|
|
7 rugs. - 8 spal.
KULTŪROS KONGRESAS - MŪSŲ ŽMONIŠKUMO LIUDYTOJAS |
|
|
|
1. Kultūros kongreso reikšmė
Kaip gėlė nuolatos siekia saules, jos žiedas nesulaikomai atskleidžia jai, taip ir žmogus siekia tobulesnio gyvenimo. Visa mūsų kultūra yra ne kas kita, kaip šio tobulesnio gyvenimo troškimo regimoji išraiška. Šią mintį patvirtina ir šių metų birželio mėn. 30 d. Čikagoje įvykęs pirmasis lietuvių kultūros kongresas.
Į jį suvažiavo apie tūkstantis mūsų kultūrininkų, atstovaujančių įvairioms mūsų kultūrinio gyvenimo sritims, o spauda ir visuomene šiam kongresui pritarė ir jį moraliai ir medžiagiškai rėmė. Visa tai parodė, kad kultūrinės vertybės mums visiems yra brangios ir artimos, kad jos yra toji didžioji jėga, jungianti mus į darnią bendruomenę ir neleidžianti mums sunykti tremties kasdienybėje.
|
Skaityti daugiau...
|
Šį "Aidų" numerį skiriame lietuvių kultūros kongreso darbams apžvelgti. Darome tai su džiaugsmu, patį kongresą laikydami stambiu įvykiu laisvojo pasaulio lietuvių žygiuose. Buvo tai drauge ir sveika pastanga svorio dali permesti mūsų kultūrinėn veiklon vietoje ligšiol vyravusio politinio momento.
Skaitytojas šio numerio lapuose ras įvairios medžiagos ir istorinių faktų. Jis čia susidurs su mintimis apie dabartinę mūsų padėtį ir su gairėmis ateities darbams. O po to nuosekliai turėtų eiti antras tarpsnis — pagrindinių minčių ir planų įgyvendinimas, kad tai nepasiliktų vien tik teorijos ir svarstymų plotmėje. Mūsų nuomone, kai ką galima ir nedelsiant vykdyti, pavyzdžiui, kai kurias išvadas iš kultūros kongreso pritaikant ruošiamam pasaulio lietuvių suvažiavimui, — jo proga parodant visas mūsų meno ir mokslo pajėgas. Kiti kultūros kongreso nutarimai ir planai pareikalaus atkaklaus darbo ir tvirtos organizacijos.
|
Skaityti daugiau...
|
Į SAVO KULTŪRĄ MES SUDEDAM TAUTOS ATEITIES VILTIS |
|
|
|
JAV LIETUVIU BENDRUOMENES CENTRO VALDYBOS PIRM. ST. BARZDUKO ŽODIS LIETUVIŲ KULTŪROS KONGRESĄ ATIDARANT*
Dėl kultūros vaidmens tautos gyvenime
Kalbėti tokio kultūrinio Įvykio proga, kokią turime šiandien, yra ne tik didelė garbė, bet lygiai ir didelis įsipareigojimas: JAV Lietuvių Bendruomenei, pasiėmusiai Kultūros Kongreso organizavimo iniciatyvą, negali juk nerūpėti ir jo visokeriopas pasisekimas. Kongrese juk iškils ir mūsų tautinės kultūros problemų, ir kultūrinio mūsų gyvenimo klausimų. Kai kurie jau tokie seni, kaip ir pati tautinė mūsų kultūra. Į kai kuriuos dar negalime rasti atsakymo. Kai kurie yra nauji, atsiradę su naujai mūsų tėvynę užgriuvusiomis nelaimėmis. Štai kodėl Lietuvių Bendruomenei rūpėjo kviesti mūsų kultūrininkus ir visus savo kultūra besisielojančius lietuvius, kad visi stabtelėtume ties kultūriniais mūsų rūpesčiais, nes, kaip teisingai savo metu yra pabrėžęs prof. St. Šalkauskis, tautai, kuri nori eiti prie savo kultūrinių uždavinių sprendimo, tenka taip pat sąmoningai susirūpinti kultūrinėmis savo problemomis ir jas spręsti su planingu nusistatymu.
Kultūra yra kūrybinių tautos galių vaisius. Kaip gražiai pastebi kitas didis mūsų tautos vyras Vydūnas, kūrybinė galia padaro tautą išrinktą. Todėl tokie žydai šią galią net vadinę savo Dievu. Ir mes, lietuviai, savo tautos ateities ir gyvybės viltis taip pat sudedame j savo kultūros gyvastingumą, šita tiesa buvo pabrėžta Lietuviškos Kultūros Kongrese, įvykusiam? 1935 m. kovo 5 d. Kaune, ją mes prisiminsime ir dabar, po 21-erių metų susirinkę Čikagoje. Ten, Kaune, prof. V. Mykolaitis-Putinas, kalbėdamas mūsų literatūros ugdymo problemomis, sakė:
|
Skaityti daugiau...
|
TAUTINĖ KULTŪRA — TAUTOS GYVYBĖS PAGRINDAS |
|
|
|
1.
Dideles viltys, sutelkusios į šią vietą, įpareigoja visus, turinčius šiandien viešai pasireikšti. Jaučiu šį atsakomybes nerimą ir aš, nes man pavestoji tema yra tiek pat lengva, kiek ir sunki. Lengva tai tema, nes liečianti tai, kas iš tiesų gali būti pavadinta savaime suprantamu dalyku. Bet kaip tik dėl to ši tema yra ir sunki, nes visose savaime suprantamybėse tiesą paprastai apraizgo įvairios iliuzijos, besigaubiančios tuo pačiu savaime suprantamybės šydu. Mūsų atveju pirmąja pagrindine tokia iliuzija man atrodo stebuklingo recepto laukimas. Turiu iš karto pasisakyti nuviliąs tuos, kurie iš šio kongreso laukė "receptų". Nėra jokio recepto stebuklui įvykdyti. Paprastų gi receptų yra pakankamai: jie žinomi ir paprasti, daugelio kelti, bet nedaugelio vykdomi. Vargas tas, kad jokie receptai negelbsti savaime, jei stokoja valios juos vykdyti. Manau, kad klausimas eina ne apie receptų išrašymą, o apie dvasių išjudinimą. Kalbant medicinos terminais, mūsų negerovė priklauso psichoanalitinei terapijai, kuri kreipiasi į dvasią. Tai, kas mus slegia, yra paprastas emigrantinis kompleksas, kurio eiga yra tokia: didžiuojamasi iš pradžių, kad esama atsparių, ir nesiimama to, kas privalu tautinei gyvybei išlaikyti; paskui pradedama aimanuoti, kad "jau blogai', kad uždaviniai yra sunkesni, negu jėgos; galų gale imama save teisinti ir įrodinėti, kad nėra jau taip blogai, kad kitaip negali ir būti, kad prieš neišvengiamybę nepapūsi. Esame šio komplekso vidurinėje stadijoje: nebedeklamuojame apie tremties misiją, bet dar nešokame perdaug save tikinti, kad nėra "jau taip blogai". Greičiau dauguma esame susirūpinę, lyg tik dabar pastebėję, prieš kokius sunkius uždavinius stovime, šio rūpesčio išraiška bus ir manasis žodis.
