Mūsų kultūros ir tautinės sąmonės vystymosi raidoje verta atkreipti dėmesį į sąjūdžius, išaugusius iš tam tikrų branduolių. Pirmasis toks tautinis kultūrinis sąjūdis Žemaičiuose susidarė iš vysk. Merkelio Giedraičio auklėtų bei sutelktų kunigų grupės. Prasidėjęs reformacijos metu, šis sąjūdis turėjo ir krikščioniškosios restauracijos tikslus. Šio sąjūdžio pirmoji banga, pradėta XVI a. pabaigoj, neišsibaigė su šios kartos kunigų mirtimi apie XVII a. pusę. Ji tęsėsi net ligi pačios XVIII a. pradžios — ligi trečiojo švedmečio, po kurio atėjęs didysis maras suparaližavo gyvenimą visoj Lietuvoj, o ypač Žemaičiuose. Po šio didelio smūgio minėtasis tautinis kultūrinis sąjūdis vėl atsigavo, ir to amžiaus pabaigoj matome tikrąjį jo įsibangavimą. Šios antros bangos viršūnė buvo pasiekta XIX a. pradžioje, kada aplink vysk. Juozą Arnulfą Giedraitį susitelkė keliolika gerai išlavintų kunigų ir visa eilė bajorų. Trečioji to lituanistinio kultūrinio ir kartu krikščioniško atgimimo banga ryškiai iškyla vysk. Motiejaus Valančiaus laikais pačiame XIX a. viduryje. Valančius toli gražu nebūtų išvystęs tokios kultūrinės dinamikos, jeigu nebūtų turėjęs užnugario, paruošto antrojo Giedraičio kartos, ir nebūtų turėjęs ištikimų bendraminčių. Šis sąjūdis, dėl paaštrėjusios rusų priespaudos, pasidarė žymiai labiau šakotas, kovingas ir praktiškai labiau veiksmingas.
Šioje sąjūdžių grandyje, kaip tęsinys, turėtų savo vietos ieškoti ir ateitininkai. Naujos aplinkybės šią ketvirtąją bangą padarė dar platesnę ir reikšmingesnę. Pirmose trijose lietuviškumas buvo neatskiriamas elementas nuo krikščioniškumo, nors kartais stipriau pabrėžiamas bei ryškinamas. Ateitininkams nebereikėjo lietuviškumo taip ryškinti, nes jis jau buvo vėl iškeltas "Aušros" pradininkų. Bet reikėjo labiau susirūpinti lietuviškumo deriniu su krikščionybe, kuris buvo pažeistas naujųjų srovių.
Kas iš tikro buvo ir yra ateitininkų sąjūdis, galima plačiau svarstyti ir vertinti tik dabar, kada jau yra didesnė laiko perspektyva. Dabar laikas ir plačiajai visuomenei blaiviau žiūrėti į šį socialinį mūsų tautos reiškinį, ko anksčiau dėl įvairių priežasčių stigo. O proga stabtelti ties ateitininkais yra dviguba: šįmet sueina 40 metų, kai Palangos konferencijoj (1927) trys skirtingu laiku išaugusios sąjungos sudarė Ateitininkų Federaciją, o kitais metais moksleivių sąjunga švęs 60 metų nuo pirmųjų savo įstatų redakcijos.
Sąjūdžio originalumas ir universalumas
Nors ateitininkai nebuvo pirmas bei paskutinis ryškesnis mūsų tautos sąjūdis, betgi jis yra vienintelis savo pobūdžiu. Kiti sąjūdžiai ribojosi daliniais tikslais, o ateitininkai iš karto ėmėsi plačių uždavinių, siekė visa įimti savin, visa suderinti ir nukreipti į dvasinį tautos atgimimą. Šiam posūkiui buvo istorinės priežastys.
Tautinis atgimimas buvo įsibėgėjęs, bet tautos dvasia gniužo nuo svetimų paraližuoj ančių įtakų. Tautinės jėgos skeldėjo idėjiškai, politiškai. Antra vertus, tauta brendo kultūriškai, siekė išsivaduoti iš slaviškų įtakų, ieškojo pilnesnio, idėjiškai pagrįsto savo kelio. Buvo įvairių inteligentinių katalikų jaunimo sambūrių jau devyniolikto amžiaus pabaigoje, bet jie nebuvo pasaulietiški. Juos, slaptus, kūrė kunigų seminarijų auklėtiniai. Buvo ir studentų bei moksleivių sąjūdžių, bet jie buvo nusigręžę nuo krikščionybės. Ateitininkai iškilo kaip pasauliečių jaunimo sąjūdis su universalinėmis krikščionybės idėjomis ir ryškia tautine forma.
Ateitininkai buvo pirmas mūsų tautos sąjūdis, kuris iš vakarų Europos siurbė dvasinio atgimimo idėjas ir ten mokėsi organizacinės technikos. Vakarų kultūros židiniuose jie pradėjo pirmuosius jungtinio darbo bandymus. Bet jie ir išsiskyrė iš daugelio vakarietinių katalikų sąjūdžių. Šie šakojosi socialiniais, karitatyviniais, apaštaliniais, net pamaldiniais uždaviniais. Nė vienas jų nesiekė tokių platumų, kaip ateitininkai. Ateitininkams artimi ar net giminingi vakarietiniai sąjūdžiai, kaip olandų Graalis (šiandien tarptautinis), austrų Neulandas, vokiečių Neu Deutschlandas ir Quikbrnas, prancūzų žesizmas (JEC), italų Pro Civitate Christiana ir Pro Mondo Megliore, ukrainiečių Obnova ir lenkų Odnowienie, amerikiečių christoforai, — yra vėlesnės kilmės ir formacijos padariniai. Net belgų JOC — žosizmas (dabar taip pat tarptautinis), kurį pop. Pijus XI pavadino klasišku katalikiškosios akcijos modeliu, gimė porą metų vėliau nei ateitininkai, o viešumoj išsiskleidė tik po I pasaulinio karo.
Ateities sąjūdis buvo originalus kūrinys ne tik mūsų tautos sąjūdžių grandyje, bet ir kitų tautų. Iš ateitininkų galėjo mokytis kiti, ir jais bus pasekę lenkų Odnowienie ir ukrainiečių Obnova, pasiėmę tą patį šūkį: Visa atnaujinti Kristuje! (Lenkuose Odnowienie sąjūdį, ateitininkų pavyzdžiu, pradėjo organizuoti kun. Justinas Staugaitis, vėliau Telšių vyskupas, kapelionaudamas gimnazijose Lenkijoje). Kiti vėliau gimę katalikų sąjūdžiai pasinešė panašiu keliu, tik pop. Pijaus XI paskatinti atnaujinti visas gyvenimo sritis pasaulietiniu apaštalavimu. Kiti gal ir negalėjo suvokti to meto padėties, kurią matė lietuviai, gyvendami tarp Rytų ir Vakarų, stebėdami priešiškas ideologijas ir jų formacijas šen ir ten.
Artimiausia grėsmė buvo jų pačių pašonėje, Rusijoje. Idėjinis Nihil, kuris subrendo rusuose ir grėsė Lietuvai, reikalavo atsakymo, kuriame atsispindėtų idėjinis Omnia. Ne atsitiktinis buvo dalykas, kodėl ateitininkai pirmoje savo deklaracijoje visu kategoriškumu pasisakė prieš nihilizmą ir paskelbė šūkį Omnia instaurare in Christo. Tai ir buvo tas jaunatviškai drąsus ir katalikiškos visuomenės požiūriu taiklus atsakymas, kuris šį sąjūdį padarė nepalyginamą jokiam ribotam sąjūdžiui. Ateitininkai ėmėsi uždavinio, kuris prašoko jų jėgas, pareikalavo iš jų didelių moralinių jėgų, bet kartu užtikrino dvasinį jų gajumą, patvarumą, tęstinumą.
Ateitininkų sąjūdis pačioj savo pradžioj iškėlė ir ekumeniškąjį principą, kuris tik po 50 metų pasidarė visiems artimas. Tai rodo pirmosios, Pr. Dovydaičio parengtos deklaracijos šie įspėjimai:
"Prieš išreiškiant mūsų santykius su krikščionybe ir katalikybe, būtinai reikia padaryti dvi sekančias pastabas. Viena, mes, regėdami tiesos atramą ir pagrindą katalikų Bažnyčioje, anaiptol tuo neišreiškiame, kad nekatalikiškoje krikščionybėje nėra jokio krikščionybės elemento, jokių krikščioniškojo gyvenimo vaisių. Anaiptol! Mes šiuo atveju visų nekatalikų ir nekrikščionių atžvilgiu tariame šv. Augustino žodžius: 'To aš nepasmerksiu, kuriame nors kiek rasiu Kristaus!' O antra, kaip kiekvienas, prisipažindamas prie Kristaus, tuo neprisipažįsta prie Jį išdavusiojo Judo nedorybės ir prie Jo išsigynusiojo Petro silpnybes, taip ir mes. Prisipažindami tikrais katalikų Bažnyčios sūnumis, tuo prisipažįstame ne prie jos mokinių niekšybės, ne prie laikinai-istoriškųjų Bažnyčios žemiškosios kelionės elgimųsi, ne prie tulų laikų bažnytinio darbo rezultatų, bet prisipažįstame prie Bažnyčioje apsireiškiančių dieviškųjų jėgų, prisipažįstame prie dieviškajai Bažnyčios misijai šviečiančių amžinųjų žvaigždžių, prisipažįstame prie gyvų bažnytinio tvėrimo šaltinių, kurie, turėdami savo pradžią ir pabaigą Kristuje — amžiname antgamtiniame gyvenime, niekados išsekti negali" (Trys pamatiniai klausimai, Ateitis 1911, nr. 1, p. 10).
