Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
1967 m. 6 birželis
TURINYS PDF Spausdinti El. paštas
Dr. V. Mar. — Tautiškumo klausimas sovietinėje praktikoje ...................................... 241
Janina Degutytė — Antigona (eil.) ................................................................................. 249
M. Jurgita Saulaitytė — Eilėraščiai ............................................................................... 250
A. Zubras — Atramos beieškant .................................................................................... 251
Albinas Baranauskas — Eilėraščiai ............................................................................... 257
Dr. Jurgis Gimbutas — Skanseno poveikis ................................................................... 258
Antanas Rukša — Humanizmas Lietuvoje XIX a. ......................................................... 261

IŠ MINTIES IR GYVENIMO
Al. — Po LB rinkimų ....................................................................................................... 265
A. Sž. — Įvykiai Amerikos katalikų universitete .......................................................... 266
K. Nenortas — A. Saulaitis — skautų priešakyje ......................................................... 268
Vladas Jakubėnas — Kontraversijų keliais (Stempužienės ir Lapinsko koncertas) ... 269
Jonas Rugis — Dviejų kultūrų klausimu ........................................................................ 270
Kun. P. Celiešius — Posusirinkiminės nuotaikos gyvenime .......................................... 272
Mūsų buityje ..................................................................................................................... 273
Laiškas redakcijai (Al. Gimantas) ................................................................................... 275

KNYGOS
H. Nagys — Antano Gustaičio poezija ............................................................................ 276

Vt. Vt. — Lietuvos konstitucinės teisės klausimu ......................................................... 277
Alaušius — Iš memuarinių knygų (M. Vaitkus) ............................................................. 278
Atsiųsta paminėti ............................................................................................. viršelio 3 psl.
Skaityti daugiau...
 
TAUTIŠKUMO KLAUSIMAS SOVIETINĖJE PRAKTIKOJE PDF Spausdinti El. paštas


Tautiškumo klausimas sovietinėje teorijoje ir praktikoje (II)


Balandžio nr. peržvelgę, kaip Sov. Sąjungoje sprendžiamas tautiškumo klausimas teorijoje, dabar pažiūrėkime, kaip iki šiol jis buvo sprendžiamas praktikoje. Čia rasime du dalyku: tautų fizinį naikinimą ir tautų moralinį, arba dvasinį žalojimą, verčiant jas būti rusiškomis.

1. Tautų genocidas
Bolševikų revoliucija nesigailėjo savo priešų. Kai pirmaisiais revoliucijos metais aukomis krito be tautybių skirtumo ištisa buržuazinė klasė, inteligentija, tai vėliau pasireiškė planingas tik nerusiškų tautų naikinimas.

Pirmoje vietoje paminėtini ukrainiečiai, kurių, pravedant krašto sukolchozinimą ir dėl to kilusį ūkininkų pasipriešinimą, badą (1932-1933) bei deportacijas, tada žuvo apie 5 milijonai (3 milijonai mirė badu, kiti išžudyti, deportuoti). Į jų vietą buvo atkelta apie 4 mil. rusų. Pastarųjų Ukrainoje 1926 buvo 3.055.000, o 1959 jau 7.091.000.

Genocido aukomis tapo ir Pabaltijo valstybės, kurios per 1940-41 okupaciją ir 1945-55 deportacijas neteko apie 750.000 gyventojų (ištremta: lietuvių 400.000, latvių 200.000, estų 150.000). Jų vieton atkelta rusų kolonistų, kurie Lietuvoje sudaro 15 proc. visų gyventojų, Latvijoje 35 proc. ir Estijoje net 40 proc. Nuo 1955 deportacijų sistema pakeista vad. jaunimo ir specialistų "savanorišku" vykimu į "draugiškas" sovietines respublikas. Iš Lietuvos tokiu būdu kasmet suverbuojama po 10.000 "savanorių". O iš Sovietų Sąjungos vis vyksta nauji kontingentai į Pabaltijo kraštus. Vien sovietinėn Lietuvon kasmet atvyksta nuolatiniam apsigyvenimui apie 20.000 rusų.

Nerusiškų jų tautų naikinimas ypačiai ryškus Rusijos Socialistinėje Federalinė j e Sovietinėje Respublikoje (RSFSR), kurioje 1956 m. duomenimis buvo 112.600.000 gyventojų. Jos federališkumą sudarė 12 autonominių respublikų, 6 autonominės provincijos ir 10 tautinių sričių. Su smulkiais tautiniais vienetais šioje RSFSR buvo 40 nerusiškų tautų; tai sudarė 1/4 visų šios respublikos gyventojų. Tačiau RSFSR valdžioje nerasime kitokių, kaip tik rusus. Daugelis autonominių respublikų ir provincijų taip sutvarkytos, kad jose rusai sudaro daugumą. Kai paskutinio karo metu vokiečiai okupavo didelius Sovietų Sąjungos plotus, pavergtosios tautos į vokišką okupaciją žiūrėjo kaip į išlaisvinimą iš rusiškosios vergijos, nors paskui nusi vylė ir vokiečių "išlaisvinimu". Toji simpatija okupantui, teisingiau sakant, pasireiškęs laisvės troškimas buvo Maskvai pretekstas sunaikinti "neištikimas" tautas. Ir taip čečėnai, kurių buvo 407.000, kalmukai — 134.000, karačajai — 75.000, ingušai — 92.000, balkarai — 42.000, Krymo totoriai —- 140.000 ir Volgos vokiečiai 380.000 dingo ne tik iš Sovietų Sąjungos žemėlapio, bet ir nuo žemės paviršiaus: jie buvo deportuoti į Sibiro koncentracijos stovyklas, jų politinės ir kultūrinės institucijos sunaikintos, autonominės respublikos ir sritys panaikintos (Volgos vokiečių autonominė respublika buvo panaikinta 1941.IX.2, o Krymo totorių 1946.VI.26). Kaip tai įvyko, išdėstė Chruščiovas XX kompartijos suvažiavime:

"1943 m. gale, didžiojo tėvynės karo metu, kai pastovus visais frontais laimėjimas atsisuko Sov. Sąjungos naudai, buvo nuspręsta ir įvykdyta deportavimas iš krašto, kuriame gyveno, visų karačajų. Beveik tuo pat metu, 1943 m. gruodžio mėn. panašaus likimo susilaukė visi autonominės kalmukų respublikos gyventojai. 1944 m. kovo mėn. buvo deportuoti visi čečėnai ir ingušai, o jų autonominės respublikos panaikintos. 1944 m. balandžio mėn. iš kabardinų, balkarų autonominės respublikos buvo į tolimas sritis deportuoti visi balkarai, o pati respublika pavadinta autonomine kabardinų respublika" (Chruščiovo kalba kompartijos suvažiavime 1956.11.24-25. Zr. B. Meissner, Das Ende des Stalin-Mythos, 1956 189 ir toliau). Šie žodžiai buvo pasakyta kaltinant Staliną, tačiau padaryta "klaida" nebuvo Stalino įpėdinių pilnai atitaisyta.

Dar ilgą laiką po deportacijų tos tautos buvo laikomos tarsi raupsuotomis. Dėl tariamo didžiojo tėvynės karo metu padaryto "išdavimo" jos buvo išbrauktos iš sovietinių tautų tarpo. Sovietų Didžioji Enciklopedija (II laida) tokių tautų, kaip karačajai, ingušai, balkarai visiškai nesumini, netgi kaip praeities istorinių ar geografinių liekanų. Visa, kas galėjo tas tautas priminti, jų gyventose vietose buvo ištrinta. Pvz. Kryme visi totoriški vietovardžiai pakeisti rusiškais, kaip tai padaryta ir Karaliaučiaus krašte.

Po Stalino mirties buvo pripažinta ir kartojama, kad tai buvo klaidos nacionalinės politikos srityje. Tą dar neseniai pakartojo ir G. Zimanas "Komuniste" (1965 nr. 4): "Asmenybės kulto laikais buvo padaryta daug klaidų ir iškraipymų nacionalinės politikos srityje. Nėra jokio abejojimo, jog socialistinio teisingumo pažeidimas, visos bylos sufabrikuotos doriems žmonėms, nuodijo santykius tarp nacijų, kėlė iš padugnių vis dar teberusenančius nacionalistinius ir šovinistinius instinktus, žalojo nacijų savitarpio pasitikėjimą . . . Stalino laikais buvo sunaikintos balkarų, ingušų, čečėnų, kalmukų nacionalinis valstybingumas, buvo griebtasi nepagrįstų represijų prieš kadrus eilėje nacionalinių respublikų . . . Sunku išmatuoti tą nuostolį, kurį padarė visi šie nacionalinės politikos iškraipymai". Bet tai tėra tušti tariamos užuojautos žodžiai ir prie klaidos prisipažinimas. Nei apgailestavimas, nei vėlesnis tų tautų rehabilitavimas neprikels tuos tūkstančius nekaltų žmonių, kurie žuvo Sibiro koncentracijos stovyklose, kaip lygiai negrąžins joms padėtį, turėtą prieš 1941. Krymo totorių ir Volgos vokiečių tautinė autonomija liko visiškai palaidota. Kalmukai gavo tik autonominės provincijos teises vietoje autonominės respublikos. Karačajai buvo sulieti su čerkesais į bendrą autonominę provinciją. Vien tik čečėnai, ingušai ir balkarai atgavo ankstyvesnį statusą, tačiau gyventojų daugumai žuvus ir tuose kraštuose įsivyravo rusai.

Kaip Maskva planingai naikina nerusiškas tautas, matyti iš mums kaimyninės Latgalos pavyzdžio. Dėl geografinės padėties ir istorinės eigos Latgaloje rusų įtaka buvo žymiai stipresnė, negu kitose Latvijos provincijose, ir rusų nuošimtis žymiai didesnis. Sovietų Sąjunga dar 1926 Latgalą laikė specialiu tautiniu vienetu. Rusams 1940 okupavus Pabaltijo kraštus, latvių komunistai susirūpino stiprinti šios srities tautinę kultūrą. II pasaulinio karo metu buvo atgaivintas latgaliečių tarpe laikraštis "Taisniba", imta leisti ta pat tarme rajoniniai laikraščiai, rengiamos Latgalos kultūros dienos, dainų šventės, — tai turėjo atsverti rusų įtaką. Už tai Latvijos kompartijos vadai buvo apkaltinti "sritiniu patriotizmu", kuris esąs ne kas kita, kaip "buržuazinis nacionalizmas". Latgalos inteligentai buvo išsiųsti į Sovietų Sąjungos gilumą, o jų vieton atkelti rusai. Latgalos miestuose gatvių užrašai liko tik rusiški. Latgala, kaip etnografinis vienetas, dingo iš žemėlapio. Sovietinė Enciklopedija 1953 skelbė, kad Latgala jau neegzistuoja. Šeši Latgalos valsčiai buvo prijungti prie sovietinės Gudijos. Likviduoti visi latgaliečių tarme leidžiami laikraščiai, o jų vietoje dabar išeina 9 rusiški. Iš Rusijos į Latgalą atsiųsta 1500 kolchozų pirmininkų. Jokio Latgalos atstovo nėra Latvijos respublikos sovietuose, jokio atstovo aukščiausiame soviete Maskvoje. 1955 į Latvijos aukščiausią sovietą iš Latgalos buvo išrinkta 40 deputatų, bet jų tarpe tik 6 vietiniai, o visi kiti ateiviai rusai. Gražiausia tai, kad Tautybių Soviete Maskvoje Latgalai atstovauja Ilja Ehrenburgas (Eltos Informacijos 1964, 286).
Skaityti daugiau...
 