|
Skaityti daugiau...
|
BŪDAI IR PRIEMONĖS TAUTINEI KULTŪRAI IŠLAIKYTI |
|
|
|
Vyriausiojo Lietuvių Išlaisvinimo Komiteto pastangos suburti visus lietuvius į vieną bendruomenę yra nemažesnes reikšmės, kaip aušrininkų ar varpininkų užsimojimas "prikelti tautą iš miego". Liet. Bendruomenės gi vyriausi uždaviniai yra kultūriniai: sulaikyti lietuvišką visuomenę nuo nutautimo ir kurti bei puoselėti visais būdais lietuvių tautos meną.
Lietuviais išlikti, nors ir varge savoje žemėje, savoje aplinkumoje yra lengviau nei išlaikyti lietuviškumą kitų tautų tarpe, kur kasdien yra grasoma lietuviškai minčiai, lietuviškam žodžiui bei lietuviškam gyvenimo būdui. Suaugusiems tokių didelių pavojų čia nėra, tik kliudo dažnas neištesėjimas, apsileidimas ir kovos dvasios stoka.
Tos žydinčios Lietuvos vaikai nuėjo ketveriopu keliu: pirmieji į mirtį, antrieji į ištrėmimą ar kalėjimus, trečiųjų — mintis ir kūno laisvė apribota, o ketvirtieji laimingai išspruko į laisvąjį pasaulį.
|
Skaityti daugiau...
|
LIETUVIŲ RAŠYTOJAMS AKTUALIOS PROBLEMOS |
|
|
|
Mūsų draugijos valdyba mano referatui pasiūlė keletą temų, bet drauge leido pasirinkti tokią, kuri man atrodys svarbi ar aktuali. Pasinaudodamas duota laisve, čia nekalbėsiu nei apie literatūros reikšmę tautinei sąmonei išlaikyti, nei apie lietuviškos knygos leidimą išeivijoj, kaip man buvo sugestionuota. Pirmoji tema man atrodo, kaip visiems suprantama aksioma, o antroji, apie knygos padėtį tik netiesiog priklauso nuo rašytojų. Man atrodo, kad svarbiau ir aktualiau yra kalbėti apie tokias problemas, kokias iškelia lietuviams rašytojams išeivijoj jų dabartinė situacija.
Šitą situaciją, man atrodo, apibrėžia trys svarbios aplinkybės. Pirma, lietuvių tautos istorijoj pirmą kartą didelis būrys rašytojų gyvena Vakaruose. Pirmą kartą mūsų rašytojai susiduria veidas į veidą su Vakarų tautų rašytojais ir savaime yra priversti stoti su jais į kūrybines varžybas. Tačiau, antra, Vakaruose gyveną lietuvių rašytojai yra gyvenimo aplinkybių verčiami daugiau ar mažiau degraduotis, nes dažniausiai jie turi dirbti tokius darbus, kurie yra nepalankūs literatūrinei kūrybai. Tačiau, trečia, stovėdami okupuotos tėvynės ir emigravusios tautos dalies akivaizdoje, lietuvių rašytojai turi atlikti tokias pareigas, kokios normaliose aplinkybėse turėtų atitekti pirmiausia rašytojams, likusiems tėvynėje. Normaliose aplinkybėse pirmiausia šie rašytojai turėtų tarti kas kartą naują kūrybinį žodį visiems tautiečiams, tiek gyvenantiems Lietuvoje, tiek išeivijoje. Tačiau sovietinė okupacija rašytojams tėvynėje šitos pareigos atlikti neleidžia, nes jie yra priversti rašyti tik tai ir taip, kaip to reikalauja svetimieji atėjūnai. Šitoji trečioji aplinkybė lietuviams rašytojams, solidariems su visa lietuvių tauta ir gyvenantiems Vakaruose, uždeda dvigubas pareigas: rašyti tai ir taip, ko ir kaip negali atlikti rašytojai tėvynėje, ir drauge savo raštais aptarnauti tą tautos dalį, kuri gyvena laisvuose Vakaruose. Tačiau, norėdami šitas dvigubas pareigas atlikti, lietuvių rašytojai turi stoti į kūrybines varžybas su Vakarų rašytojais, kurių aplinkoje jie gyvena. Tai vėl mus grąžina į pirmąją aplinkybę, o ši vėl nuveda į antrąją.
|
Skaityti daugiau...
|
AUGŠTOJO MOKSLO RAIDA NEPRIKLAUSOMOJE LIETUVOJE |
|
|
|
Erškėtingas kelias
Neįmanomai sunki buvo augštojo mokslo pradžia Lietuvoje. Neturėjome augštosios mokyklos nuo 1832 metų, kada atžagareivių rusų valdžia, keršydama už sukilimą prieš okupantus, užsmaugė seną Vilniaus universitetą. Tik atskiri pasiryžėliai studijavo Rusijos ar Vakarų Europos augštosiose mokyklose. Kiti, pasiekę augšto mokslo, likdavo dirbti svetur. Tik labai retas siekė akademinės karjeros.
Atgavus nepriklausomybę valdžia turėjo daug svarbių reikalų: teko ginti ir tvarkyti nualintą šalį. Ypatingai trūko išmokslintų žmonių. Augštosios mokyklos idėja kilo iš visuomenės: Vilniuje, vėliau Kaune ėmė veikti Augštojo Mokslo kursai, žiaurios jų darbo sąlygos buvo panašios į mūsų tremties stovyklas!
