|
|
1952 m. 6 birželis
Parašė JUOZAS ALAUŠIUS
|
a. Principinės pastabos. — Visų pirma pora žodžių dėl pačios temos: kuria prasme keliame kultūros ir politikos santykių klausimą? Plačiąja prasme kultūra apima visą žmogiškąją veiklą. Didelis kultūrinis žmogaus žygis yra ir apskritai valstybės sukūrimas bei ypačiai pasiekimas demokratinės valstybės. Šitaip imant, ir politika tėra vienas kultūrinės veiklos baras šalia kitų. Jei užtat imtume kultūros žodį šita plačiąja prasme, kultūros ir politikos santykių tema galėtų reikšti tik klausimą, kuria prasme ir politika priklauso kultūrai. Bet šiame pasisakyme imame kultūros žodį ne ana plačiąja prasme, o ta siauresne prasme, kuria mūsų kasdieninėje kalboje kultūrininko žodį taikome rašytojams, menininkams, mokslininkams bei mokytojams, juos visus priešpastatydami prieš politinius veikėjus bei partinius visuomenininkus. Galimas dalykas, kad griežtas logikas padarytų šiai vartosenai priekaištą, jog tarsi ji paneigia politikai kultūrinės veiklos prasmę. Visiškai sutinkame ir mes, kad ir politinė veikla yra verta kultūros vardo plačiąja žodžio prasme. Bet norime drauge pabrėžti, kad politikai dera kultūrinės veiklos vardas skirtinga prasme, negu poezijai ar menui, mokslui ar filosofijai. Poezija ar menas, mokslas, ar filosofija yra tiesioginis kultūros kūrimas. Tuo tarpu politika nėra nukreipta į tiesioginę kultūros kūrybą. Jeigu valstybė ir yra būtina kultūrinio gyvenimo sąlyga, vis dėlto pati valstybė nekuria kultūros. Tai ir pateisina tą mūsų kasdieninės kalbos vartoseną, kuri kultūrininko vardą teikia tik tiesioginiams kultūros kūrėjams. Šia pastarąja prasme ir mes keliame kultūros ir politikos santykių klausimą.
Kultūros ir politikos santykių supratimas priklauso nuo atitinkamo kultūros ir valstybės santykių supratimo. Kaip suprantami valstybės ir kultūros santykiai, taip suprantami kultūros ir politikos santykiai. Vienaip kultūros ir politikos santykiai suprantami totalistinėje valstybėje, kitaip — demokratinėje valstybėje.
|
Skaityti daugiau...
|
Parašė J. AUGUSTAITYTĖ- VAIČIŪNIENĖ
|
PASIKALBĖJIMAS
Naktis, kaip vynuoge, per dieną sirpo
Atokaitoje spindinčių šviesa kalnų...
Kažkur stirnaite blaškosi sugauta kilpoj,
Ir dainos vėstančių prie kelio akmenų.
Namai nuo žemės šuolio atitrūkę,
J aukštj kopia svyrančiom padangių kopėčiom,
Kur mėnuo ištiesė gairiukę
Ir vėl palindo po rankovėm debesų plačiom.
Ir aš, sėdėjusi prie gonkų ant suolelio,
Pasilikau viena, kaip paukštis po lapu.
Neturinti ko pasiklausti kelio...
Paskui atsiradai čia pirmąsyk ir tu.
Ir mes kalbėjomės, lyg būtume pažįstami iš seno,
Kad ta stirnaitė rytą mirusi gal bus...
Kad taip neilgai žmonės čia gyveno,
špokai prie inkilų neilgai tauškino juokus.
Kalbėjomės, ar grįš namai, į debesis iškilę,
Ant žemėj šaukiančių juos pamatų ...
Urėdas, tos stirnaitės išvaduot, į girią...
Ar atsigers šviesa iš violetinių naktų ... |
Skaityti daugiau...
|
Parašė PR. SKARDŽIUS
|
Lietuvių kalba yra viena iš svarbiausių lyginamajam indoeuropiečių kalbų mokslui, todėl beveik nuo pat to mokslo pradžios, ypač nuo 1856 m., kuriais pasirodė pirmoji mokslinė A. Schleicherio lietuvių kalbos gramatika, daugelis žymių mokslininkų yra ją rūpestingai studijavę ir tyrinėję. Be pačių lietuvių kalbininkų K. Jauniaus, K. Būgos, J. Jablonskio ir kt., lietuvių kalba yra dar domėjęsi įvairių kraštų specialistai, pvz. latvis J. Endzelynas, estas P. Aru-maa, rusai F. Fortunatovas, J. Uljanovas, lenkai V. Poržezinskis, J. Rozwadowskis, J. Safarevi-čius, J. Otrębskis, čekas J. Zubaty, danai H. Pedersenas, L. Hjemslevas, švedai R. Ekblomas, T. Torbjornssonas, norvegas Chr. Stangas, olandas N. van Wijkas, šveicarai F. de Saussure'as, M. Niedermannas, prancūzai A. Meillet, R. Gauthiot, italai G. Devoto, V. Pisanis, G. Bon-fantė, vokiečiai A. Schleicheris, K. Brugmannas, A. Leskienas, F. Sommeris, Fr. Spechtas, Ed. Hermannas, E. Fraenkelis ir kt.
