|
|
1967 m. 8 spalis
KULTŪROS KONGRESĄ PASITINKANT |
|
|
|
JAV ir Kanados lietuvių III kultūros kongresas šaukiamas Čikagoj lapkričio 24-26. Nors, šias eilutes rašant, visai nedaug laiko ligi jo beliko, tačiau dar vos pradeda spaudoj rodytis žinutės, kas bus jo programoj. O kol kongreso programa nebuvo paskelbta, tol negalėjo būti nė didesnio juo susidomėjimo. Galima tik spręsti, kad jo rengimas nėra lengvas. Gal būt, net skausmingas.
Dėl kongresų pas mus yra prisikaupę nemaža skepticizmo. Gausiai suvažiuojama, gražiai viskas praeina ir — išsiskirstoma, lyg po kokios puotos. O kasdieninėj tikrovėj lieka tie patys rūpesčiai, gulą ant tų pačių pečių, kurie tą puotą ruošė. Be abejo, visokie suvažiavimai visų pirma reikšmingi ne tomis iškilmių dienomis, o savo poveikiu kasdieninei tikrovei. Gi to poveikio dažnai ir tenka pasigesti. Daug kas iš pirmojo kultūros kongreso (1956) liko tik tyruose šaukiančiu balsu. O antrojo kongreso (1962) reikšmę sunaikino prieš jį ir po jo vykęs aitrus erzelis. Tikime, kad šiemetinis kongresas bus laimingesnis.
Kaip dar šių metų pradžioj V. Trumpa (Naujienos, 1967.11.25) pastebėjo, visą šio kongreso rengimą ir pravedimą "turėtų lydėti tikrai kultūringa dvasia", kurios pagrindą sudaro "platus žvilgsnis, tolerancija ir gili pagarba kūrėjui ir kultūros darbininkui". To paties V. Trumpos žodžiais, "jeigu kartais tokios dvasios mes nemokame parodyti mūsų politiniuose ėjimuose, tai būtų tiesiog eontradietio in adjecto, jeigu tokios dvasios mums trūktų Kultūros kongresą ruošiant".
Nors ir kokio būtų pagrindo skepticizmui dėl kongresų praktinės reikšmės ir nors kokia būtų grėsmė tą reikšmę sunaikinti "kultūringos dvasios" stoka, vis vien šaukiamąjį III kultūros kongresą laikome prasmingu. Bent dviem atžvilgiais jis gali būti tikrai reikšmingas.
|
Skaityti daugiau...
|
PUTINAS OKUPACINĖJ GŪDUMOJ |
|
|
|
V. MYKOLAITIS-PUTINAS
(1932)
Murmėjo ir grūmės juodi debesiai,
Audringų žaibų ir perkūnų pritvinę —
Ir tu neramiai audros gando klausei,
Nuvarginta mano tėvyne.
(Putinas)
Laisvę palydint
1940 m. birželio penkioliktoji. Sovietų kariniai lėktuvai didžiuliu ratu suka visoj žydrioj Lietuvos padangėj. Sovietų tankai blizgančiais vikšrais įžūliai brazdinasi okupuojamos Lietuvos keliais, vieškeliais ir miestų gatvėmis. Lietuvio širdis, dvidešimt du metu drąsiai plakusi laisvėje, šiandien, pajutusi vėl įžengiančią vergiją, susigūžusi verkia: — Nejaugi . . . Najaugi? . . .
Mes stovime balkone (Vaižganto g., 36 nr.). Atlenkę galvas, stebime tuos svetimus lėktuvus. Skrisdami virš Kauno, jie ne kartą užneša nejaukų šešėlį ant mūsų, ant namo stogo, ant balkono. Mūsų ausis pasiekia sausas tarškėjimas iš pakalnės, iš Vytauto prospekto, kuriuo ropoja okupanto tankai.
Mes kalbamės mažai. Iš tikrųjų, apie ką tokiu momentu galėtume kalbėti. Mūsų mintys išgąsdintos, išbaidytos. Jų nesugaudom, nesukoncentruojam. Aš žvilgteriu į Putiną. Jo ir šiaip išblyškęs liesas veidas dar labiau nubalęs. Jo stovinčio visa išvaizda — tarsi vėjo lenkiamo berželio, švarkas ant pečių per laisvai kabantis, atsegtas. Tuojau pastebiu brolio vidinį sugniužimą. Aš šitokią Putino nuotaiką gerai pažįstu. Ji visada pasireiškia, vykstant skau-diems sielos pergyvenimams. Jeigu aš pati nesu pakankamai įsisąmoninusi šio įvykio tragizmą, tai Putinas aiškiai mato, kokia baisi lemtis siaubia Lietuvą.
Nuo balkono išsiskirstėme kiekvienas sau, tarsi grįždami iš kapų palaidoję labai artimą, brangų žmogų, — tylūs, suspausta širdimi.
Paskui girdėjau, kad Putinas išėjo pro duris į gatvę. Jis, matyti, išėjo pasižiūrėti, kaip viskas žemai mieste atrodo. Po valandėlės ir aš išėjau. Mūsų Kazytę (tarnaitę) sutikau grįžtančią su duonos kepalėliu ant rankos.
— Kodėl, Kazyte, tu šitą duoną taip neši? Kodėl be kaselės?
— Panele, kad eidama į miestą nemaniau maisto pirkti. Dar turiu užtektinai. Bet eidama pro krautuvę pamačiau, kad ji pilna prisigrūdus žmonių. Dar niekad toj krautuvėj anksčiau tiek daug žmonių nebuvau mačius, tai ir aš užėjau pasižiūrėti, ką jie ten perka. Ir, žinot, panele, žmonės, kaip ir visada, vieni to prašo, kiti to, bet jau krautuvėj nieko daugiau neparduoda, tik duoną, ir tai tik po vieną kepalėlį. Tai ir aš paėmiau. Ką gali žinoti? Gal rytoj jau nė duonos negausime. Matyt, karas prasideda, ar kas čia? — kalbėjo sujaudinta mūsų linksmoji, šnekioji Kazytė.
— Ar matei rusų gatvėse? — paklausiau ją.
— Tik ant tankų sėdinčius mačiau. Visi tokie menki, negražūs, su milinėm smailom kepurėm. Į kepures ties kakta įspaustos raudonos žvaigždės. Kai sėdi tie kareiviai ant tankų, tai atrodo, kaip šungrybiai ant kelmų ... — liejo pirmuosius įspūdžius Kazytė, mėgstanti į savo pasakojimus įterpti humoro.
Nusileidusi Vytauto parko taku žemyn, paėjėjau iki Vytauto prospekto ir Laisvės alėjos kampo ir sustojau. Vytauto prospektu riedėjo rusų tankai, valdomi tikrai skurdžiai atrodančių rusų kareivių.
Vakarienę valgydami kalbėjome apie tuos netikėtus, baisius dienos įvykius. Tačiau pokalbis buvo santūrus, be sklandesnės minčių tėkmės. Mes nė vienas neturėjome pakankamai taiklių sąvokų išreikšti tos dienos nykiems pergyvenimams. Daugiau logiško santūrumo parodė Ly (Emilija).