1922 metų Vasario 16 d., kai suėjo lygiai 4 metai nuo Nepriklausomybės deklaracijos, Kaune buvo įsteigtas Lietuvos Universitetas. Kukliose iškilmėse ministeris pirmininkas E. Galvanauskas paskelbė vyriausybės aktą, kuriuo skiriamas rektorium prof. J. Šimkus ir keliolika profesorių paskirti į fakultetų branduolius, žodis tapo kūnu: retas universitetas pasaulyje buvo pradėtas iš nieko, ir nedaugelis padarė tokią nuostabią pažangą!
|
Skaityti daugiau...
|
AKTUALIOS MŪSŲ ISTORIJOS PROBLEMOS |
|
|
|
Temos apimtis
Istorijos sekcijos organizatoriai, kviesdami padaryti šį pranešimą, išreiškė pageidavimą, kad referatas iškeltų lietuvių tautos istorijos problemas, kurios svarstytinos ir keltinos esamose sąlygose. Drauge buvo pažymėta, kad referatas nesiimtų nagrinėti problemas iš pagrindų, o tik jas suminėtų bendroms diskusijoms, ir tik tokias, kurios yra galimos spręsti dabar, mūsų turimomis sąlygomis ir pajėgomis. Tai yra grynai praktinis požiūris, kuriuo, kiek esu pastebėjęs, pasižymi beveik visi kongreso numatytieji darbai, liudijantieji, kad jo rengėjai yra akcijos žmonės, pasiryžę studijoms ir veiklai, bet pirmenybę teikiantieji tiems uždaviniams, kurie šiuo metu yra aktualesni ir realesni. Pilnai pritardamas šiai linkmei, mėginsiu liesti tik tuos klausimus, kurie mano supratimu šiuo metu mums yra svarbesni ir daugiau ar mažiau įgyvendinami. Pastaroji aplinkybė vėl įpareigoja ribotis Amerikos ir Kanados lietuvių turimomis sąlygomis ir galimybėmis. Imdamasis šio darbo, tikiuos aktingo visų istorijos sekcijos dalyvių pasireiškimo ne tik paliestus klausimus svarstant, bet ir kitus iškeliant.
Istorijos uždaviniai
Pagrindinis istorijos uždavinys yra praeities pažinimas. Tas pažinimas privalo būti objektyvus ir utilitarinis, suteikiąs galimybės pasinaudoti įgytais laimėjimais ir išvengti įvykusių klaidų pasikartojimo. Pastaroji aplinkybė turi auklėjamosios reikšmės ir yra akcentuojama visose tautose, su romėnais tvirtinant, kad istorija yra gyvenimo mokytoja. Nors ši tiesa kartais mėginama iškraipyti, pridėtai pabrėžiant kurią nors gerą ypatybę arba sumažinant ydą, o kaimynų atžvilgiu elgiantis atvirkščiai, vis tik turime sutikti, kad tai yra neginčijama tiesa. Istorija kaip mokytoja yra tarsi kraitis kiekvienai naujai kartai.
|
Skaityti daugiau...
|
TAUTINIO MENO ESMĖ IR JO REIKALINGUMAS TREMTYJE |
|
|
|
Į keletą punktų padalinau šią temą, norėdamas atskirais klausimais išryškinti tautinio meno sąvoką ir pati meną.
*
Tarptautinis ar tautinis menas buvo pirma? Manyčiau, kad tautinis. Bet čia svarbiausia tik vienas klausimas: yra menas, ar nėra meno? Tai jo visuotinė prasmė ir vertė. Toje savo prasmėje menas yra žmogaus pojūčių gemalas, per technikines priemones duodąs konkretų vaisių — meno kūrinį.
Formalioji meno pusė susideda iš šių pagrindinių elementų: pajutimo ir jautrumo. Pajutimas išsidalo į pajutimo įgimtą kultūrinį lygį, arba inteligenciją, plius intelektas; jautrumas — į sąskambį tarp inteligencijos ir techniškųjų pasiekimų, plius medžiagos kokybė ir jos pažinimas. Tai jo sintetinė formulė.
Analizuojant šią formulę, yra keliolika galimybių, kurios leidžia meną laipsniuoti, einant nuo jo iki rankdarbio, o nuo rankdarbio — iki diletantizmo. Todėl jo tarptautinėje formoje gaunasi du griežti terminai — yra, nėra.
|
Skaityti daugiau...
|
MŪSŲ TEATRAS DABARTIES METU JAV IR KANADOJE |
|
|
|
Šio pranešimo teigimai yra kondensuoti. Išvados sintetines, sinchronizuotos.
Lietuvių kalba teatras ir drauge lietuviškoji dramaturgija užgimė 1889 m. JAV. Čia susikūrė ir visos populiarios tautinio teatro formos: drama, komedija, tragedija, muzikine komedija, operetė ir netgi opera. Sceninių veikalų kūryba ir jų įgyvendinimu Amerikos lietuviai buvo pradininkai.
Tai buvo liaudinis ir liaudiškas teatras (Volksbuene, teatro del popolo, teatry narodowy ir pan. turinio ir formų). Iš Europos pasisavintoji pagarba scenai atitiko ir amerikinę madą: teatras anuo metu naujajame pasaulyje buvo nemažiau patrauklus, kaip mūsų dienomis futbolas ar kitoks sportas.
Idealizmas, noras gajumu prasiveržti, troškimas per teatrą kultūrėti, kovos už savąją kultūrą priemonė — toks buvo lietuviškos scenos išeivijos akstinas ir veržlumo paskatas.
|
Skaityti daugiau...
|
Susumavus visas liūdnas mintis, kokios mane slegia skaudžios tremties metais dėl per didelio lietuvių pasidavimo pašalinėms įtakoms, kyla klausimas: ar iš viso bereikalingas savitas dvasia ir charakteriu teatras? Ar ir toliau vaidinti tuščioms salėms? Ar svaidysime bereikalingai savo pastangas, aukodami širdis ir laiką, patys nuo vargo vos atsigindami?
Aš žinau, kad jūs nusivylę ir abejingi, kaip ir aš, todėl leiskite man truputį atskleisti savo dvasios.