Nelyginant milžinai jie stovėjo išsikeroję lietuvių literatūros horizonte — dideli, platūs, įdomūs ir kūrybingi. Kai meti žvilgsnį iš jų paliktųjų darbų aukštumos, jautiesi, lyg regėtum aukso amžių, lyg būtum įkopęs į viršūnes, nuo kurių tau po kojų nusidriekia slėniai ir pakalnės.
Tie kūrėjai buvo kone vienos generacijos vyrai: Krėvė, Vienuolis, Šeinius, Sruoga, Binkis, Mykolaitis - Putinas. Šisai pragyveno juos visus. Ir dabar, kai jo nėra, lietuvių raštų akiračiai atrodo praretėję, lyg iš ten galingas ąžuolas būtų nugriuvęs.
Penkiasdešimt metų, ligi paskutiniųjų dienų, Vincas Mykolaitis-Putinas ištikimai saugojo kūrybos liepsną ir paliko veikalus, kurių ugnim nesiliaus švietęs "vakarinis dangus ir manoji būtis", tariant poeto žodžiais.
Vieniems V. Mykolaitis-Putinas bus lakus jaunystės poetas, kiti jį vėl minės kaip putiniškojo simbolizmo dainių, atskleidusį naujus pasaulius. Nuo knygos "Tarp dviejų aušrų" jo poveikis jauniesiems lyrikams buvo tiesiog apčiuopiamas, kai kuriems neišdilęs visam amžiui. Dar kiti apie V. Mykolaitį-Putiną kalbės kaip apie rašytoją, kuris savo veikalu "Altorių šešėly" įpilietino tradicinį romaną lietuvių literatūroje. O dar kiti atmins jo dramas ir misterijas, kurios mums byloja, kad Putinas savo pėdsakus įmynė visuose žanruose. Pagaliau jis paliks kaip mokslo vyras, ilgokai dėstęs lietuvių literatūrą ir parašęs išsamių bei įžvalgių studijų. Iš universiteto išėję, jo mokiniai lietuviškąjį raštą aiškino naujosioms kartoms gimnazijos suole, dažnas pasivaduodami savo profesoriaus metodais ir erudicija.
Iš visų tų menų ir mokslų Vincas Mykolaitis-Putinas ištikimiausiai tarnavo poezijai. Ilgą savo kūrybos kelią jis pradėjo ir baigė kaip poetas lyrikas. Ir nuostabu, kad paskutiniuose savo lyrikos rinkiniuose "Būties valanda" (1963) ir "Langas" (1966) jis yra stiprus, gaivus ir ištikimas sau, tartum ir vėl atsigręžęs į tolimas savo jaunystės dienas ir išgyvenimus, kaip ir jis pats tai atžymėjo :
Per bedugnes ir kalnus
Jūs žengiat kaip gigantai,
Išnardote marias
Ir kylat į padanges,
Ir spiaudot ugnimi,
Ir vemiate siera,
Ir Dievo žemėj jums nėra,
Gyvieji!
Vieni kaip viešpačiai,
Kiti — vergai,
Visi rūstaus likimo sūnūs,
Kerštu pritvinusia dvasia.
Ir Kaino ženklas kaktose,
Ir ta pati klaiki dalia —
Kentėt apgaulėj ir mele.
Ir žūti keikiant žydrą dangų.
Vivos plango.
Rūsčių dienų kerštingi sūnūs,
Nepalaimos herojai,
Visais keliais, visom kryptim
Su juoda prievartos mintim
Jūs žengiat nuožmūs ir pikti,
Likimo baimės pasmerkti.
Kur krinta jūs šešėlis,
Ten džiūsta skaisčios gėlės.
Po švinine jūs koja
Kantrus akmuo vaitoja.
Nuo jūs burnų nuodingo kvapo
Vaiduokliai keliasi iš kapo.
Klaikiam šios žemės pragare
Jūs trypiat sėkla nemaria
Ir žydit apgauliais žiedais
Ir nokstat dvokiančiais nuodais,
Tvaiku to melo ir žabangų.
Vivos plango.
Jūs žengiate į sostus
Ir minate altorius.
Nuo jūs įstatymo sugriuvo
Ir nuodėmės, ir doros;
Karūnos niekšų valiai,
O dulkėse karaliai.
Ir tribunoluos išdidžiai
Teisiuosius smerkia žmogžudžiai.
Ir sūnūs nebeverkia,
Pirmieji du eilėraščiai (Vivos plango ir Mortuos voco) yra iš nespausdinto V. Mykolaičio-Putino palikimo. Kiti visi eilėraščiai imami iš rinkino "Langas" (1966), išskyrus eilėraščiai imami iš rinkinio "Langas" (1966), išskyrus metų rinkimo "Rūsčios dienos". Eilėraštin "Bachas" įglausti trys posmai, kurie knygoj išleisti, bet eilėraščiui priklauso.
Jei mirti motiną pasmerkia:
Nereikalinga ir tuščia
Žmogaus paniekinto kančia.
Ir vakaruos užgeso saulė —
Vien piktas melas ir apgaulė.
Pakalnėj žiežirbos sumirgo,
Praskrido raitelis ant žirgo,
Ir dalgis sutemoj sužvango.
Vivos plango.
Žėruoja plačios aikštės,
Liepsnoja kaitrūs laužai,
Suplūdo pilkos minios
Jums garbę atiduoti,
Valdovai!
Jau aukurus sukrovę,
Žyniai jums gieda šlovę,
Ir gatvių dulkėse sukniubę
Jums vapa maldą skubią
Ir vergiškai ekstazėj žada
Bučiuoti jūsų padą.
Ir džiūgauja tironai
Ir budelių gauja,
Ir žemė žėri jau raudonai
Kraujuos ir ugnyje,
Ir švenčia piūtį pabaigtuvių
Minia vergų ir paleistuvių
Naktovidžio naktiniam tango.
Vivos plango.
Ir mes, ir mes, kur kenčiame,
Pilkieji milijonai,
Ar didmiesty ar kaime,
Su rūpesčiu ir baime,
Vieni vergijoj užguiti,
Neišmintingam lūkesty kiti
Sukniubę.
O iš rasotų rūsių
(Ir mes, ir mes ten būsim)
Per naktį juodą nykią
Kažkas likimą keikia,
Kažkam numirti reikia.
Bedugnėj skausmo sielvartingo
Gyvenimas kaip lašas dingo
Už geležim apkalto lango.
Vivos plango.
"Gražinos" pastatymas, sutapęs su Čikagos Lietuvių Operos dešimtmečiu, praėjo lyg tikra tautinė šventė. Iškilminga nuotaika viešpatavo tiek per premjerą, šeštadienį, gegužės 19, tiek ir per antrąjį sekmadienio spektaklį. Iš Čikagos bei kitų JAV ir Kanados kolonijų suvažiavę lietuviai pripildė didžiulius Čikagos Civic Opera rūmus.
Visų pirma — pats kūrinys. Jurgio Karnavičiaus "Gražinos" premjera Kauno teatre įvyko 1933 vasario 16. Buvo tai pirmoji lietuviškos kūrybos opera, parašyta nepriklausomybę atgavus. Po daugiau kaip 30 metų tiems patiems asmenims tą patį kūrinį beklausant, susidaro naujas įspūdis, nauja istorinė perspektyva; laikui bėgant, daug kas pasikeitė; pasikeitėme ir mes.
Savo laiku "Gražinos" pasirodymas Lietuvoje buvo susietas su tam tikromis kontraveršinėmis nuotaikomis. Prisiminkime ano laikotarpio atmosferą.
Valstybės teatras, o ypač opera užėmė dominuojančią vietą tuolaikinės Lietuvos muzikos gyvenime. Operos lygis buvo aukštas. Statant pasaulinius operinius šedevrus, vis buvo laukiama savosios operos. Pastangų ir paramos iš valdžios sferų netrūko. Pirmasis operos dirigentas, gabiai savo jaunystėje pasireiškęs kompozitorius J. Tallat-Kelpša buvo gavęs metams apmokamų atostogų operai parašyti; pagyvenęs daugiausia Italijoje, grįžo į savo pareigas Valstybės teatre, operos neparašęs. Panašiam tikslui vėliau gavo stipendiją Stasys Šimkus; ir jis praleido žymią laiko dalį Vakarų Europoje, besitobulindamas pas žymius muzikus; jis pristatė simfoninę poemą "Nemunas" — vertingą kūrinį, bet ne operą. Juozas Gruodis, talentingas naujesnės krypties kompozitorius, neseniai paskirtas Kauno konservatorijos direktoriumi, pasikalbėjime spaudai pareiškė, kad apkrovimas pamokomis bei administracijos pareigomis neduoda galimumo parašyti tokio didelio veikalo, kaip opera.
