|
|
1957 m. 3 kovas
Popiežių Pijų XII mačiau paskutinį kartą š. m. vasario 2 d., įteikdamas marijonų vienuolijos vardu tradicinę grabnyčių žvakę. Bučiavau Žvejo žiedą, jaučiau virš savo galvos jo laiminančią ranką, o akimis stebėjau tą 80 metų senelį, kurio po paskutinės ligos nebuvo tekę iš arti matyti. Nenusakomos spalvos veidas dar labiau sumažėjęs. Jame pasilikęs tik mielas šypsnis ir nepaprasta jėga spinduliuojančios akys. Atrodo, kad metų našta ir paskutinė sunki liga suredukavo fizinę prigimtį iki minimumo, kad labiau išryškėtų dvasia ir jos amžinai jaunatviška jėga, kuri, rodos, palaiko tą sudvasintą kūną. Kam teko iš arčiau su pop. Pijum XII susitikti, visi stebisi jo energija, gyvumu, gaivumu, tartum tai būtų ne 80 metų senelis, bet amžiaus vidurdienyje subrendęs jaunuolis. Ar tai nebus paskutinės ligos metu Viešpaties regimu būdu savo Vietininko ir ištikimo Tarno aplankymo vaisius?
|
Skaityti daugiau...
|
DOVANA
Kažkas žodžius įdėjo
mano širdies tamson,
kaip švino antspaudus
į juodą, virpantį aksomą.
Kažkas įspaudė pėdas
alsavimo lankuos,
kaip tyruos linguojančių kuprių:
į karštą, drebantį smėlį.
|
Skaityti daugiau...
|
VAIKŲ BEI JAUNIMO LITERATŪROS KLAUSIMU |
|
|
|
Kalbėti gyvu ar rašytu žodžiu apie vaikų bei jaunimo literatūrą išeivijoje reikėjo prieš kelerius metus, baigiantis vad. "tremties laikotarpiui" ir prasidedant tų pačių tremtinių įsikūrimui įvairiose pasaulio šalyse.
Dar Vokietijoje ir kitur Europoje išsisklaidę gyvendami, bandėme tęsti savo kultūrinį gyvenimą paskirų asmenų ir kolektyviniais žygiais tiek literatūros, tiek visų kitų meno šakų baruose. Būta daug improvizacijos ir mėgėjiško sėklumo, bet būta ir tikrai skaisčių kūrybos laimėjimų. Išsineštos iš tėvynės kultūrinės tradicijos tada dar nerodė tendencijos išsikvėpti ir blėsti, nes pati mūsų tremtis buvo pergyvenama, kaip ruošimasis grįžti po metų kitų į tėvynę. Tad planuoti tautinės kultūros išlaikymą ilgiems laikotarpiams ir svetimoje kultūrinėje aplinkoje mažai kam berūpėjo. Stigo tada mums ateities numatymo ir naujų išeivijos sąlygų pažinimo.
|
Skaityti daugiau...
|
GUDIJOS SANTYKIS SU LIETUVA |
|
|
|
Gudų tauta susidarė iš kelių rytinių slavų giminių. VIII-XI amžiuose didžiausias Gudijos plotas buvo gyvenamas dregovičių, kurių žemė tęsėsi nuo Pripeties iki Dauguvos, o jų branduoliu buvo Berezinos baseinas. Dabartinėn Gudijon įeina ir visa radimičių kilties žemė, minėtuose amžiuose apėmusi vidurinio Dniepro ir Sozės paupius. Poločėnai tuomet gyveno Polotos paupy, ogi didelė krivičių kiltis buvo apgyvenusi Velikaja, Lovat, Dauguvos, Volgos ir Maskvos augštupius. Jų ploto didžiuma virto rusų žeme, o siauras vakarinis ruožas palei liniją Neveli-Veliž Dorogobuž ilgainiui įsijungė į etnografinę Gudiją. Krivičių migracija atnešė to vardo gyvenvietes net į Nemuno augštutinį baseiną, pvz.: Kriviči ant Serveč, Neries intako.
Istoriškiausia ir ilgiau nepriklausoma Gudijos dalis buvo Polocko kunigaikštija, XII amž. užėmusi vidurinę Dauguvą ir pietuose pasiekusi Neries ir Nemuno versmes ir atsirėmusi į Dniepro dešinį krantą tarp Oršos ir Rogačevo. Bet Polocko kunigaikštija buvo apjungusi tik apie pusę vėliau Gudija virtusių žemių, viso apie 100,000 kv. km.
|
Skaityti daugiau...
|
Skaitau laikraštyje, kad vaikystės draugas išlaikė egzaminus ir tapo advokatu. Ir tai vienintelis advokatas, kuris galės atsakyti į paprastą klausimą, tebestovintį širdyje nuo vaikystės, kuri dabar iš toli moja, kaip išplaukainčio laivo vėliava. Pakili, viliojanti, tolstanti, išsivežanti kažką. Amžino nesugrąžinamumo jausmas kapoja širdį, kaip irklai vandenį, raižydami ir nepajėgdami supjaustyti. Visa šiandien stovi prieš akis tiksliai ir ryškiai, kaip daiktai mano darbo kambary. Ir aš kalbu šiandien apie tai su sentimentu, su gyvenimo ar negyvenimo mokyklos patyrimu, vaikiškam pasauliui priduodamas nebe vaikišką prasmę.
Tik dabar gavusio advokato laipsnį bičiulio tėvas gyveno tame pačiame miestely, kur ir aš. Mano tėvas buvo stalius, jo — laiškanešys. Mažame miestely, apstatytam mažyčiais namukais, kurie buvo šilti ir nepamainomi, blizgančiom sagom laiškanešys buvo didelis viršininkas. Jis gaudavo pastovią algą, ir jo vaikai turėdavo saldainių ir pinigų. Tačiau didelio socialinio skirtumo nebuvo, ir mes, vaikai, kartu mušda-vomės miestelio gatvių grioviuose, braidydavom ganyklų viksvose, baidydami laukines antis, ir laipiodavom į varpinę, j ieškodami varnų kiaušinių. Būdavo žiema su gilių akių eketėm ežere ir sniego audeklais ant medžių, pavasariai su liūdnu varnėno švilpavimu, vasaros pilnos liepų kvepėjimo ir puošnūs rudenys, kupini rusvo graudulio. Metai ėjo kasdieniškai ir paprastai, kaip ir patys žmonės tomis pačiomis gatvelėmis. Niekas miestely nesikeitė, net ir gyventojai. Bent taip atrodė, nes jie gimė su triukšmu, seno iš lėto ir ramiai mirė. Sėdėjo žydai prie smulkių krautuvėlių durų, valkiojos aštriai kvepėdamos žydelkos, parbaubdavo iš miestelio ganyklų miestelio gatvėm ir šaligatviais miestelėnų karvės. Ir taip kasmet.
|
Skaityti daugiau...
|
Mano lūpos neramios... prieblandoj šešėlis,
pravirų durų, sunkus.
Saulėleidyje besišypsančią mergaitę
išsivedė vėsus
ir lieknas paskutinis spindulys,—
palikęs tylų šauksmą ir mane —
atbėga sidabrinis voras ir mirtinai,
užraizgo vakarą savo tinkle.
|
Skaityti daugiau...
|
TARYBINĖS KALBOTYROS TEORIJA IR PRAKTIKA |
|
|
|
1. Bendroji kryptis
Sekdami Tarybų Sąjungos gyvenimą, lengvai galime pastebėti vieną būdingą reiškinį — viską rikiuoti pagal generalinę komunistinės partijos liniją, pagal marksizmo leninizmo pagrindus, išdėstytus Markso, Engelso, Lenino ir Stalino raštuose. Tai yra vienintelis ir svarbiausias komunistų išminties šaltinis, neginčijama evangelija. Visa, kas kieno kur daroma, turi būti atremta į komunistinę pasaulėžiūrą, į istorinį materializmą. Ypač stropiai žiūrima, kad šios linijos būtų griežtai laikomasi ne tik filosofijoj, literatūroj, mene, bet ir visose atskirose mokslo šakose, ten, kur, rodos, jau nieku būdu negalima įžiūrėti kokios nors ideologijos. O visdėlto primygtinai ir čia jieškoma tos marksistinės komunistinės dvasios, ir vargas tam, kurs kartais pasuka ne tokiu keliu, kaip oficialiniai autoritetai galvoje.
Šitokiose aplinkybėse, suprantama, labai sunku, beveik neįmanoma pasireikšti kokiai žymesnei laisvai individualinei kūrybai ar iniciatyvai. Kiekvienas kūrėjas ar tyrinėtojas, ką kurdamas ar tirdamas, vis turi žiūrėti, ar jo išvados, sudaryti dėsniai ir apskritai visa jo galvosena kaip reikiant atitinka pagrindinę komunistų doktriną ir ar tinkamai tai marksistiškai pagrįsta. Jeigu kur nors staiga pasirodo kokia nuokrypa nuo generalinės linijos, tai tuojau be atodairos į tai esti smarkiai reaguojama ir niekais paverčiama visa, kas dar neseniai atrodė gera, tinkama. Tuo būdu buvo sunaikinta, pašalinta ar šiaip nuvertintą nemaža žymių partijos, politikos, mokslo, literatūros, meno ir daugelio kitų sričių atstovų. Šio likimo neišvengė ir akademikas N. Marras, naujojo tarybinio kalbos mokslo kūrėjas. Todėl pravartu yra kiek platėliau susipažinti su šiuo įvykiu bei jo priežastimis, nes tai tiesiogiai liečia ir lituanistinį darbą Lietuvoje.
|
Skaityti daugiau...
|
H. RADAUSKAS — 1955 M. PREMIJOS LAIMĖTOJAS |
|
|
|
LRD 1955 metų grožines literatūros premija teko Henrikui Radauskui už poezijos knygą "žiemo; daina". Balsų tikrinimo komisija (J. Augustaityte -Vaičiūnienė, Gražina Tu lauskaitė ir Alb. Valentinas) gavo 57 balsavimo vokus, kuriuos patikrinus slaptojo balsavimo tvarka, pasirodė šie duomenys: Henriko Radausko "žiemos daina" gavo 31 balsą, Leonardo Andriekaus "Atviros marios" — 20 balsų, 6 kortelės tuščios. Tuo būdu LRD 1955 metų $500 premija, kurios mecenatas yra kun. dr. J. Prunskis, pačių rašytojų pripažinta Henrikui Radauskui.
|
Skaityti daugiau...
|
A. BARONO "SODAS UŽ HORIZONTO" |
|
|
|
Kiekvieno krašto literatūroj yra nemažai knygų jaunimui, bet labai nedaug tėra dailiųjų kūrinių apie jaunimą, t. y. tokių romanų ir dramų, kurių pagrindiniai ir antraeiliai veikėjai būtų nevyresni, kaip 22-25 metų. Nors nevienas rašytojas jaučia simpatijų jaunimui, tačiau savo kūrinių herojais retai tepasirenka visą būrį jaunųjų dėl kelių priežasčių, viena, jaunų vaikinų ir merginų būdai net vėlyvos jaunystės metais dar nebūna visai susiformavę ar išryškėję; antra, jaunųjų jausmai ir siekimai atrodo daugiau ar mažiau vienodi, dar neišsivystę į pastovias aistras, daugiau ar mažiau priglušinami gyvenimo aplinkybių; trečia, jaunimas tesudaro dalį tos jaunuomenės, kuri yra nepajėgi suteikti gyvenimui savo stilių. Taigi, jaunųjų gyvenimas neduoda ryškios, įspūdingos ir charakteringos medžiagos rašytojams arba iš jų reikalauja gilaus jaunųių gyvenimo pažinimo, gilios įžvalgos ir stiprios kūrybinės vaizduotės keliems jauniems veikėjams sukurti viename kūriny. Todėl apie jaunimą jie retai terašo arba tepasirenka tik vieną antrą veikėją iš jaunųjų tarpo, yp?.č meilės nepasisekimams vaizduoti.
Ir lietuvių literatūroj dėl augščiau paminėtų priežasčių ir aplinkybių mažai tėra romanų apie jaunimą. Nepriklausomos Lietuvos laikotarpy, jei neklystu, tik J. Paukštelis savo "Kaimynuose" buvo sutelkęs kelis jaunuolius. Tačiau ir šitame simpatingame romane jaunųjų gyvenimas kaip toks, nebuvo vienintelė tema. Ji glaudžiai buvo supinta ir su luominių skirtumų ir su kaimo bei miesto santykių temomis. Tik pastaraisiais trejais metais pasirodė net keturios knygos, kuriose jaunimo buvo gausu. Tai Alės Rūtos apysaka "Duktė" ir romanas "Trumpa diena", ir A. Barono romanai "Užgesęs sniegas" ir "Sodas už horizonto". Tačiau ir apie šias knygas negalima būtų apskritai pasakyti, kad jų visų pagrindinė tema būtų jaunimo gyvenimas su jo problemomis. Nors Alė Rūta suminėtose knygose išveda į priekį kelis jaunus veikėjus, tačiau pagrindinį dėmesį ji sutelkia į vieną merginą — "Duktėj" į jaunos iš k^i-mo kilusios moksleivės ir pradedančios mokytojos gyvenimą, o "Trumpoj" dienoj" — į jaunos kaimo samdinės likimą.
|
Skaityti daugiau...
|
Mykolas Vaitkus: NUOŠALIU TAKU. Poezija. Išleido Terra, Chicago, 98 p.
A. Merkelis: JUOZAS TUMAS VAIŽGANTAS. I tomas. Išleido J. Karvelis, Chicago, 1955, 398 p.
Mykolas Biržiška: SENASIS VILNIAUS UNIVERSITETAS. Išleido Nida, Londonas, 1955 m. Autoriaus leidimas., 178 p.
Prof. Vaclovui Biržiškai atminti. Rašo: Pr. Čepėnas, J. Jonikas, M. Krikščiūnas, St. Santvaras, Stasys Pilka, B. Brazdžionis. Išleido Komitetas prof. Vaclovui Biržiškai laidoti, Chicago, 1956, 24 p.
|
Skaityti daugiau...
|
BALTŲ INSTITUTO METRAŠČIO ANTRAS TOMAS |
|
|
|
Šiame tome yra šešios studijos — po dvi lietuvių, latvių ir estų autorių, visos po 40 su viršum puslapių.
Latviai Paul Campe rašo apie Latvijos varpines, o Alfėds Gaters apie latvių kalbos būdvardžių vartoseną. Estai Ilmar Talve rašo apie G. P. Holyką, 17 a. veikalų apie daržininkystę autorių Pabalty, ir Mihkel Toomse apie pietinės Estijos veiksmažodžių vartoseną.
Lietuviams įdomiausi be abejo mūsų autorių darbai. Antano Maceinos studijos tema yra "Liaudies daina kaip tautos sielos išraiška" (Lietuvių dainų dvasia ir charakteris). Tai yra pagrindinės mintys didesnio autoriaus jau parašyto darbo apie lietuvių liaudies dainas. Šioje studijoje yra trys pagrindiniai skyriai. Pirmame kalbama apie dainos reikšmę (vietą) lietuvių tautos gyvenime. Čia autorius parodo, kad daina lietuvių tautos gyvenime yra visur ir visada esanti palydovė. Nėra svarbesnių darbo sričių ar gyveninio momentų, kurie būtų pergyvenami be dainos. Lietuvių daina nėra tai koks koncertinis dalykas, kurį vieni gali dainuoti, o kiti klausytis. Lietuvių daina yra dainuojama visų, nes ji yra lietuvių sielos reiškimosi forma. Dėl to lietuvių dainos nėra vien senovės palikimas. Daugelis vakarų Europos tautų liaudies dainų daugiau nebekuria, tačiau lietuvių tautoje ta kūryba ir šiandien tebėra gyva. Ji reiškiasi partizanų ir kitokiomis dainomis.
|
Skaityti daugiau...
|
Kalbėti apie meno kūrybą, kuri jau yra užbaigta ir priklauso praeičiai, yra lengviau, o žvilgsnis iš toliau yra tikslesnis. Bet to palengvėjimo aš nejaučiu, norėdamas tarti keletą žodžių apie Petrą Kiaulėną. Jo kūrybą matuoti laiko perspektyvos matu šiandien dar yra perdaug skaudu ir dar nesinori tikėti, kad jo jau nebėra mūsų tarpe. Jo kūrybinis darbas buvo nutrauktas nelaiku, o jo tapyba yra taip jaunatviškai skaidri, jog man atrodo, kad ją dar kažkas tepa. Iš jos dvelkia keistas gaivumas. Kai kada, sakytum, lyg dažai tik šiandien uždėti ant drobės. Tas jų gaivumas bene bus pagrindinis ir būdingiausias jo visos kūrybos bruožas.
Kiaulėnas savo paveiksluose nesprendžia filosofinių problemų, nevaizduoja audringo rudens ar skaudžių pergyvenimų. Tai gal būtų ir natūralu jo buvusio gyvenimo sąlygoms. Negalima taip pat pasakyti, kad jo paveikslai būtų pavasariniai, kada liekni lapeliai ir žiedų pumpurėliai švelniausių varsų gamomis pažadina gamtą. Jo nuteptos gėlės jau pražydusios, o vaisiai, kuriuos jis taip mėgo paišyti, jau nunokę. Bet tai ir ne vasaros nuotaika, kuri dvelkia jo darbuose, bet tik — gyvenimo laimė ir džiaugsmas. Ir keista, kad tai taip nesiderino su jo asmeniu. Petras Kiaulėnas savo kūryboje pabėgo nuo fizinio ir materialinio pasaulio, kur jam teko kentėti.
|
Skaityti daugiau...
|
VASARIO 16 — VIENYBĖS IR VILTIES ŠVENTĖ |
|
|
|
Mūsų kasdienėje buityje, ne taip jau darnioje ir saulėtoje, kas metą vis šviesesniu spnduliu tampa Vasario 16. Toje šventėje pradingsta nesusipratimai, ir glaudesnis vienybės ryšys suveda skirtingų pasaulėžvalgų žmones. Tada, lyg prasiskleidus kažkokiai miglai, aiškiau pasirodo mūsų pagrindinis uždavinys — Lietuvos gelbėjimas. Vasario 16 mus tvirtai sujungia ir su pavergta tauta, kuri žino, jog tą dieną ypatingai yra pergyvenama jos kančia bei sielvartas. Pagaliau ši iškilmė labiau suartina mus su bičiuliškomis valstybėmis bei asmenimis, pasiryžusiais nepalikti vienų kovoje už laisvę. Vasario 16 ir jiems yra patogi proga pareikšti, jog nenusilenkia komunistų smurtui, įvykdytam Lietuvoje 1940 m. ši tautos šventė nūn tapo didžiai svarbiu įvykiu kovoje dėl nepriklausomybės už tėvynės ribų. Jos reikšmė visų yra jaučiama ir vertinama.
|
Skaityti daugiau...
|
DAINŲ ŠVENTĖS KOMITETO PRANEŠIMAS |
|
|
|
Dainų šventės garsas jau pasiekė kiekvieną lietuvį. Susidomėjimas yra toks didelis, kad visoje lietuviškoje spaudoje jau pilna įvairiausių žinių, aprašančių Dainų šventės reikalus. Komitetas vėl praneša chorų ir visuomenės žiniai, kad:
1. JAV ir Kanados lietuvių Dainų šventė šio krašto vyriausybės yra atleista nuo privalomų mokesčių, šiuo faktu visi lietuviai džiaugiasi.
2. Iš vyriausios susisiekimo įstaigos yra gautas 25% papiginimas visų chorų kelionėms, kurie vyks į Dainų šventę Chicagoje. Papiginimu galės pasinaudoti visi choristai, vykstą autobusais, geležinkeliais ir lėktuvais. Apie tai, kokiu būdu visa bus vykdoma, komitetas informuos tada, kai bus visiškai išsiaiškinta dėl techninės procedūros.
3. Visi chorai yra prašomi savo keliones suplanuoti taip, kad šeštadienį, birželio 30 d., jau anksti rytą galėtų būti Chicagoje.
|
Skaityti daugiau...
|
• Kovo 11 paminėta popiežiaus Pijaus XII 17 metų vainikavimo sukaktis. Tą dieną į šv. Petro baziliką susirinko apie 40.000 žmonių. Popiežiaus pasveikinti buvo atvykę 51 valstybės atstovai. JAV prez. Eisenhoweris atsiuntė į iškilmes John Mc-Cone, kuris jį ten atstovavo. Dėl blogo oro nebuvo galima suteikti palaiminimo iš šv. Petro bazilikos balkono. Pijus XII jį suteikė iš savo rūmų. Vainikavimo iškilmių išvakarėse 42 valstybių diplomatams, akredituotiems prie šv. Sosto, popiežius pasakė kalbą, kurioje iškėlė komunistų veidmainystę vadinamoje taikos akcijoje.
• Religinio meno paroda iškilmingai atidaryta kovo 11 d. Čikagoje šv. Kryžiaus parapijos salėje. Paroda jungiama su Lietuvos bažnytinės provincijos įsteigimo 30 m. sukaktimi. Garbės komitetas sudarytas iš didelio būrio žymių asmenų, kurių viršūnėje stovi Kauno arkivyskupas metropolitas Juozapas Skvireckas. Oragnizaciniam komitetui vadovauja dail. A. Valeška.
|
Skaityti daugiau...
|
KNYGOS, GAUNAMOS "AIDŲ" ADMINISTRACIJOJE |
|
|
|
Antanas Vaičiulaitis — PASAKOJIMAI. Rinktines noveles. Įžanga prof. J. Brazaičio, iliustracijos T. Valiaus. Išleido "Venta". 1955 m. 244 p. Knyga įrišta. Kaina 4 dol.
Jonas Mekas — SEMENIŠKIŲ IDILĖS. Poezija. "Aidų" leidinys. 1955 m., 64 p. Kaina 1 dol. Knygoje poetiškai iškeliama lietuviško kaimo buitis.
Leonardas Andriekus — ATVIROS MARIOS. Lyrika. Iliustravo Telesforas Valius. Išleido Tėvai Pranciškonai. 1955 m. 136 psl. Kaina 2 dol.
Jonas Grinius — ŽIURKIŲ KAMERA. Trijų veiksmų drama. Veikale vaizduojama komunistų teroras Lietuvoje, savo žiaurumu viršijąs žmogaus vaizduotę. 120 psl. "Aidų" leidinys. 1954 m. Kaina 2 dol.
|
Skaityti daugiau...
|
Redaguoja - Antanas Vaičiulaitis
Redakcijos nariai — T. Leonardas Andriekus, O. F. M., Juozas Girnius, Alfonsas Nyka-Niliūnas
Meninė priežiūra — Telesforas Valius
Leidžia — Tėvai Pranciškonai
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
|
|
|