— Kad visa tai būtų lengviau pernešti, — kalbėjo ji atkreipusi žvilgsnį į Putiną, — manau, reikia stengtis atsistoti šalia šių įvykių raidos, jausti, lyg kad jie tavęs neliestų, žiūrėti kaip į sceną pirmą kart matomos dramos, kuri su žiūrovais neturi ryšio.
Man jos idėja pasirodė beveik išganinga: stovėti šalia įvykių raidos. Nesisieloti, nesi-graužti, nesistengti įžvelgti ateitį. Gal iš tikrųjų — tik vaidinimas, tik scenos vaizdas — tie tankai, tie kareiviai, anot Kazytės, į šungrybius panašūs, — gal jie tik atėjo ir praeina, gal ryt, poryt vėl jų nebebus . . . Tačiau nei Putinas, nei aš į Ly kompromisinį pasiūlymą neatsiliepėme. Žvilgterėjusi į Putiną, aš suabejojau, ar jis iš viso girdėjo, ką Ly buvo pasakiusi. . .
Tik, kai jau 1943 metų ankstyvo pavasario vieną dieną Putinas iš Vilniaus atvežęs davė man pasaugoti (kokių netikėtų įvykių atveju) vieną iš trijų mašinėle rašytų egzempliorių savo paruošto spaudai rinkinio "Rūsčios dienos", tarp kitų okupacinėmis temomis eilėraščių radau ir anas nepasakytas mintis eilėraštyje "Birželio 15". Tos pirmosios okupacinės dienos gūdžius vaizdus sudėjo į eilėraštį metams praėjus — liūdnoms sukaktuvėms paminėti. Štai ir tas eilėraštis:
|
Skaityti daugiau...
|
APIE EILĖRAŠČIUS
Visi eilėraščiai,
kuriuos Tau rašiau,
yra tolygūs išpažinčiai.
Čia aš ničnieko nepridedu ir neatimu.
Rašau taip, kaip man sako mano širdis.
Nes aš noriu pasigailėjimo
ir atleidimo malonės.
Nes aš noriu būti toks,
koks buvau numatytas Tavo pirmajam plane,
tai yra,
noriu būti skaisčios širdies kūdikėliu.
Daugiau nieko nenoriu.
Nes daugiau,
iš tikrųjų,
negalima nieko norėti.
APIE MEILĘ
Bičiuli mano, bičiuli mano,
šitaip negalima gyventi visai be meilės.
O, Dostojevskį,
kokią tu baisią teisybę esi parašęs.
Teisybę,
kuri slepiasi mano kraujuje.
Teisybę,
kuri neduoda ramumo nei dieną, nei naktį.
Ypač gi naktį,
kada neima miegas.
Reikia mylėti.
Ir meilė
turi būt iš Didžiosios Raidės
(aš kalbu apie tikrą ir didelę žemišką meilę,
kurią laimina Dievas).
|
Skaityti daugiau...
|
ŠALTINIAI SENOVĖS LIETUVIŲ RELIGIJAI PAŽINTI |
|
|
|
a. Reikalas pažinti senovės lietuvių religiją
Ar įmanoma suprasti senovės lietuvių kultūrą, nepažįstant jų religijos? Juk tarp senovinės baltų religijos ir tuometinės baltų kultūros buvo organiškas ryšys. Religija ir kultūra nedalijamoje vienybėje plaukė viena vaga. Senovės lietuvių kultūra ir religija yra neatsiejamos sąvokos. Nepažinimas prieškrikštinės mūsų tautos religijos — didžiulė spraga lituanistikos srityje.
Būtų nesusipratimas ignoruoti ar pražiūrėti mūsų kultūros istorijoje senąją religiją, tarsi tokios religijos nebūtų nė buvę. Taipgi neteisinga būtų mūsų kultūros visumoje tą religiją menkinti, tartum iš kokios siauražiūrystės ar fanatizmo. Kaip nedera mums niekinti anų mirusių generacijų, taip nedera niekinti ir jų religijos. Senosios religijos įnašas į mūsų tautos kultūrą bei jos turinį yra gilus ir didelis. Ta religija buvo rodyklė visam gyvenimui, taipgi ir kultūrai. Senoji religija buvo senųjų baltų kultūros penėtoja. Ta kultūra buvo gyvybiškai senosios religijos persunkta.
Senoji religija turėjo didelės įtakos lietuvių istorijai. Istoriniame vyksme religija tiesioginiai veikė tautos eismą. Anoje senovėje ta religija buvo mūsų tautos gyvenimo centre. Deja, dar ir šiandien tebėra anos senosios religijos atžvilgiu neigiamai nusistačiusių, lyg iš jos galėtų koks pavojus grėsti.
Mūsų istoriją tikrai suvokti tegalima tik suvokus, kad visa tautos praeitis sudaro vieną organišką vienumą. Dėl to senoji lietuvių religija turi įsiderinti į mūsų kultūros istoriją, kaip ji buvo įsiderinusi į tautos gyvenimą.
Vakarų Vokietijos istorikas M. Hellmanas yra rašęs: žinome, kaip pavyko lietuviams iškilti į vyraujančią Rytų Europoje valstybę; bet iš kur jie tam sėmė jėgų — palieka neaišku daugel sykių. Taigi "... iš kur jie tam sėmė jėgų?" Mums atrodo, kad tas paslaptingasis jėgų šaltinis buvo ne kas kitas) o tik 1200 - 1400 m.
lietuvių religija: apskritai tuometinė lietuvių kultūra, bet ypač religija. Ta religija yra buvusi istorinė jėga.
Lietuvių atskiros nuo kitų baltų religijos nėra buvę. Visos baltų giminės (kiltys) turėjo vieną bendrą religiją. Taip liudija P. Dusburgie-tis. Tai matyti ir iš kitų svarbiausių šaltinių. Tesiskyrė tik dievybių vardų tartis ir bene šiek tiek kultų išraiška bei apeigos. Tačiau mes "baltų religijos" termino vietoje vartosime (nors ir žinodami, kad tai nėra visai tikslu) "senosios lietuvių religijos" terminą. Taip darysime dėl dviejų priežasčių: 1. patys juk esame lietuviai — palikuonys tų, kurie iki krikščionybės įvedimo tą religiją išpažino ir gynė; 2. visus "baltus" suprantame kaip lietuviškąsias gimines (kiltis).
Ryšium su tuo pabrėžtinas yra J. Dlugoszo tvirtinimas Lenkijos istorijoje (apie 1470), kad prūsai ir lietuviai bei žemaičiai turėję vieną kilmę, kalbą ir papročius. Jeigu taip, tai ir vieną religiją. Šitai iliustruoja ir Vytauto Didžiojo žodžiai: "Prūsai irgi yra mano protėvių žemė; jų aš reikalausiu iki Uosos, nes tai yra mano paveldimas tėvų palikimas" (derantis su kryžiuočiais 1413 Salyne). Ir lyginamasis kalbų mokslas yra išaiškinęs, kad sūduviai (jotvingiai), kuršiai, latgaliai, lietuviai, prūsai, sėliai ir žiemgaliai gilioje senovėje sudarė vieną protautę, kalbėjusią ta pačia viena prokalbe. Iš to sektų prielaida, kad visi jie tada bus turėję ir vieną tą pačią religiją.