Jurgis Karnavičius buvo sulenkėjusios Babtų apylinkės (netoli Kauno) smulkus dvarininkas. Jo šeima, anksčiau sulenkėjusi, vėliau rusų caro tarnyboje priėmė stačiatikių tikybą ir įsijungė rusų kultūron. Jis pats mokslus ėjo Kaune, Vilniuje ir Petrapilyje. Namų kalba buvo rusų, gimtinės dvarelio apylinkėje — lenkų. Iš mažens mokėjo laisvai kalbėti angliškai, prancūziškai ir kiek blogiau vokiškai. Baigęs su pasižymėjimu Petrapilio konservatorijos kompozicijos skyrių, jis dar įsigijo diplomą iš dainavimo (balsą turėjo labai menką) ir pasimokė smuiko; be to, baigė ir Petrapilio universiteto teisių fakultetą. Paliktas Petrapilio konservatorijoj dėstytoju, jis įsigijo Petrapilyje tam tikrą vardą kaip gan naujoviškas kompozitorius, daugiausia kamerinės ir orkestro muzikos srityje; jo kūriniai buvo leidžiami rusų leidyklų; jų tarpe buvo keletas lietuviškomis temomis. Po revoliucijos, prieš grįždamas į Lietuvą, J. Karnavičius Petrapilyje buvo pasiekęs profesoriaus laipsnio. Lietuvoje, trūkstant kvalifikuotų mokytojų, jam buvo laikinai leista dėstyti teoretinius dalykus Kauno konservatorijoje rusų kalba. Nustatytu laiku lietuviškai neišmokus, naujas direktorius J. Gruodis jam paliko tik 6 pamokų minimumą, likusias atidavęs iš Leipcigo studijų grįžusiam kompozitoriui K. V. Banaičiui. J. Karnavičius tada įsijungė į Kauno operos orkestrą violistu. Jis greitu laiku išmoko laisvai ir taisyklingai, nors su akcentu kalbėti lietuviškai; su lietuviais, užkalbintas rusiškai, pereidavo į lietuvių kalbą. Išauklėtas, malonaus būdo, gerų, kiek rezervuotų manierų, J. Karnavičius įsigijo daug draugų Valstybės teatre; taip pat jis buvo dažnas svečias anglų ir prancūzų pasiuntinybėse ir Valstybės Prezidentūroje. Sumanęs rašyti operą, jis rado didelio pritarimo ir pagalbos teatralų sferose. K. Inčiūrai paruošus libretą, "Gražina" greitu tempu buvo pradėta kurti, artimame kontakte su žymiais teatro asmenimis, ypač K. Petrausku ir su pradėjusiu kilti jaunu dirigentu V. Marijošiumi.
Žinios apie ruošiamą operą lietuvių muzikų sferose buvo sutiktos su suprantamu nepasitenkinimu. J. Karnavičius nebuvo tada prigijęs prie lietuvių muzikų, tebebuvo laikomas kažkuo svetimu. Kad kaip tik iš jo buvo lemta susilaukti pirmosios lietuviškos operos, buvo prestižo smūgis kitiems mūsų pasižymėjusiems muzikams. "Gražina" tapo įvykusiu faktu. Įspūdis buvo didelis, bet nevieningas. Visuomenė džiaugėsi dėl paties fakto, gėrėjosi operoj gausiai įterptomis lietuviškomis melodijomis. Muzikai ieškojo ir rado kiek sunkoką, akademišką Petrapilio mokyklos naujovišką stilių; taip pat noriai jie ieškojo ir pabrėžė vieningumo stoką tarp liaudiškų elementų ir "tikrojo Karnavičiaus" stiliaus. Operos visumai buvo prikišamas ilgumas ir nuobodumas. Tose kritikose buvo tiesos, bet buvo ir suprantamo šališkumo. Taikydami tokį pat griežtą matą, galėtume rasti svetimos aplinkos įtakų pas Nauja-lį, Sasnauską, Kačanauską, net kai kur pas ankstyvąjį St. Šimkų . . .
Tolimesnis J. Karnavičiaus gyvenimo kelias pasibaigė pilnu laimėjimu. Po "Gražinos" pastatymo, Prezidentūros įsakymu jam buvo suteikta pilna pamokų norma konservatorijoje drauge su profesoriaus titulu. Jis išstojo iš operos orkestro ir pasiliko vien pedagogu; dėstė, suprantama, jau lietuviškai; buvo studentų mėgiamas, nes jo pamokos buvo įdomios ir turiningos. J. Karnavičiaus ryšiai su Valstybės teatru nenutrūko: 1937 buvo pastatyta jo antroji opera "Radvila Perkūnas". J. Karnavičius įėjo į lietuvių muzikų tarpą kaip žymi asmenybė; jo lojalumas Lietuvai ypač išryškėjo per pirmąją bolševikų okupaciją, kai jis neparodė nė mažiausio pataikavimo atėjūnams, pasilikęs su lietuvių visuomene. J. Karnavičius staigiai mirė 1941 Kalėdoms. Jo mirtis buvo pergyventa kaip tikras smūgis lietuvių tautai; jis buvo pasidaręs plačiai žinoma ir gerbiama asmenybė.
Kaip gi dabar, daugiau kaip po 30 metų, praskambėjo mūsų ausims J. Karnavičiaus muzika? Trumpai tariant — žymiai geriau, negu tada. Atrodo, kad savo laiku, Petrapilio aplinkoje "Jurij Karnovič" turėjo būti ypač vakarietiškai orientuotas kompozitorius. Įtampa tarp "vakariečių" ir "nacionalistų" ėjo per visą XIX a. antros pusės ir XX a. pradžios rusų muzikos istoriją. "Vakariečių" tarpe žinomiausi vardai yra P. Čaikovskis, S. Rachmaninovas, A. Skriabinas; "nacionalistų" tarpe — Musorgskis, A. Borodinas, N. Rimskis-Korsakovas. J. Karnavičiaus muzikoje, jei kur ir pasijaučia Musorgskio ar Rimskio-Korsakovo atgarsiai, tai tikrai nuostabiai mažai; šalia to, pasitaiko ir visai vakarietiški R. Wagnerio ar C. Francko atgarsiai. Apsčiai pavartotos lietuvių liaudies dainų melodijos, jų tarpe labai populiarios, kaip "Siuntė mane motinėlė" operos uvertiūroje, arba "Močiutė mane barė". Ši savo stiliumi pirmo veiksmo chore išsiskiria iš likusios muzikos, bet mūsų dabartinėms ausims šis stilistinis margumas kažkaip mažiau tejaučiamas. Justi tvirta kompozicinė technika, formos pajautimas ir tam tikras individualus stilius, ypač harmonijoje, kurios naujoviškumas atitinka maždaug vėlyvąjį Wagnerį (išlaikant gerokai skirtingą harmoniškų spalvų charakterį). Melodijos dovana nėra per didelė; chorinės dalys stipresnės už solistines. Nors justi sugebėjimo rašyti operas, bet J. Karnavičiaus kūrybinė asmenybė, atrodo, labiau linkusi prie absoliutinės ir instrumentinės, negu sceniškos muzikos.
G. Jokūbonis: Pirčiupio paminklo II projektas
Kalbant apie lietuvių dailę dabartinėje Lietuvoje, pirmiausia kyla klausimas, nuo kurio laiko pradėti. Nors menas šiuo metu Lietuvoje yra kuriamas lietuvių tautai primestos santvarkos aplinkoje, tačiau negalime į dabartinę lietuvių dailę žiūrėti kaip į visiškai atskirą reiškinį. Lietuvių dailininkai yra savo būdą per amžius susiklosčiusios lietuvių tautos dalis, ir jų kūryba negali neturėti ryšio su mūsų tautos praeitimi, to būdo savybėmis. Kokia ta jų kūryba bebūtų, ji neliks be atspindžių ir ateities lietuvių dailės raidoje. Dabarties dailė Lietuvoje jau turi savo istoriją.
Prieš metant žvilgsnį iš arčiau, pravartu prisiminti ir ankstesnius laikus.
Dar prieš nepriklausomybės atgavimą vadinamoji senoji dailininkų karta, išsibarsčiusi po pasaulį, buvo sutelkta pirmosios lietuvių dailės parodos proga (1906) įsisteigusios Lietuvių dailės draugijos. Ją jungė ir bendra meninė pasaulėžiūra. Šiai grupei teko sunki našta pradėti lietuviškosios dailės atbudimo laikotarpį. Tai buvo M. K. Čiurlionis, A. Žmuidzinavičius, P. Rimša, A. Varnas, P. Kalpokas, K. Šklėrius, J. Zikaras, J. Vienožinskis, V. Didžiokas, J. Šileika, M. Dobužinskis ir kt. Jiems priklauso pagarba kaip lietuviškosios dailės mokyklos pradininkams. Jų kūryba yra lyg kertinis akmuo, ant kurio statomi lietuvių dailės rūmai.
Nepriklausomoje Lietuvoje J. Vienožinskio 1920 įsteigtosios meno mokyklos auklėtiniams buvo prigijęs jaunosios dailininkų kartos vardas. Viešumon jie išėjo su Lietuvos nepriklausomųjų dailininkų draugija (1930) ir Ars kolektyvu (1932). Pagal amžių, tuščias tarpas skyrė tas dvi kartas. Tad natūralu, kad skirtingame laike ir skirtingoje aplinkoje kuriamas menas suko jau naujais keliais. Naujo poveikio jauniesiems dailininkams teikė Paryžius, kaip tuolaikinis meno centras, ir aplamai naujos Vakarų Europos meno apraiškos. Bet ne vien naujosios pasaulinės dailės poveikis viską lėmė. Lietuvių dailės brendimą ir jos tautinį pobūdį gal dar daugiau apsprendė lietuvių liaudies meno "atradimas" ir pažinimas.
Šalia viso jaunųjų sąjūdžio, iškilo ir A. Galdiko kūrybos reikšmė ir poveikis lietuvių dailės naujame posūkyje.
Antrojo pasaulinio karo išvakarėse jaunoji dailininkų karta jau reprezentavo lietuvių dailę ir tarptautiniame forume.
Ir šiandien, kada vis dar stovime to karo tragiškų pasekmių akivaizdoje, neskaičiuokime, kiek mūsų dailininkų išsiblaškė po visą platųjį pasaulį ir kiek jų pasiliko Lietuvoje. Tai bendra visų jų tragedija. Čia jie blaškosi svetimųjų tarpe, kartais švystelėdami retu kūrybingumu, bet fiziškai nykdami mums svetimo gyvenimo buityje. Lietuvoje gi pasilikusieji yra užgožti politinės ideologijos, svetimųjų jėga įbruktos.