Kai dairausi aplink save, ryžtuosi į viską numoti ranka ir eiti kalti tos kietos akmens uolos, kurios žiežirbos nuskaidrintų mano asmenišką gyvenimą, suteiktų drąsą, gal ir išaugštintų kitų akyse, kai liepiu sau eiti neatsisukant ir nesakant savo vardo ir kilmės, — nusiaubia mane gąsdinanti mintis ir įsako sustoti. Susiimu savo galvą, susvyruoju ir bijau tolyn žengti, bijau pasitraukti nuo to, ką apleisdamas palieku. O ta mintis man įtikinančiai sako: nė viena pastanga nenueina niekais. Tu turi likti tas pats.
|
Skaityti daugiau...
|
LIETUVIŠKOS MOKYKLOS TURINYS |
|
|
|
Įžangos vietoje
Lietuvai vėl netekus nepriklausomybes, gana didelis tautiečių skaičius pabiro po visą platųjį pasaulį. Turint šalia to senąją mūsų emigraciją įvairiuose kraštuose, šiuo metu nedaug bëra laisvojo pasaulio valstybių, kur nebūtų didesnio ar mažesnio lietuvių kiekio. Visur, žinoma, yra ir lietuvių vaikų, kuriems tėvų bei visuomenes iniciatyva suorganizuotas ir vienoks ar kitoks lietuviškasis švietimas. Įvairūs lietuvių gyvenamieji kraštai, įvairios tėvų pragyvenimo sąlygos, nevienodos tų kraštų viešosios mokyklos, skirtingi apribojimai, liečia mokymą nevalstybine kalba, tad labai nevienoda ir mūsų išeivijos lietuviškoji mokykla. Savo ribomis iš vienos puses ji siekia tokias mokyklas, kaip Vasario 16-sios gimnaziją, kur kasdien visas mokyklos darbas eina lietuvių kalba pagal programą, artimą nepriklausomos Lietuvos mokyklų programai, o iš kitos puses randame tik nereguliarius vaikų susirinkimus sekmadieniais po pamaldų, didžiąją laiko dalį užimant žaidimams, dainavimui ir panašiems lietuviškojo laisvalaikio dalykams.
|
Skaityti daugiau...
|
LITUANISTINIS ŠVIETIMAS JUNGTINĖSE AMERIKOS VALSTYBĖSE |
|
|
|
Tiksliau pažinti dabartinį lituanistinio švietimo būvį rūpi kiekvienam lietuviui švietėjui, o taip pat ir kiekvienam lietuviui patriotui, šiam tikslui LB valdyba pereitų metų pačioje pabaigoje išsiuntinėjo per apygardų ir apylinkių valdybas lituanistinį švietimą liečiančių klausimų lapą. Deja, atsakė tik 26 lituanistinės mokyklos. (Tiesa, kai kurios vietovės apjungė net po kelias lituanistines mokyklas, sakysim, Clevelande — normaliąją šv. Jurgio parapijos mokyklą, šeštadieninę ir ketvirtadieninę — viduriniosios mokyklos mokiniams).
Šias mokyklas lanko 2538 mokiniai. Tai sudaro apie 55% lietuvių vaikų, kurie turėtų lituanistinę mokyklą lankyti. Lituanistiniu švietimu nepasinaudoja 2114 mokinių. Tai apie 45% lietuvių vaikų, kurie, esant visais atžvilgiais geroms sąlygoms ir geriems norams, tuo švietimu turėtų pasinaudoti. Žinoma, čia vaikai negali būti kaltinami, nes už tėvų tamsumą vaikai neatsakingi.
Šis vaizdas būtų dar tikslesnis, jeigu būtų atsiliepusios visos lituanistinės mokyklos, jeigu nebūtų pasilikusios už tylos uždangos net New Yorko, Waterburio, Hartfordo ir kai kurių mažesinųjų lietuviškųjų vietovių mokyklos.
|
Skaityti daugiau...
|
BŪDAI IR PRIEMONĖS LITUANISTINIAM ŠVIETIMUI SUSTIPRINTI |
|
|
|
Organizacinis požiūris
šio posėdžio rengėjų man duotoji tema gali būti nagrinėjama dviem požiūriais — metodiniu ir organizaciniu. Klausimą svarstant, taip pat yra būtina gerai žinoti dabartinę to reikalo situaciją. Ignas Malėnas ir pavaizduos dabartinę padėtį, todėl to klausimo neliesiu. Antanas Rinkūnas šiame posėdyje, kaip suprantu, daugiau lies metodinius klausimus, kurie jam yra artimi, kuriems jis yra skyręs didžiąją dalį nuo dabartinės kasdienybės atliekamo laiko. Suprantu, kad švietimo sekcijos posėdžio rengėjų, lygiai kaip ir mano, yra toks pat noras — šiame referate kiek paliesti mums opius švietimo klausimus organizaciniu atžvilgiu. Taip pat noriu daugiau apsiriboti grynai mokykliniu švietimu ir kalbėti apie mokyklinio amžiaus lietuvių vaikų bei jaunuolių švietimą bei auklėjimą.
|
Skaityti daugiau...
|
MŪSŲ KALBININKŲ UŽDAVINIAI TREMTYJE |
|
|
|
Mūsų kalbininkų darbo sritys visada būdavo dvi: grynai moksline ir praktinė — bendrinės kalbos ugdymas, jos tobulinimas. Aplamai imant, tie patys uždaviniai tebėra ir šiandien. Tik šiuos uždavinius specifikuojant, tenka kaikuriuos jų išskirti, nustatyti jų vykdymo pirmumo eilę, atsižvelgiant į faktą, kad tiek visa mūsų tauta, būdama svetimųjų pavergta, tiek dalis jos gyvenanti laisvuose kraštuose yra atsidūrę ypatingose sąlygose, kurios įpareigoja specialiems uždaviniams.
I. Mokslinis darbas
Panašiai kaip kitos humanitarinių mokslų sritys, taip ir kalba turi du pagrindinius objektus — savo sistemą ir savo istoriją. Jau senokai kalbama apie vadinamąją sinchroninę ir diachroninę kalbotyrą. Tik nevisada vienodai abiejomis sritimis domėtasi. Iki pirmojo pasaulinio karo vyravo domėjimasis lyginamąja bei istorine kalbotyra. Kaikurie kalbininkai net teigė, kad tikrasis kalbos mokslas tesąs jos istorijos tyrimas (Sprachwissenschaft ist Sprachgechichte, H. Paul). Po pirmojo pasaulinio karo imta daugiau domėtis ir kalbos struktūriniais klausimais, t. y. pačios kalbos apskritai ir atskirų jos kategorijų funkcijomis bei reikšmėmis.
|
Skaityti daugiau...
|
TAUTINĖS KULTŪROS IŠLAIKYMAS VYRESNĖJE KARTOJE |
|
|
|
Su nuoširdumu lenkdamas galvą čia esantiems kultūrininkams, keliais žodžiais mėginsiu pasisakyti pavestu klausimu. Mano žvilgsnis bus kritiškas, o pasiūlymai — gana kuklūs.
Buvau prašytas pateikti konkrečių minčių — konkrečių, suprantu, įvykdomų. Kritiškas žvilgsnis jokiu būdu nereiškia smerkti tai, kas mus supa. O be to, smerkti, nors tai kartais daug lengviau, kaip išeities j ieškoti, studentui ir netiktų.
Tinkamesniam vieni kitų supratimui randu reikalą trumpai priminti lietuvių tautines kultūros sąvoką. Kiek minėta sąvoka bus šioje paskaitoje vartojama, ji reikš ne ką kitą, kaip vystymą bei saugojimą to, kas žodyje kultūra gali būti lietuviška. Norėčiau pastebėti, kad kultūra ir kultūrine veikla čia turėtų būti suvokta plačia prasme. Mūsų veikla išeivijoje nėra tokia, kad ji galėtų vadintis grynai kultūrinė, grynai visuomenine, grynai politine. Neretai ji tampa šių elementų mišiniu. Tad atleiskite, jei ir čia vietomis bus kiek nukrypstama nuo grynai kultūrinių gairių.
|
Skaityti daugiau...
|
TAUTINĖS KULTŪROS IŠLAIKYMAS STUDENTIJOJE |
|
|
|
Tautinės kultūros išlaikymo tema šiandien mūsų gyvenime yra bene populiariausia. Ja daug rašoma spaudoje, ji nuolat girdima susirinkimuose, ji gyva pokalbiuose.
Bet niekas, manau, neužginčys, kad lig šiol dar nėra surasta recepto lietuvių kultūrai išlaikyti tremtyje. Kas vienam atrodo priimtina, kitas, žiūrėk, tai jau atmeta. Ne paslaptis, kad ir studentų tarpe yra nesutarimų. Vieni sako, jog kuo daugiau jie su lietuviais bendrauja, kuo dažniau lietuviškoje visuomenėje maišosi, tuo labiau nusivilia lietuvybės ateitimi, krinta į nusiminirną ir nuo jos atitrūksta.
Iš kitos pusės vėl matome, jog nestinga ir tokių, kurie nuoširdžiai yra įsitikinę, kad tik lietuviškoje veikloje pasieks dvasinės pilnatvės. Šie laiko savo pareiga eiti į lietuvišką gyvenimą ir taisyti tai, kas jame yra negera.
|
Skaityti daugiau...
|
TAUTINĖS KULTŪROS IŠLAIKYMAS PRIEŠMOKYKLINIO IR MOKYKLINIO AMŽIAUS JAUNIME |
|
|
|
Neturint tikslių statistinių davinių, sunku nustatyti, kokio amžiaus lietuviams šiuo metu gresia didžiausias nutautėjimo pavojus, tačiau, atrodo, kad dabar 25—30 metų sulaukusiems tautiečiams ši problema nėra labai svarbi. Maždaug prieš 25 metus gimusieji praktiškai visi galėjo baigti lietuvišką gimnaziją Lietuvoje ir Vokietijoje. Lietuvių kalbą jie laisviausiai ir geriausiai vartoja. Lietuvių literatūra, istorija ir geografija jiems yra daugiau ar mažiau žinomi dalykai, kurių svetimos kultūros įtaka negalės visiškai nustelbti. Lietuvišką gimnaziją baigęs ar kelis metus ją lankęs lietuvis savaime išlaikys daugumą savo tautinio charakterio bruožų. Jis nutautės tik daugiau iš noro dėl vienokios ar kitokios priežasties atsiskirti nuo savo tautiečių. Jis tai darys praktiškais sumetimais, slėpdamas savo kilmę po šio krašto išorinėmis gyvenimo formomis. Gal jis bus visiškai abejingas savo tautos reikalams, gal jis nebedalyvaus lietuviškame visuomeniniame gyvenime, nebendraus su lietuviais, tačiau jis noromis nenoromis liks lietuvis, jei ne dėl ištikimybės savo tautai, tai grynai dėl to, kad jam praktiškai nebuvo įmanoma patekti į kitos tautybės žmonių bendruomenę pilnateisiu ir visais atžvilgiais lygiu nariu.
|
Skaityti daugiau...
|
AMERIKOS LIETUVIŲ ĮNAŠAS Į LIETUVIŲ MUZIKĄ |
|
|
|
Didžiosios lietuvių į JAV emigracijos pradžia laikoma 1869 metai. Nuo tų laikų prabėgo vos 87 metai, bet lietuviai visose srityse yra spėję daug nuveikti. Nesigilinsiu į pavienes veiklos sritis, o kalbėsiu vien tik apie muzikos — giesmės, dainos, orkestrų — veiklą.
Pirmieji išeiviai buvo išimtinai vyrai. Tik vėliau, kai kolonijose prasidėjo spiestis didesni išeivių būriai, buvo kviečiamos likusios žmonos, seserys, giminaičiai, merginos. Atvykusios turėjo didelį pasirinkimą vedyboms; sekmadieniais parapijoj būdavo po keliolika šliūbų. Nuo tada užsimezgė pirmųjų šeimų gyvenimas. Kur rasdavosi vedusi šeima, apie ją spiesdavosi viengungiai, prisiglausdami įnamiais-kampininkais. Kai ateidavo sekmadieniai ar šiaip laisvalaikiai, į tokių šeimų namus rinkdavosi būriai pašalinių asmenų. Prasidėdavo lietuviškos vakaruškos su šokiais, dainomis, muzikantais. Nuo tų vakaruškų skambėdavo ištisos gatvės. Svetimieji klausydavosi dainų ir šokių muzikos ir girdavo "polakus" (tais laikais niekas dar lietuvių nežinojo, o kadangi lietuviai neturėjo savų bažnyčių, lankydavosi į lenkų bažnyčias, savaime suprantama, tas pavadinimas dar daugiau prigijo).
|
Skaityti daugiau...
|
JAV LB VALDYBOS PIRM. ST. BARZDUKO Ž0DIS KULTŪROS KONGRESĄ UŽDARANT |
|
|
|
JAV LB centro valdyba laiko kultūros kongresą pavykus. Tai rodo toks didelis jo dalyvių skaičius. Tai rodo aktyvus mūsų dalyvavimas visuose jo darbuose. Tai rodo pagaliau ir priimtieji nutarimai, kurie duos naujų akstinų tiek pačiam kultūriniam, tiek bendruomeniniam darbui apskritai: juk mums rūpi, kad susidarytų reikiamos moralinės ir materialinės sąlygos tautinei mūsų kultūrai ugdyti ir plėsti. Tad šia proga malonu visiems padėkoti ir už tas aukas, kurios kultūros kongreso proga buvo sudėtos.
Centro valdybai taip pat didžiai rūpi, kad mūsų bendruomenė būtų gyvas organizmas. Mes turime žinoti vieni kitus. Mūsų gyvenimui reikia daugiau šilumos ir darnos. Mums reikia daugiau tarpusavio paramos. Dideliems darbams reikia talkos, štai kodėl pasiteisino kultūros kongreso šaukimo mint's: buvo atsiliepta j pastangas susirinkti krūvon ir susitelkti prie kultūrinių mūsų rūpesčių. Lietuvių Bendruomenė šia proga jaučiasi esanti išdidi. Ji džiaugiasi, kad buvo išsklaidyta kaikuri baimė ir abejonės. Kultūros kongresas rodo, kad pasirinkome tikrą ir teisingą kelią. Todėl manome, kad šis kongresas nebebus paskutinis: kultūros kongresų organizavimas turi būti įtrauktas į pastovią Lietuvių Bendruomenės veiklos programą.
|
Skaityti daugiau...
|
LIETUVIŲ KULTŪROS KONGRESO REZOLIUCIJOS |
|
|
|
I. Bendroji:
JAV ir Kanados lietuvių kultūros kongresas, susirinkęs lietuvių tautai žūtbūtinio periodo metu, reiškia tikėjimą lietuvių tautos amžinybe ir šį savo tikėjimą remia įsipareigojimu kovoti dėl lietuvybės išlaikymo laisvajame pasaulyje išsisklaidžiusios tautos dalyje.
Deklaruodamas nenumaldomą protestą prieš nehumanišką religijos ir tautos kultūros traktavimą okupuotoje Lietuvoje, kongresas su pietistine pagarba lenkiasi prieš krašte likusius brolius, lietuvišku atsparumu kenčiančius fizinę ir moralinę prievartą ir laiko krašte likusios tautos rezistenciją prieš komunistinį okupantą kūrybinės inspiracijos šaltiniu vis aktyviau kovoti dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės atstatymo.
Deklaruodami ištikimybę bei lojalumą respektyviai JAV ir Kanados konstitucijoms ir valstybinei santvarkai, lietuviai laiko savo pareiga išsaugoti lietuviškąją sąmonę, suprasdami, kad jų nutautėjimas šiuo lietuvių tautai kritišku metu praktiškai reikštų tokį pat mirtiną pavojų Lietuvai, koks yra genocidinis pavergtųjų brolių naikinimas, vykdomas sovietinės okupacijos.
|
Skaityti daugiau...
|
PIRMASIS KULTŪROS KONGRESAS |
|
|
|
Pirmasis kultūros kongresas, birželio 30 d. suruoštas JAV ir Kanados Lietuvių Bendruomenių Čikagoje, atkreipė į save daugelio mūsų tautiečių dėmesį. Vieni domėjosi labiau, kiti mažiau, tačiau niekas neišdrįso neigti jo reikšmės ar šiaip nepalankiai išsitarti. Tai liudija, kad kultūros kongresui buvo prisiartinusi valanda. Po žiauraus komunist.j smūgio lietuviškai kultūrai, po neramių tremties klajonių, po pirmųjų naujakūrystės vargų svetimose žemėse iš tiesų jau seniai buvo prinokęs metas ryžtingai sutelkti mintis į savo tautos nykstančius dvasinius lobius ir jieškoti jų ugdymui bei išsaugojimui naujų kelių. Tai kultūros kongreso pagrindinis uždavinys, pripažintas vertu paramos net ir tų, kurie pačiai Liet. Bendruomenei neturi palankios akies. Nustelbtas lietuvybės jausmas gal žybtelėjo ne vienoje atvėsusioje širdyje, kai ruošiantis kultūros kongresui, beveik visa patriotinė spauda priminė, jog pamažu dvasiniai mirštame. Staigus mūsų išeivijos, lyg skęstančio laivo, pasvirimas vienon pusėn su neapsakomu nuostoliu savai knygai bei laikraščiui, savam menui, saviems papročiams bei kalbai yra be galo tragiškas reiškinys, jaudinęs kultūros kongrese kiekvieną, mąstanti lietuvį, šio kongreso šūkis buvo: Tautinė kultūra — tautos išlikimo pagrindas.
|
Skaityti daugiau...
|
ŠVIETIMO SEKCIJOS POSĖDIS |
|
|
|
Lietuvių kultūros kongrese, tarp daugelio įvairių problemų, buvo svarstomi ir švietimo reikalai, švietimo sekcijos vadovas Jer. Ignatonis įžanginiame žodyje pastebėjo, kad mūsų kultūrinis, visuomeninis ir politinis gyvenimas pradėjo riedėti, lyg ratai be vairo ir stabdžių, be aiškaus plano ir krypties. Kultūros kongresas yra tinkamiausia akimirka truputį stabtelti, atsipalaiduoti nuo galvotrūkinio bėgimo, rimtai pamąstyti bei apsvarstyti lietuvybės išlaikymo problemas, rasti kryptį ir aiškų veikimo planą.
Į darbo prezidiumą pakviesta Petras Balčiūnas, sesuo M. Perpetua ir Birutė Lesevičiūtė; rezoliucijų komisijon — Bernadeta Beleškienė, Ignas Serafinas ir A. P. Bagdonas. Darbotvarkėje buvo du referatai ir vienas pranešimas apie dabartinę lituanistinio švietimo padėtį.
|
Skaityti daugiau...
|
Plačiais užsimojimais ir dideliu mastu sudarytoje pirmojo JAV ir Kanados lietuvių kultūros kongreso programoje dalyvių buvo pasigesta dviems svarbiems dalykams sekcijų — greta Lietuvos istorijos sekcijos trūko Lietuvos geografijos sekcijos, kuri yra ypač svarbi savo aktualumu, atsižvelgiant į Lietuvos — turint galvoje būsimąją Lietuvą — ribas bei sienas ir Lietuvos geografijos dėstymą lietuviškosiose mokyklose (šeštadieninėse ir kursuose gimnazijos kursui papildyti lietuviškais dalykais). Trūko ir spaudos (periodinės) sekcijos, kuri kasdien aktuali kiekvienam lietuviui. Atrodė, kad be šių dviejų sekcijų kultūros kongreso programa nebus pilna — paliks dvi labai žymios spragos.
