| |
|
|
1952 m. 1 sausis
|
Vysk. Petras Pranciškus Bučys, žmogus, vienuolis, lietuvis |
 |
 |
 |
|
Parašė ZENONAS IVINSKIS
|
Vysk. Petras Pranciškus Bučys, rytų apeigų dvasininko drabužiuose
". . . buvau pasišovęs būti Kristaus Bažnyčios apologetu Lietuvoje"
(Atsim. 260 p.)
"Kai kurie žmonės, kartais viešai kalbėdami, dažniausiai man girdint, vienas kitas raštu privačiame laiške, į akis mane pavadina katalikiškosios Lietuvos patriarchu. Tuo jie parodo man palankumo ir pareiškia pagarbą. Todėl aš negaliu jų įžeisti įtardamas, kad jie melavę. Bet aišku, kad minėtasis jų posakis neatitinka tikrenybę. Nė rūpestingiausios kieno nors pastangos negalėtų parinkti šiek tiek įrodymų minėtajam posakiui.
"Ne tik katalikiškosios Lietuvos, bet visos mūsų tautos patriarchas buvo ir yra vysk. Motiejus Kazimieras Valančius. Deja, mūsų visuomenė mažai kada ir pernelig retai apie tai mintija ir šneka. Man šalia jo atsistoti pritiktų tik tam, kad jo dydis šalia mano stuomens geriau būtų matomas. Juk taip daro statybos inžinieriai, šalia trobos plano pažymėdami žmogų arba medį. . ." (Atsim. 260 p.)
Šituos žodžius vysk. Būčys pats įraše prieš pusę metų paskutiniuose užrašinėti baigtų atsiminimų puslapiuose. Pačiai pabaigai jis pats sava ranka buvo panorėjęs duoti apgalvotą ir bendrą piūvį per visą savo gyvenimą. Toje sintetiškoje apžvalgoje jis, perdėm kritiškai nusiteikęs link savo darbų ir veikimo, stengėsi įrodinėti, kad ir anas titulas jam negalįs būti priskirtas.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė PAER LAGERKVIST
|
Gražiausia juk, kai ima temt iš lėto.
O meile, kiek tik jos danguj sudėta,
Slepias balzganoj šviesoj,
Visą žemę
Ir mus supančioj.
Visur jautrumas. Rankos viską šildė,
Tolius krantus pats Viešpats išdildė.
Arti taip viskas, toli taip viskas — neužmatai
Viskas, viskas
žmogui čia paskolyta tiktai.
Dar vienas mano, greit atims man viską,
Netrukus aš visai neteksiu visko:
Ir medžių, žemės ir dangaus.
Vienas vienas aš keliausiu,
Nepalikęs pėdsakų žmogaus.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
LIETUVOS VALIUTA AMŽIŲ BĖGYJE |
|
|
|
|
Parašė JONAS KARYS-KARECKAS
|
PIRMOJI EPOCHA 1)
Laisvos ir savarankios Lietuvos pinigai iki Vytauto Didžiojo mirties
Iškasenos ir senovės raštai mums byloja, kad Lietuva savų pinigų (šių laikų prasme) te-pasigamino pirmą kartą tik XIV amž. pabaigoje. Iki tol pinigų vietoje mūsų prabočiai vartojo gintarą, brangius kailius, sidabro gabalus bei štangeles ir, spėjama, kitokius patvaresnius daiktus. Tačiau svarbiausiomis mokamosiomis priemonėmis viešuose prekybos centruose buvo svetimų kraštų metaliniai pinigai, ėję lietuvių apgyventose žemėse nuo neatmenamų laikų. Iškasenose randama: graikų, arabų, romėnų, Bizantijos ir kitų šalių monetų. Bet ypatingą vaidmenį istoriškosios Lietuvos valiutos vystymosi eigoje suvaidino čekiški grašiai (vėliau gavę Pragos grašių vardą), užplūdę mūsų kraštą nuo pat XIV amž. pradžios.
čekiškas PRAGOS grašis (Vaclovo II)
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė HENRIKAS NAGYS
|
 EPITAFIJA ANT POETO KAPO
Vytautui Mačerniui
Nepasiėmei nieko kartu: tavo rankose miega
paskutiniojo vasaros vakaro kvapas ir vėsuma.
Tavo galvą padėjo ant kieto drožlinio priegalvio,
ir giliai akyse tebegyvą dangų užžėrė žeme.
Tavo mėlynos upės sustingusios tyso smėlynuose —
kaip ilgi kalavijai rūdija ant žemės širdies;
į apakusius ežerus krenta pajuodę žvaigždynai,
ir į tavo miškus numylėtus šaltos nebūties
tuštuma. Tavo knygose pasakų saulė užgeso,
ir už atdaro lango sudužo ant kelio akmens
nebaigta svajoti svajone. Tiktai vystančios vasaros
vakaro vėju kvepėjo tavo rankų atšalę delnai.
- - - - - - - - - - - - - -
Tavo antkapio raidėmis teka pavasario vandenys.
Vaiko akys mato, pro tirpstančias ledo gėles, už stiklų:-
Tavo upės pabunda, atmerkia akis ežerai, ir į dangų
kelias debesys paukščių iš klegančių tavo miškų... |
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė VINCAS RAMONAS
|
Tumosų laukai siekė Šunskų girią, o trobesiai buvo išstatyti ant pat Šešupės kranto. Iš sodo vaikai akmenuką pajėgdavo numesti į patį upės vidurį. Abudu vaikai dabar kariuomenėj. Vyresnysis liko puskarininkiu, o jaunesnysis plėšė eilinio batus. Jam teks ūkis, kai grįš iš kariuomenės. Dukters Tumosai neturėjo. Tumosienė labai mylėjo sesers mergaites, bet nemažiau ir savo tarnaites. Prie darbo labai nespaudė, o grįždama iš Marijampolės, tarnaitei vis ką nors parveždavo lauktuvių.
Vaikai ne namie — reikėjo samdytis svetima šeimyna.
Agota Žiemytė buvo iš Šunskų. Po tarpkalėdžio parsivežusi ją namo, Tumosienė tarė savo vyrui, sėdinčiam ant šilto priekrosnio:
— Tai mūsų Agotėlė.
— Aha, gerai, gerai, — linktelėjo galva Tu-mosa ir nusišypsojo. — Tai Agotėlė?
Tumosienė padėjo jai nusirišti vilnonę skarą ir pabučiavo į lūpas.
Agota buvo aukštoka, gražiai nuaugusi, tamsiaplaukė. Tumosai kažin kodėl pasirodė, kad josios nosis kiek per smaila. Abipus nosies ties akimis buvo daug rudų taškučių. Ir dar — kai ji pažvelgė tiesiai į Tumosą, dešinėji akis žiūrėjo kažin kur į šalį.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
RAUDONI BATUKAI arba JURGIS SAVICKIS |
|
|
|
|
Parašė Leonas Miškinas
|
Pirmoji Jurgio Savickio novelių knyga "šventadienio Sonetai" išėjo 1922 metais (rodos, Berlyne), t. y. tais pačiais metais, kaip ir Vinco Krėvės "Šiaudinėj pastogėj". Vinco Krėvės knyga tuojau susilaukė visuotinio įvertinimo, ir jos autorius buvo pripažintas lietuvių literatūros klasiku. Tuo tarpu Jurgio Savickio "Šventadienio Sonetai", pasipuošę šauniais vakarietiškais drabužiais, praėjo visiškai nepastebėti ir niekam nereikalingi. Vadinasi, Savickio knyga pasirodė nelaiku, kitaip sakant, laiku, bet tai mūsų literatūroje labai dažnais atvejais reiškė "nelaiku". Savickis nesilaikė beveik privalomos tuomet (ir šiandien!) atsilikimo nuo savo epochos distancijos ir buvo nubaustas, kam drįso pasirodyti, dar ne visiems lietuvių literatūros "seniesiems" klasikams savo pagrindinius veikalus išleidus. Aš visai čia nemanau ironizuoti nei Vaižganto, nei Krėvės, tik noriu konstatuoti patį faktą, kad jų kūryba, normalios visuotinės literatūros istorijos chronologijos prasme, tektų nukelti į Balzako laikus.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
JURGIO SAVICKIO "RAUDONŲ BATUKŲ" KALBA |
|
|
|
|
Parašė L. Dambriūnas
|
Savickio kalba bei stilius įdomūs ne vien stilistui. Kai kurie kalbininkai čia irgi turės progos pamąstyti. Ortodoksiniai gramatikos bei "taisyklingumo" gerbėjai galėtų Savickiui prikišti, kad jo kalba nevisai taisyklinga, "žmoniška". Rašytojas dažnai iš vieno moka padaryti kelis sakinius, jeigu, žinoma, sakiniu laikysime kiekvieną žodį ar jų grupę, iš abiejų galų išskirtą taškais. Jo knygoje dažnai tarp pagrindinio ir šalutinio sakinio dedamas taškas, paprasta sakinio dalis skiriama ne tik kableliais, bet ir taškais ar skliaustais.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Aloyzas Baronas: ŽVAIGŽDĖS IR VĖJAI. |
|
|
|
|
Parašė Jonas Brazaitis
|
Aloyzas Baronas: ŽVAIGŽDĖS IR VĖJAI. Novelės. Išleido Venta. 240 p.
Naujosios lietuvių literatūros meisteriai Grušas, Vaičiulaitis, Jankus ir liūdno atminimo Cvirka kiekvienas sukūrė savo novelės charakterį. Laimėti naujas pozicijas, reiškia—ateiti su kuo visai nauju, nepakartojamu. Ant tokio bandymų kelio yra atsistojęs A. Baronas.
Aloyzas Baronas ilgai jieškojo savęs. Pradžioje jis pasireiškė kaip eilių rašytojas. Tik gana vėlai, tremtyje, pasirodė jo nežymūs beletristiniai dalykai. Amerikoje jis dviejuose novelių konkursuose laimėjo premijas, ir tai jam padėjo "susidaryti vardą", dar neišleidus knygos. Išėjęs rinkinys "žvaigždes ir vėjai" duoda progos kritiškiau į tuos darbus pažiūrėti ir pajieškoti, kas čia yra nauja ir autoriui charakteringa, kas pasiekta, kas tobulintina, nuo ko visai nusikratytina.
|
|
Skaityti daugiau...
|
Nelė Mazalaitė: MĖNUO, VADINAMAS MEDAUS. Apysaka. Išleido "Gabija" 1951 m. Dail. B. Vilkutaitytė-Gedvilienė. 220 psl. kaina $2.50.
Aloyzas Baronas: DEBESYS PLAUKIA PAŽEMIU. Išleido Anatolijus Kairys. Chicago, 1951 m. 224 psl. Kaina $2.50.
A. Giedrius: TEVŲ PASAKOS. Pirmosios knygos. Iliustravo J. Kaminskas. PLB Vokietijos Krašto Knygų leidyklos leidinys. 1951 m. XXIII + 150 p.
A. Vaičiulaitis: VALENTINA. Antroji laida. Venta 1951 m. 141 p.
Petronėlė Orintaitė: VILIGAILĖ. Legenda. Iliustravo Paulius Augius. Išleido Julija Bičkūnaitė, Chicago, 1951. 46 p.
Alfonsas Giedraitis: DAINOS APIE LAISVĘ. Los Angeles, 1951. 32 p. Kaina $0.75.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
KURIE PLOTAI TURĖTŲ PRIKLAUSYTI ATSTATOMAI LIETUVAI? |
|
|
|
|
Parašė K. Pakštas
|
Pernai metų gruodžio "Aidų" numeryje prof. K. Pakšto straipsnyje "Lietuvių Tautos ir Valstybes sienos" pasiliko keletas esminio pobūdžio korektūros klaidų. Viena jų pusi. 441 palietė Vilniaus apskr. ir miesto lietuvių skaičių, kuris turėjo būti 111,488, gi buvo išspausdinta 11,488. Psl. 443 klaidingai buvo atmuštas plotas 62,200 kv. km., gi turėjo būti 65,200 kv. km. Be to, buvo praleista Seinų sritis. Visas šias pataisas prašome skaitytojų įnešti į savo turimus "Aidų" egzempliorius, kad, vėliau pasinaudojant, nebūtų apsirikimų. Norėdami duoti skaitytojams teisingą tekstą, čia minimą dalį atmušame iš naujo su žemėlapiu ir atitinkamais paaiškinimais. O didžiai gerb. prof. K. Pakštą atsiprašome dėl visų šių nemalonumų ir sutrikimų. Red.
Per pastaruosius kolonialinio imperializmo amžius įvairiose konferencijose mažosios valstybės vis buvo mažinamos, o didžiosios — dar labiau didinamos. Tai mes vadintume megalostatizmo gadyne, nešančia vis daugiau priežasčių naujiems karams sukelti. Juk niekas neverčia taip dažnai kariauti, kaip didžiųjų kraštų teritorinis gobšumas ir nuolat daromos skriaudos, vis mažinant negausių ar silpnesnių tautų gyvenamą erdvę.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
PASAULIS ANT SVARSTYKLIŲ (1951 metų politine apžvalga) |
|
|
|
|
Parašė A. K.
|
Trečiasis pasaulinis karas
Penkiasdešimtieji metai buvo pažymėti kaip persilaužimo metai, kada vakarai suprato, jog taikaus sugyvenimo tarp komunistinio ir demokratinio pasaulio iliuzija miré be vilties prisikelti. Šiai naiviai iliuzijai sugriauti reikėjo net tokio didelio trenksmo, kap Kinijos revoliucija bei jos įtraukimas į Rusijos sovietų orbitą ir Korėjos karas. Raudonosios Kinijos išėjimas prieš Jungtines Tautas sugniuždė visus JT laimėjimus šiaurės Korėjoje ir tuo nutęsė Korėjos karą dar nežinomam laikui, nors jo galas tada rodėsi esąs labai arti.
Kinijos įsikišimas j Korėjos reikalus iš pradžių buvo norima suprasti tik kaip atsargumo priemone prieš galimą grėsmę Mandžiūrijai, tačiau tai buvo tik tuščios politikų pastangos dumti sau ir pasauliui akis. Tikrumoje tai jau buvo ginkluotas komunistinio internacionalo žingsnis pasauliui užkariauti. Vakarai nedrįso to pavadinti trečiuoju pasauliniu karu, nors ir buvo priversti sutikti priešą kruvino karo lauke.
|
|
Skaityti daugiau...
|
DARBININKAS IŠEINA DU KARTU SAVAITĖJE
Jis sklinda plačiai ne tik Jungtinėse Amerikos Valstybėse ir Kanadoje, bet ir kituose užjūrio kraštuose. Subūręs daug bendradarbių, jis puoselėja pirmoje vietoje lietuviškus reikalus, duoda plačias lietuviškų kolonijų korespondencijas, svarsto tarptautinės politikos, kultūros ir religijos klausimus. DARBININKAS turi kūrybos, moterų, jaunimo, sporto ir kitus skyrius. DARBININKAS eina 36 metus. Nuo praėjusių metų yra sujungtas su buvusiais "Amerikos" ir "Lietuvių Žinių" savaitraščiais.
Prenumerata metams:
JAV $5.00
Brooklyne, N. Y $5.50
Kanadoje $5.50
Užsienyje $5.50
Pusmečiui $3.00
Susipažinimui siunčiama dvi savaites nemokamai.
Užsakymus su pinigais siųskite:
DARBININKAS,
680 Bushvvick Ave., Brooklyn 21, N. Y.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