Iš šios gausios mokslininkų šeimos šį kartą tenka specialiai išskirti Eduardą Hermanną, buvusį ilgametį Goettingeno universiteto ordinarinį profesorių bei žymų indoeuropiečių lyginamosios kalbotyros specialistą ir neseniai, 1950 m. vasario 14 d., atsiskyrusį su šiuo pasauliu.
|
Skaityti daugiau...
|
VIENAS UŽ VISUS, VISI UŽ VIENĄ |
|
|
|
Parašė Jurgis Savickis
|
Varkala buvo jaunas, laimingas ir nevedęs. Kaipo menininkas, jis buvo dar nenusistovėjęs. Svyruojąs tarp architektūros ir tapybos. Kaip dažnai su jaunais žmonėmis atsitinka. Vieną kartą buvo pasviręs net į skulptūrą. Bent tuo būdu nemaža molio Varkala bus paminkęs ir prisiuostęs, vis bej ieškodamas skulptūrinės formos. Vėliau jis jau apsisprendė viena tik paišyba, tiksliau — grafika. Grafika daugiau pritaikyta techniškiems reikalams. Vėliau tas visų svyravimų "tarp" padidėjo dar vienu. Šį kartą jau galutinu. Jis tapo metalo apdirbimo meisteriu; mūsiškai tariant — auksakaliu. Mokėsi iš pradžių namie, vėliau Austrijoje, pačiame didmiestyje Vienoje, kur visuomet tiek skonio.
Ir koks auksakalis! Jis perfekcionavos. Jis turėjo jau įsigijęs nemaža erudicijos, menininkui tiek reikalingos. Tiek bendro, tiek specialaus, meną liečiančio, prasiprusinimo. Jis surado savo stilių. Kuriame mažiausia vartojama medžiagos, šiuo atveju, brangios, kai geriausiai pasiekiama tikslo. Kaip gerame literatūros stiliuje, kur mažiausia vartojama žodžių.
|
Skaityti daugiau...
|
Parašė JONAS MEKAS
|
ŽMONĖS PARKE
ŽMONĖS parke,
vienišieji, —
seniai su senelėm
ir besimylintieji, —
sėdėdami
po lapų blykštančia skara,
mate:
kaip skambėdamas
kristaline skaidra
ėjo ruduo.
Ir tuoj
ant miesto
Ir per lapus
ėmė krist
vario lietus.
TURGUJE jis liejos
per medinius stalus,
per rudenio gėles
ir mėlynus pirklius,
ir turgaus moteris
šlapiom skarom,
su skėčiais
ir kraitėm pravirom;
|
Skaityti daugiau...
|
ARKIVYSK. J. MATULEVIČIAUS VILNIAUS GOLGOTA |
|
|
|
Parašė J. VAIŠNORA, M. I. C.
|
(Tęsinys)
Bažnyčios apgulimas truko tris dienas. Moterys, prasiverždamos pro raudonarmiečius, įnešdavo šiek tiek maisto apgultiesiems. Kad bažnyčioje nebūtų šviesos, bolševikai nukarpė elektros vielas. Trečiadienio (II. 12) rytą, 4:30 vai. raudonarmiečiai įsibrovė į bažnyčią, ėmė šaudyti į lubas, išsklaidė jėga žmones ir suėmė Tėvą Muckermaną. Kareiviai jį mušė, tąsė; nukentėjo ir žmonės: kai kurioms moterims net plaukus nuo galvos kareiviai nurovė. Buvo keletas sunkiai sužeistų. Muckermaną, įsisodinę į automobilį, nusivežė, o didelį žmonių būrį suvarė į buvusius Valstybės Tarybos rūmus. Dalį netrukus paleido, o kurie atrodė inteligentiškesni, tuos paliko ir nubugdė į Lukiškių kalėjimą. Bažnyčią bolševikai užrakino ir apstatė sargyba. Krikšč. Darbininkų Sąjungos būstinėje buvo padaryta krata, viskas išplėšta, išdaužyta, raštai konfiskuoti.