1960 dail. V. K. Jonynas apybraižoje apie lietuvių dailę šio meto Lietuvoje (Lituanus, nr. 2) sako: "Dailininkas okupuotoje Lietuvoje yra automatiškai įtrauktas į politiką. Jo kūrybinės galimybės ir apribojimai yra partijos kontrolėje, kada jam nurodoma, kaip ir ką jis turi kurti. Pagrindinės jo temos yra politinės, ir realistinis stilius yra jo išreiškimo forma. Tačiau čia karts nuo karto atsiranda temų įvairumas: politinės vadovybės pakeitimas, naujos elektrinės statyba, penkių ar septynių metų planas, mechanizuoti ūkio metodai. Ir nors objektas gali truputį keistis, dailininko padėtis okupuotoje Lietuvoje pasilieka ta pati: jis yra politinių temų iliustratorius ar tiesiai politinis dailininkas. Partija jam parenka ar nurodo temas ir reikalauja, kad jos būtų išpildytos priimtame socialistinio realizmo stiliuje". Kaip V. K. Jonynas toliau pažymi, Sovietų okupacijos pradžioje ir patys politiniai vadai mažai nuvokė, ką lietuvių dailininkams galima leisti kurti. Tokioje padėtyje būdami ir norėdami saugumo, dailininkai metėsi mėgdžioti jau sovietinėje Rusijoje pripažintų dailės darbų temas, stilių, kompoziciją. Pirmieji socialistinio realizmo darbai buvo raudonąją armiją garbinantieji paminklai ar panaši tematika, artimai pamėgdžiojanti sovietinius pavyzdžius. Vėliau eilę naujų temų sudarė įsteigtieji ir steigiamieji kolchozai: "Melžėja", "Kiaulių šėrike" ir panašiai. Tai vis temos, aprašytos politinių rašytojų, iliustruotos politinių dailininkų ir pateikiamos liaudžiai politinių vadų. Susidarė užburtas ratas, kuriame visas dailininkų gyvenimas buvo sukaustytas.
M. Cvirkienė: Studentė
Tokioje padėtyje, kaip kad paprastai sąmyšiuose, iškilo naujų žmonių. Visose meno srityse atsivėrė plati dirva visokiausiam vidutiniškumui ir diletantizmui. Ir gabumų neturintieji rado patogų laiką brautis į menininkų tarpą, kurių profesiją naujoji santvarka privilegijavo. Daug dailės "kūrinių" liudija šias pastangas.
Betgi socialistinis realizmas, kad ir jėga brukamas, ne kiekvienu atveju paveikė lietuvių dailės kūrybą. Šiandien jau galima matyti, kaip buvo sunku menininkus palenkti naujos santvarkos tarnybai, nepaisant visos, ypač stalininio laikotarpio, nepaprastos prievartos.
Lengviausiai šią dramą galėjo pergyventi kai kurie senesniosios kartos dailininkai, ir dėl amžiaus, ir dėl to, kad jų naivus realizmas daugeliu atvejų mažai teprieštaravo socialistinio realizmo sampratai. Iškilti į socialistinius liaudies menininkus kartais pakakdavo tik pritaikyti partijos reikalavimams paveikslų pavadinimus. Taip atsirado A. Žmuidzinavičiaus "Šienas valstybei", "Miškas valstybei", "Čia bus Kauno jūra".
šventą raštą,
bet niekas nemoka čia skaityti,
išskyrus mylimuosius,
kurie bėga
per dainuojančius, besisukančius
naktų kalėjimus,
sapne perkopdami
mirusiųjų kalnus,
kad dar tik
išsimaudytų savo pačių
išgaubtos saulės
užgimime.
Juozo Mikėno skulptūra "Pirmosios kregždės" žvelgia į pasaulinę parodą nuo nutrypto šv. Elenos salos šlaito. Ne ką būtų prasikalsta Expo 67 idėjai, jei šiai statulai būtų buvę leista pasitikti lankytoją prie vartų. Prakilni, šventiška (nors gal konvencionaloka ir sentimentali) jos figūra kalba apie mūsų dienų žmogaus lūkesčius. Taikingo rytojaus, santaikos viltis. Kalba apie svajonę (gal iliuziją), kuria įtikėjo per 70 valstybių, susibūrusių ratelin žmogaus supiltame salyne, vidury nykių šv. Lauryno upės duburių.
Dažnai primenamas parodos lankytojui patarimas yra nesispausti į paviljonų vidų, bet pirma apskrieti Expo plotą traukinėliu. Peržvelgt jį iš viršaus, aprėpti parodos architektūrinę visumą, jos kanalus, fontanus, lagūnas, skoningai sutvarkytus žalumos ketvirtainius ... Ir šis patarimas yra teisingas.
Expo šūkis — Terre des hommes. Pažodžiui verčiant: "žmonijos žemė" arba "žemė ir žmogus". Ne sietynai, galaktikos, bet ši planeta, kurioj visiems tenka sutilpti, kur niekas, kas žmogiška, neprivalo būti svetima. Kūrėsi, klestėjo, nyko ir išsigimė civilizacijos bei santvarkos, užleisdamos vietą naujoms, bet žmonija liko. Teisingiau, gali išlikti, štai kodėl panoraminis žvilgsnis darosi būtinybe.
Ėmęs lankyti pavienius valstybinius paviljonus lankytojas greitai pastebi, kaip visur išduodama toji pagrindinė parodos mintis, kaip kiekviena valstybė, pramprekybininkų klikos afišuojasi savo rasiniu, technologiniu pranašumu, kaip apsijuokia nenugalėtais psichologiniais kompleksais, frustracijomis... Ne vienas yra pavadinęs, sakysim, Sovietų paviljoną perkrautu "bargain basement", bet nemažiau grubaus rodymosi, pretenzijos, afišavimosi savo didybe esama ir Prancūzijos paviljone. Gi Vakarų Vokietijos statinys (vieni jį lygina su cirko palapine, kiti su ka-muflažuota priešlėktuvinės artilerijos, pridėkim, iš-šaudžiusios visus sviedinius, baterija) būtų aiškiai geriau tikęs kokiai Biberach an der Riss ar Leipcigo mugei, tik ne Montrealio parodai. Užgožusio vieno iš gražiausių salos kampelių, jo viduj, be iš operetės iškritusio persirėdėlio spausdinančio Gutenbergo presu, tesamą vien blankių eksponatų ir begalės oro. Jei jis reprezentuoja vokiečių tautą, tai kaip Herrenvol-ką, pasižymintį neišmatuojama nuobodybe.
Gal dėl šio šašo Expo veide (jų yra ir daugiau — Japonijos, Kvebeko, Pramonės paviljonai ir t.t.) dažnas lankytojas pareiškia neįžiūrįs jokio skirtumo tarp Expo 67 ir New Yorko Mugės. Juk ir ten buvo muitininkų ir fariziejų, prisidengusių šūkiu "Peace through understanding", peršančių savo gamybinį šlamštą. Pagaliau, argi visas alasas apie taikingą tautų sugyvenimą nėra vien koegzistencijos liaupsinimas?
Pagrindinis skirtumas tarp šių dviejų kolektyvinių pasirodymų yra tas, kad nors Kanadai ir nepavyko užsitikrinti eilės valstybių, kaip Lotynų Amerikos, Sovietų bloko, Raudonosios Kinijos dalyvavimo parodoj, vis dėlto visi tautiniai paviljonai buvo rengiami valstybių, o ne vaizbūninių grupių. Kaip nevykusiai jų biurokratija bebūtų reprezentavusis, paviljonai stengiasi parodyti ne vien ekonominį, bet ir socio-kultūrinį krašto veidą.
Originaliausias šia prasme, tur būt, būtų D. Britanijos paviljonas, kuriame britai išdrįso eksponuoti 'net ir tokį sunkiai vitrinoje išstatomą elementą, kaip humorą. Bet pakanka palyginti, sakysim, Graikijos paviljoną New Yorke ir Montrealyje, kad pastebėtumėm prarają. Tenai tebuvo vien pigių molio suvenyrų krautuvėlė, čia išdidi pastanga priminti, kad ant uolėto pusiasalio kūrėsi aukščiausia planetos civilizacija.
Kitu dažnai girdimu palyginimu Expo esanti "Disneyland". Suprantama, kad paroda imponuoja savo plotu, susisiekimo priemonėmis, gera organizacija, visokiausių paminklų, skulptūrų pertekliumi. Bet esmėj šis palyginimas montrealiečiui yra dar užgaulesnis negu pirmasis. Tiesa, Walt Disney buvo konsultuotas rengiant liaudies linksmybių sektorių, vadinamąjį "La Ronde", nukeltą, tarp kitko, į nuošalų salos iškyšulį. (Snobizmo pagauti, suveidmainėję turistai dažnai neprikalbinami aplankyti šią parodos dalį. Tuo, žinoma, nuskriaudžia save ir skilvį). Bet iš tikro Expo išvengė pigaus iliustratyvumo, kuris reiškėsi waltdisniškoj New York World Fair architektūroj. Net ir pramoniniai paviljonai išvengė tokių naivių struktūrinių formų, kaip "Goodyear" Padanga. Priešingai, Expo teritorijoj visur ryškus estetiškumas. Net ir tokiose detalėse, kaip šiukšlinių forma, suoleliai, telefono būdelės, apšvietimas, vienodo šrifto užrašams parinkimas.
Patekęs spūstin lankytojas, be abejo, nespėja užregistruoti visų šių pastangų sukurti harmoningą visumą. Jei jam susidaro įspūdis, kad jis atsiradęs pasakų krašte, tame "Disneyland", tai gal todėl, kad, nors Expo ir išdėstyta keturiuose stambiuose sektoriuose, visur jį pasitinka tas pats išbaigtumas, vidinis turtingumas.
Būtų beviltiška aptarti, kas laukia lankytoją kiekviename iš 100 paviljonų. Tam yra specialūs leidiniai — "vadovai". Pagaliau labai subjekvyvus dalykas spręsti, kas yra vertingiausia. Expo savybė ir didžiausia jos "yda" yra tai, kad jinai perdaug turtinga. Nepateikdama išskirtinai išsišokančių paviljonų (nors ir susidarė mitas, kad būtina įsigrūsti į čekislovakijos dėžę), jinai reikalauja iš lankytojo daryti savąją atranką. Verčia klaustis kiekvieną, kas gyvenime jį domina, kuo jis gyvena? O, būkim atviri, tai nelengva atsakyti.