Šiandien atkurti senovės lietuvių religiją yra labai sunkus uždavinys. Visų pirma dėl to, kad esame jau visai kito dvasinio "klimato" bei kitų gyvenimo sąlygų žmonės. Mus kasdien supa kitokia, negu senovės lietuvius, buitis. Esame didmiesčio dvasios apsemti. J. Baltrušaitis rašė, kad iš lūšnelės esą arčiau į dangų. Tačiau nemažiau teisinga būtų teigti, kad iš XIII a. lietuvio sodybos "dangus" buvo daug arčiau negu XX a. viduryje iš miesto. Mūsų galvosena ir jausena tiek skiriasi nuo senovės lietuvių galvosenos ir jausenos, kiek mūsų kasdiena skiriasi nuo senovės lietuvio kasdienos. Didmiestinę "dvasią" išugdė ir apsprendė pramonė, technika ir komercinė reklama. O anoji religija buvo, sakytume, "žemdirbinė", arba "idilinė".
Antra, natūralus lietuvio ryšys su gamta vienur beveik jau visai nutrūkęs, kitur belikęs tik atostoginis. Supramonėjusiam ir suprekybėjusiam jau sunku bepagauti aną gamtos ir lietuvio ryšio intymumą. Tada senovėje žmogaus santykis su gamta buvo kitoks. Dėl to jau sunkiai bepagaunamas anas gyvasties pajautimo grynumas, sodrumas ir skalsumas. Esame vis skubą ir suirzę, pavargę, apkartę ir nervingi. Mums jau sunku beįžvelgti tas giliąsias dimensijas, kurias anos "primityvios" kiltys savo žemėje ir danguje buvo atidengusios, išmąsčiusios ir išjautusios.
Trečia, o šitai svarbiausia ir blogiausia: "pergudrėjimas" ir sumaterialėjimas. Ar mes iš tikrųjų giliai ir nuoširdžiai bemylime patį gyvenimą, nors ir siekiame malonumų? Šiandien, kai materialinė vertybė pirmauja taip toli prasinešusi, daugeliui religija (bet kokia) jau iš viso neįdomi.
Ketvirta, vis dar tebetrūksta tikrų duomenų ne vienam svarbiam klausimui galutinai išspręsti.
Tad šiandien senąją lietuvių religiją aprašyti ar atvaizduoti gal nėra lengviau, kaip saulėtekį Alpių kalnuose ar mėnesieną Palangos pajūryje. Kokia gera bebūtų nuotrauka (ar paveikslas), tikrasis saulėtekis Alpėse ar mėnesiena Palangoje bus šimteriopai pilnesnį.
Kad ir nelengva užtikrintai charakterizuoti senąją lietuvių religiją, vis dėlto jos profilis gana aiškus. Jos idėjos ir fragmentai tradiciškai išliko tautosakiniuose apibendrinimuose. Jos elementai ir pagrindinės sąvokos išliko tautodailės ir tautosakos simboliuose bei motyvuose, tarytum formulėse.
Krikščionybės istorinis įvedimas Lietuvoje vyko nepaprastai lėtai. Ją viešai ir oficialiai pradėjo Mindaugas pačiame XIII a. viduryje, o į-vykdė tik Algirdo ir Kęstučio sūnūs XIV a. pabaigoje. Tačiau ir po to dar ištisus šimtmečius senasis tikėjimas vis tebebuvo lietuvių liaudies kultūrai genetiniu šaltiniu ir centrine atrama. Lietuvio baltiškoji religija (t. y. lietuvio tautinė pasaulėžiūra ir pasaulėjauta) krikščionėj o ypatingai lėtai.
|
Skaityti daugiau...
|
Milijoninis miestas neviliojo manęs. Atsidurdavau ten tik reikalo verčiamas ir, atlikęs jį, kuo greičiausiai sprukdavau į savo šimtatūkstantinį kalvų miestelį, kur prasikišusios žalios viršūnių kepurės bylojo apie platybes ir paklydęs vėjas atnešdavo tolimų laukų kvapą.
Taigi ir šį kartą, apžiūrėjęs plačiai garsinamą parodą, tik išėjau iš rūmų sukdamas stoties link, kai čia pat nuskambėjo automobilio sirenos ir išsikišusi ranka pamojo prieiti.
Nesitikėdamas pažįstamų, manydamas koks apsirikimas, padariau porą žingsnių į kviečiantį ir pasilenkiau į vidų. Nustebęs pažinau jį iš karto. Buvęs mano miestuko dienraščio reporteris. Kartą jis rinko medžiagą apie svetimšalių grupes ir, kažkieno nurodytas, pasibeldė pas mane. Po tos pirmos pažinties pasirodė dar kartą jau kitu reikalu. Vis dažniau susidurdami, šnektelėjome apie šį tą, bet ypač apie literatūrą. Smalsumas žudė abu vienodai. Jam įdomu buvo patirti, ko verti tie vadinamieji D. P., tuo tarpu man — ko vertas provincijos dienraščio reporteris. Jis pasirodė esąs plačiai apsiskaitęs, energingas ir, kaip pridera jaunam, didžiai ambicingas. Provincijos dienraštis tebuvo pirmoji pakopa į ateitį, ir visa savo įgimta jėga veržėsi išplaukti į plačiuosius vandenis.
Nepraėjo ir metai, kai, užsukęs pasikalbėti, pranešė man lauktą naujieną. Paliekąs miestelį. Prasiskverbęs į milijoninę spaudą, ir būsiąs sekmadieninės laidos reporteris.
Jo paminėtas spaudos koncernas buvo garsus, mėgo sensacijas, vaikėsi jų. Kūną sielą žudančios žinios brutaliai šaipėsi pirmame puslapyje. Įpintos aukos mieliau šoktų į voro tinklą, negu atsidurtų to laikraščio skiltyse. To tipo spaudai tetiko reporteris praradęs bet kokį jautresnį jausmą, šaltesnis už mašiną, žiauresnis už tigrą. Sveikinau atidžiai žiūrėdamas į dar jo jauną žmonišką veidą, bambėdamas, kad kelias bus kietas, nedrįsdamas kelti savo abejonių, bet jis, matyt, suprato mano nutylėtas mintis, nes šyptelėjęs ryžtingai mirktelėjo: "This is a challenge". Girdi, "atsisakęs tos kovos, apaugčiau pelėsiais tarp šių mažų sienų". "Beje", kreipėsi į mane, keisdamas temą. "Keletą kartų pasinaudojau jūsų patarnavimu ir nebuvo progos vienaip ar kitaip atlyginti. Nenorėčiau likti skolingas".