Visa tai patyręs, vysk. Matulevičius vėl per kun. Tumą pasiuntė V. Kapsukui raštą, prašydamas grąžinti bažnyčios raktus, leisti žmonėms vėl melstis bažnyčioje ir paleisti Muckermaną ir suimtuosius žmones. Šį kartą V. Kapsukas atsakė raštu, kuriame žadėjo raktus ir bažnyčią grąžinti, suimtuosius paleisti po tardymo, bet T. Muckermanas nebūsiąs paleistas: jis išvežtas į Minsko kalėjimą, kur bus teisiamas. Prie rašto buvo pridėti keli Muckermano ranka rašyti žodžiai, tiksliau: jų nuorašas, kur sakoma, kad su juo gerai elgiamasi; prašo raminti žmones.
|
Skaityti daugiau...
|
DAILININKAS M. V. DOBUŽINSKIS |
|
|
|
Parašė D R. M. VOROBIOVAS
|
M. V. Dobužinskis "Radvilos Perkūno" operos scenos uždanga
1.
Pasiekęs amžių, kuriame — normaliais laikais — garsūs menininkai rašo memuarus ir ilsisi ant laurų, M. Dobužinskis neseniai išvyko į Paryžių, kur dirbs savo numylėtoje teatro dekoracijų srityje.
Dobužinskis (kaip ir M. K. Čiurlionis) gimė 1875 metais. Jo neišsemiama kūrybinė energija ne tiktai gimdo vis naujus sumanymus, bet ir stebina mus savo tarytum pavasarišku šviežumu. Tai perdėm reta savybė, palyginus su nykiomis, senatviškomis nūdienio meno nuotaikomis.
Dobužinskio kūrinių jaunatviškas pajėgumas atrodys dar nuostabesnis, jei prisiminsime, kad savo stiliumi šie kūriniai labai tolimi nuo paskutinių dešimtmečių nerimastingų eksperimentų. Vienintelis jo siekimas — nepaliaujamas tobulinimasis kelyje, kuriame jis ėmė žengti beveik pusė šimtmečio atgal.
Jautriai atsiliepdamas į besikaitaliojančias 20 amžiaus meno linkmes, Dobužinskis niekad nemėgino tapti kubistu, nei surrealistu, bet visados liko ištikimas savo kūrybinei individualybei. Todėl jo vinjetė, knygos viršelis arba dekoracijos eskizas, padarytas prieš keturiasdešimt metų, tebėra kupini tokio gyvybingo lyrinio polėkio bei magiško žavesio, lyg tai būtų šios dienos kūriniai. Ir žiūrovas nė negalvoja apie jų istorinę datą, kaip kad neateina mums mintis apibrėžti kurio nors Chopino preliudo istorinė vieta.
|
Skaityti daugiau...
|
DĖL MARGALIO IR JO "LEISKIT Į TĖVYNĘ". |
|
|
|
Parašė Kan. Mykolas Vaitkus
|
1951 m. "Aidų" 8 numery Antanas Vaičiulaitis 376 p. apie poetą Margalį (kun. Juozą šnapštį, mirusį bene 1921 metais) išmintingai sako:
"Antai, Margalis yra "netekęs" vardo, kaip poetas. O savo laiku buvo labai populiarus. Jis ton užmarštin pateko be reikalo: kai peržvel-giam jo knygas, iš jų galime pasirinkti ne vieną stiprų dalyką. Jis yra ir "Leiskit į tėvynę" autorius, nors maža kas tenumano jį parašius šią garsią dainą".
Tai gera, kad bent po 30 metų Margaliui mirus rimtas literatūros atstovas tarė apie jį gerą žodį, tuo kiek atitaisydamas aną kietą ištarmę, kurią prieš 30 metų kitas rimtas literatūros atstovas, kritikas bei poetas E. Radzikauskas-Liudas Gira, tarė bene "Skaitymuose" apie Margalį kūrėją, kad jis, girdi, esąs ne poetas, ir tegu, girdi, ateityj literatūros tyrinėtojai nebekvaršiną be reikalo sau galvų: klausimas esąs galutinai išspręstas.
Buvau manęs papasakoti čia skaitytojams vien apie tą Margalio "Leiskit į tėvynę", bet panorau, ta pat proga, čia surašyti vieną kitą savo atsiminimą apie Šnapštį-Margalį, kadangi kitą kartą vargiai beprieisiu prie to reikalo.
|
Skaityti daugiau...
|
PASTABOS APIE LIETUVIŠKĄ PASAKŲ KNYGĄ |
|
|
|
Parašė Dr. Jonas Balys
|
Reikia laikyti ne pripuolamu sutapimu, kai Aug. Raginis, skaitydamas mano sudarytą "Lietuviškų Pasakų" knygą, susidarė lygiai tokį pat įspūdį, kaip ir aš, rinkdamas tai knygai medžiagą (žiūr. knygos recenziją "Aidų" 1352 m. 183-6 psl.). Darydamas knygai atranką, turėjau labai aiškų tikslą: parodyti, kokių stiliaus tobulybių galima rasti mūsų žmonių pasakose. Aš vis piktindavausi ir tebesipiktinu, kai literatai, paėmę žmonių pasaką, praskiedžia ją devyniais vandenimis, ištampo ant tuzino kurpalių, nukapoja jai rankas ir kojas, o tada tariasi "grimais" patapę. Tokie dideli talentai, kaip Wil-helmas Grimmas ar danų Andersenas, yra labai retas dalykas, šiaip Vidutiniai ir net gabūs rašytojai neįstengia prilygti nežinomiems žmonių pasakų autoriams. Geriausi kritikai šiuo atveju yra mūsų vaikai. Paskaityk kokių 6—7 metų vaikučiui mūsų rašytojų sukurtas ir vaikams skirtas pasakas, jis kurį laiką kantriai paklausys, o paskum tave nutrauks: "Gana, neįdomu, štai iš šitos knygos paskaityk, čia tai įdomios pasakos." Ir paduos tau Basanavičiaus ar kitą kurią grynų tautos pasakų knygą.
|
Skaityti daugiau...
|
V. Gutauskas, S. J. KAS ŽIŪRI IR NEMATO? |
|
|
|
Parašė Dr. A. Baltinis
|
V. Gutauskas, S. J. KAS ŽIŪRI IR NEMATO? TT. Jėzuitų leidinys, Chicago, 1952 m. 92 p. Kaina 1 dol.
Visam mūsų amžiaus mąstymui yra būdinga pozityvistine nuotaika: tuos klausimus, kurie liečia daiktų ir reiškinių gilesnį pažinimą, pavadinti paniekinančiu žodžiu "metafizika" ir visai jų nejudinti. Likti tik savo spe-cialinių tyrimų ribose, metoduose ir paskelbti iliuzija visa, kas neseka iš tiesiogiai tiriamojo objekto pagal mechaniškojo priežastingumo dėsnius. Patys nesidomėdami nieku kitu, tik savo tiesioginio tyrimo objektais ir metodais, pozityvistai nepakenčia, kad kitų interesai siekia toliau ir giliau, todėl stengiasi paneigti visų gilesnių klausimų prasmę ir jų išsprendimo galimybę. Tuo būdu nenuosekliai, prieštaraudami patys savo teigimams, iš savo specialių tyrimo sričių ir jie pereina prie gamtos filosofijos klausimų, nors ir atmesdami gilesnį, metafizinį jų pagrindą.
Susiaurinti mąstymo horizontą, nematyti gilesnių problemų ir nesidomėti jų sprendimu yra pagrindine pozityvizmo dogma, įleidusi labai gilias šaknis į visas kultūros sritis. Prieš šias pozityvistines pažiūras religinėje srityje įdomiai pasisako T. V. Gutauskas, S. J., savo knygoje "Kas žiūri ir nemato".
Knygutė pavadinta "Religiniais pašnekesiais", kuriais autorius nori nurodyti kelius į Dievą po visą pasaulį išsiskleidžiusiems tremtiniams. Sklandi kalba, dialoginis pasakojimo būdas daro knygutę patraukiančią ir mielai skaitomą.
|
Skaityti daugiau...
|
K. V. BANAIČIO 100 LIAUDIES DAINŲ |
|
|
|
Parašė J. Žilevičius
|
Kai mūsoji literatūra pradeda gauti premijas, dailininkai rengia parodas, neatsilieka ir mūsų muzikai. Ir pernai ir šiemet jie išspausdino naujų veikalų. Bet K. V. Banaičio paskutinis veikalas savo dydžiu nuslopina per eilę metų pasirodžiusius mūsų muzikos kūrinius. Savo puslapių skaičium jis susilygina su č. Sasnausko muzikos rinkiniu — 133 puslapiai. Mūsų muzikes literatūroje tokie dideli leidiniai yra reti svečiai, ypač tremtyje.
K. Banaitis, per eilę metų įdėjęs nemažai darbo, nauja linkme harmonizuodamas liaudies dainas, parodo nuodugnų liaudies dainų stiliaus ir visų harmonijos paslapčių pažinimą. Paprastai priimta vadinti harmonizavimu, jei liaudies daina paruošta chorui, ar su piano pritarimu — solo dainavimui. K. Banaičiui tenka padaryti išimtis: jis ne harmonizavo, bet kūrė. Įsigilinęs į visas liaudies melodijas ir teksto paslaptis, jis tai atkuria savaip, melodiją dar ryškesnę padarydamas. Tam jis vartoja imitaciją, kanonų formą (tikslus melodijos pakartojimas tam tikrame suvėlinime, lyg iš paskos sektų lygiagrečia tokia pat melodija), moduliacinius nukrypimus, liaudyje esamus muzikinius disonansus ir t.t. Visa tai pritaikyti ir sujungti į vieną pilną ir meniškai tobulą kūrinį gali tik aukštos kultūros menininkas. Tai savo darbais ir įrodė K. Banaitis.
|
Skaityti daugiau...
|
Dr. P. Jonikas. GIMTOJO ŽODŽIO BARUOSE. |
|
|
|
Parašė L. Dambriūnas
|
Bendrinės kalbos patarimai ir paaiškinimai. Išleido Terra. Čikaga 1952, 167 p. Kaina $1.50.
Besirūpinant lietuvybės išlaikymu bei savo tautine kultūra, tenka nemažai dėmesio skirti ir gimtajai kalbai, kuriai, svetur gyvenant, atsiranda nemaža pavojų sunykti. Tam reikalui Lietuvių Tautinės Bendruomenės Vokietijoje rūpesčiu išleistas "Lietuvių Kalbos Vadovas", o čia Amerikoje daugelis laikraščių įsivedė specialius kalbos skyrelius. Tai sukėlė didesnį susidomėjimą savo gimtąja kalba ir jos kultūra. Tokiais straipsniais, suprantama, domisi daugiausia tremtiniai, bet jų kalba daro įtakos ir senųjų ateivių kalbai, kurioje jau atsirado daug naujų lietuviškų žodžių, iki šiol jų nevartotų.
Neseniai pasirodžiusi dr. P. Joniko knygelė kaip tik ir yra toks laikraštinių straipsnių rinkinys. Vieni jų spausdinti seniau, bet daugumas saulės šviesą išvydo jau Amerikoje, daugiausia "Naujienų" skiltyse. Tai pirmas tos rūšies leidinys tremty.
|
Skaityti daugiau...
|
Dr. Jonas Balys: TAUTOSAKA APIE DANGŲ |
|
|
|
Parašė A. Mažiulis
|
Dr. Jonas Balys: TAUTOSAKA APIE DANGŲ — LITHUANIAN FOLKLORE OF THE SKY, 24 psl. in 8°, 1951. Išleido — J. J. Bachu-nas, Sodus, Michigan. Kaina 60 c.
Lietuvių Tautosakos Archyvui psr keletą metų pavyko surinkti gana daug tautosakos apie dangaus skliautą ir jo šviesulius, kurios tarpe buvo itin svarbios mūsų senajam tikėjimu atsekti. Vokiečių okupacijos metais J. Balys šios rūšies visą tautosakinę medžiagą buvo sunaudojęs dideliam mokslo darbui ir anuos senojo lietuvio įsitikinimus plačiai lygino su kitų tautų tikėjimais apie dangaus skliautą. Tačiau visas šis mokslinis jo darbas liko tėvynėje, ir tik surinktosios medžiagos nežymi dalis J. Baliui pavyko išsivežti. Su ja jis drauge prakeliavo visą tremtį. Ir ši nedidelė knygutė yra iš anas, išsivežtinės, tautosakos atsiradusi.
"Tautosaka apie dangų" kiekvienam lietuviui, daugiau ar mažiau dirbančiam tautotyrinį darbą ar tik tautos praeitimi besidominčiam, yra miela, nes pirmą kartą mūsuose tiek daug sutelkia šios medžiagos vienoje vietoje, jei neskaityti anksčiau pasirodžiusių J. Balio straipsnių (žr. "Mintis" I, 26-30; II-III, 31-36, 1946) ar įtarpų kituose leidiniuose (plg. Lietuvių Tautosakos Skaitymai II, 42-56). Iš šių spausdintųjų darbų nemaža tautosakos ir šin leidinėlin perspausdinta.
|
Skaityti daugiau...
|
Parašė Viktoras Gidžiūnas, O.F.M
|
ENCICLOPEDIA CATTOLICA, I- VIII, Cita del Vaticano 1949—1952.
Didelę žalą Katalikų Bažnyčiai padarė prancūzų enciklopedistai. Jie, vadovaujami Diderot (f1784) ir D'Alembert (fl783, paskelbė karą "prietarams" ir "tironijai". Subūrę aplink save panašiai mąstančius kultūrininkus, jie nutarė savo tikslo siekti, subversyviomis idėjomis persunkiant religijos, filosofijos ir gamtos mokslus. Ir tai jiems pavyko. Po 21 metų darbo, jie išleido didelę 18 tomų "Encyclopédie ou Dictionnaire raisonné des arts, des sciences et des métiers". Ši enciklopedija turėjo milžinišką pasisekimą. Enciklopedis-tų idėjos įsiskverbė į žmonių protus ir sukėlė revoliuciją civiliniame ir religiniame gyvenime.
Tai matydama, Katalikų Bažnyčia stojo į kovą, panaudodama tuos pačius enciklopedistų metodus. Ir šiandieną jau turime daugelį įvairiomis kalbomis išleistų katalikiškų enciklopedijų, kuriose autentiškai išaiškinami religijos, filosofijos, gamtos mokslai ir istoriniai įvykiai. Naujausia katalikiškoji enciklopedija dabar leidžiama itališkai Vatikano valstybėje. Redakcinė jos komisija sudaryta iš žymiausių popiežiškųjų universitetų profesorių, šios komisijos garbės pirmininkas yra Studijų Kongregacijos prefektas kardinolas Pizzardo, kuris pirmame tome parašė visai enciklopedijai įžangą. Vyriausias redaktorius yra istorikas P. Paschini, Late-rano universiteto rektorius. Pirmasis "Enciclopedia Cattolica" tomas pasirodė 1949 metų pavasarį. Iki šiol išėjo aštuoni tomai. Iš viso gi jų būsią vienuolika.
|
Skaityti daugiau...
|
Parašė A. A-as
|
Niekada nebuvome gausūs kultūros leidiniais. Tik nelinksmos atminties stovykliniais metais, kada kalorijos buvo brangesnės už knygą, įvairiausių kultūrai skirtų leidinių turėjome, rodos, pakenčiamai. Jų amžius tačiau būdavo kartais net juokingai neilgas. Trečiame tremties tarpsnyje fiziškai sutvirtėję, bet dvasiškai marindamiesi, ir gyvendami "normalaus piliečio" gyvenimą, dažnas numojame ranka į laikraščių ir žurnalų prenumeratas ir knygų pirkimą, tikėdami, kad žmogus ir jo gyvybė pilnai egzistuoja tokiais paprastučiais dalykais, kaip miegas ir maistas, kad mes nieko daugiau negalime paimti už bet kurį ropojantį ar šliaužiojantį žemės gyvį. Ir netenka stebėtis, kad du vieninteliai mūsų kultūros žurnalai negali suburti tiek skaitytojų, kad jų pasirodymas būtų dažnesnis, nors kiekvieno kultūra besisielojančio juodu yra su nekantrumu laukiami ir šventadieniškai priimami.
Todėl malonu ir džiugu stebėti kai kurių laikraščių pastangas pasotinti alkį, savo skiltyse įsivedant kultūros, mokslo bei literatūros skyrius.
|
Skaityti daugiau...
|
Dr. P. Jonikas: GIMTOJO ŽODŽIO BARUOSE. Bendrines kalbos patarimai ir paaiškinimai. Išleido Terra, Čikaga, 1952, 167 p. Kaina $1.50.
Jurgis Gliaudą: NAMAI ANT SMĖLIO. Romanas. Viršelis dail. Adomo Varno. "Draugo" bendradarbių klubo leidinys. Čikaga, 1952, 221 p. Kana $2.00.
Eric Williams: MEDINIS ARKLYS, vertė Br. Aušrotas, viršelis dail. P. Osmolskio, išleido "Karys"; 1952 m. 189 p. Kaina 2 dol.
Tėvynes Sargas, kultūros, visuomenes, politikos ir socialinių mokslų žurnalas. 1952. III tomas. 2 (9) Nr. 177-368 p.
Algirdas Margeris : ČIKAGOS ŠEŠĖLIAI. Čikaga, 1952. 3 (6) p. Kaina $3.00.
Tiesa, yra šventųjų |
GROŽIO KARALIENIŲ TEOLOGIJA |
|
|
|
Parašė A. Maceina
|
Keista tema, tiesa? O vis dėlto ji turi gilios prasmės. Ji nėra tik dorinė. Ji glūdi ne tame, kad vyrai gašliu žvilgiu matuoja pro juos žygiuojančias maudymosi kostiumuose mergaites. Jie jas šitaip matuoja ir daugeliu kitų progų. Grožio karalienių problema yra iš esmės teologinė. Tai yra žmogaus problema, kurios svarba glūdi tame, kad grožio konkurse žmogus esti matuojamas ne savo m a s t u. Mergaitė yra išrenkama 'karaliene' ne todėl, kad ji būtų skaisti, gailestinga, mylinti, globojanti, bet todėl, kad ji yra graži. Dorinės savybės nėra ir negali būti matuojamos, nes jos klesti viduje ir yra prieinamos tik vienam Dievui. Tik Jis vienas jas išmatuos ir mus priims į savo nuo amžių prirengtas buveines ar išmes laukan. Todėl šventumo karalienių nėra.
Tiesa, yra šventųjų Karalienė, į kurią mes meldžiamės ir kurios mes šaukiamės. Tačiau kaip turi nustebti moteriškasis pasaulis, kad šventųjų Karalienė nėra grožio karalienė. Ar Marija buvo graži? Bažnyčia nepaliauja tai kartojusi savo liturgijoje: ji vadina Dievo Motiną Libano kedru, Siono kiparisu, Kadeso palme, Jericho rože, lygumų alyvmedžiu, upės krantų tuopa; ji kvepianti kaip cinamonas, kaip aštrus balzamas, kaip rinktinė myra; ji esanti "juoda, bet graži"; ji patraukianti mus . savo "tepalų kvapu"; ji pasirodanti "graži tarp žmonių dukterų". Ir visą šią savo nuostabą Bažnyčia užbaigia Nekalto Prasidėjimo šventės eilute: "Visa graži esi, Marija — tota pulchra es, Maria". Tačiau čia pat priduria: "Ir pirmykštės nuodėmės nėra Tavyje — et macula originalis non est in te". Šie pastarieji žodžiai kaip tik ir atskleidžia Bažnyčios mintį: Marija yra graži savo nenuo-dėmingumu. Kitaip sakant, minėtais epitetais Bažnyčia reiškia ne Marijos viršinį grožį, ne jos kūno estetinę vertą, bet jos nesuteptą šventumą, jos malonės pilnybę. Ir čia ji matuoja Mariją tikruoju mastu.
|
Skaityti daugiau...
|
Parašė Dr. Eleonora R. Witkus
|
Paskutiniuoju laiku naujųjų stebuklingų vaistų — antibiotikų — pa-gelba pavyko sukontroliuoti ir net išgydyti daugelis anksčiau mirtingų ligų. Mes žinome, jog antibiotikai yra tam tikrų organizmų gaminami elementai, kurie, veikdami piktąsias bacilas, sulėtina jų plėtimąsi, o galiausiai jas ir visai sunaikina. Mums geriausiai žinomi antibiotikai yra šitokios bakteriologinės kilmės. Tačiau tai nereiškia, kad visi antibiotikai atsiranda tik tokiu būdu. Mokslui žinoma visa eilė augalų, kurie yra stipriausių antibiotikų gamintojai. Labiausiai domimasi ta antibiotikų kategorija, kuri tiesiogiai veikia patogesniškuosius organizmus — epidemijų sukėlėjus.
Mokslas jau nuo pirmųjų bakteriologijos, kaip mokslo šakos, dienų žinojo šių elementų egzistavimo faktą. Dar 19 šimtmečio pirmojoje dalyje buvo susirūpinta, kur žemėje dingsta piktybiniai patogeniškieji organizmai. Buvo patirta, jog epidemijų sukėlėjų — mažyčių organizmų dalis, patekusi žemėn per gyvulių išmatas, arba jų kūnuose palaipsniui išnyksta. Įsitikinta, jog priežastis buvo kiti organizmai, nekenksmingi žmogui nei gyvybei, kurie pirmuosius išžudydavo. Prancūzų mokslininkas Gar-re 1887 metais vienas pirmųjų įrodė antibiotikų buvimą pačioje žemėje. Gi Pasteuras kaip tik apie tą patį laiką paskelbė vieno savo eksperimento davinius, jog "Anthrax Bacillus", tam tikros gyvulių ligos sukėlėjas, tampa nekenksmingu, jei kartu su juo įeina nepatogeniškieji organizmai. Pasteuras pranašavo, jog šis nuostabus mikroorganizmų reiškinys ateityje tikriausiai turės tere-peutikai milžiniškos reikšmės. Netrukus jo spėliojimas buvo išbandytas praktikoje. Italas Cantani išbandė tam tikrų bakterijų veikimą džiovos pacientams. Bakterijos, "gerieji organizmai" būdavo įpučiami į džiovininkų plaučius, kuriuose, esą, buvęs pastebėtas greitas pagerėjimas.
|
Skaityti daugiau...
|
PRANCŪZIJA IR VOKIETIJA EUROPOS SUJUNGIME |
|
|
|
Parašė J. Gr.
|
Kai kalbama apie ekonominį ir politinį Europos sujungimą, dėmesys nukrypsta į dvi dideles to kontinento tautas — Prancūziją ir Vokietiją, — nuo kurių daug pareis Europos vaidmuo kovoj dėl pavergtojo pasaulio išlaisvinimo ir pati to senojo kontinento ateitis. Prancūzijos ir Vokietijos interesų suderinimu sielojasi ne tik amerikiečių politikai, bet ir patys prancūzai su vokiečiais. Kadangi ir mes, lietuviai, negalime likti abejingi dėl Europos ateities, todėl mums įdomu, kaip į savo santykius su Europa žiūri aukščiau minėtų tautų šviesieji protai. Šituo tikslu čia duodame šiek tiek sutrumpintą straipsnį, kurį paskelbė žymus prancūzų sociologas Joseph Folliet katalikų "La Croix" laikrašty (Nr. 21,000) vardu "Vokietija Europoje".
"Yra faktas, sako J. Folliet, kad Europoje Prancūzija jaučiasi pasimetusi ir šiek tiek svetima. Ji neturi europinės sielos ir juo labiau jos vidurių. Visu savo geografiniu ir istoriniu svoriu ji smelkiasi į prancūziškąjį tautiškumą europinėj pusiausvyroj, arba, jei ji pralenkia nacionalizmo tarpsnį, ji siekia pasaulinio tarpsnio, apleisdama kontinenta-linį". šituo atžvilgiu Prancūzija atrodanti savo geografinės padėties ir istorinės praeities auka. Autorius sakosi mažai težinąs tokių istorinių padarinių, išskyrus senovės Graikijos miestus ir britų Commonwealth, kurie atrodytų tobulesni už Prancūziją, užimančią beveik tobulą šešiakampį su natūraliomis sienomis ir tinklu gausių kelių, susibėgančių į Paryžiaus širdį. Vidury šitos pievos prancūzas gyvena laimingas ir patenkintas, kaip Turenijos miestietis tarp savo, mūrine tvorele apvesto, aiškaus ir logiško sklypo su dekartinė-mis alėjomis Prancūzijos sode. Nuo savo senų mūro užtvarų, kaip sakydavo Rimbaud, prancūzas gali be geismų žvelgti į tolimąją Europą. Ir kam jam narplioti painiavas su tautomis, kurių keistų kalbų jis niekada nesistengė išmokti, su tautomis, kurių keistų vardų jis nepajėgia atsiminti arba kuriuos jis supainioja simpatiškame abejingume?
|
Skaityti daugiau...
|
Parašė S-s.
|
Birželio pabaigoje šaukiama Londone Lietuvos diplomatinių atstovų konferencija. Į ją, kiek tenka patirti, kviečiami atstovai iš Londono, Romos, VVashingtono. Atskiriems klausimams dar būsiąs kviečiamas ir atstovas iš Paryžiaus. Nors yra pareigose, bet nebūsią atstovų iš Vatikano ir Pietų Amerikos. Atrodo, kad susirenka atstovai, kuriems buvo siuntinėta 1940 metų min. Urbšio telegrama. Tas faktas rodo, kad esminis konferencijoje klausimas bus še-fystės reikalai, šia prasme Londono konferencija bus tęsinys tų konferencijų, kurios buvo Berne, Paryžiuje, Reutlingene. Tik sudėtis kitokia. Kad ji būtų autoritetingesnė ir visuotinesnė, to pasakyti negalima.
|
Skaityti daugiau...
|
Trumpai, skelbimai, leidėjai |
|
|
|
— Vokietijos 'Katholikentag' šiais metais yra ruošiama Berlyne: abiejuose jo sektoriuose — rytiniame ir vakariniame. Centrinis šiai 'katalikų dienai' ruošti komitetas yra numatęs tokias temas: 1. Dievas ar amžinoji medžiaga? — 2. Kuo taptų žmogus be Dievo? — 3. Ar šiandien yra galima krikšč. moterystė? —4. Kaip gali mūsų vaikai būti krikščionimis? — 5. Ar technika mus veda priekin ? — 6. Kaip galime mes būti žmonėmis savo darbe? — 7.. Kaip krikščionis gali išgelbėti teisę? — 8. Kaip krikščionys gali rasti tėvynę svetur? — 9. Kur yra tavo brolis? — 10. Dievo Karalystė peržengia visas sienas.
ATSIŲSTA PAMINĖTI NAUJI GABIJOS LEIDINIAI
Jurgis Jankus: PAKLYDĘ PAUKŠČIAI, I d., 172 psl., kaina $2.20
Stepas Zobarskas: DOLERIS IŠ PITTSBURGHO. Iliustr dail. P. Os-molskis ir VI. Vijeikis. 57 psl., kaina 80 c.
Vysk. Motiejus Valančius: VAIKŲ KNYGELĖ. Iliustr. dail. V. K. Jonynas. 160 psl., kaina $180.
PADĖKA
"Aidų" leidėjai nuoširdžiai dėkoja visiems, kurie šį pavasarį Toronte žurnalo labui padėjo suruošti koncertą, o ypač Nekalto Prasidėjimo Seselėms, ponams V. Krikščiūnams, V. Kastyčiui, J. Simonavičiui ir poniai Monkienei.
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
|
|
|