukilo 1941 birželio mėnesį, ne vokiečių naciais pasitikėdama ir ne už "šiaudo" griebdamasi, o pasinaudodama pirma proga paliudyti laisvės troškimui. Tai neginčijamai rodo to sukilimo pastatytosios Laikinosios Vyriausybės nesvyruojantis laikymasis. Jei būtų ji savo sprendimus grindusi "vokiečių mitu", tai ir būtų vokiečiams pasisekę ją "suratinti" (paversti "patarėjais"), kaip buvo nesėkmingai bandyta. Verčiau suspenduodama savo veiklą, negu paklusdama vokiečių gundymui. Laikinoji Vyriausybė liko ištikima ją pastačiusio 1941 birželio sukilimo tikslui — tautos laisvei nepriklausomoje valstybėje. Todėl laikomės to paties nusistatymo, kuris pereitų metų birželio numery buvo išreikštas žodžiais, kad 1941 birželio 23 diena yra "tokios pat istorinės reikšmės, kaip 1918 vasario šešioliktoji". Tos pačios istorinės reikšmės dėl to, kad, netekus 1918 vasario 16 aktu paskelbtosios nepriklausomybės, 1941 birželio 23 vėl buvo pareikštas tas pats nusistatymas II pasaulinio karo audroje.
|
Skaityti daugiau...
|
RYTAS
I.
Žingsnio
nežengiu,
neinu niekur —
neįsisupdama,
neapsigaubdama
tavo artuma —
II.
Medžiai
kelia rankas
į saulę —
į sotų
šviesos
avilį -
(Ji geresnė,
saugesnė —
negu namai).
|
Skaityti daugiau...
|
SUSITIKIMAI SU JERONIMU KAČINSKU |
|
|
|
Jeronimas Kačinskas — kompozitorius, dirigentas, mokytojas — mano mokytojas dirigavime, kompozicijoje.
Susitikome mudu pirmą kartą jo bute vos metams praėjus nuo naujųjų lietuvių išeivių antplūdžio Amerikon — jis didysis mūsų kompozitorius — maestro, aš tada labai tylus, nedrąsus jaunuolis, mokąs šiek tiek paskambinti pianinu. Ir koks buvo mano nustebimas, kai po trumpo įžanginio pokalbio jis mane paklausė, ar esu ką nors parašęs, sukomponavęs. Mat, buvau užėjęs tada pas jį pasiteirauti apie pianino pamokas. Pasijutau tada lyg gimnazistas, užtiktas berašant savo pirmąsias eiles, tačiau sukaupęs visas jėgas atsakiau taip, ir taip prasidėjo mano pamokos, studijos, diskusijos kompozicijoje bei dirigavimo mene su Jeronimu Kačinsku.
Kaip muzikas, kūrėjas ar išpildytojas, negali pabėgti nuo savęs kaip žmogaus, taip lygiai ir mokytojas negali išvengti neparodęs savo muzikinio aš. Ir taip aš metų eigoje išaugau — augau jo įtakoje, susipažinau su jo muzikine pasaulėžiūra, išmokau jį suprasti kaip žmogų ir kūrėją. Jeigu jis tada pamokose pabrėždavo stiliaus vientisumą, visų muzikos epochų sintezės ieškojimą bei išsikalbėjimą muzikos frazėse, sakiniuose ar motyvuose iki nepaprasto užbaigtumo, tai vėliau, susipažinęs su jo veikalais, atradau visas šias savybes jo kūryboje. Tik apie vieną savybę jis nediskutavo per daug su manim, kurią tačiau galima atrasti visuose jo veikaluose, — tai atematinė kompozicijos technika. Šią sąvoką galima būtų pastatyti šalia ato-nalinės, aritminės, asimetrinės ir kitų panašių šių laikų muzikinės kompozicijos sąvokų.
Kai atonalinėje muzikoje mes prarandame tonacijos jausmą, aritminėje muzikoje — pasikartojančių ar giminingų ritmų pulsą ir asimetrinėje muzikoje — struktūros reliatyvumo jausmą, tai atematinė j e kompozicijoje mes pasigendame temų ar motyvų pasikartojimo. Tada veikalas pasidaro lyg ilga pynė, susidedanti iš spalva bei forma skirtingų akmenų, kuriuos tik mūsų panašumų ar giminingumo ieškoti pripratusi akis ar muzikos atžvilgiu ausis bando supanašinti. Veikalas laimi fantazijos neapribotame lakume, spalvų ir nuotaikos įvairume, bet kartu ir pastato klausytoją prieš problemą, su kuria jis nebuvo susidūręs nuo klasikinių laikų: pagal kokį kelrodį orientuoti savo intelektą veikalo eigoje? Kaip priešybę paimkime Beethoveno penktąją simfoniją. Čia pradinis keturių gaidų motyvas yra kartojamas įvairiausiame kontekste, tačiau jis kaip toks yra visuomet labai lengvai atpažįstamas ir net menkiausiai išprususiam klausytojui suteikia progos ne vien tik širdimi, bet ir protu (banaliai išsireiškus) sekti veikalo vystymąsi. Atematinėje kompozicijoje klausytojui nėra viskas taip lengvai prieinamai pateikiama. Čia klausytojas, šalia emocinio veikalo pajutimo, turi gana atidžiai sekti temų, motyvų vystymąsi, ieškoti jų vienas į kitą panašumo ar nuotaikos giminingumo, kad išklausęs veikalą, galėtų savyje susidaryti jo struktūrinį vaizdą, be kurio bet kokia kompozicija būtų tik improvizacija. Tačiau atsiminus, kad muzika ilgus metus buvo tik karalių ir kunigaikščių menas ir kad visų laikų nauja, vertinga muzika niekuomet nebuvo taip greitai suprasta, tenka tik priminti, jog ne nauja muzika — atematinė ar atonalinė ar aritminė — turės taikytis prie publikos, bet publika turės pribręsti prie jos, kad tolimesnis jos vystymasis nebūtų sustabdytas ar pristabdytas.
|
Skaityti daugiau...
|
PULGIUI ANDRIUŠIUI 60 METŲ |
|
|
|
Pulgio Andriušio vardą pirmą kartą išgirdau iš savo vyresniųjų brolių, gyvenusių ir besimokiusių Kaune. Pirmas mano literatūrinis kontaktas su juo buvo "Mūsų Rytojaus" laikais tame pačiame "Mūsų Rytojuje", o gal ir kuriame kitame laikraštyje skaitytas lyrinis jo reportažas iš Aukštaičių kaimo, pavadintas Padūmavy parukavy visi pakraštėliai. Gi patį Pulgį Andriušį pirmą kartą pamačiau Berlyne. Tai buvo 1944-45 metų žiemą, viename netoli Friedrichstrasse stoties esančiame (tikriausia jo nė žymės neliko) viešbutyje. Jis ten stovėjo savo šeimos rate, tarp gausybės lagaminų ir kitokios mantos, matyt, neseniai išlipęs iš traukinio. Supažindintas, jis tik padavė ranką ir tęsė momentui sutrukdytą pokalbį, nė mažiausio dėmesio į mane nebekreipdamas.