Žinoma, tai buvo mandagus mano kuklių pastangų pripažinimas ir, nenorėdamas atsilikti žodžių žaidime, suradau formulę, kuri patenkino jį. Girdi, įsisuksit dabar į smarkų verpetą. Per savaitę kitą gal patirsit daugiau, negu aš per metus. Jei kada patikėsit man kurią savo [do mesnę patirtį, atlyginsit man su kaupu. Jis tvirtai spūstelėjo mano ranką, žengdamas į naująjį gyvenimą, į kurį, žinojau, stversis su nagais ir dantimis. Nesitikėjau daugiau jį sutikti.
|
Skaityti daugiau...
|
LKM AKADEMIJOS SUVAŽIAVIMAS |
|
|
|
Daug svetur atkurtų Lietuvos organizacijų tik vegetuoja, negalėdamos išplėtoti normalios veiklos, nes jai ir nėra natūralių sąlygų. Lietuvių Katalikų Mokslo Akademija, laimei, nepriklauso prie šių organizacijų be pagrindo. Galima sakyti, kad ji rodo beveik tiek pat veiklos, kaip Lietuvos metais. Tiesa, aplamai ta veikla yra kukli, nes tenka remtis (kaip ir Lietuvoje) ne tik tikraisiais mokslo darbininkais, bet ir paprastais mokslo mylėtojais. Tikrųjų mokslo darbininkų daug neturėjome ir neturime. Bet kai apie juos susitelkia ir šiaip šviesesnieji protai, tai ir išvaroma ne tokia jau menka vaga mūsų kultūriniame bare.
Kaip Lietuvoj, taip ir čia LKMA savo veiklą visų pirma telkia į trimetinius suvažiavimus ir tų suvažiavimų darbų išleidimą. LKMA buvo atkurta 1954 ir savo pirmąjį suvažiavimą, laikydama jį ketvirtuoju (3 suvažiavimai buvo sušaukti Lietuvoje), sušaukė 1957 Romoje. Kiti du suvažiavimai vyko JAV (Čikagoj 1961 ir New Yorke 1964). šiemet vėl grįžta į Europą. IV ir V suvažiavimo darbai jau paskelbti (337 ir 663 psl.), VI suvažiavimo tomas dar neišėjo iš spaustuvės. Be to, pradėta leisti ir metraščiai, kurių pasirodė jau du (374 ir 370 psl.). Išleistos ir dvi knygos (kun. J. Vaišnoros, M.I.C., apie Marijos garbinimą Lietuvoje ir A. Kučo apie kun. A. Staniukyną), draugėj apimančios 653 psl. Taigi, puslapiais matuojant, LKMA spaudiniai jau išsitiesė per 2396 puslapius. Juose paskelbta ištisa eilė vertingų studijinių darbų.
Reikšmės turi ir intelektualinio intereso palaikymas bei žadinimas tiek savo nariuose, tiek per juos ir platesnėje visuomenėje. LKMA telkia apie 200 narių, kurių tarpe 15 suteiktas nario mokslininko titulas (J. Brazaitis, Ad. Darnusis, J. Eretas, J. Girnius, J. Gravrogkas, J. Grinius, Z. Ivinskis, St. Yla, A. Liuima, A. Maceina, J. Pikūnas, P. Rabikauskas, A. Salys, A. Sennas ir S. Sužiedėlis). Kur yra susitelkę daugiau narių, Įkurti atskiri židiniai: Čikagoj, Bostone, Detroite, Montrealy, Daytone ir kt. Atkurtajai LKMA vadovavo vysk. V. Padolskis, po jo mirties nuo 1959 — Romos Gregorianum universiteto profesorius A. Liuima, SJ. Jo rūpestingo atsidėjimo dėka LKMA išplėtė savo veiklą.
Pereiname prie šiemetinio LK MA VII suvažiavimo, kuris įvyko Vokietijoj, Vasario 16 gimnazijoj, rugpiūčio 23-27 ir sutraukė ligi 100 žmonių, įsijungus Lietuviškųjų studijų savaitės dalyviams. Pilnaties posėdžių buvo du: pirmąją ir paskutiniąją suvažiavimo dieną. Kitomis dienomis vyko sekcijų posėdžiai.
Pirmajame pilnaties posėdyje prof. dr. J. Eretas skaitė paskaitą apie krikščioniškosios kultūros raidą Lietuvoje nuo tautinio atgimimo, iškeldamas joje tris kartas. Pirmajai kartai nuo "Tėvynės sargo" (1896) ligi "Draugijos" pirmojo sustojimo (1915) atstovavo J. Tumas-Vaižgantas ir A. Dambrauskas-Jakštas, turėdami savo dainių Maironį, ši karta ryškino tautos lietuviškąjį ir katalikiškąjį veidą, vesdama kovą su rusų priespauda, polonofilais ir tikėjimo priešais. Antrosios kartos vadai — M. Krupavičius ir St. Šalkauskis, o jų tarpe Pr. Dovydaitis. St. Šalkauskio ir prel. Pr. Kuraičio išauklėta trečioji karta išėjo gyveniman 1936 su dienraščiu "XX amžius", "organinės valstybės" deklaracija. A. Maceinos socialinėmis idėjomis. Nespėjusi tėvynėj pilnai išsiskleisti ir daug nukentėjusi per okupacijas, ši karta tęsė savo kūrybinį darbą išeivijoje.
|
Skaityti daugiau...
|
GRASS LIETUVIŠKŲ MOTYVŲ ŠEŠĖLYJE |
|
|
|
Iš Gūnter Grasso romanų Die Blechtrommel (1959), Hundejahre (1963) ir iš noveletės Katz und Maus (1961) galima pakankamai gerai sudėti jo gyvenimo mozaiką, kurios pažinimas padeda ir jo kūrinius suprasti. Gūnter Grass yra gimęs 1927.X.16 Dancige. Sulaukęs septyniolikos metų, jis buvo paimtas į vokiečių kariuomenę, kur buvo sužeistas ir pagaliau pateko į amerikiečių nelaisvę. Po karo (1946) grįžo į fiziškai ir dvasiškai sugriautą Vokietiją. Jo paties tėviškė, Dancigas, atiteko lenkų valdžiai. Su palaužta dvasia jis pradžioje dirbo potašo kasykloje, džiazo klube (O Susanna, 1960) ir akmenų skaldykloje. 1949 Düsseldorfo meno akademijoj pradėjo skulptūros ir grafikos studija.s (Greisdreieck, 1960). Günther Grass dar domisi baletu (Stoffreste, 1958) ir dramaturgija (Onkel, Onkel, 1957; Noch zehn Minuten bis Buffalo, 1957; Hochwasser, 1957. 1963; Goldmäulchen, 1964).
1956 išleidęs lyrikos rinkinį Die Vorzüge der Windhühner, Grass su šeima buvo išvažiavęs į Paryžių, šiame europinės kultūros metropolyje jis baigė ir savo romaną Die Blechtrommel, susilaukusį pasaulinio atgarsio. Grįžęs iš Prancūzijos, apsigyveno Vakarų Berlyne, iš kur ir šiomis dienomis išgirstame jo ne tik literatūrinių, bet ir politinių idėjų proklamacijas. (Politiškai jis yra socialdemokratų veikėjas ir kalbėtojas. Buvo spaudoj, kad jis rašąs kalbas ir W. Brandtui).
Mums įdomu, kad Gūnter Grasso prozoj ir ypač jo romane Hundejahre sutinkame lietuviškų motyvų, kurie atsispindi mūsų mitologijos, istorijos, lietuviškų vardų pavidalu. Pirmoje Hundejahre dalyje, pavadintoj "Rytinės pamainos", prisimenama ta lietuvių istorinė era, kurioje Kęstutis (Kynstute) ir Vytautas (Witold) drebino kryžiuočių rankas. Gūnter Grass pasirenka tą Rytprūsiams svarbų periodą išryškinti pirmą ir tragišką vokiečių bandymą veržtis į Rytus. Fantazijos rūke įpintame pasakojime, liečiančiame dvylika begalvių vienuolių ir kryžiuočių riterių, ryškiai iškyla tas vokiečių "grotesque - national" protavimas su jo pavojais žmonijos istorijai. Čia randame ir įdomių paralelių antram pasauliniam karui, jo kaltininkams ir jo ugnies pripildytai pabaigai.