ANTIGONA (eil.) PDF Spausdinti El. paštas
I
Pasiliko toli akmeninių aikščių tyla ...
Paskutinis laiptas — šiurkšti, svetima uola .. .
O visi kalnų šaltiniai ir medžiai, ir paukščiai — mano!
O raudona ugnis gyslom srovena.

Kaip saulės išdeginto miško gaisras — nenugalėsit!
Pasilikite sau savo vandenį ir pavėsį.
Aš saulei žiūriu į akis — savo širdies tiesa,
Ir mano mirtis — gyvenimo mano tąsa.

Lik sveikas, sužadėtini, — nebučiavau dar tavęs.
Lik sveikas, sūnau, — kuris niekados nebūsi.
Meilė mane čia atvedė — meilė išves . . .
Taip virpa pratiestoj saujoj paryčio vėjo gūsis . ..
Vienintelis vardas — Polinikas ...
Meilė — įstatymas mano.

Nieko nesvertu. Kiek turiu, atiduodu...
O raudona ugnis plazdena .
Skarelė ant kaklo . . . Paskutinis mazgas .. .
O man nebaisu!
Jokiu nuosprendžiu manęs nenuteisite. —
Aš jus teisiu!
Skaityti daugiau...
 
EILĖRAŠČIAI PDF Spausdinti El. paštas
LAISVĖ
Olose netilps naktis,
sprogs diena.

Medžiuose pabus jėga,
Žels miškai.

Saulės nesulaikoma šviesa
apims tave,

Lietuva!

PRIESPAUDOJ
Anoj pusėj kalno
rytas.
Paskubėkim.

Kur?

Kalnas kyla, mums bekopiant,
mums belaukiant, auga.

Anoj pusėj kalno
laisvė —
bet ne mums.
Skaityti daugiau...
 
ATRAMOS BEIEŠKANT PDF Spausdinti El. paštas
I
Telkdama visus išeivius lietuvius, Pasaulio Lietuvių Bendruomenė remiasi visiems bendrais tautiniais uždaviniais. Naujoji išeivija atsirado už Lietuvos ribų tik dėl to, kad Lietuva neteko nepriklausomybės. Užtat ji (naujoji išeivija) yra ir bus prieš Lietuvos okupavimą ir visas jėgas, kurios siekia Lietuvos okupacinę padėtį išlaikyti. Tautai atgauti laisvę, o iki to laiko bent iškovoti laisvesnes sąlygas jai reikštis bei gyventi yra visų sąmoningų lietuvių tikslas, nežiūrint išsiskyrimų dėl pasaulėžiūros, dėl politinių įsitikinimų, dėl kelių į tautos laisvę ar laisvėjimą.

Tačiau Pasaulio Lietuvių Bendruomenė, jei nori išlikti gyvąja tautos dalimi, niekada negali elgtis taip, lyg atstovaujanti viena pati tautai, bet būtinai visur ir visada visus savo sprendimus bei veiksmus privalo derinti su pagrindiniu tautos kamienu, niekad nuo jo neati-trūkdama, niekad akių nuo Pabaltijo nenugręždama. Dėl to labai svarbu, kad būtų kuo gyvesnė komunikacija su tauta, kad būtų kuo platesnės durys į ją. Ir tautos kamienui, gyvenančiam svetimoj kontrolėj, taip pat svarbu, kad durys į pasaulį būtų kiek galint plačiau praviros. Toks išeivijos ir tautos kamieno priklausomumas bei solidarumas išplaukia ne vien iš bendriausios lietuvių tautinės bendruomenės sąvokos, bet ir iš pagrindinio tautinio organizmo tikslo — išlikti gyvam ir klestėti. O tai įmanoma tik tada, kai turima sąlygos nevaržant reikštis ir politiškai savo kelius apspręsti.

Kaip kiekvieną organizmą gamtos dėsnis verčia kiek galint pilniau apsireikšti, taip lygiai tas galioja ir žmogui. Bet žmogus, jau kaip moralinis principas, savąjį buvimą bei apsireiškimą sąmoningai suvokia ir vairuoja. Iš žmogaus organizmo seka ir platesnė išvada — išlaikyti savo tautinę individualybę, nes per ją reiškiasi žmogaus kaip rūšies giminėje buvimas (tegu rūšies požymiai tik sąmonei teatpažįstami). Iš čia kyla ir moralinė pareiga tautai ir genčiai, kurios sąmoningumas laipsniškai plėtojasi su žmogaus dvasinių galių išsiskleidimu, su žmogaus sąmonėjimu apskritai. Šia prasme ieškotina ir išeivijos Pasaulio Lietuvių Bendruomenės moralinės atramos.

Žmonių sambūrio, taigi ir tautos organiškumas tėra išvestinas iš panašumo organinei funkcionalinei visumai. Todėl žmonių apsijungi-mai ar tautos visuma gali savo išmintimi ir valia pasiekti, kad jų bendruomenės reiškiasi labiau organiškai, suderintai ir bendro tikslo vairuojamai. Bet labiau išryškėjant egotistiniam momentui, labiau iškylant individualiniam ar grupiniam skyriojimuisi, gali būti nueinama net iki visai palaidos būsenos, net neapykantos ir tarpusavio kovos, net iki organizacijos sugriovimo, iki susinaikinimo .Tai tada, kada gimininis moralinis principas iškrypsta ar yra iškreipiamas, suteikiant pirmumą egotistiniams ar grupiniams išskaičiavimams bei interesams, kartais net dėl iš šalies veikiančios griaunamosios įtakos. Tuo ypač naudojasi tautiniam solidarumui priešiškos jėgos, kokios paprastai beveik visada sąmoningai ar nesąmoningai yra tautas pavergusios valstybės ar valstybiniam kūne dominuojančios etninės grupės.

Nors teoriškai lengva prieiti kosmopolitinės žmonijos būsenos įsivaizdavimą, tačiau niekada žmonės nėra gyvenę kitaip, kaip gentimis, iš kurių susidarė ir tautos. Tą vaizdžiai byloja ir šių dienų primityviosios Afrikos ar Naujosios Gvinėjos gentys, kurių vienos yra pakeliui į tautas, gi kitos bus stipresnių etninių grupių taikiu ar prievartos būdu asimiliuotos.

Tiesa, kad naujųjų laikų technikos amžiaus žmogus vis labiau išsivaduoja iš žemės priklausomybės, vis ryškiau pajaučia tarpusavio bei tarptautinę priklausomybę ir žmonijos visumos lyg organizmo reiškimąsi, bet perdrąsus ir tik spekuliatyvus būtų tvirtinimas, kad žmonija eis tautinių skirtybių paneigimo keliu. Siekė to ir sieks didžiosios tautos ir jų valstybės, pasišovusios asimiliuoti pakraštines kaimynines mažąsias tautas bei viduje egzistuojančias skirtingas etnines grupes. Kalbos nėra, kad joms tas yra pavykę praeityje, vyksta dabartyje ir pavyks ateityje, tik niekas negali numatyti, kaip toli ir plačiai. Keičiantis nuotaikoms ir pažiūroms, gali vėl iškilti tautinės nacijos reikšmė iki moralinio pagrindo valstybei. Tai ir šiuo metu ryšku Afrikos kontinente, net dėl mažųjų salų Okeanijoj. Raudonosios Rusijos pavergtoms tautoms, kur ryškiai ir formuojamai, bet kremliniu požiūriu labai išmintingai vykdoma asimiliacija, tenka ištverti iki palankesnių nuotaikų bei įvykių ir šioje Žemės planetos dalyje. Ištverti tepavyks tik gaivališkiausiems ir sąmoningai atspariems etniniams junginiams, nes pasikeitimų Rusijoj nematyti greitoj ateityje, nors šiaip jau net ir aiškūs satelitai palaipsniui vis ryškiau vaduojasi iš priklausomybės Maskvai. Tie nauji vėjai nelieka be atgarsio ir Pabaltijy, nors ir mažesniu mastu dėl skirtingos ten padėties.

Nematant greitų vilčių išvysti išlaisvintą ar iki vakarietiškos sampratos išlaisvėjusią lietuvių tautą, nenuostabu, kad išeivijoj gyvenanti lietuvių jaunesnioji ar jaunoji karta imasi filosofiškai ir morališkai pagrįsti savo vietą gyvenamuose kraštuose, nors ir neatsisakydami savo kilmės ir santykio su tauta. Iš čia ir pasaulio piliečio vizija, ir geresnio pasaulio tikėjimas. Žmogaus prigimtis jau tokia, kad būtinai reikalauja savo nusiteikimams ir veiksmams logiško ir racionalaus pagrindo, ateities keliams įžvelgiamų atramos taškų.
Skaityti daugiau...
 
EILĖRAŠČIAI PDF Spausdinti El. paštas
TAMSA ĮŽENGIA
Tamsa įžengia pro duris, girgždinamas vėjo:
Liūdesys jau ganėtinai praaušęs paragauti.
Eglės šaka už lango net sudreba iš pasigailėjimo,
Tačiau jau gal neilgai liko nė laukti.

Tas juodas debesis yra mano vieno nuosavybė:
Moku už jį valdybai mokesčius ir nokinu juodai dienai.

Pro kaminus nužengia ant žemės amžinybė,
Pusbalsiu pranašauja pavargęs laikrodis ant sienos.

Volungės apleido sodą, žiogeliai žolėse paklydo —
Vanduo tiek metų atilsėti negavęs!
Nemirksėdamas žiūri į gatvę ukrainietis dailidė,
Sulankstomu jardu ganėtinai eglinės lentos
atmatavęs.
Skaityti daugiau...
 
SKANSENO POVEIKIS PDF Spausdinti El. paštas
Skansenas. šiaurinės Švedijos XVII a. klėtis

Kaip spauda (Elta) praneša, Lietuvoje organizuojamas oro, arba tėviškės, muziejus, ten vad. respublikiniu liaudies buities muziejumi. Oro muziejus yra parkas, kur gamtoje saugomi iš kitur atvežti ir iš naujo sustatyti būdingi senovės pastatai bei įrengimai su jų inventoriumi. Lietuvos oro muziejus bus prie Kauno jėgainės užtvankos. Švedų Skanseno pavyzdžiu, čia bus suvežta virš šimto senųjų kaimo trobesių iš visų Lietuvos etnografinių sričių.

