| |
|
|
1967 m. 10 gruodis
|
INTELEKTUALO ATSAKOMYBĖ TAUTOJE |
 |
 |
 |
1. Intelektualo vaidmuo aplamai
Norint iškelti erdvėlaivį į orbitą aplink žemę, pirmiausia reikalingi mokslininkai, kurie suplanuotų erdvėlaivį bei jo paleidimo būdą, o paskui ir technikai, kurie pagamintų erdvėlaivį, ir drąsuoliai, kurie drįstų juo pasikelti į erdves. Taip ir visur gyvenime reikalingi planuotojai ir jų planų vykdytojai. Be vienų ir be kitų nebūtų pažangos. Tačiau pirmumas atitenka planuotojams, nes pirma turi būti sukurtas planas, kad būtų kas vykdyti.
Kaip moksle, taip ir visuomeniniame gyvenime planus kuria pajėgiausi, kūrybingiausi žmonijos protai. Senovėje jie buvo vadinami išminčiais, pranašais, Lietuvoje vaidilomis, o dabar juos paprastai vadina intelektualais. Websterio žodynas nurodo šias pagrindines intelektualo reikšmes: tai žmogus, kuris vadovaujasi daugiau protu, negu jausmais, ir, antra, kuris dalyvauja veikloje, reikalaujančioje kūrybingo proto naudojimo. Panašiai intelektualą apibūdina ir LE, jį vadindama žmogumi, pasižyminčiu "kritine sąmone ir kūrybiniu entuziazmu" (J. Girnius). Kitose kalbose nedaroma skirtumo tarp intelektualo ir inteligento, bet mūsų praktikoje tai įprasta daryti. Anot LE; "intelektualas yra inteligentas, pasižymįs kūrybine iniciatyva".
Inteligentas yra šviesus, pažangus, doras žmogus, bet nebūtinai kūrybingas. Jis tik stengiasi įsisavinti visa, kas jau kitų sukurta. Sakoma, kad inteligentas yra daugiau moralinė asmenybė. Dėl to kartais kalbama apie inteligentišką kaimietį ir apie mokytą pusinteligentį ar mokytą barbarą. Vadinas, mokytumas (kurios nors specialybės diplomo turėjimas) dar neduoda teisės vadintis nei inteligentu, nei intelektualu, nes ne kiekvienas diplomuotas žmogus yra kilnus ir kūrybingas. Turint galvoj šias definicijas, galima sakyti, kad intelektualai yra intelektualinis bei moralinis elitas. Ta prasme intelektualo žodis šiame rašiny ir vartojamas.
Verta dar pažymėti, kad intelektualumas nėra būtinai susijęs su kuria viena profesija, nes kūrybingų žmonių gali būti įvairiose profesijose. Dėl to ir intelektualas gali būti ne tik filosofas, bet ir teologas, rašytojas, istorikas, sociologas, gamtininkas, politikas ir kitų profesijų žmogus, nes visi jie gali būti kūrybingi žmonės. Profesija tėra išmokta specialybė, o intelektualumas yra pajėgumas kurti. Tik kūrybingi žmonės kuria ir tokias socialines, ekonomines bei politines sistemas bei teorijas, kaip demokratija, liberalizmas, socializmas, komunizmas ir kt. O ir dabar prasidėjęs krikščioniškų Bažnyčių ekumeninis sąjūdis, ypač nuo II Vatikano susirinkimo, yra ne kieno kito, o intelektualų darbas.
Intelektualų vaidmuo reikšmingas ir ne tiktai apskritai, bet ir paskirų tautų gyvenime. Peržvelgę lietuvių tautos atgimimo laikotarpį, matome, kad lietuvių tautai faktiškai vadovavo ne kas kitas, kaip mūsų intelektualai, intelektualinis bei moralinis elitas. Juk Daukantai ir Valančiai, Basanavičiai ir Kudirkos, Maironiai, Jakštai ir Vaižgantai buvo tie atgimstančios lietuvių tautos "founding fathers," kurie savo žodžiais sėjo sėklą, vėliau išaugusią nepriklausomos valstybės medžiu. Tie žmonės net ir nepriklausomybės laikais nebuvo su kuria nors viena partija glaudžiau susiję gal būt dėl to, kad norėjo būti ne partijos, t. y. dalies, o visos tautos balsas. Ir jų balsas buvo girdimas. XIX a. pabaigoje Kudirka buvo neabejotinas šviesuomenės vadas, o XX a. pradžioje iki nepriklausomybės laikų katalikiškai lietuvių visuomenės daliai faktiškas autoritetas buvo ne koks vyskupas, o intelektualas kunigas Dambrauskas-Jakštas. O ir nepriklausomybės laikotarpiu katalikiška visuomenė žiūrėjo ne ką pasakys politikai praktikai — Bistras, Tumėnas ar Karvelis, o ką kaip vertins prof. Stasys Šalkauskis. Kai politinis bei visuomeninis gyvenimas sustingo autoritetinio režimo rėmuose, išeities pradėjo ieškoti ne kokie politiniai veikėjai, partijų vadai, o jauni intelektualai, paskelbę žinomą "Romuviečių deklaraciją". Panaši padėtis buvo ir kitose grupėse.
|
|
Skaityti daugiau...
|
FERNANDO PESSOA
KAD BŪTUM DIDIS
Kad būtum didis, būk pilnutinis: niekas
tavojo aš neperdeda ir neišskiria.
Būk visas kiekvienam daikte. Visa, ką turi,
sudėk kad ir į mažiausią veiksmą.
Taip kiekvienam ežere visas mėnulis
atsišviečia, nes aukštai gyvena.
NUOVARGIS
Manyje visų labiausiai vyrauja nuovargis —
ne dėl to ar ano,
netgi ne dėl visko ar dėl nieko:
vienas pats nuovargis, jis pats,
nuovargis.
Nenaudingų įspūdžių subtilumas,
smarkios aistros dėl nieko,
stipri meilė kuriai hipotezei,
visi tie dalykai —
tie ir visa, ko amžinai juose nėra;
visa tai sudaro nuovargį,
šį nuovargį,
nuovargį.
Be abejo, yra kas myli begalybę,
be abejo, yra kas geidžia negalimo,
be abejo, yra kas nieko nenori —
trys idealistų tipai, o aš nė vienas jų:
nes aš begaliniai myliu ribotą,
nes aš negalimai geidžiu galimo,
nes noriu visko ar trupučio daugiau, jei galima,
ir netgi jei negalima.
Ir viso to išvada?
Jiems gyvenimas išgyventas ar išsapnuotas,
jiems sapnas išsapnuotas ar išgyventas,
jiems vidurys tarp visko ir nieko,
gi man visa, kas didinga, gilu,
ir, ak! su kokia bergždžia baime, nuovargis,
aukščiausias nuovargis,
. . . ausias, austas, ausias
nuovargis . . .
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
VARGONŲ DIRBĖJAI IR VARGONAI LIETUVOJE XVIII-XIX A. |
|
|
|
Vargonų statybos istoriją apima dvi disciplinos: muzikos instrumentų istorija ir meno istorija, nes vargonai nuo gotikos iki baroko buvo puošiami architektūriniais ornamentais ir skulptūromis, komponuojami kaip dekoratyvinis fasadas, ypač dideliuose baroko epochos vargonuose (vad. vargonų "prospektas").
Pernai Lenkijoje pasirodęs stambokas Jerzy Golos veikalas, kuriame aprašoma vargonų statybos istorija Lenkijos valdytose ir šiandien valdomose žemėse nuo XII iki XIX a. pabaigos, mini kai kuriuos Lietuvos D. K.-tijos teritorijoje veikusius vargonų statybos meistrus bei jų veikalus.1 Nurodomas vienas vargonų dirbėjas kilęs iš Lietuvos, bet pasireiškęs Lenkijoje: Antanas iš Vilniaus (Antoni z Wilna), tėvų bernardinų architektas, kuris apie 1700 kartu su broliu Klemensu Lopacinskiu pastatė vargonus Vartoje, D. Lenkijoje.2
Lietuvoje, pagal išlikusius duomenis, pasireiškę vargonų dirbėjai buvo atvykę iš užsienio. Mūsų krašte žinomiausias vargonų meistras, pagal naujo veikalo autorių, buvo Domininkas Adomas Casperini, kuris XVIII a. pradžioje pastatė Jėzuitų bažnyčioje Polocke didelius vargonus; jie turėjo 3 manualus, pedalų sistemą ir 60 balsų. Po Lenkijos - Lietuvos pasidalijimų šis instrumentas buvo iš Polocko perkeltas j Vilniaus Šv. Jono bažnyčią, kur išliko iki mūsų dienų.3
Čia reikia pažymėti, kad naujasis lenkų vargonų istorijos veikalas, kalbėdamas apie vargonų dirbėjus Casperini, tiksliau Casparini — nepanaudojo sekančių šaltinių:
   Kairėje: D. A. Casparini. Vargonai šv. Jono bažnyčioje Vilniuje (nuotr. iš J. G. Herderlnstitut Marburg a.d. Lahn fondų). Viršuje: D. A. Casparinio signatūra Domininkonų bažnyčios Vilniuje vargonų ornamentuose (nuotrauka iš J. Hoppen referato 1935). Apačioje: D. A. Casparini. Vargonai Domininkonų bažnyčioje Vilniuje (nuotrauka iš minėto Herderio instituto fondų).
1) 1935 lapkričio 21 Vilniaus Meno istorijos sekcijos posėdyje J. Hoppen skaitė paskaitą apie D. Casparinio drožybinę dekoraciją Domininkonų bažnyčioje Vilniuj, visų pirmiausia atkreipdamas dėmesį į jos nepaprastai meniškus vargonus, išpuoštus rokokinio stiliaus ornamentais ir alegorinėmis figūromis, kurių įdomiausia yra centrinė statula, vaizduojanti Dovydą skambinantį arfa.4 Šiuos ornamentus Domininkonų bažnyčios vargonuose betyrinėdamas, J. Hoppen surado nepaprastai įdomų dalyką, būtent išdrožinėtą šio turinio įrašą: Anno 1776/D 20 Martii fecit Do Ada Casparini, kuris paliudija vargonų meistro vardus ir pavardę bei vargonų užbaigimo datą. J. Hoppen spėjo, kad šis Casparini buvo drožinėtojas - skulptorius sukūręs taip pat Domininkonų bažnyčioje esančias klausyklas ir altorius, išdrožinėtus iš medžio.