Įtraukdamas mūsų mitologiją, rašytojas remiasi daugiau senųjų prūsų negu lietuvių mitologiniais įvaizdžiais. Perkūno (Perkunos), Pikulo (Pikollos) ir Patrimpo (Potrimpos) alegoriniai paveikslai terpiasi J romano krikščionišką aplinką ir primena, kad baltų pagoniška mitologija lieka gyva Rytprūsių dvasinio charakterio dalis. Tuo būdu Grass atvirai jungiasi prie daugumos Rytprūsių rašytojų, kaip Ernst Wiecherta ar Agnes Miegel, kurių kūryboj taip pat iškyla senoji baltų mitologija. Taip pat įdomu pastebėti, kad autorius, ištikimas Rytprūsių sūnus, baltų mitologijos figūras lygiomis stato toje pačioje aukštumoje, kaip germanų Wotana ar graikų Zeusą.
|
Skaityti daugiau...
|
ŠV. ANTANO KOPLYČIA KENNEBUNKPORTE |
|
|
|
Kai prieš 18 metų lietuviai pranciškonai įsikūrė gražioje Elzbietos stiliaus viloje Kennebunkporte, Maine, koplyčią įrengė šokių salėje. Laikui bėgant, koplyčia pasidarė per maža. Ankšta vasaros metu, kai atostogauja nemaža lietuvių ir sekmadieniais suvažiuoja daug turistų iš apylinkės. Žiemos metu ankšta pasidarė, kai čia įsikūrė Šv. Antano gimnazija (1956). Prieš 6 metus Tėv. J. Gailiušis, tuolaikinis provincijolas, apsisprendė statyti koplyčią. Įvairūs sunkumai neleido pastatyti visai atskiro pastato. Pasirinktas kitas kelias — praplėsta senoji koplyčia. Jos lauko siena prakirsta ir pristatyta nauja koplyčia į miško pusę. Su vienuolynu susijungdama, ji sudaro raidę T.
Koplyčios projektavimo darbus atliko arch. dr. Alfredas Kulpavičius. Jis, nenueidamas į kraštutinumus, apsisprendė už modernų stilių. Koplyčią suprojektavo nesimetrišką, ieškodamas įdomesnių plokštumų, siluetų, erdvės apvaldymų.
Naują pastatą jungdamas su senuoju, architektas elgėsi labai atsargiai, bijodamas sugadinti ir vieną, ir kitą. Pačiam sujungimui jis panaudojo plačius langus: pro stiklą gali įžiūrėti vienuolyno visą sieną, ir pati koplyčia atrodo, lyg būtų šalimais atsistojusi. Ties sujungimu koplyčios stogą jis nuleido iki vienuolyno antrojo aukšto grindų. Vėliau stogą iškėlė į reikiamą aukštį. Viršum plokščio stogo įtaisytas stiklinis kupolas su žibančiu kryžiumi, kuriame gali atsekti lietuviškos ornamentikos.
Galiniai stogo kampai iškelti gana aukštai, atbaigti plačiomis pastogėmis, į kurias remiasi savotiškos kolonos — atsparos. Jos suprojektuotos taip, kad sudarytų kuo įspūdingesnį siluetą ir atrodytų lyg abstrakčios skulptūros. Rytiniame kampe prie atramos prikabintas varpas, šis kampas ypač gražiai atrodo, kai per miškus patekėjusi saulė ima kopti aukštyn. Tada ant mūrų sienų pilna įvairios formos šešėlių. Koplyčia ties tuo kampu išlenkta ir nuvesta į dešinę. Judesys priderintas prie visos aplinkos, kur pilna šakotų pušų; tartum kviečia mus eiti gražiai rengtais laiptais ir apžiūrėti visą pastatą.
Sienose stengtasi išlaikyti masės jėgą. Tad langai taip sudėstyti, kad jie nekrinta į akis. Kairėje pusėje siena sulaužyta trikampiais, į kuriuos įdėti vitražai. Dešinėje pusėje dominuoja didelė siena. Ties koplyčios galu įdėtas didelis vitražinis langas, einąs nuo grindų iki lubų. Palėpės pakraščiu pravestas siauras stiklo ruožas, kuris ties vienuolyno siena pavirsta plačiu vitražu ir nusileidžia žemyn.
Įėjęs pro vienuolyno frontines duris, pirmiausia patenki į Šv. Antano koplytėlę. Už jos — senoji koplyčia, dabar paversta naujosios koplyčios prieangiu. Iš čia atsidengia naujoji koplyčia visu patrauklumu.
Užėjus tuoj patraukia kairioji siena su spalvingais skaldyto stiklo langais, kurie sudėti lyg kokie paveikslai ir taip pasukti, kad visur juos gali lengvai matyti. Ši judri vitražinė siena nuveda į presbiteriją, kur galinė sieną didingai išlenkta ir staigiai užbaigta ties dešiniuoju kampu. Šis kampas su savo dideliu vitražiniu langu apšviečia visą presbiteriją. Kad langas nesimatytų ir nedrumstų dėmesio, įvesta graži dekoratyvinė siena, kuri pridengia langą ir kurioje Įrengtas svarbiausias koplyčios altorius — švč. Sakramento altorius. Koplyčios dešinioji pusė turi ramią sieną, kuri tartum apjungia visus koplyčios ritmus. Architekto darbas atliktas kūrybingai ir kruopščiai.
Visą koplyčios vidų dekoravo dail. V. K. Jonynas, sukurdamas vitražus, sienų papuošimus, Kryžiaus kelius, altorius, suolus. Koplyčia tuo būdu gavo gana vieningą ir originalų stilių.
|
Skaityti daugiau...
|
— Anicetas Simutis rugsėjo 11 Valstybės Departamento patvirtintas Lietuvos generaliniu konsulu New Yorke (vieton vasarą mirusio V. Stašinsko).
— JAV LB penktosios tarybos pirmininku išrinktas J. Kapočius; vicepirm. kun. J. Jutkevičius ir kun. V. Dabušis, sekr. Arv. Barzdukas, informacijos reikalams A. Mažeika jr. Nauju JAV LB valdybos pirmininku išrinktas inž. Br. Nainys. Pereitoj kadencijoj tarybai pirmininkavo V. Volertas, valdybai — J. Jasaitis.
— Australijos LB krašto valdyba steigia Garbės ir atminimų fondą remti tautinės kultūros veiklai.