Kas tasai Skansenas? Tai Stockholmo priemiesčio oro muziejus, kuriam neseniai suėjo 75 metai, ir jis yra pasiekęs pasaulinio garso ir stipraus poveikio panašiems muziejams kitur įrengti. Skansenas yra didžiojo švedų etnografinio Šiaurės muziejaus skyrius, atidarytas publikai 1891. Jo steigėjas mokytojas Arturas Hazelijus jau nuo 1872 sistemingai rinko etnografinius dalykus ir pirma pats privačiai įkūrė nedidelį etnografinį parką. Jo rinkiniai greit išaugo, apimdami visų visuomenės sluoksnių buitį nuo ankstyvųjų viduramžių iki 19-tojo amžiaus pabaigos. Tuo laiku išbujojęs patriotizmas ir provincinis romantizmas sudarė palankias sąlygas 1873 suorganizuoti Šiaurės muziejų ir vėliau Skanseną jau valdžios globoje, visuomenei remiant. Skansenas švedų kalboje reiškia kariškus apkasus su pylimais, arba "šancus", buvusius dabartinio etnografinio parko vietoje. Skanseno muziejaus pastatai buvo perkelti iš įvairių Švedijos vietų ir natūraliai išdėstyti kalvoto tereno 29 hektarų Djurgardeno parke. Skanseną aplanko per 2 milijonai žmonių kasmet, nors pačiame Stockholme nėra nė milijono. Turistai neišvažiuos, jo neaplankę, o ir patys stockholmiečiai čia dažnai atsilanko švenčių ir koncertų bei iškilmių progomis. Tačiau Skansenas nėra seniausias oro muziejus pasaulyje: Norvegijoje prie Oslo miesto jau 1874 buvo įkurtas oro muziejus, išaugęs iki 105 eksponatų — pastatų, bet Skansenas nustelbė jį savo reikšme ir garsu. Jame gyvai atkuriamos senosios švedų tradicijos "senovės dienomis", dainų, šokių ir žaidynių festivaliais, amatų demonstravimu, paskaitomis. Visuomeninės organizacijos čia rengia savo šventiškus susirinkimus, o šeimos ateina parodyti vaikams ne tik praėjusių amžių gyvenimo, bet ir Švedijos gyvūnijos, kurios čia surinkta kaip zoologijos sode.

Dabar Skansene yra apie 190 kaimo ir miesto pastatų su pilnu inventoriumi. Dalis jų sugrupuota į šešias ūkiškas sodybas taip, kaip jos atrodė senojoje krašto vietoje. Yra pačios šiaurės lapių stovykla. Tasai 16-tąjį amžių siekiąs trobesių rinkinys yra svarbus šaltinis etnografijai, namotyrai, kultūros ir liaudies meno istorijai, nes Švedijos provincijose tokių pastatų nebeliko, išskyrus dar apie 20 mažesnių oro muziejų. Skanseno kaimiškieji pastatai yra mediniai, suręsti iš gulsčių sienojų, panašūs į lietuviškuosius. Lietuviui visada bus įdomu palyginti švediškąsias klėtis ir pirtis su savosiomis, kokių Lietuvoje buvo gausu iki šių laikų. Kita Skanseno ekspozicijos dalis yra amatininkų trobesiai — dirbtuvės, kurių čia yra keliolika. Akmenskaldžio, girnakalio, dervininko, auksakalio ir kitokios dirbtuvės, vaistinė, spaustuvė, krautuvė ir ištisa miestelio turgavietė vaizdžiai liudija seną švedų civilizaciją. Miesčioniškoji ir dvariškoji kultūra parodoma vieno dvarelio pastatais su visais juose sukauptais meno turtais ir keliais miestiškais trobesiais. Jų tarpe yra išsaugotas steigėjo A. Hazelijaus namas. Dvi 18-tojo amžiaus medinės varpinės ir viena 1730 metų ręstinė bažnytėlė negausiai atstovauja šiaip jau turtingai Švedijos religinei architektūrai. Skanseno bažnytėlėje tebelaikomos pamaldos ir atliekama daug jungtuvių.
Skaityti daugiau...
 
HUMANIZMAS LIETUVOJE XIX A. PDF Spausdinti El. paštas
Humanizmo apraiškos Lietuvoje (III)

Grodekas

Kaip žymiausias lotyniškas Lietuvos poetas buvo Sarbievijus, taip žymiausias neohumanizmo atstovas Lietuvoje buvo 1804-25 metų Vilniaus universiteto profesorius graikistas dancigietis, iš su vokietėj usių lenkų kilęs Gotf ridas Ernestas Groddeck (1762-1825). Grodekas išėjo Vokietijoje mokslus, kada ten jau buvo įsigalėjęs senovės graikų darniai išplėtotos asmenybės idealo siekęs naujasis humanizmas ir mokyklose bei universitetuose buvo sustiprintai ir pagilintai einamos senovės kalbos. Tada kaip tik su Fr. A. Wolfu (1759-1824) buvo prasidėjęs Vokietijoje ligi U. Wilamowitzo (1848-1931) trukęs klasikinės filologijos žydėjimas, ir vokiečiai buvo jau pradėję vadovauti klasikinės filologijos mokslui. Išėjęs puikią filologinę mokyklą Vokietijoje, Grodekas Lietuvoje pasireiškė ne tik savo specialybės mokslo darbais, bet ir vaidino vadovaujamą vaidmenį kaip universiteto, taip ir visame kultūriniame Lietuvos gyvenime. Klasikinę filologiją Lietuvoje ir visoje Vilniaus universiteto tvarkomoje Vilniaus mokslo apygardoje su Gudija ir Ukraina Grodekas pakėlė iki tokio lygio, kurio ji nei prieš jį, nei po jo nebuvo pasiekusi.

Vilniaus universitete Grodekas dirbo 1804 -1825, nuo pradžios dėstydamas graikų kalbą ir literatūrą, nuo 1808 ir lotynų kalbą bei literatūrą. 1810 jis įsteigė savo garsųjį filologijos seminarą, pratinusį studentus savarankiškai dirbti mokslinį darbą. Šis seminaras padėjo paruošti įvairių specialybių akademikus, kaip istorikus, literatus, bibliotekininkus, bet ypač stiprius klasikinius filologus, gerus mokytojus, sugebėjusius parengti ir tinkamus mokykloms vadovėlius.

Pats Grodekas paskelbė šias studijas: De scena in theatro Graecorum 1805, Historiae Graecorum litterariae elementą 1811, Antiquitatum Romanorum doctrina 1811, Graecorum de Zamolxide fabulae 1820-21. Norėdamas sudominti Lietuvos visuomenę klasikine filologija, jisai nuo 1806 leido žurnalą Gazeta Literacka Wilenska ir bendradarbiavo Vilniaus dienraštyje Dziennik Wilehski.

Kadangi tuo metu aukštesniąsias ir aukštąsias mokyklas telankė beveik išimtinai bajorų vaikai, kurie jau buvo gerokai sulenkėję, ir Lietuvos (kaip ir Gudijos ir Ukrainos) aukštesniosiose mokyklose lenkų dėstomoji kalba jau buvo visur išstūmusi lotyniškąją, tai Grodeko paruoštiems mokytojams teko parūpinti lotynų ir graikų kalbai mokyti lenkiškų vadovėlių ir versti senovės autorius į lenkų kalbą. Štai keletas tos Grodeko mokinių veiklos pavyzdžių. Simonas Žukauskas (Žukowski) parašė graikų kalbos vadovėlį "Początki języka greckiego" 1806 ir pritaikė Lietuvos mokykloms Fridricho Jacobso graikų chrestomatiją su žodynu 1807 (antras leidimas 1817). Geriausiu Grodeko mokiniu laikytas Jonas S. Hrynevičius, nuo 1826 dėstęs klasikines kalbas Vilniaus universitete, ligi 1842 Medicinos chirurgijos akademijoje, išvertė iš lotynų kalbos Grodeko sutrumpintą Butmano graikų kalbos gramatiką 1823. Liudvikas Sobolevskis, nuo 1826 metų Vilniaus universiteto bibliotekos prefektas, išspausdino Eutropijaus raštus 1817, išvertė Terencijaus komediją "Andria" 1820, parašė "Wypisy lacihskie" 1826, Wypisy lacihskie, zawierające w sobie glowne rysy historji starožytnej 1829. Išlaikęs Vilniaus universitete specialius mokytojo egzaminus, Stanislovas Čerskis, Grodeko pakviestas, buvo klasikiniams mokykliniams vadovėliams ruošti komisijos nariu. Paruošęs išspausdino "Slownik lacihsko-polski" 1822-25. 1810 išleido "Baiki Fedrą", antras leidimas 1815 (naudodamasis šiuo vertimu, 1824 lietuviškai išvertė ir 1846 išspausdino Simanas Daukantas Pasakas Phaedraus). Dar paskelbė Deržavino odės "Bog" lotynišką vertimą. Nebeišspausdino mokykloms paruoštų Horacijaus lotyniškų tekstų su savo lenkišku vertimu ir graikų kalbos etimologijos.

Nemaža paties Grodeko ar jo mokyklos paruoštų auklėtinių, pasireiškusių raštais, profesoriavo ir kituose Ukrainos, Rusijos, Lenkijos universitetuose. Jie ten pateko daugiausia arba ištremti už dalyvavimą slaptose politinėse organizacijose, arba uždarius Vilniaus universitetą. Grodeko mokinys J. Ježovskis 1821-24 Vilniuje išleido Horacijaus "Ody celniejsze" 2 tt. ir 500 puslapių priedą, 1824 į Rusiją ištremtas filomatas, 1826-27 Maskvos gimnazijos graikų kalbos mokytojas, vėliau Kazanės universiteto graikų literatūros profesorius. Ten išspausdino "Homeri Odysseae rhapsodiae sex ... in usum scholarum cum notis" 1828, "O postępie badan filologicznych we wzegledzie pism Platoną" 1829 ir kita. Grodeko mokinys M. Jakubavičius buvo 1817-32 Kremenčiaus liciejaus senovės kalbų mokytojas, 1834-39 Kijevo universiteto klasikinių senovės literatūrų, 1839-42 Maskvos universiteto lotynų literatūros profesorius. Jis paskelbė: De virtute Romanorum antiqua 1841, De pulchro Platonico (universitetą atidarant 1834.VII.15 27 sakyta kalba), Gramatyka języka lacinskiego, 4 tt., 1825-1826. Hrynevičiaus mokinys — A. Valickis, 1833 Tartu universitete gavęs doktoratą, 1833 - 1835 studijavęs dar Berlyne, 1835 - 1858 Charkovo universiteto graikų literatūros profesorius. Išspausdino "De cyclo epico" 1839, išvertė į lenkų kalbą Sofoklio Edipą 1845, Ksenofonto Kiropediją 1848. Rankraščiu paliko graikų literatūros kursą lenkų ir rusų kalba.