2) 1938 birželio 17 tos pačios sekcijos posėdyje Vilniuje prof. M. Morelotoski atskira paskaita atkreipė dėmesį, kad puošnūs vėlyvojo baroko ir rokoko vargonai užtinkami ir kitose buv. Lietuvos D. K-tijos vietovių bažnyčiose.5 Pasiremdamas Rytų Prūsijos meno istorikais Boettgeriu ir Ulbrechtu, tame pačiame pranešime Morelovskis nurodė, kad šitokio pobūdžio vargonai žinomi taip pat Rytų Prūsijoje, kurių bažnyčioms eilę vargonų sukūręs meistras Adam Gottlob Casparini.''' Panašūs į Vilniaus Domininkonų bažnyčios vargonus buvę Įsruties bažnyčios (M. Lietuvoje) vargonai, kurių drožybinę dekoraciją (dokumentų liudijimu) sukūrė skulptorius Gendowski (Gedofski) 1764. Tuo remdamasis, Morelovskis sukūrė toli einančias hipotezes: Casparini buvęs vien tik muzikos instrumentų dirbėjas, o drožinius atlikęs jo bendradarbis Gendovskis, pagal pavardę negermanizuotas lenkas; jis iš pradžių reiškęsis Vilniuje puošdamas vargonus, o vėliau nuvykęs į Rytprūsius. Pagaliau Vilniaus vargonai sudarą dekoraciniu atžvilgiu vieningą grupę, kurioje pasireiškė prancūzų - flamų vėlyvosios gotikos poveikyje susikūrusi grakštaus vertikalizmo tradicija.7
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
PUTINAS OKUPACINĖJ GŪDUMOJ |
|
|
|
Okupantai keičiasi
Per tuos vienerius metus suspėjome pažinti savo žiaurųjį okupantą — sovietinį rusą. Jau nekalbant apie tas moralines ir fizines nuoskaudas, kurios prasidėjo nuo pat pirmos pavergimo dienos, netikėtu baisumu iškilo 1941 birželio dienos — gaudymu nekaltų žmonių ir jų gyvulišku būdu gabenimas žiauriam likimui. Likimui, kokio negalėjo nuspėti net ir didžiausias pesimistas.
Dėl to, prasidėjus vokiečių - sovietų karui, visi, kurie tada dar tebestovėjome ant savo gimtinės žemės, be galo nudžiugome, kad tos rusų sukurtos tragedijos pirmas veiksmas jau baigtas, kad jie dideliu greičiu skuba palikti Lietuvą, — grįžta į ten, iš kur atėję. Kas išreikš tą šiuo momentu pajustą laimę lietuvio širdyje! Nejaugi vėl tikra laisvė!?
Deja, vokiškoji okupacija — antrasis mūsų tautai tragedijos veiksmas. Vokiečiai mums atneštąjį džiaugsmo spindulėlį greitai patys užtemdė beatodairišku žydų žudymu. Nenorėjau tikėti savo akimis, kai gal trečią dieną po vokiečių įžygiavimo teko nueiti į fortą prie V. D. universiteto klinikų ir pamatyti forto pakriaušes nuklotas įvairiai suvirtusiais, dar neužkastais žydų lavonais. Nors žydai ir nebuvo mėgiamas elementas mūsų krašte, tačiau kur gi teisė, įstatymai, kaltės įrodymai, teismo sprendimai? Ne. Per vieną naktį negalėjo būti išnagrinėta tiek kaltinamųjų bylų! . . . Ne, ne! Vieną iš Lietuvos pasitraukusį žudiką pakeitė kitas.
Kai jau bent kiek stabilizavosi naujoji situacija, Putinas atvažiavo į Kauną pasižiūrėti, kaip praleidau pirmąsias prasidėjusio karo su rusais dienas, ar mūsų namelis dar tebestovi. . . Ne, — trumpalaikio karo viesulo, praūžusio per Lietuvą, mūsų buveinė liko beveik nepaliesta. Tik iš vakarų pusės sienoj, antrojo aukšto balkone, keliose vietose kulkų nuardytas tinkas, išmuštos duobutės. Aiškinu Putinui, kad man ponia Z. pasakojo, kaip ji, manydama, jog rusai iš Kauno jau galutinai pasitraukė, norėjusi balkone iškabinti trispalvę. Ją bekeliant, matomai už mūsų sodelio krūmuose pasislėpę rusų kareiviai pradėjo šaudyti į ją. Ji, kulkų nekliudyta, skubiai įbėgusi į vidų. Putinas, žiūrinėdamas praardytą tinką, pora kartų nuogąstingai pakartojo: kas būtų buvę, jei ponią Z. būtų kulka kliudžiusi. . . Tie maži vaikeliai. . . Būtų likę be motinos . . .
Besidalinant įspūdžiais iš prasidėjusio karo įvykių, o kartu ir svarstant, ką gero mums neša vokiečiai, ne kartą grįžome prie žydų likimo — jų šaudymų ir kankinimų. Brolis laikė šį vokiečių antisemitizmą nieku nepateisinamą. Apie tai kalbėdamas, jis jaudinosi ir piktinosi naujuoju okupantu: tai šitokie jie "kultūrtregeriai"! Lietuvos laisvės žiburėlis, atrodo, žibės neilgai. Vokiečiai mūsų Laikinosios vyriausybės pripažinti nenori, jai nepalankūs. Vos tik įkėlęs koją rudasis okupantas pasijuto čia drąsiu šeimininku.
"Paskui atėjo sutemos"
Pirmieji - antrieji vokiečių okupacijos metai, kol vokiečiams gerai sekėsi kariauti rytiniame fronte, mums praslinko, palyginti, gana laimingai. Putinas ramiai profesoriavo Vilniaus universitete, brolienė mokytojavo kažkurioj Vilniaus gimnazijoj, aš šeimininkavau brolio name Kaune ir dirbau kaip vertėj a-sekretorė Kauno universiteto klinikose. Tačiau nuotaikos pradėjo labai staigiai keistis po vokiečių armijos tragiško sugniuždinimo Stalingrado mūšyje. Stalingrado pralaimėjimas buvo tuojau skaudžiai pajustas vokiečių užimtuose kraštuose: uždaryti abu Lietuvos universitetai, pareikalauta sudaryti lietuvių SS batalionus, prasidėjo priverstinis gabenimas į Vokietiją ginklų fabrikų darbams, areštai. Mūsų inteligentinius sluoksnius sukrėtė žinia apie prof. Balio Sruogos išvežimą į vokiečių koncentracijos stovyklą. Tuo pat laiku buvo išvežtas į koncentracijos stovyklą ir mano brolienės sesers Eugenijos Stanevičienės vyro brolis Vytautas, buv. nepriklausomos Lietuvos kariuomenės leitenantas.
Šių negandų metu vieną ankstyvo pavasario dieną atvyko Putinas į Kauną. Jis buvo pakviestas skaityti savo kūrybą Blaivininkų draugijos suruoštame koncerte. Koncertas įvyko gražiojoje Trijų Milžinų salėje. Bet išskyrus Putiną, beveik nieko geresnio nebuvo: pora piano dalykėlių, kelios keturių jaunuolių padainuotos kupletiškos dainelės. Grįžę iš koncerto, ilgai kalbėjomės apie karo eigą, apie areštus, apie baisų suimtųjų B. Sruogos ir kitų likimą. Besikalbant apie prof. B. Sruogos areštą, aš negalėjau atsistebėti, už ką galėjo įkliūti toks tylus, ramus, rodos, visa aplinka mažai besidomįs žmogus. Brolio manymu, jis galėjo ką nors neatsargaus, vokiečiams nepatinkančio prasitarti. Po Stalingrado pralaimėjimo, vokiečių "kelias atgal" jau buvo prasidėjęs. Tačiau vokietis sudrebėdavo iš pykčio, jeigu kas išdrįsdavo šią teisybę pasakyti jam į akis.
Putinas, grįždamas į Vilnių, paliko man pasaugoti (kokiu nenumatytu atveju) vieną mašinėle parašytą egzempliorių savo eilėraščių rinkinio "Rūsčios dienos". Šiame rinkinyje radau ir antikomunistinių, ir antinacinių eilėraščių. Taip vieni, taip kiti man atrodė labai pavojingi šiuo neramiu laikotarpiu. Už antinaciškus autorius gali įkliūti tučtuojau, o antirusiški — gal netolimos ateities pavojus. Vokiečių frontas rytuose jau visiškai garsiai braškėjo. Guvesnieji mūsų strategai vokiečiams pranašavo liūdną pabaigą. Jeigu vokiečiai trauksis iš Lietuvos, paskui juos vėl įgrius komunistai. Iš antikomunistinių, prisimenu, "Rūsčiose dienose" buvo "Tremtiniai", "Birželio 15", "Saulėtekis". Visiškai naujas, taip savo stilium, taip forma, man atrodė eilėraštis "Marche Macabre". Nors šiame eilėrašty vaizduojamo siaubingojo maršo galantiškasis "darnių garsų išmokslintas magistras" -kapelmistras turėtų būti vokietis, bet pats eilėraštis visa savo apimtimi apibūdina bendrąją Lietuvos okupacinę padėtį — didžiąją nykumą.
1959 Vilniuje išleistame V. Mykolaičio Putino Raštų pirmame tome, kuriame turėtų būti, neva, visa iki tų metų Putino poezija, o iš tikrųjų sudėta tik Raštų Leidimo komisijos "aprobuoti" eilėraščiai, skyriuje "Išvakarės ir sutemos" atpažinau dalį eilėraščių iš anų "Rūsčių dienų". Sprendžiant iš skyriaus pavadinimo "Išvakarės ir sutemos", reikėtų prileisti, kad Putinas tokiu pavadinimu turėjo būti kada nors išleidęs atskirą eilėraščių rinkinį, nes tokiu pat šriftu, kaip "Išvakarės ir sutemos", Raštų pirmajame tome kiti skyriai pavadinti Putino poezijos išleistų knygų vardais. Taip pradedant "Rasoti daigai" (nors tokiu pavadinimu atskiro rinkinio nebuvo išleista, bet Putinas viename laiške paaiškino, kad tai eilėraščiai, surinkti iš ano tolimojo meto spaudos, kad kai kuriuos jis "buvo primiršęs"), toliau — "Raudonieji žiedai", "Tarp dviejų aušrų", "Keliai ir Kryžkeliai" ir kiti.
Perskaičius "Rūsčių dienų" rinkinį, supratau, kodėl ir tokį pavadinimą brolis pasirinko Iš visų eilėraščių dvelkė baisi, okupantų į Lietuvą atnešta nykuma. Eilėraštis "Marche Macabre" galėtų būti leitmotyvu visam rinkiniui: išdidi mirtis žengia per Lietuvos žemę . . .
|
|
Skaityti daugiau...
|
 Publijus Vergilijus Maronas: ENĖJIDĖ. Vertė ir pagal originalą heksametrais lietuviškai atkūrė, parašė įvadą ir sudarė žodynėlį dr. Antanas Rukša. Lietuvių Enciklopedijos Leidykla Bostone. Leidėjas Juozas Kapočius. 1965, XXXVI+300 psl.