Suvažiavimai. — Be pereitame numery aptartų suvažiavimų, vasaros pabaigoj įvyko dar šie didesni susitelkimai:
— Vokietijoj Vasario 16 gimnazijoj VIII.19-27 vyko Europos lietuvių XIV-toji lietuviškųjų studijų savaitė. Pirmąją paskaitą apie tautos valią ir pasipriešinimą (turėdamas galvoj Lietuvą) skaitė šios savaitės moderatorius dr. K. J. Čeginskas. Pavergtosios Lietuvos padėtį svarstė simpoziumas, kuriame dalyvavo dr. P. Karvelis, J. Glemža, J. Norkaitis, kun. dr. J. Vaišnora, V. Banaitis. Neseniai miręs poetas V. Mykolaitis-Putinas paminėtas V. Natkevičiaus paskaita. Dail. A. Krivickas (jo darbų paroda buvo surengta per tą savaitę) kalbėjo apie Lietuvos jaunųjų dailininkų kūrybines pastangas. 1917 metų Rusijos spalio revoliuciją analizavo V. Banaitis. Antroj savaitės pusėj buvo įsijungta į Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos suvažiavimą, vykusį VIII.23-27 (žr. atskirai).
— ALR Katalikių Moterų Sąjungos seimas vyko Pottsville, Pa., VTII.20-23. Dalyvavo 22 kuopų 46 atstovės. Diskutuotas ir lietuvybės išlaikymo reikalas. Centro pirmininke perrinkta J. Medinienė (iš Detroito).
— Montrealyje DC.2-3 vyko Kanados lietuvių XIII-toji diena. Abi dienas programą Expo 67 atliko Montrealio Aušros Vartų parapijos choras (dėl kažkokių apgailėtinų nesusipratimų kiti chorai nedalyvavo), Z. Lapino instrumentalistų orkestras, solistas A. Keblys ir apie 250 šokėjų (iš Hamiltono, Londono, Toronto, Montrealio, Waterburio ir Čikagos). Katalikams pamaldas laikė ir pamokslą pasakė vysk. V. Brizgys, evangelikams — kun. A. Žilinskas. Montrealio universiteto muzikos fakulteto salėj sekmadienį vyko iškilmingas posėdis; kalbėjo Vliko pirm. dr. K. J. Valiūnas, Alto pirm. A. Rudis, konsulas J. žmuidzinas, Kanados LB pirm. A. Rinkūnas; koncertinę programą atliko soliste L. Šukytė, minėtasis choras ir Hamiltono "Gyvataro" šokėjai. Programų pranešėja buvo dr. I. Gražytė. Sportininkai turėjo krepšinio varžybas.
— Clevelande IX.2-3 vyko Pasaulio lietuvių gydytojų sąjungos suvažiavimas. Visuomeninius gydytojų uždavinius iškėlė atidarymo kalboj dr. H. Brazaitis, Ohio lietuvių gydytojų draugijos pirmininkas. Dr. V. Šaulys apžvelgė medicinos padėtį Lietuvoje. Dr. V. Paprockas kalbėjo apie žmogaus išvaizdą ir asmenybę. Plačiame simpoziume svarstyta aukšto kraujo spaudimo (hipertensijos) problemos. Simpoziume dalyvavo J. Meškauskas, G. Balukas, J. Valaitis, M. Eimontas ir moderatorius A. Kisielius. Vakaro koncertinę programą atliko solistas St. Baras (akompanavo D. Lapinskas) ir pianistas A. Kuprevičius. Naujon valdybon išrinkti: pirm. dr. H. Brazaitis, E. Lenkauskas, D. Degesys, J. Meškauskas ir A. Pacevičius, direktoriais — J. Balčiūnas, J. Valaitis, V. Paprockas, B. Matulionis, A. Zotovas ir O. Gustainienė. Prof. dr. V. Kanauka išrinktas garbės nariu.
— Korp. Neo-Lithuania suvažiavimas vyko IX.2-3, baigiant stovyklą. Pagrindinė A. Diržio paskaita buvo skirta bendradarbiavimo su kraštu klausimui. Naujon valdybon išrinkti A. Modestavičius, dr. L. Kriauče-liunas, Br. Kasakaitis, K. Cicėnas ir R.česaitė.
— Santaros - šviesos XIV-tasis metinis suvažiavimas vyko Taboro Farmoje IX.7-10. šis suvažiavimas, gal būt, išsiskyrė iš ankstesnių suvažiavimų tuo, kad jame dalyvavo daugiau, negu kada nors anksčiau, katalikų intelektualų, tiek programoje, tiek aplamai suvažiavime. G. Sabataitis, SJ, skaitė paskaitą apie kultūrinę integraciją, kun. F. Jucevičius — apie idealizmą ir realizmą lietuvių visuomenėje, L. Dambriūnas — apie intelektualo atsakomybę. Specialaus dėmesio šių metų suvažiavimas susilaukė dar ir dėl to, kad jame dalyvavo ir dauguma krepšininkų ir jų palydovų, kurių šią vasarą lankėsi Lietuvoje. Nors Santara-Šviesa oficialiai nesiangažavo tos labai kontraversinės išvykos atžvilgiu, tačiau daugumas jos narių su simpatija žiūrėjo į šią išvyką kaip vieną iš priemonių artimesniems ryšiams palaikyti tarp išeivijos ir okupuoto krašto. Tą paliudijo ir tai, kad tos išvykos vadovas R. Mieželis naujos Santaros - Šviesos rinkimuose gavo daugiausia balsų. Be jau minėtų paskaitų ir pranešimų, dar buvo D. Šato pranešimas "Lietuvos mokslininkai pasaulyje", vieno rašytojo konfidencialūs įspūdžiai iš Lietuvos, simpoziumas "Oficialioji ir pogrindinė lietuvybė išeivijoje" (mode-ravo dr. V. Kavolis), Valstybės Departamento specialisto Donald Lesh pranešimas apie kultūrinių mainų į-sravą į sovietinį gyvenimą, R. Mieželio įspūdžiai iš krepšininkų išvykos į Lietuvą, J. Meko filmų demonstravimas, poezijos vakaras (J. Mekas, H. Nagys ir K. Barteška), simpoziumas "Veiksniai emigracinėje kryžkelėje" (moderavo K. Drunga), dr. R. šilbajorio paskaita apie K. Bradūno poeziją. V. Trumpos paskaita "Lietuviškoji kairė istorijoje ir dabar", A. Stempužienės ir D. Lapinsko rečitalis, vaidinimas pagal A. Škėmos "Nakties tyla", L. Buivydaitės ir ž. Numgaudaitės dainų vėl-vakaris. Aplamai, suvažiavimą dominavo savotiška ekumeninė dvasi?..
(V. T.)
|
Skaityti daugiau...
|
A. LANDSBERGIO PARTIZANINĖ KOVA |
|
|
|
Partizanų paskutiniosios kovos ir žuvimo tragedija — tema nuolat mūsų literatūroje kelianti kontraversijas, turinti daugiau galimybių negu bet kokia kita įsiveržti į skaitytojo emocinį pasaulį ir sudrumsti jo nusistojusių minčių rutiną. Partizanų kovos yra mūsų tautos heroizmas dvidešimtojo amžiaus fone. Toks heroizmas, koks jis visados egzistavo žmonijos pasąmonėje — neracionalus, besąlyginis, nesuprantamas, išskyrus tuos, kurie vieni yra stovėję prieš neįmanomą ir kartu būtiną pasirinkimą pateisinti savo egzistenciją, šių dienų literatūroje heroizmas yra praradęs savo tradicinę vietą. Romanuose ir dramose sutinkamą žmogų kritikai teisingai vadina antiherojumi — žiūri tiek į praeities, tiek į dabarties herojus su įtarimu ir smalsumu atidengti, kas slepiasi už jų. Praeities herojai kalbėjo apie garbę, laisvę, ištikimybę. Stovėdami ant scenos, jie kalbėjo apie vertybes, kurios jiems buvo taip aiškios, kaip jiems buvo aiškios jų ir jų priešo pozicijos, šiandien herojaus didžiausia problema yra bent dalinai suprasti, kas jis yra, nes vertybių skalės trupa ir keičiasi. Mūsų dienų žiūrovui heroizmo sąvoka, kaip ją suprato praeities generacijos, yra svetima — nugalėtojas ir nugalėtasis dažnai dėvi tik skirtingas kaukes, už jų slepiasi vidinė realybė, pasąmonės džiunglės. Jose sunku atskirti šviesiuosius nuo tamsiųjų ir laisvuosius nuo belaisvių.