Nemaža buvusių Grodeko mokinių, ypač jo padėjėjo bibliotekininko K. Kantrimo iniciatyva išrūpintomis stipendijomis, studijavo kitur orientalistiką ir buvo pasižymėję kituose universitetuose profesoriai orientalistai. Tarp šių ypač minėtini, kurie buvo pasireiškę ir filologiniais darbais. J. Kovalevskis, 1824 baustas filomatų byloje ir ištremtas į Kazanę, ten studijavo rytų kalbas, 1833 Kazanės universiteto profesorius, 1855-60 rektorius, 1862 persikėlė dėstyti į Varšuvos aukštąją mokyklą. Vilniuje 1823 jis išleido tariamojo Longino garsųjį veikalą "Peri Hypsus", "O görnosci" ir Ovidijaus Metamorfozių 100 psl. su lenkiškais paaiškinimais 300 psl., be to, buvo paruošęs spaudai Herodoto, Plutarcho ir Dionizo Halikarnasiečio vertimus, kurių rankraščiai žuvo. J. Viernikovskis, dėl dalyvavimo filaretų organizacijoje ištremtas, vėliau buvo Kazanės universiteto rytų kalbų profesorium, po to Charkovo gimnazijos direktorium. 1824 mokykloms išleido "Niektore celniejsze ody Pindara".
Skaityti daugiau...
 
PO LB RINKIMŲ PDF Spausdinti El. paštas


Gegužės 6-7 buvo renkama penktoji  JAV Lietuvių Bendruomenės taryba. Rinkimuose dalyvavo 9133 rinkikai (iš jų 52 balsai liko neužskaityti   dėl  įvairių  trūkumų). Buvo balsuojama apygardomis. I-joj (Pacifiko pakraščio) apygardoj balsavo   367,   II-joj   (Čikagos) — 3773, III-joj (develando - Detroito) — 2105, IV-joj (Naujosios Anglijos) — 1160,, V-joj (New Yorko ir pietinio Atlanto pakraščio)  — 1676. Pagal tai, kiek kurioj apygardoj buvo balsuotojų, tiek ji pravedė ir savo atstovų. Buvo renkami 37 atstovai. Išrinkti šie atstovai: iš I-mos apygardos — B. Brazdžionis, iš II-ros apygardos — dr. P. Kisielius, dr. K. Bobelis, J. Jasaitis, D. Tallat-Kelpšaitė, dr. L. Kriaučeliūnas, dr. A. Razma, dr. S. Biežis, Br. Nainys, dr. K. Ambrozaitis, dr. J. Anysas, kun. J. Borevi-čius, T. Blinstrubas, V. Kasniūnas, kun. V. Zakarauskas ir kun. K. Trimakas (iš viso 15), iš III-čios apygardos — J. Gailiušytė, V. Kamantas, dr. A. Klimas, J. Smetona, dr. A. Butkus, A. Zaparackas, dr. V. Ramanauskas, dr. V. Majauskas ir dr. K. Keblys (iš viso 9), iš IV-tos apygardos — dr. P. Vileišis, dr. B. Matulionis, kun. J. Jutkevičius, J. Kapočius ir V. Bražėnas (iš viso 5), iš V-tos apygardos — dr. A. Budreckis, kun. L. Jankus, A. Mažeika, A. Barzdukas, R. Kezys, K. Miklas ir kun. V. Da-buMs (iš viso 7).

Šie rinkimai pirmiausia parodė, kad LB, nors ir ne be vargo, vis stiprėja kaip pagrindinė JAV lietuvių išeivių teikėja. Pirmosios tarybos rinkimuose 1955 dalyvavo 6916 rinkikų. 1961 tas skaičius buvo nukritęs ligi 4649, bet 1964 vėl paaugo ligi 7566. šį kartą perkopta per 9000. Kai kuriose vietovėse, kaip Detroite ar Pitsburge, balsavusiųjų skaičius žymiai pašoko, bet užtat kone gėdingai nusmuko Kalifornijoj. Gana apatiškai savo pareigą atliko ir daugelis Atlanto pakraščio kolonijų (Bostonas ir kt.). Yra ko džiaugtis, bet tik labai santūriai.
Skaityti daugiau...
 
ĮVYKIAI AMERIKOS KATALIKŲ UNIVERSITETE PDF Spausdinti El. paštas
Balandžio mėnesio gale plačiai per visą Ameriką spaudoje ir televizijoje nuaidėjo Amerikos Katalikų Universiteto Vašingtone "boikotas" — iš tiesų neeilinis įvykis, nes Amerikos akademiniame pasaulyje gal pirmas kartas, kad kone vienbalsiai profesorių ir studentų nutarimu universitetas staiga ir visiškai nustotų veikęs. Lietuvių netgi katalikiškoje spaudoje įvykis praeitas maždaug tylomis, viena kita kronikine žinute be įvertinimo ir komentarų. Garsiai pasireiškė tik dvi Vašingtono amerikietės lietuvaitės, kurios kelias dienas universiteto šaligatviais nešiojo raudonais rėmais išpuoštą plakatą, skelbiantį, kad kardinolas Spellman tai katalikas, o kardinolai Sheehan ir Cushing tai neaiškių kėslų perėto j ai, komunistų išnaudojami raudoni ožiai...

Universiteto boikoto eventuali reikšmė ir pasekmės Amerikos katalikų gyvenime gali būti labai didelės, ne vien tiesioginiu būdu katalikiškųjų aukštojo mokslo įstaigų raidoje, bet daug platesne prasme Amerikos hierarchijos, kunigų ir pasauliečių santykiuose. Toji reikšmė ir pasekmės geriau bus galima įvertinti metų kitų perspektyvoje; šiuo kartu čia nesiryžtame plačiau jų nagrinėti. Pravartu betgi bent trumpai pasiaiškinti siauresniu ir artimesniu žvilgsniu: kokios buvo aplinkybės ir faktai, suvedę įvykių tėkmę į tokią boikoto staigmeną?

Katalikų Universitetas Vašingtone skiriasi nuo visų kitų katalikiškųjų aukštojo mokslo institucijų Amerikoje dviem savybėmis. Pirma, tai vienintelis universitetas, įkurtas (1889) ir išlaikomas Amerikos episkopato, o ne kurios vienuolijos (iš kitų didesniųjų katalikiškų universitetų: Fordham, Marquette, Loyola, St. Louis, Detroit, Georgetown, Boston College išlaikomi jėzuitų; Notre Dame — šv. Kryžiaus tėvų; St. John — vincen-tiečių). Universiteto patikėtiniai (trustees) yra ex officio visi 26 Amerikos arkivyskupai ir jų pririnkti keletas vyskupų bei pasauliečių. Rektorius oficialiai skiriamas paties popiežiaus ir turi būti nevienuolis kunigas.

Antra, Katalikų Universitetas Vašingtone nuo pat įkūrimo yra pagrinde "graduate" studijų institucija, kurios didelė dauguma studentų jau yra baigę kolegijas ir siekia aukštesniųjų (daktaro, magistro) laipsnių. Tuo tarpu kitos katalikiškos institucijos įkurtos kaip keturmetės kolegijos ir daugiau ar mažiau koncentruojasi ties bakalaurinėmis ar profesinėmis (medicinos, teisių, inžinerijos) programomis. Nuo pat Amerikos Universitetų Sąjungos įsteigimo Katalikų Universitetas yra buvęs pilnateisis tos sąjungos narys, ir tai vienintelė katalikiškoji institucija taip pripažinta.

Šitomis dviem savybėmis — episkopato kontrole ir "graduate" pobūdžiu — Katalikų Universitetas ir yra ypatingas. Todėl nenuostabu, kad, Bažnyčiai ruošiantis Vatikano II susirinkimui ir taip pat jam vykstant, Katalikų Universitete ryškiau negu kur kitur Amerikoje vyko ir Bažnyčios autoritetų bei katalikiškosios minties susiramsty-mas. Pirma ryški to susiramstymo apraiška buvo "keturių kalbėtojų" incidentas dar prieš ketvertą metų, vos pasibaigus pirmajai Susirinkimo sesijai. Domėdamiesi Susirinkimo klausimais, studentai suplanavo rengti seriją viešų paskaitų, kurioms norėjo kviesti eilę Susirinkime iškilusių teologų. Planams vykstant, universiteto vadovybė studentams pranešė, kad keturi iš kalbėtojų nekviestini ir jų paskaitos nebus universitete leidžiamos, nes jie esą perdaug kontraversiški; jų keliamais klausimais Susirinkimui dar nepasisakius (liturgijos, sąžinės laisvės ir t.t.), tų klausimų nagrinėjimas viešame forume esąs "netikslus", žinoma, veikiai kilo studentų nepasitenkinimas, ir pradėta kalbėti apie "keturis užgintuosius" (plačiau žinomi iš jų — Hans Kueng ir amerikietis Courtney Murray) ir akademinę laisvę. Universiteto Graduate School profesūra vienbalsiai priėmė rezoliuciją, kreipdamasi į rektorių (prel. William McDonald) kalbėtojų nevaržyti. Rektorius neatsiliepė. Nepasitenkinimas dargi padidėjo kai savo paskaitas kai kurie iš kalbėtojų atskaitė tame pačiame Vašingtone, jėzuitų George-towno universitete, Vašingtono arkivyskupui jiems nedarant jokių varžymų. (Tuo tarpu Los Angeles kardinolas Kuengo savo teritori-jon neįsileido). Studentai ir profesūra aiškiai pajuto esą cenzūruojami ir varžomi ne dėl to, kad diskutuoti kai kuriais klausimais būtų "netikslu", bet varžomi kaip tik su tikslu — Katalikų Universitetą įrikiuoti tradicininkų, "konservatorių" linijon.
Skaityti daugiau...
 
A. SAULAITIS — SKAUTŲ PRIEŠAKYJE PDF Spausdinti El. paštas
Lietuviškosios skautijos priešakin prieš pusmetį vieton E. Korzono atsistojo A. Saulaitis, pernai 60 metų sulaukęs didelis skautų veikėjas ir tylus visuomenininkas. Jo amžiaus sukaktis veik nejučiomis praėjo. Net ir skautiškoji spauda mažai terašė, gal dėl to, kad jis pats dalinai ją redaguoja. Tačiau naujosios pareigos vėl į jį kreipia visų dėmesį, kuriems rūpi lietuviškasis jaunimo auklėjimas mūsų organizacijose.

Antanas Saulaitis gimė 1906 rugsėjo 13 Meškuičių vis., Šiaulių aps. Baigė Šiaulių gimnaziją ir Vytauto D. universitete išėjo teisės mokslus. Lietuvoje dirbo vidaus reikalų ministerijoje, vyriausiame skautų štabe ir buvo Lietuvos Raudonojo Kryžiaus reikalų vedėju ir generaliniu sekretorium. Atvykęs į JAV įsijungė į Lietuvių Bendruomenės organizavimą ir iki 1955 buvo organizacinio komiteto nariu.

Tačiau plačiausiai A. Saulaitis pasireiškė Lietuvių Skautų Sąjungoje. Įstojęs į skautų organizaciją 1920 Šiauliuose, jos eilėse tebėra ir šiandien. Pradėjęs paprastu skautuku, ėjo įvairias pareigas, iki praeitų metų pabaigoje, ateinantiems trims metams, buvo išrinktas Lietuvių Skautų Sąjungos Tarybos Pirmi jos Pirmininku.