Romėnų dailiosios literatūros šedevrų vertimai į lietuvių kalbą yra negausūs. Viena Plauto komedija, keletas Vergilijaus, Horatijaus, Propertijaus ir Ovidijaus poezijos fragmentų, šv. Augustino Išpažinimai berods ir bus visas turtas, jei jau nepriskaitysime kito žanro ar menkesnės vertės kūrinių, kaip Gajaus Julijaus Kaisario Komentarų, Nepoto Gyvenimų ar Faidro Pasakėčių. Todėl visos Vergilijaus Ainėjidos pasirodymas lietuviškos knygos rinkoje yra maloni staigmena, už kurią antikinės poezijos ir šiaipjau dailiosios literatūros mėgėjai turi būti dėkingi ir vertėjui dr. A. Rukšai, ir leidėjui J. Kapočiui.
Knyga, be trumpos pratarmės, turi tris dalis: įvadą, vertimą ir vardų bei daiktų žodynėlį. Įvade vertėjas pateikia trumpą Vergilijaus gyvenimo ir kūrybos apybraižą, nurodo jo poezijos įtaką vėlesniems laikams, skiria vieną puslapį Vergilijui Lietuvoje, išaiškina lotyniškojo ir lietuviškojo heksametro teorinius pagrindus, nustato savo vertimo svarbiąsias gaires ir dėsnius, kuriais vadovaudamasis lietuvino antikinius vardus.
Paskutiniu klausimu vertėjas pasisako už dėsnį: kas graikiška — graikiškai, kas lotyniška — lotyniškai (Graeca Graece, Latina Latine). Bet, mano nuomone, turėjo tą dėsnį radikaliau pritaikyti vardų kamienuose. Nežinau, dėl kokių priežasčių prof. A. Rukša yra nutolęs savo vertime nuo klasikinio lotynų kalbos tarimo, jo paties praktikuoto, jei mano atmintis neklysta, Vytauto D. ir Vilniaus universitetuose. Vergilijaus laikais ae ir oe buvo dvibalsiai, c visuomet tariama kaip k, t kaip t ir s — taip kaip mūsų s. Su šiomis taisyklėmis sutinka visi modernieji autoriai, rašę apie lotynų kalbos fonetiką, kaip Kieckers, Leumann, Maniet, Marouzeau, Meillet, Niedermann, Sommer ir Stolz. Jau pačiame veikalo titule pasirodo lytis, kuri nėra nei graikiška, nei lotyniška. Grai-dų "Aineias" ir sulotynintos formos "Aeneas" tiksliausias sulietuvinimas yra Ainėjas (dvibalsis ai, taip dažnas mūsų kalboje, atitinka graikų dvibalsį ir tiksliau perduoda klasikinį lotynų ae negu mūsų e), ir poema apie tą didvyrį vadintis Ainėjida. Galūnė -ė man atrodo mažiau skambi. Enėjidė turi tikrai perdaug ė. Be to, mūsuose yra jau įsipilietinusi Ilijada.
Taip pat siūlytinos kituose tikriniuose varduose formos, stovinčios arčiau originalo, atseit, vietoj An-chizo Anchisas, vietoj Arcecijaus Arketijus, vietoj Cediko Kaidikas, vietoj Cezario Kaisaris ir t.t. Nedaug svorio turi priekaištai, kad yra jau įsisenėjusių formų, kurias vertėjas vadina "liaudinėmis, populiariomis lytimis". Daugumas tų vardų liaudžiai yra visai negirdėtų, o ir dažniau vartojami yra keitęsi. Pavyzdžiui, seniau vartotas Ciesorius pakeistas į Cezarį, Horacijušas (D. Poškos poezijoj) į Horacijų ir t.t. Tai nebūtų sunku liaudies žmonėms išmokti lytis dar artimesnes originaliosioms, kaip Horatijus ar Kaisaris. Iš pastarojo yra išsivystęs vokiečių "Kaiser", kurio sulietuvinta forma "Kaizeris" yra gausiai pažįstama taip Mažosios, kaip ir Didžiosios Lietuvos gyventojams. Be to, lotyniškasis "Caesar", pagal mano liuveniškį mokytoją prof. A. Carnoy (tiesa, senatvėje pasinešusi į perdaug drąsias etimologijas), yra sietinas su mūsų žodžiu "skaistus", kuriame taip pat turime dvibalsį ai.
Abejoju, ar buvo reikalo "Įtaką" ir "Kretą" perversti į jonėnų - atėniečių tarmių lytis "Itakę" ir "Krėtę". Juk kitose graikų tarmėse ir lotynų kalboje pažįstamos formos su galūne -a. Graikų ypsilon, tariamas kaip prancūzų u ar vokiečių ū, galėjo būti trumpas ar ilgas. Varde "Capys" jis yra trumpas, todėl lietuviškai rašytinas "Kapis" (kaip daro Ilijadoje, 20, 239, Ralį pavadavę vertėjai), o ne "Kapys", kaip rašo Rukša (6, 768). "Jupiterio" vardas dažnai sudaro metrinių sunkumų. Kadangi pačioje lotynų kalboje tik vardininke ir šauksmininke vartojama sudurtinė lytis "Iuppiter", o kituose linksniuose šaknis Iov-, tai ir lietuvių kalboje šalia Jupiterio siūlytinas "Jovis" (plg. anglų ar ispanų "Jove"), bet ne su-graikinta lytis "Dzeusas", retkarčiais sutinkama šiame Ainėjidos vertime. Galima būtų padaryti priekaištų ir tikrinių vardų kirčiavimui. Nežinau, dėl ko mūsų kalbininkai taisydami "Veneros" ar "Kereros" slavišką (?) kirtį vardininke (ant priešpaskutinio skiemens), nepasiūlė "Venerą" ir panašius tikrinius vardus kirčiuoti, kaip buvo daroma lotynų kalboje, t. y. su pastoviu kirčiu pirmame skiemenyje, ir kaip lietuvių kalboje kirčiuojama, pavyzdžiui, "nugarą".
Būtų buvę įdomu gauti platesnių žinių apie Vergilijų Lietuvoje. Bet, suprantama, kad vertėjas, gyvendamas Vokietijoj, negalėjo prieiti prie daugelio šaltinių. Ir šių eilučių autorius, įsikūręs dar toliau nuo tėvynės (Kolumbijoj), negali padaryti jokių atidengimų šiame klausime, o tik pridėti šiuos patikslinimus. D. Poškos Ainėjidos vertimas, gal būt, yra dingęs, bet išliko to vertimo keturios eilutės, kaip motto jo garsiajam Mužikui žemaičių ir Lietuvos. Jas skaitome Korsako ir Lebedžio Lietuvių literatūros istorijos chrestomatijoje (Vilnius, 1957, tomas I, rankraščio fotokopija 268 psl., transkripcija 273 psl.). Prisilaikant Poškos vartotos tarmės ir rašybos, šios eilutės skamba taip:
|
|
Skaityti daugiau...
|
 Antanas dažnai padejuodavo. Užeidavo jam ir smarkūs skausmai, ir tada jis riesdavosi į kamuolį, iš burnos jam tekėdavo seilė, ir, rodos, jau žmogui galas, tikras galas, mirtis ateina.
— Visas pamėlynavęs, lyg iš kapų, — dejavo Teklė. — Ką čia dabar daryti, ko čia griebtis? Šauktis daktaro . ..
Su tokia mintim ji pagrįždavo galvą į uošvį. Gasiūnas tylėjo. Jis nežinojo, ką daryti. Jo namuose daktaras dar nebuvo įkėlęs kojos. Suserga žmogus, pasveiksta, ir vėl viskas gerai. Dar anuomet, kai Antanas mažas susirgo ir mažai bepraverdavo akis ir klejojo, tada amžiną atilsį Barbora jau buvo visiškai išsigandusi ir sakė:
— Gal sėsk ir parvežk Gėrą.
Gasiūnas ir tada tylėjo. Jį nustebino tas žmonos išsišokimas: girdi, Gėrą! Kirkiluose buvo felčeris, ir kai kas net parsiveždavo jį. Kiek Gulbinuose buvo daktarų, Gasiūnas nežinojo, bet girdėjęs buvo apie du. Vienas, kažkoks lenkas ar rusas Kačpėdinskis, buvo daktaras kaip daktaras, ir apie jį žmonės neturėjo daug kalbos. Žydas Geras, o, žydas Geras!... Matikų dvarininko duktė visiškai jau mirė, reikėjo, sako, tik akis užspausti, jau, sako, net nebemirksėjo, veidas lyg vaškinis, o atvežė Gėrą, ir ta duktė ir šiandien gyva ir sveika. Kalvio Smėliūkščio sūnų smaugė difteritas, vaikas nebenurydavo seilės, juodai mėlynas, sako, buvo, o Geras ištraukė giltinei iš nagų. Kad šitoks daktaras atvažiuotų ir ką nors namuose gydytų tai Gasiūnas nė nesvajodavo. Tada Antanas pagijo ir be Gėro. O dabar ar išsikrapštys iš lovos?
— Gal tu ką nors už valgei? — klausė jis Antaną — Gal vidurių šiltinė ...
— Šiltine būtų jau miręs. Jau ketvirta savaitė, — sakė Teklė. — Tie lavonai čia ką nors bendra turi. Jau tik ne kitaip. Važiavo, gerai buvo, o staiga lavonus ėmė vežti, ir tuoj pilvas . . .
Gasiūnas vėl tylėjo. Ar ir marti norėtų Gėro? Tik tas Geras nelengvai bus paimamas. Jei dar truputėlį blogiau, tai jis šoktų jau ir Gėro, nes tos savaitės buvo itin sunkios, tie Teklės dejavimai ir verkšlenimai, tas jo paties rūpestis ir graužimasis, kad Antaną anuomet išleido mirčiai. Bet taip jau visiškai bloga nebuvo. Antanas pasitampydavo, pasiseilėdavo ir aprimdavo.
— Ar tie lavonai baisūs buvo? — klausė Gasiūnas, stengdamasis nejučiomis nukreipti šalin daktaro klausimą.
— Baisūs... — ranka braukydamas sau per veidą, Antanas stengėsi nuvyti baisybių vaizdą. — Kruvini, sustingę, išsižioję .. . baisūs . . .
— Gal čia tau priemėtis? . ..
— Priemėtis?
Teklė net šūktelėjo, bet greit susigriebė.
— Jei priemėtis, tai reikėtų švęstom žolelėm parūkyti.
Gasiūnas tylėjo, ir Antanas tylėjo, o Teklė rankiojo iš palubės švęstas žoles. Rūkė prieš pietus, rūkė pavakary, o kitą dieną ji pati bėgo į Gervydus pas Šeberkštį prašyti pupalaiškių ir virė jų arbatą. Bet ligonis negerėjo nė nuo pupalaiškių.
Kai Gasiūnas sulaukė Antano, rodos, buvo trumpam nukritęs visas sunkumas. Serga tai serga, bet namie, čia pat, visų akyse. Bet diena po dienos tas sunkumas iš naujo augo, didėjo, lyg išspausta ir vis dar nenorinti gyti, dar pūlių atsargas vis didinanti didžiulė šunvotė, kurią jausi visur, kur tik beitum ir ką bedarytum, nes ją vis paliesi, nors ir netiesiogiai. Tą rūpesčio šunvotę sekmadienį jis nusinešė ir į Pavandenę. Gatvėj nieko pažįstamo nesutikęs, nužingsniavo tiesiai pas Jurgį Žemonį: jau taboka baigiasi, gal Žemonis dar turės.
— Na, tai jau linksmas ir patenkintas turėtum būti, — kampe kreipšdamasis tarp dėžių šūktelėjo Žemonis. — Imk daugiau tabokos. Iš kur čia gali žinoti, gal nebegausiu.
— Sakai, daugiau? — nesiryžo Gasiūnas. — Gal dar bus, kai daugiau markių turėsim. — Jis išsitraukė piniginę ir pakėlęs galvą svarstė. — Duok tada dešimt pokelių, bet suvyniok, netilps į kišenes, aš paskui užeisiu. — Jis mokėjo pinigus, dar paėmė vieną pokelį viršaus ir tą čia pat praplėšė ir pradėjo suktis rūkyti ir tik tada nudejavo ir atsakė į Žemonio šūktelėjimą: — Linksmybės tai, žinai, nėra. Grįžo, tiesa, gyvas, bet iš ratų kaip išlipo, pasiekė tik lovą, tai nuo to laiko ir tebeguli. Serga, blogai.
Gasiūnas smulkiau švietė Žemonį, kaip ta Antano liga reiškiasi, kaip jau buvęs jis susvyravęs, ar nepamėginti pasikviesti Gėrą.
— Gėrą? — Žemonis pertraukė jį. — Girdėjau, kad Geras geras daktaras, bet pakalbėk apie Antaną su mūsų naujuoju klebonu.
— Ar, galvoji, dėl Gėro vežimo, kad tas žydas?
— Ne. Pasakyk jam, kad Antanas serga, ir, žiūrėk, jis pagydys.
— Klebonas?
— Taigi.
— Klebonas pagydys?
— Taigi. Paklausyk tik, kaip buvo su mano, va, Marytėle. — Žemonis džiaugėsi visas. — Mergaitė, matai, jau laksto, o sakiau, kad nebesulauks ryto, taip kragavo, taip nusilpusi buvo, visa suimta karščio. Net galvos nebepajėgė bepasukti ir burnos sučiaupti, jau akių nebesumer-kė, jau, sakėm, mirs. O sužinojo kun. Sargelis, užbėgo, paklausinėjo, pažiūrėjo, davė vaistų, ir mergaitė į trečią dieną išlipo ši lovos. Tai pasakyk jam apie Antaną.
Gasiūnas klausėsi, galvojo ir tylėjo. Žemonis vis tebežiūrėjo į jį.
— Užeik ir pasikalbėk, — dar pasiūlė Žemonis.
— Žiūrėsiu. Gal reikės užeiti. Vienu žodžiu, žiūrėsim.
Balsas jo buvo lyg mieguistas, pavargęs. Pasakęs dar porą nereikšmingų žodžių, jis atsi stojo. Jis norėjo, kad Antanas pagytų, bet šaldė jį ta nedėkinga mintis, jog reikia eiti pas kun. Sargelį. Būtų dar kun. Dudutis, tai Gasiūnas jau trepsėtų prie klebonijos durų.
— Na, žiūrėsim, — dar tarė jis ir nujudė-jo į duris. Pats matė, kad Žemonis nustebusiom akim lydi jį, ir jautė, kad yra ko stebėtis: tokia naujiena, kad klebonas gydo, galėjo tik džiuginti ir abejingumui, rodos, nebūtų vietos, o Gasiūnas svyravo, svarstė ir abejojo. Smulkmena, bet jam vis dar gyva. Kad būtų Dudutis!
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
MARKSO "KAPITALAS" IR BOLŠEVIKŲ REVOLIUCIJA |
|
|
|
Šiemet sukako 100 metų nuo K. Markso "Kapitalo" (I tomo) pasirodymo (1867) ir 50 metų nuo bolševikų Rusijoj įsigalėjimo (1917). šiedvi sukaktys yra susietos, nes Marksu remiasi ir bolševizmas.
Vienoj savo tezių Marksas skelbė: filosofai tik skirtingai pasaulį aiškino, o reikia jį pakeisti. Lygiai po 50 metų Markso mintis jei ne visą pasaulį, tai bent Rusiją pakeitė Sovietų Sąjunga. Tačiau stovime prieš dialektinį klausimą: kiek bolševizmas įkūnijo Markso svajones ir kiek jas išdavė?
Kai Marksas nuo Didžiosios prancūzų revoliucijos, iškėlusios demokratinę laisvę, apeliavo į proletarinę revoliuciją įgyvendinti komunizmui, jis svajojo baigti žmogaus žmogų išnaudojimą ir tuščią laisvę padaryti realia.
Deja, Raymond Aron žodžiais, "revoliucija gimsta iš laisvės troškimo, ir teroras gimsta iš revoliucijos".
Šią tiesą paliudijo ir bolševikų revoliucija. Senas carinis despotizmas buvo ne nugalėtas, o tik pakeistas nauju bolševikiniu. Beatodairinis masių išnaudojimas įgalino Sovietų Sąjungą išaugti pasauline galybe. Deja, tai žmogui daug nereiškia: ir po 50 metų sovietų piliečiui vis tenka vytis Vakarų darbininko "kapitalistinį" gyvenimo lygį, o ir po visų "liberalizacijų" sovietuose laisvės yra mažiau, negu šio šimtmečio pradžios cariniame režime. Bolševikai perėmė ne tik seną carinį despotizmą bei biurokratizmą, bet ir seną Maskvos imperializmą. Darbo žmonių tarptautinis solidarumas sovietinėj praktikoj virto pavergtųjų tautų "brolišku" lydimu į rusus.
Ne tai Marksas svajojo! Atsikėlus jam iš karsto, tektų didžiai nustebti radus valstybinį kapitalizmą, kurį jis pranašavo paskutine kapitalizmo faze, įgyvendintą jo vardu Sovietų Sąjungoje. Bolševikinis komunizmas nėra tikras marksizmas.
Kurie pergyvenome bolševikinę tikrovę, nesame reikalingi jokios propagandos (nei už, nei prieš bolševikus). Tačiau esame reikalingi gilesnio ir autentiškesnio susipažinimo su marksizmu. Aktualu tai, okupantui Lietuvoje diegiant savo "marksizmą".
|
|
Skaityti daugiau...
|
 Rašant apie to paties Lietuvos kampo žmogų, būtų sunku pirmiausia nepabrėžti etninės giminystės. Kun. dr. J. Prunskis ir šias eilutes rašantysis esame to paties valsčiaus (nors ir ne tos pačios parapijos) žmonės. Taigi, rytų aukštaičiai.
Tačiau su aukštaičiais ne taip jau paprasta: ne tik aplamai aukštaičiai, bet ir rytų aukštaičiai nesame lengvai vienu pagrindiniu bruožu išsemiami. Greičiau, užuot vieningo rytų aukštaičio "paveikslo", tenka ryškinti rytų aukštaičio "sieloje" dialektinę įtampą. Vienam poliui atstovauja Vaižgantas, K. Pakštas, A. Miškinis ar P. Andriušis, antram — vysk. A. Baranauskas, arkiv. M. Reinys, prel. A. Dambrauskas-Jakštas, A. Nyka-Niliūnas. Aptartume pirmuosius entuziastišku viskam atvirumu, į viską veržimusi, "dūšios" platumu, lyriniu jautrumu bei visokeriopu jausmingumu. Priešingai, antraisiais pavyzdžiais kalba nebe entuziastiškas jausmingumas, o racionalus aistringumas, nebe viskam atvirumas, o tiesumas ir kietumas, principingumas ir kovingumas. Daugelio gi rytų aukštaičių sielose susitinka abu šie poliai.
Kun. dr. Juozas Prunskis aiškiai yra daugiau vaižgantinės, negu jakštinės sielos rytų aukštaitis. Kaip Vaižgantą, taip ir Prunskį daugiau apibūdina neturėjimas priešų, negu jakštinis "fronto laikymas". Kun. dr. J. Prunskis visur vaižgantiškai ieško "deimančiukų". Gi kur jų nieku būdu negali rasti, ten jis tenkinasi santūriu apgailestavimu, nei karštai piktindamasis, nei leisdamasis kovon. Tai būdinga kun. dr. J. Prunskiui, lygiai siejančiam savo asmeny ir kunigo, ir žurnalisto pašaukimus.
Gimęs 1907 gruodžio 22 Žvilbu-čių k., Daugailių vis., Utenos aps., vidurinį mokslą ėjo Utenoj ir Rokišky. Kunigu įšventintas 1932, pora metų vikaravo ir kapelionavo Kupišky, o vėliau perėjo į žurnalistinę sielovadą. Iš pradžių dirbo "Mūsų laikraščio" redakcijoj kaip religinio - ideologinio skyriaus redaktorius. Jauniesiems katalikų intelektualams 1936 įkūrus "XX amžiaus" dienraštį, tapo jo vyr. redaktoriumi. Užėjusių bolševikų gaudomas (buvo su A. Sušinsku išvertęs J. Douillet knygą "Maskva be kaukės"), pasitraukė iš Lietuvos ir tuoj išvyko į JAV. Čia Vašingtono katalikų universitete 1945 įsigijo bažnytinių teisių daktaro laipsnį (dicertacija: Comparative Law, Ecclesiastical and Civil in Lithuania). 1948 įsijungė į "Draugo" redakciją ir joj ligi šiolei tebedirba. Paskutiniais metais drauge jis ant savo pečių neša ir marijonų mėnesinio žurnalo "The Marian" naštą.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
ASTURIAS—1967 METŲ NOBELIO PREMIJOS LAUREATAS |
|
|
|
 Seniai praėjo tie laikai, kuomet Nobelio premijomis būdavo atžymimi išimtinai dideli nuopelnai literatūros srityje, ir jas gaudavo tik neabejojamai stambūs rašytojai. Po antrojo karo, švedų akademijai pasukus "politinio realizmo" kryptimi, bent pusė laureatų, lyginant juos su prieškariniais, buvo aiškiai žemiau vidutinio lygio. Pačios premijos kadaise aukštas prestižas gerokai smuko, ir šiandien jos paskyrimas jokiu būdu nebegali pretenduoti į žymiausio metų įvykio literatūros pasaulyje titulą.
Šių metų premijos paskyrimas gvatemaliečiui Miguel Ángel Asturias niekam nebuvo staigmena. Jau kuris laikas jo vardas kone kasmet buvo minimas pirmaujančių kandidatų tarpe. Tatai greičiau tik dar kartą akivaizdžiai parodė, jog politinis - ideologinis momentas ir toliau palieka vienas svarbiausių švedų akademijos kriterijų.
Asturias, be abejo, geras rašytojas, bet jokiu būdu ne didelis rašytojas, ypač vertinant pasauliniu mastu. Tiek forma, tiek problematika jis yra grynai lokalinės reikšmės fenomenas. Iki šiol Asturias buvo plačiau pažįstamas bei skaitomas tik Lotynų Amerikos kraštuose ir Prancūzijoje. Anglosaksuose jo raštai neturėjo didesnio pasisekimo. Tai liudija negausūs vertimai: priešpremijiniais laikais vos vienas romanas (El señor presidente) buvo išverstas į anglų kalbą. Premiją gauti jam padėjo socialinis pažangumas, antiamerikietiška laikysena ir ypač prancūzų viešoji opinija, turinti nemažos įtakos Švedų akademijos sluoksniuose.
Gimęs Guatemaloje (1899), Asturias mokėsi vietinėse mokyklose ir Paryžiaus Sorbonoje. Ilgą laiką dirbo Gvatemalos diplomatinėje tarnyboje (atache kultūros reikalams Meksikoje, ambasados patarėjas Argentinoje, ambasadorius Salvadore etc.). Pirmas žymus Asturias veikalas buvo Leyendas de Guatemala (Gvatemalos legendos, 1930), parašytas naudojantis sakytine liaudies tradicija. Jų stiliuje bei temų traktavime pastebima stipri surrealizmo įtaka, šios legendos kai kurių kritikų ir šiandien tebelaikomos vienu geriausių Asturias kūrinių. Platesnes skaitytojų mases Asturias pasiekė romanu El senor présidente (Ponas prezidentas, 1946), vaizduojančiu tipingą anoniminės Lotynų Amerikos "bananų respublikos" diktatorių. Iš tiesų tai tik šiek tiek retušuotas tos pačios Gvatemalos prezidento Manuel Estrada Cabrera portretas romane. Didžiausia šio romano literatūrinė dorybė yra tai, kad autorius jame beveik niekur nepasiduoda pavojingai tokios tematikos veikaluose pagundai — nusileisti į politinio - ideologinio pamfleto lygį. Kovodamas prieš diktatorių, jis visuomet lieka objektyvus žmogui. Bet taip pat tenka pabrėžti, kad, nežiūrint daugelio gerų savybių, romanas neprašoka lokalinės reikšmės lygio, nes viskas jame perdaug specifiškai susieta su vietos ir laiko sąlygomis. 1952 prancūziškas šio romano vertimas buvo atžymėtas geriausio verstinio romano premija (Prix du meilleur roman étranger).
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
NAUJOJI PORTUGALŲ POEZIJA |
|
|
|
Kiekvienas, kas susipažįsta su portugalų literatūra, pastebi josios lyrinį pobūdį. Yra pasklidęs posakis, kad esą portugalai gyvena ir miršta iš meilės. Tačiau ta portugalų meilė yra tolima lytinei meilei. Kaip vienas portugalų literatūros kritikas pastebi, jų meilė — tai adoravimas su religinio jausmo priemaiša ir kančia.
Kitas būdingas portugalų lyrikos bruožas yra ilgesys (saudade), gilus ir neišsakomas jausmas, kuris neturi tikslaus atitikmens kitose kalbose. Ilgesys yra aukščiausia meilės išraiška. Iš čia Jos skausmingas pobūdis, dažnai Išvirstąs tikra meilės drama. Todėl suprantama ilgesio psichologinė galia, kuri pasiekė savo viršūne.
Atradimų gadynėje, kai dideli nuotoliai ir pavojus jūrose nepaprastai suintensyvindavo ilgesio jausmą.
Trečias būdingas portugalų poezijos bruožas — jūra. Portugalai gyvena poetiškai, girdėdami ritmiškai ošiančią jūrą. Jūra — jų sielos formavimo mokykla. Jūra jiems nėra vien tik išorinė tikrovė, bet paslaptinga jų dvasios patirtis. Portugalų poezija išsako jūrą ne kaip kokią misteriją ar legendą, bet kaip išgyventą ir nugalėtą tikrovę.Visa portugalų jūrinės imperijos literatūra apdainuoja jūros užkariavimą.
Betgi yra balsų, tvirtinančių (ir ne be pagrindo), kad portugalų poezijai esanti labai būdinga ir satyrinė dvasia. Taip sakydami, jie nurodo į viduramžių dainynus, Ka-moensą, barokinius poetus, romantikus, vėlesniuosius Cesario, Nobre, Pascoaes, Pessoa, Sa-Carneiro, Jose Regio ir daugelį kitų. Kartu joje matoma ir moralizuojanti tendencija, kaip pas didžiuosius lyrikus Kamoensą, Antero, Pascoaes, Pessoa.
Kitą viršūnę portugalų lyrika pasiekė romantizmo laikais. Tasai laikotarpis yra iškiliausias ne tik portugalų lyrikoje, bet ir visoje jų literatūroje, o jo pradininku buvo Almeida Garret.
Jeigu renesanso portugalų lyrikos pagrindinį bruožą galima pavadinti sielos poezija, o romantizmo — gamtos poezija, tai naujajai portugalų poezijai yra būdingas šitų dviejų pradų suderinimas. Nors ji turi visas sielos poezijos žymes, ji tolydžio domisi gamta ir beveik išimtinai ieško įkvėpimo gamtoje. Iš jos intymaus sudėtingumo trykšta josios dvasinis grožis, o iš jos epigraminės formos gimsta josios pusiausvyra ir plastiškumas.
Iš to seka trys savybės. Pirma — jau minėta pusiausvyra. Antra, lygiai stipriai būdama subjektyvi ir objektyvi, ji yra sielos ir gamtos poezija. Kiekvienas iš tų elementų, įsiterpdamas į kitą, sudaro tą savitą naujosios portugalų poezijos originalumą — gamtos sudvasinimą ir kartu dvasios sumedžiaginimą. Iš to išrieda trečias bruožas: tasai josios sielos dviejų pusių interpretavimas ją paverčia grynai metaforine. Todėl ji neturi meilės poetų, ar "socialinių" poetų, ar kokių kitų, kurie nebūtų metaforiški. Naujoje portugalų poezijoje visa meilė nurodo į aukščiau už savęs, o visa gamta nurodo į antgamtį. Metafizinė poezija implikuoja metafizines emocijas, o šios laikomos religingumo sinonimu.
Tuo būdu naujoji portugalų poezija yra religinė poezija. Tačiau tas religingumas yra naujoviškas, sunkiai aptariamas, gana miglotas, šiaip ar taip, portugalų siela per savo dabartinę poeziją kuria naują emocinę Visatos sąvoką.
žymiausias šios poezijos ir iš viso XX a. poetas buvo Fernando Pessoa (1888 - 1935), turėjęs ir tebeturįs didelės įtakos vėlesnių kartų poetams. Jis gyveno užsidaręs savyje ir mirė beveik nežinomas. Jo raštai tebuvo išleisti tik 1943 m. Būdamas labai sudėtinga asmenybė, jis poezijoje reiškėsi trimis skirtingais būdais, kuriems atstovavo skirtingi pseudonimai (heteronimai), turėję savo atskiras biografijas ir savo atskirus stilius: Ričardo Reis buvo humanistinis stoikas, Aivaro de Campos — savo amžiaus technikos, mašinos, greičio dainius, pagaliau Alberto Caeiro — jungė abu pirmuosius ir buvo vienas iš pirmųjų mūsų amžiaus egzistencialistų.
Pessoa įtaigojo jaunosios kartos poetus ypač per gilius pėdsakus portugalų literatūroje palikusį žurnalą "Presenca" (1927 - 1940). Laikydamiesi Bergsono filosofinės doktrinos, kad intuicija yra pagrindinis kūrybos elementas, šio žurnalo įsteigėjai aukštino intelektualinį ir kartu mistinį poezijos pobūdį ir išugdė visą eilę poetų kritikų, reikalavusių iš poeto dvigubo sugebėjimo: aiškiaregiškumo ir sąmoningumo. Būdinga, kad tiek Pessoa, tiek kiti vėlesnieji poetai neišsižadėjo tradicinės metrikos. Pas tą patį poetą galima rasti ir tradicinio rimuojamo ir laisvo eiliavimo. Vienintelį pagrindinį skirtumą, palyginus su ankstesne poezija, randame metaforos panaudojime. Metafora iš statinės pavirto dinamine, pasiekdama tokią raidą, kad kartais identifikuojasi su pačiu eilėraščiu.
|
|
Skaityti daugiau...
|
SESERYS IR BROLIAI LIETUVIAI,
Kalėdų švenčių ir Naujųjų 1968 metų proga nuoširdžiai sveikiname Jus gyvenančius laisvajame pasaulyje ir pavergtoje Tėvynėje.
Didžiųjų švenčių dienos atneš į mūsų namus ir šeimas daugiau artimumo bei šilumos, tarpusavio susipratimo bei atlaidumo dvasios, pasilinkėsim vieni kitiems sveikatos, laimės ir sėkmės.
Pratęskim taip pat šiuos savo linkėjimus į mus apimančią bei jungiančią Pasaulio Lietuvių Bendruomenę, kad joje sklistų ir įsigalėtų tautinio solidarumo jungtis. Aukokimės ir daugiau visi dirbkime savo Tautos laisvei, kad ateinantieji Pasaulio Lietuvių Bendruomenės Seimo ir sukaktuviniai Lietuvos Laisvės Kovos Metai artintų jos išvadavimą iš sovietinės okupacijos jungo ir nedalios.
Būkim vieningi ir stiprūs tautinėje savo Bendruomenėje. Kovokim už laisvą ir nepriklausomą Lietuvą!
Pasaulio Lietuvių Bendruomenės Valdyba Pirmininkas Juozas J. Bachunas Vicepirmininkai Stasys Barzdukas dr. Algirdas Nasvytis Alfonsas Mikulskis, Vytautas Kamantas Sekretorė Milda Lenkauskienė Iždininkas Julius Staniškis
PLB Kultūros Tarybos Pirmininkas dr. Jonas Puzinas
— Čikagoj lapkričio 24-26 vyko III kultūros kongresas. Jį aprašysime kitame numery.
— Amerikiečių antikomunistinis sambūris Citizens for Freedom bolševikų revoliucijos lapkričio 7-tąją paskelbė gedulo dël komunizmo aukų diena. Paskelbimo tekste konstatuojama, kad per 50 metų komunizmas yra atsakingas už nemažiau kaip 85 milijonų žmonių sunaikinimą, už sistemingą moralinių bei dvasinių vertybių blėsinimą ir visų religijų persekiojimą, už fašizmo, nacizmo ir kitoms totalizmo formoms pavyzdžio pateikimą ir Vidurio bei Rytų Europos šimtams milijonų žmonių vergijos atnešimą. Iš lietuvių to sambūrio posėdžiuose pakviesti dalyvavo Laisves komiteto pirmininkas V. Sidzikauskas ir Pabaltijo moterų tarybos pirmininke G. žilioniene.
— Dvimënesinis žurnalas Problems of Communism, kurį leidžia U. S. Information Agency, šių metų rugsėjo - spalio numerį specialiai skyrė tautybių ir tautiškumo klausimui Sovietų Sąjungoj. Apie baltų tautas įdėtas dr. V. S. Vardžio straipsnis (55-64 psl.).
— Romoj X.11-18 vykusiame III pasauliniame pasauliečių apaštalavimo kongrese dalyvavo ir lietuvių delegacija: A. Griniene, Arv. Lingė, St. Lozoraitis jr., D. Stakytė, A. Sungailienė, B. Venskuvienė, Ad. Viliušis ir dr. V. Vygantas. Lietuvių delegacijos iniciatyva priimta rezoliucija, kviečianti eiti į pagalbą prispaustiesiems ir aktyviai dalyvauti jų pastangose besilaisvinant iš priespaudos, teikti moralinę bei medžiaginę paramą ir panaudoti savo įtaką Jungtinėse Tautose, kituose atitinkamuose tarptautiniuose junginiuose ir savo kraštų vyriausybėse.
Mirtys. — Spalio 1 Vilniuje mirė inž. Juozas Linkaitis (Linkevičius). Buvo gimęs 1910.IX.23 Suvalkų Kalvarijoj. Vytauto D. universitetą baigė 1941 elektros inžinieriaus diplomu. Priklausė studentų ateitininkų Grandies korporacijai ir buvo veiklus tiek ateitininkų, tiek aplamai studentų gyvenime. Dirbo Kauno energijos rajono vyriausiuoju inžinieriumi, kurį laiką dėstė Politechnikos institute, vėliau dirbo valstybinėj plano komisijoj.
— Spalio 23 New Yorke mirė dailininkas Povilas Puzinas. Gimęs 1907.
VIII.3 Rygoje, ten ir mokslus išėjo, 1932 baigdamas meno akademiją. Baigęs mokslus, persikėlė Lietuvon, mokytojavo Panevėžio berniukų gimnazijoj (1937-39) ir dėstė Kauno Taikomosios dailės institute (1940-41). Pasitraukęs iš Lietuvos ir 1947 atvykęs į JAV, ilgesnį laiką gyveno Los Angeles (1948-56), vėliau apsigyveno New Yorke. Dėstė įvairiose New Yorko meno mokyklose, paskutiniaisiais metais Great Neck, L. L, turėjo savo privačią meno studiją — mokyklą. Pagrindinės įtakos jam susiformuoti turėjo buvęs mokytojas prof. V. Purvitis, impresionizmo atstovas. Ir P. Pu-zino kūrybai apibūdinti labiausiai tinka bene ta pati etiketė. Būdingi jo paveikslams spalvinis santūrumas ir nuotaikinis lyriškumas. Daug pasisekimo sulaukė savo portretais, dėl to jiems daug ir atsidėjo.
— Lapkričio 3 Brocktone mirė prel. Pranciškus Virmauskis, pradėjęs 84-tuosius amžiaus metus. Kunigu įšventintas 1916, klebonavo Lawrence lietuvių parapijoj ir jai pastatydino naują bažnyčią; vėliau, nuo 1929 ligi 1966, klebonavo South Bostono lietuvių parapijoj, kur 1945 nupirko patalpas savo įsteigtai parapinei mokyklai. Kuklus, mokėjo su žmonėmis sugyventi ir rėmė visus lietuviškus reikalus.
— Lapkričio 15 Čikagoj mirė dr. Paulina Kalvaitytė - Karveliene. Medicinos mokslus baigusi Berlyno universitete 1921, ji buvo nepriklausomos Lietuvos žymiausia rentgenologė. "Medicinos" žurnale paskelbė eilę studijinių straipsnių. Lietuvos abolicionisčių draugijoj ilgametė pirmininkė (1924-38) ir kitų medicinos ir moterų organizacijų veikėja. 1963 išspausdino savo atsiminimus "Gyvenimo vingiais".
— Lapkričio 29 Santa Monica, Calif., mirė poetas Pranas Lembertas, 'vos prieš pora mėnesių atšventęs 70 metų sukaktį (žr. spalio nr.). Išleido du poezijos rinkinius: Saulėtekiai (1935) ir Baltija šaukia (1947). Jis yra autorius populiaria daina virtusio eilėraščio "Tau, sesute, puikios gėlės".
|
|
Skaityti daugiau...
|
 Prancūzų rašytojas Gustave Flaubert nemėgo sudėtingų siužetų ir bandė parašyti romaną be įvykių, be intrigos, be veiksmo — "un livre de rien du tout", veikalą, sukurtą iš nieko, kuris žavėtų tik savo meniška forma: žodžių grakščiu žaidimu, sakinių darnia melodija, vaizdų spalvomis ar linijų ir dalių proporcija.
Panašaus įspūdžio skaitytojui palieka Antano Vaičiulaičio Gluosnių daina (išleido J. Kapočius Bostone 1966, faktiškai šiemet; 128 psl., kaina 2.50 dol.). čia atpasakojami vaizdeliai, padavimai ir legendos yra lyg trumpos, trapios miniatiūros, meistriškai atbaigtos, melodingos, švelnios, paremtos smulkiais, nieko nestebinančiais įvykiais ar kasdieniškais žmonių psichologijos bruožais. Sudėtinga fabula Vaičiulaičio nedomina. Jam nesvarbu sumegzti intrigą ar atskleisti ypatingą atsitikimų žaismą. Todėl jis pasirenka be galo paprastus siužetus — vienos Vilniaus ponios susirūpinimą švara ("Apie Vilniaus dulkę"), seno klebono ir zakristijono kovą su įsivaizduotu žvirbliu ("čipsintis žvirblukas") — ir visą savo dėmesį nukreipia ne į tai, kas pasakojama, bet į pačią pasakojimo formą. Iš tikrųjų, kartais atrodo, kad savu žodžiu Vaičiulaitis įvykius lyg nubraukia, juos paslepia, siužetą paversdamas ta medžiaga, iš kurios menininkas išgauna melodiją, harmoningas linijas, vaizdus, nuotaiką. Gluosnių dainą užvertę, įvykių neprisimename. Greičiau mintyje atkartojame sakinių ritmą: vakarine žvejų daina ("žvejų duktė Banguolė") ar miško medžiais, eglėmis ir alksniais atplaukiančia partizanų sutartine ("Gluosnių daina"); atkuriame nuotaikingus vaizdus: samanę bitę, rožės žiede žadinančią senų dienų pasaką ("Pažaislio vienuolyno legenda"), gelsvas smiltis, kurios ritasi ir tyliai šiurena, kai vėjas papučia ("Žvejų duktė Banguolė"), šiuos efektus Vaičiulaitis išgauna labai paprastomis meninėmis priemonėmis. Jis nemėgsta stilistinių puošmenų ir kalba tyra, klasiška, neornamentuota, tačiau gyva ir originalia kalba. Jo vaizdai skaidrūs, neperkrauti; jo žodžiai atidžiai nušlifuoti, stropiai parinkti ir suderinti su vaizduojamu veiksmu, charakterio bruožu, nuotaika. Gluosnių dainą lengvai skaitome, gėrėdamiesi autoriaus žodžio kultūra ir jo sugebėjimu visur išlaikyti saiką, proporciją.
Gluosnių dainoj randame ne tiek naujų bruožų, kiek anksčiau išryškėjusias Vaičiulaičio talentui būdingas savybes: santūrią kalbą, puikiai kontroliuojamą novelės formą ir palinkimą pasakoti, gausiai panaudojant sakytinės literatūros priemones, štai, vaizdelyje apie "Salamiesčio šunis", Vaičiulaitis šitaip pradeda: "Iš pat mažens girdėjau kaimo gudruolius juokiantis ..." (75 psl.). Sakinio ritmas kyla, stabteli, rieda tolyn, sekdamas natūralų balso toną; paprasti žodžiai, čia ir ten įsijungusios ironijos ar humoro gaidos sukuria jaukią ir intymią atmosferą. Pamirštame, kad skaitome. Greičiau, susėdę ratu, klausomės ir girdime Vaičiulaitį tariant žodžius, sekant pasakas (ar net pasakas be galo, kaip, pavyzdžiui, istorijoj "Apie šuniuką Pikį"), atpasakojant atsitikimus.
|
|
Skaityti daugiau...
|
Nė vienoj kūrybinėj srity neturime nei tiek gausiai besireiškian-čiųjų, nei tokio gausaus prieauglio, kaip dailėje. Visose kolonijose nuolat rengiamos parodos, ir jose parduodama nemaža paveikslų. Tik stokojame metinių (ar dvimetinių) apžvalginių parodų, iš kurių akivaizdžiau matytųsi mūsų dailininkų palyginamoji vertė. Taip pat stokojame ir dailės leidinių. Kadangi, išskyrus dr. P. Rėklaitį (tiesa, daugiau nusikreipusį į senąją architektūrą), neturime dailės teoretikų, istorikų ir kritikų, tai ir nėra ko laukti studijinių veikalų, kaip jų Lietuvoj išleidžiama. Tačiau reprodukcinių leidinių galėtume ir čia sulaukti, šie metai lyg pralaužė ledus, nes pasirodė net trys dailės leidiniai, po vieną Australijoj, Kanadoj ir JAV.
1. Australijos 11 lietuvių dailininkų
Eleven Lithuanian Artists in Australia — tokiu vardu Australijos Lietuvių Bendruomenė išleido V. Rato suorganizuotą ir redaguotą 11 Australijos lietuvių dailininkų darbų reprodukcijų knygą. Tuos 11 sudaro skulptorius Vincas Jomantas, grafikė - tapytoja Eva Kubbos, portretistas Vladas Meškėnas, skulptorė Ieva Pocienė, grafikas Vaclovas Ratas, grafikas Henrikas Šalkauskas, tapytojas Vytas šerelis, tapytojas Algirdas Šimkūnas, tapytojas Leonas Urbonas, grafikas Adolfas Vaičaitis ir skulptorius Teisutis Zikaras. Kiekvienam jų lygiai ("bendruomeniškai") skirta po tris reprodukcijas. Be to, kiekvienas pristatytas atvaizdu ir trumpa biografija. Keturių puslapių įžangą parašė Elwyn Lynn (pagal mūsų spaudą, Australijos meno draugijos pirmininkas).
Nors ir Australijoj lietuvių dailininkų yra žymiai daugiau negu vienuolika, vis dėl to šie vienuolika teikia ir bendrą Australijos lietuvių dailės vaizdą. Gal būt, vienu kitu vardu galėjo būti daugiau (o gal ir mažiau), bet, rodos, neliko nuošaliai nė vieno, kurio knygoj neradimas duotų pagrindo kvestionuoti redaktoriaus bešališkumui.
Įdomu, lyginant su šio krašto lietuvių daile, konstatuoti du dalykus. Pirma, kai šio krašto lietuviuose dailininkuose aiškiai vyrauja tapyba, tai Australijos lietuvių dailininkai lygiau pasiskirstę: 3 skulptoriai ir po 4 grafikus ir tapytojus. Antra, kadangi knygos atstovaujamieji dailininkai aplamai yra jaunesnio amžiaus (gimę I pasaulinio karo metu ar po jo, o vienas, V. šerelis, net 1946 m.), tai jų kūryba atspindi dabarties meno kelius. Ir vyriausieji iš jų, kaip V. Ratas (g. 1910) ir A. Vaičaitis (g. 1915), yra sumodernėję. Kiekvienu atveju neturime knygoj nė vieno realistinio sentimentalizmo atstovo.
Kaip matyti iš biografijų, lietuviai dailininkai yra plačiai ir giliai įaugę į Australijos dailės gyvenimą: gausiai dalyvauja bendrose parodose su australiečials ir savo individualines parodas rengia Jų galerijose, su savo kūryba yra patekę į vietinius muziejus ir laimėję įvairių premijų (daugiausia grafikas H. Šalkauskas — net 291 Ir tai jau nebe nuo šiandien, r 1961 Lenton Parro parengtame leidinyje apie dabartinę Australijos skulptūrą duodami ir V. Jomantu su T. Zikaru (iš viso atrinkti 27 skulptoriai), abu dėstą Melbourne karališkojo technologijos instituto meno mokykloje. Australijos lietuvių dailininkų svorį liudija ir El-wyn Lynn savo įžanginiame žodyje.
Įžangos autorius turėjo nelengvą uždavinį tiek paieškoti lietuviams būdingo šiaurietiškumo, tiek dabartinio "australiškumo". Jo žodžiais, kaip australiečių, taip ir lietuvių menas yra "rimtas, puritoniškas, antihedonistinis, intensyvus ir melancholiškas". Gal būt, tai teisinga įžvalga. Įžvalgiai autorius apibūdina ir visus šios knygos dailininkus. Iš geros širdies bendrajame lietuvių įnaše į pasaulinę dailę jis iškelia ne tik M. K. Čiurlionį, bet ir Lietuvoj gimusius žydų dailininkus, kaip Ben Shahną, Soutine, Lipchitzą ir Zorachą. Ką padarysi, kad tuo tarpu neturime savų vardų pasaulinėje dailėje.
Knygos išleista tik 500 egzempliorių. Jei Australijoj ji dar neišpirkta, būtų pravartu jos gauti ir šiame krašte.
|
|
Skaityti daugiau...
|
Paprastai atsiminimai rašomi iš savo paties gyvenimo. Domimės jais dėl pačių autorių asmens ir turėto istorinio vaidmens. Bet galimi yra ir tokie atsiminimai, kur nebe savo paties praeitis atkuriama, o susitelkiama į kitą asmenį paliudyti su juo turėtus ryšius ir tų ryšių šviesoje jį atvaizduoti. Tokios rūšies atsiminimų knyga yra Vaclovo Šliogerio Antanas Smetona (išleido J. J. Bachunas 1966, 187 psl., kaina 2 dol.). Atsiminimų autorius pik. V. Šliogeris nuo 1935 vasaros beveik tris metus buvo prezidento A. Smetonos asmens adjutantas. Nesiimdamas nagrinėti A. Smetonos visos šakotos veiklos, autorius apsiriboja vienu atžvilgiu: "man čia daugiau rūpi privačioji, žmogiškoji, A. Smetonos gyvenimo pusė ir aplinka tuo laikotarpiu, kada Prezidentūroje tarnavau" (7-8). Faktiškai autorius apsiriboja dar daugiau, nes nesiima ir "žmogiškosios pusės" paversti A. Smetonos asmens vidine psichologine studija, o tenkinasi aprašydamas savo viršininką labiau išorinėse situacijose. Pagal tai autorius ir piešia A. Smetoną tiek darbo dieną prezidentūroje, tiek poilsiaujantį ar pramogaujantį; tiek šeimos tarpe, tiek oficialiose iškilmėse, diplomatų priėmimuose etc; tiek Kaune, tiek vasarą Palangoje ar Užugiry-je (savo ūkyje).
Pik. V. Šliogeris neslepia savo nuoširdžios pagarbos prezidentui Antanui Smetonai ir savo atsiminimus apie jį gaubia šilta simpatija. Gal būt, dėl to vietomis ir nutyli, kas tą simpatiją galėtų šešėliuoti. Sakysime, skaitant apie A. Smetoną kaip geros širdies žmogų, sunku nekilti klausimui, kaip jis drauge galėjo būti toks kietas, atmesdamas malonės prašymus suvalkiečių ūkininkų pasmerktų mirčiai tik už tai, kad šie drįso ginti savo teises, šiandien toks klausimas paprastai keliamas dar su partinės polemikos aistra, lyg tebekovojant su A. Smetonos autoritetiniu režimu. Bet toks klausimas kils ir ateityje, be jokio partinio pagrindo, o tik iš paprasto noro suprasti A. Smetoną kaip žmogų, iš vienos pusės humanišką filosofą, iš antros — kietą politiką. Pik. V. Šliogerio atsiminimų antrinė antraštė "Žmogus ir valstybininkas" beveik sugestionavo filosofo ir politiko įtampą A. Smetonos asmenyje. Paskaičius pačią knygą, matosi, kad autorius šia antrine antrašte taip toli nesiekė. Bet kadangi vis vien jam teko būti prie prezidento kaip tik tuo metu, kai vyko suvalkiečių ūkininkų sąjūdis, būtų buvę pagrindo laukti žinių, kaip pats A. Smetona tai pergyveno ir kuo rėmė savo kietus sprendimus. Faktiškai terandame tik tokią užuominą: "pasakodavau Prezidentui ką sužinojęs ir apie 1936 metų Užnemunės ūkininkų neramumus, nes buvau susidaręs įspūdį, kad kai kurie ministrai, ypač vidaus reikalų, daug ką nutylėdavo, nenorėdami sudaryti Prezidentui nesmagumo". Galima numanyti iš šios lakoniškos užuominos, kad pats atsiminimų autorius turėjo šiuo atveju skirtingą pažiūrą.
Jei kur šilta simpatija A. Smetonai ir lenkė autorių būti lakoniškam ar kai ką nutylėti, tačiau dėl to jis nepasidavė pagundai imtis kitų asmenų vienokio ar kitokio "tamsinimo", kad tik A. Smetonos vaizdas išeitų šviesesnis. Iš tiesų, vaizduodamas A. Smetoną, autorius paliečia ir eilę kitų asmenų, sakysime, ne tik J. Tūbelį, bet ir gen. St. Raštikj, taigi ne tik sutarusius su prezidentu, bet ir su juo nesutarusius. Tačiau visiems liečiamiesiems asmenims autorius išaugo žmogišką pagarbą ir stengiasi jų sprendimus dalykiškai analizuoti, žodžiu — jaučiame autoriuje kultūringą, džentelmeniškai ir objektyviai nusiteikusį žmogų. Tai ir daro jo atsiminimus simpatiškus net ir tam skaitytojui, kuris pats mažiau turėtų simpatijos A. Smetonai, kaip autorius. Pik. V. Šliogerio atsiminimai apie A. Smetoną neužsipelnė nei pašaipiško B. Railos traktavimo Dirvoje, nei įprastinės J. Augustaičio reakcijos Naujienose.
Ir šiaip knyga skaitosi sklandžiai. Redakciškai ją tvarkė dr. J. Puzinas, o kalbą dar peržiūrėjo St. Barzdukas. Gana gausiai iliustracijų parūpino Br. Kviklys.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
LIETUVIŲ KALBOS VADOVĖLIS ANGLIŠKAI |
|
|
|
Leonardas Dambriūnas, Antanas Klimas, William R. Schmalstieg: INTRODUCTION TO MODERN LITHUANIAN. Išleido lietuviai pranciškonai prel. J. A. Karaliaus lėšomis, Brooklyn, N. Y., 1966. Nuotraukomis knygą aprūpino V. Augustinas. Įrišta kietais viršeliais. Kaina 7 dol. Galima užsisakyti iš "Darbininko": 910 Willoughby Ave., Brooklyn, N. Y. 11221.
Tai pirmas tokios dideles apimties lietuvių kalbos vadovėlis angliškai. Jį sudaro 480 psl., suskirstyti į 40 pamokų. Autoriai vadovėlį pradeda įžanginiu žodžiu ir užbaigia gramatinių terminų indeksu. Be to, baigminėje knygos dalyje randame gramatinį priedą, įvairaus turinio skaitinių pluoštelį ir du žodynėliu: lietuvių - anglų ir atvirkščiai.
Minėtas 40 pamokų sudaro neilgi lietuviški straipsneliai, lydimi žodynėlių. Prie kiekvienos pamokos duodamas tam tikras kiekis gramatikos dalykų ir įvairių pratimų. Tai padeda besimokančiam labiau įsiminti į-vairias lietuvių kalbos formas.
Vadovėlis nėra dailiosios literatūros veikalas. Todėl nėra pagrindo iš autorių reikalauti, kad visi tų keturiasdešimt pamokų lietuviški tekstai, arba straipsneliai, būtų vienodai įdomūs. Pagirtinas dalykas, kad daugelio jų turinys liečia Lietuvą. Tai sudomina svetimtautį, besimokantį lietuvių kalbos, arba ir lietuvį jaunuolį, gimusį ne savo tėvų krašte. Jeigu aš būčiau panašaus vadovėlio autorius, tai po kiekvieno lietuviško straipsnelio dar pridėčiau po vieną rinktinę lietuvišką patarlę. Tai būtų savotiška priemone sumažinti pamokos monotoniškumui. Studentas susidomėtų patarlės išreikšta mintimi, šiaipjau dėl autorių parinkto pamokų teksto nieko neigiamo negalima pasakyti. Jeigu kada bus leidžiama antroji šio vadovėlio laida, nebent reikėtų išmesti iš dešimtosios pamokos Aisčio eilėraštį, nes jis perdaug subtilus tik pradėjusiam mokytis lietuvių kalbos svetimtaučiui. Nors daugelio žodžių reikšmė čia paaiškinta, bet besimokančiam reikia turėti poetinę vaizduotę, kad jis sugebėtų tinkamai suvokti kai kurių išsireiškimų prasmę eilėraštyje. Aiškinant žodžių reikšmę, praleistas veiksmažodžio "sukrykš" vertimas.
Vienur kitus vadovėlyje nusikalsta bendrinės kalbos rašybai ir kirčiavimui. Užuot rašius "vis tiek" (pagal Jablonskį), rašoma "vistiek" (47, 88 ir 102 psl.). žodis "chaosas" turi būti kirčiuojamas ne "chaosas", bet "chaosas" (16 psl.). Tikrinis daiktavardis "Mažeika" (20 psl.) vargu ar pateisinamas su krintančiąja priegaide. Prieveiksmis "maloniai" vadovėlyje sukirčiuotas galūnėje (98 psl.), o turėtų būti šaknyje.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
SVARBESNIEJI TEOLOGIJOS VEIKALAI SVETIMOMIS KALBOMIS |
|
|
|
NAUJAUSIOS ŠV. RASTO VERSIJOS
The Jerusalem Bible, Doublcdny and Co., 1966, per 2000 p., $16.95. Tarptautinio garso biblinis institutas L'Ecole Biblique de Jerusalem (domininkonų įkurtas ir vadovaujama* Jeruzalėje) paskelbė savo kritiklnlų tyrinėjimų šv. Rašto versiją, žinomą "Bible de Jerusalem" vardu. Toji versija, ėjusi atskirais sąsiuviniais, 1956 pasirodė vienu tomu. Tu pati geriausia versija tiek vertimo, kalbos moderniškumo, tiek paaiškinimų ir techniško apipavidalinhia. atžvilgiu. Šio lygio anglų kalba Raštas, anot John L. McKenzie, S I yra "The Jerusalem Bible".
Die Bibel (Die Heilige Schrift l Alten und Neuen Bundes) Herdei 1966, 1408 p., liuksusinis leidinys DM 29,80, paprastesnis — DM 16.00| kišeninio formato — DM 9.90. T.n vokiečių kalba geriausia šv. Rašto versija.
The Holy Bible containing I In-Old and New Testaments. Revised Standard Version, Catholic Edition Išleido Thomas Nelson and Soil 1966, XVI p. ir 1255 p. Vertimo $i žvilgiu toji versija priimtina ir protestantams, nes pastarieji kaip tik ir yra to "Revised Standard Version" (santrumpa — R.S.V.) vertimo pirmtakai. Plg. neseniai išleistą (be kO* mentarų) Naująjį Testamentą kaip vertingą istorinės reikšmės ' 'biblinį dialogą", pavadintą The Protestant-Roman Catholic New Testament (Revised Standard Version — Confraternity Version).
The Anchor Bible, Doubleday ami Company. Savos rūšies reikšmių i "biblinis dialogas", kuriame dalyvauja katalikų, protestantų ir žydų Sv. Rašto mokslininkai. Nuo 1964 yra išėję per 10 tomų (ne eilės tvaikai šios versijos "biblinis dialogas" tuo tarpu reiškia tai, kad labai skirtingi ir iš dalies prieštaringi bendradarbiai "susikalba" toje pačioje leidykloje, siekdami prasmingesnio llo rūšies dialogo.
John L. McKenzie, S. J.: Mastering the Meaning of the Bible, Dimension Books, 1966, 138 p., $3.50. žinomas Šv. Rašto ekspertas giliai, bet kartu lengva kalba paaiškina kaip šv. Raštą skaityti ir kurios Jo versijos pirmiausia skaitytinos.
T. G. Chifflot: Water in the Wilderness (Understanding the Bible), Herder and Herder, 1967, $3.95. Autorius, miręs 1964 m., buvo "Bible de Jerusalem" versijos atsakomingasis redaktorius ir jos "spiritus movens". šiame veikale jis aiškina Šv. Rašto skaitymo principą ir metodus, dažniausiai sutinkamus sunkumus ir "prieštaravimus": šv. Raštą kaip sielos kultūros ir išganymo istoriją, kurios tobulas autentiškumas glūdi Kristaus Asmenyje; moderniųjų Šv. Rašto tyrinėtojų įnašą ir t.t.
R. P. Bernard, O. P.: The Mystery of Jesus, Alba House, 1966, du tomai, $15.00. Studija nagrinėja pagal evangelijas Kristaus kūdikystės ir Jo viešojo gyvenimo biografiją, gyvai paaiškindama ir Jo žmogiškąją prigimtį, kaip tai iš dalies būdinga R. L. Bruckberger, O. P., veikalui — "L'Histoire de Jesus Christ."
G.M.A. Jansen, O.P.: An Existential Approach to Theology, The Truce Publishing Co., 1966; kietais viršeliais — $3.95, minkštais — $2.50. Aktuali fenomenologinė studija pagrindiniais teologiniais klausimais.
Heinrich Petri: Exegese und Dogmati k, Ferdinand Schöningh, 1966,
255 p., DM 25.00. Biblinei tiesai tinkamai atskleisti reikia ne tik egzegetų, bet ir dogmatinės teologijos mokslininkų talkos. Naujas, vertingas metodas egzegezės ir dogmatikos
santykio problemai spręsti.
Charles A. M. Hall: The Common Quest, Westminster Press, 1965, 352 p., $8.50. Protestantų teologas (Wellesley College) savo įdomiu "akademišku metodu" ieško "teologiško dialogo" tiesos pagrindų.
Joseph Haroutunian: God with us (A Theology of Transpersonal Life) Westminster Press, 1965, 318 p., $6.00. Kūrybiškai sugestyvi protestantų teologo studija, sprendžianti "antasmeniškos teologijos" problemą, siekiant "teologiškam dialogui" realaus ir visuotinai galiojančio pagrindo.
ATSINAUJINANTI BAŽNYČIA IR EKUMENIŠKUMAS
Klaus von Bismarck und Walter Dirks (red.): Neue Grenzen, Oekumenisches Christentum morgen, Walter-Verlag und Kreuz-Verlag, du tomai: pirmasis — 1966, DM 16.80, antrasis — 1967, DM 19.80. Pirmajame tome aiškinama ekumeniškumui esminga teologinė terminija, Senojo ir Naujojo Testamento ekumeniškas pagrindas bei tikslas ir t.t., antrajame tome — bažnytinės ir bendruomeninės politikos klausimų problematika. Veikale dalyvauja įvairių konfesijų teologai ir pasauliečiai: kardinolas Bea, S. J., Klaus von Bismarck, Walter Dirks, Johannes Metz, Karl Rahner, S. J., Helmut Thielicke ir kiti.
Card. Beran, Duval etc.: L'Esprit nous a rassamblės, Ėd. du Cerf, 1966 256 p., Fr. 12.00. Vatikano II susirinkimo tėvai atvirai dėsto savo įspūdžius, asmenišką patirtį, liudydami tą dvasią, kuri juos sujungė ekumeniškai misijai.
Theodor Filthaut (red.): Umkehr und Erneuerung (Die Kirche nach dem Konzil), Matthias - Grünewald Verlag, 1966, 408 p., DM 29.80. Šešiolikos autorių sutelktinis veikalas šiais klausimais: Bažnyčios atsinaujinimo prasmė, ekumeniškumo uždaviniai, Bažnyčios ir pasaulio dabartinis santykis, Vatikanas II kaip epochinės reikšmės įvykis tiek dabarčiai, tiek ateičiai.
J. Lell (red.): Erneuerungen der Einen Kirche (Arbeiten aus Kirchengeschichte und Konfessionskunde), ta pati leidykla, 1966, 335 p., DM 38.00. Aštuoniolika autorių nagrinėja tarpkonfesinę problematiką, iškilusią Vatikano II nuosprendžius paskelbus. Iš esmės toji problematika nėra naujiena, anot autorių, kaip matosi iš jų vertingos analizės, pradedant vėlesniųjų viduramžių laikotarpiu ir baigiant XIX a.
Augustin Kardinal Bea: Der Weg zur Einheit nach dem Konzil, Herder Verlag, 1966, 344 p., DM 29.50. Autorius, didysis ekumeniškumo puoselėtojas, pateikia konkrečių būdų ir metodų krikščioniškai vienybei įgyvendinti Vatikano II dvasioje.
Yves Congar, O. P.: Dialogue Between Christians, The Newman Press, Westminster, Md., 1966, $12.00. Congar, prancūzų domininkonas, yra žymus ekumeniško dialogo modernus ugdytojas, šis veikalas yra maždaug 35 metų darbo vaisius. Jame nagrinėjama: ekumeniškas sąjūdis, ekumenizmas ir anglikonizmas, ekumenizmas ir protestantizmas (išsamiausias skyrius), ekumenizmas ir izraelitai, ekumenizmas ir ortodoksai.
Bernard Häring, C. SS. R.: Christian Maturity. Herder and Herder, $4.95. Krikščioniškas brendimas Bažnyčios istorijoje ir paskirų krikščioniu gyvenime — šio veikalo tema.
M. J. Le Guillou, O. P.: Christ and Church, Desclee Co., 1967, $6.75. Modernioji ekleziologija šv. Tomo Akviniečio ir Bažnyčios Tėvų doktrinų sintezės perspektyvoje.
Gerard Philips: Achieving Christian Maturity, Franciscan Herald Press, 1966, 302 p., $4.95. Autorius atsako j klausimą: kodėl Bažnyčios atsinaujinimas labiausiai pradėjo reikštis mūsų laikais ? Bažnyčia, panašiai kaip ir Kristus, auga išmintimi bei malone pas Dievą ir žmones.
|
|
Skaityti daugiau...
|
GROŽINĖ LITERATŪRA
Andriekus Leonardas — Galiūnų godos (eil.) ........ 52
Baranauskas Albinas — Eilėraščiai ............. 257
K. Barėnas — Vaistai (apsakymas) ............ 444
Barteška Kazys — Eilėraščiai ............ 381
Degutytė Janina — Antigona (eil.) ................ 249
Grigaitytė Kotryna — Indrė (novelė) ............. 125
Gustaitis Antanas — Portretai (eil.) ........... 106
Landsbergis Algirdas — Sudiev, mano karaliau (vienveiksmis vaidinimas) ............ 201
Mykolaitis - Putinas Vincas — Eilėraščiai ........ 290
Nyka - Niliūnas Alfonsas — Eilėraščiai ............ 199
Iš portugalų poezijos (vertė P. Gaučys) ............ 421
Rutkūnas Benediktas — Eilėraščiai .............. 163
Sachs Nelly — Eilėraščiai (vertė J. Tininis) ........... 309
Sadūnaitė Danguolė — Eilėraščiai .......... 155
Saulaitytė Jurgita M. — Eilėraščiai ........... 250
Spalis R. — Meilužis (novelė) .......... 349
šlaitas Vladas — Eilėraščiai ............. 336
Vaičiulaitis Antanas — Karaliaus Mindaugo paskutinis monologas .......... 207
Visvydas Pranas — Eilėraščiai ............. 8
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
