| |
|
|
1953 m. 8 spalis
|
DINAMIŠKASAI ASMUO MŪSŲ VISUOMENĖJE |
 |
 |
 |
|
Parašė JUOZAS BRAZAITIS
|
 PROF. K. PAKŠTO 60 M. SUKAKTIS
Asmuo: Pakštas tarp Šalkauskio ir Vaižganto.
Idėjos: Pirmasis Pakšto visuomeninių idėjų spektras * Jų praplėtimas projektu tarpusavio taikai valstybės viduje * Jų praplėtimas okupacijos nelaimei sutikti * Jų išsiplėtojimas kovai už išlaisvinimą ir išlikimą.
Visuomenėje: Dinamikos reiškėjo inertingame fone dalia.
Prof. Kazys Pakštas yra vienas lietuvių tautos dvasinių vadų nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje — taip kaip ankstesniame tautinio susipratimo laikotarpyje buvo Basanavičius, Kudirka, Jakštas, Vaižgantas . . . ypačiai Vaižgantas. Pakšto šešiasdešimties metų sukakties proga ima noras pažvelgti ne į jo gyvenimo eigą ir ne į jo mokslinius veikalus bei akademinį darbą, bet kaip tik į jo visuomeninį vaidmenį tautoje — su kokiomis idėjomis jis atėjo į tautą ir kaip jos buvo tautoje prisiimtos.
Visuomenės ir jos dvasinių vadų santykiuose pažįstami du kraštutiniai tipai. Vienas — savo dvasinio augimo dėka pakyla augščiau visuomenės vidutiniškumo, grįžta paskui į visuomenę ir ima jai vadovauti, o visuomenė juo seka. Antras — savo dvasinio augimo metu visuomenės vidutiniškumą pralenkia toli, visa galva, ir grįžta su didžiais sumanymais bei idėjomis. Visuomenė klauso jo, stebisi, didžiuojasi, kad ji išaugino tokį žmogų, bet jo idėjų toli gražu nevykdo savo darbais. Išklauso, bet nepaklauso. Antrasis asmuo yra lyg stiprus magnetas, kuris stovi per augštai nuo visuomenės, kuris pajėgia patraukti jos žvilgsnį, bet nepajėgia patraukti jos visos masės į viršų. Ir tada liekasi tokioje visuomenėje dvasinis vadas šaukliu tyruose.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė JURGIS BLEKAITIS
|
1. Taip aš pabandysiu, klausyk, Aina,
tai — tau:
"Svetimas ir galingas kraštas
mane nusėjo blizgančiom sagom.
Tai — kitiems: aš nepamiršau
varganos žvaigždės, nuo kurios nukritęs,
kuždančios mano sapnus žvaigždės".
Užmirštu
ją užmiršt.
(" Užmiku-u-už-
mik-užmi-i-ik". . .
Už miškų
tu kuždi?
Motin, tai tavo lopšinė?)
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
PETRO REGĖJIMAS arba BAŽNYČIA ir MODERNUSIS PASAULIS |
|
|
|
|
Parašė ANTANAS MACEINA
|
"Ar Dievas yra tiktai žydų Dievas? Ar ne taip pat ir pagonių? Taip, ir pagonių".
(Rom. 3, 29).
Bažnyčios ir moderniojo pasaulio santykiai darosi vis aštresni: ne tik todėl, kad pasaulis vis labiau tariasi prieš bažnyčią, telkdamas žemės karalius sąmokslui "prieš Viešpatį ir prieš Jo Kristų" (Ps 2, 2), bet ir todėl, kad pačios Bažnyčios nariai pradeda netekti krikščioniškojo visuotinumo sąmonės. Šalia antikristinių užmačių iš šalies, paverčiančių pasaulį Bažnyčios priešu, išnyra ir užkampio dvasia viduje, gresianti padaryti Bažnyčią krikščioniškojo ghetto įstaiga. Šiandien vis labiau susitaikoma su mintimi, kad naujosios kultūros pavidalai esą 'užrašyti velniui', todėl neverti apaštalinių pastangų. Pakanka esą tikinčiuosius nuo jų atgrėsus, atbaidžius, įspėjus, užuot į juos ėjus ir jiems nešus Linksmąją Naujieną. Ne be pagrindo tad šiandien krikščionims, pirmoje eilėje katalikams, daroma priekaištų, esą, šie netekę kovos dvasios, pasidavę neo-manichejizmui, palinkę į abstrakcijas, biją rizikos, nesugebą pergyventi Bažnyčios kaip visa apimančio Kristaus Kūno, kuriame jie patys yra narveliai ir kurio įvykiai turį atsiliepti kiekviename iš jų.1) Štai kodėl mums reikia stabtelti ties šia skaudžia problema ir mėginti suvokti, koks gi iš tikrųjų yra santykis tarp Bažnyčios ir moderninio gyvenimo.
-------------
1). Plg. straipsni "Mokiniu miegas" austrų katalikų mėnraštyje 'Wort, und Wahrheit' (Jahrg. 7, Heft 4), kuriame pati redakcija į keliolika teiginiu suima dabarties katalikų negalias. Straipsnis sukėlė Vakarų Europoje didelio susidomėjimo ir diskusijų (plg. Herder—Korrespondenz Jhg. 6, H. 3).
I.
Šv. Dvasios stiprinama pirminė krikščionių bendruomenė Palestinoje buvo tiesiog nuostabi Viešpaties malonių gausa. "Visi tikintieji laikėsi drauge ir turėjo visa bendra. Lobį ir turtus jie parduodavo ir iš to dalino visiems, kaip kiekvienam privalu. Taip pat kasdien pasilikdavo vien-širdžiai šventykloje, laužydavo duoną tai vienuose, tai kituose namuose, imdavo valgio su džiaugsmu ir neklastinga širdimi. Jie garb'no Dievą ir turėjo malonės pas visus žmones" (ApD 2, 44-47). "Per apaštalus buvo daroma daug ženklų ir stebuklų" (5, 12). "Tikinčiųjų į Viešpatį vyrų ir moterų skaičius ėjo vis didyn ir didyn" (5, 14). Visi jie "buvo vienos širdies ir vienos sielos" (4, 32). Kristaus Bažnyčia Judėjoje, Galilėjoje ir Sa-marijoje "buvo pilna Šv. Dvasios paguodos" (9, 31).
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė ANTANAS VAIČIULAITIS
|
Iš pat mažens girdėjau senus žmones juokiantis: "Tai jau smarkus jis — kaip tie Salamiesčio šunes". Ilgai kamantinėjau, ar čia būta kokių ypatingų skalikų, ar iš svetimos žemės išrašytų bernardinų, ar vilkinių, kuriais ponai anuomet pjudydavo baudžiauninkus, — ir vis niekaip negalėjau sunarplioti siūlo galų, sumegzti jų į tikrą, apvalią istoriją.
Kartą visai nelauktai užėjau dėdę Jokūbą. Sėdėjo žmogus ant upės kranto, pūtė dūmą ir žiūrėjo, kaip traška ir bildėdamas verčiasi jo malūno ratas.
Apačioje, bėgdamas per akmenis, gurguliavo vanduo, o dar toliau — nardė ešeriai.
— Nežinai vargų, tai kvaršiniesi su Salamiesčio šunimis, — nusispjovęs į srovę, beveik piktas kalbėjo man jisai. — Palauk, kai vesi, vaikais aplipsi — nerūpės tau toki niekai . . . Jeigu jau taip smelkiesi, galiu tau išaiškinti, kaip ten buvo — istoriją girdėjau iš savo senelio, ir ji tikra.
Aš pasirengiau klausytis, o Jokūbas pasakoti.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė JUOZAS MIKUCKIS
|
DIENŲ VERPĖJA
Sulinkusios dienų verpėjos
Vienodai sukasi ratelis.
Įverpti siūlan visą spėjus,
Mūs amžiaus baigia ji kuodelį.
Per kokį prašmatnų audimą
Raizgysis siūlės mūsų kelio,
Ir mūs kovų ir pabudimo
Ar ten žėrės ryžkiau vietelė?
Tad sekdams amžinybės raštą,
Sustok pas mūsų siūlo vingį,
Įžvelk spalvas mylėto krašto
Ir ilgesį, kai laisvė dingo.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
ADOMAS GALDIKAS IR JO KŪRYBA |
|
|
|
|
Parašė V. K. JONYNAS
|
 I.
Adomui Galdikui, mūsų žymiajam kūrėjui, šiais metais sukanka 60 metų amžiaus ir apie 35 jo kūrybos metai.
Adomas Galdikas gimė 1893 m. spalio mėn. 18 d. Giršinų vienkiemyje, Mosėdžio valsč., Kretingos apskr. Jaunystės dienas praleido ano meto Lietuvoje, kur 12 metų berniuką pasitiko spaudos atgavimas. Kiek vėliau jis, kaip ir daugelis to meto jaunimo, jieško šviesos ir specialius grafikos mokslus tęsia Petrapilyje, Barono Stig-lico meno mokykloje, kurią baigia 1917 m.
Gimtasis kampelis, Žemaitija, į jauną Galdiko sielą įspaudė laiko ir audrų neišdildomą prisirišimą. Šie prisiminimai vėlyvesnį Galdiko kūrybinį kelią nudažo gimtojo krašto varsomis.
Atbundanti Lietuva, jau daugelio regimas laisvės rytas, tikriausiai Adomėlio širdyje buvo kaip dulksnūs vulkano dundėjimai. Išaugęs ir bendravęs dievdirbių, medžio raižytojų, liaudies keramikų, pasakų kūrėjų ir karžygių krašte, jis savo jautria siela negalėjo likti visam tam abejingas. Jis traukė į savo kūrybinį tautos gyvybės plakimą. Reaguoti į aplinką, aiškinti jos priežastingumus bei norėti ją suprasti paliko jame patys būdingiausi, bet kartu ir patys brangiausi bruožai. Šių savumų dėka Galdikas išaugo į dabartinę turtingą asmenybę, iš kurios verčiasi kuriamoji galia, vėl ir vėl papildoma neišsemiamais dvasiniais tėvų žemės lobiais.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė CARL SANDBURG
|
 CARL SANDBURG gimė 1878 metais Galesburge, Illinois. 1915 metais jam suteikta Levinsono premija už poemą "Čikaga", o 1940 — Pulitzer premija. Po pirmojo pasaulinio karo Sandburgo aštriažodė ir pusiau prozaiška lyrika buvo atšiauriai puolama ir kritikuojama, šiandien jis yra vienas ryškiausių ir populiariausių JAV poetų. Savo eilėraščius Sandburgas pats skaitydavo, pritardamas gitara, ir keliavo taip iš miesto j miestą. Be originalių eilių poetas yra parašęs šešis tomus impozantiškos Lincolno biografijos. Iš Carl Sandburg'o rinkinių paminėtini: "In Reckless Ecstasy" (1904), "Chicago Poems" (1916), "Smoke and Steel" (1920), "Selected Poems" (1926), "Good Morning, America" (1928). "The People, Yes" (1937) etc.
LABAS RYTAS, AMERIKA
Dabar prie pasaulio vairo sėdi dėdė Samas.
Neseniai dar sėdėjo John Bull; o prieš tai—
Napoleonas ir Prancūzijos erelis nurodinėjo
pasauliui kryptį.
Ispanai, romėnai, graikai, persai su savo
titnaginiais šautuvais, jietim, katapultais,
laivais,—visi iš eilės jie kūrė pasaulio
civilizaciją—
Vienas po kito jie buvo nustumti, pralenkti,
kanopų sutrupinti, ir jie mirė
arba jų aistra išblėso.
Deja, deja.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė ZENONAS IVINSKIS
|
VIEŠAJAME LIETUVOS 16—17 AMŽ. GYVENIME ŽIUPSNELIS MEDŽIAGOS IŠ ROMOS ARCHYVŲ
1. Liūdni viešojo gyvenimo faktai
Visų 19-tojo amžiaus tautinių sąjūdžių pagrinduose glūdėjo susidomėjimas vietine gyventojų kalba ir tos liaudies kalbos augštinimas. Taip pat ir kiekvieno tautiškai susipratusio lietuvio sąmonę pirmiausia apsprendė pastangos branginti savo kalbą. Rusiška įstaiga, lietuviško veido netekę miestai, sulenkėjęs bei lenkų kultūrą pamėgęs dvaras, pagaliau lenkiškai kalbančioji klebonija buvo lietuvių kalbai viešajame gyvenime beveik visai nebepalikę teisių. Iš baudžiauninko lūšnelės tačiau paniekintai kalbai buvo skirta vėl grįžti į gyvenimą per lietuvių tautinį judėjimą, per savas knygas ir laikraščius. Pagaliau ji atgavo savo pilnas teises tautinėje lietuvių valstybėje, gimusioje Vasario 16-tosios akto pasėkoje. Tada ypač susidomėta savo kalba, jos kultūriniais rašto paminklais.
Kai beveik visuotinai iki tol liaudies kalba buvo niekinta, dabar džiaugtasi kiekvienu naujai surastu nežinomu raštu, ar kokiu lietuvišku tekstu bei įtarpa svetimųjų dokumentų jūroje. Šitoje srityje daug buvo pasiekta. Mūsų bibliografas prof. Vcl. Biržiška per keliasdešimt metų iškėlė aikštėn daug užmirštų knygų, surado nebežinomų rašytojų ir paskelbė dingusių lietuviškų tekstų. Taip pat imta labiau atsidėjus aiškintis lietuvių kalbos vieta pirmojoje Lietuvos valstybėje. Kaip gerai žinoma, toji valstybė — Didžioji Kunigaikštystė, kalbiniu, socialiniu, gyventojų sudėties, teritoriniu ir eile kitų atžvilgių skyrėsi nuo 1918-tais metais gimusios, t. y. nuo antrosios valstybės. Tačiau Lietuvoje iš anų laikų vis pasisekdavo aptikti naujų duomenų, lietuviškų rašto paminklų, ar jų nuotrupų. Pasirodo, pats praktinis gyvenimas kartais būtinai pareikalaudavo pagerbti vietinės tautos ar liaudies kalbos teises. Tokių Tetuviškų tekstų (jų tarpe yra iki 1697 m. gudiškai, o nuo tada lenkiškai vedamuose teismų aktuose — lietuviškos teisminės priesaikos) paskelbė prof. K. Jablonskis.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė A. Vaičiulaitis
|
Ramiu ir vienodu mūsų poezijos ir prozos paviršiumi nubėgo vilnis ir pasigirdo triukšmas. Taip trumpai drūtai būtų galima nusakyti antrų "Literatūros lankų" pasirodymą.
Daugiau balsų, deja, sukėlė pašaliniai dalykai.
Gal didžiausias ermyderis buvo dėl dviejų poetų komunistų pasirodymo "Literatūros lankuose." Tai Louis Aragon ir Paul Eluard. Vėliau buvo pasiaiškinta, kad jie ten pateko be kitų redaktorių žinios. Šis atsitikimas gali būti įdomus ir kitu atžvilgiu, būtent: kada esama tiek stambių poetų naujojoje literatūroje, kodėl būtinai čia turėjo įsisprausti tokia meninė vidutinybė kaip Aragon, netgi dar su silpnu dalyku, arba kodėl Paul Eluard turėjo būti pagarbintas vienu iš "didžiausių mūsų šimtmečio poetų", kada tame šimtmetyje dainavo Yeats, Frost, Valery, Claudel, Brzezina, Rilke ar Eliot. Toli gražu nemanome, kad su šiais vardais tektų užsidaryti. Tenorime pasakyti, kad toks Eluard vertas tik jų šešėlio ir anaiptol nėra viena iš kertinių uolų "Vakarų poezijos rūmo statyboje". Abiejų patekimą į "Literatūros lankus" ar tik nebus paveikusi reklama—juk komunistai saviškius moka nušviesti išpūstose proporcijose. Iš akių išleidus pilnesnį dabartinės poezijos vaizdą, kartais tas reklamines proporcijas galima paskaityti tikru saiku.
Antra triukšmo versmė—modernistinė poezija "Literatūros lankuose". Reikalas daugiausia sukosi apie Leono Lėto eilėraščius. Akį metus, jie iš tikrųjų atrodo nepaprasti ir neišlukštenami- Bet po šiuo išorės paveikslu nekartą eina nuosekli mintis ar nuotaika, net tam tikra logika. Sudėkite ženklus, truputį taisyklingiau sustumkite eilutes, ir tokia "Nenusakytinė" bus visai perregima. Norėtume teigti, kad Lėtas vartojo modernistinę techniką, bet dar supasuoja ties modernistine būsena. Užtai nevienu atveju šią spragą jisai stengiasi užtušuoti įmantriai skambančiais, dirbtiniais posakiais, kaip "kažke-no uogos, paliktos lėkščių baltuose skruostuose." Todėl ir Leonui Lėtui dar lieka toliau žengti modernistinės poezijos keliu—duoti ne tik jos techniką, bet ir—sielą.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė Jonas Vakaris
|
ANTANAS ŠKĖMA: "ŠVENTOJI INGA". Išleido Terra. Chicago, 1952. 226 psl.
"Šventoji Inga" autoriaus sukomponuota iš trijų atskirų ir organiškai nepriklausomų kūrinių: "Saulėtos dienos", "Apokaiiptinės variacijos" ir "Trys apie traukinį". Pastarasai kūrinys padalintas į tris dalis, kurių paskutiniosios vardas duotas ir visai knygai. Tie trys autonomiški kūriniai reprezentuoja autoriaus rašytojiško keiio kreivę. Pirmajame randame dar giminystės su "Nuodėgulių ir Kibirkščių" proza, tuo tarpu kituose dviejuose dalykuose autorius ir tematika ir stilistinėmis priemonėmis yra pasirinkęs kitą, savitesnį kelią.
"Saulėtos Dienos", atrodo, didesnės apimties veikalo išlaužą, pasakoja apie mažo berniuko ir jo tėvų likimą revoliucijos pašvaisčių nušviestuose pietų Rusijos miestuose. Tolimų vaikystės atsiminimų spindėjimą visame kūrinyje temdo troškus karo gaisrų tvaikas, mirties dalgių žvangėjimas ir nervinga netikrumo atmosfera. Todėl ir autoriaus duotas pavadinimas "Saulėtos Dienos" yra daugiau tragiško dvylipumo simbolis, negu įsikūnijusi konkretybė. (Prisimena čia autoriui padaryti priekaištai dėl visos knygos pavadinimo; analogija tarp "Saulėtų Dienų" ir "šventosios Ingos" labai akivaizdi: ir viena, ir kita proga autoriaus tenorėta pabrėžti kiekvieno termino individualus ga iojimas paskiram žmogui)- Kad Škėma moka trumpais, kondensuotais epizodais kurti visumą, subtiliomis ir originaliomis stilistinėmis priemonėmis perduoti menines tikrovės nuotaiką, spalvą ir skonį, taupiais dialogais atverti žmogiškos sielos individualybę, primygtinai liudija kiekvienas "Saulėtų dienų" puslapis, čia sutinkame, impresionistų knygoms charakteringo, savotiško vibruojančio fluido, persunkusio žemę ir kiekvieną veikėją, tos graudumos ir nosta1 gijos, pabrėžiančios žmogaus praeinamumą grandioziškam gamtovaizdžių fone.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė Pr. Skardžius
|
Nepriklausomojoj Lietuvoj aštuonerius metus sėkmingai buvo leidžiamas vienintelis bendrines kalbos laikraštis "Gimtoji Kalba". Kadangi šis leidinys yra išvaręs gana platų barą lietuvių bendrinės kalbos kultūros srityje, tad dabar pravartu yra bent iš dalies prisiminti jo siektuosius tikslus ir nuveiktuosius darbus.
1. GK pradžia ir kelias
Pati GK pradžia sietina su S. Čiurlionienės šeštadienių pobūviais, kur susirinkdavo keliolika įvairios profesijos žmonių, daugiausia kūrėjai bei vertėjai, ir, skaitydami klasikų vertimus bei pačių dalyvių kūrinius, dar svarstydavo tiek kalbos, tiek stiliaus dalykus, štai šitame būrelyje ir kilo GK sumanymas. Buvo nutarta 10 kartų per metus po 16 psl. leisti praktinį laikraštuką bendrines kalbos dalykams nagrinėti. Į redakcinę komisiją buvo išrinkta S. Čiurlionienė, V. Kamantauskas, A. Salys ir J. Talrrantas, kuris, be to, dar buvo paskirtas ir atsakomuoju redaktoriumi. Savo įžanginiame žodyje '"Darbą pradedant" redakcija tarp ko kito šiaip pasisako:
"GK rūpinsis praktiniais kasdieniais bendrinės, rašomosios ir šnekamosios, kalbos ir stiliaus dalykais. Ji nori būti plačiosios rašto visuomenžs ne tiek peikėja, kiek patarėja. Stengsimės patarti paprastai, be grynosios kalbotyros gudrybių, bet visus savo patarimus košime per tankų tarpusavio kritikos sietą" (1933,2).
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
HILAIRE BELLOC - KATALIKYBES GYNĖJAS ANGLIJOJE |
|
|
|
|
Parašė L. A.
|
šią vasarą, liepos 16 d., pavargęs nuo metų ir darbo, iš gyvųjų pasitraukė Hilaire Belloc, vienas iš tvirčiausių Ang'ijos katalikų kolonų mūsų amžiuje.
Gimęs 1870 m. tautiškai mišrioje šeimoje—iš motinos anglės, o tėvo prancūzo—velionis buvo išauklėtas angliškoje kultūroje, ir niekas jo prancūzams neskyrė. Jau 1895 Oksfordo universitete gavo literatūros ir istorijos daktaro laipsnius ir nuo to laiko savo gausiais raštais ėmė garsėti šiose srityse. Rašė eilėraščius, romanus, memuarus, istorinius veikalus, parodydamas didelių įgimtų gabumų ir erudicijos.
Belloc yra geras poetas, bet dėl savo temperamento, poleminiu tonu nuskambančių raštų ir aktyvaus reiškimosi visuomeniniame bei kultūriniame gyvenime Anglijoje labiau laikomas mokslininku, kovos žmogumi, net tam tikru pranašu.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
PREL. ANTANAS BRIŠKA IR ŠV. KAZIMIERO KOLEGIJA ROMOJE |
|
|
|
|
Parašė Administrator
|
šv. Kazimiero Kolegija Romoje
Rugsėjo mėn. 2 d. rytą Čikagoje po sunkios ligos mirė Msgr. A. Briška.
Jis gimė Lietuvoje 1884 m. Vidurinį mokslą ėjo Mintaujoj ir Rygoje. Įstojo į Vilniaus kunigų seminariją, čia tačiau jis greitai apsivylė. Mat, tuo metu ten vyravo lenkiškoji dvasia. Jaunuolis Antanas Briška šito nepakėlė: metus išbuvęs, jis paliko seminariją ir pasiekė Cincinati miestą ir buvo įšvęstas kunigu 1911 m.
Kun. Ant. Briška buvo paskirtas šv. Kryžiaus parapijos vikaru Čikagoje. Parapijiniame darbe pasižymėjo uolumu ir sumanumu. Dievas jį buvo apdovanojęs gražia išvaizda ir puikia iškalba. Tikintieji todėl jį mėgo ir mylėjo
Lietuvių skaičiui Čikagoje augant, reikėjo naujos parapijos. Tikinčiųjų primygtinai prašomas, tuometinis Čikagos arkivyskupas Quigley paskyrė kun. Ant. Brišką, pavesdamas jam suorganizuoti Brighton Parke naują lietuvių parapiją. Tai buvo 1914 m.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
APIE GEOLOGINIUS TYRINĖJIMUS IR RUDĄJĄ ANGLĮ LIETUVOJE |
|
|
|
|
Parašė A. Bendorius
|
Mūsų spaudoje retai sutinkame ką nors apie Lietuvos žemę, bet štai "Draugo" š. m. rugpjūčio 1 d-mokslo-literatūros priede pasirodė net du labai įdomūs žemiškuosius (tikrąja žodžio prasme!) mūsų tėvynės reikalus liečiantieji straipsniai. Vieną iš jų parašė St. Maziliauskas o kitą—dr. Al. Tarulis. Entuziastingas St. Maziliausko straipsnis apie galimus Lietuvoj rasti žemės turtus (naudinguosius mineralus) nusipelno dėmesio. Tiesa, jis man bakstelia į šonkaulį, kam aš savo "Lietuvos geografijoj" skelbiu lyg kokią aksiomą, kad Lietuvoje nėra svarbių mineralinių turtų... Deja, jis taip pat nesako, kad jų esama. Girdi, nevalia jų buvimo neigti tik dėl to, kad jų ligi šiol ten dar nesurasta.
Aš irgi nesakau, kad jų negali būti. Betgi kol jų nesurasta, tol ir vadovėly jiems vietos negali būti. Kol sausoj vietoj nėra šulinio, tol nėra ten ir vandens.
Galimas daiktas, kad didelėse mūsų šalies gelmėse esama naudingųjų mineralų. Antai, naujieji amerikiečių geologiniai žemėlapiai pusę (vakarų dalį) Lietuvos priskiria tokiai sričiai, kur, pagal žemės sluogsnių susidėstymo tam tikrą būdą, galima tikėtis rasti naftos. Prisimenu, kad prieš kokius 27 metus teko vienos mūsų geologinės ekspedicijos metu užuosti vienoje žvyro duobėje (Šėtos apylinkėj) kvapą, kuris labai priminė benziną. Arba, štai, prie Panevėžio esančioj pelkėj pastebėta ant vandens susidarius sluogsnelį ir kvapą, kurie taip pat panešėjo į naftą. Tačiau į šiuos reiškinius niekas, berods, nekreipė rimtesnio dėmesio, nes neabejota, kad iš gelmių į paviršių, koks jis yra Lietuvoje, negalėtų prasimušti jokie naftos kvapai.
|
|
Skaityti daugiau...
|
• Dr. Vincas Maciūnas ruošia studiją apie Strazdelį ir dirba Philadel-phijos universiteto bibliotekoje.
• Dr. Zenonas Ivinskis baigia rašyti veikalą apie vysk. Merkelį Giedraitį. Medžiagą papilde šią vasarą lankydamasis Vokietijoje, kur Goettingene yra Karaliaučiaus archyvas su svarbiais dokumentais.
• "Draugo" romano konkurso komisijon įeina: Pr. Naujokaitis, pirm., dr. A- Šešplaukis, sekr., nariai—kun. V. Dabušis, A. Vaičiulaitis ir Stp. Zobarskas. |
|
Skaityti daugiau...
|
|
TARP POLITIKOS IR ATEITININKŲ |
|
|
|
|
Parašė B. S.
|
Lietuvos katalikų kultūrinio ir visuomeninio gyvenimo istorijoj ateitininkų organizacija neabejotinai užima pirmąją vietą. Todėl ji ir branginama, ypač visų tų, kurie joje išaugo. Tiems ji tokia svarbi, kaip sava šeima ar mokykla. Visai suprantamu būdu daugumas tokių ir šiandien linkę tos organizacijos interesus statyti augščiau, pavyzdžiui, už politinių grupių interesus.
Tai ir yra visai logiška: ateitininkų organizacija rūpinasi religiniu, tautiniu, visuomeniniu asmenybės formavimu. Tai fundamentai i aiai dalykai, svarbesni už asmeninius, grupės, frakcijos, partijos reikalus. Ateitininkų organizacija todėl ir galėjo išugdyti visuomenės ir politikos veikėjus, kultūros darbininkus, kad siekė bendrų, fundamen-talinių tiks ų, vengė partikuliarizmo, ypač politiniuose klausimuose. Jeigu nepriklausomos Lietuvos gyvenimo laikų ateitininkai būtų užsiėmę specialiais politinio pobūdžio ginčais savo tarpe, kas gi tada būtų likę iš visų didelių jų siekimų?
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
ASMENINĖ PAGALBA VARGŠAMS |
|
|
|
|
Parašė V. K-as
|
"Organizacijos demonas" braunasi į visas gyvenimo sritis, išstumdamas asmeninę iniciatyvą ir subiurokratindamas žmonių tarpusavio santykius. Šiandien nemaža yra galvojančių, kad individualine labdarybe yra jau atgyvenusi. "Mūsų laikais, kurie yra laikomi socialiniais, — sako šv. Tėvas, — kuriais šalia Bažnyčios taip pat valstybe, savivaldybė ir kitos viešos institucijos rūpinasi daugeliu socialinių problemų, iškyla didelė pagunda, kurios įtakoje net tikintieji, vargšui pasibeldus į duris, jį pasiunčia į labdarybės įstaigą, perduoda organizacijai, manydami, kad jie savo asmeninę pareigą pakankamai atlieka, sumokėdami mokesčius arba duodami auką labdaringoms organizacijoms". Tiesa, organizacija yra būtina ir nieku kitu nepamainoma, bet šalia jos nemažiau būtina yra asmeninė žmogaus pagalba artimui. "Net geriausia labdarybės organizacija pati viena nepajėgtų ištraukti žmones iš skurdo. Ją būtinai reikia papildyti asmenine veikla, kuri būtų pilna pastabumo, besirūpinanti užpildyti atstumą tarp šelpiamojo ir šelpiančiojo, kuri rūpintųsi vargšu dėl to, kad jis yra Kristaus ir mūsų brolis".
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
PERIODINĖ SPAUDA IR LIETUVIŠKOJI KNYGA |
|
|
|
|
Parašė J AI.
|
Viename rugpjūčio mėn. "Draugo" numerių J. Kuzmickis nupiešė, kokiu būdu periodinė spauda Anglijoje tarnauja knygos sklidimui visuomenėje: turimi atskiri puslapiai supažindinti su naujomis knygomis, kas mėnesį ta ar kita knyga specialiai iškeliama visuomenės dėmesiui eta Jei šitaip yra tokios senos kultūros krašte, tai dar labiau visa tai pravartu mums. Pakankamai jau turime leidėjų, jei ne apskritai knygai, tai bent dailiajai literatūrai Bet negalima pasakyti, kad išleidžiamos knygos būtų skaitomos. Graudu juk, kai nevienoje knygoje randi, jog teleidžiami 500 egzempliorių. Ir dar labiau kelia rūpesčio, jog, mums geriau be-įsikuriant, knygos pirkėjų skaičius ne didėja, o greičiau—mažėja. Gūdžiu aliarmu J. Cicėnas "Atspindžių" rugpjūčio numeryje konstatavo: "Gerovė lyg dumblas gniaužia orą, ir klaikus griaučių šokis naktovidyje: Dvi kolonijos: 1120 ir 945 gyventojų. Dveji tuštumon ri-kiavimosi metai. Lietuviškų laikraščių prieš dvejis metus prenume-ravosi 24 ir 33, dabar prenumeruojąs! 7 ir 13, knygos pirkdavo 23 ir 21, dabar 4 ir 2, vargo mokyklos mokyklą lankančių vaikų per abi kolonijas sumažėjo 107, bet televizijos iš 4 pašoko į 47". Gana beci-tuoti — tikrovės kalba perdaug akivaizdi, nors ir nenorim jos matyti, nes matyti ją būtų lygu pradėti degti gėda prieš save pačius.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė J. Žvinklys
|
Prasidėjus mokslo metams, vėl daugelyje šeimų ištuštėjo namai. Vaikai išėjo į mokyklą, ir pasidarė galvai lengviau.
Bet iš tikrųjų susipratusiems tėvams, išleidus vaikus iš namų, galva pasunkėjo. Vaikeliai juk išėjo ne į lietuviškas mokyklas, bet tik į lietuvių išlaikomas. Antai S. Suž. "Darbininke" dar kartą priminė skaudų faktą: "Mūsų parapinių mokyklų negalėtume tikra to žodžio prasme pavadinti lietuviškom mokyklom. Tokiom mokyklom gali būti tik tos, kuriose viskas dėstoma lietuvių kalba ir lietuviškoje dvasioje.
" Dabar čia yra tiktai lietuvių mokyklos, būtent lietuvių išlaikomos ir lietuvių lankomos, bet jau nebe grynai lietuviškos. Jas greičiau būtų galima vadinti angliškom lietuvių mokyklom, nes viskas dėstoma anglų kalba. Lietuviškieji dalykai yra palikę tiktai priedėliu, kai kur net labai nemėgiamu, pro pirštus praleidžiamu." "Darbininkas," 1953, Nr. 66.
|
|
Skaityti daugiau...
|
Kun. Dr. Jonas Gutauskas: Vaiko Dievas ir Religija. Religinis vei-ko auklėjimas ryšium su jo dvasine raida. Išleido spaudos bendrovė "Žiburiai". Toronto, 1953. 328 psl.
Suvalkiečių Vestuvės. Aprašė Uršulė Žemaitienė. Redagavo Jonas Balys. Lietuvių Tautosakos Lobynas III. Cleveland, 1953. 80 psl. Kaina $1-50.
Stasys Būdavas: Loreta. Romanas. Antroji peržiūrėta laida. Išleido Bendrija. 172 psl.
Sveika Marija. Mažasis maldynas. Parengė kun. Stasys Yla. Immaculata leidinys, Putnam, 1953. 371 psl.
Prosper Merimėe: Kolombą. Romanas. Išvertė Ant. Valiukėnas. Išleido Terra. 221 psl. |
|
Skaityti daugiau...
|
• Dail. K. žoromskis šį rudenį ruošiasi parodai Čikagoje.
• Antanui Rūkui režisuojant, šį rudenį numatoma Čikagoje pastatyti keli teatro veikalai, tarp kurių ir Putino "Valdovas."
• Tarptautinėje Moterų parodoje, kuri bus lapkričio 2—8 dd. Regiment Armory patalpose New Yor-ke dalyvauja ir lietuvės moterys-Bus išstatyti tautodailės darbai.
• šį rudenį kardinolui Juozapui Pizzardui sueina 50 metų, kai jis įšventintas kunigu. Sukaktis paminėta Romoje, kur jubiliatas praleido beveik visą amžių, dirbdamas Romos Kurijoje. Minėjime gausiai dalyvavo Italijoje gyveną lietuviai. Kardinolas yra nuoširdus mūsų tautos bičiulis, ne vien žodžiais, bet ir darbais rodąs jai palankumo. Iki 1935 m., kada buvo pakeltas kardinolu, dirbdamas Vatikano Valstybės Sekretoriate, turėjo progos arčiau pažinti Lietuvos religinius, kultūrinius ir politinius reikalus- Pakeltas į Katalikų Bažnyčios senatą, su Lietuva taip pat ryšių nenutraukė, sekdamas ir domėdamasis jos gyvenimu. Tremties bei okupacijų verpetuose Juozapas Piz-zardo itin rado progos daryti gera lietuviams. Su dėkingumu minėtina jo globoj įsisteigusi ir veikianti Romoj lietuviams kunigams auklėti mokslo įstaiga— šv. Kazimiero Kolegija. Jo rūpestis lydėjo ir pasauliečius lietuvius studentus, po šio karo siekiančius mokslo Italijoje. Kardinolas Juozapas Pizzardo visu savo didelio autoriteto svoriu ir oficialiai stoja už Lietuvą. Jau kelinti metai, kai Jis Romoje Vasario 16 dienoje laiko pamaMas ir sako pamokslus, smerkdamas komunistų nedorą darbą. Kardinolo žodis pasklido italų spaudoje ir visame pasaulyje. |
|
Skaityti daugiau...
|
Į SKAITYTOJUS
1949 metais, perėmus kultūros žurnalo AIDAI leidimą, ilgai ir atidžiai buvo svarstyta, kaip padaryti jį visiems prieinamą. Pačioje pradžioje teko susitikti su dviem sunkumais—didelėmis spaudos išlaidomis Amerikoje ir finansiniu lietuvių tremtinių nepajėgumu. Čia knygos bei laikraščio išleidimas kainuoja žymiai brangiau, kaip Europoje. Tremtiniai gi, kurie sudaro didžiąją skaitytojų dalį, pačiame imigracijos įsisiūbavime patys buvo reikalingi pagalbos.
Į tai atsižvelgus, AIDŲ metinė prenumerata buvo nustatyta kaip galima žemiausia — 5 dol. Jungtinėse Valstybėse. Bet tokia kaina neįstengė padengti leidimo išlaidiĮ ir kasmet susidarydavo nuostoliai. Tai didžiai trukdė žurnalo klestėjimą. Vienok, norint pilnai išsaugoti jo kultūrinį pobūdį, buvo vengiama komercinių reklamų. Šiandien, dar labiau pakilus popieriaus, pašto ir kitoms išlaidoms, tokia žema prenumerata leidimas AIDŲ pasidarė visiškai nebeįmanomas.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