Jam tos pareigos nėra neįprastos, nes jis yra vienas iš tų, kurie   paruošė   dabartinę   sąjungos struktūrą Vokietijoje, atsikuriant lietuviams skautams, ir buvo ilgametis Pirmijos sekretorius.

Lietuvių Skautų Sąjungos vadovavimas perėjo į prityrusio skautininko rankas. Jo svarbiausias tikslas atstatyti Lietuvių Skautų Sąjungą į tikras skautavimo vėžes, iš kurių pasikeitusios gyvenimo sąlygos gal kiek ir buvo išvedusios. "Ne vaikai pasikeitė", sako naujasis Pirmijos pirmininkas, "bet gyvenimo sąlygos ir mes patys; ir to mes vis negalime ir nenorime suprasti. Skautybės idėja nėra pasenusi šiandien, lygiai taip pat, kaip kad jinai buvo aktuali savo pradžioje, bet ją reikia gerai suprasti ir tinkamai pritaikinti".

Skautininkas Saulaitis, be daugelio skautiškų kursų ir stovyklų, yra baigęs aukštuosius skautų vadovų Gilwell kursus 1934 Anglijoje, o 1947 Gilwell skautų vyčių vadovų kursus Vokietijoje ir turi gavęs teisę tokius kursus pats organizuoti. Daug stovyklavęs ir reprezentavęs lietuvius skautus tarptautinėse stovyklose, jis turi didelį patyrimą ir organizacinį sugebėjimą ruošiant skautų stovyklas. Jis vadovavo tokioms lietuvių skautų stovykloms, kaip Mittenwalde Vokietijoje (1948) ir Jubiliejinei stovyklai Cape Cod (1963), kur stovyklavo per tūkstantis skautų.
Skaityti daugiau...
 
KONTRAVERSIJŲ KELIAIS (A. Stempužienės ir D. Lapinsko koncerto proga) PDF Spausdinti El. paštas
- Santaros Federacija Čikagoje jau ne kartą surengė į-domių, nekasdieniškos programos koncertų. Toks buvo ir balandžio 29 Jaunimo Centre įvykęs A. Stempužienės ir D. Lapinsko bendras pasirodymas. Jis savo esmėje buvo šiek tiek kontraversinis, tiek dalyvių sąstatu, tiek ir programa.

Aldona Stempužienė, kaip dainininkė - solistė, turi savo asmenybės profilyje tam tikrų prieštaravimų bei priešingumų. Jos užkariautas ir tebelaikomas vardas, kaip dainininkės, nėra paremtas vien jos vokaliniais turtais. Jos balso tembras nebėra toks, kaip jos karjeros pradžioje. Balso skalėje yra dvilypumo: žemutinis registras skamba kaip tamsus, kartais nevisai natūralus mezzosopranas, net kontralto; viršutinis registras turi aiškiai šviesaus sopraninio pobūdžio. Yra asmenų, mėgstančių vokalinę muziką, bet pirmon eilėn iš solisto reikalaujančių turtingo, gražaus vokalo; tokie Stempužienės balso nemėgsta. Tačiau tai tik viena klausimo pusė. A. Stempužienė esamąją balso medžiagą puikiai valdo; ji pati yra išimtinai muzikali, su ryškia išpildymo dovana, ypač rafinuotų, melancholiškų kūrinių; jos ypač stipri pusė yra mokėjimas spalvingai ir įdomiai perteikti mūsų liaudies dainas. Ji pažįsta klasiškus bei romantiškus stilius, bet taip pat gali imtis ir komplikuotų naujoviškų uždavinių, neklaidinga intonacija ir įsigilinusia išraiška perduodama J. Švedo, D. Lapinsko ar kitų moderniškų kompozitorių dainas. Todėl lr daug žmonių mėgsta Stempužienės koncertus (jų tarpan priklauso ir šio straipsnio autorius), nes iš kiekvieno jos pasirodymo išsineša ką nors tikrai įdomaus.

Darius Lapinskas lietuvių tarpe yra taip pat kontraversinė asmenybė. Jis yra neabejotinai talentingas naujoviškas kompozitorius.

Jo kūrybos stilius dabartinio pasaulio mene, būdingame ieškojimu ir blaškymusi, nėra visai naujas, bet atitinka Vakarų pasaulio šių dienų muzikos kūrybos dvasią. Lietuvių muzikos padangėje Lapinsko kūryba yra drastiškai nauja (savo nuotaika visai skirtingas, bet taip pat naujoviškas Jeronimas Kačinskas lietuvių tarpe žinomas tik vienu kitu konvencionališkesniu stiliumi parašytu vokaliniu kūrinėliu, o jo gana gausi instrumentinė naujoviška kūryba atliekama amerikiečių tarpe). Kai kurie Lapinsko kūriniai mūsų konservatyvius, prie jaukaus, melodingo romantizmo pripratusius klausytojus veikia lyg "pagaliu per galvą". Jo ligšioliniai pasirodymai ("Margučio" suruoštas jo kūrinių koncertas su kameriniu simf. orkestro sąstatu, Cantata Declamata A. Mackaus minėjime, pagaliau vienaveiksmė opera "Lokys", netikėtinos skubos keliu parašyta ir sėkmingai pastatyta pernai Jaunimo kongrese) suįdomino, jei nesužavėjo vieną klausytojų dalį, o atbaidė kitus. Nenuostabu, kad ir dabar, artėjant Stempužienės ir Lapinsko koncertui, mūsų muzikinės publikos reakcija buvo dvilypė: "Ką? Neisiu..." arba "O būtinai reikia nueiti; gal nesuprasiu, bet įdomu, kažkas nauja".

Koncerto dalyviai buvo solistė A. Stempužienė, D. Lapinskas — akompaniatorius ir autorius, Kathryn Lukas — fleitistė (čia gimusi lietuvaitė) ir John Walker, jaunas su bytniko barzdele mušamųjų specialistas. Programą pirmoje dalyje sudarė eilė barokinių dainų — Handelio, Durante, Caccini ir Caccini - Dallapiccola (XVII a. kompozitorius ir XX a. aranžuotojas). Šių dainų grupę palydėjo fortepijonas ir fleita. Paskutinioji kai kur tiko, kai kur atrodė lyg dirbtinas priedas. Ypač tai jautėsi švelnioj dainoj "Amarilli", kuri buvo atlikta tik balso ir fleitos, bc fortepijono. To laikotarpio solo dftl nos dažniausiai turi tik "cifruoto boso" akompaniamentą, kur šalia gaidomis išrašyto boso romėniškomis bei arabiškomis skaitlinėmis pažymėta, kuriuos akordus reikia skambinti. Anų dienų pianistai (faktinai harpsichordistai) turėjo mokėti akompaniamentą improvizuoti pagal duotą cifruotą bosą. Mūsų laikais tų dainų akompaniamentai yra gaidomis "išrašyti" įvairių aranžuotojų; tuo atveju harmonija yra beveik ta pati, bet akordų sudėtis bei balsų eiga gali gerokai skirtis. Atėmus harmoniją ir davus tik kontrapunktišką fleitos pritarimą, "Amarilli" neteko dalies savo žavingumo, šiaip baroko orkėstracijos principai dar nebuvo galutinai nusistoję; vieno ar kito instrumento pavartojimas neprieštarauja to laiko dvasiai. Programoje nebuvo pažymėta, bet atrodo, kad fleitos partija buvo D. Lapinsko prirašyta. Rezultatas buvo vietomis neutralus, vietomis spalvingas, "Amarilli" atveju — abejotinas.
Skaityti daugiau...
 
DVIEJŲ KULTŪRŲ KLAUSIMU PDF Spausdinti El. paštas
Reikia džiaugtis inž. D. Šato straipsniu "Dvi kultūros" šiame žurnale (1966 nr. 9), iškėlusiu tokią įdomią ir svarbią temą. Technologijos mokslo atstovo susidomėjimas tokia tema juo labiau džiugina, kad jis lyg ir užginčija tą, ką Ortega y Gasset vadino "specializacijos barbarizmu". Tokio barbarizmo pavojus, pasireiškiančius ir Europos ir Amerikos kultūriniame gyvenime, tas ispanų filosofas iškėlė prieš 38 metus (Larebelion de las masas, 1929). Man pačiam, dirbant prieš 15 metų University of Chicago, teko su tokiais pasireiškimais susidurti. Besikalbant su jaunu mokslininku norvegu, paliečiau Schroedingerio mintis apie mokslo tikslus ir apie moderniųjų mokslų specializaciją kaip neišvengiamą blogybę. Nežiūrint tokio mokslo autoriteto vardo, šis mokslininkas man atsakė, kad panašūs klausimai jo nedomina, tai esanti tik žurnalistika, o jam svarbu tik daryti mokslinius tyrinėjimus. O tyrinėjimai, kuriuos jis tuo laiku darė, buvo toki, kad jis jau kelis mėnesius darė penkis - šešis tuos pačius titravimus per dieną, siekdamas išvesti grafinę kreivę, duodančią atsakymą į fizinės chemijos siaurą klausimą. Kitu vėl atveju, kalbėdamas su vienu filosofu, filosofijos daktaru, paliečiau mokslo ir filosofijos ryšio klausimą ir sulaukiau atsakymo, kad jam nesvarbu pažinti mokslo pasiekimus, o įdomu tik filosofuoti. Tarp daugelio kitų tai buvo pora būdingų specializacijos barbarizmo pasireiškimų.

Kultūros ir civilizacijos sąvokos skiriamos ne tik lietuvių kalboje. Tas sąvokas skiria ir vokiečiai, ir prancūzai. Skiria jas ir anglosaksai, štai, pvz., žinomas Amerikos sociologas Lewis Mumford naudoja tokį būdingą išsireiškimą — "kultūra civilizacijoje" (The transformation of man, 1962, 114). Jis jau seniai yra kėlęs mintį, kad kultūros pažanga yra tiek atsilikusi nuo civilizacijos, kad reikia paskelbti moratoriumą, įgalinantį kultūrą pasivyti civilizaciją.

Man atrodo, kad skirtumas tarp kultūros ir civilizacijos darosi ypatingai ryškus kasdieniniame asmeniniame ir visuomeniniame gyvenime. Civilizacijos pažanga labai žymiai pakeitė žmonių gyvenimo sąlygas — ne tik atitolino žmogų nuo gamtos, bet pakeitė ir mus supančią gamtą. O minėtasis Mumf ordas visai teisingai sako: to live in accordance with nature one must live within nature (op. cit. 106). Civilizacijos pažanga padarė žmonių gyvenimą lengvesnį ir patogesnį, bet drauge ir sudėtingesnį. Kultūra tuos gyvenimo susikomplikavimus sušvelnina ir padaro žmonių gyvenimą ir sugyvenimą darnesnį. Jei kultūros lygis atsilieka nuo civilizacijos, tai ji neįstengia atlikti tos savo misijos moderniame gyvenime. Ne be pagrindo E. Schroedinger, vienas moderniojo mokslo kūrėjų, pasisakė: "Aš laikau labai abejotina, kad žmonijos laimė būtų padidinta tuo technikos bei pramonės išsivystymu, kuris sekė didelę gamtos mokslų pažangą" (Science and humanism, 1951, 3).