Mūsų getinis skurdumas niekur nėra toks ryškus, kaip religinėj srity. Bažnyčioje vyksta kone revoliucinis atsinaujinimo sąjūdis (nepaisant neišvengiamo ir drumzlių maišymosi). Tačiau mūsų jis lyg "neliečia". Turime dešimtis teologijos daktarų, kurių ištisa eilė ir profesoriauja. Atrodo, būtų teisės laukti, kad jie tarpininkautų ir mūsų religinio atsinaujinimo žadinimui. Deja, jų negirdime. Vieni neprisikviečiami rašyti, o antri net patys neskaito nė katalikiškosios spaudos. Todėl, stokojant gilesnio autentiško supažindinimo su Bažnyčios gyvenimo naujosiomis apraiškomis, pas mus tik primityviai dėl jų nuogąstaujama.
Užuot religinio atsinaujinimo, stovime prieš nykų pačios elementariosios gyvybės nykimą — lietuviškųjų parapijų blėsimą. Tautinė parapija turi savo prasmę, kol joj yra tautinė kalba. Bet ši prasmė ir yra atsidūrusi pavojun. Senieji ateiviai, vartoję lietuvių kalbą, baigia išmirti, o Jaunesnieji kaip nebekalba lietuviškai, taip ir nesimeldžia. Tautinių parapijų atrama turėjo iškilti naujieji ateiviai. Tačiau ši "atrama" mažai ką paremia: formaliai įsirašoma j savas parapijas, bet einama melstis "kur arčiau".
Nėra ko aiškinti, ką tai visa lemia lietuviškųjų parapijų ateičiai. Tik tiesiog nuostabu, kaip abejingai laikomės, lyg neregėdami, kur einame. Gal mus akina senas parapijos žodžio siejimas su siaurumu. Deja, nėra nieko siauresnio, kaip tikinčiajam nesuprasti, jog per parapiją įsijungiama ir Bažnyčion.
J. Rugio pastabos apie kultūrą ir civilizaciją (Aidai, 1967 nr. 6) liečia problemas, jau prieš dešimtis metų filosofų iškeltas (Ortega y Gasset apie tai jau kalba ir Espana invertebrada, 1923; Miguel de Unamuno nuolat grįžta prie šios temos tiek savo Ensayos, 1905-1931, tiek korespondencijoje; Gabriel Marcei apie tai užsimena Etre et avoir, 1935), tačiau kasdien aiškiau išryškėjančias akademiniame gyvenime. Jei prisimename, ką "studijuoti" reiškė renesanso laikais (kai siektas laipsnis buvo užpelnomas kartais tik po 15-16 metų) ar net šio šimtmečio pradžioje Anglijoje, ir pasveriame šią pernelyg sumenkėjusią sąvoką šiandien, išvystame atsiveriant beveik neperžengiamą prarają. Tai itin akivaizdu šiaurės Amerikos universitetuose, kur siekiamas mokslas — ar tiksliau išsireiškiant, titulas — vis labiau prilyginamas priemonei didesniam uždarbiui, geresnei socialinei padėčiai įsigyti.
Dažnas studentas, priėjęs apsisprendimo tašką, nebeklausia savęs, kas jį "traukia"; visų pirma sveriamos praktiškosios profesijos savybės. Kartais atrodo, kad jis net nepagalvoja — ir tai, tur būt, yra pati didžiausia grėsmė Amerikos studentijai. Vis labiau populiarėja "trijų metų planas": studijuodamas ir vasaromis, jaunuolis gali užbaigti visais metais anksčiau, greičiau atsistoti ant kojų, greičiau pradėti uždirbti, šitoks skubėjimas dažnai susijęs su kiek perkrauta programa, ir kenčia tada jau ne tik įvairūs privalomieji kursai, bet net ir jo specialybė. Darbas atliekamas, išpildant visus reikalavimus, tačiau nė per pusę piršto jų neprašokant. Net ir huma-nistiką studijuojantis retai ieško ar griebiasi knygos, nenurodytos kaip būtino minimumo. Anksčiau visa tai būdavo atidedama vasarai. Dabar gi, studijuojant ir vasarą, jau nebėra, kada skaityti. Raminamasi, kad "užbaigus, laiko bus marios". Bet kaip tik tada iškyla specializavimosi pavojus: sąžiningai dirbant savo srityje, ir užbaigus laiko "bendrai kultūrai" puoselėti retai teatsiranda.
Nereta Amerikoj baigusįjį universitetą išgirsti tvirtinant, kad "undergraduate" studijų lygis čia gal ir žemesnis, negu Europoj, bet kad doktoratui reikalavimai žymiai aukštesni. Paviršutiniškai žvelgiant, tuo nesunku patikėti: disertacijos bibliografija kartais siekia šimto puslapių, ir "savo sritį" doktorantas pažįsta net ir išvirkščią. Tačiau kaip tik čia glūdi ir jo silpnybė: kas toji jo sritis? Ką ji apima? Imant pavyzdį iš literatūros, kandidatui užtenka nuosekliai pažinti vieną autorių, jo atstovaujamą literatūrinę srovę ir epochą, kurioje ti srovė išsivystė. Gi jei pažiūrime į tam pačiam laipsniui įsigyti reikalavimus Vokietijos ar Prancūzijos universitetuose, matome, kad ten studentui užkraunama trijų giminingų kalbų bei literatūrų istorija, visa filologija ir labai tvirtas filosofijos pagrindas.
1962 m. "Aiduose", rašydamas apie K. Sirvydo biografines datas, pabrėžiau, kad jo pavardę reikia rašyti Sirvydas, o ne Sirvydas. Tokį rašymo būdą nuosekliai vartojo jau Vc. Biržiška "Senųjų lietuviškų knygų istorijoje" (1953) ir vėliau "Aleksandryne" (I t., 1960), nors buvo įsitikinęs, kad pats Sirvydas savo pavardę rašęs Szyrwid ir kad panašiai rašę beveik visi kiti (išskyrus Alegambę ir 1599 m. Rygos jėzuitų katalogą), kurie kada ir kur nors minėjo jo pavardę. Tuokart "Aiduose" ir tais pačiais metais išėjusiame Lietuvos Enciklopedijos XXVII tome galėjau nurodyti į iki mūsų laikų išlikusį paties Sirvydo parašą: Constanti-nus Synvid manu propria ir į bendralaikių vartotą įvairiopą jo pavardės rašybą, kur skiemuo Sir-, Syr-, Ser- pasitaiko žymiai dažniau kaip skiemuo Szyr-, Szir-, Szer-. Pagaliau atkreipiau dėmesį į lietuviškus vietovardžius, kurių didžiulė dauguma turi kamieną Sir-ir tik vienas vietovardis rašomas Sirvydai.
Tuo pačiu reikalu neseniai pasisakė Lietuvoje įžymusis mūsų kalbininkas J. Balčikonis. Leidinyje: "Lietuvos TSR aukštųjų mokyklų mokslo darbai. Kalbotyra", 11 (1965), 145-146, pamini, kad 1964 birželio 22, K. Pakalkai ginant kandidato disertaciją "Pirmasis lietuvių kalbos žodynas", tarp tarybos narių buvo kilęs ginčas, kaip vadinti pirmąjį mūsų leksikografą — Sirvydas ar Sirvydas. Tuoj pat Balčikonis išskaičiuoja devynius argumentus, kuriais rėmėsi tarybos nariai, stovėjusieji už Sirvydą. Juos čia trumpai suminėsime. 1) Jau K. Būga darbe "Apie lietuvių asmens vardus" (1911) duoda pirmąjį pavardės kamieną sir-, o ne šir-. 2) Lietuvių kalbos ir literatūros institute esančiuose pavardžių sąrašuose per 100 šeimų rašo savo pavardę su sir- (Sirvydas, Sirvydis) ir tik 5 šeimos užrašytos su šir- (Sirvydas, Sirvydis). 3) Turime daugelį kitų dvikamienių asmens vardų ir pavardžių, sudarytų su sir-, o ne su šir- (Sirbutas, Sirdaugas, Sirgaila ir t.t.) 4) Yra ir vienkamienių gyvų pavardžių, susidariusių iš sir- (Siraitis, Sireika, Sireikis, Sirenis, Sirius, Sirutis). 5) Iš tos pavardės yra kilę keletas Lietuvos vietovardžių, kurie visuomet (net ir sulenkėjusiose vietovėse) sudaromi su kamienu sir-Vienas, taip pat Vc. Biržiškos ir mano paminėtas vietovardis, Sirvydai (Gulbiniškio apyl., Kapsuko, buv. Marijampolės rajone) nėra senas; jis duotas Žemės reformos valdybos apie 1922 metus. 6) P. Alegambė knygoje "Bibliotheca scrip-torum Soc. lesu" (1643) rašo: Constantinus Synvid. 7) XVI a. dokumentuose minimas Jonas Sirvydas, kurio pavardė lenkiškai ir rusiškai rašytuose tekstuose visuomet minima su sir- (Jan Syrwid, Janu Janoviču Sirvidu; plg. Akty, izdavaemije Vilenskoju Komissieju dlja razbora drevnich aktov, XXXII, 1907). K. Jablonskis manąs, kad tas Jan Synvid iš Dabužių apylinkės, netoli Anykščių, galįs būti mūsų leksikografo tėvas ar senelis. 8) Neseniai Vilniuje buvo užtiktas Sirvydo portretas, išlikęs pas jo kažkokias giminaites, kurių giminės tradicija jį vadinus Synvid, o ne Szynvid. 9) Galų gale pamini Romoje surastą paties Sirvydo parašą: "Galop, prie to reikia pridėti, kaip teko sužinoti, kad prieš dvejetą metų Ryme jėzuitų arkyve rastas jo paties rašytas dokumentas su parašu Constantinus Synvid manu propria" (nerašo, kas surado ir kur paskelbė!) ir padaro išvadą: "Jei jis pats taip rašosi (Sirvydas), tai ar begali būti koks klausimas dėl jo vadinimo?" Išvada, po kuria nė kiek nedvejodami gali ir po tokios argumentacijos, atrodo, turi pasirašyti visi lietuviai kalbininkai. Tai, kad Sirvydo išleistų raštų tituliniame puslapyje randame parašytą Szynvid, Balčikonis aiškina anų laikų lenkų rašybos svyravimu; senesniuose lenkų raštuose galima rasti nemaža pavyzdžių, kur vietoj šių dienų s rašoma sz. Prie Balčikonio duotųjų pavyzdžių galiu pridėti ir savo nuolatinę patirtį, vartant senosios Lietuvos jėzuitų provincijos katalogus. Pvz., 1626 rudenį rašytame kataloge, kur apie Vilniaus akademijoje dirbantį Sirvydą pažymėta: P. Constantinus Sirwidt, Pater spi-ritualis et monitor, tuomet toje pačioje akademijoje pradėję studijuoti teologiją jėzuitai vadinami: Hiacynthus Osczewski ir Andreas Sczepkowski; sekančių metų kataloge abu šie jau antrųjų metų teologijos studentai rašomi: Hyacin-thus Oszczewski ir Andreas Szczep-kovvski, kai tuo tarpu įrašas apie Sirvydą 1627 m. kataloge liko nepakitęs: P. Constantinus Sinvidt, Pater spiritualis, monitor. Arba tų pačių 1626 m. kataloge Kražių kolegijoje randame tarp kitų pažymėtą P. Iacobus Paskiewicz, pro missionibus; sekančių metų kataloge jis taip pat Kražiuose, bet rašomas P. Iacobus Paszkiewicz, mis-sionarius. Panašių rašybos svyravimų būtų galima iš pačių katalogų pririnkti šimtais. Esant tokiam nepastovumui, žinoma, kai kur užtinkamas vartojimas kamieno sir-, o ne šir-, net ir to paties asmens paraše, nebūtų galutinai įtikinąs įrodymas. Tačiau Sirvydo atveju prieiname prie nedviprasmiškos iš-vados,ne vien remdamiesi jėzuitų kataloguose aptiktu rašybos svyravimu (nors ir ten svarstyklių lėkštė ryškiai pasvyra į Sirvydo, o ne Sirvydo pusę), bet verčiami viso argumentacijos komplekso, kuriame pagrindinį svorį sudaro tos pačios ir jai giminingų pavardžių ir iš jų kilusių vietovardžių tarimas bei rašyba lietuvių kalboje.
GYVENIMO PRAILGINIMAS IR BIOLOGINIS "NEMIRTINGUMAS"
Ligos nėra neišvengiamas žmonių likimas. Prieš jas dideliais žingsniais vystosi biochemija. Bet biochemijos artėjimas prie ligų nugalėjimo dar tik prasideda. 2000 nepagydomų ligų laukia biochemijos išsivystymo.
Žmonių ligos pagal stambią schemą skirstomos į tris grupes. Pirma grupė apima pagydomas ligas. Tai parazitinės ir tam tikros infekcinės ligos. Be to, ligos, kurios yra vitaminų stokos išdava, pvz., skorbutas ir rachitas. Šitų ligų skaičius nėra didelis. Biochemija ir kauzalinė terapija prisideda prie jų pagydymo.
Antra ligų grupė dar yra be tikro išgydymo, nes nėra pašalinamos tikros ligų priežastys. Medicina pasiekė tik suardytos medžiagų apykaitos normalizavimo. Perniciozinė anemija gydoma vitaminu B 12, diabetas insulinu (substitucinė terapija).
Trečia grupė, didžiausia žmonių nelaimė, apima ligas, kur yra galima tik simptominė terapija. Vėžys, arterijų sklerozė, piktybinė hipertonija, reumatizmas ir psichinės ligos yra šitos grupės centrinės figūros. Tam tikru laiku gali būti nustatomi šitų ligų tik simptomai.
Biochemija paskutiniame dešimtmetyje didelę dalį trečios grupės ligų nustūmė į antrą ir net pirmą grupę. Kai biochemijos išsivystymas nugalės trečios grupės ligas, liks tik pirma grupė (tikras išgydymas yra galimas). Kauzalinė terapija žmonių giminę ves prie gyvenimo prailginimo. Patologai sako, kad tik ligos yra žmogaus mirties priežastis. Mirties, arba gyvybės užgesimo, be ligos tarpininkavimo nėra. Kauzalinė terapija, pašalindama ligas, žmonių giminei sudarys potencinio "nemirtingumo" galimybes, šitas tvirtinimas stovi prieš priekaištą, kad natūralūs ir neišvengiami senėjimo procesai, nepriklausydami nuo ligų, žmogui atneša mirtį. Bet šių dienų biochemija apie senėjimą kitaip sako, celių senėjime rasdama daug naujų duomenų. Senėjimas yra žmogaus kūno celės branduolio veiklos silpnėjimas, prisirinki mas medžiagų apykaitos nuosėdų protoplazmoje, cheminis jungiamųjų audinių pasikeitimas, endokrininių liaukų veikimo sumažėjimas ir daugybė kitų apykaitos pasikeitimų. Senėjimas turi daug priežasčių, kurias biochemija nori išaiškinti ir išjungti atskiras senėjimo priežastis, kad tuo būdu būtų galima pasiekti žmogaus gyvenimo prailginimo. Senėjimo sustabdymas principiškai yra reali galimybė. Gyvybės konservavimas ilgiems laikams yra netolimos ateities uždavinys.
— JAV prezidento skelbiama Pavergtųjų Tautų Savaitė šiemet vyko liepos 16-22. Tautų laisvės klausimu JAV kongrese kalbėjo 83 kongresmanai ir 5 senatoriai. Atitinkamas proklamacijas paskelbė 13 gubernatorių (Alabamos, Colorado, Connecticut, Indianos, Iowos, Kentucky, Marylando, Michigano, N. Carolinos, Ohio, New Yorko, Pensilvanijos ir Texas) ir 21 majoras (tarp jų Baltimorės, Buffalo, Čikagos, Madisono, Minneapolio, New Yorko, Filadelfijos, St. Louis, Salt Lake City ir kt.).
— Baltų bendradarbiavimo reikalą kelia latvių veikėjas ir "Treji Varti" žurnalo redakcinės komisijos narys dr. Ansis Karps savo laiške eilei lietuvių spaudos žmonių. Jis ragina sušaukti trijų baltų tautų, ypač jaunimo, kongresą ir siūlo imtis iniciatyvos lietuviams tokiam kongresui sušaukti Čikagoje kitais metais. Gal būt, jau permaža laiko tokiam kongresui surengti. Tačiau iš tikro būtų pravartu, kad šiemet mūsų šaukiamame kultūros kongrese būtų rasta vietos ir baltų bendradarbiavimo problemoms, pasikvietus kongresan latvių ir estų atstovus. Politiniai veiksniai, berods, palaiko ryšius. Tačiau tarp baltų kultūrininkų iš tiesų yra permaža kontakto. O jis svarbus. Todėl ir siūlome PLB Kultūros Tarybai keliamąjį klausimą pozityviai išspręsti. Taip pat kreipiame ir LSS (studentų) dėmesį šiam svarbiam reikalui
Suvažiavimai. — Kaip paprastai, taip ir ši vasara buvo naudota įvairiems platesniems suvažiavimams.
— Gegužės 27-28 New Yorke vyko Lietuviu Fronto Bičiulių rytų apygardos suvažiavimas. Išklausyti dr. A. Damušio, V. Galvydžio ir R. Kezio pranešimai. Lietuvos ateities klausimu kalbėjo dr. J. Kazickas.
— Birželio 3-4 Čikagoj vyko Amerikos Lietuvių Tautinės Sąjungos
dešimtasis seimas. Pagrindines paskaitas skaitė V. Abraitis ir dr. A. Budreckis. Akcentuota tautinę mintį plėsti, o ne siaurinti į partijos rėmus. Nauju sąjungos pirmininku išrinktas T. Blinstrubas.
— Birželio 24 Filadelfijoj vyko LB pietryčių apygardos suvažiavimas. Apygardos valdybos pirmininku išrinktas B. Raugas.
— Birželio 24-25 Čikagoj vyko Lietuvių Krikščionių Demokratų Sąjungos konferencija. Sąjungos trejų metų darbą, ypač daug kreipiant dėmesio į tarptautinius kontaktus, apžvelgė pirm. A. J. Kasulaitis. Pabrėžtas nusistatymas prieš bet kokį su Lietuva bendravimą, išskyrus santykių palaikymą "per likusius gimines ar kitus atskirus asmenis šalpos srityje ar kitokioje grynai asmeninėje plotmėje". Į naują centro komitetą išrinkti: pirm. A. J. Kasulaitis, P. Balčiūnas, H. Idzelis, P. Kliorys, P. Razgaitis ir A. Tamulionis.
— Birželio 24-25 Pattawatamie vasarvietėj, Michigane, vyko antrasis varpininkų suvažiavimas. Paskaitas skaitė dr. V. Sruogienė, Z. Dailidka ir agr. J. Daugėla. Paminint B. Sruogos mirties 10 metų sukaktį, jo kūrybą aptarė A. Augustinavičienė.
— Birželio 24-25 Čikagoj vyko Evangelikų Reformatų Bažnyčios
tremtyje dvidešimtasis sinodas. Ekumeninio sąjūdžio klausimu sinodas nutarė laikytis vad. Amsterdamo platformos (1948), bet savotiškai interpretavo, kad "esamose sąlygose bet koks bendradarbiavimas tarp lietuvių evangelikų ir katalikų Bažnyčių nėra įmanomas" (V. K. "Naujienose").