Lietuvių literatūroje nestinga tradicinių herojų pavyzdžių, ir jų bus nemažai ir ateityje. Partizano figūra lengvai leidžiasi apvelkama tradicinio herojaus rūbais. Apie partizanų kovas ir mirtį bus dar daug rašoma eilėraščių, romanų ir dramų. Tiek rašytojai, tiek skaitytojai prieis prie jų įvairiais keliais. Su nuostaba ir egzaltacija jie bus perkeliami į lietuvių didvyrių panteoną, šalia paskutiniųjų Pilėnų gynėjų; jiems bus duodamas didvyrio vardas ir tautos kankinio charakteris. Bus rašoma apie juos, bandant analizuoti jų istorinę ir politinę reikšmę, dažnai su paslėptu kaltės jausmu, nejučiomis norint save įtikinti, kad skirtumą tarp pabėgančiųjų ir liekančiųjų kovoti sudaro tik aplinkybės. Ir bus rašytojų, kurie bandys juos giliau analizuoti, ne vien tautinėj, bet universalinėj perspektyvoje, kurie bandys suprasti ne vien tai, ką jie reprezentavo, bet kas jie iš tikrųjų buvo.
Vienas iš pirmųjų bandymų analizuoti partizaną giliau negu kaip simbolį yra Algirdo Landsbergio "Penki stulpai turgaus aikštėje", drama pasirodžiusi scenoje lietuvių ir anglų kalbomis ir A. Mackaus vardo knygų leidimo fondo Čikagoj 1966 išleista (83 psl.).
Ši drama stovi įdomioj pozicijoj — norint nenorint reikia žiūrėti į ją iš dviejų pusių. Pirmoji mintis užvertus paskutinį puslapį: kažkur visi šie charakteriai yra jau sutikti ir girdėti. Pasakotojas pristato šį veikalą kaip istoriją "apie žmones, ant kurių nukrito kraštutinių reikalavimų ir visuotinių sprendimų dangus". Toje perspektyvoje rezistentus mato Malraux ir Silone, Brechtas ir Millens. Skaitytojui gerai pažįstamas centrinis veikalo herojus yra partizanų vadas Antanas, kurio ne-mesis yra ištikimumas žmogui, kuriuo jis kadaise buvo — skulptoriaus rankos niekad pilnai nesutinka su granatų realybe. Pažįstamas ir Jonas su pavydu baltoms rankoms ir armonikos meile, kuriam sunku išmokti herojaus rolę ir kuris lieka visados visų rezistencijų kamienas. Pažįstamas ir trečiasis prototipas Leonas — jaunatviško idealizmo auka, vado šešėlyje kovojąs su baime.
Jų priešas tardytojas irgi ateina iš ilgos eilės intelektualų, išdavusių save naujo pasaulio vardan ir nemokančių suprasti besikeičiančių režimo formulių. Tai auka iš rytų atslenkančio ledyno, Neandertalio žmogaus, be praeities ir be veido. Viena iš daugelio Koestlerio Rubašovo variacijų. Landsbergio moterys — Albina, mokėjusi laukti, bet nemokėjusi suderinti praeities tikrovės su paskutiniąja ir absoliučia tikrove — mirtimi, ir Genė, idealizuotos meilės miško fone atstovė, — yra artimos paralelės moterims, raminančioms Hemingway herojus.
|
Skaityti daugiau...
|
CASALS VALAIČIO NUOTRAUKOSE |
|
|
|
Pablo Casals Vyto Valaičio nuotraukoje
CASALS, Vyto Valaičio nuotraukų knyga apie Pablo Casals. Išlel do Photographic Books leidykla 1966. Kaina 3.50 dol.
Tai pomirtinė Vyto Valaičio nuotraukų knyga apie garsųjį violončelistą Pablo Casals. Vanda Valaitienė įrašė šią dedikaciją: "Vyto troškimas buvo dedikuoti šią knygą Casals, kurį jis labai gerbė. Jo gyvenimo siūlas nutrūko prieš užbaigiant šį darbą, bet dabar tas jo troškimas yra įgyvendintas". Knygos pradžioje trumpai pažymėta, kad V. Valaitis buvo lietuvis, į Ameriką atvyko po II pasaulinio karo, 1959 gavo fotografijos bakalauro laipsnį Ohio universitete, ketverius metus dirbo Newsweek žurnalo redakcijoje foto reporteriu, vėliau vertėsi laisvai, kol žuvo motociklo nelaimėj 1965 spalio mėn. Casals knygoje atspausta 81 įvairaus dydžio fotografija, kurias padėjo atrinkti Arnold Steinhardt, Michael Tree, John Dalley ir David Soyer, visi muzikai, Guarneri styginio kvarteto nariai. Paskutinį atrankos ir redakcijos žodį tarė leidyklos paskirti redaktoriai. Įžangą, Casals biografiją ir trumpą palydimą žodį prie fotografijų parašė Theodore Strongin. Knyga suskirstyta į dvi dalis: Puerto Rico ir Marlboro etc. Casals nuo 1956 gyvena Puerto Rico valstybėje, kas vasarą vyksta į Marlboro (Vermont) mokyklą dėstyti muzikos ir pravesti koncertus. Valaitis užfiksavo Pablo Casals gyvenimą šiose vietovėse. Kiek žinoma, Valaitis nelaikė šio savo darbo baigtu. Gal jis savo knygą apie Pablo Casals įsivaizdavo kiek kitaip, gal didesnės apimties, paliečiančią ir kitus šio garsiojo violončelisto gyvenimo epizodus. Bet ir jau turima medžiaga esmingai atskleidžia Casals pasaulį, atskleisdama universalias šio asmens nuotaikas, nors ir apsiribodama tik keliais jo gyvenimo tarpsniais.
|
Skaityti daugiau...
|
DAUGIASPALVĖ RAILOS "LAUMIŲ JUOSTA“ |
|
|
|
Literatūrinės kritikos baras mūsų išeivinėj raštijoj yra bene labiausiai apleistas, ypač derliaus našumą matuojant atskirai išleistomis knygomis. Pernai (1966) Nidos Knygų Klubo išleistoji žurnalisto Bronio Railos "Laumių juosta" (Akimirksnių kronikos I, psl. 348; viršelis dail. K. Jezersko) yra bene pirmoji kregždė tuščiame horizonte.