Vėliau teko su juo iš arčiau susipažinti, bendradarbiauti, o kartais net ir linksmintis kartu. Bet mano sąmonės Pulgio Andriušio portretų galerijoje ypač išsiskiria vienas, užfiksuotas 1945 ar 1946 m. Tuebingene įvykusio literatūros vakaro metu. Į sceną išėjo jaunyvas, bet jau žilstančiais paausiais, vidutinio ūgio žmogus rugiagėlių spalvos paltu. Vos tik jam pasirodžius, publika ėmė griausmingai ploti ir laidyti įvairias familiaraus pobūdžio pastabas (šaukti vardu etc). Kontaktui sudaryti užteko vienos akimirkos. Nuo pat pasirodymo momento tarp jo ir publikos neliko jokios skiriančios ribos, tarytum jie būtų buvę man vienam nežinomos paslapties surišti. Pasiekęs scenos vidurį, jis žemai nusilenkė ir po to, profiliu į publiką, pradėjo nusirenginėti paltą. Publika godžiai sekė šią nusirengimo ceremoniją, kiekvieną jo judesį palydėdama nesibaigiančiomis ovacijomis. Pasinaudodamas visuotiniu triukšmu, aš galėjau laisvai stebėti jo fizionomiją. Man ypač krito į akį jo pusiau (iš vidaus, iš anapus kaukės) besišypsantis profilis, kankinančiai neužmirštamas, verčiantis noromis nenoromis paliesti savo paties veidą — kažkas tarp riešutų spaustuko, Fridricho Didžiojo ir Švabijos daržų gnomo.
Skaitė jis kažkokį feljetoną, vanojantį savo paties klausytojus: pirmose eilėse sėdinčius komitetų pirmininkus bei šalpos įstaigų pareigūnus ir paskutinėse eilėse sėdinčius spekuliantus, arba vaizbūnus. Nežiūrint to, publikos entuziazmui ir plojimams nebuvo galo. Pats feljetonas buvo paprasta aktualija ir neturėjo žymesnės literatūrinės vertės. Bet klausytojams tatai buvo absoliučiai antraeilis dalykas. Pats Pulgis Andriušis jiems buvo viskas.
Pulgis Andriušis yra viena tų retų asmenybių, kurios pačioje savo viešojo gyvenimo bei veiklos pradžioje tampa legenda, kurios atspėja nerealizuoto minios romantinio polėkio idėją, savo jokių varžtų nepripažįstančia bravūra užkrečia jos vaizduotę ir išsiskiria tuo, kuo ji (minia) savo slapčiausiose svajonėse norėtų pasižymėti ir ko jai neleidžia miesčioniškas orumas.
Ankstyvoje jaunystėje tapęs legenda, Pulgis Andriušis nejučiomis atsižadėjo paprasto piliečio tapatybės, užsidėjo prašmatnų legendinio personažo apsiaustą ir pasidarė spektaklių ištroškusios egoistiškos minios nuosavybe. Tai buvo pirmoji pakopa. Naudodamasis savo tam tikra prasme privilegijuota pozicija ir vis labiau įsijausdamas į savo vaidmenį, Pulgis Andriušis, kaip savo metu Juozas Tumas - Vaižgantas, tapo pusiau oficialia figūra, antrojo bei trečiojo nepriklausomybės dešimtmečių vėjarodžiu. Pulgis Andriušis nuo Vaižganto skyrėsi tik tuo, kad jis buvo ne visuomenės veikėjas, ne praktinės veiklos žmogus, einąs ten, kur šaukiamas, kiekvienu momentu pasirengęs realistiškai spręsti situacijos iškeltas problemas, bet komentatorius ir savotiškas moralistas. Pulgio veikla buvo grynai žodinė. Savo juokdaryba jisai, metaforiškai išsireiškiant, atliko karaliaus juokdario vaidmenį: žadinti miegančią karaliaus (šiuo atveju minios) sąžinę.
|
Skaityti daugiau...
|
PAGUODA
Kai einu pro tavo sodą,
gundo mane obuoliai,
ir raudoni, ir geltoni,
tartum saulės spinduliai.
Imčiau, va, ištiesčiau ranką —
skinčiau vieną, skinčiau du.
Nuo jų kvapo, nuo jų sulčių
man krūtinėje saldu.
Tik saldžiau už medų būtų,
jei nuskintum tu pati. —
Sužydėtų žvaigždės — gėlės
mano nykioje buity.
|
Skaityti daugiau...
|
HUMANIZMO SKLEIDIMASIS XVI A. LIETUVOJE |
|
|
|
Humanizmo apreiškos Lietuvoje (I)
Jeigu ąžuolas savo šaknis leidžia giliai į žemę, ant kurios jis auga, tai jis tatai daro ne dėl to, kad jis nori augti atgal į žemę, bet kad jis iš to [žemio semiasi jėgos, įgalinančios jį kilti į dangų ir peraugti tik iš paviršiaus gyvybės jėgą tegaunančius krūmus ir žoles. Antika turi būti ne norma, bet gaivinanti šių dienų kultūros jėga.
T. Zielinskis, Senovės pasaulis ir mes
Pratarmės vietoje
Rašinyje "Klasicizmo reikšmė mūsų kultūrai" (Jaunoji Lietuva, 1929) gvildenau antikinės kultūros poveikio šių dienų Europai klausimą, o šioje studijėlėje bandau aiškinti tą poveikį tik Lietuvai. Jau Lietuvos kultūros istorija taip nustelbta politinės, jog su nevienu čia užsimenamu istorijos klausimu tebus apsipažinę specialistai istorikai, o daugumui lietuviškos šviesuomenės ši sritis bus terra incognita. Juo svetimesnis gal daugeliui bus čia mano keliamas aikštėn specifinis Lietuvos kultūros aspektas — jos sąsaja su Europos kultūros pradininku antikine kultūra.
Kai kam atrodo, kad antikinis pasaulis ir humanistinė kultūra Lietuvai svetimi dalykai, juoba, kad Lietuva nesanti kaimynė nei graikų, nei romėnų. Toks galvojimas bus skatinęs ir labiau įsigalėti antikinių vardų lietuvinimui ne tiesiog iš originalių tų vardų formų (tokios transkripcijos laikėsi Vydūnas, Būga, antikinių autorių vertėjai), bet tarpiškai iš slavų iškreiptųjų (plg. mano Enėjidės vertimo įvadą). Tačiau kai net nuo Europos atitrukusioje šiaurės Amerikoje apstu antikinio pasaulio poveikį liudijančių pėdsakų (plg. J. Urzidil, Amerika und die Antike, 1964, Artemis Verlag, Zūrich - Stuttgart), juo labiau tenka laukti, kad tas pasaulis bus paveikęs ir Europos šalį Lietuvą.
Žvilgsnis į antikinę kultūrą ir humanizmą
Nedidelė šalis Graikija yra Europos civilizacijos lopšys. Senovės graikai istorijos vyksmą labiau nulėmė, negu bet kuri kita tauta. Per patį 50 metų žydėjimo, vadinamąjį klasikinį, arba Periklio, laikotarpį vien Atėnai davė pasauliui daugiau įžymybių, negu visas pasaulis drauge per bet kurį istorijos tūkstantmetį. Graikai sukūrė filosofiją ir spėjo išeiti visus filosofinio galvojimo kelius, sukūrė beveik visus šiandien žinomus mokslus, beveik visas literatūros rūšis, išugdė meną iki nuostabaus grožio ir padarė jį nepriklausomą.
Kita antikinę kultūrą kūrusi žymiausioji tauta buvo romėnai, pasižymėję daugiausia valstybiniu ir teisiniu gyvenimu. Būdami praktiški, romėnai sugebėjo perimti ir pritaikyti sau graikų sukurtąsias kultūros vertybes, susintetino antikinio pasaulio kultūros laimėjimus ir perteikė juos naujoms vakarų Europos tautoms.
Net ir vis naujos Italiją užplūstančios barbarų bangos ir pačios Italijos subarbarėjimas, ypač žlugus Romos imperijai, nesunaikino visų senovės pasaulio sukurtų kultūrinių vertybių. Mokyklose daug kur išliko antikinės kultūros tradicijos, vienuolynai saugojo ir uoliai perrašinėjo antikinių rašytojų veikalus. XII a. pabaigoje Italijoje ir Prancūzijoje atsiradę universitetai savo gausingiausių ir reikšmingiausių fakultetų studijų programą grindė dar antikinės senovės išugdytais vadinamaisiais septyniais laisvaisiais menais. Entuziastingu susižavėjimu klasikine senove ir karštligišku lotyniškų ir graikiškų rankraščių medžiojimu buvo užsidegę XIV amžiuje Italijoje prasidėjusio ir vėliau po visą Europą pasklidusio humanizmu vadinamo sąjūdžio atstovai. Humanizmo pradžia betgi ne-sietina su šiuo XIV-XVI amžiaus renesansu vadinamu naujuosius Europos istorijos laikus pradėjusiu laikmečiu. Jau visokeriopa pirmųjų amžių krikščionių kūryba, kaip teologinė, filosofinė, mokslinė bei literatūrinė, būtų buvusi neįmanoma be Europos kultūros pagrindus davusios klasikinės senovės, kurioje atsirado ir pati vėliau įvairiopą pavidalą įgijusi humanizmo sąvoka ir iš kurios tektų kildinti ir patį vardą. Humanitas, "žmoniškumas, žmogiškumas", jau Ciceronui reiškė darnų žmogui įgimtų dvasios ir proto jėgų ugdymą. Kadangi kilnesnį lavinimą senovės Romoje tegalima buvo įgyti tik skaitant didžiuosius graikų rašytojus, tai ciceroniškoji "humanitas" jau senovėje įgijo antrinę literatūrinio - estetinio, taigi formalaus lavinimo reikšmę. Tad humanizmas pirmiausia yra auklėjimo ir švietimo forma, pagrindu laikanti klasikinės graikų ir romėnų senovės raštus. Gavęs jau klasikinėje senovėje pagrindus, humanizmo sąjūdis pasireiškė beveik visais Europos dvasinės istorijos laikotarpiais ir yra vienas pagrindinių vakarų Europos kultūros bruožų. Būdama kryžkelėje, kur kertasi kultūrinės Rytų ir Vakarų įtakos, Lietuva negalėjo būti neliesta humanizmo, juoba, kad priėmusi krikščionybę iš Vakarų, ji glaudžiau sutapo su Vakarais. Humanizmas paveikė Lietuvą iš dalies tarpiškai per Lenkiją, su kuria Lietuva vis labiau artėjo politiškai ir kurios kultūrinė įtaka su laiku didėjo Lietuvos bajorams, iš dalies, net gal dar stipriau, betarpiškai iš Vakarų.
|
Skaityti daugiau...
|
TAUTIŠKUMO KLAUSIMAS SOVIETINĖJE TEORIJOJE |
|
|
|
Tautiškumo klausimas sovietinėje teorijoje ir praktikoje (I)
Įžanga: Propagandos šūkiai.
Komunistai bando laisvąjį pasaulį įtikinti, kad jie iš vienos pusės siekia visas pavergtas tautas išlaisvinti iš svetimos vergijos, o iš antros — kad jie sudaro sąlygas įvairioms tautoms komunistinėje valstybėje naudotis laisve, lygybe ir gyventi darnioje santaikoje.
"Mūsų krašto tautos — kalbėjo Berija XIX kompartijos suvažiavime — parodė visam pasauliui savo tvirtą ir nenugalimą jėgą, kurią joms teikia daugiatautė sovietų socialistinė valstybė, pagrįsta Stalino mokslu apie tautų draugystę" (Pravda, 1952.X.9).
O Chruščiovas XX kompartijos suvažiavime dėstė: "Tautybių politikoje partija seka, kaip ir seniau, didžiojo Lenino mokslu, kad 'tik labai rūpestingas įvairių tautų interesų paisymas pašalina konfliktus ir savitarpinį nepasitikėjimą" (Lenin, Sämtliche Weke, XXXII, 349). "Mūsų partijai pavyko pašalinti tarp caristinės Rusijos tautų įsivyravusį nepasitikėjimą, suvienyti visas tautas broliškos draugystės ryšiais, ir tai dėl to, kad partija šių tautų interesams, jų tautinėms savybėms ir siekimams rodė didžiausio dėmesio, o kartu visų tautybių veikėjus išauklėjo socialistinės bendruomenės dvasioje, bendrosios valstybės interesų paisymo dvasioje" (ten pat).
Komunistinėje terminologijoje "tautybių politika" turi daugeriopą prasmę. Tačiau, nežiūrint to, toji tautybių politika remiasi visa eile pagrindinių dėsnių, kurie visų laikų, visų kraštų visoms komunistų partijoms privalomi. Tie pagrindiniai dėsniai kartais nevienodai interpretuojami ir taikomi. Reikia tad pasekti istorišką jų interpretacijos eigą, kad galėtume suprasti, kokia yra iš tikrųjų komunizmo "tautybių politika".
1. Šeši komunistinės tautiškumo sampratos principai
Tautybių klausimo teorija komunistų paprastai remiama tam tikrais pagrindiniais principais. Pažvelkime į šiuos principus.
1. Lenino mokslas apie tautybių politiką.
Komunistai, kalbėdami apie tautybių politiką, prideda, kad tai yra Lenino nustatyta tautybių politika. Stalino laikais dar pridėdavo, kad tai Lenino - Stalino mokslas.
Ką tai reiškia, paaiškino pats Stalinas: "Atskirų tautų teisių klausimas nėra izoliuotas, savyje uždaras klausimas, o tik dalis bendrojo proletariato revoliucijos klausimo; todėl jis turi būti palenktas visumai ir iš visumos atžvilgio sprendžiamas" (Stalin, Werke, VI, 125). O toji "visuma" yra niekas kita, kaip "darbo klasės" kova už valdžią. Komunistai nepripažįsta absoliutinės tautų teisės; ji turi išimtinai tarnauti partijos siekimams, būti jos siekimų įrankis.
|
Skaityti daugiau...
|
Sutelkusi kūrybines pajėgas studentuose ateitininkuose, meno draugija Šatrija reiškėsi ne tik universiteto sienose, bet siekė ir plačiąją visuomenę, ypač per spaudą. Todėl ir verta bent trumpai ją prisiminti, neseniai sukakus 40 metų nuo jos įsisteigimo.
Ano meto Lietuvoje jaunimas buvo apsėstas tikro darbo ir noro padaryti visa, kas tik buvo reikalinga. O šitai kilo iš to, kad visi buvo atrinkti I pasaulinio karo ir Lietuvos atsikūrimo nepriteklių, kada kiekvienam jų teko klampoti per juodžiausią vargą ir negalimą padaryti galimu. Tačiau ir tada lietuviškas jaunimas buvo jaunatviškai nusiteikęs, svarbiausia, po kojomis jautė savąją žemę. Visas kraštas kėlėsi savam naujam gyvenimui. Jutome, kad jis čia pat, ir mes jį turime naujai pradėti: visa jau priruošta, o dabar jau turime būti galutinai pasirengę, nes už dienos kitos ir mes turėsime užimti pavargusiųjų eiles.
1926 rudenį Lietuvos universiteto teologijos - filosofijos fakulteto studentai ateitininkai ypatingai subruzdo, ypač gebantieji valdytl plunksną. Mat, jau geroka jų dalis, kaip redaktoriai ir žurnalistai, pripildydavo laikraščius ir žurnalus. Kiti neapsieidavo be literatūros vakarų ir reikšdavosi kaip programų užpildytoj ai. Buvusio ateitininkų literatų būrelio valdyba (J. Paukštelis su I. Petrušaičiu) nutarė būrelį praplėsti ir sutelkti visus, kuo nors aktyviai besireiškiančius meno srityje.
Buvau pakalbintas ir aš. Šitai atliko Ig. Petrušaitis ir Jonas Grinius. Tuo metu ateitininku dar nebuvau, tik jiems simpatizavau. Man nelabai patiko jų kepurės forma. Taip pat nemėgau studentų ateitininkų blaivininkų, nes jie buvo davatkiškai nusiteikę — pusiau viešai kaltino draugus, kad geria vyną. Degtinės ir aš vengiau, nes nemėgau. Mano artimi draugai, kaip tas pats J. Grinius, J. Grušas, J. Ambrazevičius, J. Paukštelis, S. Nėris, E. Vilčinskaitė, su kuriais buvau ypatingai artimas ir mamos padaryto vyno paragaudavau, tam rateliui jaui priklausė. Nutariau prie jų prisijungti ir aš. Ypač, kad valdyba pažadėjo vengti "davatkiškumo", net sutiko su mano reikalavimu biretiškos formos kepurės (kurią vėliau pradėjo vartoti ir kiti). Apskritai reikia pasakyti, kad jokių tuščių formalumų Šatrijoj nevartota ir jų vengta. Tai pabrėžta, atsisakant ir korporacijos vardo — vadintasi studentų ateitininkų meno draugija Šatrija.
Pirmąją Šatrijos valdybą sudarė Ig. Petrušaitis, A. Petrauskaitė (Skrupskelienė) ir globėju pasirinktas prof. V. Mykolaitis - Putinas. Jis globojo Šatrijos draugiją iki 1932, kada globėjo pareigas perėmė prof. J. Eretas, kuris ir anksčiau visą laiką buvo su šatrijiečiais. šūkiu pasirinkta prof. St. Šalkauskio ideologinė formulė: menas grožiui, grožis gyvenimo tobulumui. Minėtieji profesoriai buvo ir Šatrijos garbės nariai. Be jų, vėliau garbės nariais buvo išrinkti prel. A. Jakštas - Dambrauskas, kun. M. Vaitkus, L. Gira, kun. Ig. česaitis, J. Grinius, A. Salys, J. Ambrazevičius, B. Brazdžionis, St. Yla, solistės V. Jonuškaitė ir J. Augaitytė, solistas A. Kučingis.
|
Skaityti daugiau...
|
Malonus Pone Redaktoriau,
Atsiliepdamas į Jūsų laišką, kad Rapolas Skipitis "nebuvo žmogus pilkas" ir kad jo 80 metų amžiaus sukaktį Aidams derėtų atskiru rašiniu atžymėti, norėčiau atkreipti Jūsų dėmesį štai į ką:
Pirma, kažin ar, minėdami kurio kad ir labai iškilaus tautiečio amžiaus sukaktį, mes kartais nedarome ir pačiam sukaktuvininkui ir tai bendruomenei, kuri sukaktuvininko talentais naudojasi, tam tikros skriaudos ta prasme, kad tuo būdu dar gyvą ir darbingą žmogų savotiškai nekrologuojame. Apie jį kalbame būtuoju laiku, ne esamuoju.
Antra, kažin ar teisingai pavaizduotų reljefingą Rapolo Skipičio asmenybę kad ir kruopštus sužy-mėjimas jo, palyginti, ilgametės visuomeninės ir valstybinės tarnybos atliktų uždavinių, pradedant jo dalyvavimu slaptoje moksleivių kuopelėje Palangos vidurinės mokyklos pirmosiose klasėse (1901 -1904), vėliau Šiaulių gimnazijos vyresniųjų klasių pogrindinėje veikloje prieš rusus, atkreipusiose į Skipitį rusų administracijos akį, susijusioje su kratomis bei areštu (1908), ar vėliau, jau studentaujant Maskvos universitete, dalyvaujant Skipičiui liberalinės Aušrinės žurnalo redakciniame kolektyve, organizuojant moksleivius aušrininkus, pirmininkaujant Maskvos Lietuvių Studentų Draugijai (1911-1915), ar po Rusijos caro nuvertimo drauge su advokatu Petru Leonu, adv. Stasiu Šilingu, inž. Tomu Norum-Naruševičium, rašytoju Jurgiu Baltrušaičiu, ekonomistu Petru šalčium, teisininku Tadu Petkevičium ir kt. steigiant lietuvių tremtinių Rusijoje Demokratinės Tautos Laisvės Santaros partiją ir veikiant jos centro vicepirmininku, dalyvaujant Lietuvių Seime Petrapilyje (1917) ir Vyriausioje Rusijos Lietuvių Taryboje, ar, grįžus į nepriklausomybę paskelbusią, bet jos dar nelaimėjusią, Lietuvą ir dalyvaujant partizanu prieš bermontininkus, einant teisėjo, prokuroro, vidaus reikalų ministro pareigas (1920 - 1922), ar esant Lietuvos parlamento nariu (1923 -1926), ar dalyvaujant Šaulių Sąjungos iniciatoriuose ir jos vadovybėje, ar 1931 steigiant ryšiui tarp Lietuvos ir lietuvių išeivijos palaikyti Draugiją Užsienio Lietuviams Remti ir jai visą laiką vadovaujant (iki 1940 okupacijos), ar 1935 organizuojant Pasaulio Lietuvių Kongresą ir jam vadovaujant, ar lankant išeivijos kolonijas, globojant išeivių ekskursijas Lietuvoje, ar organizuojant Pasaulio Lietuvių Sąjungą ir vadovaujant jos laikinajai valdybai (nuolatinei Pasaulio Lietuvių Sąjungai vyriausybė nepritarė), ar dalyvaujant meno kūrėjų "Vilkolakio" klube ir jo suorganizuotame lietuviškojo humoro ir satyros teatre, ar organizuojant Kauno gyventojų streiką prieš lupikiškas belgų bendrovės elektros kainas, ar organizuojant ir vadovaujant lietuvių namų savininkų organizacijoms, ar sovietinės okupacijos metais vadovaujant Berlyne Lietuvių Draugijai (1940 - 1945) ir dalyvaujant Lietuvos Aktyvistų Fronte prieš sovietinį Lietuvos okupantą bei 1941 sukilimo pastatytos Laikinosios Lietuvos Vyriausybės ministru, ar, pagaliau, nuo 1946 radus prieglaudą Amerikoje ir pirmininkaujant Lietuvių Tremtinių Draugijai Čikagoje ar Lietuvių Teisininkų Draugijai laisvajame pasaulyje. Ar neatrodo, kad visi tie faktai kai kuriam laisvajam lietuviui šiandien bus tolygūs pamaldaus piligrimo rožinio karoliukams pašalinėse rankose, kurioms tas sąlytis neatskleis rožinio savininko dvasinės gelmės, mūsuoju atveju — sukaktuvininko Skipičio lietuviškojo visuomeninio entuziazmo, visuomeninio pašaukimo veikti ir pavojingomis aplinkybėmis, veikti ir tada, kai galima smaguriauti neveikimu.
|
Skaityti daugiau...
|
ŠILUVOS KOPLYČIOS PAŠVENTINIMO IŠKILMIŲ PLOKŠTELĖ |
|
|
|
Baltimorės arkivyskupijos radijo ir televizijos direktorius kun. Kazimieras Pugevičius, suorganizavęs Šiluvos Marijos koplyčios pašventinimo ir religinio kongreso filmavimą ir rekordavimą, jau pasirūpino, kad svarbesnieji muzikiniai momentai būtų išleisti atskira ilgo grojimo plokštele. Reikia tikėtis, kad ir filmas netrukus bus pristatytas lietuviškajai visuomenei. Toksai įvykio užfiksavimas, kaip kad šiuo atveju atliko kun. K. Pugevičius, yra retas reiškinys lietuviškųjų pasireiškimų grandinėje.
Kun. Vladas Budreckas, Vašingtono iškilmių muzikinės dalies organizatorius, plokštelės pasirodymą Darbininke (1967.IL3) sutiko su entuziazmu ir liudija, kad plokštelė "yra gana gerai pavykusi".
Plokštelės aplankas papuoštas Šiluvos koplyčios ir Nekaltojo Prasidėjimo šventovės atvaizdais su lietuviškais ir angliškais įrašais. Antroje pusėje trumpame įvade angliškai paaiškinta apie Šiluvos koplyčią, Naujalio mišias, religinį kongresą ir pačią Šiluvą. Toliau duodama plokštelėje įrekorduotų dalykų informacija, o trim atvejais net ir tekstai. Tik šių pastarųjų atžvilgiu vargu galima įžvelgti kokį nors nuoseklumą: "Pulkim ant kelių" duotas tik angliškas vertimas (1 posmas); "Tušti paliktieji namai" — lietuviškai ir angliškai, o "Nenuženk nuo akmens, o Marija" — tik lietuviškai. Vieno sakinio paaiškinimas angliškai prie nuoseklumo čia neprisideda.
Pavardės ir lietuviškieji tekstai aprūpinti ranka pridėtais lietuviskų raidžių ženklais, bet jie sudėti nevienodai ir, tur būt, labai paskubomis, nes daug kur dar liko neuždėtų. O ir šiaip korektūros klaidų nemažai: Juozas Naujalis aplanke atspausdinta gerai, o ant plokštelės jau parašyta Juosas; Prudencija Bičkienė aplanke atspausdinta Prudecija Bičkiene, o ant plokštelės P. R. Bičkiene; Čiurlionis ant plokštelės pasidarė čirurlionis; Bradūno pavardėj aplanke u rašoma su tašku, o ant plokštelės — trumpoji; Brazdžionis ant plokštelės parašytas Brazdžionis, Štarka — Starką. Žodžiu, klaidų gana daug. Gaila, nes didesnis dėmesys arba paprašyta talka būtų padėjusi ir šioje srityje prisiderinti prie šiaip jau gero plokštelės lygio.
Informacija apie išpildžiusius programą taip pat nėra pilna. Sakysim, pažymėtas tik Naujalio mišių dirigentas P. Armonas, o kitų dalykų dirigentai nepažymėti; nepaminėtas ir solisčių akompaniatorius ir Lietuvos Vyčių choro dirigentas. Tiesa, kai žiūri į aplanką, tai darosi aišku, kad papildomai Informacijai nėra likę vietos. Bet Nikėjo kurį nors tekstą išleisti, o sutalpinti visus programos išpildytojus.
|
Skaityti daugiau...
|
SOVIETŲ ISTORIKAI GRUMIASI SU NORMANISTAIS |
|
|
|
Kas gi pagaliau sukūrė senąją rusų valstybę — normanai (skandinavai) ar rusai patys? šiuo klausimu moslininkai nesutaria jau nuo seno, ir abu ekstremistiniai sparnai — normanistai ir antinormanistai — dažnai apsikapodavo. Teisybė yra greičiausia kur nors viduryje. Griežtai tvirtinti, kad vien tik skandinavai įkūrę rusų valstybę, visai paneigiant bet kokį ir savo krašto žmonių įnašą, vargiai būtų pagrįsta. Abipusio įnašo nuomonės laikėsi nuosaikieji tiek rusų, tiek kiti mokslininkai.
Tačiau sovietų mokslininkai išėjo vėl kautis su švedų, norvegų ir danų istorikais bei kalbininkais, skelbiančiais, kad vikingai su Riuriku priešaky sukūrė senąją rusų valstybę ir kad ateiviai iš Skandi" navijos suvaidino svarbų vaidmenį senoje Rusijos istorijoje. Tuo klausimu užpernai Petrapily pasirodęs Igor šaskolskio darbas "Normanų teorija dabartiniame buržuaziniame moksle" mėgina "nugalėti" visus tuos skandinavų mokslininkus, kurie laikosi vadinamos normanų teorijos. Net ir senelis vienuolis kronikininkas Nestoras, savo laiku (XII a. pradžioje) parašęs visiems žinomą kroniką, nepasigailimas. Kronikos žodžiai, kad slavų gentys "siuntė pasiuntinius per jūras pas variagus, kurie save vadina rus", prašydami ateiti ir valdyti juos, yra grynas prasimanymas pagal paskutiniųjų dienų sovietų istoriją. Net ir pats Nestoras vadinamas "normanistu", "atsidavusiu į rankas anų dienų viešpataujančiai klasei".
šaskolskio veikalas yra "kovinga" polemika, aštriai puolanti tokius pagarbius skandinavų mokslininkus, kaip Ture Arne (švedas, archeologas), Holge Arbman (švedas, Lundo univ. archeologijos profesorius), Knut Olof Falk (slavų ir baltų kalbų prof. Lundo univ., buvęs švedų kalbos lektorium Kauno univ.), Anton Karlgren (švedas slavistas, prof. Kopenhagoje) ir A. Stender - Petersen (vienas iš žinomiausių danų slavistų). Labiausiai puolamas Arne, kurį sovietų istorikas kaltina 100 proc. prasimanymais bei "istorinėmis fantazijomis". Tačiau pats šis sovietų mokslininkas yra smarkiai politinio bei nacionalistinio bimbalo į" geltas, mėgindamas teigti, kad istorija buvo ir tebėra vartojama kaip ginklas antisovietinei propagandai.
Knygoje yra išsamus literatūros sąrašas įvairiomis kalbomis, ir dėl to darbas turi nemažos reikšmės tiems, kurie domisi senąja Rusijos istorija. Kiek tos šaskolskio teorijos yra teisingos, gali spręsti tik žinovai. Tačiau skaitant daug kur jo priešpastatyti argumentai atrodo per daug bendri ir nelabai įtikina.
Anot šaskolskio, marksistinis mokslas neneigia, kad Rusija nuo IX ligi XI a., kaip patikimi šaltiniai liudija, dažnai buvo aplankoma tiek skandinavų karių, tarnavusių rusų kunigaikščiams, tiek skandinavų pirklių, plaukusių Rytų Europos vandenimis. Tačiau, žvelgiant marksistiniu požiūriu, klasinis visuomenės susidarymas, senoji rusų valstybė su rusų tautybe, su jos dvasine ir medžiagine kultūra esą gilių ir ilgai trukusių procesų rezultatas, neturėjęs išorinės, t. y. normanų, įtakos. Autorius teigia, kad normanų teorija yra normanų vaidmens senosios Rusijos gyvenime pervertinimas, kilęs "klaidingai aiškinant šaltinius" arba panaudojant "vien tik apribotus ir savo nuožiūra parinktus įrodymus". Anot šaskolskio, rusų mokslininkų prieš normanų teoriją kritika yra paremta faktu, kad toji teorija "prieštarauja objektyviems faktams bei klaidingai nušviečia istorinę raidą mūsų krašte tuo laiku, kai klasinė bendruomenė ir valstybė ėmė kurtis rytų slavų srityse". Autorius taip pat tvirtina, kad normanų teorijoje slypi ir politinės tendencijos, "prileidžiančios, kad rusų tauta buvo atsilikusi ir nesugebėjo savarankiškai sukurti savo valstybės bei kultūros". Toji teorija buvusi dažnai panaudojama politinėje kovoje prieš jo kraštą tarp kitų ir vokiečių propagandos, norinčios "pateisinti kriminalinį įsiveržimą į Sov. Sąjungą". Koks kreivas yra to sovietų istoriko supra" timas apie tą propagandą rodo jau ir tai, jog jis kaltina ir kai kuriuos švedų žurnalus bei laikraščius, įdėjusius Arnes, Falko, Mar-ten Stenbergo (švedas, archeologijos prof. Upsalos univ.) bei Stender-Peterseno straipsnius "ne tam, kad moksliškai spręstų problemą, bet kad panaudotų juos politinei propagandai prieš Sovietų Sąjungą".
|
Skaityti daugiau...
|
Vatikano Liturginei konstitucijai įgyvendinti popiežiškoji komisija kovo 4, Lietuvos globėjo šv. Kazimiero dieną, patvirtino naują mišiolo lietuvišką vertimą, kurį pateikė Lietuvos Liturgines komisijos pirmininkas prel. Č. Krivaitis. Naujo vertimo paruošimui vadovavo kunigai Jonas Paliukas ir Vaclovas Aliulis. Šis vertimas galioja visiems lietuviams, gyvenantiems Lietuvoje ar laisvajame pasaulyje.
Popiežius Povilas VI kovo 8 privačioj audiencijoj priėmė atvykusius iš Lietuvos Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos apaštališkąjį administratorių vysk. J. Labuką, Vilniaus arkivyskupijos valdytoją prel.
C. Krivaitį ir Vilkaviškio vyskupijos kurijos kanclerį dr. R. Krikščiūną.
Drauge audiencijoj buvo priimti Rygos arkivyskupijos ir Liepojos vyskupijos apaštališkasis administratorius vysk. J. Vaivods ir Rygos dekanas J. Ušerovskis.
Treji Varti — šiuo vardu latviai pradėjo leisti dvimėnesinį žurnalą, skirtą latvių, lietuvių ir estų literatūrai, menui, kultūrai. Pirmasis sausio mėn. numeris jau mus pasiekė: 64 žurnalinio formato puslapių, iliustruotas, erdviai sulaužytas. Lietuvių literatūrai šiame numeryje atstovauja J. Zarinio išversta A. Landsbergio "Penkių stulpų" pradžia. Be to, plačiai aptariama A. Stempužienės, D. Lapinsko plokštelė. Plačiau šiame numeryje paminimas pernai miręs latvių dailininkas N. Strünke, žurnalo vyr. redaktorius Alberts Birnbaums; redakcinę kolegiją sudaro Zarinu Janis (lietuvių skyriaus red.), dr. A. Karps, O. Jėgens (techniškasis red.), E. Andersone ir E. Avots. Redakcijos adresas: A. Birnbaums, P. O. Box 61, Three Rivers, Mich. 49093, administracijos — Treji Varti, P. O. Box 27-A, Detroit, Mich. 48232. Metams prenumerata 7 dol. Džiaugiamės šia gražia latvių iniciatyva ir linkime žurnalui geros sėkmės, ugdant Baltijos tautų bičiulystę.
Mirtys. — Lietuvoj šių metų pradžioj mirė kun. Mykolas Gylys. Buvo gimęs 1895. Kurį laiką "Mūsų laikraščio" redaktorius. IV seimo narys. Nuo 1932 ligi mirties klebonavo Siesikuose.
— Taip pat Lietuvoj mirė Kazys Radusis, nepriklausomybės metais ilgametis žemės Banko valdytojas (su trumpa pertrauka nuo 1925 ligi 1940). Buvo grįžęs iš Sibiro tremties.
— Vilniuje vasario 18 mirė kun. Vincentas Taškūnas. Gimęs 1880, kunigu įšventintas 1903, Petrapilio dvasinėj akademijoj 1914 įsigijo teologijos magistro laipsnį. Po I pas. ka-fo apsigyvenęs Vilniuje, kapelionavo Vytauto D. gimnazijoj ir nuo 1933 dėstė lietuvių kalbą Vilniaus kunigų seminarijoj, 1920 - 39 redagavo Vilniaus Aušrą, 1933-38 pirmininkavo šv. Kazimiero draugijai.
— New Yorke vasario 24 mirė žurnalistas Otonas Tolišius (Otto Tolishus). Gimęs 1890 Klaipėdos krašte, 1907 atvyko į JAV ir čia 1916 baigė žurnalistiką Columbia universitete. Nuo 1933 žurnalistinį darbą dirbo "New York Times" dienraštyje, nuo II pas. karo ligi 1964 būdamas šio dienraščio redakcijos štabe. Vasario 16 kasmet vedamuoju paminėdavo Lietuvos nepriklausomybės sukaktį.
— Vasario 26 mirė ilgametis (nuo 1912) Pittstono lietuvių parapijos klebonas kun. Jonas Kasakaitis. Ejo 88-tuosius amžiaus metus. Dėl lietuviškos veiklos turėjęs po trijų metų palikti Seinų seminariją, atvyko į JAV ir 1905 buvo kunigu įšventintas Baltimorėj. Daug reiškėsi lietuviška veikla, vadovavo Kunigų Vienybei, buvo ALRKS dvasios vadu. Bendradarbiavo spaudoj, spausdino eilėraščių, rašė scenos veikalėlių.
— Bostone kovo 5 mirė dr. Juozas Petronis (Petrušauskas). Buvo gimęs 1899 balandžio 2. Stojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę 1919 sausio 15 ir baigė karo mokyklą. Kovoms dėl nepriklausomybes pasibaigus, 1922 iš kariuomenes pasitraukė. Agronomijos studijas baigė 1926 Vokietijoj, Halles univ.; 1948 Giesseno univ. įsigijo daktaro laipsnį. Buvo ilgametis Lietuvos žemės ūkio statistikos vedėjas (1928-39); 1930 jis vadovavo pirmajam Lietuvos žemės ūkio surašymui. II pas. karo metu nepilnus metus buvo žemės ūkio tarėju, o vėliau dirbo Sodyboje. JAV gyveno Bostone. Buvo atsidėjęs visuomeninei veiklai. Veikė ateitininkuose nuo 1913. Krikščioniškajai demokratijai dirbo Ūkininkų Sąjungoje, buvo jos vadovybėje nuo 1928, kurį laiką jai pirmininkavo ir atstovavo Vlike. Daug rašė spaudoj ūkiniais klausimais (Ūkininke, Mūsų Laikraštyje, žemės Ūkyje ir kt.) ir skaitė paskaitų per radiją. Nors sveikata kelis pastaruosius metus nebeleido imtis visuomeninių pareigų, bet visą laiką buvo sutinkamas įvairiuose susirinkimuose bei parengimuose.
— Čikagoj kovo 6 mirė rašytojas Albinas Valentinas. Buvo gimęs 1908. Reiškėsi spaudoj nuo 1924, daugiausia humoristiniais reportažais. Pats redagavo humoristinius žurnalus: Aitvarą (1928), Dievo Paukštelį (1946-47), Pelėdą (1951 -54). Bendradarbiavo daugely įvairių laikraščių. Dabartinėj Lietuvių rašytojų draugijos valdyboj ėjb sekretoriaus pareigas.
|
Skaityti daugiau...
|
NELĖS MAZALAITĖS MIESTELIS |
|
|
|
Kas bent kiek domisi lietuvių literatūra, tas lengvai prisimena, kad Nelė Mazalaitė yra išleidusi keletą romanų ir išspausdinusi daug novelių bei legendų. Nors ji rašyti yra pradėjusi nuo 1929, tačiau jos vaisingiausias laikotarpis buvo 1948 - 1956, kada išleido septynias knygas ir laimėjo Lietuvių Rašytojų Draugijos metinę premiją už "Gintarinius vartus" (1952). Taigi, "Miestelis, kuris buvo mano" (išleido "Darbininkas" Brooklyne 1966, 184 psl.), apdovanotas 1965 "Aidų" žurnalo premija, pasirodė devyneriems metams praslinkus po "Piūties meto" romano, išspausdinto 1956. Todėl įdomu, kuo naujoji N. Mazalaitės knyga skiriasi nuo ankstyvesniųjų jos kūrinių?
Nors trumpai atsakyti į tai nėra lengva, tačiau viena aišku, kad "Miestelis, kuris buvo mano", nėra romanas. Tai greičiau atsiminimų kūrinys apie gimtąjį miestelį, bet taip papasakotų atsiminimų, kad juose kasdieninės tikrovės keli faktai atrodo paskendę tarp tokių spalvingų drabužių, jog tie epizodai dažnai sudaro pavienius legendinius pasakojimus. Kad jie neatrodytų palaidi, N. Mazalaitė juos pasakoja, pabrėždama savo pačios ir savo klausovo - palydovo asmenis. Ji mums vaizduoja su juo (sužadėtiniu ar jaunikiu) grįžtanti į savo gimtąjį miestelį, kuris yra prie geležinkelio stoties, netoli Kretingos ir Palangos. Išlipus iš traukinio (kuris gali būti ir laiko tėkmės simboliu), rašytoja pradeda savo palydovą informuoti apie gimines ir tėviškę, iš kurios į netolimą geležinkelio stotį turėjo atvažiuoti vežimas parsivežti svečių. Bet dėl nežinomų priežasčių jis laiku neatvyko. Todėl, šiek tiek palaukusi, rašytoja savo palydovui pasiūlo pamažu eiti pėstiems, tikintis, kad iš tėviškės siunčiami arkliai juodu sutiks kely. Per šitą kelionę N. Mazalaitė ir papasakoja devynius epizodus, susietus su jos gimtojo miestelio arba jo apylinkių gyventojais, kurie savo ruožtu pasakotojos atminty yra susiję su kokiu nors trobesiu, paminklu ar daiktu.
Antai, einant per Sertupio tiltą, rašytoja parodo savo palydovui akmeninį kryžių, vadinama krikšte-liu. Tai duoda progos pavaizduoti vienos moteriškės šiurpią tragediją, glaudžiai susietą su pavainikio kūdikio nužudymu. Toliau, nesutikdama laukiamo vežimo, rašytoja pamano, kad pasivėlinimo priežastis yra gal pačiame miestely dėl Joskaudų Pasogos. Tai vėl žadina klausimą, kas tas Joskauda ir kas ta jo pasoga. Atsakydama į tai, rašytoja papasakoja apie išlepusį ir dykaduoniaujantį viengungį ūkininką Joskaudą, kuris buvo įsimylėjęs jauną laumę, ją apgaudinėjo, turejO ryšių su senomis jos tetomis, nors norėjo vesti jauną ūkininkaitę Elenutę. Bet, patyrusios klas , laumės atkeršijo J6-skaudai, kuris iš gėdos turėjo bėgti į Ameriką. Arba vėl: miestelio pakrašty matomi vieno namo beveik griuvėsiai duoda progos rašytojai papasakoti apie baisų šykštuolį, dailidę Vaivorą, kurį pagaliau nuspiria į kaktą velnio arklys dėl žmogaus šykštumo.
|
Skaityti daugiau...
|
BRADŪNO SUSITIKIMAI SU ČIURLIONIU |
|
|
|
Kazys Bradūnas, SONATOS IR FUGOS. Susitikimai su Čiurlioniu Išleido Mykolas Morkūnas, Čikaga, 1967.
Poezijos knygą, kurios įkvėpimas prasideda kito menininko sukurtame pasaulyje, visuomet norisi imti į rankas su tam tikru nepasitikėjimu. Bet koks menas yra kūrybiškai apvaldyta tikrovė. Medžiai ir akmenys pasilieka tiktai patys savimi, kol kūrėjas nesuteiks jiems naujos, savo vaizduotėj išvystytos, formos ir tuo pačiu savo asmeniško, žmogiško turinio. Bet iki kokio laipsnio galima apvaldyti tą prasmę, formą ir turinį, kuriuos tikrovei jau suteikė kitas žmogus, o ypač jeigu jis dirbo visiškai skirtingoj meno srity? Skaitant Bra-dūno eilėraščius apie Čiurlionio paveikslus, neišvengiamai iškyla palyginimo klausimas: ar čia mes atpažinsime poetiškai perduotą, bent jau mums patiems pasiekiamą, dailės kūrinio esmę, ar galės Čiurlionis ir mums, ir poetui pasakyti, kaip žemės Dvasia pasakė Faustui: "Du gleichst dem Geist den Du be-greifst, nicht mir"?
Užtat tenka labai atsargiai žiūrėti į specidinius Bradūno atsiliepimus apie vieną ar kitą Čiurlionio kūrinį, kad paveikslas nenustelbtų eilėraščio, ir atvirkščiai. Galima, pavyzdžiui, su pasitenkinimu pastebėti, kad "Pavasario sonatos" Andante labai tiksliai pasikartoja pas Bradūną (p. 19), sekant paveikslą nuo viršaus iki apačios. Yra ten ir "erdvė, kaitros ištirpyta", ir tamsi centrinė forma, kurią autorius priima kaip savo paties metamorfozę: "Aš — akmuo, pirmą žemės rytą/ Pabudintas žaibo staiga"; yra ir galingi saulės spinduliai, kurie jam "perveria galvą" ir uždega poetą ta pačia paveikslo ugnimi. Tačiau eilėraštis vertingas ne savo panašumu į tapybinį modelį, bet savo nuosava vidaus dinamika, būtent dviejų kontrastų: liepsningos erdvės ir tamsaus, kieto akmens susiliejimu į trečią, visai naują, būties dimensiją, kūrybinę mintį:
Ir abudu liepsnoj susiliejam,
Trokšdami to paties.
Dar nė žodžio neprakalbėję,
Dar stebuklu nepatikėję,
Stovim prie lopšio minties.
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
|
|
|