Jei pereisime prie pačios kultūros klausimo, tai sunku sutikti su tokiais pavadinimais kaip humanistinė ar technologinė kultūra. Kultūra yra tik viena, ir jos požymis — tai bendras išsilavinimas. Gražiai šį klausimą paliečia lenkų emigracijos esejistas J. Mie-roszewski pareikšdamas, kad jei kultūra nėra humanistinė, tai ji nėra kultūra (Kultūra, 1966 nr. 11-229). Bet mūsų amžiaus humanistas, kuris, pvz., viską žino apie šio amžiaus literatūrą, bet nieko nežino apie Einšteino ir kitus pagrindinius mokslo ar technologijos pasiekimus, nėra joks humanistas, o tik siauras specialistas humanistas. Panašiai ir žmogus, plačiai susipažinęs su technologijos pasiekimais, bet nieko nežinąs apie Einšteino ar Bohro mokslinių darbų filosofinę reikšmę ir technologijos bei mokslo įtaką į idėjinį gyvenimą, liks tik savo srities specialistas ir vargiai galės būti laikomas kultūringu žmogumi. Schroe-dingeris nusiskundžia, kad dauguma gamtos moksluose išmokslintų žmonių ir šiais tiksliųjų mokslų galingumo laikais iš tikro labai ma žai domisi mokslo sąvoka ir nenusivokia, kad mokslo žinios sudaro dalį žmonijos gyvenimo idealistinio pagrindo. O tai juk reiškia, kad ir gamtos mokslų žinios įeina į humanistinės kultūros sąvoką. Ar kas bus specialistas techonologas ar specialistas humanistas, jis bus tik specialistas, kuriam gresia specializacijos barbarizmas. Man atrodo, kad kultūros sąvokoje turi darniai jungtis ir vadinamieji humanistiniai, ir vadinamieji tikslieji mokslai bendrame jų pagrindų ir tikslų pažinime. Todėl tiksliau yra kalbėti apie tos darnos pakrikimą ir geriau pavartoti kultūros vystymosi fazės terminą. Tokį "mechaninės fazės" terminą yra pavartojęs ir Mumfordas (op. cit, 109).

Pragmatizmas ir utilitarizmas, kaip XIX a. scientizmo ir materializmo išdava, kaip tik ir pasuko kultūros evoliuciją į tokią fazę, kuri į kultūros sritį įnešė tiek technologinio elemento, kad jis pradedamas net identifikuoti su pačia kultūra apskritai. Tą pabrėžia ir Mumfordas, rašydamas, kad modernusis pasaulis, filosofiškai išsireiškiant, yra racionalizmo, utilitarizmo ir mokslinio pozityvizmo padaras  (op. cit., 97).   Bet   toje technologinėje kultūros fazėje pasireiškia ir keistas paradoksas. JI susidarė mokslo pažangos dėka, i»t mokslo dvasia, kaip ji pasireiškia didžiųjų mokslo kūrėjų mintyse ir darbuose, yra svetima ne tik paprastai inteligentijai, bet net ir mokslininkų tarpe. Daugelis tų mokslininkų, kaip rašo Schroedingeris, darosi tikrais mokslo amatininkais ir dažnai lieka pilni diletantai ne jų specialybės srityse.
Skaityti daugiau...
 
POSUSIRINKIMINĖS NUOTAIKOS GYVENIME PDF Spausdinti El. paštas
buvo smarkiai sukrėtusi katalikų gyvenimą. Didelė dalis Europos katalikų perėjo į protestantus. Likusiems Katalikų Bažnyčioje reikėjo aiškiau išreikšti, ką katalikas turi tikėti ir kaip morališkai elgtis. Tai atliko Tridento visuotinis Bažnyčios susirinkimas, baigtas 1563. Jo įtakoje formavosi katalikų gyvenimo būdas. Per keletą šimtmečių jis tapo kristalizuotos krikščionybės tipu. O kultūrinė katalikų gyvenimo aplinka netampa kristalizuota: ji reiškiasi vis naujomis formomis ir naujų problemų iššūkiais. Todėl ir jų tikėjimo turinys turi būti išreiškiamas vis naujomis formomis. Tą reikalą suprato popiežius Jonas XXIII ir paskelbė tikintiesiems "aggiornamento". Tiksliau ir taikliau aptarti prie kultūrinės aplinkos prisitaikymo būdams ir priemonėms Jonas XXIII sušaukė Vatikano II susirinkimą 1962, kurį užbaigė jau Povilas VI 1965.

Vatikano II susirinkimas nepaskelbė nė vienos naujos dogmos ir nieko nauja neįnešė moraliniame kataliko gyvenime. Jo išleisti dokumentai ribojasi daugiausia pastoracine ir liturgine plotme.

Dėl liturginių pakaitų katalikai mažai jaudinasi. Kai kam iš senesniosios kartos nepatinka nusistojusios liturginės kalbos pakeitimas vietos žmonių gyvąja kalba. Tačiau jaunoji karta tą pakaitą sutiko entuziastiškai.

Daug smarkiau kai kurie katalikai reaguoja į pastoracinių būdų keitimą — dėl susirinkimo nutarimų, kad katalikų hierarchai ir teologai ekspertai užmegztų dialogą su kitų bažnyčių atstovais ir palengva rengtų kelią įvairioms krikščionių religijoms susivienyti.

Tuo tikslu Povilas VI susitiko su Rytų Bažnyčios galva patriarchu Atenagoru ir vyriausiu Anglikonų Bažnyčios vadu Westminsterio arkivyskupu Ramsey. Popiežiaus pavyzdžiu vokiečių kardinolas Bea dalyvauja "Pasaulio bažnyčių" suvažiavimuose. Panašiai visų kraštų vyskupai vykdo bendravimą su kitų religijų atstovais. Kai nuo Tri-dento susirinkimo katalikai traukėsi į kiautą ir hermetiškai užsidarė nuo bet kokių santykių su kitatikiais, tai po Vatikano II susirinkimo atsisuko veidu į kitų krikščionių religijų tikinčiuosius ir jų daugiau neįžeidinėja "heretikais, atskalūnais", o juos vadina "atsiskyrusiais broliais", kaip ir tinka Kristaus sekėjams. Katalikų Bažnyčia dabar visų pirma žiūri, kas ją jungia su kitomis religijomis, o ne tai, kas ją skiria. Tai yra Bažnyčios istorijoje naujos — ekumeninės eros pradžia.

Bažnyčia, nepažeisdama savo tikėjimo principų, pradėjo su kitų religijų krikščionimis broliais vienybės kelią. Ir tai būtinas dalykas mūsų dienomis, kada visų tikinčiųjų bendras rūpestis yra laicistinis ateizmas.

Deja, ne visi katalikai teisingai suprato naujus Bažnyčios veikimo metodus. Dalis jų pasimetė ir prasilenkė su Bažnyčios mintimi dvejopu būdu.

Vieni jų taip smarkiai metėsi į naujoves, kad skardenasi naujos tikėjimo atskalos pavojumi. Pavyzdžiui, olandų  kai  kurie  teologai neigia Marijos mergystę, Eucharistijoj Kristaus realų buvimą, Kristaus fizinį prisikėlimą, kvestionuoja dangaus ir pragaro egzistavimą, smarkiai pasisako prieš kunigų celibatą etc. Per pastaruosius tris metus apie pora šimtų olandų kunigų pasitraukė nuo kunigo pareigų ir didelė jų dalis apsivedė. Panašių nesusipratimų kyla ir prancūzų katalikų dvasiškių tarpe. Ekstravagantiški liturginiai bandymai ir tradicinio bažnytiniam autoritetui paklusnumo trūkumas sudaro popiežiui daug rūpesčio. JAV yra tik paskirų dvasiškių išsišokimų. Daugiau pagarsėjo Los Angeles vyskupijos kun. W. DuBay su naujai organizuojama kunigų unija ir savo parašyta knyga, kritikuojančia Amerikos katalikų bažnyčios tvarką ir veikimo būdus.
Skaityti daugiau...
 
MŪSŲ BUITYJE PDF Spausdinti El. paštas
Iš visur. — JAV valstybes sekretorius Dean Rusk V.10 laišku pasveikino J. Kajecką, sukakus 10 metų, einant Lietuvos chargé d'affaires a. i. Vašingtone pareigas. Po sveikinimo žodžių laiške taip rašoma: During your many years in Washington you have distinguished yourself as a worthy representative of the Lithuanian people. Your untiring efforts on behalf of the Lithuanian cause have reflected a constant devotion to the aspirations of your countrymen for national independence and freedom.

Lituanistikos Instituto antrasis suvažiavimas įvyko Filadelfijoj V. 6-7. Dalyvavo 26 nariai ir apie tiek pat svečių. Suvažiavimas pradėtas L. I. prezidento dr. J. Balio žodžiu. Skaitytos šios paskaitos: dr. A. Salys — Vardo "Lietuva" kilme, kun. dr. V. Gidžiūnas — Žemaičių byla Konstancos susirinkime 1414-17, dr. K. R. Jurgėla — Naujoji literatūra apie 1863 m. sukilimą, dr. T. Remeikis — Tautos sąvoka dabartinėj sovietinėj filosofijoj ir sociologijoj, V. Trumpa — Amerikos interesai Baltijos jūroje XIX a. pradžioje.

—    Vysk. Pr. Brazys, MIC, Vokietijoj Bad Woerishofene įsteigė Lietuvių religini centrą, kuris rūpinsis šv. Rašto bei kitų liturginių tekstų vertimu į lietuvių kalbą, rengs naują lietuvišką katekizmą, nagrinės lietuvių religines, pastoracines ir kt. problemas, šiame darbe talkins kun. J. Duoba, MIC, ir T. dr. Klemensas žalalis, OFM.

—    Čikagos jėzuitų rezidencijoj balandžio 24 įkurtas Lietuvių informacijos centras (Lithuanian Information Center). Tikslas: rinkti žinias apie lietuvius ir lietuviškąją veiklą Amerikoje ir šia informacija aprūpinti visus, kuriems jos prireiks. Visos sutelktos žinios klasifikuojamos moderniomis klasifikacijos priemonėmis. Vadovauja T. Gintautas Sabataitis, SJ. V.13-14 surengtas informacijos seminaras, kuriame aštuonius pranešimus darė informacijos specialistai amerikiečiai, dirbantieji spaudoj ar televizijoj.

—    Putname V. 21 įvyko Matulaičio vardo senelių namo kertinio akmens pašventinimo iškilmės. Pašventinimą atliko prel. P. Juras.

—    Pabaltijo Moterų Taryba New
Yorke IV.30 atšventė savo veiklos 20 metų sukaktį. Minėjime dalyvavo ir tarptautinės moterų organizacijos GFWC pirmininkė C. L. Peirce. Tarybai pamečiui vadovauja vis kitos tautybės atstovė. Iš estės M. Jurma pirmininkės pareigas dabar perėmė  lietuvių   atstovė  G.   Žilionienė.

—    Kanados Katalikių lietuvių moterų draugijos suvažiavimas vyko Toronte IV.29-30. Dalyvavo apie 50 atstovių  iš  visų  skyrių.  Išklausyta dr. A. Šidlauskaitės paskaita apie moterų padėtį ir paskirtį. Draugijai pirmininkauja A. Sungailienė.

—    Lietuvių evangelikų liuteronų Bažnyčios sinodas vyko Vokietijoj, Bad Godesberge, IV.21-24. Nuo 50 parapiečių buvo siunčiamas vienas atstovas. Sinode atstovų dalyvavo 27, o 13 iš užjūrio balsavo korespondenciniu būdu. Vyriausios tarybos pirmininku išrinktas senjoras kun. A. Keleris, vicepirm. — kun. A. Trakis, garbės senjoru — kun. Ad. Gelžinius, vicesenjoru — kun. J. Urdzė. Sudaryta 25 asmenų vyriausia taryba: iš Kanados — kun. A. Žilinskas ir M. šulmistras, iš JAV — M. Nauburas, dr. A. Kelertas, J. Kasparaitis, K. Kikutis, V. Glažė, inž. E. Manomaitis, kun. dr. M. Kavolis, M. Purvinas, iš Australijos — J. Reisgys ir V. Zaikauskas, iš Anglijos — kun. A. Putcė ir E. Gložaitis, iš Vokietijos — kun. A. Gelžinius, kuri. J. Urdzė, kun. J. Stanaitis, M. Kilienė, A. Gintautas ,E. Žilius, J. Pareigis, M. Posingis, J. Rupkalvis, Fr. Skėrys ir Fr. šlenteris.

—    Illinois lietuvių gydytojų draugija kasmetinę 1000 dolerių kultūrinę premiją šiemet padalijo pusiau tarp Lietuvių operos ir lituanistinių mokyklų.

—    Prel. Pr. Juras iš Lawrence lietuvių šv. Pranciškaus parapijos klebono pareigų pasitraukė j poilsį. Nauju klebonu paskirtas kun. Petras Šakalys.

—    Vokietijos LB krašto valdybą sudaro pirmininkas inž. J. K. Valiūnas ir nariai V. Natkus, J. Barasas, Al. Grinienė ir stud. A. Lingė.

—    BATUN naujon valdybon iš lietuvių įeina prel. J. Balkūnas, S. Šimoliūnas ir N. Umbrazaitė.

—    Skautybės Kelio redaktorės pareigas perėmė Irena Regienė.

Mirtys.
— Lietuvoj kovo mėn. antroj pusėj mirė (palaidotas 111.22) prelatas Pranciškus Strakšas, baigdamas 92 amžiaus metus. Kunigu įšventintas 1901. Nuo 1928 jis buvo Panevėžio katedros klebonu ir rūpinosi jos statybos baigimu. Panevėžio vyskupijos kapitulos prelatas (archipresbyter), jis ilgą laiką ėjo kurijos oficiólo pareigas.
Skaityti daugiau...
 
LAIŠKAS REDAKCIJAI PDF Spausdinti El. paštas
Mirtis, mitas, heroizmas ir realizmas
Nemeluoti, nuoširdūs ir atviri svarstymai pereitojo (gegužės) numerio F. Jucevičiaus ir J. Girniaus straipsniuose paliko neišdildomą įspūdį. Aštrių ir beveik pilnai nusistovėjusių tradicinių įsitikinimų drąsus perkratymas tegali palikti tik pagarbą aniems autoriams. Aplink girdimos gyvos diskusijos jautrios patriotinės visuomenės tarpe tik dar labiau pakelia keliamų minčių vertę.
Skaityti daugiau...
 
ANTANO GUSTAIČIO POEZIJA PDF Spausdinti El. paštas
Seniai visų kartojama, kad lietuviai yra liūdnų lyrikų tauta. Tai tiesai įrodyti cituojamos mūsų liaudies dainos, poezijos posmai, prozaikų gamtinės įtarpos, aušrininkų mokslinės teorijos, mūsų politikų nerealūs aiškinimai ir krūva kitokios medžiagos, liudijančios lietuvio lyrišką, graudžią prigimtį.

Tačiau rečiau išgirstame, kad lietuvis juoktis nemoka. Pažvelgti į pasaulį, jo apraiškas ir pačius žmones ne iš graudžiosios, bet linksmosios pusės. Tiesa, pavartę mūsų tautosaką rastume vieną kitą gruboką, pasakytume kaimietišką, sąmojį, vieną kitą pašaipos žodį, vieną kitą nusikvatojimą iš visos širdies, bet jų reta. O jau individualiojoj kūryboj rasime tik vieną kitą bandžiusį šyptelėti, bandžiusį satyrinę plunksną, eiliavusį šposus bei aktualijas. Netgi gerus feljetonistus galėtume lengvai suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Lietuviui humoras, atrodo, buvo ir tebėra antros eilės kūryba, neverta nei didesnio dėmesio, nei didesnių pastangų. Jeigu sutiksime, kad šiandien Lietuvoje humoristo amatas labai pavojingas, todėl jų nedaug tėra, tai visai nesuprantama kodėl čia, išeivijoje, kur žodžio laisvė pilna, to žanro rašytojų beveik nėra. Sakau, beveik nėra, nes vieną jų turime. Tai Antanas Gustaitis, ir jis važinėja po visą šiaurės Ameriką kaip tikras keliaujantis sakytojas, skaitydamas savo linksmą žodį. Visos auditorijos jį džiaugsmingai sutinka, juokiasi klausydamos jo eilių, visi tariasi jį puikiausiai suprantą. Net tokie, kurie niekad eilėraščių neskaito, Gustaičio klausosi su pamėgimu.
Skaityti daugiau...
 
LIETUVOS KONSTITUCINĖS TEISĖS KLAUSIMU PDF Spausdinti El. paštas
Šių metų lietuvių knygos derliuje vienas iš pirmųjų pėdų yra Fordhamo universiteto profesoriaus dr. Konstantino Račkausko knyga "Lietuvos konstitucinės teisės klausimais" (New York, 1967, 180 psl.). Knygos turinį sudaro autoriaus paaiškinimas, kad savo veikalu norėjęs "duoti trumpą apžvalgą Lietuvos valstybės nepriklausomybės laiko rašytosiose konstitucijose nustatytų pagrindinių valstybės organų, jų sudarymo tvarkos, jų atitinkamų kompetencijų, veikimo ir tarpusavio santykių" (5 p.); toliau žiupsnelis bendrų pastabų apie Lietuvos valstybinės nepriklausomybės esminius tikslus ir lietuvių tautos valios išraišką, apie Vasario 16 akto konstitucinę reikšmę, apie tautos sąvoką ir laikinųjų konstitucijų nuostatus; dar toliau — apie 1922, 1928 ir 1938 konstitucijas, tautos suverenumą, demokratiją, seimą, vyriausybę, teismą, piliečių pagrindines teises, tautinių mažumų padėtį; baigiamosios pastabos — apie 1922 ir 1938 konstitucijų esmines skirtybes. Per 40 proc. knygos (74 psl. iš 180) užima priedai: Vasario 16-sios akto ir konstitucijų tekstai.

Tokio turinio knyga jau pačiu savo pasirodymu patraukia dėmesį. Pirmiausia todėl, kad mokslinio turinio veikalai apskritai, o teisės mokslo veikalas ypatingai yra nedažnas paukštis laisvųjų lietuvių leidiniuose. Antra todėl, kad prievarta svetur atsidūrę teisininkai priklauso savo profesinį pasiruošimą svetimoj aplinkoj labai sunkiai prisitaikančiųjų "naujakurių" rūšiai ir dažnu atveju yra deklasuotųjų padėty, kurioje mokslinė kūryba sunkiai įsivaizduojama. Autorius priklauso tai mažai daliai nedeklasuotų Lietuvos teisininkų laisvajame pasaulyje, dirbančių savo pasiruošimo srityje. Jau 1946 Paryžiuje jis parašė "USSR et Lithuanie: Aspects juridiques de leur relations", šios jo studijos pagrindu vėliau buvo paruoštas priedas "Juridical Aspects of Soviet Aggression Against Lithuania" vad. didžiajam Vliko memorandumui "On the Restoration of Lithuania's Independence", įteiktam JAV, Britanijos ir Prancūzijos vyriausybėms. 1956 autorius yra Išleidęs "The Internalization of Jerusalem". Teisininkams žinomi Jo siniai straipsniai anglų ir prancūzų kalba periodikoje.

"Lietuvos konstitucinės teisės klausimais" knygą autorius, matyt, bus skyręs lietuviui skaitytojui su intencija ne tik supažindinti su nepriklausomos Lietuvos respublikos konstitucine tikrove, bet ir j| patikinti, kad "XX šimtmetyje Lietuvos valstybės atstatymas bus įvykdytas lietuvių tautos, kaip turinčios valstybės kūrimo galią" (105 pusi.) ir kad "laisvės ir tautų apsisprendimo idėjos yra nesulaikomos nei mūro sienų, nei išartų pasienio žemės juostų, nei kitomis policinėmis priemonėmis" (104 p.). Galima tik linkėti, kad autoriaus intencijos rastų juo platesnį atgarsį ypač tarp jaunesniosios kartos laisvųjų lietuvių intelektualų.

Kadangi pats autorius prisipažįsta,' kad "savo užsibrėžto tikslo pilnai nepasiekiau", kad "daug klausimų liko neatsakytų ir daugelis spragų neužpildyta" (5 p.), tai, kaip sakoma, parpuolusiojo nemušama. Vis dėlto kai kurios knygos "spragos" prašosi pažymimos.

Pirma, jei autorius rado teisingą ir tikslingą Vasario 16-sios akto įjungimą į Lietuvos konstitucinės teisės raidą, tai skaitytojas nuosekliai pasiges atitinkamo įjungimo bei įvertinimo ir Vilniaus kon ferencijos nutarimo, kuriuo pats Vasario 16-sios aktas atremtas, ir 1917.XI.11 akto, ir 1918.VI.4 priimtų konstitucinių nuostatų ryšium su Lietuvos karaliaus Mindaugo II rinkimais. Pastarasis Lietuvos konstitucinės raidos epizodas juoba vertas mokslinio aptarimo, laisvo nuo partinio požiūrio.
Skaityti daugiau...
 
IŠ MEMUARINIŲ KNYGŲ PDF Spausdinti El. paštas
Memuarinė literatūra paprastai niekada nestokoja skaitytojų. Ir tai ne be pagrindo. Grynosios istorinės studijos, pagrįstos faktų analizėmis ir šaltinių dokumentacijomis, yra daug sunkiau prieinamos eiliniam skaitytojui. Kaip kiti moksliniai veikalai, taip ir istorinės studijos negali būti poilsio lektūra. O memuarai, nors taip pat leisdamiesi į praeitį, savaime pagauna skaitytoją autoriaus betarpiškai pergyventos tikrovės įtampa — konfliktais, kovomis, laimėjimais ar pralaimėjimais. Pačia savo žanrine apibrėžtimi memuarai yra asmeniški, atspindi autoriaus nusiteikimus ir nusistatymus. Bet kaip tik dėl to memuarai ir gali pasiekti jiems būdingo gyvumo ir šiltumo. Tai pagauna ir tokius skaitytojus, kuriems mokslinė istorija būtų per sausa ir per šalta. Tačiau savo ruožtu memuarai turi ir istorinės vertės kaip šaltinis istorikui, kuris kritiškai pervertina juose sutelktus liudijimus. Kiek liečiami faktai, žinoma, ir memuarų autoriai turi pareigą kiek galint sąžiningiau patikrinti savo atmintį ir kiek galint teisingiau perduoti dalykus. Bet būtų nesusipratimas memuarų autorius nuvertinti dėl vienokių ar kitokių jų pažiūrų.

Ir pas mus memuarinės knygos turi gal būt daugiau pasisekimo už kitas. Kasmet išeivinėje bibliografijoje jos sudaro palyginti stambią poziciją, galima būtų sakyti, net neproporcingai stambią poziciją. Tai suprantama: kai netikra, kiek dar mums skirta ateities, tai savaime traukia praeitis (ir skaitytojus, ir autorius). Be abejo, norėdami turėti ateitį, privalome su nemažesniu domesiu laukti ir dabartinę mūsų gyvybę liudijančių veikalų ne tik iš rašytojų, bet ir iš mokslo žmonių. Tačiau tikrai nebūtų teisu dėl to nuvertinti memuarus. Džiaugiamės, kad jų pasirodo, kad jie sulaukia skaitytojų ir kad, svarbiausia, jų imasi asmenys, kurie yra reikšmingai dalyvavę visuomeniniame, politiniame ar kultūriniame gyvenime ir todėl turi visus dominančių atsiminimų. Dr. K. Griniaus atsiminimai ypač buvo reikšmingi varpininkų meto nušvietimu. Prof. Stp. Kairio ir K. Bielinio atsiminimai išryškino socialistinę srovę tautiniame atgimime. Adv. R. Skipičio ir pik. K. Žuko atsiminimai vaizdžiai atskleidė, kaip varganai, bet drauge herojiškai buvo kuriama nepriklausoma Lietuvos valstybė (abu autoriai buvo pirmuosiuose ministrų kabinetuose). O išsamūs gen. St. Raštikio memuarai nušvietė Lietuvos nepriklausomybės sutemų laikmečio tragizmą.

Čia šį kartą peržvelgsime memuarines knygas, pasirodžiusias per pastaruosius pora metų.

1.
Mūsų memuaristų tarpe pirmauja rašytojas kan. Mykolas Vaitkus, llgšiol išleidęs jau šešias atsiminimų knygas. "Mistiniame sode" U957) jis atkūrė žemaičių dvasinės seminarijos Kaune dienas, o knygoje "Keturi ganytojai" (1960) nupiešė mūsų įžymiuosius vyskupus — Matulevičių, Karevičių, Skvirecką ir Bučį. šioms knygoms sulaukus gyvo atgarsio, londoniškė Nidos leidykla ryžosi išleisti pilnus M. Vaitkaus atsiminimus. Jų ligšiol išėjo keturi tomai. Pirmieji du tomai (Su Minija į Baltiją, 1962; Baltijos gražuolė, 1963) apima autoriaus priešseminarinius laikus. Po šių tomų buvo vieta seminarinių atsiminimų knygai "Mistiniame sode". Bet kadangi ši knyga Jau anksčiau atskirai pasirodė, tai Nidos leidžiamoj serijoj teko seminarijos metus prašokti. Tuo būdu trečiuoju ir ketvirtuoju savo atsiminimų tomais, ties kuriais šį kartą stabtelsime, M. Vaitkus žengia į Petrapilio dvasinę akademiją ir vėliau į pirmuosius dešimt kunigavimo metų. Tai "šiaurės žvaigždė" (1965, 302 psl.) ir "Per giedrą ir audrą" (1965, 272 psl.; abiejų tomų kaina ta pati: Nidos Knygų Klubo nariams 2 dol. minkštais ir 3 dol. kietais viršeliais, nenariams — 25 proc. daugiau).

Šiaurės žvaigždė — tai Petrapilis, į kurio dvasinę akademiją M. Vaitkus išvyko po Kauno kunigų seminarijos baigimo (1906). Petrapilio dvasinė akademija buvo įkurta, 1842 perkėlus Rusijon Vilniaus dvasinę akademiją. 1867 likvidavus Varšuvos dvasinę akademiją, ji tapo visoje Rusijoje vienintelė katalikų aukštoji teologijos mokykla. Visą laiką tarp jos profesorių buvo ir lietuvių, o studentuose lietuviai sudarė apie trečdalį. Tuo būdu galima ją iš dalies laikyti sava mokslo įstaiga, ir dėl to yra įdomu iš M. Vaitkaus atsiminimų su Ja susipažinti. Žinoma, lietuvį skalią labiau domina tos akademijos lietuviškasis elementas. Jam daugiausia ir skirta vietos. Iš profesorių autorius gyvai nupiešia akademijos  "visa akademijos tvarka, atrodė, buvo užgulus"), K. Jaunių, Pr. Bučį, Jurgį Matulevičių, muziką č. Sasnauską. Tai vis vardai, kuriuos žinome, ir dėl to smalsu dar daugiau apie tuos asmenis patirti. Bet įdomu susipažinti ir su prel. Ignu Baltrušiu, kurio vardą dauguma skaitytojų gal pirmą kartą išgirsta dėl to, kad šis žemaitis po mokslų baigimo Petrapily liko profesoriauti tenykštėje dvasinėje seminarijoje (rektorius nuo 1909) ir dvasinėje akademijoje; nespėjęs grįžti nepriklausomon Lietuvon, jis mirė tikėjimo kankiniu bolševikų kalėjime 1920. O kiek brangių vardų M. Vaitkus atgaivina iš savų studijų draugų! Tarp jų yra, vėliau įgytais titulais apibūdinant, ir Vilniaus arkiv. M. Reinys, ir ilgametis VDU prorektorius Bl. Česnys, ir profesoriai Pr. Kuraitis ir VI. Jurgutis, ir pedagogas dr. J. Steponavičius, ir Lietuvos kariuomenės vyriausias kapelionas A. Palubinskas, ir teisingumo ministras L. Noreika, ir prelatai J. Grabys, J. Jucis, I. Labanauskas, ir daug kitų mažiau viešumon iškilusiųjų. Visus juos memuarų autorius ryškiai apibrėžia ir tuo būdu įrėžia skaitytojo dėmesin. Susipažįstame su bendra šios akademijos tuometine dvasia ir lietuvių - lenkų įtampa joje, su to meto Petrapilio kultūrine panorama, pagaliau su paties poeto M. Vaitkaus kūrybiniu brendimu. Pabaigoj persikeliame į Austrijos Tirolį — ten metus (1908-1909) M. Vaitkus studijavo Inns-brucko universitete, iš lietuvių turėdamas studijų draugu A. Stulginskį. Šį vėlesnį Lietuvos respublikos prezidentą memuarų autorius apibūdina itin šiltai.
Skaityti daugiau...
 
ATSIŲSTA PAMINĖTI PDF Spausdinti El. paštas
Bronius Kviklys: MŪSŲ LIETUVA. III tomas (Šiaulių aps. ir Sūduva). Išleido Lietuvių Enciklopedijos leidykla Bostone 1986. 719 psl.

Dr. Juozas Dauparas: ŽEMĖS ŪKIO ŠVIETIMAS. Išleido autorius savo lėšomis ($3,894.27) Čikagoj 1966. Tiražas 1000 egz., sukrauta pas autorių: 1520 W. 99 St., Chicago, 111. 60634. 287 psl., kietais viršeliais, kaina 5 dol. Knyga iliustruota.

Vyskupo P. Bučio ATSIMINIMAI. II tomas. Surašė prof. Z. Ivinskis, redagavo J. Vaišnora, MIC. Išleido Lietuviškos Knygos Klubas Čikagoj 1966. Aplankas P. Jurkaus. Knyga iliustruota. 283 psl., kaina $3.50. Mecenatas — kun. V. Puidokas.

Vladas Ramojus: KRITUSIEJI Už LAISVĘ. Išleido Lietuviškos Knygos Klubas Čikagoj 1967. Aplankas V. O. Virkau. 182 psl., kaina $2.50.

Antanas Vaičiulaitis: GLUOSNIŲ DAINA. Padavimai. Iliustravo T. Valius.  Išleido   J.   Kapočius   Bostone 1966. 127 psl., kaina $2.50.

Pranas Naujokaitis: ŽYDINČIOS DIENOS. "Draugo" premijuotas romanas. Aplankas P. Jurkaus. Išleido Lietuviškos Knygos Klubas Čikagoj 1967.    250 psl., kaina $3.50.

Antanas škema: RAŠTAI. I tomas: Nuodėguliai ir kibirkštys, šventoji Inga, Čelesta, Balta drobulė. Redagavo A. Landsbergis, A. Nyka-Niliūnas ir K. Ostrauskas. Išleido A. Škėmos Raštų Leidimo Fondas, Santara - Švie sa, Čikagoj 1967. 502 psl., kaina 6 dol. II tomas numatytas išleisti kitais metais. Viso bus trys tomai. Užsisakius visus tris tomus iš anksto (6349 So. Artesian Ave., Chicago, 111. G0629), jų kaina 13 dol.

Pranys Alšėnas: MARTYNAS JAN KUS. Mažosios Lietuvos patriarchas. Torontas, 1967. Spausdinta Vilties spaustuvėj Clevelande, tiražas 2000 egz. Išleido J. J. Bachunas. 394 psl., kaina 3 dol. Knyga iliustruota.
Skaityti daugiau...
 
"AIDŲ" GARBĖS PRENUMERATORIAI PDF Spausdinti El. paštas
Pranas Lembertas, Santa Monica, Calif.; č. Kondrašienė, Waterbury, Conn.; L. Barmus, A. Bertulis, K. Brencius, dr. P. Meškauskas, Petras Palubinskas, Chicago, III.; Pr. Averka, dr. J. Gimbutas, Boston, Mass.; Ig. Skirgaudas, Detroit, Mich.; Al. S. Gečys, Philadelphia, Pa.; Vyt. Rastonis, Providence, R.I.; dr. Br. Znotinas, Guelph, Ont., Canada; Kazys Barzdukas, Chicago, III.
 
"AIDŲ" RĖMĖJAI PDF Spausdinti El. paštas
Karolina Daknevičienė, M. Kvedaras, Chicago, III.; Aldona Venclauskaitė, Worcester, Mass.; Jurgis Savaitis, Brooklyn, N.Y.; Pranas Baluta, Rochester, N.Y.; Andrius Bridžius, Cleveland, Ohio; St. Bakšys, Hamilton, Ont. Canada.

"AIDŲ" admiinstracija visiems žurnalo rėmėjams nuoširdžiai dėkoja.

 
VIRŠELIAI PDF Spausdinti El. paštas

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai