| |
|
|
1953 m. 7 rugsėjis
Juozas Alaušius — Lietuviškąją enciklopediją pasitinkant ......................................................... 289
Venancijus Ališas — Saulės brevijorius: Ad primam, Ad tertiam, Ad sextam, Ad nonam (eil.) 293
J. Jakštas — Benedetto Croce ....................................................................................................... 294
Vincas Kazokas — Personažų problema mūsų literatūroje ......................................................... 301
Jonas Astis — Senų laikų poetai (eil.) .......................................................................................... 303
K. Mockus — Mūsų politinio gyvenimo klausimai .................................................................... 308
Jonas Grinius — žiurkių kamera .................................................................................................. 314
Algimantas Pagėgis — Atsispindėjimas, Žemes atsižadėjimas (eil.) ........................................... 316
Eug. Gruodis — Rudens eilėraštis, Viena moteris (eil.) ............................................................. 323
KŪRYBOS PASAULYJE KNYGOS IR ŽURNALAI
L. Dambriūnas — Dr. P. Jonikas: Lietuvių kalbos istorija .......................................................... 324
Tėv. L. Andriekus, O. F. M. — Kun. Stasys Yla: Sveika Marija .................................................. 325
MOKSLAS
Tėv. B. Grauslys, O.F.M. — Jono Duns Scoto veikalų kritišką laidą sutinkant .......................... 326
Kan. Mykolas Vaitkus — Dėl pašaukimo tobulybėn ................................................................ 328
MENAS
Vytautas Kasiulis — Antano Mončio "Kryžiaus Keliai" Laono mieste, Prancūzijoje ............... 329
VISUOMENINIS GYVENIMAS
L. A. — Prošvaistė Lietuvos laisvinimo byloje ............................................................................. 331
A. Mc. — Rusiškoji kasdienybė .................................................................................................... 331
PASTABOS:
V. K - a s Du klaidingi keliai — 333,
L. Dambriūnas — Spaudos etikos klausimu — 333,
Kan. prof. J. B. Končius — Naujas imigracijos įstatymas — 334,
L. A. — Tautininkų dėmesys religijai — 334,
M. Gendrutis — Smerktinas išsišokimas — 336.
ĮVYKIAI .......................................................................................................................................... 335
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
LIETUVIŠKĄJĄ ENCIKLOPEDIJĄ PASITINKANT |
 |
 |
 |
|
Parašė JUOZAS ALAUŠIUS
|
Kada prieš pusantrų metų buvo iškelta lietuviškosios enciklopedijos mintis, ji daugeliui atrodė tik viena iš tų gražių svajonių, kuriomis pasigėrima vieną momentą, kad sekantį momentą jos būtų vėl užmirštos. Tikriausiai nekitaip būtų atsitikę ir su lietuviškosios enciklopedijos mintimi, jei ji būtų buvusi kilusi tik to ar kito teoretiko mintyje. Daug dalykų lieka pasmerkti žlugti projektais ne dėl to, kad jie nebūtų galimi įgyvendinti, o paprasčiausiai dėl to, kad neatsiranda žmogaus, kuris imtųsi juos gyvendinti. Šį kartą toks likimas neištiko lietuviškosios enciklopedijos, nes jos mintis gimė žmoguje, kuriam ji reiškė ne projektą kitiems, o uždavinį sau pačiam. Todėl šiomis dienomis pirmasis Lietuviškosios Enciklopedijos tomas jau išvysta viešumą ir tolesnį jos likimą atiduoda į visuomenės sprendimo rankas: jei visi jos prenumeratoriai laikysis savo ankstesnio pasižadėjimo, enciklopedijos išleidimas iš minties virs tikrove. Šiuo sprendžiančiu momentu norime ir mes dar kartą pasisakyti šioje vietoje.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė VENANCIJUS ALIŠAS
|
AD PRIMAM AD SEXTAM
čiulpia menulis Mėlynam vyzdy
Rasų šaltą pieną, Dangus telpa visas.
Krūtį prigulęs Lengsta ir vysta
Kalno kiekvieno. Ten kiparisas.
žeme sapnuoja — Marmuro lentos
Juodakė mergaite. Įkaitę tarp lapų.
žvaigždes važiuoja, įrašas šventas
Veža jai kraitį: Trokšta ant kapo.
Didelę skrynią Vėsų pavėsį
Balčiausių rietimų — Kaitra nusvijo.
Jojon aušrines Jei ugnim lija?
Veža ir antrą: Saulė ant varpo
Sidabro ir aukso — Su spinduliu žaidžia:
Stato ant kranto Virvę sukarpo,
Rytmečio džiaugsmą. Lynus sukeičia.
Trečią, gražiausią, Kol varpininkas
Karolių pripiltą, Miegos pasilakęs —
Stato ant rausvo Snūduos aplinkui
Debesio tilto. Margos plaštakės.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė J. JAKŠTAS
|
 Benedetto Croce (1866. II. 25 - 1952. XI. 20), žymiausias šio šimtmečio pirmosios pusės italų liberalinis filosofas, buvo kilęs iš konservatyvios stambių žemvaldžių šeimos Pietų Italijoje (Neapolio apylinkėje). Romos universitete klausė marksisto A. Labriolos paskaitų. Nepasidavė marksistinei pasaulėžiūrai, nors nebe šios įtakos kreipė didelį dėmesį ekonominei veiklai. Paveldėjęs stambų ūkį, jis galėjo ramiai atsidėti kūrybos darbui. Neapoly jis leido nuo 1903 dvimėnesinį žurnalą La Critica, per kurį praleido visus savo vėliau atskirai paskelbtus veikalus, didžiai veikdamas italų visuomenę liberalistine linkme. Sulaukęs pasaulinio garso, buvo paskirtas karališkuoju, atseit amžinu senatoriumi. 1920 m. kurį laiką buvo švietimo ministeriu, o po Badoglio perversmo (1943) mi-nisteriu be portfelio. Iš pradžių jis nebuvo tiesiog fašizmui priešingas, bet brutali šio politika vėliau jį nustūmė į opoziciją. Savo pagrinduose jo filosofija visą laiką likusi Hėgelio panteistinio idealizmo ženklu pažymėta. Nesiimant kritinio svarstymo, sekančiame straipsnyje supažindinama su jo filosofijos pagrindinėmis mintimis, būdingomis tai epochai, kuri jau žengia į istorinę praeitį.
I.
Iš esmės Crocės filosofija yra idealistinės filosofijos tradicijų tęsimas. Ji nukreipta pirmiausia prieš pozityvizmą, kurį Croce kritikavo jau ryšium su marksizmo neigiamu vertinimu. Tuo būdu Crocės filosofiniam galvojimui patarnavo akstinu tas pats motyvas, kaip ir Kantui, būtent — pozityvistinė bei materialistinė srovė. Kaip Humės pozityvizmas paskatino Karaliaučiaus filosofą j ieškoti pažinimo pagrindų, taip tas pats pozityvizmas, Crocės išgvildentas ryšium su ekonominėmis studijomis, pastūmėjo jį gilintis į pačios tikrovės pažinimo būdą.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
PERSONAŽO PROBLEMA MŪSŲ LITERATŪROJE |
|
|
|
|
Parašė Vincas Kazokas
|
1. Klausimo aktualumas 1)
Kelti literatūrinio personažo klausimą reiškia tuo pačiu paliesti literatūros idėjiškumo problemą, nes neįmanoma sukurti personažo be idėjos, lygiai kaip negalima idėjine literatūra be personažo. Kitų tautų literatūroje šios problemos arba visai nėra, arba ji jau nebeaktuali, kadangi tai yra savaime suprantamas dalykas, kurio nereikia iš naujo kelti ir nagrinėti. Jeigu mes paimsime ir pasklaidysime pasaulinio garso veikalus, arba tuos, kurie per šimtmečius ne tik kad nenubluko ir nepaskendo užmarštin, bet ir šiandien yra lygiai tiek aktualūs ir gaivūs, tai jų nemirtingumo pagrindą ir sudaro ne kas kita, kaip idėja, kuri nemiršta su autorium arba jo kartos skaitytojais, bet palieka visados. Gali keistis gyvenimo sąlygos, gali griūti ilgaamžės kultūros, religijos, išnykti tautos, tačiau žmogus vis-tiek palieka tas pats su savo problemomis, siekimais bei silpnybėmis. Taigi, grynai žmogiška idėja niekados nepraranda savo vertės, nesvarbu, kurioje epochoje bei tautoje ji būtų iškilusi.
Tačiau, jeigu literatūros veikalui taip svarbu pati idėja, tai tuo pačiu nemažesnės reikšmės turi ir pats asmuo, per kurį ta idėja išreiškiama ir kurį mes vadiname personažu. Pati idėja be asmens, be personažo būtų tas pats, kaip aidas be balso. Literatūros veikale idėja ir personažas sudaro vieną nedalomą visumą, kaip kad žmoguje kūnas ir dvasia. Tiesa, yra veikalų, kuriuose idėja savo svoriu nustelbia patį personažą. Tam ryškiausias pavyzdys būtų Franz Kafka. Iš kitos pusės yra labai plati literatūrinė skalė, kurios pagrindą sudaro tik būties vaizdavimas. Ir visai nenuostabu, kad šios rūšies literatūra yra labai paplitusi. Čia nebūtina, kad autorius būtų didelė asmenybė, savyje suimtų laiko dvasią ir savo vidine jėga bei intelektualiniu pasiruošimu veiktų patį gyvenimą. Ne, šitokiai literatūrai kurti užtenka minimalaus susipažinimo su rašymo technika ir krislelio talento. Todėl toks rašytojas nesukuria idėjinės literatūros bei personažų, todėl jo kūryboje įvedamas kitas atstovas, kurį mes pavadinsime tipu. Tipas visados palieka eilinio, kasdieniškojo, galima sakyti, minios žmogaus lygio, ir kaip toks, įvestas į literatūrą, net ir negali jos pakelti augs čiau už save. Tuo tarpu personažas gyvenime atitinka asmenybės sąvoką ir čia jam netaikytinas joks mastas, išskyrus idėjinį, nes kaip idėja savo atramą ir prasmę turi tik tiesoje ir tik tiesos bei prasmės kategorijomis ji tegali būti vertinama, lygiai toks vertinimo mastas taikytinas ir pačiam personažui. Jeigu būties vaizdavimo literatūra apsiriboja daugiau ar mažiau muziejiniu pačios būties užkonservavimu, nekeldama jokių kitų problemų, o tik rūpindamasi perkelti kasdieniškąjį gyvenimą į meninę tikrovę, tai idėjinė literatūra ne tik kad atlieka visa tai, bet dar siekia tiesos j ieškojimu arba jos atskleidimu pačią būtį įprasminti. Šita prasme idėjinė literatūra peržengia estetines ribas ir atsistoja paties gyvenimo vadovybėje, arba, kitais žodžiais, ji nėra tik pati sau (prisimenant senąjį teigimą l'art pour l'art), bet veda į pačią būtį, savy suimdama, aišku, ir pačias būties apraiškas. Štai dėl ko idėjinę literatūrą ir drįstume laikyti žmogiškosios kūrybos viršūne. Tokios literatūros mums kaip tik ir trūksta. Čia glūdi pačios problemos aktualumas, nes kol neturėsime stiprių ir ryškių literatūrinių personažų, tol mūsų literatūra liks beveidė ir sekli. |
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė JONAS AISTIS
|
 JUS, kaip vos prasiskleidusi žiedą,
Iš seniai nuskambėjusių amžių skinu:
Man dar šiltos jūs ašaros rieda
Ir dar skamba nemirę aidai ligi nū
Jūsų gyvojo balso ir jūsų sapnų. . .
Ir kinietis, ir indas, ir graikas
Įstabiai artimi, giminingi, savi
Ir jų žodžiuose toliai ir laikas
Susilieja, ir plaukia nei upė žavi
Jie visi — amžinybėj jauni ir gyvi. .
Jų nostalgija, meilė, troškimai,
Ir jų polėkiai, džiaugsmas, karti neviltis
Tiktai nusmelkia visą, ir ima
Spinduliuoti many jųjų žodžiai šilti, —
Jais nušvinta manos kasdienybės naktis. . .
Brooklyn, 1953. 7. 28
|
|
MŪSŲ POLITINIO GYVENIMO KLAUSIMAI |
|
|
|
|
Parašė K. MOCKUS
|
1. Emigracinio gyvenimo sunkumai
Politinė emigracija nėra naujas dalykas. Visais laikais būta politinės priespaudos ir įvairiuose kraštuose įvairiais amžiais žmonės su skausmu širdyje palikdavo savo kraštą. Vienu ryškiausių politinių prievartos emigrantų yra žinomasis romėnų poetas Ovidijus, kuris, nepataikęs įtikti su savo poezija to meto valdovui Augustui, buvo priverstas emigruoti į Juodosios jūros pakrantes Mažojoje Azijoje ir iš ten rašė žinomuosius savo laiškus. Jeigu romėnai nuspręsdavo ištremti savo pilietį iš Italijos ar iš Romos, dažnai tokia bausmė prilygo mirties bausmei. Visais laikais palikimas savosios tėvynės buvo skaudus, net mirčiai prilyginamas dalykas. Tačiau visais laikais tokia emigracija buvo ir tebėra neišvengiama.
Mūsų tautoje didesnė emigracija yra pasireiškusi tik praeitojo šimtmečio antrojoje pusėje. Atsiradus didesniam skaičiui mūsų tautos žmonių svetur, daugiausia JAV, atsirado ir reikalas organizuoti jų emigracinį gyvenimą. Tada ir atsirado pirmieji mūsų emigrantai visuomenininkai, kurių dalis ir šiandien tebėra gyvi bei veiklūs savosios tautos nariai. Tačiau išdirbę keliasdešimt metų svetur, tie žmonės, lygiai kaip ir jų likimo draugai iš kitų tautų, žino, kad emigranto visuomenininko, pasiryžusio gaivinti bei palaikyti tai, kas atsivežta gero iš gimtojo krašto ir veikti savosios tėvynės labui, yra toli gražu nelengvas ir nedėkingas uždavinys. Jeigu pirmą ar net antrą dešimtmetį lietuvybė Amerikoje rodė tikrai daug gyvybės ir tikrai naudojosi emigracijoje didesnėmis laisvėmis, kaip caro okupuotoje senojoje tėvynėje, tai toliau metai iš metų vis daugiau ėmė reikštis įprastiniai emigracinio gyvenimo negalavimai. Naujojo krašto malūnas neišvengiamai malė jaunąją kartą, o ir senoji gvardija vis daugiau rodė nuovargio žymių bei palinkimo į asimiliaciją bei kapituliaciją prieš savo pačių atsivežtus nusistatymus. Šitokiose aplinkybėse yra palūžę nemaža mūsų visuomeninio gyvenimo jėgų. Išsilaikė tik tvirtesnio charakterio žmonės. Naujausioji jau beveik ištisai politinių emigrantų banga natūraliai turi papildyti jų eiles ir kartu perimti jų skaudų patyrimą, kad emigranto visuomenininko likimas yra didele dalimi tikrai tragiškas. Tenka išgyventi pralaimėjimą po pralaimėjimo, ir tai ateinantį savaime, nejučiomis. Be abejo, būna ir laimėjimų, tačiau tenka sugebėti tų pralaimėjimų gausybėje nepasimesti ir nepakrikti. Štai tas pakrikimo pavojus yra viena didžiųjų visų emigrantinių visuomeninių ligų, ir mes nuo jos nesame laisvi. Kentėjo ir kenčia nuo jos senesnioji emigracija, kenčia ir pati naujausioji.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė JONAS GRINIUS
|
TRIJŲ VEIKSMŲ DRAMA
III
VESTUVĖS PAGAL ĮSAKYMĄ
KAMNIOVAS (eidamas į Joaną). Klausyk. Aš tau vieną dalyką patarsiu. Tu paliudyk, kad Morkus dar prieš Skaudės laidotuves turėjo santykių su banditais. Tada ir tau pačiai bus geriau, ir savo miesteli išgelbėsi.
JOANA. Miestelį?
KAMNIOVAS. Kitaip daug gyventojų bus deportuota.
JOANA. Argi tikslas pateisina priemones, jei tu patari šitaip meluoti?
KAMNIOVAS. Argi tai svarbu, beprote? (Nuėjęs vėi atsigręžia), žinok, kad su Morkum vistiek bus baigta. Arba tegu jis pats iš pilpos išsipainioja. Trumpa tyla). O jei nepasakysi, kaip patariu, tu net negalėsi numirti su šituo. (Jis parodė pirštu į Joanos krūtinę kryželio vietoj). Supranti?
JOANA (lyg gindamasi suspaudžia ranka drabužį prie krūtinės ir sėda). Viešpatie!...
KAMNIOVAS. Taip. Aš žinau, kas ten. Kitaip bus baigta. (Jis rodo, kad bus kryželis atimtas. Įeina Bob-rovas, o Kamniovas vėl sėda prie šoninio stalo).
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė ALGIMANTAS PAGĖGIS
|
ATSISPINDĖJIMAS
Save mąstydamas svajojau
ir upes veidrody žiūrėjau į save.
(Prie upių visi valkatos prastovi, norėję būti žemėm ar srove).
Galbūt, gerai, kad atėjau be irklo
ir noro pasisemti kibirą vandens,
žiūrėjau aš į savo veidą pridengtą
staigios pakrantės šipuliais.
Galbūt, gerai, kad aš tiktai žiūrėjau,
kaip upė savo vandenį irklavo
ir upės srovėje atsispindėjo
šviesa ant kranto stovinčio miestelio.
Galbūt, gerai, nes niekas nepasėmė kibirais
upės vandenio su miesto žiburiais.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė Eug. Gruodis
|
RUDENS EILĖRAŠTIS
Miškai jau išgeltę ir bežadžiai:
išskridę smagūs paukščių būriai —
tik plazda, vėjų sūpuojami medžiuos,
išblyškę medaus koriai;
tik gelsvą rudens saulės medų,
praskleidęs nuogas beržo šakas,
siauru ruoželiu — lyg pirštu — veda
vėjas, šnabždėdamas kažką ...
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė L. Dambriūnas
|
Dr. P. Jonikas, LIETUVIŲ KALBOS ISTORIJA. Išleido TERRA 1952 m. Čikagoje, 255 psl.
Malonu, kad tremty lietuviška knyga nemirė. Beletristikos pasirodo gal daugiau, negu jos pareikalaujama. New Yorko "Gabijoj" jauties kaip kuriame Kauno ar Vilniaus knygyne. Sunkiau dienos šviesą išvysti mokslinei ar šiaip negrožinės literatūros knygai. Tačiau ir jos prasimuša į skaitytoją. Viena iš tokių yra ir dr. P. Joniko "Lietuvių kalbos istorija".
Tai yra pirma ir vienintelė tos rūšies knyga, kuri buvo verkiant reikalinga. Straipsnių straipsnelių apie mūsų kalbą prirašyta nemaža, bet eilinis inteligentas iš jų tiek teatsimena, kad mūsų kalba yra "labai sena", galbūt seniausia ir panašiausia j sanskritą.
Dr. P. Jonikas yra geriausias mūsų kalbos istorijos žinovas, dėl to jo knyga nėra mėgėjo ar propagandininko, bet mokslininko darbas. Tiesa, pats autorius pratarmėj sakosi šj darbą paruošęs "daugiau platesnia-jai visuomenei" ir, be to, turėjęs dar galvoj ir mokyklų reikalą. Dėl to, anot paties autoriaus, tai esą tik "kalbos istorijos bruožai". Vn dėlto tie bruožai yra parašyti moksliškai, t. y. pasiremiant visa tuo klausimu žinoma ir autoriui prieinama moksline literatūra. Dėl to čia nėra jokių patriotiniais ar propagandiniais sumetimais išvedžiojimų, kurie negali būti pagrįsti mokslo duomenimis. Toks darbas tinka ne tik platesnei visuomenei; jis tiktų ir Lietuvos universitetų studentams, o gal net ir profesoriams.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė Tėv. L. Andriekus, O. F. M.
|
Kun. Stasys Yla; Sveika Marija —
Mažasis maldynas, piešiniai dail. Telesforo Valiaus, išleido ir atspausdino Nekalto Pr. Seserys, Putname, 357 pusi.
Lietuvos katalikų gyvenime maldaknygė turi garbingą, istoriją. Mūsų atmintis neša iki "Didžiojo Šaltinio", kuris paliko žymius pėdsakus Lietuvos religinėje kultūroje. Šalia jo plito plonesni maldų rinkinėliai, pateikti gimtąja kalba, nors savotiška rašyba. Stokojant laikraščių ir knygų, ilgą laiką maldynai padėjo lietuviui ne tiktai palaikyti ryšj su Augš-čiausiuoju, bet ir su pačiu spausdintu žodžiu. Iš maldaknygės paprastai buvo mokomasi rašto. Pažinus raides, pereinama prie litanijų ir mišių maldų. Pagal žmogaus pajėgumą maldaknygėje buvo sprendžiamas ir visas jo apsišvietimas. Senoj gadynėje maldynai davė vidinio impulso šviestis. Žmogus girdėjo, jog uoliai Dievo tarnybai rožančiaus būtų per-maža, tad ir ne naujiena, kad maldin-gesnieji, ypač iš moterų tarpo, grynai religinių motyvų vedami, stengėsi išmokti rašto ir net pamokyti kitus.
To užsidegimo ypač matome spaudos draudimo laikotarpyje, kai buvo pažeistos ir maldaknygių teisės, įsakant vartoti nemėgstamus rašmenis. Tame pasikėsinime daugelio įžiūrėta abu pavojai — religijai ir tautybei, užtai smarkiai mestasi į kovą. Per sieną daugiausia buvo pergabenta maldaknygių. Religinis pakilimas skatino žmones aukotis ir neišsigąsti pavojų. Maldaknygė visai mūsų kovai už rašytą žodį uždėjo religinį antspaudą.
|
|
Skaityti daugiau...
|
ATSIŲSTA PAMINĖTI
IGNAS ŠEINIUS: Raudonasis Tvanas. Išleido Talka, New Ycrkas, 1953. 327 p. Kaina $3.50.
KUN. VYTAUTAS JONAS BAG-DANAVIČIUS: Žmonijos likimas šv. Jono Apreiškimo Knygoje. Su vysk. V. Padolskio pratartim. Išleido Lietuviškos Knygos Klubą, Chicago, 1953. 406 p. Kaina $3.50.
VICTOR RIMŠELIS, M. I. C: Natūra et Peccatum. Roma, 1952 m. 195 p.
Die Briefe Gedemins, von Dr. Herbert Spliet, Sinsheim 1953, 32 p. |
|
Skaityti daugiau...
|
|
JONO DUNS SKOTO VEIKALŲ KRITIŠKĄ LAIDĄ SUTINKANT |
|
|
|
|
Parašė Tėv. B. Grauslys, O.F.M.
|
Jonas D u n s S c o t a s, žymus vidurinių amžių teologas, dėl savo didelio įžvalgumo vadinamas "subtiliuoju daktaru".
Patobulėjus kritiškam teksto metodui ir išleidus daugybę garsiųjų viduramžių mokslininkų veikalų, buvo galvota paruošti spaudai ir Skoto veikalų kritišką laidą. Tuo tikslu jau 1927 metais buvo sudaryta ypatinga komisija, kuri dešimties metų bėgyje peržiūrėjo Europos didžiąsias bibliotekas, nufotografavo užsilikusius iš viduramžių Skoto veikalų rankraščius ir paruošė kelią naujai laidai. 1938 m. Skoto veikeilų leidimo komisija, susidedanti iš 12 narių su T. K. Balič priešakyje, pradėjo tiesioginį darbą. Po kruopštaus dvylikos metų triūso šventųjų Metų proga pasirodė spaudoje pirmieji du Skoto veikalų tomai, apima prologą ir dvi pirmąsias Ordi-nacijos distinkcijas.
šia proga norime patiekti keletą žinių apie senąsias pagrindinio Skoto veikalo laidas, jo likimą rankraščių tradicijoje ir apie kritiškosios laidos tikslą bei metodą.
Vos išradus spaudą, tuoj buvo pradėta leisti ir Skoto pagrindiniai veikalai. 1472 m. išėjo dvi pirmosios Sentencijų knygos, paruoštos Vandelinio ir Trombettos. Sekančiais metais pasirodė ir trečioji. Tos laidos tačiau buvo labai netobulos. Leidėjai nesulygino įvairių skirtingų rankraščių. Jie tik perspausdino vieną kurį, pripuolamai atrastą. Be to, jie nekreipė dėmesio į rankraščio laukuose pažymėtas pastabas ir tekste įterptus priedus (additiones), neturinčius sąryšio su kontekstu. Kai kuriuos priedus jie visai išmetė, kitus nukėlė į knygos galą. Panašiu metodu sekė ir Tomas Penketh, 1477 m. išleidęs visas keturias Skoto Sentencijų knygas. Ne kitaip pasielgė ir Gratianas iš Briksijoa 1490 m. bei P. Bagnacavallo 1497 m., išleidę tas pačias knygas.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė Kan. Mykolas Vaitkus
|
La vocation universelle à la perfection chrétienne selon St. François de Sales1)
Labai atsidėjęs, pasigėrėdamas, perskaičiau tą kun. Dr. Vytauto Balčiūno disertaciją, kuri, tvirtai tikiuos, susilauks šilto aido platesniuose katalikų teologų sluogsniuose. Ir ji to visai verta: ji tinkamai užpildo rimtą teologinę spragą — pagaliau vieną kartą išsamiai atsako į klausimą, kokia buvo šv. Pranciškaus Saleziečio pažiūra į svarbų krikščionims klausimą, ar visi žmonės yra pašaukti į krikščioniškąją tobulybę, o jeigu taip, — tai ar griežta yra pareiga paklusti tam pašaukimui? Mat, šv. Pranciškus Salezietis yra vienas didžiausiųjų krikščioniškosios tobulybės praktikų bei teoretikų: už tatai Bažnyčia jį pakėlė net į Bažnyčios Daktarų garbę — tad jo nuomonė šituo klausimu daug sveria: reikia tik prisiminti Pijaus XI encikliką "Rerum omnium" 1923 metais apie šv. Pranciškų Salezietį (praėjus 300 metų po jo mirties).
Prieš šv. Pranciškui Saleziečiui pasirodant su savo nuostabiais veikalais apie krikščioniškąją tobulybę, katalikų pasauly (ne Bažnyčios mokyme, tik tikinčiųjų pažiūrose) buvo įsigalėjusi nuomonė, kad, girdi, tobulybė, arba šventumas, esąs nepaprastų, labai sunkių, beveik nežmoniškų, sopulingų apsimarinimų, mankštų ir pamaldų praktikavimas, vien retiems išrinktiesiems prieinamas, o šiaipjau žmonėms užtenka, jei jie šiaip taip išvengs amžinos pražūties, saugodamies mirtinų nuodėmių ir praktikuodami būtiniausiąsias dorybes, be kurių negali apsieiti vidutiniškai padorus žmogus; na, pagaliau — gal į krikščioniškosios tobulybės kalną tekopią vienuoliai ar kunigai.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
ANTANO MONČIO "KRYŽIAUS KELIAI" LAONO MIESTE, PRANCŪZIJOJE |
|
|
|
|
Parašė Vytautas Kasiulis
|
Jauno žmogaus kūnas ir veidas yra įdomus tik tiek, kiek raumenys, aptempti oda, duoda tam tikras formas. Suaugusio žmogaus veidas ir kūnas įgauna tam tikrų raukšlių, pagal kurias, kaip iš knygos, galima skaityti jo pergyvenimus. Daug kentėjusio žmogaus veidas ir šypsnis išreiškia skausmą. Tokiame daug ken-tėjusiame veide atsispindįs liūdesys yra ilgų metų padarinys ir yra įbrėžtas ne tik į odą ir raumenis, bet ir i sielą. Todėl jis yra gilus — darąs didelį įspūdį, stipriai veikia. Ir geriausias artistas nesugebės atvaizduoti tokio liūdno veido, nors ir žinodamas visas taisykles, kaip reikia tai techniškai atlikti.
Dar sunkiau tai padaryti skulptoriui ar tapytojui su negyva medžiaga. Reikia būti liūdnam pačiam. Reikia tikrai giliai pergyventi. Reikia pažinti skausmą, liūdesį ir vargą. Mūsų tauta tai pažino. Įrodymas — mūsų rūpintojėliai. Tai — liaudies kūriniai, primityviai atlikti, be jokių proporcijų ar anatomijos dėsnių. Mus žavi vien tik jų nedirbtinis ir neteatrališkas jausmas — liūdnumas ir kančia. Kančia be išverstų akių, be išsižiojusios burnos, be išsukinėtų rankų ar kojų. Tai dvasinė kančia, išreikšta neįgudusios rankos. Tai kūrinys žmogaus, kuris nežinojo, kas yra skulptūra ir net neturėjo uždavinio tai padaryti. Jis norėjo padaryti Dievo "mūką" — tai yra — Dievo Kančią, ir net tuos kūrinius vadindavo "mūkelėmis" arba "Dievo Kančiomis". Liaudies kūrėjas nežinojo net ir paprasčiausių taisyklių, kaip iškreipti veido muskulus, kad jie išreikštų skausmą. Be jokių žinių, be mokyklos, paimdavo peilį ir medį ir droždavo skausmą. Ne skulptūrą, o skausmą ir liūdesį. Lietuvis moka tyliai ir vienišas verkti. Taip ir drožėjas, prisiminęs savo vargus, droždavo skausmą, įsigyvendamas į savo kūrinį — ir verkdamas. Todėl tas skausmas išeidavo toks gilus ir todėl jį suprasdavo ne tik jis pats, bet ir kiti žmonės ir visa tauta, net ir kitos tautos.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
PROŠVAISTĖ LIETUVOS LAISVINIMO BYLOJE |
|
|
|
|
Parašė L. A.
|
Viena iš pačių gražiausių prošvaisčių Lietuvos laisvinimo byloje yra vadinamoji Kersteno rezoliucija, kuri liepos 27 d. priimta JAV Atstovų Rūmuose. Po šio laimėjimo Amerikos Lietuvių Tarybos Sekretoriatas spaudoje paskelbė pranešimą., parodantį minėtos rezoliucijos raidą.
Iš ten sužinome, kad mintį kreiptis į Amerikos vyriausybę, prašant ištirti smurtu įvykdytą Pabaltijo kraštų įjungimą į Sovietų Sąjungą, pats pirmasis iškėlė adv. S. Briedis. Už ją tuojau pasisakė ALT Vykdomasis Komitetas savo posėdyje, įvykusiame 1952 m. gruodžio 12 d. Tada ALTas ėmėsi šiam sumanymui pravesti tolimesnių žygių. Keliuose suvažiavimuose ir privačiai buvo aptartas rezoliucijos paruošimo bei įteikimo būdas. Pasirodė, kad geriausių rezultatų bus galima pasiekti ne rėkiančia propaganda, o asmenišku kontaktu su įtakingais Amerikos politikoje asmenimis.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė A. Mc
|
Koks yra rusiškasis šios dienos žmogus? Kaip jis gyvena, ką jis savo viduje jaučia, kuo jis domisi? — Štai klausimai, kuriais dabar domisi daugelis, į kuriuos tačiau atsakyti yra nepaprastai sunku. Geležinė uždanga yra nusileidusi tarp Rytų ir Vakarų ir atskyrusi ne tik šių dviejų pasaulių politiką, ne tik jų dvasinę kultūrą, bet net ir pačią kasdienybę. "Paprastas žmogelis", kuris Vakaruose šiandien yra toks ryškus ir toks galingas, Rytuose yra virtęs savotiška parlaptimi.
O vis dėlto esama kelio į šią paslaptį. Esama kelio į rusiškąjį kasdienybę, kurios neišreiškia joks oficialus mokslą", jokia propaganda, jokios partijos ar suvažiavimai. Tai grožinės literatūros kelias. Tiesa, literatūros veikalai Rusijoje taip pat yra rašomi pagal tam tikrą modeli. Jie turi skelbti "socialistinį realizmą" ir išugdyti žmogų "socialistinei statybai". Rašytojas Rusijoje yra "sielų inžinierius", kuris turįs pasaulį vaizduoti ne tokį, koks jis yra, bet tokį, kokis jis turi būti, pertvarkytas pagal marksizmo-leninizmo-.stalinizmo principus. Todėl rusiškieji literatūriniai kūriniai savo pavidalu visi yra veikalai a la thėse. Jų uždavinys yra įrodyti ir mokyti. Patys savyje jie prasmės neturi. Jie yra vertinami tiek, kiek jiems pavyksta grožinėmis priemonėmis skelbti marksistines idėjas. Todėl ir kasdienybė šiuose kūriniuose paprastai yra suklastota. Rusiškasis žmogus nėra toks, kokį mes randame sovietų literatūroje.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė V. K-as
|
Tenka pripažinti, — sako Pijus XII savo paskutinėje Kalėdų kalboje, — kad mūsų laikų pasaulis jau nesugeba bendrosios tvarkos dėsnius pritaikyti konkrečioms, nuolat kintančioms atskirų individų ir tautų gyvenimo sąlygoms. Išsigelbėjimą tikimasi surasti arba kažkokioj griežtai apribotoj, nelanksčioj, visą pasaulį apimančioj santvarkoj, kažkokioj sistemoj, kuri turėtų veikti su visu tikrumu, tarsi naudodama išbandytus vaistus, kažkokioj naujoj socialinėj formulėj, išreikštoj šaltais teoretiniais paragrafais, arba krypstama į kitą kraštutinumą, išsivadavimą patikint spontaniškoms vitalinio instinkto jėgoms, o gersniu atveju jausminiams individų bei tautų impulsams. Abu šie keliai yra klaidingi, nes jie nepaiso dieviškosios išminties parodyto pavyzdžio. "Laukti išsigelbėjimo iš sausų formulių, medžiagiškai pritaikintų socialinei santvarkai, būtų prietarai, nes tuo joms teikiama beveik stebuklinga galia, kurios turėti jos negali; iš kitos pusės, sudėti viltis vien tik į pavienio individo vitalinio veikimo kūrybines galias yra priešinga Dievo planams, kuris yra kiekvienos tvarkos Viešpats".
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė L. Dambriūnas
|
Sekdamas mūsų spaudą, didelis optimistas būti negali. Spaudos etika neabejotinai smunka. Mano įspūdis yra, kad prieš ketvertą metų, kai dipukai tik tesirinko į Ameriką, mūsų spaudos lygis buvo augštesnis.
Spaudos etikos smukimas reiškia ne ką kita, kaip pačios visuomenės moralės smukimą, ir tai ne bet kokios visuomenės, o pačios rinktinės. Jei atsiranda spaudos bendradarbių, kurie nesivaržydami jokiomis padorumo taisyklėmis rašo, jei redakcijos tokius rašinius deda kad ir "laisvos tribūnos" skyriun, jei visuomenė dėl nepadorių rašinių neprotestuoja, tai visa tai rodo, kad autoriai, redaktoriai ir pati visuomenė nepadoriems dalykams yra jau nebejautrūs.
Būdinga mūsų spaudai yra ir tai, kad jos bendradarbiai dažnai skelbia augštus idealus, skelbia krikščioniškos ar kitokios etikos būtinumą, bet patys jos nesilaiko ir aiškiai ne tų skelbiamų idealų link žygiuoja. Per dažnai matom, ypač iš poleminių straipsnių, kad autoriui ne tiek rūpi tiesa ir teisingumas, visuomenės ar lietuvybės reikalai bei kiti svarbūs dalykai, bet, pirmiausia, asmeninė garbė, asmeninis ar grupinis reikalas, "priešo" parbloškimas ir panašūs dalykai. Jeigu publicistui tikrai rūpėtų demokratija, kaip jis skelbiasi, tai vakar buvęs vadizmo šalininku šiandien neprikaišiotų totalizmo siekimų tiems, kurie niekad nėra valdę. Nuoširdus tolerancijos šalininkas nereikalautų, kad tik jo pažiūra būtų pripažinta teisinga. Dievo ir krikščioniškos etikos gynėjas, jei šie dalykai jam tikrai rūpėtų, neniekintų ir nešmeižtų kitų pažiūrų žmonių, nes Dievas ir krikščioniška etika tai daryti draudžia.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
NAUJAS IMIGRACIJOS [STATYMAS |
|
|
|
|
Parašė J. B. Končius
|
Kaip žinoma, Kongresas priėmė naują imigracijos įstatymą, vadinamą "Refugee and Relief Act of 1953". Pagal šį įstatymą, iš Europos galės atvykti dar 214,000 asmenų. Įstatymas galios trejus metus ir tris mėnesius — iki 1956 m. gruodžio 31 d.
Noriu pažymėti svarbiausius to įstatymo punktus, liečiančius lietuvius pabėgėlius iš Lietuvos, Klaipėdos krašto ir Mažosios Lietuvos.
Pirmiausia bus leista įvažiuoti 35,000 pabėgėlių iš Rytų Europos, dabar gyvenančių Vokietijoje, Austrijoje ir vakarinėje Berlyno zonoje.
Bus suteiktos vizos 10,000 asmenų, gyvenančių NATO valstybėse — Europoje ir Švedijoje. Anglijoje gyvenantieji šiuo įstatymu negalės pasinaudoti.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
TAUTININKŲ DĖMESYS RELIGIJAI |
|
|
|
|
Parašė L. A.
|
Kai rengiant Lietuvių Tautinės Sąjungos sąskrydį Vašingtone buvo paskelbta, jog į programą įeina mišios su pamokslu, savaime kilo klausimas, kas jas laikys ir tars religinį žodį į susirinkusius. Teirautasi buvo ne todėl, kad dvasininkai, atlikdami religinius patarnavimus, būtų linkę diferencijuoti tikinčiuosius, bet daugiausia todėl, kad paskutiniais metais tautiškoji ir jai gimininga spauda labai skaudžiai užgauliojo katalikybę. Jos priekaištai jau nesiribojo bažnytinės organizacijos kritika, bet skverbėsi giliau — net iki dogminės srities pažeidinėjimų.
Atsimename juk, kaip pačiame Lietuvių Tautinės Sąjungos organe "Dirvoje" ne per seniausiai puoselėta protėvių religijos gyveniman grąžinimo idėja. Nepa-slaptis, jog tuo buvo siekiama sudaryti įspūdį, kad senovės tikyba lietuviams yra parankesnė. Ar tai nebuvo Dievo apreikštos religijos pažeminimas ir net paneigimas? Tuo pačiu įsibėgėjimu "Vienybėje" buvo išsireikšta, kad jau nesą skirtumo tarp teologijos ir mitologijos. O vienok, kai reikėjo viešai pasirodyti saviesiems ir svetimtaučiams, ta ilgai girta senovės lietuvių tikyba nebuvo galima pasinaudoti. Sąskrydžio organizatoriai pasiryžo programon įtraukti mišias su pamokslu.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė M. Gendrutis
|
Šių metų "Naujienų" 169 nr. "Laisvosios Tribūnos" skyriuje buvo atspausdintas tariamas Skautų Vyčių atsišaukimas, kaip pažymi redakcija, atsiųstas dienraščiui vieno skautų veikėjo. Atsišaukimas, kaip ir paprastai tokio turinio rašiniai, paleistas anonimiškai nepridedant skelbėjų parašo nė paskelbimo datos. Tokiu atveju, žinoma, pačiai "Naujienų" redakcijai krinta didelė atsakomybės dalis.
Atsišaukimo turinys ir jo tonas yra taip įžūlūs, kad nenoromis primena komunistiškąją spaudą, kai ji prabyla, pasinešusi sulikviduoti kokį nors nepatinkantį asmenį. Ir tame rašiny, kurio autoriumi greičiausiai yra ne kolektyvas, o vienas ar keli nejaučią savo žodžiams atsakomybės asmenys, labai keistų kaltinimų pažerta lietuvių dvasiškijai, ateitininkams ir, kas įdomiausia — vyriausiam dvasios vadui vyr. sktn. kun. dr. J. Vaišnorai, M. I. C, dvasios vadui Amerikoje sktn. kun. J. Vaišniui, S. J., vyr. skt. A. Saulaičiui, sktn. Kup-rioniui. Tie asmenys kaltinami "juodu darbu" ir raginami pasitraukti iš skautų eilių. |
|
Skaityti daugiau...
|
• Pabaltijo tautų atstovai tremtyje paruošė kaikuricms pas aulio valstybėms memorandumą, įspėdami apie Sovietų Sąjungos naują politinę taktiką ir iškeldami Lietuvai, Estijai ir Latvijai komunistų padarytas skriaudas. Memorandume sakoma, jog vadovaujantieji šių trijų valstybių veiksniai laiko savo pareiga "prašyti kiekvieną laisvą tautą, kad ji bet kokioms deryboms su Sovietais sąlyga statytų Lietuvos, Latvijos ir Estijos išlaisvinimą".
• Birželio 18-24 dd. Romoje tarp ministerio S. Lozoraičio ir Vliko pirm. prel. M. Krupavičiaus įvyko pasitarimas Lietuvos laisvinimą liečiančiais klausimais. Pasitarime dalyvavo Vykdomosios Tarybos pirm. K. Zaikauskas ir Lietuvos min. prie Šv. Sosto S. Girdvainis. Buvo svarstyta, kokių žygių turi imtis Lietuvos laisvinimo veiksniai šiuo laikotarpiu, išdiskutuotas JT žadamas įteikti memorandumas, iš diplomatų ir Vliko atstovų sudaryta komisija paruošti Lietuvos nepriklausomybės gynimo medžiagai, tartasi sušaukti lapkričio mėnesį JAV lietuvių politinę konferenciją, paliesti tarp Vliko ir LDŠ bendradarbiavimo klausimai. Visur prieita susitarimo. Nuomonių skirtumai pasireiškė tik neoficialių atstovų prie valstybių skyrimo klausime. Dipl. šefas nori šia teise naudotis vienas, Vlikas gi — kad tai būtų atliekama sutartinai su juo.
• Bendrasis Amerikos Lietuvių Šalpos Fondas, susitaręs su Amerikos Lietuvių Bendruomenės laikinuoju organizaciniu komitetu, įsteigė bendrą komisiją, kuri rūpinsis Vasario 16 gimnazijos Vokietijoje rėmimu. Į komisiją Balfo ir Loko paskirti šie asmenys: prel. Jonas Balkūnas, Elena Devenienė, Albertas Ošiapas, Albinas Trečiokas, Pranas Vainauskas. Komisija pirmininku išsirinko Praną Vainauską, sekretorium A. S. Trečioką. Liepos 17 d. įvyko pirmas posėdis, kuriame aptartas gimnazijos rėmimo planas ir paprašyta Vokietijos Lietuvių Bendruomenės Krašto Valdybos atitinkamų žinių apie perkamą gimnazijai nuosavybę. |
|
Skaityti daugiau...
|
"AIDAI" SKIRIA LITERATŪROS PREMIJĄ
Mėnesinis kultūros žurnalas "Aidai", leidžiamas TT. Pranciškonu, pamečiui skirs po vieną $500.00 premiją už premijos komisijos geriausiu pripažintą grožinės literatūros ir mokslo veikalą, šiuo skelbiama jos taisyklės:
1. 1954 metais antrą kartą premija bus skiriama už grožinię literatūrą: poeziją, noveles, apysakas, romaną.
2. Už premijos komisijos geriausiu pripažintą veikalą skiriama premija nebus skaldoma tarp atskirų autorių.
3. Premijos komisija vertins 1952-1953 m. pasirodžiusius viešumon grožinės literatūros kūrinius ir tais metais parašytus, bet dėl dabartinių sąlygų negalėjusius būti išspausdintais kūrinius tų autorių, kurie juos prisius komisijai.
4. Eilėraščių rinkinys, skiriamas premijai, turi sudaryti nemažiau 32—48 puslapių knygą, jeigu ji būtų išspausdinta. Novelių ar apysakų rinkinys turi būti nemažiau kaip 100 puslapių dydžio spausdintos knygos. |
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