— Liepos 1-4 Pattawamie vasarvietėj vyko Akademinio Skautų Sąjūdžio suvažiavimas, skirtas vadovų klausimui. Pranešimus darė V. Statkus, A. Saulaitis, E. Vilkas (sąjūdžio pirmininkas). Kun. J. Kubilius, SJ, moderavo ryšių su kraštu klausimo simpoziumą. Literatūros vakare pasirodė jaunosios pajėgos: R. Griškelis, R. Vėžys, R. Domarkaitė, R. Bulgarytė, R. Kviklytė ir M. Jurgita Saulaitytė.
— Liepos 30 - rugpiūčio 6 Dainavoje vyko mokytojų studijų savaitė. Su šioje studijų savaitėje svarstytais klausimais supažindinsime lapkričio numeryje.
— Rugpiūčio 3-6 Daytone vyko Lietuvos Vyčių metinis seimas, sutraukęs apie 160 atstovų. Atskiras posėdis buvo skirtas lietuvybės kultūriniams reikalams (kalbėjo dr. J. Stukas, F. Strolia, J. Janulaitis, Diana Beletsky, kun. J. Jutkevičius ir J. Adams, kuris teikė penkmečio planą Lietuvos laisvinimo veiklai). Centro pirmininku perrinktas A. Vasiliauskas.
— Rugpiūčio 6-13 Dainavoj stovyklavo ateitininkai sendraugiai (apie 100 sendraugių, be to, per 50 šeimos narių). Diskutuoti jaunimo klausimai (kun. St. Yla ir kun. K. Pugevičius), lietuviškųjų parapijų reikalas (kun. P. Patlaba), krikščionybės gyvendinimas gyvenime (A. Barzdukas) ir kt. Savaitė baigta Ateitininkų Sendraugių Sąjungos suvažiavimu (VII.11-13). Jubiliejinę paskaitą, minint 40 metų nuo Palangos reorganizacinės konferencijos skaitė kun. St. Yla (spausdinama šiame numeryje). Sendraugio ir studento santykį simpoziume diskutavo St. Rudys, dr. K. Keblys ir D. Staniškis (moderavo J. Polikaitis). Centro valdybos pranešimą padarė pirmininkas J. Baužys. Religinės char-tos klausimą referavo P. Narutis. Moksleivių klausimu kalbėjo MAS pirmininkas R. Laniauskas. Sekmadienio mišias laikė prel. A. Bačkis.
— Rugpiūčio 14-21 Dainavoj vyko LFB lietuvių studijų savaitė. Lietuvos laisvės kovos ir valstybingumo klausimus svarstė dr. S. A. Bačkis, A. Kasulaitis, dr. J. Kazickas, J. Kojelis, V. Sidzikauskas, L. Valiukas. Jaunimo simpoziumas ryškino jaunųjų pažiūras Lietuvos ateities klausimu. Nepriklausomos Lietuvos literatūrą analizavo prof. J. Brazaitis. Partizanų minėjimo vakare programa atliko solistas A. Grigas ir aktoriai S. Kielaitė (A. Barono novelė) ir J. Kelečius (M. Vilties partizaninė poezija).
— Rugpiūčio 23-24 New Yorke vyko Kunigų Vienybės 32-sis seimas. Lietuvių į savo parapijas jungimosi klausimui referuoti buvo pakviestas V. čižiūnas. Labai sveikintina iniciatyva išgirsti ir pasauliečių balsą.
Neornamentuotos generacijos rūstūs vyrai ir linksmos merginos mėgsta garsiai sušukti apie lietuvių literatūros atsilikimą, šią mintį dar mieliau pakartoja tie smaguriaujantieji miesčionys, kurie lietuvių literatūros nepažįsta ir dabar pasirodančių lietuviškų knygų neskaito. Jiems atrodo visai nesvarbu, kad per 20 pastarųjų metų tėvynėj ir išeivijoj lietuvių romanas tiek išaugo ir išsivystė, kad iš buvusio silpniausio mūsuose žanro jis tapo stipriausiu. Tai primenant, drauge reikia pasidžiaugti, kad lietuviai rašytojai tremty ir išeivijoj yra sukūrę tokių amžiaus dvasią atitinkančių kūrinių, kurie įeis į lietuvių literatūros istoriją kaip pirmaeiliai kūriniai, nors kelią į Lietuvą jiems dabar būtų užkirtusi sovietinė okupantų cenzūra.
Kurie ir kuo tie kūriniai atitinka laiko dvasią, būtų atskira ir platesnė kalba. Bet čia dar reikia pažymėti, kad tremty bei išeivijoj lietuvių literatūrai nemažai pasidarbavo asmens, kurie laisvojoj Lietuvoj buvo negirdėti ar menkai težinomi. Nemėgindamas čia jų visų išvardinti, kad kurio nors nepamirščiau, tepaminėsiu tik Alę Rūtą, ties kurios apysaka "žemės šauksmu" čia ketinu sustoti specialiau, ši tik tremty garsiau tepradėjusi reikštis rašytoja per dvidešimtį metų yra parašiusi ir išleidusi 13 knygų, tarp kurių du premijuotus ("Draugo" ir "Dirvos" laikraščių) romanus. Tai reikšmingi faktai, kurie įpareigoja dvipusiškai. Viena, jie primena recenzentams rimtai pažiūrėti į Alės Rūtos naujai pasirodančius kūrinius; antra, jie įpareigoja rašytoją nemažiau rimtai skaitytis su kritikais bei skaitytojais. Todėl po šių įžangos žodžių pamėginkime šitų įpareigojimų šviesoje pažiūrėti į "žemės šauksmą" (1966 išleido Knygos Mylėtojų Draugija Kanadoj A. Luko lėšomis).
Pirmiausia, kokias temas bei problemas Alė Rūta iškelia savo apysakoj ir kiek tos problemos atsiliepia mūsų laiko rūpesčiuose? Atsakant į tai, reikia pastebėti, kad mūsų rašytoja savo apysaka apvilia tuos liberalus ir snobus, kurie reikalauja iš lietuvių autorių didmiestiško sadizmo, sekso, nihilizmo. Tokių piliulių miesčionims pasismaguriauti Alė Rūta "žemės šauksme" neduoda, nors jos apysakoj plačiai atskleidžiamas tas didysis piktas, kuris gimdo rasinę ir luominę diskriminaciją, moterų prievartavimus ir kitokį kriminalinį sadizmą. Alė Rūta parodo, kad šitokius piktybės darbus vykdo ne kokio nors demokratinio ar pseudodemokratinio krašto policija Pietų Amerikoj, bet "pažangiausia pasauly" socialistinė valstybė — Sovietų Sąjunga, kuriai slaptai meldžiasi daugelis Vakarų liberalų, neišskiriant nė kai kurių mūsiškių. Ta blogio konkreti forma — mažųjų tautų pavergimas ir jų organizuotas naikinimas, kaip jį vykdo Sovietų Sąjunga, masiškai deportuodama šeimas į neapgyventas Sibiro sritis, ši genocidinė blogio forma ir sudaro "žemės šauksmo" probleminį branduolį.
Apysakoj jis atsiskleidžia pavaizduojant, kaip Sibiro taigoj žūsta Lietuvos kūrėjo - savanorio Rudėno šeima, kurios apsukrus ir drąsus vaikas Linas ilgiausiai išsilaiko. Minėtąjį viešąjį piktą Alė Rūta "žemės šauksme" yra įpynusi į fabulą, kuri užsimezga Lietuvoj didžiųjų sovietinių deportacijų išvakarėse (1941 birželio 13) ir baigiasi penkeriais šešeriais metais vėliau Sibiro taigoj Lino Raudėno mirtimi ant jo motinos kapo. Tarpą tarp šitų kraštutinių įvykių rašytoja užpildo, pavaizduodama lietuvių trėmimų pradžią, tremiamųjų kančias uždaruose vagonuose pakeliui į Sibirą, ištremtųjų šeimų baisias darbo sąlygas ir palaipsnį žuvimą taigoje, išlikusio 14-15 metų Lino slaptą kelionę į Lietuvą po II pasaulinio karo, to paauglio vaiko negalėjimą įsikabinti savo tėviškėj, kurioj gyvena atkraustyta rusų šeima, ir pagaliau jo grįžimą atgal į Sibirą. Iš šios fabulos schemos matyti, kad "žemės šauksmo" tema — komunistų genocidinės deportacijos su jų pasėkomis, — deportacijos, palietusios daug tautų, milijonus žmonių, nuaidėjusių ir tebeatsiliepiančių dar gausesniuose milijonuose asmenų, kuriuos jau "išlaisvino" ar graso "išlaisvinti" Sovietų Sąjunga. Taigi "žemės šauksmo" apysakai rašytoja yra pasirinkusi aktualią, skaudžią, plačią ir svarbią temą, nors ji beveik ištisai nuspalvinta lietuviškais dažais (skirta paminėti 25 metų sukakčiai nuo pirmųjų sovietinių lietuvių deportacijų į Sibirą). Tai dar kartą liudija, kad Alė Rūta moka pasirinkti savo prozos kūriniams reikšmingus objektus.
Įvairių minėjimų metu susikaupiame tylos minutei, norėdami pagerbti žuvusiuosius už laisvę. Tačiau ši minutė tėra tik labai reliatyvus prisiminimas, nes mūsų pareiga yra jei ne visada, tai bent retkarčiais suruošti rėksmo minutes, šaukti yra dėl ko, ir todėl gerai, kad nors dabar išėjo leidinys apie Lietuvos partizanų kovas prieš bolševikus pavergėjus. Tai Vlado Ramojaus "Kritusieji už laisvę".
Kai kas teigia, kad istorijai reikia laiko perspektyvos. Tačiau Arthur Schlesinger, knygos apie Ken-nedy "A Thousand Days" autorius, sako, kad tikroji istorija yra dabarties istorija. Jis teigia, kad viskas, kas užrašyta, laiko tėkmėj apsineš dulkėmis. Todėl svarbus kiekvienas užrašas, liudijąs dabarties istoriją. Tenka sutikti su Schlesingeriu, kad juo daugiau į praeitį, juo daugiau istorija tampa spekuliatyvine, mes švelniau pasakytume — prielaidine.
Per dvidešimt metų ne tik žuvo tų, kurie kovojo, bet dar daugiau mirė tų, kurie buvo tos kovos liudininkai. Ir kas liko neužrašyta, vis kaskart bus sunkiau beužrašyti. Tiesa, bolševikai skelbia savo duomenis, tačiau tai vienpusiški liudijimai, nors tam tikra prasme ir jie mums yra svarbūs, kadangi juose galima rasti tiesos bent tiek, kiek tai liečia žuvusiųjų pavardes. VI. Ramojus savo knygoje sumini apie pora šimtų mūsų kovotojų pavardžių ir su tais vardais susijusių vietovardžių, ir tai jau yra labai brangios paslapties šydo bent nedidelis prasiskleidimas.
"Kritusieji už laisvę" knyga vaizduoja partizaninę kovą konkrečiais vardais ir žygiais: aprašoma partizaninė kova ir kritusieji. Knygoje minimos tik pavardės, labai mažai minimos aplinkybės, kuriose ta ar kita kova vyko. Tačiau žodis "partizaninė kova" reiškia viską. Normaliame, jei iš viso karas gali būti normalus, net ir pralaimėjimo atveju, yra daugiau galimumų, gi partizaninė kova beveik išimtinai yra ligi mirties. Autorius knygoje mini daugiausia nuogus faktus, nors kiekvienas toje knygoje minimas yra pergyvenęs dvasinių ir fizinių kovų, kurios taip pat vertos knygos puslapių. Kiek knygoje vardų, tiek maždaug turėtų būti knygų tomų, nes tai nebuvo darbą, duoną ir poilsį pasirinkusių, bet apsisprendusių už laisvę gyvenimas, beveik šimtu procentų žinančių, koks bus rezultatas. Gerai, kad autorius gale pridėtame vardyne sužymi ir kritusiųjų žuvimo datas. Be abejo, skaitytojas norėtų ir daugiau, pageidautų kovotojų nors ir grubesnių biografijų. Tačiau jau dabar ateities istorikui bus lengviau, kai bus žinoma bent tas, kas užrašyta dabarties istoriją rašančių. Tiesa, yra knygoje ir tokių vardų, apie kuriuos tepasakoma, kad jie žuvo, bet svarbu ir pats žuvimo faktas, nes ir jis galėtų būti nežinomas. Iš antros pusės, autorius galėjo kai kur ir diametraliai suklysti, nes vienas kitas galėjo žūti išduodamas arba priešui talkininkaudamas. Tokių nekonkrečių atvejų knygoje tėra vienas kitas, bet geriau, kad tie vardai yra, negu, kad jų nebūtų. Mes apie tai čia kalbame, tik spėdami reliatyvios klaidos galimumus.
Autorius knygą suskristė į tris dalis: Aukštaitiją, Žemaitiją ir Dzūkiją su Suvalkija. Skaitytojui, be abejo, įdomu ne tik kokie vyrai kovojo, bet ir kur ta kova vyko. Skaitytojas ras paminėtus daugiausia kaimus ir miestelius, nors yra žinoma, kad kovos veiksmų yra buvę ir didesniuose miestuose, kaip Kaune. Dar daug mums reikia atskleisti, kad ateities istorija mūsų nekaltintų, nes laikas viską neša užmarštin.
Ši VI. Ramojaus knyga yra pati pirmoji tokio turinio. Tiesa, buvo Daumanto "Partizanai", Sūduvio "Vienų vieni" lietuviškai ir vokiškai, Vardžio "Lithuania under the Soviets", Tauro "Guerilla Warfare on the Amber Coast". Bet tai kitokio pobūdžio knygos, kurios liudija apie tautos ryžtą, bet ne tiek daug kalba konkrečiai, įvykiais ir vardais. Gi Ramojaus knyga atskleidžia daug daugiau tikrinių vardų. O tai būtina, kad kuo mažiau iš tos trisdešimt tūkstančių gyvybes atidavusių vyrų sąrašo nueitų užmarštin ir liktų tik apibendrintų sąvokų ribose. Bet ir Ramojus dar ne vienu atveju vartoja inicialus ir slapyvardžius, čia ir susiduriama su dabarties istorijos sunkumais, kad ne viską galima atsklaisti. O gal tada, kai bus galima atskleisti, nebebus atskleidė jų. Inicialų, vietovardžių ir slapyvardžių panašumai ar vienodumai gali visa tai apsunkinti. Kur autorius remiasi bolševikiniais šaltiniais tai bent tiek, kiek liečia vardus, jie gali būti tikri. Tačiau geriausia, kur autorius jau naudojasi šioje arba net ir anoje geležinės uždangos pusėje esančiais ne komunistiniais liudininkais.
II VATIKANO SUSIRINKIMO DOKUMENTAI. I dalis — konstitucijos. Vertė prel. V. Balčiūnas ir A. Tamošaitis, S.J. "Krikščionis gyvenime" serijos pirmasis leidinys, Bosnas, 1967. 278 psl., kieti viršeliai, kaina $3.50. Knygos mecenatas — prel. P. Juras.
Dante Alighieri: NAUJASIS GYVENIMAS (La vita nuova). Vertė A. Tyruolis. Išleido saleziečiai Italijoj 1966. 96 psl., kaina 2 dol. Knyga iliustruota Dantės tematikos žymiųjų dailininkų paveikslais.
Stasys Yla: MODERNI MERGAITĖ. Antras leidimas. Išleido Immaculata Press, Putnam, Conn., 1967. Iliustravo N. Vedegytė - Palubinskienė. 360 psl., kaina 4 dol.
DAGYS SCULPTURES AND PAINTINGS. Jokūbo Dagio skulptūros (daugiausia) ir tapybos 135 nuotraukų albumas, didelio formato (11 x 8V2) 144 psl., išleista Toronte 1967. Įvadą angliškai parašė dr. Otto Schmid. Kaina 6 dol. (Dagys, 78 Chelsea Ave., Toronto 9, Ont., Canada) .
TREČIOJI PRADALGĖ. Literatūros metraštis. Redagavo K. Barėnas. Nidos Knygų Klubo leidinys Londone 1966. 414 psl., kaina $2.50 (kietais viršeliais — 3 dol.), nenariams — 25 proc. daugiau.
Juozas Švaistas: DANGUS DEBESYSE. Autoriaus išgyvenimai 1918-1919 m. Išleido Nidos Knygų Klubas Londone 1967. 326 psl., kaina 2 dol. (kietais viršeliais — 3 dol.), nenariams — 25 proc. daugiau.
Vincent Vycinas: GREATNESS AND PHILOSOPHY. An inquiry into Western Thought. Išleido Olandijoj, Hagoj, Martinus Nijhoff, 1966. 294 psl.
METINES APŽVALGAS PERSKAIČIUS
Metams pasibaigus, Aidai peržvelgia metų bėgyje mūsų bendruomenės atliktuosius darbus, konspektyviai juos susumuodami ir vienu kitu žodžiu vertindami. Toks santraukinis praėjusios metinės veiklos susumavimas nepajėgiantiems pilname bendruomenės veiklos rate dalyvauti yra dideliu pagalbininku — veiklos visumos orientyru. Besidžiaugiant šiuo kruopščiai atliktu darbu, tačiau negalima patylomis praeiti ir pro vieną kitą trūkumą, sunkiai išvengiamą.
Savos veiklos dėmesį išeivijoje mes, beveik išimtinai, bazuojame į vadinamus bendruomeniniai kultūrinius poreiškius: literatūrą, meną, vienokį ar kitokį lituanistinį švietimą, chorus, na ir eilę kitų, jei taip galima išsireikšti, humanitarinių dalykų. Prie suminėto pridėjus dar sportą — mūsų taip pamėgtą krepšinį, visa kita laikoma atsitiktiniais, dažniausiai iš individualios iniciatyvos išplaukiančiais ir tarsi bendruomeninei veiklai visai nereikalingais veiksmais. Tokios apraiškos akyliai pastebimos, ir šiuo reikalu kartais net viešai pasisakoma (1966 m. Aidų nr. 6, "Dvi kultūros"). Kiti mūsų veiklai stiprinti būtini faktoriai teiškeliami tik minint paskiras savąsias asmenybes bei jų veiklą: prof. Vladą Jurgutį prisimenant, buvo pabrėžta jo nuopelnai nepriklausomoje Lietuvoje ekonominius reikalus ir savąją valiutą formuojant bei koordinuojant (1967 m. Aidų Nr. 2). Apie išeivijoje savų ekonominių resursų telkimą bendruomeninei veiklai teužsiminta, be platesnio komentavimo, daugiau neigiamąja prasme, 1966 m. Aidų Nr. 1, psl. 34.
Taip paruoštą metinės veiklos apžvalgą išeivijoje skaitant susidaro įspūdis, kad daug kas daroma ir dar labai daug galima būtų padaryti, bet, deja, tam trūksta lėšų, to pagrindinio veiklos variklio; o apie savoje bendruomenėje lėšų telkimo bei organizavimo priemones ar būdus nėra nė užuominos.
Gal ne Aidų, kaip kultūros žurnalo, paskirtis nagrinėti mūsų ekonominius reikalus. Tačiau imantis pavaizduoti visos lietuvių išeivijos bendrąją metų veiklą, ekonominis faktorius neturėtų būti apleistas, nes jis nelaikytinas savajai visokeriopai veiklai nereikšmingu ar nereikalingu.