Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
1967 m. 5 gegužės
TURINYS PDF Spausdinti El. paštas
Peržengus 200 numerių ................................................................................................. 193
Alfonsas Nyka-Niliūnas — Eilėraščiai ........................................................................ 199
Algirdas Landsbergis — Sudiev, mano karaliau (vienveiksmis vaidinimas) ............. 201
Antanas Vaičiulaitis — Karaliaus Mindaugo paskutinis monologas ......................... 207
Dr. Jonas Grinius — Bernardas Brazdžionis .............................................................. 208
Dr. Kazys Grinius — Atsiminimai apie Milašių .......................................................... 213
Antanas Rukša — Humanizmas Lietuvoje XVII-XVIII a .......................................... 215
Antanas Bendorius - Nauja pažiūra į buvusius
Lietuvos - Lenkijos santykius (P. Lossowskio knyga) ................................................ 221


IŠ MINTIES IR GYVENIMO
Dr. S. A. Bačkis — JAV - Sovietų Sąjungos konsularinė sutartis ............................. 226
Vytautas Ignas — Dail. V. K. Jonynui 60 metų .......................................................... 228
J. Vidzgiris — Žmogus ir visuomenė krikščionybės ir marksizmo sankryžoje .......... 230
Mūsų buityje ................................................................................................................. 232

KNYGOS
Viktorija Skrupskelytė — Radausko "Eilėraščiai" .................................................... 236
Feliksas Jucevičius — Maceinos žvilgsnis į Rytų Bažnyčios Kristų ......................... 238
Skaityti daugiau...
 
PERŽENGUS 200 NUMERIŲ PDF Spausdinti El. paštas


Redaktoriaus pokalbis su skaitytojais

Dėl pamirštos žurnalo sukakties

Prieš kurį laiką "Draugo" kultūrinis priedas priminė, kad pereitais metais liko nepaminėta "Aidų" dvidešimties metų sukaktis.

Kaip atsitiko? Tik pašaliniams pasitaiko neatsiminti sukakčių. O pats žino savo laiką kiekvienas. Tačiau ir savo pačių laiką pradedame skaičiuoti tik sulaukę atitinkamo ("jubiliejinio") amžiaus. Užtat ir dėl mūsų žurnalo dvidešimtmečio pamiršimo galėtume atsakyti: savo metų neskaičiuojame, nes dar nesirengiame jų baigti. Dar rūpinamės kovoti už ateitį, o ne praeitį skaičiuoti.

Tai tiesa, bet tik iš dalies. Visiškai pamiršti redaguojamo žurnalo laiką sunku, nes kiekvieną numerį tenka atžymėti ne tik eiliniu mėnesio, bet ir bendru viso meto numeriu. Negalėjo prieš akis nestovėti, kad jau artėja "Aidų" 200-tasis numeris. O šis numerių skaičius ne tik rodo, kiek metų jau tesėta, bet ir liudija, kiek tie metai buvo pripildyti. Todėl ir prisimename "Aidų" laiką ne dešimtiniu metų, o šimtiniu numerių skaičiumi.

Nors numerių skaičius rodo ir metų skaičių, nes beveik visą laiką žurnalas ėjo reguliariai, tačiau tikslumas verčia padarytį pora pastabų.

Pirma, patikrinus žurnalo komplektą, pasirodė, jog jau dešimt metų vienas numeris lieka nepriskaičiuotas. Tuo būdu dabar tenka jubiliejinį 200-tąjį numerį peršokti: nors pereito (balandžio) mėnesio numeris buvo atžymėtas kaip 199 nr., faktiškai jau jis buvo 200 nr. Su šiuo numeriu jau pradedame trečiąjį šimtą.

Antra pastaba dar labiau tikslina "Aidų" laiką. Dabartinė žurnalo numeracija tęsiama nuo 1947 balandžio mėn., kai jis iš naujo pasirodė. "Iš naujo" dėl to, kad jau anksčiau buvo pasirodę "Aidų" kaip kultūros žurnalo dvylika numerių. Dr. V. Bieliauskas savo anksčiau pradėtą leisti informacinį leidinį nuo 1946 sausio 15 pavertė kultūros žurnalu. Kai po dvylikos nr. tų pačių metų spalio 12 šis žurnalas sustojo, susidarė naujas iniciatorių būrelis kultūros žurnalui leisti. Kad nereiktų žurnalui naujo leidimo, dr. V. Bieliauskas perleido savo turimą leidimą. Tuo būdu ir naujas kultūros žurnalas po pusmečio pasirodė tuo pačiu "Aidų" vardu.

Pagal tai ir turime "Aidų" istorijoje dvi datas: 1946 sausio mėn., kai pirmą kartą jie pasirodė kultūros žurnalu, ir 1947 balandžio mėn., kai jie vėl buvo pradėti leisti. Vienaip ar antraip, "Aidai" yra jau peržengę 20 metų ir 200 numerių.
Skaityti daugiau...
 
EILĖRAŠČIAI PDF Spausdinti El. paštas
DAINOS APIE MANE, VAIKYSTĘ IR DAIKTUS, KURIE BUVO MANO DRAUGAI

Iš niekad nepaskelbtos to paties pavadinimo dnkstyvųjų eilėraščių knygos

SŪNAUS PALAIDŪNO LEGENDA
I
Jis grįžta amžinai, jis eina,
Ir tėvo sodai šaukia jį,
Ir saulės spinduliai išeina,
Ir degasi rytuos nauji.

Jis bėga, krinta ir vėl kelias;
Vaidenas vaizdas jam brangus.
Jo kojas šaukia juodas kelias
Ir lūpas — šypsena langu.

II
Tai jis, pajuodęs ir sumenkęs,
Žiūri vėl į namus slėny.
Peršiurkščios buvo tėvo rankos,
Ir sodai buvo perliūdni.

Jis mato vėl: ant stalo knygos.
Jo rankom atverstos kadais,
Ir lempa, sutemoj įmigus,
Ir dainos antakiais juodais.

III
Jis keikė visa, ką mylėjo;
Langai ir sodai ūžimu
Jį šaukė grįžti, bet jis ėjo:
Kad tik toliau gimtų namų!

Ir kai nematė jau gimtinės,
Kai dingo vaizdas jos brangus,
Tai mirštančiam, ją prisiminęs,
Kalbėjo, jog tenai dangus . . .

IV
O troškuly! O džiaugsme klysti,
Ištroškus bėgti nuo versmės
Ir nežinoti žodžio grįžti,
Ir neieškot kitos prasmės!

O džiaugsme nuostabus prarasti
Namus! Nesvaigt tylos nuodais!
Ir grįžt į juos tiktai užgesti
Su mirusių daiktų vardais!

1937
Skaityti daugiau...
 
Sudiev, mano karaliau (Vieno veiksmo vaidinimas) PDF Spausdinti El. paštas
"Karalius Dovidas, pasenęs ir turėdamas daug metų amžiaus, nebesušildavo, nors jį apklodavo drabužiais. Tuomet jo tarnai jam tarė: Paieškokime mūsų valdovui, karaliui, jaunos mergaitės: ji tebūna prie karaliaus, teglobi jį, temiega prie jo šono ir tešildo mūsų valdovą, karalių. Taigi jie paieškojo dailios mergaitės visose Israelio sienose, ir suradę Sunamietę Abi-sagę, atvedė ją pas karalių. Buvo gi tai labai graži mergina; ji miegodavo su karaliumi ir jam tarnavo, bet karalius jos nepažinojo".

(Trečioji Karalių knyga, 1, 1-5) J. Skvirecko vertimas

Veikėjai: Senas Aktorius (Karalius Dovydas), Jauna Aktorė (Abisaga).
Vieta: Scena D. P. stovyklos barake, Vokieti j oje.
Laikas: po karo.

Kylanti uždanga atskleidžia nuogą sceną repeticijos metu. Scenos viduryje, ant platformos, stovi didelė kėdė, vaizduojanti sostą repeticijoje. Ant sosto pora šiltų skarų senam karaliui Dovydui įsisupti. Ant apyluošio stalo pamesta jojiko vytelė, cigarečių pokelis. Ant poros kėdžių užmesti paltai, vyriškas ir moteriškas. Durys. Langas.

SENAS AKTORIUS pakyla iš kėdės — "sosto". Jis aukštas, truputį palinkęs. Visas pasaulis jam scena: jo judesiai rodo, jog jo mėgiamiausi vaidmenys yra karališki.*Jo eilutė aiškiai siūta ne jam, apdėvėta, bet gėlė atlape ir didelė spalvota nosinė švarko kišenaitėje liudija, kad jis nenustoja siekęs elegancijos.

JAUNA AKTORĖ dėvi paprastą tamsią bliuze, kuri pabrėžia jos išbalimą. Ji atrodo senesnė, kaip jos dvidešimt vieneri metai, bet dėl to kalta jos rimtis, jos vidinė įtampa.

JAUNA AKTORĖ (nuolankiai ir baikščiai, Abisagos balsu). Taip, mano karaliau . . . (Savo balsu) Ne! (Papurto galvą, nusisuka nuo SENO AKTORIAUS, graibsto cigarečių pakelio ant stalo) Prakeikta frazė! Ji man vis dar neskamba.

Ji randa cigarečių pakelį, išsiima vieną, įsideda į burną. Jai žiebiant degtuką, SENAS AKTORIUS nužengia nuo platformos su skara rankoje, patylomis prieina prie jos iš užpakalio, užmeta skarą ant jos ir prispaudžia ją prie savęs.

SENAS AKTORIUS. Taip, mano verge! Viskas pradės skambėt, kai aš tave apkabinsiu. (Jis užpučia degtuką. Ji pavargusiu mostu pamėgina išsivaduoti iš jo skaros, bet, jam tvirtai ją tebelaikant, nebesipriešina)

JAUNA AKTORĖ. Iš kokio vaidinimo šita frazė ir šita scena? Aš jų nepastebėjau mūsų tekste.
SENAS AKTORIUS išima cigaretę iš jos lūpų ir padeda ją ant stalo. Improvizacija, mano verge! Su manim tu išmoksi improvizuot — pasinert į vaidmenį, išsinert. . .

JAUNA AKTORĖ. Ačiū, bet aš per gležna nardyt lapkričio mėnesį. Per šalta.
SENAS AKTORIUS     Išmoksi   žaisti   su tekstu.

JAUNA AKTORĖ. Žaist? Prieš mudu dar dvi valandos juodo darbo!
SENAS AKTORIUS. Dirbant su manim, darbas ir duona virsta baltais, Kai aš važinėjau po Italiją, prieš karą, aš tariau tenykščiam kolegai: Jūs man patinkat, jūs, italai aktoriai. Kodėl? Nes jūs improvizuojat. Jūsų . . .

JAUNA AKTORĖ (pamėgdžiodama jo balsą ir judesius). "Kiekvienas jūsų vakaras scenoje kitoks, skirtingas ..."

SENAS AKTORIUS. Ar aš jau pasakojau? Gera atmintis, tau pravers scenoje. Bet tu dar negirdėjai apie mano jauną italę Milane?
 
JAUNE AKTORĖ. Duokit man cigaretę.
SENAS AKTORIUS. Vėliau. — Ji laukdavo manęs prie scenos durų. Aš atmenu, kaip šiandien, itališkoj mėnesienoj, dvigubas apgamas ant jos balto itališko peties. (Pirštu parodo vietą ant jos peties). Aš ją pavadinau dvitaškiu.

JAUNA AKTORĖ. Prašau, uždekim tašką ir tęskim repeticiją.

SENAS AKTORIUS. Prieš tašką — klaustukas. Kodėl aš ištraukiu tą milanietę iš tūkstančio ir trijų moterų savo praeity? Tu! Tu man ją priminei, kai aš tik įkėliau koją šion stovyklon. Atmeni?

JAUNA AKTORĖ (nenoriai). Taip, aš atmenu.
SENAS AKTORIUS. Kai tu pirmą sykį pamatei mane, tavo akys buvo kaip karališko apsiausto sagos, dar didesnės. Nuostaba, garbinimas — aš iš karto viską jose išskaičiau. Man įprasta. Ir tada tu prisipažinai man.

JAUNA AKTORĖ. Prisipažįstu — aš prisipažinau.
SENAS AKTORIUS (ne tiek domėdamasis ja, kaip gėrėdamasis savimi). Kaip tu laukdavai manęs prie senojo sostinės teatro scenos durų po kiekvieno vaidinimo. Kaip tu nedrįsdavai prieit, paprašyt mano autografo. Kaip "karališkai" aš atrodžiau — taiklus žodis. Kaip tu rinkai ir klijavai iškarpas apie mane.
Skaityti daugiau...
 
KARALIAUS MINDAUGO PASKUTINIS MONOLOGAS PDF Spausdinti El. paštas
V. K. JONYNAS  Šv. Pranciškus
(aliuminis, 1963)
T. J. Gailiušio nuosavybė

Netikrumas ir baisi tyla! Kas ten — ar vien
tamsa ir ūkas, ar nieko ten nėra:
nei mūsų vėlių, nei balso, nei dievų ir net šešėlių.

O gal žili tėvai už skobnių sėdi ten.
Gal tu ir aš ten vaikščiosim visažiniai,
karaliai tarp karalių, ir niekad
nebijosime mirties.

Mirtis! Akių tik sumerkimas, kaip nuščiuvęs
kvapas — ir ramybė, meilė, išmintis.
Ar kalavijo smūgis kovoje.

Kas man atkels vartus ir žodį pasakys!
Kodėl aš negaliu sutrupint antspaudą,
atverti paslaptį ir rykauti žmonėms:
— Štai jos urvas! Štai mirties landynė,
josios slėpinys! Žiūrėkite  ir  stebėkite, gentys,
giminės ir tautos. Aš mirtį nugalėjau.
Angiai atsistojau, ant galvos.
Ištraukiau josios geluonį — ir drąsus,
visaregis einu. —

Kur mūsų pėdų galas: ar prie mirties angos,
ar niekad nesibaigs?
Ar aš tenai tave sutiksiu?
Regėsiu bičiulius ir priešus?

Gal ten tiktai naktis. Gal nieko ten nėra:
nei vėjo, nei žolės, nei motinos ar tėvo,
nei žilų senolių, nei Praamžiaus —
balto debesio ūksmėj.

Mirtie! Kas sutraiškys tavo galvą —
ir tavo klaikią tylą sudraskys . ..

Lyg kietą akmenį, įdėkit man į delnus tikrą žodį,
leiskit eiti visaregio šviesoje.

Atsakykit, atsakykit, tūkstančiai senolių.
Atsiliepki tujen, brangiausioji.
Kalbėkit, milijonai metų!
Skaityti daugiau...
 
BERNARDAS BRAZDŽIONIS PDF Spausdinti El. paštas
Ar bereikia priminti, kad Bernardas Brazdžionis yra vienas žymiausių lietuvių poetų, kuris savo kūryba yra glaudžiai susijęs su tėvynės likimu? Todėl, tur būt, Vakarų pasauly mažai tėra lietuvių, kurie nenušvistų palankia mintim, išgirdę, kad šiemet B. Brazdžioniui sukako 60 metų. Šia proga jam gerus linkėjimus, be abejo, siunčia visi tie, kurie yra skaitę eilę jo poezijos rinkinių, pradėtų 1927 m. "Baltosiomis dienomis", arba kurie jį pažino kaip mažųjų "Meškiuko Rudnosiuko" ir kt. autorių, Vytę Nemunėlį. Kadangi mūsų poetas didiesiems ir mažiesiems yra išleidęs apie 30 rinkinių poezijos, todėl gal nėra (bent Vakaruose) tokio skaityti mokančio lietuvio, kuris nepaminėtų sukaktuvininko geru žodžiu. Tai turėtų jam būti malonu.

Tačiau, antra vertus, ši sukaktis tikriausiai verčia B. Brazdžionį susimąstyti dėl nevienos problemos. Tarp jų yra ir lietuvių lyrikos stovis, — lyrikos, kuriai jis ištikimai tarnauja jau 40 metų. Man atrodo, kad jį susimąstyti ir gal kartais nuliūsti verčia faktas, kad lyrinės poezijos svoris mūsų laikų visuomenėj yra labai sumažėjęs, palyginus su ta reikšme, kokią ji yra turėjusi prieš 40 metų, kada pasirodė pirmasis B. Brazdžionio — gimnazisto rinkinys. Tiesa, kad ir tada (1924), kai man teko "Pavasario" žurnale išspausdinti pirmuosius jo eilėraščius, jau buvo prasidėjęs lyrikos reikšmės menkėjimas, nes ir anais metais Vakaruose technika buvo tiek išbujojusi, kad ji regimai keitė esminius elementus, kuriais poezija buvo gyvenusi per šimtmečius.

Technikos poveikis tada jau buvo jaučiamas ir Lietuvoj, nes "Keturių vėjų" siūlymas poezijoj atsisakyti emocijų, vaizdus kurti mechaniškai ir racionaliai, nebepaisyti eilėrašty muzikinių pradų (pėdų ritmo, rimo, taisyklingų strofų) buvo įkvėptas ne ko kito, kaip iš Vakarų einančios technikinės civilizacijos. Tiesa, kad "Keturi vėjai" didelio pasisekimo neturėjo, nes anais 1922-26 metais, kada B. Brazdžionis tik buvo pradėjęs rašyti eilėraščius, mūsų tėvynės miestai tebebuvo maži, o juose pasireiškianti technika tebebuvo tokia elementari, kad su ja konkuruoti arba iš jos semtis įkvėpimo poetams atrodė juokinga. Net 1930 metais, kai J. Keliuo-tis "Granite" rašė apie pašėlusius greičius, nevienam pasirodydavo šypsnis lūpose. Todėl ir anais technikos įkvepiamais "Keturių vėjų" pasiūlymais niekas ištisai nepasinaudojo. B. Brazdžionis, jo kolega J. Aistis ir kiti jų kartos lyrikai tepriėmė tik ano sąjūdžio sugestijas, nukreiptas prieš eilėraščių klasikinį muzikalumą. Šitomis tariamomis lengvatomis B. Brazdžionis neilgai tesinaudojo, nes jis pamažu grįžo beveik prie klasikinės eilėdaros. Taigi, atrodo, kad technikinės civilizacijos įtaka B. Brazdžionio jaunystės poezijoj tebuvo minimali, lyg tam tikras bravūravimas, kaip tokiu bravūravimu jo poezijoj buvo reti žodžiai, paimti iš liturgijos arba iš senų religinių knygų.

Visai kitoks negu B. Brazdžionio jaunystėj lyrinės poezijos stovis Vakaruose šiandien, kai sumechanintos pramogos bei menai nebepalieka žmonėms laiko paskaityti ir susitelkti. O be tylaus susikaupimo rimtoji lyrika nebepasiekia asmens proto bei širdies ir dėl to nustoja visuomeninės reikšmės. Rėksmingų disonansų užrėkiamai bei kapotų džazinių ritmų užtrenkiamai subtiliai lyrikai nebelieka ramaus kampelio mūsų nejaukiame pasauly. Nenorėdami su tuo sutikti, mūsų dienų kai kurie poetai tikisi būsią skaitytojų išgirsti, jeigu jie taip pat madingai šūkaus ir triukšmaus kaip sumechanintos muzikos aparatai. Dėl to (greta šarlatanizmo) mūsų dienų lyrikoj tiek daug yra visokiausio maivymosi, kuris vienur nebeleidžia poezijos skirti nuo prozos gabaliukų, o kitur filosofijos — nuo šaradinio tuščiažodžiavimo.

Tiesa, pamaivų liga šiandien serga ne viena lyrika, bet ir kiti menai. Serga ne tiek dėl milžiniško technikos svorio, kuris dusina dvasią, bet taip pat dėl daugelio menininkų bei poetų tuštumo. Daugumas jų, palaidoję krikščionių Dievą, bet bijodami dialektinio materializmo pančių, nebeturi žiūrovams ir skaitytojams pasakyti nieko svarbaus bei esmiško. Nebeturėdami ko teigti, jie dažniausiai tik neigia, nes tai pigiausia. Todėl nevienas jų skelbia gyvenimo absurdą, kur sekso prieskonis vaizduojasi vienintele beprasme vertybe. Šitoks mūsų dienų poezijos pasukimas į nihilizmą bei triukšmingą pamaiviškumą negali džiuginti B. Brazdžionio, kuriam lyrika yra ne tik prasminga savęs išraiška bei meditacija apie žmogiško gyvenimo mįsles, bet taip pat kilni tarnyba savajai tautai. Tarp kitko tai liudija jo paskiausias poezijos rinkinys "Vidudienio sodai", kur daug klasiško skambesio, giedrios pusiausvyros, prasmingos rimties, nudažytos liūdnom spalvom, nuaidinčios rudeniniais tonais arba sudundančios dramatiniais kontrastais. Be abejo, tai nereiškia, kad B. Brazdžionis nebūtų gundomas šiolaikinio ateizmo ir savęs praradimo nebūty, tokių galingų ir grėsmingų mūsų technikinėj civilizacijoj. Kad šitos neigiamybės neįveikia mūsų kovojančio poeto, "Vidudienio sodai" tai paliudija. Ten jo išreiškiamų temų pozityvumas tampa dar ryškesnis, kai gretimai prisimename A. Mackaus "Neornamentuotos kalbos generaciją", parašytą ir išleistą (1962) beveik tuo pačiu laiku kaip "Vidudienio sodai" (1961).
Skaityti daugiau...
 
ATSIMINIMAI APIE MILAŠIŲ PDF Spausdinti El. paštas
1914-1919 m. aš turėjau išsikraustyti iš Marijampolės ir gyvenau Elce, Suchiniči, Nalčike, Goriačevodske, Kislovodske. 1919 m. iš Kislovodsko per Novorosijską, Istambulą, Marselį, Lorgue (départ. Var) atkeliavau į Paryžių, čia Lietuvos Legacijoj, vadovaujamoj inž. Tado Naruševičiaus - Noraus, aš buvau pakviestas dirbti tos Legacijos repatriacijos komisijoj.

Tuo metu (1919 V-XI mėn.) Legacijoj dirbo: sekretorium P. Klimas, prof. kun. d-ras P. Bielskus, kun. Jonas žilinskis, inž. E. Galvanauskas, kun. Dabužinskas-Dabužis, kun. A. Vilimas, Jansenas (vaistininkas), Kučinskas, prie Naruševičiaus dirbo kaipo jo sekretorės panelė Kižytė, p-lė Rodzevičiūtė (dabar žadeikienė) ir bene 4 paryžietės - prancūzės. Oskaras Milašius buvo įstaigos raštų redaktorius - stilistas. Dar buvo iš USA komandiruotas į Legaciją Balutis, be to, dar dirbo Jadvyga Chodakauskaitė, paskiau Tūbelienė. Legacijoj, be išvardintųjų asmenų, dar dirbo M. Yčas ir Juozas Pajaujis. Tik ką atvažiavęs buvau radęs dar dr. J. Šliūpą ir inž. E. Galvanauską, bet juodu tuoj buvo išvykę į Kauną.

Milašiaus prancūzų pasas

Apie pusę metų man tekdavo beveik kasdien susitikti su Oskaru Milašium - Liubičium. Legacijos būstinėje (Rue Bayard, paskiau Rue Marceau?). Dirbdavom ten po 7 valandas per dieną (9-12, 14-18). Prancūzijoj tuomet buvo apie 1000 lietuvių belaisvių iš rusų kariuomenės; jie buvo rasti ir perimti prancūzų armijos okupuotose Vokietijos srityse, kur tie lietuviai dirbo kasyklose ir fabrikuose. Atsiųsto iš Lietuvos artilerijos pulkininko Gedgaudo buvo suorganizuotas iš tų lietuvių belaisvių apie 300 vyrų Lietuvos kariuomenės būrys. Be vado, pulkininko Gedgaudo, tame būry (détachement) tarnavo bene 3 karininkai, jų tarpe ir mano vyresnysis sūnus jaun. leitenantas Kazys Grinius. Didžiausias susitelkimas lietuvių belaisvių buvo tvirtovėj Verdun, bet palaidų arba paimtų prancūzų karo administracijos žinion buvo daugely Prancūzijos vietų. Mano reikalas buvo surasti, suregistruoti juos ir, išrūpinus leidimą iš prancūzų vyriausybės, persiųsti Lietuvon tuos lietuvius. Repatriacijos komisijoj aš buvau vedėju, o kun. A. Vilimas ir Jansenas buvo mano antrininkais. Milašius tik pataisydavo iš mūsų komisijos išeinančius prancūziškus raštus.
O. Milafius gimęs Čerėjoj Mohilevo gubernijoj, istorinėj Lietuvoj ir išaugintas lenkiškoj terpėj. Lietuviškai jisai suprasdavo, bet nekalbėdavo. Aš kalbėdavausi su juo lenkiškai.
Man atvažiavus iš Lorgue (départ. Var) į Paryžių, Milašius buvo neseniai aplankęs Lietuvą ir grįžęs pilnas entuziazmo. Jisai buvo sukvietęs lietuvių ir prancūzų "conférence", kur padarė apie savo kelionę pranešimą, kurį atspausdino atskira brošiūra. Lietuvą, lietuvius jisai buvo giliai pamilęs ir visur vadindavo save lietuviu.

Kartais po darbo išeidavome kartu iš Legacijos ir gatvėj pasikalbėdavome. Apie politiką retai kalbėdavome. Girdėjau jo nuomonę apie Lietuvos ateitį. Jisai buvo skaitęs prof. St. Šalkauskio didelę knygą "Sur les confins de deux Mondes" ir sutikdavo su jo prognoze, kad lietuvių tauta, būdama tarp 3 daug galingesnių kaimynų ir tarp 2 kultūrų, gali atlikti neutralizatoriaus rolę. Manyti galima, anot Milašiaus, kad tie trys galiūnai (rusai, lenkai ir vokiečiai) niekad nesusitars dėl Lietuvos pasidalinimo ir dėl to Lietuva galės išlaviruoti savo nepriklausomybę ilgiems laikams. Bet jei ir įvyktų anų valstybių susitarimas dėl Lietuvos užgrobimo, tai lietuvių tauta, įėjusi į renesanso gadynę, savo kultūrą atlaikys, kaip ji atlaikė ją jau bent per du tūkstančiu metų.

Bekalbėdamas apie Milašiaus 1919 m. "conférence", užsiminiau, ar negalėtų po keleto mėnesių jisai padaryt antrą konferenciją; jisai atsakė, kad pirmojoj konferencijoj esąs išsėmęs tuos įspūdžius, kurių buvo Lietuvoj prisirinkęs, dabar galėtų naują konferenciją atlikti tik iš naujo pabuvojęs Lietuvoj.

1914 m. su šeima (pirmoji žmona, 3 vaikai ir aš) besitraukdamas iš Marijampolės į rytus, buvau išsivežęs nemaža daiktų. Jų tarpe buvo ir mano žmonos surinkta iš Pilviškių - Marijampolės apylinkių senoviškų rankų darbo lietuviškų prijuosčių (žiurstų) kolekcija. Joj buvo netoli 100 egzempliorių. Aš ją aplinkiniais keliais atgabenau į Paryžių ir parodžiau Milašiui. Jisai buvo lietuviškais žiurstų raštais sužavėtas ir sumanė padaryt Paryžiuj lietuviškų kaimiečių audinių raštų parodą: Legacijos viename kambary aš buvau iškabinėjęs tas prijuostes. Milašius buvo at-sikvietęs prancūzų dailininkus pasitarti dėl parodos. Minėjo jis buvusią Serbijos karalienę Nataliją, kad mėgstanti liaudies meną ir gal po jos sparnu galėtų tą parodą atidaryti. Bet dailininkai prancūzai į tai gana šaltai pažiūrėjo ir pasakė, kad tokia kolekcija Paryžiuje yra per maža ir pasisekimo neturės nei publikoj, nei spaudoj. O mums lietuviams tuomet svarbu buvo pagarsinti Lietuvos gerą vardą. Už kelių mėnesių aš išvažiavau iš Paryžiaus Lietuvon ir norėjau išsivežti tą kolekciją, bet Milašius ją pasiliko, žadėdamas parodą įvykdyti. Apie po metų jis man sugrąžino prijuostes, nieko nepadaręs. Nepasisekė.
Skaityti daugiau...
 
HUMANIZMAS LIETUVOJE XVII - XVIII A. PDF Spausdinti El. paštas
Humanizmo apraiškos Lietuvoje (II)

Lotyniškoji Lietuvos mokykla

Prieš atvykstant jėzuitams į Vilnių 1569 Lietuvoje tebuvo pradžios mokyklų. Išimtį čia tesudaro 1539-42 teveikusi Kulviečio įsteigta klasikinė aukštesnioji Vilniaus mokykla ir 1563-71 Vilniaus katedros mokykla, kai joje Šv. Jono bažnyčios archipresbiteris mokytas teisininkas P. Roizijus dėstė romėnų teisę, Lietuvos Statutą ir, šalia dėstytos lotynų ir vokiečių kalbos, įvedė dar ir graikų kalbą.32 Tačiau reikalas steigti aukštesniąsias mokyklas, net ir aukštąją buvo visai pribrendęs, nes Lietuva, ypač jos sostinė Vilnius, apie XVI amžiaus vidurį buvo ekonomiškai ir kultūriškai gan aukštai pakilusi, daug aukštesniųjų sluoksnių jaunimo mokėsi aukštosiose užsienio mokyklose,33 bet neturėjo progos Lietuvoje net tinkamai tam mokslui pasiruošti. Paskiri asmenys, kaip Mykolas Lietuvis, Rotundas, net 1568 metų Gardino seimas reikalavo aukštesnių mokyklų, ypač lotyniškų. Ryšium su kontrreformaciniu sąjūdžiu, kaip kitur Europoje,34 taip ir Lietuvoje 1569 atkviestieji jėzuitai kovai su Lietuvoje įsigalėjusia reformacija pristeigė aukštesniųjų mokyklų ir vieną jų, būtent, Vilniaus kolegiją pavertė akademija (1579). Nuo jėzuitų atvykimo Lietuvon iki jų ordino uždarymo 1773 Lietuvoje vyravo katalikiškos mokyklos, o tarp katalikiškųjų — jėzuitinės. Jos buvo grynai lotyniškos, tačiau ne dėl to, kad Lietuvos visuomenė pageidavo lotyniškų mokyklų, bet dėl to, kad tais laikais mokyklos, aukštesniosios ir aukštosios, visoje Europoje buvo lotyniškos.

Jėzuitų mokyklų studijų tvarka buvo nustatyta jų ordino sudarytu nuostatų rinkiniu, vadinamuoju Ratio Studiorum.35 Visos studijos dalijamos į aukštesniąsias ir žemesniąsias studijas. Žemesniosios studijos, paprastai einamos gimnazijoje, buvo šiaip suskirstytos pagal klases: Grammatica infima, grammatica media, grammatica suprema (syntaxis), humanitas (poesis), rhetorica. Lietuvos jėzuitų provincijos papročiu šias klases vadino: classis tertia grammatices, secunda grammatices, prima grammatices, humanitatis, rhetoricae. Šis kursas, dar antikinėje senovėje septynių laisvųjų menų,30 t. y. kiekvienam laisvam žmogui būtinų dalykų vardu sudarytas, išsilaikė, kad ir kiek modifikuotas, per viduramžius ir pasiekė naujuosius laikus. Jis sudarė pagrindą ne tik aukštesniosioms mokykloms, bet ir gausingiausiems vadinamųjų laisvųjų menų universitetų fakultetams. Aukštesniosios studijos buvo trejų metų filosofinės ir ketverių teologinės. Filosofijos studijų metai buvo vadinami pagal tais metais einamą dalyką: logica, physica, metaphysica. Kursą dėstė remdamiesi tokio pat vardo Aristotelio veikalais ir jų komentarais, papildydami žiniomis iš matematikos ir fizikos. Filosofijos fakultetas turėjo 5 katedras: logikos, fizikos, metafizikos, etikos, matematikos, istorijos ir parengiamąjį, kiek aukštesnį už gimnazistinį kursą litterae humaniores (senovės kalbų, gramatikos, retorikos ir poetikos ir vakarų Europos, vokiečių, prancūzų, gal ir kitų kalbų mokslo) kursą. Teologijos fakultetas turėjo septynias katedras: moralinės teologijos, dogmatinės teologijos, Šv. Rašto, homiletikos (rhetorica sacra), kanonų teisės, Bažnyčios istorijos ir hebrajų kalbos. 1641.X.1 Vladislovas Vaza suteikė akademijai privilegiją steigti dar teisių ir medicinos fakultetą. 1644 metais Lietuvos kancleris Kazimieras Leonas Sapiega suteikė lėšų teisių fakultetui steigti. Į įsteigtąjį fakultetą buvo perkelta ir kanonų teisė, tačiau Sapiegai mirus, ypač po 1655 metų rusų invazijos profesoriams iš Vilniaus išsibėgiojus, civilinę teisę tik tiek tedėstė, kiek ją teliesdavo kanonų teisės profesoriai. Medicinos fakultetas jėzuitų akademijoje nebuvo įsteigtas.

Kaip jėzuitų gimnazijos, taip ir Vilniaus akademija buvo perdėm lotyniška mokykla. Ne tik visi dalykai buvo dėstomi lotyniškai, bet lotynų kalbą vartojo ir mokinių, ypač studentų ir profesorių tarptautinė bendruomenė. Pirmas akademijos rektorius Skarga, be graikų ir lotynų kalbos, jokių kitų kalbų mokslo reikalams nepripažino: "Dar niekur nebuvo ir nebus tokios akademijos ar kolegijos, kurioje teologija, filosofija ir kiti laisvieji mokslai būtų mokomi ir suprantami kuria kita kalba".37 Per 200 Vilniaus akademijos gyvavimo metų tik vienas jos profesorių ispanas de Soxo tebuvo susidomėjęs lenkų kalba, išleisdamas 1636 "Praecepta gram-maticae linguae polonicae". Tad nenuostabu, kad kai kurie lenkų istorikai kaltina jėzuitus trukdžius plisti Lietuvoje lenkų kultūrai.

Iš Vilniaus akademijos bibliotekos žymus daugumas knygų buvo lotyniškos. Kaip išlikęs paskutinės akademijos turto inventarizacijos sąrašas 1773-74 rodo, iš vienuolikos tūkstančių bibliotekos tomų 90 proc. buvo lotyniškos knygos, 250 lenkiškos, 7 lietuviškos. Iš to kai kas38 daro išvadą, kad jėzuitai visai nepaisė žmonių kalbos. Iš šio vieno fakto negalima daryti toli siekiančių išvadų, kai daugelis kitų rodo priešingai. Akademinėje Šv. Jono bažnyčioje, šalia lenkiško, buvo ir vienas lietuviškas nuolatinis pamokslininkas. Kaip matyti iš išlikusio 1710-23 jėzuitų akademijos dienoraščio,'"' per penkias didžiąsias metines katalikų šventes akademinėje bažnyčioje tebesakydavo dar ir XVIII amžiuje daugiau lietuviškų, negu lenkiškų pamokslų, kai apie kitų to meto Vilniaus bažnyčių lietuviškus pamokslus labai retai ką beišgirstame. Jėzuitai uoliai palaikė tariamojo Lietuvos valstybės kūrėjo Palemono ir Gedimino tradicijas: jų profesoriai per jėzuitų mėgiamas procesijas ir iškilmes, kreipdamiesi į jaunimą, vadindavo jį "iu-ventus Palaemonia", kartais ir "iuventus Gediminia". Savo mokykliniuose vaidinimuose jėzuitai nevengė ir Lietuvos istorijos temų: 1683 vaidino Vilna sedes ducum metropolis Lithuaniae, 1688 Paeis feodera hospitali super mensa ducali sanguine Volstinci Magni Ducis Lithuaniae, 1751 Witenes ir kt. Taip pat ir vaidinimų intermedijose kartais vartodavo ir lietuvių kalbą. Apie 1620 metus akademijoje buvo įvestos lietuvių, latvių ir estų kalbų katedros. M. Biržiškos apskaičiavimu,40 akademinė jėzuitų spaustuvė išleisdavo vidutiniškai po lietuvišką knygą kas keleri metai. Jėzuitai buvo ir tokie žymūs lietuvių rašytojai, kaip penkių laidų susilaukusio akademiniam jaunimui skirto lenkų, lotynų, lietuvių kalbos žodyno (iš viso pirmo lietuviško) autorius K. Sirvydas, Jaknavičius ir kiti. Jei Lietuva ir buvo lenkinama per Bažnyčią, tai jau ko mažiausiai per jėzuitus. Jų negalima šiuo atžvilgiu lyginti su XVIII amžiuje su jais varžytis bandžiusiais pijorais, kurie ir savo mokyklose buvo bepradedą vartoti lenkų kalbą.
Skaityti daugiau...
 
Nauja pažiūra į buvusius Lietuvos-Lenkijos santykius (P. Lossowskio knyga) PDF Spausdinti El. paštas
P. Lossowskio "Stosunki polsko-litewskie w latach 1918-1920"

1966 vasarą Varšuvoje Ksiąžka i Wiedza leidykla išleido jauno lenkų istoriko dr. Piotr Lossowskio aukščiau minėtu vardu 409 psl. dydžio studiją, skirtą ano meto (1918-20) lietuvių - lenkų politiniams-diplomatiniams santykiams. Tie santykiai pasižymėjo didele įtampa ir nemažesniu veiksmingumu. Jie buvo mums tragiškai nelaimingi ir pasibaigė lenkų agresijos iššauktais karo veiksmais. Tuometiniai lietuvių-lenkų teritoriniai ginčai turėjo lemiamos reikšmės abiejų kraštų ateičiai ir į save kreipė Europos politikų dėmesį. Tas konfliktas su Lenkija atsikuriančią nepriklausomąją Lietuvą iš karto padarė pasaulio arenoje žinoma valstybe. Jos vardas beveik nuolatos figūravo Antantės (Vokietiją nugalėjusių sąjungininkų) ir Tautų Sąjungos tarybos posėdžiuose, kur šauniai diplomatiniais gabumais pasižymėjo A. Voldemaras.

Šis P. Lossowskio veikalas vertas dėmesio ne tik :dėl to, kad gana plačiai ir giliai klausimą verčia, kad pateikia daug naujos dokumentinės medžiagos, bet ypačiai todėl, kad tai yra nauja, šių dienų Lenkijos mokslininko, ligi šiol iš lenkų negirdėta pažiūra. Svarbiausia — tai autoriaus nuoširdžios pastangos išlikti objektyviu. Tiesa, ne visuomet tai jam pasiseka, kai kur gal netyčia nuslysta į šališkumą. Tūriu galvoje tas knygos vietas, kur jis, sakysim, neseniai aplenkėjusius mūsų miestelėnus laiko tikrais lenkais. Juk jis turėtų žinoti, kad tie "lenkai" nepriklausomybės metais greitai ir lengvai atlietuvėjo.

Lygiai akivaizdus yra ir autoriaus noras savo teigimus įrodyti archyvuose jo aptikta dokumentine medžiaga. Skaitytoją stebina jo nepaprastas darbštumas, sugebėjimas panaudoti daugelyje archyvų esančius šaltinius. Tačiau ir čia pasitaiko silpnų vietų, nes kai kur pasikliaunama abejotinos vertės vieno asmens pranešimais. Tačiau autoriaus darbo planas ir metodas aiškiai rodo jo tiesų kelią į ieškomą tiesą. Tuo keliu eidamas, jis nesivaržo, remdamasis dokumentais, iškelti švieson Pilsudskio vadovautos Lenkijos darytas Lietuvai skriaudas. Šiuo nešališkumu autorius įrodo savo mokslinį rimtumą ir užsipelno tinkamos pagarbos. Iš šaltinių nuorodų ir ilgo bibliografinio sąrašo matome autortų panaudojus ir lietuviškuosius archyvus bei literatūrą — knygas, žurnalus, laikraščius.

Darant šios ne eilinės knygos apžvalgą, tenka stabtelėti tik ties mums įdomesnėmis vietomis ir teiginiais, kurie reikalingi korektūros ar patikslinimo.

Knygos pradžioje (15-40 psl.) nurodoma į lietuvių-lenkų politinio ginčo kilmę. Viena svarbiausių jos priežasčių, anot autoriaus, buvęs lietuvių užmojis atstatyti didelę valstybę su apie 6 mil. gyv., nors pačių lietuvių nebuvę nė 2 mil. Į tai tenka atsakyti, kad jau XX a. pradžioje lietuvių būta 2 mil. su kaupu, o įskaitant aplenkintus, apgudintus ir apvokietintus būtų susidarę per 3 mil. Pagaliau, kuria teise atkuriamos Lietuvos valstybininkai būtų galėję atsisakyti nuo tų Vilniaus, Gardino ir Suvalkų gubernijų plotų, kuriuose dar buvo išsilaikęs žmonėse gyvas tradicinis priklausomumas Lietuvai; kur gyventojų didelė dauguma, išskyrus žydus ir ateivius - kolonistus lenkus, save laikė lietuviais, nors ta jų lietuvybė buvo daugiau valstybinė, nekaip kalbinė. Juk autorius, pats būdamas istorikas, gerai žino, kad tos sritys prieš carinės Rusijos okupaciją buvo Lietuvos, atseit, Lithuania Propria, integralinė dalis. Niekas neginčija, kad dėl galingos lenkų kultūrinės invazijos, stiprios socialinės įtakos (lenkų kalba buvo ponų k., o lietuviškoji mužikų) ir labai aktyvios polonizacijos per bažnyčią, naujoji karta daugelyje vietų jau nekalbėjo lietuviškai, bet vis tiek save ne lenkais vadindavo, o "tuteišiais", atseit, čiabuviais. Gaila, kad autorius, atrodo, neskaitė kan. K. Prapuolenio 1913 m. išleistos knygos "Polskie apostolstvro w Litwie" (jos nėra bibl. sąraše), kur dokumentais ir pačių lenkų šaltiniais parodyta, kaip katalikų bažnyčios hierarchija Vilniaus krašte lietuvius lenkino dar prieš I pasaulinį karą. Painią kalbinę ano meto Lietuvos rytų-pietų dalyje padėtį pripažįsta ir autorius, cituodamas 1919 m. E. Maliszewskio išleistą knygą "Polacy i polkose na Litwie i Rusi", kurioj sakoma, kad dažnai Vilnijoj tėvai dar kalbėdavo lietuviškai, vaikai — gudiškai, o vaikaičiai — jau lenkiškai. Šį reiškinį aš pats pastebėjau ten keliaudamas 1931 m. Tad ar galima tas sritis laikyti lenkiškomis? Jeigu po I pasaulinio karo ten būtų buvusi lietuviškoji valdžia, tai jie būtų užsirašę lietuviais, jeigu gudiškoji — gudais, bet lenkiškoj okupacijoj jie pasisakė esą lenkais, nes buvo jiems patogiausia ir saugiausia.

Mums šiandien gali atrodyti nereikalingu lietuvių kariuomenės 1920 m. žygis į Augustavo miškų sritį, kur jau nuo seniau gyvena beveik ištisai mozūrai, betgi ta teritorija 1919 birželio 18 Antantės buvo priskirta Lietuvai. Lenkai gali džiaugtis, kad jų karo atašė Paryžiuje gen. Rozwadowskiui pasisekė įtikinti maršalą Fošą, jog čia esąs ne politinis, bet karinis konfliktas, ir kad reikia demarkacinę liniją, išvestą pro Augustavą išilgai buvusią Lietuvos - Lenkijos sieną, nukelti į šiaurę nuo Seinų ir Vižainio. Lenkams buvo nesunku, panaudojant savo militarinę jėgą ir palankius santykius Paryžiuje, tą laikiną karinio pobūdžio demarkacinę liniją paversti pastovia administracine linija. Lietuviai, siekdami visomis išgalėmis taikos ir draugiško susitarimo su lenkais, Suvalkų sutartimi ją priėmė. Pagaliau pats autorius, norėdamas likti ištikimas tiesai, pripažįsta Seinų krašto lietuviškumą. Dėl to reikia stebėtis, kad jis pateisina tą demarkacinę liniją. Anot jo, tai esąs buvęs pats geriausias sprendimas: nors Lenkijos pusėje pasiliko Seinų - Punsko apylinkių lietuviai, bet užtat Lietuvai atiteko daugiau lenkų, gyvenančių Sūduvos miesteliuose ... Apie tų "lenkų" lenkiškumą jau anksčiau minėjau Autorius, lyg pasiteisindamas, rašo, kad buvę ne tik sulenkė j imų, bet ir perėjimų iš lenkų pusės į lietuvius. Antai Mykolas Roemeris, buvęs lenkų legionierius ir Pilsudskiui artimas žmogus, želi-gowskiui okupavus Vilnių, perėjo lietuvių pusėn. Į tai tenka atsakyti, kad Roemeriui nereikėjo jokių perėjimų atlikti, nes jis buvo gimęs ir užaugęs Lietuvoje, visą laiką buvo lojalus savo tėvynei ir daug nuveikęs lietuvių tautai tiek savo jau 1908 m. išleistu svarbiu informaciniu veikalu "Litwa", tiek teisiniais darbais, tiek kaip ilgametis Lietuvos universiteto rektorius. Jeigu jis ir laikė save lenku, tai dėl Lenkijos vyriausybės smurto ir apgaulės prieš Lietuvą, kuri pačiu žemiausiu būdu buvo įvykdyta Želigowskio suvaidinta avantiūra, jis, kaip teisės primato prieš fizinę jėgą skelbėjas, neturėjo kito pasirinkimo. Autorius prie Roemerio gretina dar rašytoją Milašių ir grafą Alf. Tiškevičių.
Skaityti daugiau...
 
JAV-SOVIETŲ SĄJUNGOS KONSULARINĖ SUTARTIS PDF Spausdinti El. paštas


JAV senatas 1967 kovo 16, dviejų trečdalių dauguma, 66 balsais prieš 28, patvirtino tą sutartį. Už ją balsavo 44 demokratai ir 22 respublikonai, o prieš — 15 demokratų ir 13 respublikonų senatorių. JAV prezidentas 1967 kovo 31 tą sutartį ratifikavo. Ji įgys galios 30 dienų praėjus po to, kai Vašingtone bus pasikeista sutarties ratifikacijos dokumentais. Kada tas pasikeitimas įvyks — tuo tarpu nežinoma, nes Sovietų Sąjungoj ta sutartis dar nepatvirtinta ir neratifikuota.

Kadangi labai buvo daug balsų prieš tą sutartį ir už ją, susipažinkime arčiau su ja. Pažiūrėkime, kokius paaiškinimus JAV valstybės departamentas jos reikalu suteikė senatui bei atskiriems senatoriams tiek aplamai, tiek ryšium su JAV laikysena Baltijos valstybių atžvilgiu.

Š. m. kovo 6 d. Congress. Record, Nr. 35, psl. 3155-56, buvo atspausdinti JAV - Sov. Sąjungos konsularinės sutarties reikalu klausimai ir atsakymai, JAV valstybės departamento paruošti 1967. II.2 data. Juos atspausdinti Congress. Record paprašė senato užsienio santykių komiteto pirmininkas senatorius Fulbright. Jis norėjo, kad visi senatoriai turėtų daugiau informacijų, svarstydami tos sutarties patvirtinimo reikalą.

Peržiūrėjus vykusias senate labai gyvas tos sutarties diskusijas ir valstybės departamento suteiktus klausimus bei atsakymus, aiškėja, kad po 1955 viršūnių konferencijos Ženevoje amerikiečių kelionės į Sov. Sąjungą pagausėjo. Kilo reikalas geriau apginti JAV piliečių, keliaujančių į Sov. Sąjungą, interesus. Susirūpinta pradėti derybas su Sov. Sąjunga konsularinės sutarties klausimu. Valstybės sekretorius Christian Herter 1959 Camp David pasiūlė tokią sutartį sudaryti Sovietų Sąjungos užsienio reikalų ministrui Gromyko. Projektais buvo pasikeista 1960 pradžioj. Bet santykiams kiek pašlijus, tik 1963 rugsėjo mėnesį derybos prasidėjo Maskvoje. Po aštuonių mėnesių derybų konsularinė sutartis buvo pasirašyta 1964.VI.1 Maskvoje. JAV prezidentas ją pateikė senatui 1964. VI.12 patvirtinti. Senato užsienio santykių komitetas 1965.VII.12 turėjo posėdį - apklausinėjimą su valstybės departamento juriskonsultu ir einančiu valstybės sekretoriaus padėjėjo pareigas — pavaduotoju Europos reikalams.

1965.VII.30 įvyko viešas to senato komiteto posėdis, kur liudininku dalyvavo valstybės sekretorius. Tų pačių metų rugpiūčio 3 šis komitetas nutarė konsularinę sutartį pateikti senatui patvirtinti ir savo raporto priedu prijungė valstybės departamento juriskonsulto bei valstybės sekretoriaus pareiškimus. Savo raporto išvadose komitetas pažymėjo: "Sekretorius Rusk taip pat patikino Komitetą, kad tos sutarties ratifikavimas jokiu būdu nepakeis mūsų politikos, nepripažįstančios prievartinio Latvijos, Lietuvos ir Estijos inkorporavimo į Sovietų Sąjungą". Po kelių dienų, rugpiūčio 10, to paties komiteto mažuma (senatoriai F. J. Lausche, Bourke B. Hickenlooper, J. Williams ir Kari E. Mundt) pasisakė prieš tos sutarties patvirtinimą. Senatorius Thomas J. Dodd pareiškė atskirą nuomonę, kodėl tos sutarties nereikia patvirtinti.

Tokioj padėty tos sutarties svarstymas ssnate buvo atidėtas. Jis teiškilo 1967.1.23, kada įvyko viešas senato užsienio santykių komiteto posėdis, kur liudininkais buvo valstybės sekretorius Dean Rusk ir kiti aukštieji valstybės departamento pareigūnai. Vėliau sekė dar keli komiteto posėdžiai, kurių paskutinis buvo 1967.11.17, kada ALTo pirm. inž. A. J. Rudis pateikė įspūdingai paruoštą memorandumą komitetui, senatoriams, spaudai ir žodžiu pareiškė samprotavimus, kodėl ta sutartis netvirtintina. 1967.III.6 senato užsienio santykių komitetas perdavė savo raportą, su visų turėtų posėdžių tekstais, siūlydamas senatoriams konsularinę sutartį patvirtinti. Tokia tad sutarties patvirtinimo eigos chronologija.

Sutarties turinio bei tikslų reikalu JAV valstybės departamento paaiškinimai buvo tokie. Sutartis reikalinga užtikrinti amerikiečių teisėms ir interesams Sov. Sąjungoje, kurių dabar jie neturi. Pagal sovietų įstatymus, tiek jų pačių piliečiai, tiek svetimšaliai gali būti kalinami incommunicado devynis ar daugiau mėnesių, kol tardymas eina. Pagal sutartį — sovietai turės amerikiečių įstaigas informuoti apie suimtuosius amerikiečius 1-3 dienų laikotarpyje. JAV pareigūnai galės suimtuosius lankyti 2-4 dienų laikotarpyje po suėmimo ir vėliau. Tų teisių laidavimas dėl to reikalingas, kad amerikiečių turistų skaičius nuo 1962 ligi 1966 m. pašoko 50 proc, ligi 18000 per metus. Sovietų piliečių į JAV teatvyksta kasmet maždaug 900. Nuo 1964 ligi dabar Sov. Sąjungoje buvo areštuota 20 amerikiečių. Jiems nebuvo laiku suteikta parama bei globa, nes sutartis negaliojo. Tokiose aplinkybėse įvyko ir New-comb Mott mirtis ... JAV padėtis yra skirtinga, nes čia, pagal konstituciją, sovietų turistai gali savo teises apginti.
Skaityti daugiau...
 
DAILININKUI V. K. JONYNUI 60 METŲ PDF Spausdinti El. paštas
V. K. Jonynas
Nuotr. V. Maželio

Dailininkas Vytautas Kazimieras Jonynas yra pasižymėjęs ne tik savo dailės kūrybos įnašu į mūsų tautos aruodus, bet ir subrandinęs nemažai naujos generacijos tapytojų, skulptorių bei grafikų, kurių nemažai jau pasiekė visų įvertinimo. Jo įtaka mūsų dailės gyvenime yra plati.

Vytautas Kazimieras Jonynas gimė 1907 kovo mėn. 16 Ūdrijoj, Alytaus aps. 1923-29 mokėsi Kauno meno mokykloje, vėliau studijavo grafiką, skulptūrą ir vidaus dekoravimą Paryžiuje — 1931-34 Conservatoire Nationale des Arts et Mėtiers, 1932-35 Ecole Boulle. 1935-40 Kauno meno mokykloje dėstė grafiką ir skulptūrą. 1941-44 buvo Kauno taikomosios dailės instituto direktorius ir dėstytojas. Drauge 1936-41 dirbo Kultūros paminklų apsaugos įstaigoj kaip konservatorius ir vėliau jos viršininkas. Vokietijoj Freiburge i. Br. jis suorganizavo Ecole des Arts et Mėtiers ir 1946-50 buvo jos direktorius ir dėstytojas. 1950-51 meno reikalų tarėjas prancūzų zonos Aukštajame komisariate ir svečio teisėmis docentas Mainzo meno ir statybos mokykloje. 1952-57 New Yorke dėstė Catan-Rose dailės institute, nuo 1956 dėsto Fordhamo universitete.

Jau pirmaisiais savo grafikos darbais V. K. Jonynas parodo savo didelį kūrybiškumą. Tačiau visą laiką , vis ieško naujos linijos bei formos savitam charakteriui išreikšti. Pirmieji jo medžio raižiniai, kaip "Mano tėvynė Lietuva", "šv. Pranciškus" ir kt., yra sukurti lietuvių liaudies meno įtakoje su kubistinės struktūros atspalviu. Jie yra giliai išjausti ir kompoziciškai bei formiškai su neabejotinu tikrumu sukurti. Vėlyvesniuose grafikos darbuose Jonyno linija laisvėja ir darosi vis rafinuotesnė. Tarp tonų pradeda skverbtis jautrūs niuansai. Tuo pačiu prisitaiko kompozicija bei forma. Technika įgauna nepaprasto meistriškumo. Tai Donelaičio "Metai", "Zapyškio bažnyčia", "Saulėleidis Nemune", P. Cvirkos "žemė maitintoja", Goethės "Jaunojo Verterlo kančios", P. Merimėe "Lokys". Pastaruosiuose kūriniuose nervingos linijos suvestos į ramesnes pustonių grupes ir, jautriausiai įplaukdamos į tamsiuosius tonus — šešėlius, skambėte skamba, pulsuoja lyg muzikinių harmonijų subtilūs niuansai. Išryškėja tapybinis aspektas, ypač P. Merimėe "Lokio" iliustracijose. Šekspyro "Hamleto", atlikto plunksna, linija pasidaro visiškai laisva, santykis tarp pustonių ir šešėlių daug kontrastin-gesnis, įgauna dekoratyvinį aspektą, įžiūrimas jau ir abstraktinis momentas. Po kiek laiko gimsta ištisa eilė abstraktinių litografijų, kurių daugumoje jau įvesta spalva. Bet ir čia jis nepameta savo "aš" — tai savitas, lengvai atpažįstamas Jonynas.

1954 pavasarį New Yorko Weyhe galerijoje V. K. Jonynas nustebino lankytojus savo akvarelėmis. Tai naujas pasaulis, bet pilnai prinokęs, pergyventas ir kūrybiškai perduotas. Tai savitas gamtos pažinimo pateikimas. Jonyno akvarelės lengvos, spalvingos ir įvairios; kai kur sutelkti intensyvūs, tamsūs plėmai, sudarą kūrinio branduolį, o tarp jų kur-ne-kur prasiskverbia stipriai kontrastingos šviesos, kurias švelnina lyriškai spalvingi pustoniai ir gyvybe dvelkiančios, nervuotai judančios linijos; kai kur medžių šakos grakščiai tiesiasi ritminiu įvairumu ir judėte juda aukltyn lyg prašytų daugiau gyvybės: šilti, šalti, nenuobodūs niuansai jautriai įjungti  grafinių linijų virpesį; kai kur gelsvų ir rausvų tonų ansamblis su vykusiai sudėtais šaltų tonų akcentais ir t. t. Jonyno peizažuose jaučiama gamtos gyvybė ir jos mistika.

Ir skulptūroje V. K. Jonynas nesvetimas. Jo skulptūros darbai monumentalūs, formos   dinamiškos. Šešėlių, šviesų santykiai puikiai apvaldyti ir originaliai, skoningai perduoti. Kaip Jonyno medžio raižiniai, akvarelės, taip ir skulptūros darbai pasižymi estetiškumu, elegancija, lyriškumu. Didesnes plokštumas jis meistriškai paįvairina grafiškomis gyvomis linijomis, nenustelbdamas skulptūriško monumentalumo.

Vitražuose V. K. Jonynas taip pat nepraranda savito braižo. Jis puikiai sugeba apvaldyti negyvą tvino liniją, kuri pilnai paklūsta kūrėjo dvasiniams polinkiams. Meistriškai įjungdamas savitą, turtingą koloritą bei grafinę liniją, jis suteikia vitražui meniškąją gyvybę ir nenusibostamą žaismingumą. Drauge su savo mokiniu D. Shepherd 1955 atidaręs vitražų studiją New Yorke, Jonynas išugdė ją į Amerikos pirmaujančių studijų eiles.
Skaityti daugiau...
 
ŽMOGUS IR VISUOMENĖ KRIKŠČIONYBĖS IR MARKSIZMO SANKRYŽOJE PDF Spausdinti El. paštas
Ne vienminčių, bet skirtingai galvojančių pokalbis šiuo metu atrodo tikras laiko ženklas. Tokios rūšies pokalbio užuomazgų pastebima ir tarp krikščionių bei marksistų. Tam palankias sąlygas sudaro iš vienos pusės stiprėjanti krikščionių vienybės mintis ir visuotinio Bažnyčios susirinkimo sužadintas atvirumas laiko dvasiai, iš kitos pusės — europinių (italų, prancūzų, jugoslavų, lenkų, čekoslovakų) marksistinių sluoksnių nuosaikesnė linija religijos klausimu.

Vienas toks pokalbis neperseniausiai buvo surengtas Zūricho universiteto studentų. Jame dalyvavo Zūricho univ. teologijos fakulteto socialinės etikos instituto vedėjas prof. dr. A. Rieh, šveicarų marksistinės darbo partijos centro komiteto narys dr. K. Farner ir studentų kapelionas kun. dr. E. Wildbolz. Pasinaudodami "Zürcher Student" (nr. 6, 1966. XII) atpasakojimu, pateikiame čia kiek susistemintą svarbesnių minčių santrauką. Manome, jog susipažinti su šiomis mintimis verta ne tik dėl keliamųjų klausimų, bet ir dėl paties būdo, kaip jie keliami.

Pokalbio galimybė ir sąlygos
Ar įmanomas pokalbis tarp krikščionių ir marksistų? Žinome, kad abi pusės viena kitai priešingos, žinome, kad marksistų tvarkomose valstybėse galioja ateistiniai šūkiai ir vedama ateistinė politika. Todėl kai kas ne tik abejoja pokalbio galimybe, bet norėtų aplamai atmesti bet kokius mėginimus toje srityje. Tikrovėje mėginimų nestinga, tik pavieniai pokalbio šalininkai kartais atsiduria izoliacijos pavojuje.

Vakaruose pastaruoju metu pastebėtas gyvesnis katalikų ir marksistų sąlytis, kuriam ypatingo svorio suteikė įsijungimas dialogan tokių asmenybių, kaip žymusis dabarties katalikų teologas Kari Rahner ir pirmaeilis prancūzų komunistų filosofas Roger Garaudy. Pokalbis, vadinasi, galimas, tik iš jo netenka laukti kokio nors galutinio sprendimo. Jis turi pasilikti atviras, neužbaigtas, pasitenkinant tuo, kad abi pusės viena prieš kitą nužymi savo pozicijas.

Patirtis moko, kad pokalbis nelabai vyksta, kai pradedama pačiais didžiausiais priešingumais, kai, pavyzdžiui, prieš ateizmą statomas teizmas arba antiateizmas. Geriau pradėti iš kito galo, būtent, klausimais, kuriuose priešingumai mažiau ryškūs. Tokiu būdu taip pat galima prieiti tašką, kuriame jokia sintezė neįmanoma, ginčytini klausimai pasilieka, bet jie nekliudo kalbėtis.

Taip apibrėžęs pokalbio galimybę, kun. Wildbolz pastebėjo, kad marksizmo pagrinduose glūdi rūpestis pertvarkyti visuomeninius santykius. Marksas tikėjęs, jog pakeistoje visuomenėje žmonija at-gausianti savąjį žmoniškumą. Gi krikščionybės didysis rūpestis — pakeisti žmogų ir jo laikyseną. Pagrindinis klausimas, ką iš tikrųjų abi pusės supranta žmogumi. Išsiaiškinus žmogaus sampratą, galima eiti prie visuomenės ir visuomeninės kritikos.

Marksistinės antropologijos reikšmė krikščioniui
Krikščioniškosios pusės kalbėtojas prof. Rich sutiko, jog pokalbininkai susitinka ne tam, kad ginčytųsi. Bet lygiai bergždžia iš jų laukti, kad jie darniai sutartų. Pokalbis tik tada prasmingas, kai jame atsiskleidžia besikalbančiųjų pusių priešingumas, kuris jokiu būdu neslėptinas.
Skaityti daugiau...
 
MŪSŲ BUITYJE PDF Spausdinti El. paštas
Aną kartą minėta, kad Romoje kovo 4 buvo patvirtintas naujas mišiolo lietuviškas vertimas, atsivežtas vysk. J. Matulaičio - Labuko. Tačiau jame tėra sekmadienių ir kai kurių švenčių mišios. Dar prieš atvykstant į Romą vysk. J. Matulaičiui - Labukui, buvo pateiktas Vatikano Šv. Liturgijos konstitucija vykdančiai komisijai pilnas kasdieninio mišiolo vertimas, paruoštas Čikagos lietuvių jėzuitų, ir vysk. V. Brizgio prašymas jį patvirtinti. Kovo 16 ši komisija pranešė (prot. nr. A 193/67), kad ir šis pilnas mišiolo vertimas patvirtintas ir leidžiamas spausdinti. Nekintamose mišių dalyse privalo būti vartojamas vienodas lietuviškas vertimas ir Lietuvoje, ir už Lietuvos. Patvirtintas ir vad. kanono dalies lietuviškas vertimas, kuris iki šiol buvo kunigo skaitomas tik lotyniškai.

Mirtys. — Toledo kovo 17 mirė mokytoja Jadvyga Jucaitienė, chemijos profesoriaus Pr. Jucaičio žmona.

—    Bostone kovo 27 mirė teatro dailininkas Viktoras Andriušis. Buvo gimęs 1908. Baigęs Kauno meno mokyklą 1931, dirbo Kauno valstybiniame teatre ligi 1944 pasitraukimo nuo bolševikų. Buvo sukūręs dekoracijų dramai, operai ir baletui — Marijai Stuart, Šykštuoliui, Pigmalionui, Sužadėtinei, Čičinskui, Traviatai, Sevilijos kirpėjui (Lietuvoj ir Vokietijoj). Bostone sukūrė eilę dekoracijų vietiniams vaidinimams. Be dekoracijų, paliko ir tapybos darbų.

—    Baltimorėj balandžio 4 mirė senųjų išeivių rašytojas Jonas šliburis, sulaukęs 84 amžiaus metų. Rašė apysakaičių periodikoj ir atskirai išleido jų trejetą rinkinių (1907-08).

—    Beverly Shores, Ind., balandžio 8 mirė pulkininkas Vladas Grudzinskas. Buvo gimęs 1895 Marijampolėj. Nuo 1920 buvo Lietuvos kariuomenės intendantu, išėjęs atsargon — "Maisto" direktoriumi. 1941 laikinojoj vyriausybėj — maitinimo valdytojas. Vietinę Rinktinę likviduojant, 1944 buvo nacių suimtas ir kalintas Stutthofe. Prieš pora metų iš Lietuvos atvyko į JAV.

—    Toronte balandžio 9 mirė lituanistė Izabele Matusevičiūte. Buvo gimusi 1906.XII.7 Lankeliškių par., Vilkaviškio aps. 1933 baigusi lituanistikos studijas Vytauto D. universitete, mokytojavo Lazdijų ir Kybartų gimnazijose, o 1937-40 studijas gilino Berlyno univ. 1941 - 44 dirbo Lietuvių kalbos žodyno redakcijoj. Atvykusi Kanadon, pasižymėjo pedagoginiu ir visuomeniniu darbu. 1953-57 vadovavo Toronto aukštiesiems lituanistiniams kursams, 1961-63 dėstė lietuvių kalbą Toronte pedagoginiuose lituanistikos kursuose naujiems lietuvių kalbos mokytojams parengti. 1952-62 buvo Kanados LB krašto taryboj, 1953-60 vadovavo Kanados LB kultūros fondui. Nuo 1957 ligi pereitų metų redagavo "Moterį". Nuo gimnazijos laikų priklausė ateitininkams, universitete buvo "Šatrijos" narė. Būdama "Naujosios vaidilutes" redakcijoj, šio žurnalo vardu 1930 Kaune suorganizavo pirmą moterų literatūros vakarą.

—    Rygoj mirė muzikas Antanas Norvaiša, ilgametis muzikos mokytojas Kauno "Aušros" mergaičių gimnazijoj, vėliau dėstęs Vilniaus ir Rygos konservatorijose.

—    Lietuvoj kovo 17 mirė Kauno medicinos instituto docentas Arturas Jurgutis (g. 1909), kovo 30 — sovietinis kultūros ministras Juozas Banaitis (g. 1908).

Sukaktys. — 90 metų amžiaus balandžio 5 sulaukė Bostone gyvenąs inž. Vladas Sirutavičius. Jis yra pasižymėjęs iniciatyva lietuviškosios pramonės kūrime ir veikla veikia socialdemokratuose (nuo 1898). Steigiamojo seimo narys socialdemokratų frakcijoj. Vokietijoj priklausė Vliko planavimo komisijai ir vadovavo pramonės ir amatų skyriui. Nuo 1950 gyvena Bostone.

—    75 metų amžiaus kovo 27 sulaukė operos solistas Jonas Būtėnas. 1909-23 jis gyveno JAV, dirbdamas, mokydamasis ir organizuodamas chorus. 1923 iš JAV išvyko Italijon mokytis dainavimo. 1928-44 dainavo Kauno valstybinėj operoj. Nuo 1950 Čikagoj turėjo dainavimo studiją. Šiuo metu yra ligonis.

—    To paties 75 metų amžiaus balandžio 12 sulaukė mokytojas Antanas Giedraitis, vaikų rašytojas A. Giedriaus slapyvardžiu. Nepriklausomoj Lietuvoj jis ilgiausiai (1924-38) buvo Raseinių aps. pradžios mokyklų inspektoriumi. Vokietijoj 1952-54 Vasario 16 gimnazijos direktorius. Nuo 1956 gyvena JAV. 1920-24 jis leido ir redagavo vaikams "žiburėlį", 1925-31 — "Saulutę". Išleido per 20 įvairių vaikams skirtų knygų, pasakų, apsakymėlių ir kt. Paskutinieji jo leidiniai: Pasakėčios (1959), Lukšiųjai (1959), pasakų rinkinys Užburti keliai (1961), vaikams apysaka Murklys (1962).

— 60 metų amžiaus sulaukusiam vilniečiui visuomenininkui Valerijonui Šimkui, nuo šių metų "Laisvosios Lietuvos" leidėjui, Čikagoj IV.23 surengtas viešas pagerbimas. Šia proga jis paskyrė 1000 dolerių parašyti romanui iš lietuvių partizanų gyvenimo.
Skaityti daugiau...
 
RADAUSKO "EILĖRAŠČIAI" PDF Spausdinti El. paštas
Henrikas Radauskas: EILĖRAŠČIAI, 1965. Išleido Vytautas Saulius. 238 psl. Kaina $5.00
Henrikas Radauskas nėra vienas tų poetų, kuris skaitytoją stebintų savo kūrybos gausa. Fontaną, savo pirmąjį rinkinį, atspausdinęs prieš trisdešimt metų, dabar jis pasirodė su dviejų šimtų puslapių rinktine, kurion sutelpa ne tik dauguma ankstyvesnių eilėraščių (Fontanas, Strėlė danguje, Žiemos daina), bet taip pat ir naujieji, pirmąkart į vieną rinkinį sutelkti, Žaibų ir vėjų antrašte pavadinti kūriniai. Radauskas tad yra retas svečias. Nuostabiai turtingos vaizduotės, daug matąs ir turįs daug ką pasakyti, jis renkasi sunkų, didelių reikalavimų poetinį stilių ir menui nori atiduoti tik tą eilėraštį, kuris, svarus ir atbaigtas, liks nesugriautas nei laiko, nei kintančio literatūrinio skonio. Literatūroj Radauskas renkasi sverti kokybe, bet ne gausa. Tai jam diktuoja jo pažiūra į pačią poeziją.

Peržvelgus Eilėraščių rinkinį, ryšku, kad per trisdešimtį kūrybos metų Radauskas savo pažiūros į poeziją nėra pakeitęs. Jau pirmajame rinkinyje jis eilėraštį pavadina pasaka — ne tikrovės įtikinančiu aprašymu, ne savų jausmų išliejimu, ne minties įrėminimu, bet pasaka — šią savo mintį skaitytojui ne tik atvirai tardamas ("Pasauliu netikiu, o Pasaka tikiu"), bet taip pat ją savo kūryba iliustruodamas. Iš tikrųjų, Fontano eilėraščiai yra pasakos, nes juose mums pažįstami daiktai ir reiškiniai tampa kitokiais, naujais, magiškais, pasakiškais. Ant cementinės urnos parke gulintis lapas, poeto žvilgsnio paliestas, eilėraštyje plečiasi, auga ir pavirsta dideliu, geltonu rudeniu ("Fontanas"); skubus rytas, lyg atriedantis traukinys, keičiasi į saulę ir ne tik primena ar simbolizuoja gyvybę, bet iš tikrųjų tampa gyvastinga jėga: tamsuma pavirsta dangumi, mišku, peronu ("Rytas geležinkelio stoty"), ši nuostabi galia daiktus keisti juntama taip pat Strėlėj danguje, štai "Patefone" Violetos mirties daina, pradžioje suskambanti paprasta, sentimentalia muzikėle, veržiasi pasprukt iš banalių žmonių — miesčioniškos ponios ir pono — vulgaraus pasaulio ir riedančių žvaigždžių erdvėje suvirpa kančios agonija:

Už lango rieda žvaigždės, rudeninės,
sunkios,
O toji muzika pro plyšį sienoj
sunkias.

Tas balsas draskosi, prie lubų
pasikėlęs, —
Skambi agonija nežemiškų
kančių —
Upelis  tragiškas jausmingos
muzikėlės
Pro erdvę liejasi lig tylinčių
žvaigždžių.

Kasdieninio gyvenimo detalės, Radausko užkalbintos, kitaip sušnabžda: plonas kiparisas danguje karščiu įsirėžia ("Karšta diena"), pilnatis upelin peiliu sminga  ("Pilnatis"), pilkos vinys sakosi esančios aštriu skausmu:

Sugriuvo pilys, mirė pasakos.
Miestelis rudeniu patvinęs.
O krautuvėje — virvės, pasagos
ir vinys, vinys, vinys, vinys.
(Krautuvėlės pardavėja)
Skaityti daugiau...
 
MACEINOS ŽVILGSNIS Į RYTŲ BAŽNYČIOS KRISTŲ PDF Spausdinti El. paštas
Antanas Maceina neseniai išleido naują knygą "Dievo Avinėlis" (Immaculata Press, Putnam, Connecticut, 1966 XV + 267 psl., kaina 3,50 dol.). — Ką reiškia rašyti gerai? Gal būt, pasakyti ką nors svarbaus, ir tai tokiu būdu, kuris pabrėžia tą svarbumą. Jei kam bus priimtina ši "gero rašymo" aptar-tis, tai tas sutiks, kad A. Maceina rašo gerai. Jis turi visuomet ką nors svarbaus pasakyti ir tai pasako aiškiu, nekomplikuotu, kai kada net poetišku žodžiu. Paskutinioji jo knyga, "Dievo Avinėlis", nedaro išimties. Tiesa, šioje knygoje ne tiek jis rašo kažką svarbaus, kiek leidžia Rytų Bažnyčiai pasakyti svarbaus apie Kristų. Nors autorius pabrėžia, kad "dėsto ne tik Rytų Bažnyčios kristologiją, bet kartu ir pratęsia bei paryškina šios kristologijos mintis savais pergyvenimais bei savomis mintimis" (p. XIII), tačiau gaunasi įspūdis, kad savieji pergyvenimai taip pat alsuoja Rytų dvasia. Knygoje aiškiai vyrauja rytietiški pergyvenimai, simboliai ir žodžiai. Kai kada šis rytietiškas pergyvenimas įgauna net dostojevskišką atspalvį, ypač skirsnelis "Meilė Kristui", kurio pabaigoje autorius interpretuoja himno troparioną "Aš nebučiuosiu Tavęs Judo pabučiavimu".

"Dievo Avinėlyje" diskutuojamieji klausimai siejasi su liturgija, filosofija, teologija bei religijos filosofija. Dėl to knygą sunku priskirti kuriai nors paskirai mokslo sričiai. Ji yra labiau Rytų Bažnyčios liturgijos fresko interpretacija, šičia sutinkame ne tiek evangelijų lakoniško žodžio Kristų, kiek poetiškų posmų, gilių sielvartų bei jausmingų maldų Kristų, žiūrint religinės psichologijos žvilgiu, knyga yra įdomi, nors nemanau, kad ji yra teologiškai ar filosofiškai aktuali.

Nevienam skaitytojui bus tikrai įdomu sužinoti, kaip rytų žmogus mąsto perkeistąjį Kristų, kaip jis išgyvena kenčiantįjį Kristų ir kaip jis suvokia viešpataujantįjį Kristų. Kai kam bus įdomios rytietiškojo maldingumo platybės, kurias autorius išryškina kontrastu vakarietiškajam maldingumui. Daugeliui bus nauja persikei tusioj o Kristaus samprata. Kai kam, kaip ir man, liks atviras klausimas, ar bizantinė liturgija išreiškia kristologinę tiesą ar tik rytiečio poetinius polėkius, kai persikeitimą vadina ne tik "prisikėlimo atspindžiu", bet ir "žmogiškosios prigimties sudievinimu"? Man atrodo, kad persikeitimas yra labiau pasekmė, o ne šito sudievinimo priežastis. Be to, ar įsikūnijimas nieko bendro neturi kaip su mūsų, taip ir Kristaus žmogiškosios prigimties sudievinimu? Rytų Bažnyčios persikeitimo liturgija bei jos interpretacija sunkiai taip pat derinasi su atpirkimo teologija, kurią mes randame pas Joną Evangelistą ir Povilą.

Knygoje nagrinėjamieji klausimai bei jų formulavimas lieka tradicinės, t. y. scholastinės bei tomistinės teologijos rėmuose. Autorius visai nesidomi filosofiniais bei teologiniais klausimais, kuriuos stato šių dienų minties pasaulis ir su kuriais mes susiduriame taip pat kristologijoje. O jie yra ne tik gausūs, bet ir svarbūs. Kaip Rytų Bažnyčioje, taip ir Vakarų kristologinės dogmos yra nusakytos iš graikų, ypač Aristotelio, metafizikos pasiskolintais terminais. Kitaip sakant, abiem atvejais mes turime reikalo su suheleninta "linksmąja naujiena". Bet graikiškoji metafizika, scholastiniame ar bizantiniame vertime, dabartiniam žmogui yra sunkiai suprantama. Tei scholastikams buvo pagrindinė ūroblema sutaikyti Aristotelio filosofiją su krikščioniškąja teologija, tai šiandien mes susiduriame su klausimu, kaip suheleninta krikščioniškąją teologiją bei filosofiją išversti į mūsų bendralaikių kalbą. O skirtumas tarp Aristotelio kalbos ir mūsų kalbos yra žymus. Su radikaliais pasikeitimais susiduriame taip pat antropologijoje ir psichologijoje. Vienoje vietoje Maceina sako: "Kristus yra žmogus, tačiau ne asmens, o tik prigimties prasme" (p. 50). šis posakis yra suprantamas, bet tik suto-mistinto aristotelizmo rėmuose. Gi modernioji asmens samprata, su kuria šiandien susiduriame antropologijoje bei psichologijoje, sunkiai pateisina šį teigimą. Ji nedrįsta prigimties atskirti nuo asmens, nes asmuo tėra tik pavieniai išsisakytoji prigimtis. Kitaip sakant, nėra tokios žmogiškosios prigimties, kuri išskirtų asmenį. Beasmeninė žmogiškoji prigimtis nebūtų žmogiškoji prigimtis, bet kažkas visai naujo.
Skaityti daugiau...
 
ATSIŲSTA PAMINĖTI PDF Spausdinti El. paštas
Juozas Audėnas: PASKUTINIS POSĖDIS. Atsiminimai. Išleido Romuva New Yorke 1966. Viršelis P. Lapės. 278 psl., kaina 4 dol. Gaunama pas knygų platintojus arba iš leidyklos: Romuva, 84-20 Jamaica Ave., Woodhaven, N. Y. 11421.

Kazys Brad ūnas: SONATOS IR FUGOS (Susitikimai su Čiurlioniu). Išleido M. Morkūnas Čikagoj 1967. Knygos meninis išplanavimas ir M. K. Čiurlionio darbų detalėmis iliustracinių puslapių kompozicijos padarytos Vyt. O. Virkau. 11 x 9 inčų formato puošnus kietais drobės viršeliais leidinys, 59 psl., sudėti 23 eilėraščiai.

Gintare    Banaityte    -    Ivaškienė: BALTASIS STUMBRAS. Premijuota istorinė apysaka jaunimui. Išleido JAV  LB  Kultūros Fondas  Čikagoj 1966. 135 psl., kaina $3.60. Knyga
iliustruota spalvota Janinos Marks grafika. Gaunama pas platintojus ar iš leidėjo: JAV LB Kultūros Fondas, c.o. J. Bertašius, 5348 S. Talman Ave. Chicago, 111. 60632.

Stasė šakytė: ALKANA ŽEMĖ. Eilėraščiai. Išleido Ateitis Brooklyne 1967. Aplankas P. Jurkaus, 72 psl.

Vincentas Liulevičius: LIETUVOS ISTORIJA PENKTAI KLASEI IR DEVINTAM SKYRIUI. Išleido JAV LB Kultūros Fondas Čikagoj 1967. 46 psl. (mašinraščio ofsetas), kaina $1.25.

ELEVEN LITHUANIAN ARTISTS IN AUSTRALIA. Anglų kalba išleido Australijos LB, redagavo V. Ratas. Įžangos žodį (4 psl.) parašė Elwyn Lynn. Kiekvienam dailininkui skirta po 1 psl. atvaizdui ir trumpai biografijai ir po 3 psl. reprodukcijoms. Atstovaujami šie dailininkai: V. Jomantas, E. Kubbos, VI. Meškėnas, I. Pocienė, V. Ratas, H. Šalkauskas, V. Šerelis, A. Šimkūnas, L. Urbonas, A. Vaičaitis, T. Zikaras.

LIETUVIŲ TAUTINIAI ŠOKIAI — LITHUANIAN FOLK DANCES. JAV LB Kultūros Fondo Čikagoj išleista plokštelė. Kaina Mono $4.50, Stereo $5.00. Duoti šie šokiai: gyvataras, sadutė, rugučiai, šustas, vėdaras, malūnas, audėjėlė, kubilas, subatėlė, blezdingėlė, noriu miego, blezdinginis jonkelis, mikita, kalvelis, suktinis.
Skaityti daugiau...
 
VIRŠELIAI PDF Spausdinti El. paštas

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai