| |
|
|
1953 m. 2 vasaris
|
NEPRIKLAUSOMYBĖS VILTIS TREMTIES TAMSOJE |
 |
 |
 |
|
Parašė A. BALTINIS
|
1. Nepriklausomybė — gėrio laimėjimo išraiška.
Vasario Šešioliktoji yra viena šviesiųjų dienų mūsų tautos istorijoje. Ji simbolizuoja mūsų laisvės ilgesio išsipildymą ir šimtmečiais vestų sunkių kovų laimėjimą. O kiekvienam iš mūsų ji reiškia žmogaus verto gyvenimo užtikrinimą, nes, be teisių ir laisvės gyvenant pagal savo įsitikinimus, negali klestėti nė žmogaus asmenybė.
Vasario Šešioliktoji yra ir šviesus pragiedrulis ne tik mūsų tautos, bet ir apskritai žmonijos gyvenime, nes ji reiškia gėrio pasaulyje laimėjimą, teisybės ir laisvės įsigalėjimą, o prievartos ir smurto ir apskritai pikto paneigimą. Todėl ir mūsų laisvės atgavimą džiaugsmingai sveikino visas kultūringasis pasaulis ir mus moraliai ir materialiai parėmė. Visa tai stiprino mūsų tikėjimą, kad pasaulyje yra gyvos moralinės jėgos, kurios teisingumą gerbia ir gina, o melą ir smurtą smerkia. Atrodė, kad žmonija jau bus nugalėjusi tamsųjį barbariškumo metą, atsisakiusi nuo grubios jėgos ir prievartos ir įžengus į tarpsnį, vedantį į vis didesnes žmogiškojo tobulumo augštumas. Džiaugsmingai mes įsijungėme į šią bendrąją nuotaiką, tapome visos žmonijos bendradarbiai gėrio ugdyme ir šį uždavinį per visą mūsų nepriklausomybės metą ryžtingai vykdėme.
Čia mes darėme viską, ką galėjome, kad gerosios jėgos pasauly klestėtų. Garbingai laikėmės visų tarptautinių sutarčių ir įsipareigojimų, niekur nepavartodami smurto ar neteisybės, nors ir būdavo progų. Vidaus gyvenimą stengėmės tvarkyti bendrųjų žmonijos idealų šviesoje ir entuziastingai įsijungėme į Vakarų kultūros ugdymą. Buvome žemdirbių tauta. Išmintingos žemės reformos dėka socialiniai santykiai pas mus nebuvo aštrūs, ir vis juos švelninome. Neturėjome didelių turtuolių, bet neturėjome nė badu mirštančio proletariato. Ir jei, amerikiečių apskaičiavimu, mes priklausėme prie neturtingiausių pasaulio tautų, visgi buvome pavalgę ir apsirengę, tai reiškia: mokėjome išmintingai tvarkytis. Kai iš svetur įsiverždavo žalingos įtakos, kreipiančios mūsų tautą iš tikrojo jos kelio, tai jos niekad nesulaukdavo visos mūsų tautos pritarimo. Kad ir buvo mūsų gyvenime trūkumų ir ydų, tai buvo ir žmonių, kurie norėjo ir galėjo juos pašalinti ir tame matė savo gyvenimo prasmę.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė BERNARDAS BRAZDŽIONIS
|
Pirmieji
Šviesos vainikas supa, siela, tavo dangų išsvajotą
Ir miglos atveria tau žemę—didžiąją gimdytoją
Ir užmirštus, nutolusius metus.
Praradęs praeitį, kuri tau buvo dovanota,
Puošta tėvynės sodais,
Lemta istorijos praėjusių gadynių
Ir išrašyta giriom ir medžioklėm
Ir karais garbingais, išdidžiais,
Laimėtais vyrų ir kovos kardų,
Laimėtais dukterų vestuvėmis ir ašarom jaunamarčių,
Laimėtais gėlu krikšto vandeniu ir lino marškiniais.
Po kojom pajunti Nakties gelmes.
Akiratį,
Laivelį, blaškomą mirties bangų pasaulio pakrašty,
Laivelį, blaškomą mirties bangų pasaulio,
Laivelį blaškomą mirties,—
Ir visa rodos, ne gyvenimas, o jūra amžina.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
MAŽOSIOS LIETUVOS LIETUVIAI |
|
|
|
|
Parašė ZENONAS IVINSKIS
|
MININT KLAIPĖDOS PRIJUNGIMO 30 METŲ SUKAKTĮ
Žvelgiant probėkšmiais į Mažosios Lietuvos praeitį, reikia sustoti ties trimis dėmesio vertais klausimais. Jie yra: 1) pastangos susijungti su Didžiąja Lietuva, 2) Mažosios Lietuvos ribos, 3) lietuvių elementas ir jo nykimas.
Pirmiausia reikėtų nors truputį pažiūrėti, kokia jau yra buvusi netolimoje praeityje to įdomaus klausimo politinė pusė.
1. Lietuvių pastangos (1919) prijungti Mažąją Lietuvą.
Versalio taikos sutartimi (§ 28 ir § 29) Rytprūsių šiauriausioji dalis, esanti dešinėje Nemuno pusėje, buvo išjungta iš Vokietijos sąstato. Bet aliantai tos atskiros srities Lietuvai neatidavė, o pasiėmė savo valdžion, nes Lietuvos vyriausybė santarvininkų dar nebuvo pripažinta.
Pats dešiniųjų Nemuno Rytprūsių apskričių atskyrimas nuo Reicho dar nebuvo stebinantis dalykas, nes ten lietuviškai kalbančiųjų buvo daugiau kaip pusė. Pvz., oficiali 1905 m. statistika rodė net Šilutės apskrityje 21,550 lietuvių, kai vokiškai kalbančių tebuvo 14,694. Bet tuoj kyla klausimas, kodėl lietuvių gyvenamas plotas, kuris tęsiasi organiškai ir į pietus už Nemuno, 1919 m. buvo nelaimingai perskeltas? Kodėl Mažoji Lietuva buvo padalinta, kai toji pat statistika (1905) pvz., rodė Tilžės apskr. lietuvių 17,735, o vokiečių 14,874. Juk toks dalinimas buvo nepateisinamas nei ekonominiu, nei etnografiniu požiūriu, nes Mažoji Lietuva nesibaigia Nemunu, o abiejose Nemuno pusėse sudaro vieną nedalomą, anksčiau lietuvių absoliučioje daugumoje gyventą, sritį (apie 10,000 kv. klm.).
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė JONAS GRINIUS
|
TRIJŲ VEIKSMŲ DRAMA
VEIKĖJAI
Joana Švelnyte — studentė
Ramune Švelnyte — gimnaziste
Petras Ginkus — kunigas
Antanas Morkus — MGB tardytojas
Aleksis Bobrovas — MGB tardytojas
Ivanas Kamniovas — MGB tardytojas
Vara Čaigana — MGB tardytoja
Jonas Staknys — batsiuvis
Ona Staknienė — jo žmona
Smirnovas — sargybinis
Veiksmas vyksta Lietuvoj 1947 metais.
UŽDRAUSTOS RAUDOS
Prieš uždangai pakylant, girdėti džiaugsminga muzika, išreiškianti jaunimo krykštavimus, dainas ir šokius. Pakilaus džiaugsmo metu pasigirsta pavojaus trimitai. Kyla išgąstis ir nerimas. Girdėti, lyg artėjančio perkūno dundėjimas, pabūklų smūgiai. Įsiviešpatauja audra, kova ir chaosas. Jam aptilstant, išryškėja raudų motyvai, kuriuose vis dar girdėti reti grėsmingi dundėjimai. Tai rauda ir kovoja Lietuvos žmonės. Po vieno stipraus smūgio, nustelbiančio raudas, staiga pakyla uždanga.
Matyti tardytojų kambarys MGB įstaigoj. Kairėj ir dešinėj durys. Vidury kambario — tardytojo rašomasis stalas, ant kurio stovi du telefonai ir slaptas mikrofonas varnos galvos pavidalu. Kitas rašomasis stalas stovi kairėj arčiau rampos. Ant jo padėti stiklinė, puodukas ir ąsotėlis su vandeniu. Sienoje tiesiai — du langai. Tarp jų — Lenino ir Stalino portretai, o žemiau jų — Sovietinės Lietuvos herbas. Portretai ir herbas įkomponuoti tarp raudonų vėliavų. Kambary pora spintų. Ant drabužių vagių kabo pora uniforminių kepurių. Nors lauke dar nėra visai sutemę, bet kambary dega šviesos. Pasigirsta telefono skambutis.
1.
BOBROVAS (prie centrinio stalo pakelia telefono ragelį prie ausies). Vyresnysis tardytojas Bobrovas... Laba diena, draugas ministeri. Taip. Beveik visi Skaudės gyventojai suimti. Pagrindiniai kaltininkai jau mūsų įstaigos rūsyje... Taip, draugas ministeri. Tik tardytojas Morkus tos painios bylos nenori ir prašo ją pavesti kitam. (Tyla). Suprantu, draugas ministeri. Kietumas būtinas. Bet žmogus vis dėlto — ne geležis. Ir jeigu jam labai nemalonu, gal... (Tyla). Kaip, draugas ministeri? Jūs įtariat?... Man atrodo, kad patikimesnį žmogų lietuvių tarpe būtų sunku rasti. (Tyla). Na, garbė storajam Alachui! Aš taip ir maniau.
O dėl tų sentimentų likučių bus galima Morkų išmėginti. Gerai, draugas ministeri. Aš jam tuojau skambinu. (Spaudžia skambučio mygtuką). Atsiprašau... Jūs norite, kad aš sekčiau iš arti?.. . ir bylą ir tardytoją? Taip, draugas ministeri. Savo pastabas jums pranešiu. Viso labo, draugas ministeri, viso labo. (Padėjęs vieną, paima kitą, vidaus telefono ragelį). Alio... (Iš kairės įeina Morkus, apsirengęs civiliškai, su byla po pažastimi, ir Vara čaigana MGB uniformoj, bet su sijonu). |
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė Juozas Brazaitis
|
Tautos "sveikas protas" buvo suradęs gerą kelią — siųsti į užsienius Lietuvai atstovauti rašytojus. Dvasine kultūra galėjom geriau surasti ryšį su pasauliu ir laimėti jo palankų dėmesį gal daugiau nei politinėmis idėjomis. Milašius, Baltrušaitis, Šeinius, Klimas, Savickis buvo tokios Lietuvos atstovai. Ar jie pateisino pasirinkimą, tektų individualiai kiekvieną vertinti.
Jurgis Savickis sugebėjimų tam turėjo — atviras nuoširdus priėjimas prie žmogaus, lengva neangažuojanti ir partneriui lūpų neužverianti forma kalbėtis apie rimtus dalykus. Tikrai, mielas, nuoširdus žmogus: tai visi pastebėjo. Tačiau lietuviškas neveržlumas sulaikė jį nuo dinamiš-kesnio reiškimosi; lietuviškos šeimos nebuvimas padarė jį tik vienišu lietuviškos dvasios reiškėju be talkininko, kuris virsta lietuviško židinio gaivinančia dvasia. Nors savo 62 metų amžiaus (1890-1952) diplomatijai atidavė apie 24 metus, nors Skandinavijoje lig paskutinių laikų jo vardas palikęs simpatingas, ateičiai jo vieta mūsų literatūroje neabejotinai bus žymesnė nei diplomatijoje.
Lietuvių literatūroje reakcija prieš visuomeninį romantizmą ir socialinį realizmą prasidėjo keleri metai prieš pirmąjį pasaulinį karą. Nauja šviesuomenės karta, išaugusi Rusijos bei Lenkijos moderniųjų srovių įtakoje, netruko pasiūlyti estetizmą ir individualizmą (Čiurlionienė "Lietuvoje", Sruoga "Bare"). Estetizmas reiškė rašytojui naują paskirtį — ne visuomenei skelbti tam tikrus idealus, bet kurti veikalus, kurie duotų meninio, estetinio pasigrožėjimo. Individualizmas turėjo reikštis tuo, kad rašytojo akis turėjo būti kreipiama ne tiek į tai, kas visuomenę domino ar jos gyvenimą lėmė, bet į atskiro žmogaus likimą, jo interesus bei pergyvenimus; literatūra turėjo atverti, anot Sruogos, rašytojo sielą.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė STASĖ PRAPUOLENYTĖ
|
Tavo mintys,
Lyg upių vandenys
Pakalnėmis
Vingiuoja.
Tavo mintys,
Lyg balti balandžiai
Erdvėje —
Sparnais švytruoja.
Tavo mintys,
Simfonijos kerėjimu
Vienumoje
Gaivina.
Tavo mintys,
Kaip senas vynas
Ir daina —
Svaigina.
|
|
Parašė RUBEN DARIO
|
Nikaruguos poetas (1867-1916) romantikas, literatūrinio judėjimo, vadinamo modernizmu, pradininkas.
LECONTE DE LISTE
Eini per nemirtingų mūzų karaliją nematuotą,
įkvėpimo supamas plataus ir Švento,
lyg išdidus radža savų dominijų plotais
per aštrų veją Joji tu ant indų elefanto.
Tavo dainoj aidai triukšmingo Okeano,
tavo poezijoje liūtai, džiungles tvankios,
šviesa laukinė tavo lyroj skamba,
tvirtais garsais ji virpa tavo rankoj.
Tave fakyrai mokė žvaigždynus pažinti,
tau Orientas įkvėpė misterijas ir mintį,
legendų vizijas ir paslaptis rytų.
žemės jėga eilėraščiai tavieji minta,
iš tavo posmų Ramayanų liepsnos Švinta,
dainuoji tu kalba slaptina milžinų miškų.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
VIEŠOSIOS NUOMONĖS FORMAVIMAS |
|
|
|
|
Parašė P. MALDEIKIS
|
Imdami laikraštį į rankas, daugumas žmonių paprastai pirmiausia j ieško naujausių žinių, informacijų. Nemaža dalis skaitytojų laikraštį vertina tik dėl jo pateikiamų naujienų. O tačiau žinios ir informacijos, nors ir kaip skaitytojų gaudomos ir vertinamos, dar nesudaro rimto laikraščio svorio. Rimtas ir subrendęs laikraštis ne tik tarnauja skaitytojui, pateikdamas jam paskutines žinias, — jis atlieka dar ir kitą, svarbesnį vaidmenį, vadovaudamas visuomenei ir formuodamas jos viešąją nuomonę.
Viešosios nuomonės formavimo klausimui išaiškinti, jį skirsime į keturias dalis, būtent: 1) kaip suprantame viešąją nuomonę, 2) kaip suprantame jos formavimą, 3) kuo pateisinamos pastangos paveikti viešąją nuomonę ir 4) viešosios nuomonės formavimo metodai.
Peržvelgsime visus tuos klausimus paeiliui.
I.
Viešoji nuomonė suprantama kaip kolektyvus daugumos nusistatymas tuo ar kitu klausimu. Jos neturėtume painioti su minios nuomone. Minioje žmonės lengvai užsikrečia kieno nors emocingai skleidžiama nuotaika, ir atskiras individas nekritiškai pasiduoda minios sugestijai, tarsi nebetekdamas savo nuomonės. Viešąją gi nuomonę sudaro daugiau ar mažiau savarankiškos atskirų individų nuomonės. Tik, žinoma, ne visų visuomenės narių, o geriausiu atveju — tik daugumos. Kaip pati visuomenė skirstosi į grupes bei sluogs-nius, taip ir viešoji nuomonė reiškiasi kaip atskirų visuomenės grupių bei sluogsnių nusistatymas tuo ar kitu klausimu.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
ŠIAURĖS LIETUVOS KAIMO BUITIES FRESKA |
|
|
|
|
Parašė L. Miškinas
|
 Jei kam nors ateitų j galvą mintis sudaryti lietuvių dailiosios prozos žemėlapį, tai pastebėtų, kad Lietuva, atskirų jos dalių gyventojų literatūrinio pavaizdavimo požiūriu, tera labai retai apgyventas kraštas. Gausiausios literatūriniais gyventojais sritys būtų Dzūkija su Vinco Krėves realistiniais ir legendariniais personažais; maža dalis Rytų Aukštaičių su Vaižganto kovotojų dėl kultūros Grande Armėe ir Pulgio An-driušio tauragniškiais lyrikais; Žemaitija su Valančiaus siuvėju Palangos Juze, ubagu Paulavyčia ir Žemaitės Gumbais, Gumbienėmis bei Petru Kurmeliu buitinio kankinio pozoje. Tai ir beveik viskas. Didžiuliai mūsų krašto plotai tebedirvonuo-ja. Ištisi kaimai.slepiantys savyje nesuskaičiuojamus tradicijos lobius, tebelaukia autentiškų savo vaizduotojų, koki yra buvę Donelaitis, Valančius, žemaitė, Vaižgantas praeity ir Vincas Krėvė arba Pulgis Andriušis šiandien, ištikimai vaizdavę arba te-bevaizduoją savo Stamm und Land-schaft.
Paskutinėmis 1952 m. dienomis išėjusi Mariaus Katiliškio "UŽUOVĖJA" (Marius Katiliškis. Užuovėja. Išleido Terra 1952 m. Iliustracijos Romo Viesulo), kurią mes iš anksto norėtumėm pavadinti Šiaurės Lietuvos kaimo buities freska (pats autorius jokios žanrinės antraštės neduoda), literatūriniais gyventojais kolonizuoja naujus plotus — šiaurės Lietuvą. Tiesa, pavaizduoti šį stambių ūkininkų ir alaus kraštą su jo temperamentingais gyventojais mėgino ir kitas rašytojas — Petras Rimkūnas "Kiemenų kaime". Rimkūno idėja buvo panaši į Katiliškio. Bet jo knygą su visais personažais pražudė netikslingas metodas. Rimkūno žmonės, kaip ir Katiliškio, imti iš tikrovės, iš šiaurės Lietuvos kaimo buities, knygiškai ro-mantizuoti bei perrengti, neišlaikė nė keletos metų bandymo.
|
|
Skaityti daugiau...
|
• Iš spaudos išėjo poeto Oskaro Milašiaus lyrikes rinkinys anglų kalba. Veikalas išleistas San Francisco mieste.
• Iš spaudos išėjo kun. Dr. Viktoro Rimšelio studija lotynų kalba — "Prigimtis ir nuodėmė" (Natūra et peccatum). Knyga išleista Romoj.
• Kompozitorius Juozas Bertulis, kuris gyvena Los Angeles mieste, paminėjo savo amžiaus šešiasdešimties metų sukaktį, šiuo metu jisai baigia ruošti vadovėlį fortepiono pamokoms.
|
|
Parašė Julius Banaitis
|
Pastabos antrosios laidos proga
Pirmoji Antano Vaičiulaičio romano "Valentinos" laida išėjo 1936 metais. Taigi, šią antrąją laidą (Antanas Vaičiulaitis. Valentina. Romanas. Antroji pataisyta laida. Išleido Venta 1951 m.) nuo pirmosios skiria ilgas ir gausus įvairiais negandais ir katastrofomis šešiolikos metų tarpas. Po tiekos metų skaitydami, mes dažnai nebeatpažįstame knygų, kitados reiškusių naujus ir didelius pasaulius, nes jos sensta ir miršta kaip žmones. Vietoje fantastiškų šalių terandame nykios teatrines butaforijos liekanas; vietoje gyvų žmonių — Musée Grévin; vietoje gamtos — kapines ir iššalusius sodus po nevikriai nupieštu išblukusios dekoracijos dangum.
"Valentina" tvirtai atlaike sunkų šešiolikos metų bandymą ir išliko gyva. Ir šiandien nuo pat pirmųjų puslapių ligi pabaigos balsas prie balso, tema prie temos dëstosi šios skaidrios esti valines simfonijos žodžiai: peizažų lapai neapkritę dulkėmis; vargonai ūžia po skliautais; vėžiautojų balsai ir lempos skamba sutemose.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
BALYS RUKŠA: UGNIES PARDAVĖJAS |
|
|
|
|
Parašė J. Grainis.
|
Poezija. Išleido "Baltija" 1952 m. Toronto. Iliustravo Viktoras Bričkus.
Pirmasis Balio Rukšos rinkinys, tegu nepretendavęs į mūsų naujausios lyrikos viršūnes, buvo pažadus. Negalėjai pasakyti, kiek toli autorius — gal net ir labai toli. Antroji knyga — "Ugnies pardavėjas — aiškus ir nedviprasmiškas ribos ženklas, sustojimas pradinėse temose, jau nusistovėjimas — deja, vieno iš daugelio poetų pozicijoj.
žinoma, Balys Rukša — žmogus ir poetas — jaunas. Gal tai atspindys jo laikino sustingimo. Tikėkimės.
Pretenzingame "Ugnies pardavėjuje" pastebimas, pseudo - profesiona-liškumas, garantuotai "poetiškas" temų vėl ir vėl kartojimas, mėgavimasis, grožėjimasis savimi:
Aš nenuorama, senas sangvinikas,
Aš draugystės pamiršti nemoku,
kaip pavasario upių degtinės
Ir moters, mane mylinčios, juoko.
("Draugystė", psl. 7.)
Rukša rašo savo eiles, vaizduodamas save mįslingą ir originaliai vienišą. Ypač — ta nesuprasta vienuma! Juk ji šiandien nė vieno neišskiria — ji yra visų neišvengiama tema. Ji seniai nebėra tinkama pjedestalui poza, kokią ją traktuoja poetas, — ji yra žmogaus dingimas minioj.
|
|
Skaityti daugiau...
|
Marius Katiliškis: UŽUOVĖJA. Iliustracijos Romo Viesulo. Išleido Terra, Chicago 1952. 361 p.
PIETŲ KRYŽIAUS PADANGĖJE,
Lotynų Amerikos Rašytojų novelių antologija. Sudarė Povilas Gaučys. Išleido Lietuviškos Knygos Klubas, Chicago. 480 p. Kaina $4.50.
D. Pilla: SIELA Už SIELĄ. Vertė Kun. A. Sabaliauskas, S. D. B.
Castelnuovo Don Bosco, 1952. 307 p.
TAUTA BUDI. Išleido LSB Vadija. Toronto, 1953. 302 p.
LIETUVA. Politikos žurnalas, Nr. 2. 1952 m. Spalio-gruodžio mėn.
LIETUVIŲ SĄJUNGOS BRAZILIJOJE METRAŠTIS, 1931-1951. San Paulo, 1951 m. 54 p.
SKAUTŲ AIDAI. Nr. 12, 1952m.
EGLUTĖ. Nr. 1, 1953 m.
ATEITIS, lietuvių katalikiškojo jaunimo žurnalas, 1953 m., nr. 1. Vyriausias redaktorius Pauius Jurkus, redakcijos kolektyvo nariai: A. Ben-doriūtė, J. Baužinskas, K. Kudžma, G. Macelytė. Numeris turtingas jaunimui pritaikytais straipsniais, dailiosios literatūros gabalais, iliustracijomis. "Ateityje" bendradarbiauja senesnės ir jaunosios kartoj pajėgos. Džiugu, kad šios paskutiniosios reiškiasi gana tvirtai. "Ateityje" bręsta nauji poetiniai talentai, tarp kurių ypač pažymėtinos yra šios: Aldona Baužinskaitė, Daiva Nauragytė, A. Bendoriūtė, G. Buračaitė. . . žurnalas leidžiamas jaunuolių idealistų pasiaukojimu. Redaguojamas labai skoningai.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
MOTERYSTĖS GYVENIMO ETIKA |
|
|
|
|
Parašė Dr. V. Kazlūnas
|
Šv. Tėvas pasakė dvi nepaprastai reikšmingas kalbas moraliniais moterystės gyvenimo klausimais. Pirmoji pasakyta 1951 m. spalio 29 d. Italių Katalikių Pribuvėjų Unijos Kongreso dalyvėms, nurodant jų profesinio apaštalavimo pareigas ir išryškinant pagrindinius, šiais šeimos krizės laikais ne kartą užmirštamus, moterystės gyvenimo moralinius dėsnius. Antroji kalba 1951 m. lapkr. 28 d. buvo skirta "šeimos Fronto" ir Gausių Šeimų Organizacijų Federacijos nariams, šis Italijos katalikų sąjūdis turi tikslą pilnai realizuoti tautoje krikščioniškos šeimos idėją. Kadangi mūsų laikais šeimos moralės pakrikimas gresia pakirsti ją pačiuose gyvybiniuose praduose, Šv. Tėvas, nurodydamas pavojų, su ypatingu ryškumu iškėlė Bažnyčios mokslą šiuo reikalu ir jį sugretino su mūsų dienomis pasireiškiančiomis problemomis. Čia pateikiame pagrindines abiejų popiežiaus kalbų mintis.
1. Žmogaus gyvybės vertė ir jos neliečiamumas
Šeima yra pavojuje patekti į socialinės bendruomenės vergiją. Šis pavojus iškyla, kai bendruomenė pradeda laikyti šeimą vien organizmu, kurio paskirtis yra gaminti pakankamą "žmonių medžiagos" kiekį jos reikalams. Iš čia kyla žmogaus individo ir jo gyvybės nuvertinimas. Žmogus savo buvimu ir savo esme yra sukurtas tik Dievui, nors savo veikimu jis yra įpareigotas dirbti ir bendruomenei. Dėl to — sako Šv. Tėvas — "kūdikis motinos įsčiose, nors dar negimęs, yra tame pačiame laipsnyje ir tuo pačiu pagrindu 'žmogus', kaip ir jo motina".
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
NAUJOJI CLEVELANDO LIETUVIŲ BAŽNYČIA |
|
|
|
|
Parašė A.D.
|
Naujoji Clevelando lietuvių Nesiliaujančios Pagalbos Švč. Panelės Marijos parapijos bažnyčia, kurią 1952 m. spalio 19 d. pašventino, yra vienas iš šviesiausių faktų Amerikos lietuvių istorijoje. Iki šiol čia lietuviškas bažnyčias statė ne lietuviai. Varžytines laimėdavo įvairios statybos firmos, kurioms pirmoje vietoje rūpėjo pelnas.
Clevelando lietuvių parapijos klebonas kun. J. F. Angelaitis labai sveikintinas už šį drąsų žygį — jis visus darbus patikėjo tik lietuviams: architektams, inžinieriams, dailininkams. 1949 m. buvo paskelbtas konkursas lietuvių architektų tarpe. Laimėjo architektas Stasys Kudokas. (Konkurse dalyvavo 7 architektai). Statybos darbų varžytines laimėjo dipl. statybos inžinierius Juozas Augustinavičius, pasiūlęs pastatyti net 70.000 dol. pigiau negu kiti varžovai. Vitražų projektus laimėjo dail. K. Varnelis. Jam ir buvo pavesta atlikti visą bažnyčios vidaus dekoravimą. Taip šie vyrai ir pastatė pirmą tokią bažnyčią Amerikoje, kur viskas yra pagaminta specialiai tai bažnyčiai. Čia ir žibintai, ir žvakidės, ir kiti bažnyčios rakandai bei liturginiai reikmenys yra išpildyti pagal dailininko K. Varnelio projektus
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
EMANUELIO KANTO LIETUVIŠKOS KILMĖS KLAUSIMU |
|
|
|
|
Parašė Dr. Vladas Viliamas
|
1952 m. rugpjūčio mėn., dalyvaudamas kartu su prof. K. Pakštu Tarptautines Geografines Draugijos kongrese Vašingtone, be kitų vokiečių profesorių, buvau sutikęs prof. Hans Mortenseną. šis geografijos profesorius, dabar dirbąs Goettingeno universitete, vienas ir kartu su savo žmona Gertrūda Mortensen yra parašęs apie Lietuvą ir senprūsių kraštą keletą veikalų. Mortensenų darbai, nors ir nepasižymi dideliu objektyvumu ir yra labai provokiški, vis tik sudaro indelį lietuviškų ir senprūsiškų žemių problematikai.
Ta proga jis man papasakojo du įdomiu dalyku: 1) kad Goettingene veikia studijų ratelis, kuris stropiai seka paskutinius pasikeitimus Rytprūsiuose, Klaipėdos krašte ir iš dalies Lietuvoje, ir 2) kad jam pasisekę užtikti rimtų šaltinių, ligšiol nežinomų, iš kurių neginčijamai ryškėja garsiojo filosofo Emanuelio Kanto, nors ir dalinė, lietuviškoji arba kuršiškoji kilmė.
Pasikeitus adresais, jis man pažadėjo atsiųsti tuo klausimu platesnę informaciją.
Neseniai gavau H. Mortenseno straipsnelį, pasirodžiusį "Das Ost-preussenblatt" (1952. VII. 25, nr. 21) Em. Kanto klaipėdietiškos kilmės klausimu — (Immanuel Kants me-mellaendische Herkunft). Cia duodamas to straipsnelio laisvas ir sutrumpintas atpasakojimas, nekeičiant autoriaus minties, tik sulietuvinant jo vartojamus vietovardžius.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
CENTRINES EUROPOS ISTORIJA |
|
|
|
|
Parašė J. Jakštas.
|
O. Halecki: Borderland of Western Civilisation. A history of East Central Europe. The Ronald Press Co. New York, 1952.
Šioji O. Haleckio knyga yra ypatingo pobūdžio ir itin traukianti ir Lietuvos praeities mylėtojo dėmesį. Autorius yra žinomas lenkų mokslininkas, parašęs prieš daugelį metų stambų dviejų tomų veikalą apie Lietuvos — Lenkijos unijas. Dabar šis mokslininkas, dėl antrojo pasaulinio karo ir jo pasėkų, štai jau dešimtmetį gyvena JAV-ėse ir profesoriauja žinomame Fordhamo universitete, skaitydamas Rytų Europos istorijos kursą. Per tą laiką jis paskelbė keletą veikalų anglų kalba Rytų Europos klausimais.
Autoriaus pasirinktoji tematika yra itin nauja, nes ligšiol kaip ir apeita. Jis teisingai prakalboj pastebi, kad istorikai ligšiol tematė, be Vakarų Europos, tik Rusijos Rytuose ir Bizantijos bei ją vėliau pakeitusią Turkų imperijas Pietuose. O būdavo nepastebima, kad tarp Vokietijos Vakaruose ir Rusijos Rytuose yra trečioji Europos dalis, kuri, nors ir nesudarydama politinio vieneto, turėjo vis dėlto savaimingą istorinę eigą, skirtingą nuo Vakarų ir Rytų. šiosios dalies, autoriaus pavadintos Rytų Centrinės Europos, istorija ir dėstoma šiame veikale.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
LIETUVA SEPTINTOJOJ JUNGTINIŲ TAUTŲ SESIJOJ |
|
|
|
|
Parašė S. Narkėliūnaitė
|
New Yorkas, kuris harmoningoje taikoje gyvenančiais jvairių tautų emigrantų milijonais skiriasi iš visų kitų pasaulio miestų, pereitais metais tapo pasaulio valstybių sostine. Miesto dangoraižių panoramoje išdygo Jungtinių Tautų rūmai, jų architektų sumanyti taip, kad pavaizduotų simbolį gėrio, nugalinčio blogį.
Lietuviui, šiapus ar anapus geležines uždangos, visuomet buvo svarbi pasaulio opinija. Ir jei anksčiau buvo susilaukiama tik užuojautos dėl mūsų tėvynę ištikusios tragedijos, tai vis dėlto Lietuvos vardas, kartu su kitomis Sovietų pavergtosiomis tautomis, šioje sesijoje buvo paminėtas dažniau, negu prieš tai. Dar daugiau, Lietuva su Latvija ir Estija šiame tarptautiniame forume dažnai buvo imama pavyzdžiu, norint įrodyti tikruosius sovietų kėslus pasaulyje ir sovietinio gyvenimo — jų vadinamojo rojaus — tikrovę.
Tuo tarpu kai kitų sesijų metu sovietai vykdė puolimą prieš visas demokratines vakarų valstybes, per šią sesiją pavergtųjų valstybių vardų priminimas ir jų pavergimo gyvas vaizdavimas privertė sovietus iš puolimo pereiti į gynimąsi.
Tie, kuriems Jungtinėse Tautose yra tekę dirbti nuo pat jų įsikūrimo dienų, tvirtina, kad šis tarptautinio forumo buvimas universalia prasme yra labai daug pakenkęs sovietams ir padėjęs laisvinimo veiksniams. Todėl jei anksčiau kiekvienam atskirai reikėjo brautis į paskirų valstybių duris ir aiškinti, kas yra sovietai, tai dabar, per tuos septynerius metus, pasaulis pats visa pamatė ir įsitikino. O juk nebe reikalo sakoma, jog asmeniškas patyrimas niekuo nepakeičiamas.
|
|
Skaityti daugiau...
|
• Asirologas prof. S. Krameris, kuris dėsto Pennsylvanijos universitete Philadelphijoje, Istanbulo muziejuje surado molinę lentelę su įstatymais, kurie visu šimtmečiu ankstesni už ligšiol žinomus seniausius įstatymus. Atrastieji įstatymai buvo paskelbti apie 2050 metų prieš Kristų karaliaus Ur-Namu, kuris viešpatavo šumerų žemėje .ir Uro mieste. Dabar tose vietose yra pietinė Irako dalis. Atrastosios lentelės yra nuorašas, padarytas iš originalo apie 1700 metų pr. Kr. Ur-Namu kodeksas yra bemaž 300 metų ankstesnis už Ha-murabio kodeksą, kuris yra pilniausias ir geriausiai išsilaikęs senovinio pasaulio įstatymų rinkinys. Atrastasis kodeksas yra maždaug šimtmečiu ankstesnis už Bilalamo kodeksą, kuris siekia apie 1940 metus pr. Kr. Lentelė turi keturias skiltis su 45 eilutėmis kiekvienoje. Rašyta danty-raščiu. Daugiau kaip pusė teksto, rašyto šumerų kalba, jau neįskaitoma.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
PASTABOS DĖL AL. BARONO "AUTORITETAS IR TIESA" |
|
|
|
|
Parašė Vytautas K. Jonynas
|
Diskusijos dėl 6 dailininkų Chica-goje parodos meninės ir kūrybinės vertės perkeliamos į tą parodą vertinusių asmenų kompetencijos ir suinteresuotumo diskusijas.
Spaudos žmonių paprašytas, apie šią parodą parašiau savo įspūdžius. Už šį "neatsargumą" mielas Al. Baronas surengė man, kad ir nekarštą, bet vis dėlto "pirtelę".
Pirmiausia nežinau, kodėl Al. Baronas mane susodino drauge su asmenimis, kurie pareiškimus spaudo-įe pasirašinėja už savo profesijos draugus, jų neatsiklausdami, ir su tokiais muzikos kritikais, kurie rašo recenziias apie koncertus, pastarųjų nelankydami. Šių "autoritetų" blogi navyzdžiai ir nuklydimai, atrodo, turi liudyti, kad ir aš esu toks pats, nes, anot Al. Barono, esu autoritetas. Argumentacijos ir kaltinimo kelias pasirinktas neperdaug komplikuotas. Iš to seka, kad vienam architektui ar daktarui patekus į kalėjimą, reikia visus šių profesijų žmones laikyti nusikaltėliais.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
VASARIO ŠEŠIOLIKTOJI IR ŠOKIAI |
|
|
|
|
Parašė L. Gendrutis
|
Kiekvienais metais, rengiant Vasario 16 minėjimus, iškyla šokių klausimas. Iš šalies žiūrint, atrodo jis toks paprastas, o vienok veda prie aštrumų, kai kuriose vietose grasindamas net šios iškilmės vieningumui.
Kaip paskutiniais metais spaudoje ir kasdieniame gyvenime pastebima, lietuviškoji visuomenė dėl šokių rengimo Vasario 16 šventėje yra pasidalijusi į dvi grupes — vieni nori, kad tą rimties dieną nebūtų šokama, kiti, kad, pasibaigus oficialiai programai, būtų pereinama prie pasilinksminimų, šis nuomonėmis pasiskirstymas nesiremia pasaulėžiūriniais arba religiniais motyvais. Čia eina reikalas apie skirtingas nuotaikas bei jausmus brangios šventės atžvilgiu.
Nerasi lietuvio patrioto, kuris bandytų neigti, kad Vasario 16 yra mums didžios rimties ir didžio tusi-telkimo diena. Ji anuomet mūsų tautai sušvito labai sunkiose aplinkybėse, kai gimtąją žemę buvo užplūdę svetimieji ir sprogstančių granatų trenksmas neleido ramiai sudėti akių taikiems gyventojams. Užtenka pažiūrėti j aną laisvės paskelbimą vaizduojantį paveikslą, kur dr. Jonas Basanavičius, apsuptas susirūpinusių Tarybos narių, skaito nepriklausomybės aktą, ir jau savaime tampa aišku, kaip ana valanda mažai ką bendra turi su šokiais.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
NĖRA TAI DEMOKRATINES SPAUDOS LIUDIJIMAS |
|
|
|
|
Parašė J. Alaušius
|
Skiria demokratinę dvasią nuo nedemokratinės visų pirma ne teorinis deklamavimas už ar prieš demokratiją, bet lygiai (ir gal, visų pirma) pati laikysena: demokratinė ar ne. Tai galioja ir spaudai. Nedemokratinė spauda yra principiškai propagandinė: ji teteikia tai, kas laikoma reikalingu įkalti į skaitytojų galvas. Todėl ji ir stengiasi aklinai užsidaryti nuo kiekvienos skirtingos pažiūros prasiveržimo. Priešingai demokratinė spauda: jei ir esama tam tikrų pažiūrų, neužsidaroma ir nuo priešingų pažiūrų — objektyvios informacijos prasme. Konkrečiai šis demokratinis nusistatymas yra iš-vystęs spaudos etikoje tokią praktiką: palietus laikraštyje konkretų vardą, rezervuojama jam teise tame pačiame laikraštyje pasisakyti, jei jis jaučiasi buvęs neteisingai suprastas ar apkaltintas.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė J. B
|
Visoje eilėje suvažiavimų buvo priimta ar priimama rezoliucijų švietimo, parapijų organizavimo ir kitais lietuvybės bei organizaciniais reikalais. Kai suvažiavimas po metų vėl susirenka, ima svarstyti tuos pačius klausimus ir priima panašias rezoliucijas.
Kad suvažiavimuose nereiktų tenkintis kartojamais skundais dėl nepasisekimo veikti ar pagyrimais vieni kitiems, reiktų dažniau pravėdinti tuos nutarimus ir pasižiūrėti, kas nutarta, kas įvykdyta ir kas dar galima įvykdyti . Ypatingai tam reikalui dera naujų metų pradžia. Veik ūmui pagyvinti praverstų ir revizijos komisijų budrumas. Naudinga, kad jos įsigilintų į vadovybių veikimą, ne tik suvažiavimų metu jų popierius pa-sklaidydamos, bet ir iš anksto. Ir visuomenei būtų naudinga žinoti, kurie ir kaip nutarimai įvykdyti. Tatai paskatintų atskirus jos narius daugiau paremti vadovybių darbą.
J. B.
|
• Dail. Adomui Galdikui šiemet sueina 60 metų amžiaus. Girdėti, kad ši sukaktis New Yorke bus atitinkamai paminėta. Dailininkas, nežiūrint nelengvų šio krašto aplinkybių, daug kuria.
• Dail. Vyt. K. Jonynas Amerikos rinktinių grafikų parodoje Portlando (Maine) muziejuje išstatė du medžio rėžinius — "šv. Antaną" ir "Nuėmimą nuo Kryžiaus". Pirmasis darbas buvo išstatytas ir Rochestery — Library of Congress iš Washingtono atkeltoje parodoje.
• Skulptorius Vytautas Kašubą, jau keli metai gyvenąs Queens Village prie New Yorko, daug laiko pašvenčia kūrybai. Taip pat ir jo žmona Aleksandra Kašubienė graž'ai reiškiasi mene — keramikoje. Paskutiniu laiku ji daug originalumo parodė savo kūriny — Aštuntoji stacija.
• Aleksandra Merker — Vitkauskaitė dėsto meno dalykus New Yorke Art Student League mokykloj s. Ji ir pati užsiima tapyba.
• Dail. Adolfui Valeškai sueina 25 metai, kai jis reiškiasi bažnytinio meno srity.
• Dail. E. Kulvietis Kolumbijoje suruošė ketvirtą savo darbų parodą.
• Komp. K. V. Banaitis rašo naują operą "Jūratė ir Kastytis". Brook-tyne jis turi muzikos studiją.
|
|
Skaityti daugiau...
|
AIDAI SKIRIA PREMIJA U2 MOKSLO VEIKALĄ
1. Kultūros žurnalas "Aidai", leidžiamas TT. Pranciškonų, skiria premiją už lietuvių mokslo veikalą, išspausdintą atskira knyga ar periodinėje spaudoje .1950 ir 1952 metais.
2. Premija, $500 sumoje, skiriama už humanistinių mokslų veikalą (teologijos, filosofijos, literatūros mokslų ir meno mokslo, istorijos, kalbotyros, geografijos, archeologijos, folkloro, visuomeninių mokslų, ir k.).
3. Premija nebus skaldoma tarp atskirų autorių.
4. Autoriai arba leidėjai veikalus komisijai atsiunčia ligi 1953 metų kovo 1 dienos "Aidų" redakcijos adresu: A. Vaičiulaitis,
85-64 144 St., Jamaica 35, N. Y. Pažymėti, kad tai siunčiama premijos komisijai.
5. Premijai galima siųsti ir suminėtų mokslų srities rankraščius.
6. Premijos sprendėjų komisiją sudaro: Leonardas Dambriūnas, Juozas Girnius, T. Bernardinas Grauslys, O.F.M., Simas Sužiedėlis, Antanas Vaičiulaitis.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