Organizatorių vardu dr. J. Bajerčius paaiškino, kad spaudos sekcijos nebuvę įmanoma sudaryti, nes į kongreso organizatorių raštus Žurnalistų S-gos valdyba nieko neatsakiusi.
|
Skaityti daugiau...
|
Mintis surengti dainų šventę Amerikoje buvo kartu nauja, kartu ir nenauja. Dainų šventės didesniu ar mažesniu mastu buvo rengiamos Amerikos lietuvių jau nuo praeito šimtmečio galo. Lietuvoje gi pirmoji visuotinė šventė įvyko tik nepriklausomybę atgavus, 1924 m. Sunkios politinės sąlygos caro valdžioje neleido mums pasekti latvių ir ertų pavyzdžiu, kurie dainų švenčių tradiciją buvo pradėję jau apie 19 amžiaus pusę. Lietuvoje surengus dar vieną dainų šventę 1930 m., buvo nepasitenkinimo dėl jos lygio. Kita dainų šventė buvo atidėta ilgesniam laikui ir jai ruoštasi nuodugniai ir sistemingai. Karo įvykiai sutrukdė jo3 įvykdymą.
Karo įvykiai įnešė sutrikimų ir į Amerikos lietuvių gyvenimą. Ankstesnei mūsų išeivių kartai senstant, o vėlesnei nutaustant, lietuviškas kultūrinis judėjimas buvo pradėjęs nusilpti. Atvykusių tremtinių banga įkvėpė naujo gyvenimo ir daug kur paėmė vadovavimą. Tai ypač yra jaučiama chorų srityje. Atsirado naujų sambūrių Amerikos gyvenime. Kai kur tremtiniai sudarė senųjų chorų daugumą, pakeisdami jų dvasią ir pobūdį. Kai kur gi senieji Amerikos lietuvių chorai išsilaikė savo ankstesnių dirigentų vadovybėje, gal tik papildyti vienu kitu tremtiniu.
|
Skaityti daugiau...
|
Dainų šventė sujudino mūsų išeiviją, ypatingai Čikagą bei jos apylinkes. Labai retai kada pasiseka sutraukti tokias minias. Dainų šventėn atsilankė apie 10,000 žmonių, šiam skaičiui erdviausia Koliziejaus salė buvo per ankšta. Mūsų dainai parodė pagarbos ir valdžia. Čikagos miesto galva J. Daley liepos 1 dieną paskelbė lietuvių tautine švente, savo rašte iškeldamas mūsų emigrantų nuopelnus šio krašto kultūrinei, ekonominei ir socialinei pažangai.
Dainų šventė buvo pradėta pamaldom už Lietuvą šv. Kryžiaus bažnyčioje. Mišias 10 vai. laikė prel. Ig. Albavičius. Pamokslą pasakė vysk. V. Brizgys. Giedojo Dainavos ansamblis. Pamaldos už tėvynę buvo ir lietuvių evangelikų bažnyčioje. Jas laikė jų dvasininkas A. Trakis.
|
Skaityti daugiau...
|
Muzikos sekcijos posėdis įvyko liepos 1 d. Koliziejaus patalpose. Posėdį atidarė "Muzikos žinių" redaktorius J. Kreivėnas ir pakvietė pirmininkauti JAV Lietuvių Bendruomenės kultūros reikalų vadovą A. Mikulskį, o sekretoriauti — A. Skridulį.
A. Mikulskis posėdžio dalyvius pasveikino Bendruomenės vardu ir paprašė didelio dėmesio meno reikalams.
Posėdyje buvo perskaityti du referatai; "Amerikos lietuvių įnašas į lietuvių muziką" — skaitė prof. J. Žilevičius ir "Tautiniai elementai mūsų muzikoje" — skaitė prof. VI. Jakubėnas. Abu referatai, pasižymėję svariu turiniu, buvo išklausyti su didžiu dėmesiu.
|
Skaityti daugiau...
|
Teatro sekcijos posėdį atidarė aktorius-režisierius Stasys Pilka, pasveikindamas susirinkusius dalyvius. Savo kalboje jis išreiškė džiaugsmo ir vilčių, kad kultūros kongreso proga bus galima pasikeisti nuomonėmis ir nustatyti gaires tolimesnei teatrinei veiklai išeivijoje.
Po atidarymo kalbos buvo prisiminti ir pagerbti teatrui nusipelnę asmenys, kurie jau atsiskyrė su šiuo gyvenimu. Jų paminėjimo tekstą perskaitė akt. A. Brinką. Po to buvo susikaupimo minutė.
Gauta pluoštas sveikinimų, kuriuos perskaitė akt. I. Nivinskaitė. Sveikino Detroito lietuvių dramos sambūris "Alka", Kostas Ostrauskas, Algirdas Landsbergis, Henrikas Kačinskas, Vitalis Žukauskas, Rūta Lee — Kilmonytė, Jokūbas Šernas ir Juozas Kaributas. Po sveikinimų, žodį tarus akt. Stasiui Pilkai, sudarytas posėdžio prezidiumas. Pirmininku pakviestas Aleksas Kutku, sekretoriumi — Elena Petrokaitė-Rukuižienė.
|
Skaityti daugiau...
|
Dailės sekciją kultūros kongrese sudarė neseniai susiorganizavusi Amerikos Lietuvių Dailininkų Sąjungos Čikagos apygarda. Sekcijos posėdžio pirmininku buvo išrinktas dail. J. Pilipauskas, kuris, pradėdamas posėdį, pažymėjo, kad tai nėra eilinis lietuvių dailininkų susiėjimas ar pokalbis. Jis laikytinas nepaprastu — istoriniu. "Istorinis ir nepaprastas jis yra todėl, kad pirmas tokio pobūdžio ir kad šiandien turime pasėti pirmąją sėklą, iš kurios galėtų išdygti darnus ir našus lietuviško meno gyvenimas. Be santaikos ir nuoširdaus bendradarbiavimo paskęsime bendrajame Amerikos vandenyne, ir amžiais sodrios lietuviškos sielos gyvybe puoselėtas mūsų menas neišvengiamai žus. Nuo šios dienos tarp mūsų turi baigtis asmeniškumai, o likti lietuviškas menininkas, nežiūrint, kokia yra jo reiškimosi kryptis, šiandien visos mūsų diskusijos, visi nutarimai turėtų liesti tiktai ateitį. Praeitis tepalieka. Tai istorija. Mes esame ir turime būti tik dabarties ir ateities žmones. Nekaskime iš kapų ir nekelkime praeities klaidų bei nesugyvenimų. Iš to, kas buvo, mes galime tik pasimokyti".
|
Skaityti daugiau...
|
LITERATŪROS SEKCIJOS POSĖDIS |
|
|
|
Literatūros sekcijos posėdis kultūros kongrese buvo siejamas su Lietuvių Rašytojų Draugijos visuotiniu susirinkimu. Jį atidarė draugijos pirmininkas Benys Babrauskas, pažymėdamas, kad šis susirinkimas yra penktasis JAV. Dalyvavo 23 rašytojai, gausus būrys literatūros bei spaudos darbuotojų ir literatūrinio prieauglio — viso daugiau, kaip 50 asmenų. Pirmininkas susirinkusiuosius paprašė susikaupimu pagerbti mirusį garbės narį prof. Vaclovą Biržišką, o taip pat ir tuos rašytojus, kurie pastaraisiais metais yra mirę Lietuvoje ar Rusijoje. Į prezidiumą pakviesta Bernardas Brazdžionis (jis pirmininkavo), Leonardas Andriekus (sekretoriavo), Jeronimas Cicėnas, Alė Rūta ir Emilis Skujeniekas. Į rezoliucijų komisiją pakviesta P. Gaučys, P. Orintaitė ir St. Tamulaitis.
|
Skaityti daugiau...
|
LIETUVIŲ KALBOS SEKCIJOS POSĖDIS |
|
|
|
Lietuvių kalbos sekcijos posėdį JAV ir Kanados kultūros kongrese organizavo Lietuvių Kalbos Draugijos Čikagoje skyrius. Posėdį atidarė ir jam pirmininkavo Aleksandras Dundulis, o sekretoriavo G. Sirutienė. Sekcijos posėdy dalyvavo apie 30 asmenų.
Referatą tema "Lietuvių kalbininkų uždaviniai tremtyje" skaitė L. Dambriūnas. Diskusijose dėl referato kalbėjo dr. P. Jonikas, dr. K. Gudaitis, St. Barzdukas, dr. Matusas, A. Dundulis, J. M. Laurinaitis ir kt. Visi diskusijų dalyviai pabrėžė reikalą daugiau rūpintis bendrine kalba — tiek jos rašybos suvienodinimu, tiek ir apsauga nuo svetimų įtakų.
|
Skaityti daugiau...
|
Mokslo sekcijos posėdį atidarė Lietuvių Profesorių Draugijos Amerikoje pirm. M. Krikščiūnas, pasveikindamas dalyvius bei išreikšdamas viltį, kad jos organizuotas mokslo sekcijos darbas bus pozityvus įnašas į kultūros kongresą ir prisidės prie mūsų kultūros puoselėjimo išeivijoje.
Šios sekcijos pirmininku pakviestas prof. A. Liaugminas, sekretoriumi — inž. V. Petraitis. Prof. A. Liaugminui pavėlavus, jį laikinai pavadavo M. Krikščiūnas, perskaitydamas raštu atsiųstą prof. J. čiurlio sveikinimą.
Po to buvo prof. Step. Kolupailos paskaita "Augštojo mokslo raida nepriklausomoje Lietuvoje", sekcijos dalyvių išklausyta su dideliu dėmesiu.
|
Skaityti daugiau...
|
ISTORIJOS SEKCIJOS POSĖDIS |
|
|
|
Istorijos sekcijos posėdžiui suorganizuoti JAV Liet. Bendruomenės centro valdyba įpareigojo Vincentą Liulevičių, Pasaulio Lietuvių Archyvo direktorių.
Buvo pasiryžta į posėdį sukviesti istorikus, istorijos mokytojus, istoriją studijuojančius ir istorijos mėgėjus. Apie įvykstantį posėdį buvo paskelbta spaudoje ir laiškais klausinėta minėtos srities asmenų adresų. Pavyko surinkti 75 asmenų adresus, kurie ir pakviesti į posėdį. Tuo reikalu išsiųta 201 laiškas. Į posėdį atvyko apie pusę numatytų dalyvių.
Posėdį pradėjo šios sekcijos organizatorius, pasiūlydamas šešių punktų dienotvarkę, kurion įėjo: rezoliucijų komisijos sudarymas, prezidiumo sudarymas, dr. A. Kučo paskaita "Aktualios mūsų istorijos problemos", diskusijos, Lietuvių Tautos Istorijos Draugijos steigimo klausimas ir rezoliucijų priėmimas.
|
Skaityti daugiau...
|
AKADEMINIO JAUNIMO SEKCIJOS POSĖDIS |
|
|
|
Neseniai palikusi universiteto klases ir laboratorijas, tik prieš porą savaičių sukrovusi knygas į lentynas, lietuviškoji studentija susirinko į kultūros kongresą Čikagoje, lyg prisimindama, kad visų metų darbas angliškos knygos ženkle reikalingas šio to linksmesnio, savesnio, lyg tų pabaigtuvių vaišių, kurias šiuo atveju atstoja lietuviškas žodis ir daina.
Atvėsinto viešbučio salėn prisirinko akademinio jaunimo ne tik iš Čikagos, bet iš Los Angeles, New Yorko, Philadelphijos, Bostono, develando, Detroito ir kaimyninės Kanados. Nesitikėjo nė kongreso rengėjai tiek studentijos, nes jai skirtoje salėje nebeužteko vietų ir teko persikelti į dvigubai didesnę, kad sutalpinus dalyvius ir svečius, čia buvo galima sutikti jaunutę, tik vidurinę mokyklą baigusią mergaitę, čia sukinėjosi studentų sąjungos veteranai su magistrų ir doktoratų laipsniais. Užklydo čia ir buvę Kauno universiteto auklėtiniai bei kiti su diplomais ar profesūros pažymėjimais, atsigabentais iš Europos.
|
Skaityti daugiau...
|
PABALTIJO UNIVERSITETO DEŠIMTMEČIO MINĖJIMAS |
|
|
|
Kultūros kongrese tarp įvairių sekcijų posėdžių įvyko ir Pabaltijo Universiteto dešimtmečio paminėjimas. Prieš jį aprašant, tenka tarti keletą žodžių ir apie šią mckslo įstaigą, turėjusią daug reikšmės mūsų švietimui.
|
Skaityti daugiau...
|
Redaguoja — Antanas Vaičiulaitis
Redakcijos nariai — T. Leonardas Andriekus, O. F. M., Juozas Girnius, Alfonsas Nyka-Niliūnas
Meninė priežiūra — Telesforas Valius
Leidžia — Tėvai Pranciškonai
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
|
|
|