Tiesa, pats autorius kritiko ambicijų ne vienu atveju kratosi. Jis save vadina "kronikininku", bandančiu "atkakliai čiupti už sparno mūsų srauniai skrendantį gyvenimą ir mėginti jeigu ne išsamiai aprašyti, tai bent prabėgomis užrašyti kai kurias jo iškarpas, nuotykius, žmones ir galvojimus" (6 psl.). šitas mūsų gyvenimo iškarpas Raila fiksuoja jau ilgą laiką, daugiausia "Dirvoje". Jos ir davė pagrindą ne tik "Laumių juostai", bet ir anksčiau išleistoms Railos knygoms.
Pirmuose dviejuose rinkiniuose (Tamsiausia prieš aušrą, 1960; Iš paskendusio pasaulio, 1962) spausdintos kronikos buvo publicistinio pobūdžio, daugiausia politinėmis ar visuomeninėmis temomis. "Laumių juostai" Raila atrinko tuos gabalus, kurie lietė "lietuvių literatūrą, kultūros ir dvasios problemas bei kai kuriuos spalvingesnius literatus, ypač mano mokytojus ir artimesnius draugus" (9 psl.). "Laumių juostos" kronikos nuo grynosios kritikos labiausiai skiriasi tuo, kad pačių kūrinių vertinimas dažnai nukeliamas į kažkelintąjį straipsnio planą, itin daug vietos skiriant paruošimui, perspektyvai ar fonui. Neveltui pats autorius prisipažįsta, kad "arčiausia širdies" jam visada buvęs ir tebesąs "platesnis lietuvių kultūrinio ir literatūrinio gyvenimo pavaizdavimas rašytojų ir kitų gyvų žmonių fone" (9 psl.).
"Laumių juosta" yra padalyta į keturias dalis, savo ruožtu besiša-kojančias į skyrius, skyrelius ar poskyrius. "Dirvos" skaitytojas tokiame sukirpime galės atpažinti Railai tipišką kronikų ir jų ciklų sukirpimą, itin patogų viename laikraščio numeryje duoti tema-tiškai išbaigtą straipsnį. Knygos branduolį, sakytum, dėstymą, sudaro dvi dalys: "Apie mokytojus ir draugus" ir "šventadienių pakeliais". Pirmosios dalies pagrindinių veikėjų sąstate yra: J. Lindė-Dobilas, I. Šeinius, S. Leskai-tis-Ivošiškis, G. Velička ir M. Biržiška, gi antrosios — J. Švaistas, V. Alantas, B. Brazdžionis, A. Gustaitis ir M. Katiliškis, šalutinių veikėjų "Vardų rodyklė" užima bent šešis knygos puslapius.
Kalbėdamas "Apie mokytojus ir draugus", Raila jaučiasi daugiau įžvalgaus biografo negu jų kūrybos vertintojo rolėje. Būdingomis detalėmis ryškindamas aprašomųjų asmenybių dvasinių portretų bruožus, jų fone autorius daugiau paliečia gyvenamąjį laikotarpį, aplinkybes, jų kūrybinius darbus vien prabėgomis ar net dalinai teišvardindamas. Railai čia labiau rūpi iškelti aprašomųjų poveikį } aplinką, negu kritišku, neišvengiamai subjektyviu žvilgsniu apmesti jų kūrybą. "Poleminis tonas", šitokiu atveju, žinoma, mažiausiai tinka. Ir tai ne vien dėl to, kad aprašomieji yra buvę autoriaus mokytojai, bet ir dėl to, kad jie, paties autoriaus žodžiais, jau Išėję "į mėlynuosius Praamžiaus kalnus", šioje dalyje daugiausia v n tos skiriama prof. M. Biržb k kurio paskutinį amžiaus dešimtmetį "Angelų mieste" Raila piešia itin šiltais brūkšniais.
|
Skaityti daugiau...
|
PAULIUS AUGIUS. Spaudai paruošė A. Kurauskas ir V. Saulius. Išleido Danute Augienė Čikagoj 1966. Tiražas 1000 egzempliorių. Didelio formato (11 x 14), 80 puslapių skirta tekstui (lietuvių ir anglų kalbomis T. Valiaus str. apie P. Augių kaip žmogų ir dailininką, A. Ku-rausko str. apie P. Augiaus raižinius, be to, A. Ružancovo sudaryta P. Augiaus bibliografija) ir 283 puslapiai — P. Augiaus raižinių. Kaina $17.50 (gaunama šiuo adresu: D. Augienė, 6508 So. Talman Ave., Chicago, 111. 60629).
Benediktas Rutkūnas: MĖLYNA DIENA. Eilėraščiai. Putnam, Con., 1967. Aplankas B. A. Rutkausko, O. P. 96 psl., kaina $1.90.
Vladas Šlaitas: 34 EILĖRAŠČIAI. Išleido J. Kapočius Bostone 1967. Viršelis P. Jurkaus. 48 psl., kaina 1.50 dol.
Jonas Mekas: PAVIENIAI ŽODŽIAI. Eilėraščiai. Išleido A. Mackaus vardo knygų leidimo fondas Čikagoje 1967. Aplanko nuotrauka A. Grigaičio. 96 psl., kaina 4 dol.
Anatolijus Kairys: CURRICULUM VITAE. Vienaveiksmė tragedija komiškai. Atspaudas iš "Trečiosios pradalgės" (1966). 58 psl.
Zenonas Ivinskis: DIE ENTWICKLUNG DER REFORMATION IN LITAUEN BIS ZUM ERSCHEINEN DER JESUITEN (1569). Berlin 1967. Atspaudas iš žurnalo "Forschungen zur osteuropäischen Geschichte" XII tomo. 45 psl. ši studija yra praplėsta vieša paskaita, kuria autorius pradėjo dėstymą Bonnos universitete 1964.11.22.
|
Skaityti daugiau...
|
"AIDŲ" GARBĖS PRENUMERATORIAI |
|
|
|
J. Vidžiūnas, N. Hollywood, Calif.; Ged. Vasiliauskas, Santa Monica, Calif.; V. Daugėlienė, Washington, D.C; kun. P. Dilys, B. Valadka, M.D., Chicago, III.; A. P. Liaugaudas, Downers Grove, III.; dr. J. Gimbutas, Boston, Mass.; S. Dimienė, M.D., Middle Village, N.Y.; kun. Jonas Pakalniškis, Maspeth, N.Y.; kun. V. Puina, Schenectady, N.Y.; Vyt. Kamantas, Willowick, Ohio; Marija Kezinaitytė, Hamilton, Ont.; K. Barteška, Montreal, Que.; dr. J. Sungaila, Toronto, Ont., Canada.
|
Ig. Bandžiulis, Los Angeles, Calif.; J. Butkus, Bridgeport, Conn.; G. Dambrienė, dr. J. Reinys, Chicago, III.; Martynas Gelžinis, Farmingdale, N.Y.; Juozas Jurkus, Rochester, N.Y.; kun. Ant. Kardas, New York, N.Y.; kun. Jonas Ruokis, Canajoharie, N.Y.; VI. Braziulis, Cleveland, Ohio; B. Sakalas, Toronto, Ont., Canada.
"AIDŲ" administracija
visiems žurnalo rėmėjams nuoširdžiai dėkoja.
|
|
|
|
|
|